Byla 2-1673-180/2016
Dėl prievolės pripažinimo pasibaigusia

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijos Tamošiūnienės ir Egidijaus Žirono,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Taraila“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-3730-781/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Taraila“ ieškinį atsakovei bankrutavusiai kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ dėl prievolės pripažinimo pasibaigusia.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė ,,Taraila“ (buvusi UAB „A. T. logistika“), kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti jos piniginę prievolę atsakovei – bankrutavusiai kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“, pagal 2012 m. rugpjūčio 31 d. paskolos sutartį Nr. 12 – 00322 tinkamai įvykdyta ir pasibaigusia; priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovės argumentai: ji yra grąžinusi atsakovei dalį paskolos pagal šalių sudarytą 2012 m. rugpjūčio 31 d. paskolos sutartį Nr. 12 – 00322, o jai priklausantis papildomas pajinis įnašas turi būti užskaitytas likusiai paskolos daliai padengti. 2013 m. spalio 3 d. buvo sudarytas susitarimas dėl paskolos sutarties pakeitimo, pagal kurį ji (ieškovė) įsipareigojo iki 2014 m. sausio 15 d. nereikalauti iš atsakovės svarstyti pateiktą prašymą, o atsakovė nustatė jai (ieškovei) 0 procentų palūkanas ir delspinigius ir atsisakė paskolos sutarties užtikrinimo priemonių. Šiuo susitarimu atsakovė aiškiai išreiškė, kad pripažįsta ją (ieškovę) įvykdžiusia įsipareigojimus, prisiimtus pagal paskolos sutartį – liko tik formaliai įskaityti pajų paskolos likučiui padengti. Atsakovė įskaitymo neatliko. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartimi jai (atsakovei) buvo iškelta bankroto byla. Ieškovės įsitikinimu, prievolė atsakovei įvykdyta tinkamai ir yra pasibaigusi.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 31 d. nutartimi ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovės ir valstybės naudai išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.
  2. Teismas sprendė: ieškovė negrąžino atsakovei pagal 2012 m. rugpjūčio 31 d. sudarytą paskolos sutartį 100 435,92 Lt paskolos dalies; šis likutis iš ieškovės turimų papildomų pajinių įnašų taip pat nebuvo užskaitytas, dėl to nėra pagrindo pripažinti ieškovės prievolę tinkamai įvykdyta ir pasibaigusia.
  3. Nesutikdamas su atsakovės pozicija, kad kredito unijos narių papildomi pajiniai įnašai priskirtini prie kredito unijos atsargos kapitalo ir gali būti naudojami tik unijos nuostoliams padengti, teismas sprendė, kad šalys 2013 m. spalio 3 d. susitarimu pakeisdamos 2012 m. rugpjūčio 31 d. paskolos sutarties sąlygas, iš esmės susitarė, kad suėjus paskolos sutarties terminui, t.y. 2014 m. rugpjūčio 31 d., negrąžintas paskolos likutis (100 435,92 Lt) būtų dengiamas iš ieškovės įmokėto papildomo pajinio įnašo (100 475,20 Lt).
  4. Teismas pripažino nepagrįstais ieškovės argumentus, kad 2013 m. spalio 3 d pasirašyto susitarimo sąlygos įrodo tinkamą atsakovės pripažinimą apie prievolės įvykdymą, ir nesutiko su ieškovės argumentais, kad atsakovė turėjo atlikti užskaitymą, suėjus susitarime nustatytam terminui – 2014 m. sausio 15 d. Ieškovės reikalavimas užskaityti dalį jos pajinio įnašo kaip paskolos grąžinimą po bankroto bylos iškėlimo atsakovei iš viso nebuvo galimas.
  5. Teismas konstatavo, kad prievolės nevisiško įvykdymo aplinkybes įrodo atsakovės notarų biurui pateiktuose prašymuose dėl sutartinės hipotekos sandorių išregistravimo įrašas apie dalinį prievolės įvykdymą bei nesanti informacija Lietuvos banko paskolų rizikos duomenų bazėje apie paskolos grąžinimą.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Ieškovė UAB „Taraila“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutartį ir priimti naują procesinį sprendimą – ieškinį patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
  1. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino šalių pasirašyto 2013 m. spalio 3 d. susitarimo turinį, tačiau padarė klaidingą išvadą reikalavimo įskaityti prievolę atsakovei iškėlus bankroto bylą.
  2. Pasirašydama papildomą susitarimą, atsakovė aiškiai išreiškė savo poziciją ir patvirtino, kad laiko ieškovę įvykdžiusia savo skolinius įsipareigojimus, dėl to papildomo pajaus užskaitymas paskolos likučiui padengti buvo tik formalumas. Po to kai buvo pasirašytas susitarimas, ji (ieškovė) liko skolinga atsakovei iš dalies tik formaliai, nes pagal susitarimą atsakovė ateityje turėjo įskaityti įsiskolinimą iš ieškovės įmokėto papildomo pajaus.
  3. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybes, kad pajinis įnašas yra įkeistas atsakovės naudai, dėl to atsakovė turi pirmumo teisę patenkinti savo reikalavimus iš įkeisto turto. Šalių pasirašyto susitarimo 2.3.2 punkte nustatyta, kad paskolos gavėjo reikalavimo teisė į unijoje esantį pajinį įnašą yra įkeičiama unijos naudai paskolos gavėjo prievolių įvykdymui užtikrinti. Pasirašius susitarimą dėl paskolos sutarties pakeitimo, įvyko taip, kad jos (ieškovės) atsakovei negrąžintos paskolos dalis (100 435,92 Lt) iš esmės sutapo su atsakovės naudai įkeisto ieškovei priklausančio papildomo pajinio įnašo dydžiu (100 475,20 Lt), dėl ko atsakovė privalėjo negrąžintą paskolos dalį padengti iš jos naudai įkeisto pajinio įnašo.
  4. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Civilinio kodekso (toliau – CK) ir Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatas, reglamentuojančias įkeistų turtinių teisių realizavimo tvarką, kuri nenumato jokių išimčių dėl kreditoriaus reikalavimų tenkinimo iš įkeistos skolininko turimos turtinės teisės bankroto procese tuo atveju, jeigu ši turtinė reikalavimo teisė yra nukreipta į patį kreditorių.
  1. Atsiliepime į atskirąjį skundą atsakovė bankrutavusi kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ prašo skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
  1. Apeliantės prievolė kredito unijai yra galiojanti ir vis dar nėra pasibaigusi. Pagal šalių sudarytą paskolos sutartį su papildomais susitarimais, apeliantė įsipareigojo grąžinti paskolą iki 2014 m. rugpjūčio 31 d., tačiau šios prievolės iki šiol nėra įvykdžiusi.
  2. Apeliantės argumentai, kad pasirašydama 2013 m. spalio 3 d. susitarimą, unija sutiko, kad, suėjus paskolos grąžinimo terminui, paskolos likutis būtų padengtas iš papildomo pajaus įnašo, neatitinka tikrosios ginčo šalių valios. Papildomo susitarimo 2.3.1 punktu šalys susitarė, kad ieškovė įsipareigoja iki 2014 m. sausio 15 d. nereikalauti unijos svarstyti jos anksčiau pateikto prašymo grąžinti pajinį įnašą ar jį panaudoti paskolai grąžinti, atsakovei panaikinant unijos naudai įregistruotą sutartinę hipoteką, tačiau paliekant tą patį paskolos grąžinimo terminą. Papildomu susitarimu šalys aiškiai išreiškė savo valią palikti nepakeistą paskolos grąžinimo terminą – 2014 m. rugpjūčio 31 d., tačiau jokių šalių veiksmų po 2014 m. sausio 15 d. susitarimu neaptarė. Susitarime kalbama tik apie prašymo svarstymą, bet ne apie prašymo patenkinimą. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovė po 2014 m. sausio 15 d. nesikreipė į atsakovę dėl pajinio įnašo grąžinimo.
  3. Skirtingai nei nurodo apeliantė, jos (apeliantės) prievolė negalėjo pasibaigti įskaitymu, nes unijai Lietuvos bankas pritaikė veiklos apribojimus, o netrukus po to jai buvo iškelta bankroto byla, dėl ko atsakovės finansinės operacijos buvo apribotos ir negalėjo būti atliktas apelianto prašytas pajinio įnašo užskaitymas.
  4. Tiek papildomo susitarimo pasirašymo metu tiek vėliau atsakovė neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų būti laikomi apeliantės prievolės įvykdymo patvirtinimu.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

5Atskirasis skundas netenkintinas.

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.
  2. Nei absoliučių, nei kitokių civilinio proceso bei materialiosios teisės normų pažeidimų, dėl kurių skundžiamą teismo nutartį reikėtų panaikinti ar pakeisti, nėra.
  3. Pajinis įnašas – tai į kredito uniją asmens įmokėta pinigų suma, kuri naudojama kredito unijos pajiniam kapitalui sudaryti. Sumokėdamas pajinį įnašą, asmuo įgyja pajų, kuris kaip vertybinis popierius patvirtina asmens dalyvavimą kredito unijos kapitale su kredito unijos nariui suteikiamomis turtinėmis ir neturtinėmis teisėmis (Kredito unijos įstatymo (toliau – KUĮ) 2 str 7 d., 8 d.). Kredito unijos pajinį kapitalą sudarantys kredito unijos narių pajiniai įnašai kredito unijai priklauso nuosavybės teise ir sudaro jos nuosavo kapitalo dalį (KUĮ 36 str. 1 d. 1 p., 39 str. 1 d.). Nepaisant to, kad pajiniai įnašai nuosavybės teise priklauso kredito unijai, jos narių turimų pajų suteikiamos turtinės teisės apima teisę reikalauti, kad kredito unija grąžintų jų pajinius įnašus ar pajinių įnašų dalį, laikantis įstatymo 47 straipsnio 3 dalyje nustatyto apribojimo (KUĮ 14 str. 1 d. 10 p.). Ši turtinė reikalavimo teisė yra susijusi su kredito unijos nario narystės kredito unijoje pasibaigimu (KUĮ 15 str., 18str.), o jai taikomas apribojimas yra sąlygotas kredito unijos veiklos specifikos, atsižvelgiant į tai, kad kredito unijos teiktinos finansinės paslaugos apima skolinimo paslaugų kredito unijos nariams teikimą. Kredito unijos narių prievolių, kylančių iš paskolos teisinių santykių, tinkamas įvykdymas yra užtikrintas įstatyme įtvirtintu disponavimo pajiniu įnašu ar jo dalimi, ne mažesne už skolinamą pinigų sumą kartu su už ją mokamomis palūkanomis, apribojimu, kuris galioja tol, kol grąžinama skolinama suma su palūkanomis (KUĮ 47 str. 3 d).
  4. Ieškovė, grąžinusi atsakovei dalį paskolos, prašė atsakovės įskaityti jos papildomą pajinį įnašą negrąžintai paskolos daliai padengti, tačiau įrodymų apie šio prašymo patenkinimą byloje nepateikta. Taigi šalys nebuvo susitarusios dėl pajinio įnašo įskaitymo.
  5. Remiantis šalių sudaryta 2012 m. rugpjūčio 31 d. paskolos sutartimi Nr. 12 – 00322 ir 2013 m. spalio 3 d. susitarimu dėl šios sutarties pakeitimo, pirminiu susitarimu buvo nustatytas galutinis paskolos grąžinimo terminas 2014 m. rugpjūčio 31 d. ir jis liko nepasikeitęs. 2013 m. rugsėjo 17 d. ieškovė pervedė atsakovei 187 400 Lt. Duomenų apie tai, kad ieškovė būtų grąžinusi visą paskolos sumą, byloje nėra. Duomenų, kad pajinis įnašas po 2014 m. sausio 15 d. būtų įskaitytas, t. y. juo padengtas ieškovės skolos likutis, byloje taip pat nėra. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes teisėju kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės prievolė atsakovei nėra įvykdyta.
  6. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovės teiginys apie tai, kad atsakovė pripažįstą visišką prievolės įvykdymą, paneigtas 2013 m. spalio 3 d. susitarimo 2.3.1 punktu, kuriuo šalys susitarė, kad ieškovė įsipareigoja iki 2014 m. sausio 15 d. nereikalauti unijos svarstyti jos pateiktą prašymą grąžinti pajinį įnašą ar panaudoti jį paskolai grąžinti, taip pat nereikalauti grąžinti paskolos gavėjo turimo pajinio įnašo ar panaudoti jį paskolai grąžinti arba kitoms įmokoms mokėti, nepriklausomai nuo to, ar paskolos gavėjo turimų pajinių įnašų suma viršija 1/10 paskolos gavėjo paskolų bei kitų kreditorinių įsipareigojimų unijai bendros sumos. Ši susitarimo nuostata įrodo, kad pajinio įnašo įskaitymo klausimas nebuvo išspręstas iki susitarimo pasirašymo, taip pat nebuvo išspręstas pasirašytu susitarimu ir negalėjo būti sprendžiamas anksčiau nei 2014 m. sausio 15 d. Sutiktina su atsakovės teiginiais, kad nėra duomenų apie tai, kad po šios datos ieškovė būtų reikalavusi atsakovės svarstyti jos prašymą grąžinti pajinį įnašą ar panaudoti jį paskolai grąžinti. Naujas prašymas taip pat nebuvo pateiktas. Šių aplinkybių nenurodė ir pati ieškovė. Taigi apeliantė (ieškovė), pasirašiusi susitarimą nerodė iniciatyvos įvykdyti prievolę visiškai, įskaitant papildomą pajinį įnašą), dėl ko jai teko tokio pasyvaus elgesio neigiami padariniai.
  7. Apeliantės teiginiai apie atsakovės faktinį prievolės įvykdymo fakto pripažinimą yra deklaratyvūs ir niekuo nepagrįsti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2013 m. spalio 3 d. susitarimas, kurio pagrindu buvo išregistruota ieškovės sutartinė hipoteka ir nustatyti 0 proc. palūkanų ir delspinigių dydžiai, savaime neįrodo prievolių tinkamo įvykdymo. Nors paminėtu susitarimu atsakovė atsisakė paskolos grąžinimo užtikrinimo priemonių (ieškovės nekilnojamojo ir kito turto hipotekos), tačiau prievolių įvykdymui užtikrinti apeliantė įkeitė savo reikalavimo teisę į pajinį įnašą. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad šiuo atveju sutarties vykdymo metu viena prievolių vykdymo užtikrinimo priemonė buvo pakeista kita prievolių vykdymo užtikrinimo priemone.
  8. Kreditų unijos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi sudarant paskolos sutartį ir susitarimą) 65 straipsnio 7 dalies 4 punkte nustatytas draudimas įskaityti bet kokius kredito unijos ir jos klientų reikalavimus nuo sprendimo paskelbti kredito unijos veiklos apribojimą (moratoriumą) ir paskirti kredito unijos laikinąjį administratorių pateikimo kredito unijai dienos: Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatos, įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, draudžia vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Nurodytos teisės normos išimties, kai įskaitymas galimas, šiuo atveju nenustatyta.
  9. Tam, kad prievolė pasibaigtų įskaitymu, turi būti įstatymo nustatytos sąlygos įskaitymui atlikti (CK 6.130 str.). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją, aiškinant ir taikant įskaitymą reglamentuojančias teisės normas, įskaitymui atlikti turi būti šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pvz., šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors įskaitymas galimas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Alginora“ v. UAB „Transekspedicija“, bylos Nr. 3K-3-9/2010; kt.).
  10. Nagrinėjamu atveju unijos valdybos sprendimas dėl ieškovės 2013 m. rugsėjo 17 pateikto prašymo dėl papildomo pajaus įnašo įskaitymo negrąžintam paskolos likučiui padengti nebuvo priimtas, dėl to nėra pagrindo konstatuoti, kad šalis sieja priešpriešiniai reikalavimai ir jie yra vienarūšiai. Nesant visų įskaitymui atlikti būtinų sąlygų, įskaitymas negalimas.
  11. Nurodytų motyvų pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliantė (ieškovė) negalėjo atlikti finansinių operacijų, taigi ir įskaityti ieškovės pajinį įnašą, dėl Lietuvos banko atsakovės veiklos apribojimo, o vėliau – dėl atsakovei pradėtos ir taikytos bankroto procedūros (Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2014 m. balandžio 7 d., kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ iškelta bankroto byla). Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad, iškėlus bankroto bylą, ieškovės reikalavimas atsakovei dėl pajinio įnašo įskaitymo iš viso nebuvo galimas.
  12. Į esminius atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus atsakyta, kiti – teisiškai nėra reikšmingi.
  13. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes (CPK 185 str.), tinkamai taikė ir aiškino ginčui reikšmingas materialinės teisės normas (CPK 329 str. 1 d., 330 str.), procesinių teisės normų reikalavimų nepažeidė ir priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo.

6Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

7Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai