Byla 2A-451-262/2012
Dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Gerasičkinienės ir Alvydo Poškaus kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Hago“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Hago“ ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3I.Ginčo esmė

4ieškovas UAB „Hago“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui AB „SEB bankui“, kuriuo prašė pripažinti neteisėtu vienašališkai AB SEB banko atliktą 2007-02-09 kreditavimo sutarties Nr. 1450708010055-21 nutraukimą. Nurodė, kad šalys 2007-02-09 sudarė kreditavimo sutartį, kuria buvo suteiktas 5.000.000,00 Lt kreditas iki 2014-02-08, skirtas viešbučio renovacijai. Užtikrinant kreditą buvo įkeistas ieškovo turtas, kurio vertė atitiko 12.213.682,00 Lt sumą. 2009-09-04 ieškovas gavo atsakovo raštą, kuriame nurodyta, kad kredito gavėjas pažeidė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus ir iki 2009-09-01 yra negražinęs bankui 131.557,77 Lt kredito, 216.326,96 Lt palūkanų, 1842,50 Lt baudos, 16259,98 Lt delspinigių, bei nurodė iki 2009-09-17 padengti visus mokėjimo įsipareigojimus pagal Sutartį. Vienašalis sutarties nutraukimas 2009-09-01 atsakovui raštu neįspėjus ieškovo kaip to reikalauja Sutarties 11.1 p., t.y. nesuteikus 10 dienų termino įvykdyti pagal sutartį pavėluotiems mokėjimams, laikytinas netinkamu vienašaliu sutarties nutraukimu nesilaikant sutartyje nustatytos sutarties nutraukimo tvarkos. Ieškovas teigia, kad Banko rašte, kuriuo ieškovas buvo įpareigotas padengti visus mokėjimo įsipareigojimus, nebuvo suteiktas 10 kalendorinių dienų įspėjimo terminas ar kitas protingas terminas, skirtas vėluojantiems mokėjimams sumokėti, kaip to reikalauja Sutarties 11.1 p., bet iš karto pareikalauta grąžinti visą kreditą. Ieškovas nuolat siekė tęsti ir vykdyti sutartį. Be to, ieškovas mano, kad atsakovo kartu su atsiliepimu pateiktoje pažymoje nurodyti tik priskaičiuotos palūkanos bei delspinigiai, tačiau nėra pateiktos ieškovo sumokėtos atsakovui paties kredito grąžinamos sumos; delspinigiai paskaičiuoti nesilaikant LR civiliniame kodekse nustatytų taisyklių.

5Atsakovas AB SEB bankas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nesutinka su ieškovo reiškiamais reikalavimais ir prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškinys teismingas Vilniaus apygardos teismui. Pažymėjo, kad ieškovas neneigia aplinkybės, kad netinkamai vykdė savo įsipareigojimus pagal kreditavimo sutartį, būtent dėl šios aplinkybės buvo nutraukta kreditavimo sutartis. Atsakovas nesutiko su ieškovo teiginiu, kad buvo pažeista kreditavimo sutarties nutraukimo tvarka ir procedūra. Atsakovas teigia, kad sutarties nutraukimo momentu egzistavo įsiskolinimas pagal kreditavimo sutartį, dėl ko tinkamai ieškovą informavus apie kreditavimo sutarties nutraukimą ir ieškovui nepadengus tai dienai egzistuojančio įsiskolinimo, kuris raginime buvo aiškiai įvardijamas, egzistavo tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas Kreditavimo sutarčiai nutraukti. Kredito gavėjas ne epizodiškai ir ne vieną kartą pažeidė Kreditavimo sutartį, jos tinkamai nevykdė, tačiau bankas nenutraukė Kreditavimo sutarties, nesiėmė jokių veiksmų, kuriais nesąžiningai būtų siekiama pasipelnyti ar pasinaudoti ieškovo padėtimi, siekė išsaugoti Kreditavimo sutartį. Ieškovas tiek iki nutraukiant sutartį, tiek po jos nutraukimo nevykdė Kreditavimo sutarties, o gavęs pranešimą dėl sutarties nutraukimo, nepadengė pradelstų įsiskolinimų dydžio. Ieškovo dėstomi motyvai, susiję su siekiu vykdyti įsipareigojimus AB SEB bankui, prieštarauja tiek pateiktiems rašytiniams įrodymams, tiek ir egzistavusioms aplinkybėms, nes sutartinių įsipareigojimų ieškovas tinkamai nevykdė jau nuo 2008-05-31.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. gegužės 6 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad pareikštas ieškinys teismingas Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui. Teismas manė, kad aplinkybė, jog ieškovas netinkamai vykdė savo pareigą mokėti atsakovui kreditą ir už jį paskaičiuotas palūkanas sutartyje nustatyta tvarka ir terminais, laikytina esminiu kreditavimo sutarties pažeidimu. Byloje nustatyta, kad iki sutarties nutraukimo abi šalys aktyviai derėjosi dėl tolesnio sutartinių įsipareigojimų vykdymo, tačiau konsensusas pasiektas nebuvo. Sutartis joje nustatytomis sąlygomis nebuvo tinkamai vykdoma, todėl atsakovas pagrįstai taikė sutarties tinkamai nevykdžiusiam ieškovui pačių šalių nustatytą ir jų sudarytoje sutartyje įtvirtintą sankciją – vienašališkai nutraukė sutartį. Teismas ieškovo argumentus apie tai, kad sutarties sąlygas jis pažeidė dėl objektyvių priežasčių – krizės valstybėje ir mokesčių reformos, laikė nepagrįstais, ir sutiko su atsakovo argumentais, kad jis neturi pagrindo tikėtis, jog sutartis, jos nutraukimą pripažinus neteisėtu, toliau būtų vykdoma tinkamai. Teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad sutrikus mokėjimams ieškovas ne tik nevykdė savo prievolės atsakovui tinkamomis dalimis ir laiku mokėti paimtą paskolą, tačiau nepilnai mokėjo ir sutartimi nustatytas palūkanas už naudojimąsi kreditu. Tokiu būdu, atsižvelgiant į atsakovo veiklos pobūdį, buvo pažeistas jo esminis interesas gauti pinigus už kitos šalies naudojimąsi suteiktu kreditu. Todėl, esant šalių sutarties 11.1.1 p. nustatytoms sąlygoms, atsakovas turėjo teisę vienašališkai nutraukti su ieškovu sudarytą Kreditavimo sutartį. Apie būsimą vienašališką sutarties nutraukimą atsakovas ieškovą įspėjo nepažeisdamas šalių sutarties 11.1 p. nustatyto 10 dienų termino šiam veiksmui atlikti. Pranešime atsakovas aiškiai nurodė, kokio dydžio ir pobūdžio piniginių įsipareigojimų ieškovas atsakovui nėra įvykdęs pranešimo parengimo dienai, t.y. 2009-09-01.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9Ieškovas UAB „Hago“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-05-06 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nurodytas rizikos prisiėmimas yra abišalis ir šios rizikos prisiėmimo pasekmės vadovaujantis tiek Finansų įstaigų įstatymu, tiek ir LR CK nustatytais sutarčių vykdymo principais yra abiejų šalių atsakomybė. Apeliantas teigia, kad 2009-09-01 AB SEB banko rašte nebuvo suteiktas 10 kalendorinių dienų įspėjimo terminas ar kitas protingas terminas, skirtas vėluojantiems mokėjimams sumokėti (kaip tai reglamentuoja sutarties 11.1. punktas), bet iš kart pareikalauta grąžinti visą kreditą. 2009-09-01 atsakovo rašte iš viso nėra nurodyta, kokios konkrečiai sumos turėtų būti grąžinamos bankui, tuo pažeidžiant ieškovo teises ginčyti nepagrįstai skaičiuojamas netesybų sumas, su kuriomis ieškovas nesutinka. Dėl to toks vienašalis sutarties nutraukimas laikytinas netinkamu. Apeliantas teigia, kad atsižvelgiant į sunkmečio bei mokesčių pasikeitimo sąlygotas pasunkėjusias bendrovės veiklos vystymosi galimybes, ieškovas ne kartą kreipėsi į banką prašydamas koreguoti paskolos grąžinimo grafiką, taip pat mokėjimo eiliškumą, siekiant sumokėti pirmiausia susikaupusias palūkanas, o paskui kreditą. Taigi, ieškovui dar bandant susitarti su atsakovu, atsakovas vienašališkai pareiškė sutartį nutraukiąs, todėl ieškovui tapo nebeįmanoma kreiptis į teismą dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Ieškovas teigia, kad prašė pakeisti mokėjimų vykdymo tvarką dėl to, kad tuo metu vykdyti mokėjimų neišgalėjo dėl staigiai pasunkėjusios ekonominės būklės. Nepaisant to, bankas vis tiek skaičiavo baudas, delspinigius, kurie ieškovo nuomone yra visiškai nepagrįsti ir neatitinka įstatymuose nustatytų netesybų skaičiavimo dydžių bei terminų. Taip pat ieškovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuvertino prievolių įvykdymo užtikrinimo reikšmę sutarties vykdyme bei netaikė ir nesivadovavo LR CK nustatytais šalių bendradarbiavimo principais.

10Apeliacinis skundas atmestinas.

11IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

12Civilinio proceso kodekso 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957). Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo iš esmės teisėtam ir pagrįstam teismo sprendimui pakeisti arba panaikinti.

13Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovas UAB „Hago“ ir atsakovas AB SEB bankas 2007 m. vasario 9 d. sudarė kreditavimo sutartį, pagal kurią ieškovui buvo suteiktas 5.000.000 Lt kreditas iki 2014-02-08, skirtas viešbučio renovacijai (b.l. 8-27), su vėlesniais pakeitimais, kuriais buvo papildomai užtikrintas paimtas kreditas (b.l. 28-40). 2009 m. rugsėjo 1 d. raštu atsakovas įspėjo ieškovą apie sutarties nutraukimą, o nuo 2009 m. rugsėjo 17 d. šalių sudaryta sutartis banko iniciatyva buvo vienašališkai nutraukta (b.l. 41). Taigi, ginčas byloje kilo dėl kreditavimo sutarties nutraukimo. Kreditavimo sutartis sudaryta tarp banko ir privačios įmonės, todėl sutarties sudarymui ir vykdymui, taip pat sutarties nutraukimui taikomas ir specialus įstatymas – LR Finansinių įstaigų įstatymas. Pagal šio įstatymo 2 str. 38 d. 1 p. pinigų perdavimas skolininkui pagal kreditavimo sutartį yra skolinimas. Skolinimas – tai finansinė paslauga (LR Finansinių įstaigų įstatymo 3 str. 1 d. 2 p.). Suteikiant šią paslaugą finansinė įstaiga privalo laikytis verslo rizikos ribojimo taisyklių, tarpe kurių yra ir pareiga privalomai nuolat stebėti ir dokumentuose fiksuoti, ar klientas vykdo sutartinius įsipareigojimus, ar jo finansinė ir ekonominė būklė nekelia grėsmės tinkamam sutartinių įsipareigojimų finansų įstaigai vykdymui (LR Finansinių įstaigų įstatymo 31 str. 6 d.). LR Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 7 dalies 4 punktas nurodo, kad finansų įstaigos turi teisę, jeigu klientas nevykdo sutartinių įsipareigojimų arba netinkamai juos vykdo, prieš terminą nutraukti sutartį. Šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas (LR CK 6.217 str.). Taigi įstatymas įpareigoja banką, kaip ypatingos grupės verslo atstovą, nuolat stebėti paskolintų pinigų judėjimą ir rūpintis, kad jų gražinimas būtų garantuotas, todėl pokyčiai ekonomikoje ar kitos sutarties pusės verslo apsunkinimas dėl pokyčių rinkoje ir ekonomikoje, neturėtų būti aiškinamas besąlygiškai skolininko naudai. Taigi, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė LR Finansų įstaigų įstatymo normas.

14Sutarties nutraukimas pagal tarptautinės sutarčių teisės favor contractus (sutarties naudai) principą ir jį atspindintį nacionalinį teisinį reguliavimą yra išimtinis teisių gynimo būdas (ultima ratio), todėl jo taikymui turi būti konstatuotas pakankamas įstatyminis ir faktinis pagrindas. Ar sutarties pažeidimas yra esminis, turi būti sprendžiama pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus. Kasacinio teismo praktikoje esminio sutarties pažeidimo klausimu išaiškinta, kad, vertinant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, į kuriuos turi būti atsižvelgiama nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, darytina išvada, jog kuo didesnis atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir pažadėto vykdymo, tuo didesnė yra tikimybė, kad sutarties neįvykdymas esant ginčui bus pripažintas esminiu; kiekvienu atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų ar dėl kitų priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004; 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2009; 2009 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2009 kt.). Taigi, esminio sutarties pažeidimo konstatavimas kiekvienu atveju yra fakto klausimas, kurį privalo pagrįsti teigianti šalis (CPK 12, 178 straipsniai), todėl vienašalis sutarties nutraukimas gali būti pripažintas teisėtu tik pagrindus, jog sutarties nutraukimo metu egzistavo CK 6.217 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos ir kitas sutarties kontrahentas nesiėmė veiksmų šalinti CK 6.217 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų, leidžiančių sutartį nutraukti vienašališkai.

15Nagrinėjamu atveju kredito sutartį atsakovas nutraukė vienašališkai 2009 m. rugsėjo 17 d. vadovaudamasis šalių sudarytos 11.1 punktu. Kreditavimo sutarties 11.1 p. išdėstytos sąlygos, kurioms esant bankas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Pagal šio punkto 1 papunktį tokią teisę bankas turi tuomet, kai kredito gavėjas daugiau nei 14 dienų tinkamai neįvykdo kurios nors savo piniginės prievolės Bankui pagal Sutartį, jei tokios piniginės prievolės dydis didesnis kaip 10.000 Lt arba didesnis kaip 1 procentas visos kredito sumos (b.l. 15). Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl sutarčių sąlygų teisėtumo, kaip ir dėl aplinkybės, kad ieškovas nevykdė įsipareigojimų laiku atlikti mokėjimus pagal sudarytas vartojimo kredito sutartis.

16Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ieškovo nurodytus argumentus dėl objektyvių aplinkybių, kurios sutrikdė sutarties vykdymą. Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas numatė, kad tokiu atveju, jeigu įvykdyti sutartį vienai šaliai tampa sudėtingiau negu kitai šaliai, sutarties vykdymo suvaržymu laikomos aplinkybės, kurios iš esmės pakeičia sutartinių prievolių pusiausvyrą, jeigu: 1) tos aplinkybės atsiranda arba nukentėjusiajai šaliai tampa žinomos po sutarties sudarymo; 2) tų aplinkybių nukentėjusi šalis sutarties sudarymo metu negalėjo protingai numatyti; 3) tų aplinkybių nukentėjusi šalis negali kontroliuoti; 4) nukentėjusi šalis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių atsiradimo rizikos (LR CK 6.204 str. 2 d.). Kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusioji sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį, prašydama sutartį pakeisti. Pažymėtina, kad toks kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiai šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą. Šalims nesusitarus, teismas gali pakeisti sutarties sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra (CK 6.204 str. 3 d.). Taigi, sutarties vykdymo varžymas turi būti esminis, pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą, reikalavimas įvykdyti sutartį tokiomis aplinkybėmis prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Byloje nustatyta, kad iki sutarties nutraukimo abi šalys derėjosi dėl tolesnio sutartinių įsipareigojimų vykdymo, tačiau bendras sutarimas pasiektas nebuvo (b.l. 49-53, 106, 109-116). Pažymėtina, kad sutarties laisvės principas leidžia šalims ne tik sudaryti sutartį, bet ir pakeisti jau sudarytoje sutartyje sulygtas sąlygas. Šalims nepavykus susitarti, sutartis gali būti pakeista teismo tvarka. Taip pat sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali susitarti dėl sutarties nutraukimo sąlygų ir tvarkos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties nutraukimo sąlygas ar sutarties nutraukimo reikalavimus nustato imperatyvios teisės normos. Kaip minėta aukščiau, sutarties nutraukimą reglamentuoja CK 6.217 straipsnis. Vienas iš minėtame straipsnyje nurodytų atvejų, kai šalis turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, yra kitos šalies padarytas esminis sutarties pažeidimas. CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodyti kriterijai, kuriais remdamasis teismas nustato, ar sutarties pažeidimas yra esminis ar ne. Tarpe šių aplinkybių yra ta, ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje (4 p.). Kaip matyti iš bylos medžiagos ieškovo atsiskaitymai atsakovui pagal šalių sudarytą sutartį sutriko nuo 2008 m. gegužės mėn., o nuo 2009 m. lapkričio 23 d. jokie mokėjimai nebuvo atliekami (b.l. 47-48, 73-75). Pažymėtina, kad likus trejiems metams iki sutartyje nustatytos datos, kurią turi būti galutinai įvykdyta sutartis, ieškovas vis dar yra skolingas atsakovui 4.611.947, 98 Lt iš gautos 5.000.000 Lt paskolos bei nesumokėjęs 381.320,50 Lt palūkanų (b.l. 73). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė atsakovo argumentus pagrįstais, kad jis neturi pagrindo tikėtis, kad šalių sudarytą sutartį ieškovas ketina ir gali įvykdyti.

17Pagal LR CK 6.189 str. teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Todėl šalims sutarus, kad skolininkui nevykdant sutarties, ji gali būti vienašališkai nutraukta, šis susitarimas leidžia atsakovui nutraukti derybas dėl ieškovo bandymo keisti sutarties sąlygas ir sutartį nutraukti. Ieškovo aiškinimas, kad atsakovas elgėsi nesąžiningai, kai tuo tarpu ieškovas nebuvo pajėgus gražinti skolą pagal sutartį, negali būti pagrindu jo ieškinio tenkinimui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas atliko esminį sutarčių pažeidimą, sudariusį teisinį pagrindą atsakovui vienašališkai nutraukti kreditavimo sutartį (CK 6.217 str. 2 d. 4 p.). Pažymėtina, kad vienas iš prievolių sąžiningo vykdymo principų yra prievolės šalių bendradarbiavimo principas, kuris savaime nereiškia, kad ieškovui paprašius pakeisti sutarties vykdymo sąlygas, atsakovas turėjo besąlygiškai tam pritarti. Juo labiau, kad nagrinėjamu atveju ieškovas nėra priskirtinas prie silpnesniosios teisinių santykių šalies, o ekonominės krizės aplinkybė ir kaip jos pasekmė atsiradęs kreditavimo sutarties nevykdymas savaime nesukuria bankui pareigos keisti kreditavimo sutarčių sąlygas pagal ieškovo pasiūlymus, kurie neužtikrina šalių sutartinių prievolių pusiausvyros. Ta aplinkybė, kad ieškovas nuo 2009 m. lapkričio 23 d. jokių mokėjimų bankui neatliko, patvirtina atsakovo poziciją, kad atsakovas neturi pagrindo tikėtis, kad kreditavimo sutartis bus įvykdyta ateityje (LR CK 6.204 str. 3 d., 6.186 str. 3 d.). Taigi, aukščiau išdėstyti pažeidimai, teisėjų kolegijos nuomone laikytini atitinkančiais CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą esminio sutarties pažeidimo sampratą bei sąlygas.

18Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstais laiko ieškovo argumentus, kad vienašališkai nutraukdamas sutartį atsakovas pažeidė sutarties nutraukimo procedūrą. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas savo raštuose ne kartą įspėjo ieškovą apie galimą sutarties nutraukimą 11.1.1 p. pagrindu (b.l. 106, 109, 110). Įspėdamas ieškovą apie būsimą sutarties nutraukimą 2009-09-01 pranešimu, ieškovui įteiktu 2009-09-04 (b.l. 41), atsakovas nustatė terminą, nuo kurio sutartį laikys nutraukta, t.y. 2009-09-17. Taigi, apie būsimą vienašališką sutarties nutraukimą atsakovas ieškovą įspėjo nepažeisdamas šalių sutarties 11.1 p. nustatyto 10 dienų termino šiam veiksmui atlikti. Pranešime atsakovas aiškiai nurodė, kokio dydžio ir pobūdžio piniginių įsipareigojimų ieškovas atsakovui nėra įvykdęs pranešimo parengimo dienai, t.y. 2009-09-01 (b.l. 41). Ieškovas, gavęs įspėjimą, jame nustatytu terminu įsipareigojimų, neįvykdytų įspėjimo parengimo dienai, nepadengė, t.y. nesumokėjo bankui 131.557, 22 Lt kredito bei 216.326, 96 Lt priskaičiuotų palūkanų, per šį terminą ieškovas atsakovui pervedė tik 5000 Lt (b.l. 74), todėl konstatuotina, kad sutartį atsakovas vienašališkai nutraukė pagrįstai nepažeisdamas jos nutraukimo procedūrų.

19Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tarp šalių kilo neturtinis ginčas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad „neturtiniais ieškiniais pripažintini ieškiniai dėl pripažinimo ir teisinių santykių modifikavimo, kurie pareikšti ne dėl turto ar neturi tiesioginio ryšio su kokiu nors konkrečiu turtu. Teismų praktika formuojama taip, kad ginčas laikomas turtiniu ir už jį mokamas proporcinis žyminis mokestis tada, kai sandorio negaliojimas lemia restitucijos taikymą, nes restitucijos taikymo atveju įmanoma įvertinti priteistiną turtą ar priteistinas lėšas“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 27 d. nutartis civ. b. Nr. 3K-3-334/2009). Taigi, jeigu ieškiniu ieškovas neprašo priteisti jam lėšų ar kito turto, ieškinys yra tik susijęs su turtiniu reikalavimu (turtu) ir jo patenkinimo atveju ieškovui nepriteisiama turto, toks ieškinys kvalifikuotinas kaip neturtinis“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civ. b. Nr. 3K-3-264/2011). Nors pastarojoje kasacinio teismo nutartyje tiesiogiai apie kreditavimo sutarties nutraukimo pobūdį teisėjų kolegija nepasisakė, tačiau šioje nutartyje yra pasisakyta ne tik dėl toje byloje nagrinėto klausimo, bet nagrinėjamu aspektu aptarti ir kitokie atvejai. Taigi, yra iš esmės suformuluota bendro pobūdžio taisyklė – turtinio ieškinio atveju turi būti prašoma tiesiogiai priteisti lėšas ar kitą turtą, kuri yra aktuali bei taikytina nagrinėjamai bylai. Pažymėtina, kad ieškovui prašant pripažinti, kad atsakovas neteisėtai nutraukė kreditavimo sutartį, teisminio nagrinėjimo dalykas yra ne piniginiai (turtiniai) reikalavimai, o tik tai, ar kreditavimo sutartis nutraukta teisėtai/neteisėtai. Todėl konstatuotina, kad Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas pagrįstai išnagrinėjo jam teismingą bylą.

20Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai bei išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, byloje pateiktus įrodymus ir nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, vertindamas ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, bei teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, iš esmės tinkamai išaiškino ir pritaikė civilinio proceso bei materialinės teisės normas, ir turėjo pagrindo ieškinio reikalavimus atmesti visiškai (CPK 178 str., 185 str.). Keisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

21Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

Nutarė

22Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3. I.Ginčo esmė... 4. ieškovas UAB „Hago“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui AB „SEB... 5. Atsakovas AB SEB bankas pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nesutinka... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. gegužės 6 d. sprendimu ieškinį... 8. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 9. Ieškovas UAB „Hago“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus... 10. Apeliacinis skundas atmestinas.... 11. IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai... 12. Civilinio proceso kodekso 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo... 13. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovas UAB „Hago“ ir atsakovas AB... 14. Sutarties nutraukimas pagal tarptautinės sutarčių teisės favor contractus... 15. Nagrinėjamu atveju kredito sutartį atsakovas nutraukė vienašališkai 2009... 16. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino... 17. Pagal LR CK 6.189 str. teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims... 18. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepagrįstais laiko ieškovo... 19. Taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo,... 20. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai bei... 21. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1... 22. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti...