Byla e2A-82-450/2017
Dėl skolos, palūkanų priteisimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimos Gerasičkinienės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB „Taraila“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas iš dalies, civilinėje byloje pagal ieškovės BKU „Vilniaus taupomoji kasa“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Verslo konsultantai“, ieškinį atsakovei UAB „Taraila“ dėl skolos, palūkanų priteisimo, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

  1. Ieškovė BKU „Vilniaus taupomoji kasa“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Verslo konsultantai“, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės UAB „Taraila“ 29 088,25 Eur skolos, 8,15 % metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškinį grindė tuo, kad 2012 m. rugpjūčio 31 d. šalys sudarė paskolos sutartį Nr. 12-00322, kurios pagrindu atsakovei buvo suteikta 627 970 Lt (181 873 Eur) dydžio paskola. Atsakovei iš dalies įvykdžius įsipareigojimus ieškovei, šalys 2013 m. spalio 3 d. sudarė susitarimą Nr. 12-00322 P2 dėl Paskolos sutarties pakeitimo, kuriuo šalys sulygo ir patvirtino, kad likusi atsakovės ieškovei negrąžinta paskolos suma yra lygi 100 435,92 Lt (29 088,25 Eur). Pagal priedą Nr. 1 prie Susitarimo, atsakovė įsipareigojo grąžinti nurodytą sumą iki 2014 m. rugpjūčio 31 d. 2014 m. vasario 7 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi ieškovei buvo iškelta bankroto byla. Aukščiau nurodyta 29 088,25 Eur dydžio suma ieškovei nebuvo grąžinta. 2016 m. gegužės 31 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismas atmetė atsakovės ieškinį dėl 2012 m. rugpjūčio 31 d. Paskolos sutarties pripažinimo tinkamai įvykdyta ir pasibaigusia, padarydamas išvadą, kad, įvertinus visas nustatytas aplinkybes bei kredito unijos ir atsakovės nurodytus motyvus, atsakovė UAB „Taraila“ kredito unijai negrąžino likusios 29 099,63 Eur (100 435,92 Lt) paskolos dalies, nurodytas likutis pagal Paskolos sutartį nebuvo užskaitytas, todėl nagrinėtu atveju nebuvo teisinio pagrindo tenkinti atsakovės reikalavimo dėl prievolės pripažinimo tinkamai įvykdyta ir pasibaigusia. Pati atsakovė suprato, kad bando tik formaliai „apeiti“ įstatymų reikalavimus, ir prisiėmė visas dėl tokio savo teisei priešingo veikimo galinčias atsirasti neigiamas pasekmes, todėl pati atsakovė būdama nesąžininga ir tai netgi pripažindama negali remtis įstatyme nustatytomis garantijomis, kurios skirtos teisėtai besielgiantiems asmenims. Atsakovės argumentai, jog ieškovė pasirašydama 2013 m. spalio 3 d. Papildomą susitarimą iš esmės susitarė, kad suėjus paskolos sutarties terminui 2014 m. rugpjūčio 31 d., likęs paskolos likutis bus padengtas iš atsakovės papildomai įnešto pajinio įnašo, paneigia tikrąją ginčo šalių valią. Pasirašydamos Papildomą susitarimą šalys 2.3.1 p. susitarė, jog atsakovė įsipareigoja iki 2014 m. sausio 15 d. nereikalauti Kredito unijos svarstyti jos anksčiau pateikto prašymo grąžinti pajinį įnašą ar panaudoti pajinį įnašą paskolos grąžinimui, Kredito unijai panaikinant Kredito unijos naudai įregistruotą sutartinę hipoteką, tačiau paliekant tą patį paskolos grąžinimo terminą, t. y. 2014 m. sausio 15 d. Atsakovės teiginiai, neva ieškovės turimos reikalavimo teisės į atsakovę visų pirma privalėjo būti nukreiptos į ieškovės naudai įkeistas atsakovei priklausančias papildomo pajinio įnašo lėšas, šiuo atveju prieštarauja ne tik tikrajai šalių valiai, bet ir įstatymams. Ieškovė Papildomo susitarimo negalėjo įgyvendinti anksčiau nei 2014 m. sausio 15 d., o suėjus šiam terminui ir atsakovei nesikreipus dėl pajinio įnašo grąžinimo ar jo panaudojimo paskolos įskaitymui, atsakovė taip pat negalėjo įvykdyti įskaitymo atsižvelgiant į tai, kad 2014 m. sausio 17 d., praėjus dviem dienoms, Lietuvos bankas apribojo Kredito Unijos veiklą ir Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 7 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2014 m. balandžio 7 d., Kredito Unijai iškėlė bankroto bylą. Vadovaujantis Bankų įstatymo 76 str. 4 d. 1 p. nuostatomis, įtvirtinančioms, kad nuo sprendimo paskelbti kredito įstaigos veiklos apribojimą (moratoriumą) pateikimo kredito įstaigai momento (šiuo atveju nuo 2014 m. sausio 17 d.), kredito įstaigai yra draudžiama įskaityti bet kokius kredito įstaigos ir jos klientų reikalavimus. Taigi likusios atsakovės paskolos dalies užskaitymas Lietuvos Banko Kredito Unijai nustatytų veiklos apribojimų buvo teisiškai neįmanomas. Taip pat vadovaujantis Bankroto įmonių įstatymo 10 str. 7 d. 3 p. po bankroto bylos iškėlimo įmonei draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas.
  3. Atsakovė UAB „Taraila“ su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad ieškovės reikalaujamą priteisti sumą sudaro paskolos lėšos, iš kurių buvo suformuotas atsakovės papildomas pajinis įnašas. Nors antrajame 2012 m. rugsėjo 6 d. mokėjimo pavedime nurodyta, kad ieškovė išmokėjo atsakovei 627 970 Lt, tačiau realiai atsakovė gavo mažesnę sumą, nes iš 627 970 Lt sumos ieškovė iš karto nusirašė 100 475,20 Lt dydžio pajinį įnašą. Šia papildomo pajinio įnašo suma atsakovė realiai niekuomet nedisponavo, nes ji iš karto buvo pervesta ieškovei. Toks atsakovės papildomo pajinio įnašo formavimas iš jai suteiktos paskolos lėšų, prieštarauja imperatyvioms teisės aktų normoms (Kredito unijų įstatymo 48 str.), todėl egzistuoja pagrindas Paskolos sutartį dalyje dėl 29 099,63 Eur (100 475,20 Lt) dydžio paskolos suteikimo atsakovei pripažinti niekiniu sandoriu, kuris jo šalims nesukuria jokių realių teisinių įsipareigojimų (CK 1.80 str., 1.87 str.). Kadangi niekinis sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (CK 1.95 str. 1 d.), todėl pagal jį jokios teisės ir pareigos sandorio šalims neatsiranda. Dėl šios priežasties ieškovė tokio sandorio pagrindu negalėjo įgyti jokios reikalavimo teisės į atsakovę, kas sudaro pagrindą atmesti ieškovės ieškinį dėl 29 088,25 Eur skolos priteisimo iš atsakovės. Minėta paskolos suma atsakovei faktiškai nebuvo perduota, t. y. ji iškarto buvo nurašyta atgal į ieškovės sąskaitą bei buvo toliau valdoma ir disponuojama ieškovės nuožiūra. Aplinkybę, kad 29 099,63 Eur suma nebuvo faktiškai suteikta atsakovei, patvirtina 2012 m. rugpjūčio 24 d. ieškovės atstovo paskolų vadybininko K. V. atsakovės vadovui rašytas elektroninis laiškas, iš kurio matosi, kad bendra atsakovės gaunama paskolos suma yra mažesnė nei nurodyta Paskolos sutartyje, nes iš jos yra išskaičiuojamas papildomas pajinis įnašas ir kiti su paskolos suteikimu susiję mokesčiai, todėl nėra pagrindo teigti, jog 29 099,63 Eur dydžio suma, kurią ieškovė nurašė papildomam atsakovės pajui suformuoti, buvo faktiškai perduota atsakovei ir ji tapo šių pinigų savininke, kaip tai nustato CK 6.870 str. 3 d. Atsižvelgiant į tai, po Paskolos sutarties pasirašymo ieškovė paskolino atsakovei 29 099,63 Eur mažesnę pinigų sumą, nei buvo nurodyta Paskolos sutartyje, todėl šiuo atveju neturi teisės reikalauti iš atsakovės grąžinti pinigų, kurių faktiškai jai neperdavė. Net ir laikant, jog 29 099,63 Eur suma, kuri buvo išskaičiuota iš atsakovei suteiktos paskolos, kaip atsakovės papildomas pajinis įnašas, buvo paskolinta atsakovei, šią sumą, pagal pasirašytą Susitarimą, ieškovė privalėjo padengti iš minėto atsakovės pajinio įnašo lėšų, todėl ieškovės pareikštas ieškinys dėl skolos iš atsakovės priteisimo yra nepagrįstas. Remiantis šalių pasirašytu Susitarimu, šalys nustatė naujas paskolos sumos grąžinimo sąlygas suėjus paskolos grąžinimo terminui, t. y. paskolos suma bus padengta iš atsakovės įnešto papildomo pajinio įnašo, šis šalių pasirašytas Susitarimas atitiko abiejų šalių valią, yra nenuginčytas ir galiojantis bei buvo sudarytas likus keliems mėnesiams iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo, todėl laikytina, jog suėjus paskolos sutarties terminui ieškovė privalėjo remiantis šiuo Susitarimu padengti likusios atsakovės negrąžintos paskolos likutį iš atsakovės papildomo pajinio įnašo sumos. Pagal šalių pasirašyto Susitarimo 2.3.2 p., atsakovės reikalavimo teisė į Unijoje esantį pajinį įnašą buvo įkeista ieškovės naudai atsakovės prievolių įvykdymo užtikrinimui, todėl ieškovė įgijo pirmumo teisę patenkinti savo reikalavimą iš šio įkeisto turto. Kadangi esamoje situacijoje ieškovės nurodoma atsakovės negrąžintos paskolos dalis (29 088,25 Eur) iš esmės yra lygi ieškovės naudai įkeisto atsakovei priklausančio papildomo pajinio įnašo sumai (29 099,63 Eur), todėl ieškovė prieš kreipdamasi į teismą dėl skolos priteisimo privalėjo negrąžintą paskolos dalį padengti iš jos naudai įkeisto papildomo pajinio įnašo lėšų.

3II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

4

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 19 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovės UAB „Taraila“ ieškovei BKU „Vilniaus taupomoji kasa“, atstovaujamai bankroto administratoriaus UAB „Verslo konsultantai“, 29088,25 Eur skolą, 8,05 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 29088,25 Eur sumą nuo 2016 m. birželio 15 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1025,25 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitoje dalyje ieškinį atmetė; priteisė iš atsakovės UAB „Taraila“ į valstybės biudžetą 653 Eur žyminio mokesčio.
  2. Teismas nustatė, kad ieškovė kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ ir atsakovė UAB „Taraila“ (buv. pav. UAB „A. T. logistika“) 2012 m. rugpjūčio 31 d. sudarė Paskolos sutartį Nr. 12-00322, pagal kurią atsakovė suteikė ieškovei 627 970 Lt dydžio paskolą, kuri turėjo būti grąžinta iki 2014 m. rugpjūčio 31 d. Paskolos grąžinimas buvo užtikrintas ieškovės nekilnojamojo ir kito turto įkeitimu. Šalių sudarytos Paskolos sutarties bendrosios dalies 6.3 p. nustatyta, jog paskolos gavėjas (atsakovė) iki paskolos suteikimo (išmokėjimo) įsipareigoja įnešti į uniją papildomą pajinį įnašą, kad paskolos gavėjo turimų pajinių įnašų unijoje suma nebūtų mažesnė nei 1/10 (viena dešimtoji) paskolos sumos ir kitų paskolų bei kreditorinių įsipareigojimų unijoje bendros sumos. Atsakovė 2012 m. rugsėjo 6 d., prieš ieškovei jai suteikiant nurodytą paskolą, pagal Paskolos sutarties 6.3 p., į sąskaitą 02-01444-0 „Papildomi pajai“ įnešė 100 475,20 Lt (operacijos Nr. 57175). Atlikus šią operaciją, kredito unija pervedė į atsakovės sąskaitą visą paskolos sumą 627 970 Lt. Atsakovė 2013 m. rugsėjo 17 d. pervedė atsakovei 187 400 Lt sumą ir prašė ieškovės užskaityti jos turimą papildomą pajinį įnašą paskolos galutiniam dengimui.
  3. Šalys 2013 m. spalio 3 d. sudarė susitarimą Nr. 12-00322 P2 dėl paskolos sutarties pakeitimo, kuriuo atsakovė (paskolos gavėja) įsipareigojo iki 2014 m. sausio 15 d. nereikalauti ieškovės svarstyti jos pateiktą prašymą grąžinti pajinį įnašą ar panaudoti jį paskolos grąžinimui, taip pat nereikalauti grąžinti atsakovės turimą pajinį įnašą ar panaudoti jį paskolos grąžinimui arba kitų įmokų mokėjimui, nepriklausomai nuo to, ar paskolos gavėjo turimų pajinių įnašų suma viršija 1/10 paskolos gavėjo paskolų bei kitų kreditorinių įsipareigojimui atsakovei bendros sumos; nurodytu susitarimu taip pat buvo įkeista ieškovės naudai paskolos gavėjo reikalavimo teisė į unijoje esantį pajinį įnašą paskolos gavėjo prievolių vykdymui užtikrinti; susitarime nustatyta, kad paskolos gavėjas sutarties galiojimo metu neturi teisės kokiu nors būdu disponuoti šiomis reikalavimo teisėmis be unijos sutikimo; ieškovė šiuo susitarimu atsisakė visų Paskolos sutartyje nustatytų paskolos užtikrinimo priemonių ir įsipareigojo atsakovei grąžinti hipotekos ir įkeitimo lakštus su įrašu, kad prievolė įvykdyta, taip pat grąžinti atsakovei vekselį; taip pat buvo nustatyta 0 proc. metinė palūkanų norma ir 0 proc. delspinigių dydis; sudarytas naujas paskolos grąžinimo ir palūkanų mokėjimo tvarkaraštis (galutinis paskolos grąžinimo terminas (2014 m. rugpjūčio 31 d.) nebuvo pakeistas).
  4. Teismas iš viešų duomenų nustatė, kad Lietuvos bankas 2014 m. sausio 17 d. atšaukė ieškovės licenciją, taip pat kredito unijos teisę naudotis kredito įstaigų sąskaitose esančiomis lėšomis ir vertybiniais popieriais, o 2014 m. vasario 7 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi, priimta c. b. Nr. B2-3304-781/2014, ieškovei iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Verslo konsultantai“ (nutartis įsiteisėjo 2014 m. balandžio 7 d.).
  5. UAB „Taraila“ kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti UAB „Taraila“ piniginę prievolę pagal 2012 m. rugpjūčio 31 d. Paskolos sutartį Nr. 12-00322 tinkamai įvykdyta ir pasibaigusia, bei nurodydama, jog įvykdė savo įsipareigojimus pagal Paskolos sutartį ir liko tik formalumas dėl papildomo pajaus sumos užskaitymo paskolos likučiui dengti, kuris turėjo būti atliktas suėjus nurodytam 2014 m. sausio 15 d. terminui. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 31 d. nutartimi c. b. Nr. 2-3730-781/2016 ieškovės UAB „Taraila“ ieškinį atsakovei bankrutavusiai kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ dėl prievolės pripažinimo pasibaigusia atmetė.
  6. Teismas, remdamasis Kredito unijų įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi sudarant Paskolos sutartį) 2 str. 9 d., 47 str. 1 d., darė išvadą, kad tam, jog ieškovė galėtų suteikti atsakovei paskolą, atsakovė privalėjo kredito unijoje turėti ne mažesnį nei 10 proc. prašomos suteikti paskolos dydžio pajinį įnašą. Atsakovės teigimu, pajinis įnašas iš esmės buvo suformuotas iš suteiktos paskolos. Byloje esantys finansinių operacijų atlikimo įrodymai patvirtina, kad atsakovė 2012 m. rugsėjo 6 d. 12:19:33 į sąskaitą 02-01444-0 „Papildomi pajai“ įnešė 100 475,20 Lt (operacijos Nr. 57175). Netrukus, 2012 m. rugsėjo 6 d. 12:20:53 į atsakovės sąskaitą ( - ) ieškovė pervedė 627 970 Lt paskolą (operacijos Nr. 57206). Ši veiksmų seka (atsižvelgiant į operacijų sudarymo eiliškumą pagal numerius, taip pat sąskaitų numerius), teismo vertinimu, patvirtina, kad atsakovė pirmiausia įsigijo kredito unijos papildomą pajų, tik po to, į jos atsiskaitomąją sąskaitą buvo pervesta paskolos suma. Taigi finansinės operacijos nepatvirtina atsakovės pozicijos dėl pajinio įnašo formavimo fiktyvumo, ar to, kad dalies paskolos atsakovė negavo. Teismo vertinimu, minėtų rašytinių įrodymų nepaneigia atsakovės nurodomas 2012 m. rugpjūčio 24 d. ieškovės darbuotojo elektroninis laiškas, nes jis rašytas dar iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. sutarties sudarymo. Be to, tiek ant paskolos sutarties, tiek ir ant minėtų mokėjimo pavedimų, yra atsakovės parašai, antspaudas, kuriais ji aiškiai patvirtino, kad paskolos pinigus gavo, ir ne 100 475,20 Lt mažesnę, kaip teigia ieškinyje, o 627 970 Lt sumą. 2016 m. rugsėjo 6 d. 12:20:53 mokėjimo pavedimas patvirtina, kad atsakovei į jos sąskaitą buvo pervesta visa paskolos suma 627 970 Lt, o atsakovės parašas mokėjimo 2012 m. rugsėjo 6 d. 12:20:53 pavedime patvirtina, kad atsakovei buvo išmokėta visa paskolos suma. Atsakovė šių pavedimų bei juose esančių parašų neginčijo. Teismo vertinimu, joks protingas asmuo, negavęs visos paskolos sumos, nepatvirtintų savo parašu visos paskolos sumos gavimo ir po to keturis metus nesiimtų jokių veiksmų, juolab, kad atsakovė yra juridinis asmuo, verslo subjektas, turintis patirties tiek sutarčių sudaryme, tiek jas vykdant, todėl jai taikytini aukštesni apdairumo ir protingumo kriterijai. Pasak teismo, yra visiškai neįtikėtina bei neatitinka protingo ir apdairaus asmens elgesio standartų, kad atsakovė, gaudamas net 100 475,20 Lt bendra suma mažesnę paskolą, pasirašė 2012 m. rugpjūčio 31 d. sutartį, patvirtino, kad visas sutarties sąlygas supranta, su jomis sutinka ir jos išreiškia tikrąją paskolos gavėjo valią. Aplinkybę, kad pajinis įnašas buvo suformuotas, patvirtina ir 2013 m. spalio 3 d. šalių sudarytas susitarimas, kuriuo atsakovė (paskolos gavėja) įsipareigojo iki 2014 m. sausio 15 d. nereikalauti ieškovės svarstyti jos pateiktą prašymą grąžinti pajinį įnašą ar panaudoti jį paskolos grąžinimui, buvo sudarytas naujas paskolos grąžinimo ir palūkanų mokėjimo tvarkaraštis (galutinis paskolos grąžinimo terminas (2014 m. rugpjūčio 31 d.) nebuvo pakeistas). Teismas nustatė, kad pajinis įnašas buvo realus, laikytina suformuotas iš atsakovei priklausančių lėšų, kadangi atsakovė 2013 m. rugsėjo 17 d. prašymu prašė įmonei priklausiančiu pajiniu įnašu padengti paskolos dalį.
  7. Teismas kompleksiškai įvertinęs įrodymus, pripažino, kad labiau tikėtina, jog 2012 m. rugpjūčio 31 d. paskolos sutartis buvo sudaryta atsakovei puikiai suvokiant joje nurodytus duomenis bei savo pareigą įmokėti pajinį įnašą ir atsakovė šią pareigą įvykdė 2012 m. rugsėjo 6 d. atliktu 100 475,20 Lt pavedimu, po ko iš karto gavo paskolą. Taigi nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistas KUĮ 48 str., pagal kurį kredito unija neturi teisės skolinti įsigyjamo jos pajaus pajiniam įnašui atlikti ar subordinuotai paskolai jai suteikti, taip pat kredito unijos išleidžiamiems skolos vertybiniams popieriams įsigyti.
  8. Teismas, vertindamas atsakovės argumentus dėl dalies paskolos sumos negavimo, įvertino ir atsakovės elgesį po sutarties sudarymo – kad kartu su paskola buvo pasirašytas paskolos mokėjimo grafikas, kuriame aiškiai nurodytos paskolos sumos, ir mokėtinos palūkanos; 2013 m. spalio 3 d. šalys sudarė susitarimą Nr. 12-00322 P2 dėl paskolos sutarties pakeitimo, kuriuo atsakovė (paskolos gavėja) įsipareigojo iki 2014 m. sausio 15 d. nereikalauti ieškovės svarstyti jos pateiktą prašymą grąžinti pajinį įnašą ar panaudoti jį paskolos grąžinimui, buvo sudarytas naujas paskolos grąžinimo ir palūkanų mokėjimo tvarkaraštis (galutinis paskolos grąžinimo terminas (2014 m. rugpjūčio 31 d.) nebuvo pakeistas). Teismas pažymėjo ir tai, kad atsakovė ginčo paskolos sutartį sudarė 2012 m. rugpjūčio 31 d., t. y. daugiau negu prieš ketverius metus, tačiau niekada nereiškė jokio ieškinio dėl sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia, sutarties neginčijo iki kol, ieškovės bankroto administratorius nepareiškė nagrinėjamo ieškinio atsakovei dėl skolos, bet priešingai, 2013 m. rugsėjo 17 d. prašymu atsakovė prašė ieškovės „užskaityti įmonei priklausantį papildomą pajinį įnašą paskolos galutiniam dengimui“, UAB „Taraila“, manydama, kad tinkamai įvykdė savo prievolę, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti UAB „Taraila“ piniginę prievolę pagal 2012 m. rugpjūčio 31 d. Paskolos sutartį Nr. 12-00322 tinkamai įvykdyta ir pasibaigusia, bei nurodydama, jog įvykdė savo įsipareigojimus pagal Paskolos sutartį ir liko tik formalumas dėl papildomo pajaus sumos užskaitymo paskolos likučiui dengti, kuris turėjo būti atliktas suėjus nurodytam 2014 m. sausio 15 d. terminui, kurį Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 31 d. nutartimi c. b. Nr. 2-3730-781/2016 atmetė. Nagrinėjamuoju atveju, atsakovė pajinio įnašo įmokėjimo teisėtumo klausimą iškėlė tik po bankroto bylos kredito unijai iškėlimo bei paaiškėjus, kad jis negalės atlikti su unija papildomo pajaus sumos užskaitymo paskolos likučiui dengti. Taigi iš esmės atsakovė bando užginčyti prieš 4 metus sudarytą sandorį. Teismo vertinimu, jeigu atsakovės nurodomos aplinkybės apie neva mažesnės sumos gavimą nei iš tiesų nurodyta paskolos sutartyje, būtų teisingos bei pagrįstos, tai ji nedelsdama imtųsi ginti savo teises dar sutarties sudarymo metu.
  9. Atsakovės teigimu, pajinio įnašo suformavimo operacijos buvo imituotos pačios ieškovės darbuotojų, kurie dalį išmokamos paskolos panaudojo pajaus suformavimui. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovė žinojo ir turėjo žinoti, kad tam, kad ieškovė galėtų suteikti atsakovei paskolą, atsakovė privalėjo kredito unijoje turėti ne mažesnį nei 10 procentų prašomos suteikti paskolos dydžio pajinį įnašą. Taigi, teismo vertinimu, atsakovė nutyli, kad tokiu atveju pačios paskolos suteikimas atsakovei taip pat turėtų būti pripažintas neteisėtu – atsakovė, teisėtai neįnešusi pajaus, neturėjo teisės gauti paskolos (Kredito unijų įstatymo 47 str. 1 d.). Laikantis atsakovės pozicijos dėl pajinio įnašo apmokėjimo, matyti, kad atsakovė įvertinusi visas faktines aplinkybes pats turėjo visas galimybes suprasti situaciją, taip pat savo veiksmų prasmę dėl sudaromo sandorio bei Paskolos sutarties pasirašymo, tokiu būdu ne tik sutikdama su sandorio sąlygomis, bet ir suvokdama atsiradusių prievolių pobūdį ir sudaromų sandorių tikslus. Taigi atsakovė, suvokdama, atsiradusių prievolių pobūdį ir sudaromų sandorių tikslus, tačiau praėjus 4 metams po paskolos sutarties sudarymo ir po to, kai Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 31 d. nutartimi c. b. Nr. 2-3730-781/2016 atmetė UAB „Taraila“ ieškinį, kuriuo UAB „Taraila“ prašė pripažinti ieškovės piniginę prievolę pagal 2012 m. rugpjūčio 31 d. Paskolos sutartį Nr. 12-00322 tinkamai įvykdyta ir pasibaigusia, nagrinėjamoje byloje prašydamas Paskolos sutarties dalį dėl 29 099,63 Eur negrąžintos skolos pripažinti niekiniu sandoriu ir šį prašymą grįsdama savo pačios atliktais neteisėtais veiksmais, piktnaudžiauja turimomis teisėmis ir pareigomis. Iš neteisės negali kilti teisė, todėl pati būdama nesąžininga atsakovė negali remtis įstatyme nustatytomis garantijomis, kurios skirtos teisėtai besielgiantiems asmenims. Atsakovė nesant jokio teisinio ir faktinio pagrindo, post factum bando paskolinius santykius ir kredito unijos pajininko teisinius santykius formaliai perkvalifikuoti į paskolinius teisinius santykius, taip retrospektyviai susigrąžinti savo lėšas, išvengiant kredito unijos dalyvio prisiimtų prievolių bei išvengiant bankrutuojančios kredito unijos kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo eilės, pirmiau kitų atgauti savo pajaus lėšas. Taigi, teismas laikė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog sudarydama Paskolos sutartį atsakovė nebuvo išreiškus laisvos valios dėl pajaus įsigijimo. Teismas pažymėjo ir tai, kad atsakovės siekis užskaityti jos pajinį įnašą kaip paskolos grąžinimą, iškėlus ieškovei bankroto bylą, nagrinėjamuoju atveju yra negalimas.
  10. Teismas kompleksiškai įvertinęs įrodymus, mano, kad byloje esantys įrodymai tvirtina labiau tikėtiną faktą, jog Paskolos sutarties sudarymo metu atsakovė veikė sąmoningai bei valingai, suvokdama, kad paskolai gauti privalo įgyti atitinkamo dydžio pajinį įnašą, įvykdė tokią Paskolos sutarties sąlygą, todėl sprendė, kad atsakovė neįrodė savo pozicijos dėl pajinio įnašo formavimo neteisėtumo ir paskolos sutarties dalies negaliojimo, ar to, kad dalies paskolos (100 475,20 Lt) atsakovė negavo. Atsakovė neįrodė, o teismas nenustatė teisinių pagrindų 2012 m. rugpjūčio 31 d. Paskolos sutartį dalyje dėl 29 099,63 Eur dydžio paskolos suteikimo atsakovei pripažinti niekiniu sandoriu.
  11. Teismas sutiko su ieškovės teiginiais, kad atsižvelgiant į tai, jog nagrinėjamu atveju kredito unijai yra iškelta bankroto byla ir jos kreditorių interesus šiuo metu atstovauja bankroto administratorius, todėl bet kokie kredito unijos buvusių darbuotojų veiksmai, ypatingai priešingi teisei arba tik formaliai teisėti veiksmai, nekeičia fakto, jog Paskolos sutarties pagrindais atsakovei buvo suteikta 627 970 Lt paskola.
  12. Teismo vertinimu, šalys 2013 m. spalio 3 d. susitarimu, kuriuo pakeitė Paskolos sutarties sąlygas, iš esmės ir susitarė, kad, suėjus Paskolos sutarties terminui (2014 m. rugpjūčio 31 d.), likęs paskolos likutis (100 435,92 Lt) galėtų būtų dengiamas iš atsakovės įmokėto papildomo pajinio įnašo (100 475,20 Lt). 2013 m. spalio 3 d. susitarimo 2.3.1 p. šalys susitarė, jog paskolos gavėja įsipareigoja iki 2014 m. sausio 15 d. nereikalauti unijos svarstyti jos pateikto prašymo grąžinti pajinį įnašą ar panaudoti jį paskolai grąžinti, taip pat nereikalauti grąžinti paskolos gavėjos turimo pajinio įnašo ar panaudoti jį paskolai grąžinti arba kitoms įmokoms mokėti, nepriklausomai nuo to, ar paskolos gavėjos turimų pajinių įnašų suma viršija 1/10 paskolos gavėjo paskolų bei kitų kreditorinių įsipareigojimų unijai bendros sumos. Teismo vertinimu, ši susitarimo nuostata patvirtina, kad susitarimas negalėjo būti įvykdytas anksčiau negu 2014 m. sausio 15 d. Byloje nėra duomenų, jog po šios datos atsakovė pareikalavo ieškovės svarstyti jos pateiktą prašymą grąžinti pajinį įnašą ar panaudoti jį paskolai grąžinti, taip pat nėra duomenų, kad pajinis įnašas po 2014 m. sausio 15 d. buvo įskaitytas, t. y. juo padengtas atsakovės skolos likutis. Taigi 2013 m. spalio 3 d. susitarimas nebuvo įvykdytas tiek iki 2014 m. sausio 15 d., tiek iki 2014 m. balandžio 7 d., kurią įsiteisėjo nutartis dėl bankroto bylos atsakovui iškėlimo, tiek 2014 m. rugpjūčio 31 d.
  13. Teismas laikė, kad atsakovės argumentas, jog ieškovė turėjo atlikti nurodytą užskaitymą suėjus nurodytam 2014 m. sausio 15 d. terminui, taip pat nepagrįstas, nes 2014 m. sausio 17 d., t. y. po dviejų dienų nuo nurodyto termino, ieškovės veikla buvo sustabdyta, kadangi Lietuvos bankas priėmė sprendimą atšaukti kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ išduotą kredito unijos licenciją, o Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 7 d. nutartimi iškėlė ieškovei bankroto bylą. Atsižvelgiant į tai, atsakovės reikalavimas įskaityti dalį jos pajinio įnašo kaip paskolos grąžinimą po bankroto bylos iškėlimo ieškovei iš viso nebuvo galimas.
  14. Teismas pažymėjo, kad ieškovės valdyba pritarė paskolos sutarties sudarymui, tačiau byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ieškovės valdyba iki 2014 m. sausio 17 d. priėmė sprendimą dėl 100 435,92,20 Lt sumą padengimo iš minėto atsakovo pajinio įnašo lėšų. Teismas sutiko su ieškovės argumentu, kad dviejų dienų terminas (nuo 2014-01-15 iki 2014-01-17) buvo neprotingas ir nepagrįstai trumpas tam, kad atsakovės prašymas dėl užskaitymo galėtų būti įvykdytas, nes ieškovė privalėjo įvertinti, ar buvo pagrindas tenkinti atsakovės prašymą, antra, dėl atsakovės prašymo grąžinti pajinį įnašą ar panaudoti jį paskolai grąžinti sprendimą galėjo priimti tik kompetentingas ieškovės valdymo organas.
  15. Teismas laikė, kad atsakovės teiginiai, jog ieškovės turimos reikalavimo teisės į atsakovę visų pirma privalėjo būti nukreiptos į ieškovės naudai įkeistas atsakovei priklausančias papildomo pajinio įnašo lėšas, nesudaro pagrindo netenkinti ieškinio dėl skolos priteisimo. Likusios atsakovės paskolos dalies užskaitymas dėl Lietuvos Banko kredito unijai nustatytų veiklos apribojimų buvo teisiškai neįmanomas.
  16. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir motyvus, sprendė, kad ieškovė įrodė, jog atsakovė negrąžino likusios atsakovei paskolos dalies 100 435,92 Lt, kas sudaro 29088,25 Eur, pagal Paskolos sutartį, nurodytas likutis nebuvo užskaitytas ir iš atsakovės turimų papildomų pajinių įnašų.
  17. Teismas, remdamasis CK 6.37 str. 2 d., Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymu, iš atsakovės priteisė 8,05 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  18. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių, ieškovės ieškinys patenkintas, priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 1025,25 Eur; atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo, ieškinį patenkinus, iš atsakovės valstybės naudai priteisė 653 Eur žyminio mokesčio; remdamasis CPK 150 str. 3 d., Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 15 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones atsakovės turtui paliko galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

5III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

6

  1. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Taraila“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
    1. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog atsakovė iki paskolos suteikimo momento pajinio įnašo į uniją įnešusi nebuvo, o jis buvo suformuotas iš ieškovės atsakovei suteiktos paskolos lėšų, taip pažeidžiant KUĮ 48 str. Pirmosios instancijos teismas vertindamas finansinių operacijų atlikimo įrodymus neatsižvelgė į tai, kad pirmasis 2012-09-06 12:19:33 mokėjimo pavedimas, kuriuo turėjo būti apmokėti atsakovės įsigyjami papildomi pajai, nebuvo įvykdytas iš karto po jo atlikimo. Šį faktą patvirtina įrašas (13 ATID) šalia operacijos numerio, t. y. atliekant minėtą mokėjimo pavedimą atsakovės sąskaitoje nebuvo lėšų, iš kurių būtų galima apmokėti unijos papildomus pajinius įnašus, todėl jų apmokėjimas buvo atidėtas iki tol, kol atsakovės einamojoje banko sąskaitoje atsiras pakankama piniginių lėšų suma. Operacijų seka patvirtina, jog iki paskolos sumos atsakovei pervedimo (išmokėjimo) ji faktiškai nebuvo įnešusi į uniją papildomo pajinio įnašo lėšų. Nurodytos aplinkybės patvirtina, jog Paskolos sutarties dalis dėl 29 099,63 Eur dydžio paskolos suteikimo atsakovei prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl pirmosios instancijos teismas ex officio turėjo konstatuoti jos niekinį pobūdį ir taikyti CK 1.95 str. 1 d. numatytas teisines pasekmes.
    2. Paskolos sutarties dalis, kuria atsakovei suteikta 29 099,63 Eur dydžio paskola, buvo apsimestinis (fiktyvus) sandoris, kuriuo buvo siekta pridengti papildomų atsakovės pajinių įnašų apmokėjimą. Šią aplinkybę patvirtina 2012 m. rugpjūčio 24 d. ieškovės atstovo atsakovei rašytas elektroninis laiškas, kuriame detaliai išdėstomas Paskolos lėšų paskirstymas, po kurio praėjus savaitei šalys pasirašė Paskolos sutartį dėl ieškovės laiške nurodyto dydžio paskolos atsakovei suteikimo. Taip pat mokėjimo pavedimų vykdymo schema, ieškovės atstovo K. V. 2013 m. rugsėjo 16 d. atsakovei rašytas elektroninis laiškas su nurodyta paskolos padengimui reikiama suma, po kurios pervedimo ieškovei, šalys sudarė Papildomą susitarimą, kurio turinys akivaizdžiai patvirtina, jog atsakovė laikoma visiškai su ieškove atsiskaičiusi pagal Paskolos sutartį.
    3. Nėra pagrindo sutikti su skundžiamo sprendimo argumentais, jog atsakovės teisės negali būti ginamos, nes ji prašymą pripažinti Paskolos sutartį dalyje dėl 29 099,63 Eur paskolos suteikimo niekiniu sandoriu, grindžia savo pačios atliktais neteisėtais veiksmais ir todėl piktnaudžiauja turimomis teisėmis ir pareigomis. Kredito unija yra profesionalus finansinių paslaugų teikimo rinkos subjektas, kuriam taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo kriterijai nei paskolos gavėjui, kuris yra tik šių paslaugų vartotojas. Be to, nepriklausomai nuo to, ar sudarant imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantį sandorį nesąžiningos buvo abi, ar tik viena tokio sandorio šalis, CK 1.80 str. nenumato jokių išlygų dėl tokio sandorio negaliojimo pasekmių taikymo.
    4. Pirmosios instancijos teismas apsiribojo vien tik formalia Paskolos sutarties turinio ir jos šalių elgesio sudarant ir vykdant šį sandorį analize, o neatsižvelgė į tai, jog atsakovė iš tiesų neketino iš unijos įsigyti papildomus pajinius įnašus ir po Paskolos sutarties pasirašymo netapo 29 099,63 Eur dydžio sumos savininke, todėl teismas pažeidė teisingumo principą.
    5. Suėjus paskolos grąžinimo terminui ieškovė, remdamasi CK 4.220 str. 1 d., privalėjo nukreipti savo reikalavimus į jos naudai įkeistas atsakovei priklausančias papildomo pajinio įnašo lėšas, kurių pilnai užteko tam, kad padengti visą likusią atsakovės negrąžintos paskolos sumą, kas nėra laikoma įskaitymu. Šiuo atveju atsakovės prievolė pasibaigtų būtent dėl ieškovės naudai įkeistų turtinių teisių į papildomą pajinį įnašą perėmimo, tačiau ne dėl įskaitymo.
  1. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė BKU „Vilniaus taupomoji kasa“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Verslo konsultantai“, su juo nesutiko, prašė jį atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
    1. Esamoje situacijoje, kai tarp tų pačių šalių yra nagrinėjamos dvi civilinės bylos, atsakovė nepagrįstai apeliuoja į tariamą pirmosios instancijos teismo pareigą ex officio pripažinti Paskolos sutartį ar jos dalį negaliojančia – šie klausimai yra analizuojami ir analogiški atsakovės reikalavimai jau buvo atmesti Vilniaus apygardos teismo c. b. Nr. 2-3730-781/2016, todėl priešingas vertinimas sprendime, kurio siekia atsakovė, reikštų dviejų vienas kitam prieštaraujančių skirtingų teismų sprendimų priėmimą tarp tų pačių šalių nagrinėjamose bylose.
    2. Kadangi atsakovės keliami klausimai dėl Paskolos sutarties galiojimo yra analizuojami kitoje c. b. Nr. 2-3730-781/2016, pati atsakovė pasirinko tokį teisių gynimo būdą, o ne pvz., kėlė reikalavimus teikdama priešieškinį byloje, be to, pati atsakovė bylos nagrinėjimo metu net nereiškė jokių reikalavimų dėl Paskolos sutarties ar jos dalies pripažinimo negaliojančia, todėl priimant Sprendimą pirmosios instancijos teismui net nebuvo pagrindo šias aplinkybes vertinti.
    3. Pirmosios instancijos teismas Sprendime atliko išsamią teisinio reglamentavimo ir faktinių aplinkybių analizę, kurios nėra pagrindo kvestionuoti apeliaciniame skunde išdėstytais deklaratyvaus pobūdžio neįrodytais motyvais. Sprendime teisingai įvertinti pačios atsakovės veiksmai ir neveikimas sudarant Paskolos sutartį, gaunant paskolą ir laikotarpiu nuo Paskolos sutarties sudarymo iki bylos inicijavimo. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų ar argumentų, kurie leistų daryti priešingas išvadas.
    4. Atsakovės teiginiai apie buvusių Kredito Unijos, kuriai yra iškelta bankroto byla, darbuotojų veiksmus nekeičia prievolės atsiradimo ir egzistavimo pagrindų. Ieškovei yra iškelta bankroto byla ir jos kreditorių interesus šiuo metu atstovauja bankroto administratorius. Bankroto administratorius negali toleruoti nei atsakovės, nei buvusių Kredito Unijos darbuotojų galimai neteisėtų veiksmų, kuriuos šie darbuotojai, kaip dėsto atsakovė, galimai derino su ja.
    5. Jeigu byloje būtų remiamasi pačios atsakovės paaiškinimais, turėtų būti pripažinta ir aplinkybė, jog atsakovė, sudarydama Paskolos sutartį pati elgėsi nesąžiningai, todėl jos bandymas apeliuoti į teisingumo principą laikytinas nepagrįstu, kadangi pati atsakovė siekė apeiti imperatyvius įstatymo reikalavimus, taigi ir pažeisti teisingumo principo reikalavimus.
    6. Byloje nėra paneigtas atsakovės skolos Kredito Unijai faktas, todėl Kredito Unija turi galiojančią reikalavimo teisę į atsakovę, kurią siekia įgyvendinti pareiškusi ieškinį. Atsakovė Kredito Unijai negrąžino likusios 29 099,63 Eur paskolos dalies, nurodytas likutis nebuvo užskaitytas, todėl tarp ginčo šalių egzistuojanti prievolė laikytina nepasibaigusia. Šią poziciją patvirtina ir 2013 m. spalio 3 d. papildomo susitarimo turinys.

7IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

8Apeliacinis skundas atmestinas.

  1. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
  2. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė.
  3. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą, nustatė, kad ieškovė kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ ir apeliantė UAB „Taraila“ 2012 m. rugpjūčio 31 d. sudarė Paskolos sutartį Nr. 12-00322, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovei 627 970 Lt dydžio paskolą, kuri turėjo būti grąžinta iki 2014 m. rugpjūčio 31 d.; paskolos grąžinimas buvo užtikrintas atsakovės nekilnojamojo ir kito turto įkeitimu. Atsakovei 2012 m. rugsėjo 6 d. į kredito unijos sąskaitą įnešus 100 475,20 Lt pajų, kredito unija pervedė į jos sąskaitą 627 970 Lt paskolos sumą. Atsakovė 2013 m. rugsėjo 17 d. pervedė ieškovei 187 400 Lt sumą bei prašė užskaityti jos turimą papildomą pajinį įnašą paskolos galutiniam dengimui. Šalys 2013 m. spalio 3 d. sudarė susitarimą Nr. 12-00322 P2 dėl paskolos sutarties pakeitimo, kuriuo atsakovė (paskolos gavėja) įsipareigojo iki 2014 m. sausio 15 d. nereikalauti ieškovės svarstyti jos pateikto prašymo grąžinti pajinį įnašą ar panaudoti jį paskolos grąžinimui, taip pat nereikalauti grąžinti pajinį įnašą ar panaudoti jį paskolos grąžinimui arba kitų įmokų mokėjimui, nepriklausomai nuo to, ar paskolos gavėjo turimų pajinių įnašų suma viršija 1/10 paskolos gavėjo paskolų bei kitų kreditorinių įsipareigojimui bendro sumos; nurodytu susitarimu taip pat buvo įkeista ieškovės naudai paskolos gavėjos reikalavimo teisė į unijoje esantį pajinį įnašą paskolos gavėjos prievolių vykdymui užtikrinti; nustatyta, kad paskolos gavėja sutarties galiojimo metu neturi teisės kokiu nors būdu disponuoti šiomis reikalavimo teisėmis be unijos sutikimo; ieškovė atsisakė visų Paskolos sutartyje nustatytų paskolos užtikrinimo priemonių ir įsipareigojo atsakovei grąžinti hipotekos ir įkeitimo lakštus su įrašu, kad prievolė įvykdyta, bei vekselį; taip pat buvo nustatyta 0 proc. metinė palūkanų norma ir 0 proc. delspinigių dydis; sudarytas naujas paskolos grąžinimo ir palūkanų mokėjimo tvarkaraštis (galutinis paskolos grąžinimo terminas (2014 m. rugpjūčio 31 d.) nebuvo pakeistas). Lietuvos bankas 2014 m. sausio 17 d. atšaukė ieškovės licenciją bei teisę naudotis kredito įstaigų sąskaitose esančiomis lėšomis ir vertybiniais popieriais. 2014 m. vasario 7 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla, kuri įsiteisėjo 2014 m. balandžio 7 d.
  4. Pasak apeliantės, ji faktiškai nebuvo įnešusi į ieškovės sąskaitą pajinio įnašo, jis buvo suformuotas iš jai suteiktos paskolos dalies (29 099,63 Eur (100 475,20 Lt)), todėl paskolos sutarties dalis dėl 29 099,63 Eur dydžio paskolos suteikimo atsakovei prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, dėl ko pirmosios instancijos teismas ex officio turėjo konstatuoti jos niekinį pobūdį ir taikyti CK 1.95 str. 1 d. numatytas teisines pasekmes. KUĮ 2 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad pajinis įnašas – į kredito uniją asmens įmokėta pinigų suma, kuri naudojama kredito unijos pajiniam kapitalui sudaryti. KUĮ 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vienam kredito unijos nariui gali būti skolinama ne daugiau kaip dešimteriopo to nario pajinio įnašo dydžio suma bei 10 procentų kredito unijoje sukauptų indėlių ir kredito unijos paimtų paskolų sumos, nustatytos paskutinio kredito unijos buhalterinio balanso pagrindu. KUĮ 48 straipsnyje numatyta, kad kredito unija neturi teisės skolinti įsigyjamo jos pajaus pajiniam įnašui atlikti ar subordinuotai paskolai jai suteikti, taip pat kredito unijos išleidžiamiems skolos vertybiniams popieriams įsigyti. Apeliantės teigimu, teismas netinkamai įvertino finansinių operacijų seką, kurios neginčijamai patvirtina, jog pajaus formavimo operacijos buvo fiktyvios – pajus buvo suformuotas iš paskolos sumos, realiai jo atsakovė nemokėjo. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė 2012 m. rugsėjo 6 d. 12:19:33 į sąskaitą 02-01444-0 „Papildomi pajai“ įnešė 100 475,20 Lt (operacijos Nr. 57175); 2012 m. rugsėjo 6 d. 12:20:53 į atsakovės sąskaitą ( - ) ieškovė pervedė 627 970 Lt paskolą (operacijos Nr. 57206). Pirmosios instancijos teismas šias finansines operacijas įvertino ir pateikė argumentuotą poziciją dėl operacijų reikšmės, su kuria teisėjų kolegija sutinka. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė pirmiausia įsigijo kredito unijos papildomą pajų ir tik po to į jos atsiskaitomąją sąskaitą buvo pervesta paskolos suma (CK 6.870 str. 1 d. ir 2 d.). Taigi finansinės operacijos nepatvirtina apeliantės pozicijos dėl pajinio įnašo formavimo fiktyvumo, ar to, kad dalies paskolos atsakovė negavo. Papildomai pažymėtina, jog CK 6.870 str. 3 d. numatyta, kad paskolos gavėjas tampa jam perduotų daiktų (pinigų) savininku, todėl darytina išvada, kad po paskolos sumos į atsakovės sąskaitą pervedimo apeliantė pinigais galėjo disponuoti savo nuožiūra.
  5. Esant nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pajinis įnašas buvo realus, suformuotas iš atsakovei priklausančių lėšų, o į apeliantės sąskaitą buvo pervesta visa paskolos suma, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantės teiginiais, kad paskolos sutarties dalis dėl 29 099,63 Eur dydžio paskolos suteikimo atsakovei prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, dėl ko pirmosios instancijos teismas ex officio turėjo konstatuoti jos niekinį pobūdį ir taikyti CK 1.95 str. 1 d. numatytas teisines pasekmes. Pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino finansinių operacijų atlikimo įrodymus ir jie sudarė pakankamą pagrindą teismui konstatuoti atsakovės argumentų dėl paskolos dalies negavimo nepagrįstumą.
  6. Vertindamas atsakovės argumentus dėl dalies paskolos sumos negavimo, pirmosios instancijos teismas įvertino ir atsakovės elgesį po sutarties sudarymo – kad kartu su paskola buvo pasirašytas paskolos mokėjimo grafikas, kuriame aiškiai nurodytos paskolos sumos, ir mokėtinos palūkanos, kad daugiau nei ketverius metus atsakovė sutarties neginčijo, ir sutarties dalies negaliojimo klausimą iškėlė tik po ieškovės bankroto ir paaiškėjus aplinkybei, kad ji negalės atlikti su unija papildomo pajaus sumos užskaitymo paskolos likučiui dengti. Šios aplinkybės sudarė papildomą pagrindą pirmosios instancijos teismui atsakovės teiginius dėl dalies paskolos negavimo pripažinti nepagrįstais.
  7. Apeliantės manymu, pirmosios instancijos teismas neįvertino 2012 m. rugpjūčio 24 d. ieškovės atstovo atsakovei rašyto elektroninio laiško, kuriame detaliai išdėstomas Paskolos lėšų paskirstymas, po kurio praėjus savaitei šalys pasirašė Paskolos sutartį dėl ieškovės laiške nurodyto dydžio paskolos atsakovei suteikimo, bei ieškovės atstovo K. V. 2013 m. rugsėjo 16 d. atsakovei rašyto elektroninio laiško su nurodyta paskolos padengimui reikiama suma, po kurios pervedimo, šalys sudarė Papildomą susitarimą, kurio turinys patvirtina, jog atsakovė laikoma visiškai su ieškove atsiskaičiusi pagal Paskolos sutartį. Nagrinėjamu atveju sutiktina su ieškove, kad atsakovės teiginiai apie buvusių kredito unijos darbuotojų veiksmus nekeičia apeliantės prievolės atsiradimo ir egzistavimo pagrindų.
  8. Papildomai pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. gruodžio 13 d. nutartyje c. b. 2-1673-180/2016, nagrinėdamas UAB ,,Taraila“ atskirąjį skundą civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Taraila“ ieškinį atsakovei BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ dėl prievolės pripažinimo pasibaigusia, konstatavo, kad UAB „Taraila“ prievolė ieškovei pagal 2012 m. rugpjūčio 31 d. paskolos sutartį nėra įvykdyta, t. y. duomenų, kad pajiniu įnašu buvo padengtas paskolos likutis, nėra. Lietuvos apeliacinis teismas minėtoje nutartyje taip pat nurodė, kad šalys nebuvo susitarusios dėl pajinio įnašo įskaitymo.
  9. Teisėjų kolegija, įvertinusi procesinių dokumentų turinį, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ar vertino byloje esančius įrodymus formaliai (CPK 185 str.). Teismas tinkamai vertino atsakovės pateiktus įrodymus, pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės, o įvertinęs byloje surinktus faktinius duomenis, padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovės reikalavimai yra nepagrįsti, nes ji neįrodė, jog paskolos dalis jai nebuvo suteikta ir kad iš paskolos dalies buvo suformuotas pajinis įnašas. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tinkamai motyvuota, atitinka faktinius bylos duomenis ir yra padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių. Taigi išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas ex officio privalėjo konstatuoti paskolos sutarties dalies dėl 29 099,63 Eur dydžio paskolos suteikimo atsakovei niekinį pobūdį ir taikyti CK 1.95 str. 1 d.
  10. Nagrinėjamu atveju apeliantė taip pat nurodo, kad suėjus paskolos grąžinimo terminui ieškovė privalėjo nukreipti savo reikalavimus į jos naudai įkeistas atsakovei priklausančias papildomo pajinio įnašo lėšas, kurių pilnai užteko tam, kad padengti visą likusią atsakovės negrąžintos paskolos sumą, kas nėra laikoma įskaitymu. KUĮ 65 str. 7 d. 4 p. nustatytas draudimas įskaityti bet kokius kredito unijos ir jos klientų reikalavimus nuo sprendimo paskelbti kredito unijos veiklos apribojimą (moratoriumą) ir paskirti kredito unijos laikinąjį administratorių pateikimo kredito unijai dienos. Įmonių bankroto įstatymo 10 str. 7 d. 3 p. nuostatos, įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, taip pat draudžia vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Atsižvelgiant į aukščiau nustatytą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė negalėjo atlikti jokių finansinių operacijų dėl Lietuvos banko veiklos apribojimo, o vėliau ir dėl ieškovei pradėtos ir taikytos bankroto procedūros.
  11. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis proceso teisės normose įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir minėtu teisiniu reglamentavimu, atsižvelgęs į faktinius šios bylos duomenis bei procesinių dokumentų turinį, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, teisingai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo.
  12. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantės (atsakovės) UAB „Taraila“ patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 str. 1 d., 3 d.).
  13. Ieškovė BKU „Vilniaus taupomoji kasa“ prašė jos naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau duomenų apie išlaidas nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidos jos naudai nepriteistinos (CPK 93 str. 1 d.).

9Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

10Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai