Byla 2-394/2013
Dėl įsiskolinimo priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono,

2teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. nutarties civilinėje byloje pagal bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ ieškinį atsakovui ALSTOM Power Sweden Aktiebolag dėl įsiskolinimo priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

52010 m. balandžio 30 d. ieškovui UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ buvo iškelta bankroto byla. 2011 m. rugsėjo 30 d. ieškovas, atstovaujamas bankroto administratoriaus, kreipėsi į bankroto bylą nagrinėjantį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Švedijos Karalystėje registruotos bendrovės ALSTOM Power Sweden Aktiebolag daugiau kaip 14 mln. Lt dydžio įsiskolinimą, kildinamą iš 2006 m. balandžio mėn. šalių sudarytos statybos rangos sutarties.

6Priėmus ieškinį, tarp šalių kilo ginčas, kas jį turi nagrinėti – Lietuvos Respublikos teismas, iškėlęs ieškovui bankroto bylą, ar Stokholme įsikūręs arbitražas, kaip tai numato statybos rangos sutartyje esantis arbitražininis susitarimas (sutarčiai šalys pasirinko taikyti Švedijos Karalystės teisę). Ieškovo teigimu, byla nagrinėtina Lietuvos Respublikos teisme. Tokia pozicija grįsta 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – Reglamentas dėl bankroto bylų) bei Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymu (toliau – ĮBĮ). Pagal ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalies redakciją, galiojusią iki 2012 m. birželio 30 d., bankroto administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios įmonės skolininkams nagrinėjami bankroto bylą nagrinėjančiame teisme.

7II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartyje iš esmės pripažino, kad ieškovas turi laikytis arbitražinio susitarimo, todėl ieškinį paliko nenagrinėtą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 296 str. 1 d. 9 p.).

9Teismas sprendė, kad ieškovo pozicija būtų pagrįsta, jei šalys nebūtų sudariusios arbitražinės išlygos. Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – CK) arbitražiniam susitarimui taikoma teisė, reglamentuojanti pagrindinę sutartį. 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo (toliau – Niujorko konvencija) taip pat nukreipia į arbitražinio susitarimo šalių pasirinktos valstybės teisę; šiuo atveju – į Švedijos Karalystės teisę. Tai reiškia, kad arbitražinio susitarimo galiojimo klausimas turi būti sprendžiamas taikant Švedijos Karalystės teisę. Niujorko konvencija nustato, kad kiekviena susitariančioji valstybė pripažįsta rašytinį susitarimą, pagal kurį pusės pasižada perduoti arbitražui visus ar tam tikrus ginčus, kilusius arba galinčius kilti tarp jų dėl kurių nors konkrečių sutartinių ar kitokių teisinių santykių, galinčių būti arbitražo nagrinėjimo dalyku. Be to, susitariančiosios valstybės teismas, jeigu į jį patenka ieškinys tokiu klausimu, dėl kurio šalys sudarė arbitražinį susitarimą, turi, vienai iš pusių prašant, pasiųsti puses į arbitražą, jeigu nenustato, kad minėtas susitarimas yra negaliojantis, neteko galios arba negali būti įvykdytas. Teismas pažymėjo, kad šios Niujorko konvencijos nuostatos atitinka Švedijos Karalystės arbitražo įstatymo nuostatas. Reglamento dėl bankroto bylų 44 straipsnis, apibrėžiantis šio reglamento santykį su kitomis konvencijomis, nustato, kad reglamentas nekeičia Niujorko konvencijos. Pagal šalių arbitražiniam susitarimui taikytiną Švedijos Karalystės teisę bankroto bylos iškėlimas vienai iš arbitražinio susitarimo šalių neturi įtakos arbitražo jurisdikcijai ir nedaro ginčo nearbitruotinu. Švedijos Karalystės bankroto aktas nenumato, kad arbitražinis susitarimas tampa negaliojančiu, jei vienai iš šalių paskelbiamas bankrotas. Teismas nurodė, kad, aiškindamas šioje byloje taikytiną Švedijos Karalystės teisę, Švedijos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra konstatavęs, jog arbitražinis susitarimas yra privalomas nepaisant to, kad po jo sudarymo šalis įgijo bankrutuojančios įmonės statusą. Teismas taip pat pažymėjo, kad, nepaisant nurodyto, šio ginčo atveju teismingumo klausimą tapačiai reguliuoja ir Lietuvos teisė. ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą; jeigu šių ieškinių ar reikalavimų nagrinėjimą šalys iki bankroto bylos iškėlimo yra susitarusios perduoti arbitražui, jie nagrinėjami teisme arba arbitraže vadovaujantis Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo (toliau – KAĮ) nuostatomis. KAĮ 49 straipsnio 7 dalyje nurodoma, kad bankroto bylos iškėlimas arbitražinio susitarimo šaliai ar kitos bankroto procedūros arbitražinio susitarimo šaliai taikymas nedaro įtakos arbitražo procesui, arbitražinio susitarimo galiojimui ir taikymui, galimybei ginčą spręsti arbitraže ir arbitražo teismo kompetencijai spręsti ginčą. To paties straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad turtiniai reikalavimai arbitražinio susitarimo šaliai, kuriai iškelta bankroto byla, nagrinėjami bankroto bylą iškėlusiame teisme tik tuo atveju, kai to prašo visos arbitražinio susitarimo šalys, kurioms bankroto byla neiškelta. Šiuo atveju atsakovas tokio pageidavimo nepareiškė.

10III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

11Apeliantas UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

121. Teismas nepagrįstai nesivadovavo Reglamentu dėl bankroto bylų ir jį aiškinančia Europos Teisingumo Teismo (toliau – ETT) praktika. Pagal Reglamentą dėl bankroto bylų jis yra taikomas byloms, kurios yra glaudžiai susijusios su bankroto byla. Tokią principinę nuostatą yra konstatavęs ir ETT. Nagrinėjamu atveju apelianto inicijuota byla dėl įsiskolinimo priteisimo iš atsakovo yra glaudžiai susijusi su apelianto bankroto byla, todėl ginčą turi spręsti bankroto bylą iškėlęs Lietuvos Respublikos teismas.

132. Teismas nepagrįstai rėmėsi ĮBĮ ir KAĮ redakcijomis, įsigaliojusiomis 2012 m. birželio 30 d., nes jos apelianto ieškinio pateikimo ir priėmimo metu dar negaliojo. Tokioje situacijoje turėtų būti taikoma CPK 34 straipsnio 1 dalies, numatančios, kad teismas priimtą bylą turi išspręsti iš esmės, nors vėliau ji taptų teisminga kitam teismui, analogija. Kita vertus, nežiūrint to, ar teismo nurodytas ĮBĮ ir KAĮ reglamentavimas egzistuotų ar ne, turi būti taikomas Reglamentas dėl bankroto bylų. ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalies redakcija, galiojusi iki 2012 m. birželio 30 d. ir numačiusi, kad administratoriaus ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami bankroto bylą nagrinėjančiame teisme, buvo suderinta su Reglamentu dėl bankroto bylų. Lietuvos apeliacinio teismo praktika taip pat patvirtino, kad administratoriaus ieškiniai patenka į Reglamento dėl bankroto bylų taikymo sritį, kas reiškia, jog bylos, glaudžiai susijusios su bankroto byla, turi būti nagrinėjamos valstybėje narėje, kurioje yra nagrinėjama bankroto byla.

14Atsakovas ALSTOM Power Sweden Aktiebolag prašo atmesti atskirąjį skundą.

15Atsakovas nurodo, kad skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad nusprendus, jog arbitražinis susitarimas nagrinėjamu atveju neprivalomas, atsirastų pagrindas atsisakyti vykdyti Švedijos Karalystėje Lietuvos Respublikos teismo sprendimą, nes tai akivaizdžiai prieštarautų Švedijos Karalystės viešajai tvarkai.

16IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17Šioje byloje ginčas kilo dėl to, ar arbitražinis susitarimas galioja ir yra privalomas įmonei, kuriai po tokio susitarimo sudarymo iškeliama bankroto byla ir kuri, remdamasi komercine sutartimi, įtvirtinančia tokį arbitražinį susitarimą, reikalauja, kad kita sutarties šalis vykdytų savo prievoles pagal sutartį – atsiskaitytų už atliktus darbus. Nėra nesutarimų, kad tokie bankrutuojančios įmonės reikalavimai, jei įmonei nebūtų pradėtas bankroto procesas, būtų arbitruotini ir turėtų būti nagrinėjami šalių pasirinktame arbitraže.

18KAĮ ir ĮBĮ pakeitimai, įsigalioję nuo 2012 m. birželio 30 d., suteikia bankrutuojančiai įmonei galimybę arbitraže būti tiek ieškovu, tiek atsakovu (KAĮ 49 str. 7-9 d., ĮBĮ 10 str. 9 d., 11 str. 3 d. 10 p., 14 str. 3 d., 15 str. 2 d.). Kitaip tariant, pagal dabar galiojantį teisinį reglamentavimą bankroto bylos iškėlimas ar kitos bankroto procedūros taikymas arbitražinio susitarimo šaliai nedaro įtakos arbitražinio susitarimo galiojimui ir taikymui. Tačiau nagrinėjamu atveju apelianto ieškinys buvo pateiktas dar iki šių įstatymų pakeitimų įsigaliojimo, todėl, sprendžiant, kuris subjektas turi jurisdikciją nagrinėti inicijuojamą ginčą, reikia vadovautis ieškinio pateikimo metu galiojusiais ir atitinkamus klausimus reglamentavusiais įstatymais (CPK 3 str. 8 d., taip pat žr. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 19 d. nutartį civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos valstybė ir kt., bylos Nr. 2-760/2012).

19Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių sudaryto arbitražinio susitarimo galiojimo ir taikymo klausimą, rėmėsi Švedijos Karalystės teise ir ją aiškinančia šios šalies teismų praktika, bet nepagrįstai nevertino, ar toks susitarimas gali būti pripažįstamas pagal ieškinio pateikimo metu egzistavusį KAĮ ir ĮBĮ reglamentavimą. Tokia išvada darytina atsižvelgus į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos išaiškinimą, pateiktą 2007 m. kovo 5 d. nutartyje civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. „Hydro Soil Services NV“ (bylos Nr. 3K-3-62/2007), kad arbitražinio susitarimo galiojimas dėl ginčo arbitruotinumo nustatomas pagal teismo vietos materialiąją teisę.

20Bylos šalys didelį dėmesį teikė argumentams, skirtiems patvirtinti ar paneigti Reglamento dėl bankroto bylų taikymą apelianto inicijuojam ginčui. Tačiau šis klausimas nėra esminis, nes, nepaisant to, ar aptariamas ginčas patenka į šio reglamento veikimo sritį ar ne, apelianto ginčas, nesant arbitražinio susitarimo, vis tiek galėtų būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikos teisme remiantis 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo nuostatomis, o būtent 5 straipsnio 1 punktu, nustatančiu alternatyvų teismingumą. Tokia išvada darytina įvertinus į tai, kad darbai pagal šalių sudarytą sutartį, už kuriuos apeliantas reikalauja atsiskaityti, buvo atlikti Lietuvos Respublikoje. Taigi, nesant arbitražinio susitarimo, Lietuvos Respublikos teismas turėtų jurisdikciją nagrinėti apelianto pareikštus reikalavimus, todėl, pastarajam iš esmės ginčijant galimybę spręsti ginčą arbitraže, pirmosios instancijos teismas privalėjo išspręsti arbitražinio susitarimo galiojimo klausimą (KAĮ redakcijos, galiojusios iki 2012 m. birželio 30 d., 10 str.). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad, skirtingai nei supranta apeliantas, Reglamentas dėl bankroto bylų nereguliuoja teismo ir arbitražo jurisdikcijos santykio dėl į reglamento sritį patenkančių bylų, t. y. jis reglamentuoja tik teismo jurisdikciją tokių bylų atžvilgiu.

21Apelianto ieškinio pateikimo metu galiojusio KAĮ 11 straipsnio 1 dalis, be kita ko, nustatė, kad arbitražui negali būti perduoti ginčai, susiję su bankrotu. Pagal tuometę ĮBĮ 14 straipsnio 3 dalį ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, aiškindama šias įstatymo nuostatas, 2009 m. vasario 12 d. nutartyje, priimtoje savo faktinėmis aplinkybėmis iš esmės analogiškoje civilinėje byloje BUAB „Briauna“ v. BITC Möbel AB ir kt. (bylos Nr. 2-178/2009), konstatavo, kad ne tik ieškiniai bankrutuojančiai įmonei, bet ir jos ieškiniai skolininkams yra priskiriami teismų jurisdikcijai, o tai ginčą daro nearbitruotiną, kad dėl to arbitražinis susitarimas neturi būti pripažįstamas ir teismas negali atsisakyti savo jurisdikcijos, nes tokio susitarimo prieštaravimas viešajai tvarkai ir imperatyvioms įstatymo normoms yra akivaizdus. Pažymėtina, kad tokios išvados nurodytoje nutartyje buvo padarytos atsižvelgus į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos išaiškinimus, pateiktus 2008 m. lapkričio 10 d. nutartyje civilinėje byloje dėl Baltarusijos Respublikos valstybinės gamybos ir prekybos unitarinės įmonės „Belaja Rus“ prašymo pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Baltarusijos Respublikos Aukštojo Ūkinio Teismo sprendimus (bylos Nr. 3K-3-562/2008).

22Išdėstyta patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo pripažinti šalių arbitražinio susitarimo ir atsisakyti savo jurisdikcijos nagrinėti apelianto inicijuotą ginčą. Priešingas procesinis sprendimas priimtas netinkamai aiškinant ir taikant procesines teisės normas, todėl jis naikintinas ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d., 338 str.).

23Atsakovo teiginys, kad Švedijos Karalystė gali atsisakyti vykdyti šioje byloje priimtą Lietuvos Respublikos teismo sprendimą, yra spekuliatyvus bei nesudaro pagrindo atsisakyti nacionaliniam teismui savo jurisdikcijos. Kita vertus, apeliantas, kaip ieškovas, inicijuodamas ginčą Lietuvos Respublikoje, veikia savo rizika ir būtent jam tektų apelianto nurodytos neigiamos pasekmės.

24Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

25Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. 2010 m. balandžio 30 d. ieškovui UAB „Kruonio hidroakumuliacinės... 6. Priėmus ieškinį, tarp šalių kilo ginčas, kas jį turi nagrinėti –... 7. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 8. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartyje iš esmės... 9. Teismas sprendė, kad ieškovo pozicija būtų pagrįsta, jei šalys nebūtų... 10. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai... 11. Apeliantas UAB „Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės statyba“ prašo... 12. 1. Teismas nepagrįstai nesivadovavo Reglamentu dėl bankroto bylų ir jį... 13. 2. Teismas nepagrįstai rėmėsi ĮBĮ ir KAĮ redakcijomis, įsigaliojusiomis... 14. Atsakovas ALSTOM Power Sweden Aktiebolag prašo atmesti atskirąjį skundą.... 15. Atsakovas nurodo, kad skundžiama nutartis yra teisėta ir pagrįsta. Atsakovas... 16. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 17. Šioje byloje ginčas kilo dėl to, ar arbitražinis susitarimas galioja ir yra... 18. KAĮ ir ĮBĮ pakeitimai, įsigalioję nuo 2012 m. birželio 30 d., suteikia... 19. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šalių sudaryto arbitražinio... 20. Bylos šalys didelį dėmesį teikė argumentams, skirtiems patvirtinti ar... 21. Apelianto ieškinio pateikimo metu galiojusio KAĮ 11 straipsnio 1 dalis, be... 22. Išdėstyta patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo pripažinti... 23. Atsakovo teiginys, kad Švedijos Karalystė gali atsisakyti vykdyti šioje... 24. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 25. Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 10 d. nutartį ir...