Byla 2A-1184-196/2017
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno ir Nijolės Piškinaitės,

2viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. G. ir D. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3639-803/2017 pagal ieškovės Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovams J. G. ir D. G. dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Vilniaus apskrities VMI) kreipėsi į teismą su pradiniu ieškiniu, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų J. G. ir D. G. 75 264,71 Eur žalos atlyginimą. Ieškovė nurodė, kad 2014 m. gegužės 22 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1-1915-506/2014 buvo priimtas baudžiamasis įsakymas, kuriuo D. G. buvo pripažintas kaltu padariusiu nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalyje ir 220 straipsnio 1 dalyje, t. y. jis buvo pripažintas kaltu dėl to, kad laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 25 d., būdamas UAB „Erelio akis“ direktoriumi, siekdamas išvengti atitinkamo dydžio PVM ir pelno mokesčio, užpildė ir pateikė Lietuvos Respublikos valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos (toliau – VMI) deklaracijas, įrašydamas į jas neteisingus duomenis apie UAB „Erelio akis“ pajamas ir pelną, be to, apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, dėl ko nebuvo galima iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Taip valstybės biudžetui padaryta žala, kuri nėra atlyginta. Ieškovė taip pat nurodė, kad 2015 m. kovo 31 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1-135-843/2015 buvo priimtas Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo UAB „Erelio akis“ direktorė ir akcininkė J. G. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje ir jai buvo skirta 1 129,51 Eur dydžio bauda.
  2. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 3 d. sprendimu ieškinį tenkino. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. vasario 23 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimą ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
  3. Bylą nagrinėjant iš naujo, ieškovė patikslino ieškinį, prašydama priteisti: iš atsakovo D. G. 52 435,12 Eur (iš jų: 23 824,43 Eur PVM ir 28 610,69 Eur pelno mokesčio) valstybės biudžetui padarytos žalos atlyginimą, o iš atsakovės J. G. 22 829,59 Eur (PVM) valstybės biudžetui padarytos žalos atlyginimą.
  4. Ieškovė paaiškino, jog ji, įvertinusi pirminio patikrinimo metu surinktą informaciją ir bendrovės veiklos vykdymo aplinkybes, nustatė, jog bendrovė tikrinamuoju laikotarpiu neapskaitė dalies pajamų už suteiktas vežimo paslaugas ir tokiu būdu siekė sumažinti mokėtinus mokesčius į valstybės biudžetą. Bendrovės neapskaitytų pajamų suma patikrinimo akte apskaičiuota atsižvelgiant į bendrovės 2009–2010 m. kuro sąnaudas, bazines kuro sąnaudų normas, nustatytas vadovaujantis Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos įsakymu Nr. 405 „Dėl automobilių kuro normų nustatymo metodikos“, VĮ „Regitra“ pateiktoje informacijoje nurodytų automobilių darbinių variklių tūrių vidurkius, Statistikos departamento skelbiamas vidutines kuro kainas, taksi paslaugas teikiančių bendrovių tarifų vidurkį. 2009 m. kiekvieno mėn. pabaigoje bendrovė kompensuodavo vairuotojams kuro įsigijimo išlaidas. Pagal bendrovės pateiktą darbinės atskaitomybės lentelę už 2009 m. 10–12 mėn. bendrovės įsiskolinimo vairuotojams už kurą 2009-12-31 nenustatyta. Pagal 2010-12-31 balansą skola atskaitingiems asmenims sudarė 12 6649 Lt, iš jų: 115 763 Lt skola vairuotojams už kurą. Patikrinimo metu nustatyta, kad bendrovė 2010 m. vairuotojams už kurą pinigų nemokėjo. Iš bendrovės pateiktų kasos pajamų orderių nustatyta, kad 2009–2010 m. įforminti J. G. ir D. G. 247 404 Lt įnašai į bendrovės kasą, iš jų: 2009 m. – 232 424 Lt, 2010 m. – 14 980 Lt. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, jog J. G. mokesčių administratoriui pateiktose metinėse pajamų mokesčio deklaracijose deklaravo 4 228 Lt pajamų už 2008 m., 2 654 Lt už 2009 m.; D. G. pateiktose metinėse pajamų mokesčio deklaracijose už 2007 m. deklaravo 2 981 Lt, 2008 m. – 5 022 Lt, 2009 m. – 6 746 Lt, 2010 m. – 9 574 Lt pajamų, t. y. minėti asmenys deklaravo daug mažiau pajamų nei įnešė į bendrovės kasą. Nekilnojamojo turto registro duomenimis atsakovai J. G. ir D. G. nekilnojamojo turto pardavimo sandorių nebuvo sudarę. Patikrinimo akte padaryta išvada, kad nei J. G., nei D. G. sutaupyti 247 404 Lt įnašams į bendrovės kasą neturėjo galimybių. Bendrovės darbuotojams buvo mokami labai maži atlyginimai (2009 m. vid. darbo užmokestis sudarė 123 Lt, 2010 m. – 158 Lt). Įvertinus pirminio patikrinimo metu surinktą informaciją ir bendrovės veiklos vykdymo aplinkybes, patikrinimo akte padaryta išvada, jog bendrovė tikrinamuoju laikotarpiu neapskaitė dalies pajamų už suteiktas vežimo paslaugas ir tokiu būdu siekė sumažinti mokėtinus mokesčius į valstybės biudžetą.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 12 d. sprendimu ieškinį tenkino; priteisė Lietuvos valstybės naudai iš atsakovės J. G. 22 829,59 Eur, iš atsakovo D. G. 52 435,12 Eur žalos atlyginimo; priteisė valstybės naudai solidariai iš atsakovų J. G. ir D. G. 902,50 Eur žyminio mokesčio ir 8,20 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidoms atlyginti.
  2. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 3 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų J. G. ir D. G. 75 264,71 Eur turtinės žalos atlyginimą bei po 897 Eur bylinėjimosi išlaidų. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. vasario 23 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimą ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, konstatavęs, jog teismas atskirai nenustatinėdamas atsakovės J. G. atsakomybės taikymo pagrindo ir jos atsakomybei už laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 24 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. atsiradusią žalą taikyti būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, neatskleidė bylos esmės, pažeidė pareigą bylą išnagrinėti visapusiškai ir objektyviai bei įvykdyti teisingumą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 6 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovė J. G. įmonės vadove buvo iki 2009 m. rugsėjo 24 d., todėl ieškinys negalėjo būti tenkintas, tuo labiau, kad ieškovė neįrodinėjo žalos dydžio dėl kiekvieno iš atsakovų atliktų neteisėtų veiksmų bei priežastinio ryšio. Taip pat Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. vasario 23 d. nutartimi išaiškino bendrovės vadovo atsakomybės įmonės kreditoriams subsidiarų pobūdį, nurodė kasacinio teismo praktiką, pabrėžė, jog pirmosios instancijos teismui atskirai nenustatinėjant J. G. veiksmų teisėtumo laikotarpiu, kai ji jau nebebuvo įmonės vadove, bei priežastinio ryšio tarp jos veiksmų ir ieškovės nurodomos žalos biudžetui, negalėjo būti sprendžiamas solidariosios atsakomybės klausimas.

8Dėl patikslinto ieškinio priėmimo

  1. Teismas atsakovų argumentą, kad neturėjo teisinio pagrindo įpareigoti ieškovę surašyti kitokį ieškinio reikalavimą, atmetė kaip nepagrįstą, nes apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė pareigą bylą išnagrinėti visapusiškai ir objektyviai bei įvykdyti teisingumą (CPK 6 straipsnis). Teismas, siekdamas įvykdyti aukštesnės instancijos teismo įpareigojimą, konstatavo, kad bylą nagrinėjant iš naujo privalo imtis veiksmų, kurie numatyti civilinio proceso normose.
  2. Teismas nustatė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. vasario 23 d. nutartyje išaiškino, kokie procesiniai veiksmai nagrinėjant bylą iš naujo turi būti atlikti ir kokiu būdu. Teismas pažymėjo, kad 2017 m. gegužės 19 d. vykusio bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismas atkreipė ieškovės dėmesį į apeliacinės instancijos teismo nutarties turinį, taip pat pakartojo išaiškinimus ir nurodytą kasacinio teismo praktiką dėl įpareigojimo įrodinėti kiekvieno iš atsakovų atliktus neteisėtus veiksmus bei priežastinį ryšį su prašoma priteisti suma. Teismas nustatė, kad ieškovės atstovė nurodė, jog nesutinka su įsiteisėjusia teismo nutartimi, todėl atsisakė teikti kitokius paaiškinimus, nei jie buvo išdėstyti pradiniame ieškinyje.
  3. Teismas, įvertinęs, kad nagrinėjamoje byloje jau konstatuotas teismo pareigos įvykdyti teisingumą pažeidimas, atsižvelgdamas, kad bylos šalis pažeidžia pareigą bendradarbiauti su teismu (CPK 8 straipsnis), ir ieškovės atstovė, kuri atstovauja viešąjį juridinį asmenį, turintį veikti pagal viešosios teisės reikalavimus (pagal kasacinio teismo išaiškinimą imperatyvių teisės normų taikymo ir vykdymo kontrolė yra viešas interesas), pažeidė CPK 18 straipsnį, pažymėjo, kad teismas turėjo teisę pasirinkti teisines priemones: ar taikyti CPK 95 straipsnyje numatytą sankciją, ar spręsti dėl įtariamo atstovės veikimo ultra vires ir taikyti CPK 299 straipsnio numatytą priemonę. Teismas nustatė, kad posėdžio metu perklausus ieškovės atstovę dėl jos pozicijos suderinimo su atstovaujamuoju juridiniu asmeniu, ieškovė pasirinko teisę pasinaudoti CPK 141 straipsniu ir šią poziciją vėliau palaikė bylą nagrinėjant 2017 m. birželio 30 d. teismo posėdyje. Teismas konstatavo, kad privalėjo taikyti CPK 141 straipsnio 3 dalies nuostatą ir tenkinti pareiškimą dėl ieškinio dalyko arba ieškinio pagrindo pakeitimo, kai jau buvo konstatuotas pareigos vykdyti teisingumą pažeidimas.
  4. Teismas sutiko su atsakovų argumentu, kad teisė pasirinkti ginčo ribas priklauso ieškovui (CPK 13 straipsnis). Teismo vertinimu, ieškovės atstovė 2017 m. birželio 30 d. teismo posėdyje aiškiai nurodė palaikanti patikslintame ieškinyje nurodytą faktinį ieškinio pagrindą, atsižvelgusi į Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 23 d. nutarties išaiškinimus, kurie buvo pakartoti Vilniaus apygardos teismo, bylą nagrinėjant iš naujo.
  5. Teismas nustatė, kad ieškovė 2017 m. birželio 5 d. pateikė patikslintą ieškinį. Atsakovams 2017 m. birželio 9 d. paprašius pratęsti terminą atsiliepimui pateikti iki 60 dienų dėl suplanuotų 2017 m. birželio 16–23 dienomis atostogų, teismas prašymą tenkino iš dalies, atsižvelgdamas į atostogų trukmę ir paskirtą posėdį, todėl suteikė teisę pateikti atsiliepimą iki 2017 m. birželio 26 d. Pateiktame atsiliepime atsakovų atstovas nenurodė, kad jam reikia papildomai laiko atsikirsti į ieškovės patikslintą ieškinį, neprašė teismo išreikalauti įrodymų ir pan. Teismas padarė išvadą, kad ieškovės atstovei 2017 m. birželio 30 d. teismo posėdyje vykdant įrodinėjimo pareigą, atsakovų atstovui neprašius teismo pagalbos formuluojat atsikirtimus (CPK 12 straipsnis), negalėjo būti konstatuotas teisės į teisingą teismą pažeidimas, dėl ko būtų pagrindas patikslintą ieškinį atmesti.

9Dėl ieškinio senaties

  1. Teismas, išnagrinėjęs byloje esančius duomenis, konstatavo, kad ieškovė 2015 m. gruodžio 28 d. kreipėsi į teismą nepraleidusi ieškinio senaties termino, t. y. kai Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartimi buvo atmestas jos apeliacinis skundas. Dėl to atsakovų prašymą atmesti pareikštą ieškinį kaip pasibaigus ieškinio senaties terminui netenkino (CK 1.131 straipsnis).

10Dėl atsakovės J. G. atsakomybės

  1. Teismas nustatė, kad atsakovė J. G. nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 24 d. buvo šiuo metu pasibaigusios ir išregistruotos iš Juridinių asmenų registro UAB „Erelio akis“ direktorė. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-135-843/2015 J. G. buvo pripažinta kalta, padarius nusikalstamą veiką, konstatuojant kaltės forma tyčia pražeidus Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnį, 6 straipsnio 2 dalį, 12 straipsnio 1 dalį, 13 straipsnio 1 dalį, 16 straipsnio 1 dalį, Mokesčių administravimo įstatymo 16 straipsnio 1 punktą, Mokesčio už aplinkos teršimą, Naftos ir dujų išteklių mokesčio bei Miškų įstatymus, 40 straipsnio nuostatas, kuriose numatyta, kad mokesčio mokėtojas privalo nustatyta tvarka tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos dokumentus ir registrus, taip pat kitus dokumentus, 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3 dalies 16 punktą, apgaulingai tvarkė UAB „Erelio akis“ buhalterinę apskaitą, kad dalis ūkinių operacijų nebūtų parodytos buhalterinėje apskaitoje, dėl ko neužtikrino, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi, palyginama, išsami ir naudinga, dėl padarytų pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „Erelio akis“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovė pateikė įrodymus, jog bendrovėje dalis buhalterinės apskaitos vedama rankiniu būdu, kai kuriuose dokumentuose įrašai daromi pieštuku.
  2. Teismas, išnagrinėjęs byloje esančius duomenis, konstatavo, kad atsakovė J. G. neužtikrino, jog apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi, teisinga, dėl padarytų pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „Erelio akis“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, teisingo mokesčių mokėjimo. Teismas konstatavo, kad atsakovės J. G. veiksmai, pasireiškę Mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnyje įtvirtintų pareigų pažeidimu vertintini kaip tyčia, sudaranti pagrindą civilinei atsakomybei kilti, todėl iš jos priteisė 22 829,59 Eur, nes dėl įstatyme įtvirtintos pareigos nevykdymo valstybė patyrė žalą, kurią sudaro apskaičiuoti nesumokėti mokesčiai atsakovės vadovavimo laikotarpiu (CK 6.246–6.249 straipsniai). Teismas pažymėjo, kad ieškovės reikalavimas nepatenkintas iš paties juridinio asmens turto ir jau nebegali būti patenkintas, nes įmonė yra pasibaigusi (CK 2.95 straipsnio 3 dalis).

11Dėl atsakovo D. G. atsakomybės

  1. Teismas nustatė, kad D. G. dirbo UAB „Erelio akis“ direktoriaus pareigose nuo 2009 m. rugsėjo 25 d. iki tikrinamojo laikotarpio pabaigos, t. y. iki 2010 m. gruodžio 31 d. Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 22 d. baudžiamuoju įsakymu D. G. pripažintas kaltu padariusiu nusikalstamą veiką, nustatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, t. y. D. G., būdamas UAB „Erelio akis“ direktoriumi ir atsakingu už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, ataskaitų pateikimą bei veiklą, tyčia, siekdamas išvengti pridėtinės vertės mokesčio, įrašė į deklaracijas ir finansines ataskaitas neteisingus duomenis apie įmonės pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą bei jas pateikė VMI Vilniaus skyriui, o taip pat jis nuo 2009 m. rugsėjo 24 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. tyčia neužtikrino, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi, palyginama, išsami bei naudinga ir dėl šių pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB „Erelio akis“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
  2. Teismas sprendė, kad atsakovas D. G. yra atsakingas už jo vadovavimo laikotarpiu padarytą žalą, kurią sudaro į valstybės biudžetą nesumokėti 23 824,43 Eur pridėtinės vertės ir 28 610,69 Eur pelno mokesčiai. Teismas nusprendė iš atsakovo D. G. priteisti 52 435,12 Eur žalai atlyginti.
  3. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovai J. G. ir D. G. buvo pripažinti kaltais, padarius tyčinius nusikaltimus, padarė išvadą, kad nėra pagrindo atsižvelgti į atsiliepime nurodytus argumentus dėl atsakovų sunkios turtinės padėties ir mažinti atlygintinos žalos dydį. Teismas pažymėjo ir tai, kad ieškovė neprašo priteisti procesinių palūkanų, skatinančių prievolės įvykdymą ir mažinančių patiriamus nuostolius.

12Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

  1. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškinys tenkintas, į tai, kad ieškovė nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleista, sprendė, kad iš atsakovų į valstybės biudžetą turi būti priteista solidariai 1 805 Eur žyminio mokesčio (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, CPK 96 straipsnio 1 dalis). Tačiau teismas, įvertinęs atsakovų argumentus dėl sunkios jų turtinės padėties, turimo neįgalumo, sprendė šią sumą sumažinti per pusę, todėl solidariai iš atsakovų priteisė 902,50 Eur (CPK 83 straipsnio 3 dalis). Teismas nustatė, kad bylinėjimosi išlaidos, susijusios su teismo procesinių dokumentų įteikimu, sudaro 8,20 Eur sumą, kurias priteisė solidariai iš atsakovų.

13III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

14

  1. Apeliaciniu skundu atsakovai J. G. ir D. G. prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 12 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Bylą nagrinėjęs teismas pažeidė CPK 141 straipsnio 1 dalies nuostatas netinkamai jas aiškindamas ir taikydamas, nurodydamas ieškovei pateikti patikslintą ieškinį. Teismo motyvai, jog jis vykdė apeliacinės instancijos teismo įpareigojimus, nepagrįsti. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. vasario 23 d. nutartimi neįpareigojo pirmosios instancijos teismo imtis už ieškovę jos procesinių teisių ir pareigų, veikti už ją ir nurodyti, kad ieškovė privalo teismui teikti patikslintą ieškinį su patikslintais reikalavimais išskiriant kiekvieną iš atsakovų atskirai. Priešingai, apeliacine tvarka šią bylą jau vieną kartą nagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas aiškiai pasisakė tik dėl netinkamai pritaikytos solidarios atsakovų atsakomybės.
    2. Nors pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad bylą nagrinėjant iš naujo teismas privalėjo imtis veiksmų, kurie numatyti civilinio proceso normomis, kad galėtų įvykdyti teisingumą, t. y. išaiškinti ieškovei jos procesines teises ir pareigas (CPK 158 straipsnio 3 dalimi), tačiau tai nereiškia, kad teismas už ieškovą gali nuspręsti ir jį įpareigoti pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą. Teismas, būdamas nešališka ginčo sprendimo institucija, negali perimti ieškovo ar atsakovo funkcijų, patarinėti vienai ar kitai iš šalių pusei, nes taip pažeidžiami teismo nešališkumo, šalių procesinio lygiateisiškumo ir teisės į tinkamą teismo procesą principai. Civilinio proceso teisės normos nenustato, kad teismas privalo priversti ieškovą tikslinti ieškinį ir jo reikalavimus. Teismas, vykdydamas teisingumą, visais atvejais turi būti nešališkas.
    3. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje netinkamai aiškino ir taikė ieškinio trūkumų šalinimo institutą, kuris gali būti taikomas (teismo skiriamas) tik kai ieškinys neatitinka formalių reikalavimų, nustatytų CPK 135 straipsnyje, susijusių su teisės kreiptis į teismą įgyvendinimu. Ieškovė Vilniaus apskrities VMI buvo surašiusi ieškinį, kurį teismas priėmė, jį nagrinėjo, ieškovė ir toliau pasirinko savo poziciją įrodinėti atsakovų solidarią civilinę atsakomybę (ieškinio dalyką ir pagrindą). Taigi Vilniaus apygardos teismas negalėjo įpareigoti ieškovę surašyti kitokį ieškinio reikalavimą, įpareigoti nurodyti atitinkamus pagrindus, ypač susijusius su teisės į ieškinio patenkinimą įgyvendinimu.
    4. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 19 d. teismo posėdžio metu peržengė ribą tarp teismo pareigos šalims išaiškinti jų procesines teises ir pareigas pagal CPK 158 straipsnį ir draudimo nurodyti, kokius konkrečius reikalavimus ar atsikirtimus turi reikšti dalyvaujantys byloje asmenys konkrečioje byloje. Nurodytų teismo ieškovo funkcijų perėmimą patvirtina paties teismo skundžiamo sprendimo motyvai. Pirmosios instancijos teismas įvykdė ne teisingumą, o pažeidė teismo nešališkumo, šalių procesinio lygiateisiškumo ir teisės į tinkamą teismo procesą principus, kurie turi būti vienodai taikomi abiem proceso šalims, neišskiriant apeliantų.
    5. Pirmosios instancijos teismas ne tik, kad neprivalėjo įpareigoti ieškovę tikslinti ieškinio reikalavimus ir pagrindus, bet net neturėjo pareigos išaiškinti ieškovei jos procesinių teisių ir pareigų. CPK 158 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad teismo posėdžio pirmininkas turi išaiškinti šalims, tretiesiems asmenims ir jų atstovams pagal įstatymą jų teises ir pareigas, išskyrus šiame kodekse numatytus atvejus, kai šalys ar tretieji asmenys bylą veda ne patys, o per advokatą arba jiems atstovauja aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą turintys asmenys. Nagrinėjamu atveju ieškovė bylą vedė per savo atstovą, turintį teisinį išsilavinimą.
    6. Patikslintas ieškinys negalėjo būti priimtas, o priimtas turėjo būti atmestas iš esmės pažeidus CPK nuostatas bei teismo nešališkumo, šalių procesinio lygiateisiškumo ir teisės į tinkamą teismo procesą principus. Todėl Vilniaus apygardos teismas, darydamas išvadą, kad principo „iš neteisės negali kilti teisė“ taikymas nagrinėjamoje byloje apeliantų nurodytu aspektu yra negalimas, pažeidė konstitucinį asmenų lygybės prieš įstatymą principą, kadangi ieškovei Vilniaus apskrities VMI, suteikė nepagrįstą pranašumą kitų asmenų – apeliantų atžvilgiu ir priimdamas sprendimą ieškovei priteisti žalą, ją traktavo kaip esančią žymiai geresnėje padėtyje lyginant su apeliantais.
    7. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Ieškinys buvo praleistas suėjus ieškinio senaties terminui, todėl jis turėjo būti atmestas.
    8. Vilniaus apygardos teismas, iš naujo išnagrinėjęs civilinę bylą, neišklausė apeliantų paaiškinimų dėl reikalaujamos priteisti žalos, objektyviai ir visapusiškai nevertino byloje esančių rašytinių įrodymų, ieškovės Vilniaus apskrities VMI surašytiems įmonės UAB „Erelio akis“ patikrinimo aktams bei administracinio teismo sprendimams nepagrįstai ir neteisėtai suteikė prima facie ir net prejudicinę reikšmę, taip pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, neteisingai kvalifikavo šalių teisinius santykius.
    9. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad UAB „Erelio akis“ mokestinės prievolės buvo apskaičiuotos ne realiai, o pagal metodiką. Pagal metodiką apskaičiuotos mokestinės prievolės negali būti prilyginamos realiai patirtai žalai.
    10. Pirmosios instancijos teismas nevertino, kad ieškovė Vilniaus apskrities VMI, suvokdama, kad ieškinio teikimas teismui dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Erelio akis“ iš esmės yra žalingas jai pačiai, savo veiksmais sudarė tokią situaciją, kai įmonė nustojo vykdyti mokestines prievoles ieškovei, t. y. prisiėmė žalos atsiradimo riziką, kurią šiuo metu reikalauja priteisti iš apeliantų. Taigi ieškovė Vilniaus apskrities VMI tokiu būdu laisva valia pateko į tokią padėtį, kad ji nebegali atgauti administracinio teismo sprendimais priteistų sumų iš UAB „Erelio akis“. Ieškovė iš esmės suprato tokių savo veiksmų pasekmes ir adekvačiai suvokė tokios padėties pavojingumą, taip prisiėmė visiškai jai tekusią riziką, kas yra pagrindas apeliantus atleisti nuo civilinės atsakomybės CK 6.253 straipsnio 5 dalies pagrindu.
    11. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas sumažinti atlygintinos žalos dydį pasirėmė CK 6.282 straipsnio 3 dalimi, nors apeliantai prašė taip pat taikyti šiam ginčui, jeigu teismas vis tik priteistų reikalaujamas sumas, visai kitą materialinės teisės normą – CK 6.251 straipsnio 2 dalį, t. y. pirmos instancijos teismo procesas nebuvo tinkamas, nes netaikyta reikiama materialinė teisės norma ir neaiškintos būtinos jos taikymui aplinkybės.
    12. Teismas neatsižvelgė į tai, kad patenkinus ieškinį sprendimo įgyvendinimas sukels apeliantams sunkius padarinius. Jie negalės skirti pakankamai lėšų gydymuisi, taip kils reali grėsmė jų sveikatai, neturės iš ko susimokėti už šiuo metu gyvenamame bute teikiamus komunalinius patarnavimus, dėl ko kils reali grėsmė, jog bus priversti išeiti gyventi į gatvę, negalės skirti pakankamai lėšų maistui, taip kils reali grėsmė išgyventi.
  2. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
    1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėmė ieškovės patikslintą ieškinį. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. vasario 23 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimą ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Lietuvos apeliacinio teismo įsiteisėjusioje nutartyje išdėstytus argumentus, nustatytus pažeidimus pirmą kartą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, akcentuotą pareigą bylą išnagrinėti visapusiškai ir objektyviai bei vykdyti teisingumą, šią pareigą atliko nagrinėdamas bylą iš naujo. Ieškovė, atsižvelgdama į Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 23 d. nutartyje išdėstytus argumentus, pateikė patikslintą civilinį ieškinį, kuriame nurodė aplinkybes, dėl kurių BUAB „Erelio akis“ neturės galimybių patenkinti ieškovės reikalavimų, taip pat pasisakė dėl atsakovų subsidiarios atsakomybės.
    2. Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, todėl pagrįstai sprendė, kad ieškovė, teikdama ieškinį, ieškinio senaties termino nepraleido.
    3. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovų jų valstybei padarytą žalą – nesumokėtus UAB „Erelio akis“ mokesčius. Mokesčių administratorius mokesčius UAB „Erelio akis“ apskaičiavo vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymo 70 straipsnio nustatyta tvarka, nes mokesčių mokėtojas UAB „Erelio akis“, kurios vadovais dirbo atsakovai (apeliantai), netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negalėjo nustatyti UAB „Erelio akis“ mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymo nustatyta tvarka.
    4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatleido atsakovų nuo civilinės atsakomybės. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, UAB „Erelio akis“ nebuvo pradėjusi dalimis dengti apskaičiuotas mokestines sumas, nebuvo sudariusi mokestinės paskolos sutarčių su mokesčių administratoriumi. Be to, ne ieškovė Vilniaus apskrities VMI kreipėsi į teismą dėl UAB „Erelio akis“ bankroto bylos iškėlimo, o VMI prie FM.

15IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16Dėl teisės į teisingą (sąžiningą, tinkamą) procesą pažeidimo, kaip pagrindo grąžinti bylą nagrinėti iš naujo, aiškinimo

  1. Teisės į teisingą bylos nagrinėjimą (angl. fair trial) principą tiesiogiai įtvirtina Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 6 straipsnis, kuriame nustatyta kiekvieno asmens teisė, kad jo bylą per kiek įmanoma trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Nurodydamas šios nuostatos reikšmę, Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) akcentavo, jog, atsižvelgiant į išskirtinę teisės į teisingą bylos nagrinėjimą svarbą demokratinei visuomenei, siauras šio straipsnio nuostatų aiškinimas neatitiktų teisės į teisingą procesą tikslų. Galima išskirti tokius pagrindinius teisės į teisingą procesą elementus: procesinis šalių lygiateisiškumas ir rungimasis, teisė dalyvauti bylos nagrinėjime ir teisė į žodinį bylos nagrinėjimą, teisė į teisinę pagalbą ir teisė į pagrįstą sprendimą. Nagrinėjamos bylos aspektu reikšmingi procesinio šalių lygiateisiškumo, rungimosi principai, taip pat šių principų veiksmingas įgyvendinimas.
  2. Šalių lygiateisiškumo ir rungimosi procesinių principų turinys atskleistinas remiantis EŽTT jurisprudencija, nes nacionalinėmis procesinėmis priemonėmis turi būti įgyvendintos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, kai yra sprendžiamas asmens ar asmenų civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimas. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies išplaukiantis šalių procesinio lygiateisiškumo principas, kaip vienas iš teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos elementų, reikalauja, kad kiekviena šalis turėtų tinkamą galimybę pristatyti bylą tokiomis sąlygomis, kad jos padėtis nebūtų kur kas nepalankesnė nei priešingos šalies (žr., tarp daugelio šaltinių, Kress v. France, Nr. 39594/98, § 72, 2011 m. birželio 7 d.). Lygiateisiškumo principas apima ir rungimosi principą (W. v. Austria, Nr. 138/1996/757/956, 1997 m. lapkričio 24 d.). Lygiateisiškumo principas taip pat yra vienas iš sąžiningo proceso bei nešališko teismo principų aspektų (D. v. Belgium, Nr. 2689/65, 1970 m. sausio 17 d.; A. M. et Morris, Nr. 9818/82, 1987 m. kovo 2 d.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. spalio 12 nutartis civilinėje byloje Nr. 2T-86-381/2015; 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2T-11-381/2015).
  3. Teismui abi šalys yra lygios. Tad teismas, likdamas nešališkas privalo užtikrinti abiems šalims vienodas galimybes įrodyti savo tiesą. Jeigu teismas palaikytų kurią nors šalį ir kartu su ja pradėtų rinkti įrodymus, būtų pažeisti lygiateisiškumo, ir teisėjo nešališkumo principai. Kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai), išskyrus aplinkybes, nuo kurių įrodinėjimo atleista (CPK 182 straipsnis). Ieškovas, jau esant pirmajai proceso stadijai privalo nurodyti ne tik savo reikalavimą, bet ir jį pagrindžiančius faktus bei juos patvirtinančius įrodymus (CPK 135 straipsnis). Atsakovas savo atsiliepime privalo nurodyti aplinkybes ir įrodymus, kuriais jis remiasi nesutikdamas su ieškiniu.
  4. Dispozityvumo principas civiliniame procese ginčo šalims leidžia pačioms neperžengiant įstatymo nustatytų ribų pasirinkti savo elgesio modelį. Savo teisių įgyvendinimu šalys privalo rūpintis pačios (lot. vigilantibus jura scripta sunt), todėl nagrinėjamu atveju tik pati ieškovė galėjo spręsti, kokios gynybos reikalauti – priteisti visą žalą ar jos dalį, iš abiejų atsakovų ar iš vieno, solidariai ar tam tikromis dalimis, o teismo aktyvumas galėjo apsiriboti pasiūlymu apsvarstyti ieškinio reikalavimų patikslinimą ir papildomų įrodymų pateikimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, jog teismo pareiga išaiškinti byloje dalyvaujantiems asmenims jų teises ir pareigas apima tik principinį išaiškinimą šalims, kad įstatymas joms suteikia galimybę naudotis procesinėmis teisėmis, tačiau jokiu būdu nedetalizuojant, kokius konkrečiai reikalavimus, atsikirtimus ar prašymus šalis turi pareikšti. Priešingu atveju būtų pažeisti civilinio proceso principai – teisėjų nepriklausomumas, teismo nešališkumas, dipozityvumas ir rungimasis, kurie draudžia teismui tapti šalies ar šalių advokatu patariant joms, kokius gynimosi būdus ar priemones taikyti, kokius reikalavimus reikšti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/1999).
  5. Ieškovė Vilniaus apskrities VMI kreipėsi į teismą prašydama priteisti solidariai iš atsakovų J. G. ir D. G. 75 264,71 Eur žalos atlyginimą (t. 1, b. l. 1-5). Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 3 d. sprendimu ieškinį tenkino (t. 1, b. l. 184-188). Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. vasario 23 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimą ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (t. 2, b. l. 24-32). Grąžinus civilinę bylą pirmosios instancijos teismui (t. 2, b. l. 33), Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 16 d. nutartimi paskyrė bylą nagrinėti 2017 m. gegužės 19 d. 9 val. žodiniame teismo posėdyje (t. 2, b. l. 34-35). 2017 m. gegužės 19 d. į teismo posėdį atvyko ieškovės įgaliotas asmuo I. P. ir atsakovų atstovas advokatas R. S. (t. 2, b. l. 44, 45). Teismas, 2017 m. gegužės 19 d. atlikęs parengiamuosius veiksmus (CPK 238 straipsnis, 239 straipsnio 2 dalis, 242–243 straipsniai, 245 straipsnio 1 dalis), pradėjo bylos nagrinėjimą iš esmės paklausdamas, ar ieškovė po priimtos apeliacinės instancijos nutarties vis dar palaiko savo reikalavimus (CPK 249 straipsnis, 2017 m. gegužės 19 d. teismo posėdžio, vykusio nuo 9 val. 05 min. iki 09 val. 21 min., garso įrašas 1 min. 30 sek. – 1 min. 37 sek.). Ieškovės įgaliotas asmuo atsakė, kad palaiko pradinio ieškinio reikalavimus ir jų netikslins (garso įrašas 1 min. 38 sek. – 1 min. 40 sek.). Teismas dar kartą paklausė, ar ieškovės įgaliotasis asmuo netikslins ieškinio reikalavimų, pažymėdamas, kad apeliacinės instancijos teismas atmetė ieškinį kaip neįrodytą ir kad reikia jį iš naujo įrodinėti, taip pat kad reikia įrodyti subsidiarią vadovų atsakomybę, kad taip, kaip ieškovė yra suformulavusi ieškinio reikalavimus, jos ieškinys negali būti patenkinamas (garso įrašas 1 min. 41 sek. – 2 min. 21 sek.). Ieškovės įgaliotas asmuo nurodė, kad ieškovė mano, jog atsakovams taikytina solidari atsakomybė (garso įrašas 2 min. 22 sek. – 2 min. 26 sek.). Teismas, pakartojęs, kad ieškinį apeliacinės instancijos teismas atmetė, trečią kartą paklausė, ar ieškovė tikslins ieškinio reikalavimus (garso įrašas 2 min. 27 sek. – 2 min. 45 sek.). Ieškovės įgaliotas asmuo nurodė, kad reikalavimų nekeis (garso įrašas 2 min. 46 sek. – 2 min. 48 sek.). Teismui, ketvirtą kartą paklausus ieškovės įgalioto asmens, ar ieškovė netikslins ieškinio reikalavimų, o įgaliotajam asmeniui nieko neatsakius, paklausė, ar įgalioto asmens pozicija suderinta su vadovybe (garso įrašas 2 min. 49 sek. – 3 min. 00 sek.). Ieškovės įgaliotas asmuo, nurodė, kad jo pozicija suderinta, paaiškino, kodėl ieškovė mano, jog atsakovams taikytina solidarioji atsakomybė (garso įrašas 3 min. 01 sek. – 3 min. 09 sek.). Teismas pakomentavo, kad jei ieškovė nesutiko su apeliacinės instancijos teismo nutartimi, tai jai derėjo teikti kasacinį skundą, kurio ji neteikė ir kad teismas turės surašyti atskirąją nutartį dėl valstybės atstovavimo šioje byloje (garso įrašas 3 min. 10 sek. – 3 min. 34 sek.). Ieškovės įgaliotasis asmuo nurodė, kad yra pasiruošęs argumentuoti dėl solidariosios atsakovų atsakomybės (garso įrašas 3 min. 35 sek. – 3 min. 50 sek.). Teismas nurodė, kad argumentuoti taip negalima, nes reikalavimas dėl solidarios atsakomybės yra atmestas (garso įrašas 3 min. 51 sek. – 3 min. 55 sek.). Ieškovės įgaliotas asmuo nurodė, kad teismui leidus tikslinsiantis ieškinio reikalavimus (garso įrašas 3 min. 56 sek. – 4 min. 08 sek.). Teismui paklausus, ar atsakovų atstovas turi prašymų, o šiam atsakius, kad prašymų neturi, teismas nurodė, kad ieškovė turi įrodinėti žalos dydį (garso įrašas 4 min. 09 – 5 min. 30 sek.). Nors teismas pažymėjo, kad negali atstovauti ieškovei, tačiau nurodė, kad ieškovė iš bankroto bylos turėtų gauti duomenis apie tai, kokia apimtimi patenkinti kreditorių reikalavimai, taip pat kad ieškovei reikėtų įrodinėti kiekvieno atsakovo atsakomybės dydį, kad solidari vadovų atsakomybė nepreziumuojama, kad tokia jų atsakomybė negalima, taip pat kad ieškovei reikia nurodyti kiekvieno atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas, neteisėtus veiksmus, žalą bei neteisėtų veiksmų ir žalos padarinių priežastinį ryšį (garso įrašas 5 min. 31 sek. – 7 min. 42 sek.). Ieškovės įgaliotas asmuo su teismo pozicija nesutiko ir nurodė, kad pagal kasacinio teismo praktiką solidari atsakomybė galima (garso įrašas 7 min. 43 sek. – 8 min. 14 sek.). Teismas nurodė, kad negali kitaip spręsti bylos nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, pažymėdamas, kad kasacinis skundas nebuvo pateiktas (garso įrašas 8 min. 15 sek. – 8 min. 20 sek.). Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė turi įrodyti ne tik faktinį, bet ir nurodyti teisinį ieškinio pagrindą, nes atsakovai įmonėje ėjo skirtingas pareigas (garso įrašas 8 min. 21 sek. – 11 min. 16 sek.). Teismas nustatė ieškovei 14 dienų terminą nuo teismo posėdžio dienos pateikti patikslintus ieškinio reikalavimus dėl subsidiariosios vadovės J. G. atsakomybės, o ieškovės įgaliotam asmeniui nurodžius, kad atsakovas D. G. taip pat buvo vadovas, teismas nurodė, kad ieškinys vis tiek turi būti patikslintas, paskaičiuojant laikotarpius, už kuriuos atsakovai buvo atsakingi, patikslinant ieškinio sumą, patikslinant kiekvienam atsakovui atskirai prašomą priteisti sumą, pateikiant ieškinio reikalavimus pagrindžiančius įrodymus, t. y. nepatenkintų kreditorių reikalavimų sumą, balansą, jį pagrindžiančius įrodymus, pateikti įrodymus, galinčius pagrįsti kiekvieno atsakovo padarytos žalos dydį, išaiškino ieškovei, kad baudžiamoji atsakomybė nelemia civilinės atsakomybės (garso įrašas 11 min. 17 sek. - 16 min. 17 sek.). 2017 m. birželio 5 d. ieškovė pateikė patikslintą ieškinį bei papildomus įrodymus (t. 2, b. l. 49-72)
  6. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nors ieškovė yra Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kuri kreipėsi į teismą reikalaudama priteisti į valstybės biudžetą žalos atlyginimą iš ją padariusių asmenų, tačiau specifinis bylos šalies subjektas neturi paneigti civiliniame procese vyraujančių procesinio šalių lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principų (CPK 6, 12, 13 straipsniai).
  7. Nagrinėjamu atveju ieškovė teigia, kad atsakovai valstybės biudžetui savo neteisėtais veiksmais padarė žalą. Iš 2017 m. gegužės 19 d. teismo posėdžio garso įrašo matyti, kad teismas ieškovei ne tik pasiūlė patikslinti ieškinio reikalavimus, tačiau, ieškovei net kelis kartus atsisakius tai padaryti, nurodė, kad tokiu atveju turės priimti atskirąją nutartį (CPK 299 straipsnis) ir (arba) atmesti ieškinį (žr. nutarties 9 ir 25 punktus). Nors pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad bylą nagrinėjant iš naujo teismas privalėjo imtis veiksmų, kurie numatyti civilinio proceso normomis, kad galėtų įvykdyti teisingumą, t. y. išaiškinti šalims jų procesines teises ir pareigas (CPK 158 straipsnio 3 dalis), tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovei aiškiai atsisakius tikslinti ieškinį, teismas negalėjo įpareigoti ieškovę tai padaryti. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, teismas neturėjo įstatymo suteiktos teisės nurodyti, kokius ieškinio reikalavimus ieškovė privalo reikšti, diskutuoti apie ieškinio patenkinimo galimybes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, posėdžio metu įpareigodamas ieškovę patikslinti ieškinio reikalavimus, nurodydamas, kad to nepadarius imsis veiksmų, nustatytų CPK 299 straipsnyje, pateikdamas nurodymus dėl ieškinio reikalavimų formuluotės, atsakovams taikytinos civilinės atsakomybės pobūdžio, teiktinų įrodymų, pažeidė šalių lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principus.
  8. Teismas, būdamas nešališka ginčo sprendimo institucija, negali perimti ieškovo ar atsakovo funkcijų, patarinėti vienai ar kitai iš šalių pusei, nes tokiu būdu pažeidžiami teismo nešališkumo, šalių procesinio lygiateisiškumo ir teisės į tinkamą teismo procesą principai. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo įpareigoti ieškovę surašyti kitokį ieškinio reikalavimą, nurodyti atitinkamus pagrindus, ypač susijusius su ieškinio patenkinimo galimybėmis. Aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009; 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-160/2011; 2012 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2012). Taigi teismas, vykdydamas teisingumą, yra saistomas dispozityvumo, šalių rungimosi ir lygiateisiškumo principų (CPK 6, 12, 13 straipsniai).
  9. Pažymėtina, kad apeliacijos dalykas – neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 301 straipsnio 1 dalis), todėl, šio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo ir (ar) kitais aspektais. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes, ir išspręsti ginčą iš esmės, o CPK normos riboja apeliacinės instancijos teismo teisę bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tačiau konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė asmenų lygybės įstatymui ir teismui, rungimosi ir dispozityvumo principus, proceso teisės normas, reglamentuojančias bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme, įvertinus, kad patikslintas ieškinys pateiktas ir priimtas pažeidus proceso teisės normas, darytina išvada, kad bylos nagrinėjimas pagal patikslintą ieškinį (taigi ir apeliacinį skundą) šiuo metu nėra galimas. Nustačius, kad bylos pagal pareikštą patikslintą ieškinį negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, konstatuotina esant pagrindui skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

17Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Nutarė

18Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 12 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai