Byla 2-250-464/2015
Dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 22 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-797-343/2014, kuria ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Imava“ bankrotas pripažintas tyčiniu

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuotų asmenų D. V. ir V. M. atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 22 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-797-343/2014, kuria ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Imava“ bankrotas pripažintas tyčiniu.

2Teisėja

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje sprendžiamas bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas.

5Kauno apygardos teismas 2013-06-17 nutartimi (t. 1, b. l. 75-76) iškėlė UAB „Imava“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė A. S.. Kauno apygardos teismo 2013-12-30 nutartimi (t. 1, b. l. 125-126) bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

6BUAB „Imava“ bankroto administratorius A. S. 2013-12-06 kreipėsi į teismą (t. 1, b. l. 103), prašydamas pripažinti UAB „Imava“ bankrotą tyčiniu. Prašyme nurodė, kad įmonės valdymo organai netinkamai vykdė įstatymais jiems nustatytas pareigas; pardavus įmonės nekilnojamąjį turtą, neteikė deklaracijų ir nesumokėjo privalomųjų mokesčių; buvo sudarytas įmonei nenaudingas sandoris, kai gautų už nekilnojamąjį turtą 11 590 000 Lt piniginių lėšų dalį (7 243 600 Lt) paskolino užsienio bendrovei Euroconto LLP be jokio prievolių įvykdymo užtikrinimo ir iki šiol yra negrąžinta 6 913 662,14 Lt suma; nebuvo tinkamai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita; bankroto administratoriui nėra perduotas įmonės turtas bei dokumentai, iš kurių būtų galima nustatyti bendrovės veiklą, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų struktūrą.

7II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8Kauno apygardos teismas 2014-10-22 nutartimi (t. 2, b. l. 101-106) BUAB „Imava“ administratoriaus A. S. prašymą patenkino ir UAB „Imava“ bankrotą pripažino tyčiniu. Teismas, įvertinęs administratoriaus nurodytas aplinkybes bei pateiktus duomenis, padarė išvadą, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia. Įmonės valdymo organai netinkamai vykdė įstatymuose bei įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas. Buvęs įmonės vadovas ir akcininkas D. V. 2007 metų rugsėjo mėnesį pavedė įmonę valdyti nekompetentingam asmeniui G. V., kuri tuo metu buvo studentė, neturėjusi jokios įmonių valdymo patirties. Iš pastarosios paaiškinimų teismas nustatė ir tokią faktinę aplinkybę, kad G. V. iš buvusio įmonės vadovo D. V. neperėmė jokių įmonės dokumentų ar įmonės turto, o jai pateikiamus dokumentus pasirašinėjo tikėdamasi užsidirbti. Teismas reikšminga bei tyčinio bankroto faktą įrodančia aplinkybe pripažino ir įmonės buhalterinės apskaitos netinkamą tvarkymą. Bankroto administratoriui nėra perduoti įmonės buhalteriniai dokumentai, iš kurių būtų galima nustatyti įmonės veiklą, be to, VMI 2009-06-18 akte konstatuotas mokesčių mokėjimo vengimas, kas sudaro vieną iš požymių bankrotą pripažįstant tyčiniu.

9III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo argumentai

10Suinteresuotas asmuo D. V. atskirajame skunde (t. 2, b. l. 109-115) prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014-10-22 nutartį ir bankroto administratoriaus prašymą pripažinti UAB „Imava“ bankrotą tyčiniu atmesti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

111. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Suinteresuotas asmuo D. V., turėdamas interesą parduoti akcijas ir pasitraukti iš bendrovės veiklos, neturėjo pareigos rūpintis tuo, ar naujų akcininkų surasta direktorė turi patirties valdyti įmonę. Todėl teismo išvada, kad suinteresuotas asmuo D. V. netinkamai atliko pareigas, susijusias su įmonės valdymu, paskirdamas nekompetentingą asmenį, yra nepagrįsta ir nelogiška.

122. Suinteresuotas asmuo D. V. neturėjo nei teisės, nei pareigos, nei galimybių realiai įtakoti bendrovės prievolės 2008-10-01 apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti bendrovės pelno bei socialinį mokestį. Iš bendrovės direktoriaus pareigų jis buvo atleistas 2007-09-05 įsakymu Nr. 2007/09-5. VMI 2009-06-18 akte nenustatyta jokių pažeidimų, susijusių su mokesčių mokėjimu ar deklaravimu už 2006 metus, kol jis vadovavo įmonei.

133. Bankroto administratorius neįrodė savo teiginių, kad 2007-04-20–2007-05-04 Euroconto LLP buvo suteikta 7 243 600 Lt paskola be jokių prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonių. Todėl teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad šis sandoris įmonei buvo ekonomiškai nenaudingas. Be to, kol jis vadovavo įmonei, paskola buvo grąžinama, t. y. 2007-07-24 pavedimu grąžinta 279 898,45 Lt, 2007-08-13 – 61 384,97 Lt, toliau skolos išieškojimu privalėjo rūpintis naujieji akcininkai ir vadovai.

144. Suinteresuotam asmeniui pasitraukiant iš bendrovės valdymo, bendrovė jokių kreditorių neturėjo, todėl jo elgesyje nėra tyčinio bankroto, t. y. sąmoningai blogo įmonės valdymo, požymių.

155. Teismas neištyrė visų reikšmingų bylai aplinkybių, atsisakė tenkinti prašymą dėl VMI kreditorinio reikalavimo tikslinimo bei papildomų įrodymų, susijusių su įmonės turtu ir įsipareigojimais, išreikalavimo iš trečiųjų asmenų. Pagrindinio bendrovės kreditoriaus VMI, kurio kreditorinį reikalavimą perėmė VĮ Turto bankas, reikalavimas atsirado tik 2009 metais, jo 58 proc. sudaro pagrindinis reikalavimas, o 42 proc. – baudos ir delspinigiai už nepriemokos nesumokėjimą. Be to, pati mokestinė nepriemoka taip pat apskaičiuota netinkamai.

16Suinteresuotas asmuo V. M. atskirajame skunde (t. 2, b. l. 120-122) prašo panaikinti skundžiamą nutartį ir prašymą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

171. Teismo nutartis priimta netinkamai ištyrus byloje esančius įrodymus, remiantis galimai melagingais G. V. parodymais, kad įmonės dokumentai jai nebuvo perduoti. Įmonės dokumentai buvo palikti įmonės patalpose, kurios kartu su visais dokumentais buvo perduoti naujiems akcininkams ir jų paskirtai direktorei. G. V. parodymus, kad išimtus pinigus iš įmonės banko sąskaitos ji perdavė D. V., paneigia byloje esantys įrodymai, jog 2007-09-30 (t. y. kai D. V. jau nevadovavo įmonei) įmonės atsiskaitomojoje sąskaitoje buvo 36 385,09 Lt suma.

182. BUAB „Imava“ bankrutavo dėl to, kad, pasitraukus D. V., naujieji akcininkai UAB „Izokvantos prekyba“ nedarė nieko, jog įmonė toliau vykdytų veiklą, deklaruotų mokesčius ir atsiskaitytų su valstybės institucijomis, o tokių aplinkybių teismas netyrė.

19BUAB „Imava“ atsiliepime į V. M. bei D. V. atskiruosius skundus (t. 2, b. l. 126-127) prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsikirtimus grindžia tokiais esminiais argumentais:

201. Apeliantai nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų faktų, kad buvo iššvaistytas įmonės turtas, sudarant nenaudingą sandorį, kad valdymas, D. V. tebebūnant akcininku, buvo perduotas tam kompetencijos neturinčiam asmeniui, kad įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai prarasti.

212. Teismas, spręsdamas bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, nesprendė vadovų atsakomybės klausimo.

223. Nors deklaruoti pajamas įmonei prievolė atsirado vėliau, t. y. 2008 metais, tačiau D. V. turėjo apie tai žinoti ir būti pasiruošęs įvykdyti būsimas prievoles, tačiau, paskirdamas G. V. įmonės direktore, lėšų šioms prievolėms vykdyti jai neperdavė. Vadovų ir akcininkų pasikeitimo metu buvo prarasti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai, dėl ko negalima nustatyti įmonės turto ir įsipareigojimų.

23IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24Atskirieji skundai netenkintini.

25Apeliacijos objektą sudaro Kauno apygardos teismo 2014-10-22 nutarties, kuria BUAB „Imava“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirųjų skundų faktiniu ir teisiniu pagrindais.

262013-04-18 įstatymu Nr. XII-237 pakeitus Įmonių bankroto įstatymą (toliau – ir ĮBĮ), nuo 2013-10-01 įsigaliojo ĮBĮ pakeitimai, susiję su tyčinio bankroto samprata. ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodyta, kad tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Šio įstatymo 20 straipsnyje įstatymų leidėjas apibrėžė penkis konkrečius bankroto kilimo požymius, kurių bent vieną konstatavus teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 str. 2 d.). To paties ĮBĮ straipsnio 3 dalyje yra įtvirtintos ir dvi prezumpcijos, kuomet bent vieną jų nustačius bankrotas taip pat laikytinas tyčiniu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgdamas į teisinio reglamentavimo raidą, 2013-11-22 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013, išaiškino, kad įstatymų leidėjas tyčinio bankroto sąvoką ir jo požymius detalizavo teismų praktikoje susiformavusiais kriterijais. Taigi spręsdamas UAB „Imava“ bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą ir šiuo aspektu įvertindamas ieškovo įmonės komercinę ūkinę veiklą ar jos valdymo organų veiksmus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi ĮBĮ 20 straipsnyje nustatytais tyčinio bankroto požymiais, juolab ir formuojamojoje teismų praktikoje išaiškinta, kad šio straipsnio norma yra procesinė, todėl taikoma procesinio veiksmo teisme atlikimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-11-11 nutartis c. b. Nr. 2-1991/2014). Bankroto administratoriui prašant įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu dėl to, kad įmonės valdymo organai netinkamai vykdė pareigas, perdavė įmonės valdymą nekompetentingam asmeniui, netinkamai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, vengė mokėti mokesčius, sudarė nenaudingą įmonei sandorį su Anglijos bendrove Euroconto LLP, pirmosios instancijos teismas BUAB „Imava“ bankrotą pripažino tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktus. Su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis apeliacinės instancijos teismas sutinka.

27Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio

28Įmonės administracijos vadovo, kaip juridinio asmens valdymo organo, santykis su juridiniu asmeniu yra specifinis – grindžiamas pasitikėjimu ir lojalumu. Įstatyme įtvirtinta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai (CK 2.87 str. 1 d.); būti jam lojalus ir laikytis konfidencialumo (CK 2.87 str. 2 d.); vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (CK 2.87 str. 3 d.) ir kt. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai, nei eiliniam įmonės darbuotojui; įmonę ir administracijos vadovą sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai; tai reiškia, kad įmonės administracijos vadovas privalo ex officio veikti išimtinai įmonės interesais; įmonės vadovas jai atstovauja, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą; jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-20 nutartis c. b. Nr. 3K-7-444/2009). Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šias pareigas įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą.

29Apeliacinės instancijos teismas sutinka su bankroto administratoriaus pozicija, kad šioje byloje nebuvo sprendžiamas įmonės vadovų (ar jos dalyvių) civilinės atsakomybės klausimas. Todėl ne visi atskirųjų skundų argumentai, susiję su apelianto D. V., kaip buvusio įmonės vadovo ir dalyvio veikla, nagrinėjamos bylos atveju yra teisiškai aktualūs. Kita vertus, ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu. Vadinasi, įmonės valdymo organo veiksmų teisėtumas tokio pobūdžio byloje privalo būti įvertintas ir dėl konkrečių veiksmų ar neveikimo pasisakyta, tačiau vieninteliu - jų atitikimo teisės aktuose bei įmonės steigimo dokumentuose nustatytų reikalavimų aspektu, nenagrinėjant kitų sąlygų civilinei atsakomybei taikyti (žalos padarymo ir jos dydžio, kaltės ir jos formos, priežastinio ryšio tarp neteisėtais pripažintų veiksmų ar neveikimo ir padarytos žalos). Šiame kontekste aktualūs ir kasacinio teismo išaiškinimai, kad tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, nes turi būti vertinama aplinkybių visuma. Kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto, teismas turi įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių.

30Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuo įsteigimo 2004-12-08 (t. 1, b. l. 147-148) iki 2006-03-31 ieškovo įmonei vadovavo apeliantas V. M., o laikotarpiu nuo 2006-04-01 iki 2007-09-05, kol įmonės valdymas buvo perduotas G. V., įmonei vadovavo apeliantas D. V., kuris tuo pačiu buvo ir vienas iš įmonės akcininkų (t. 1, b. l. 11, 17-18, 147-148). Iš bylos duomenų bei šalių paaiškinimų teismo posėdžio metu nustatyta, jog nuo pat įsteigimo pagrindinė įmonės veikla buvo nekilnojamojo turto nuoma (t. 1, b. l. 147-148). Iš VMI 2009-06-18 patikrinimo akte Nr. AU16-41 užfiksuotų aplinkybių matyti, kad pagal 2007-02-19 pirkimo-pardavimo sutartį, t. y. kai įmonei vadovavo apeliantas D. V., įmonei priklausantis nekilnojamasis turtas buvo parduotas už 11 590 000 Lt (t. 1, b. l. 13), o didžioji gautų už turto pardavimą lėšų dalis (7 243 600 Lt) neidentifikuojamo sandorio (ar sandorių) pagrindu pervesta Anglijos kompanijai Euroconto LLP (t. 1, b. l. 115-118), kuri 2007 m. liepos - rugpjūčio mėnesiais, kol ieškovui tebevadovavo apeliantas D. V., BUAB “Imava” grąžino nežymią - 329 937,86 Lt - skolos dalį (t. 1, b. l. 117). Ginčo dėl šių faktinių aplinkybių byloje nekilo. Dar daugiau, pardavus įmonės valdytą turtą bei didžiąją dalį gautų pinigų perdavus (paskolinus) Anglijos kompanijai, apeliantui D. V. ir B. M. priklausančios įmonės akcijos už jų nominalią vertę parduotos UAB „Izokvantos prekyba“ (t. 1, b. l. 17-18), o įmonės valdymas perduotas vadovavimo patirties neturinčiai G. V., pasirašant 2007-09-05 materialinių vertybių ir įmonės dokumentų perdavimo ir priėmimo aktą (t. 2, b. l. 55). Šių aplinkybių visuma leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad D. V. netinkamai vykdė įmonės vadovo fiduaciarines bei akcininko pareigas, patikėdamas įmonei priklausančias lėšas užsienio subjektui be aiškių garantinių priemonių jas nekliudomai susigrąžinti, patikėdamas įmonės valdymą visiškai nekompetentingam, jauno amžiaus asmeniui, perleisdamas akcijas neturinčiam tikslo tęsti įmonės veiklos (turto nuomos) asmeniui, neužtikrindamas tinkamo įmonės finansinių dokumentų parengimo ir perdavimo, ir leidžia padaryti tikėtiną išvadą, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia. Ir nors apeliantai D. V. bei V. M. su šiuo teismo konstatuotu tyčinio bankroto požymiu (ĮBĮ 20 str. 2 d. 1 p.) nesutinka, skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisingumo.

31Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantais, kad, perleidus įmonės valdymą, tiek buvusiam vadovui, tiek akcininkui (akcininkams) paprastai tampa nebeaktualūs tolimesni įmonės vadovavimo bei veiklos niuansai. Tačiau šiuo konkrečiu atveju iš bylos duomenų akivaizdžiai matyti, kad patikėti įmonės vadovavimą G. V. nuspręsta apeliantui D. V. esant įmonės vadovu bei vienu iš įmonės akcininkų. G. V. teiginiai teisme, kad siūlymą tapti įmonės vadove jai pateikė plaukimo klubo „Orka“, kuriame, anot G. V., ji fiktyviai buvo įdarbinta buhaltere, narys T. G. B. (t. 1, b. l. 187-188), nesuponuoja išvados, kad apeliantas D. V. nebuvo susijęs su G. V. įvardijamu asmeniu. Priešingai, byloje esančios įmonės banko sąskaitos duomenys patvirtina, kad BUAB „Imava“, vadovaujama D. V., 2007 m. rugpjūčio mėnesį tris kartus pervedė nemažas pinigų sumas Kauno plaukimo klubui „Orka“, mokėjimo paskirtyje nurodant, jog lėšos yra pervedamos pagal paramos sutartį (t. 1, b. l. 115-118). Tokios faktinės aplinkybės verčia abejoti apeliantų teiginiais, kad naujo įmonės vadovo pasirinkimu rūpinosi išimtinai naujieji įmonės savininkai, juolab kad byloje nėra ir jokių objektyvių įrodymų apie T. G. B. kuriuos nors ryšius su UAB „Izokvantos prekyba“, įsigijusia BUAB „Imava“ akcijas (t. 1, b. l. 17-20, t. 2, b. l. 56-58).

32Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ne tik apeliantų bylos nagrinėjimo metu nepaneigta G. V. vadovavimo įmonei patirties stoka bei jos nekompetentingumas, perduodant tokiam asmeniui įmonės valdymą, lemia apelianto D. V. veiksmų nesąžiningumo, neatsakingumo konstatavimą, juolab šis vykdė ne tik įmonės vadovo, kuris privalėjo veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai ir išimtinai įmonės interesais, pareigas, bet ir buvo vienu iš įmonės akcininkų (savininkų). Įmonės dalyviai taip pat turi pareigą domėtis įmonės vykdoma veikla. Taigi nutarus perleisti įmonę naujiems akcininkams bei pakeisti vienasmenį valdymo organą (direktorių), atitinkamai atsiranda pareiga tam tinkamai pasirengti ir užtikrinti įmonės veiklos tęstinumą – skirti reikiamą laikotarpį įmonės finansinės padėties nustatymui, finansinės atskaitomybės dokumentų sutvarkymui, buhalterinės apskaitos ir kitų dokumentų bei įmonės turto tinkamam perdavimui ir pan. Byloje esantys duomenys bei šalių paaiškinimai teismo posėdžio metu nesudaro prielaidų vertinti, kad apeliantas D. V. įmonės valdymą perdavė tinkamai. Į bylą pateiktas 2007-09-05 materialinių vertybių ir įmonės dokumentų perdavimo ir priėmimo aktas, pasirašytas apelianto D. V. ir G. V. (t. 2, b. l. 55), pats savaime įvykusio perdavimo nepatvirtina, vien formalaus tokio akto pasirašymo aiškiai nepakanka išvadai susiformuoti, kad būsimai vadovei realiai buvo perduotas įmonės turtas bei visi įmonės finansiniai dokumentai. Kaip nurodyta pirmiau, Kauno apskrities VMI 2009-06-18 patikrinimo akte konstatuota, kad įmonėje nebuvo tinkamai tvarkoma buhalterinė apskaita, nes buhalterinės apskaitos dokumentai nepateikti. Apeliantas D. V. byloje neįrodė ir fakto, kad naujajai vadovei buvo perduoti itin svarbūs BUAB „Imava“ su Anglijos bendrove Euroconto LLP sudarytą paskolos sandorį patvirtinantys dokumentai, kurių pagrindu įmonė būtų turėjusi galimybę reikalauti prievolės įvykdymo ir susigrąžinti perduotas (paskolintas) lėšas, priėmimo-perdavimo akte tokie dokumentai atskirai neįvardinti. Apelianto D. V. skundo teiginiai, kad įmonės finansiniai dokumentai buvo palikti įmonės buveinėje, nepaneigia nuoseklių, neprieštaringų suinteresuoto asmens G. V. paaiškinimų (posėdžių garso įrašai, užfiksuoti teismų informacinėje sistemoje LITEKO), kad jokių įmonės finansinių dokumentų buvęs vadovas jai neperdavė, už pažadėtą atlygį (G. V. 2008-02-04 pervesta 6 000 Lt suma, t. 1, b. l. 118) ji tik pasirašiusi įmonės valdymo perleidimui reikalingus dokumentus. Byloje nėra pateikta ir jokių objektyvių duomenų, jog naujai paskirta direktorė G. V. ėmėsi aktyvių, efektyvių veiksmų įmonės veiklos tęstinumui užtikrinti, o vienintelis įmonės darbuotojas R. B. dirbo tik iki 2008-01-01 (t. 1, b. l. 11). Įmonės naujoji vadovė G. V., anot jos, pati rūpinosi darbo santykių pasibaigimu, ieškant įmonės naujųjų savininkų.

33Visos šios aptartos aplinkybės leidžia labiau tikėtinai išvadai susiformuoti, kad apeliantas D. V., sudarydamas 50 procentų jam priklausiusių įmonės akcijų pirkimo – padavimo sutartį bei su naująja įmonės vadove pasirašydamas dokumentų perdavimo ir priėmimo aktą, tokiais veiksmais siekė įgyvendinti galimai nesąžiningą schemą, kurios tikslas – parduoti įmonės turtą, o gautas lėšas neaiškių sandorių pagrindu perduoti užsienio kompanijai, įmonės tolimesnį valdymą formaliai perleidus naujiems asmenims (tiek akcininkams, tiek vadovei), taip išvengti mokesčių valstybei sumokėjimo bei atsakomybės, taikytinos įmonės vadovui ir jo dalyviams (akcininkams). Kasacinio teismo praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – galimybė padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei, kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-07 nutartis c. b. Nr. 3K-3-257/2010, 2011-06-14 nutartis c. b. Nr. 3K-3-277/2011).

34Apelianto D. V. atskirojo skundo argumentai, kad jam valdant įmonę buvo grąžinta dalis įsiskolinimo sumos, o įmonę perėmus naujiems savininkams būtent šiems kilo atsakomybė rūpintis įsiskolinimo susigrąžinimu, atmestini kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo BUAB „Imava“ ir Anglijos bendrovės sudaryto paskolos sandorio žalingumo įmonei ir šiuo teisiniu pagrindu (ĮBĮ 20 str. 2 d. 3 p.) tyčinio įmonės bankroto fakto nekonstatavo. Tačiau apelianto D. V. nepaneigta aplinkybė, kad įmonės valdymo perdavimo naujam asmeniui momentu jis neperdavęs milijoninės vertės sutarties su Anglijos kompanija patvirtinančių finansinių dokumentų, kurie, tęsiant įmonės veiklą, būtų leidę susipažinti su šios paskolos suteikimo sąlygomis bei išsireikalauti debitorinį įsiskolinimą, taip pat leidžia tokius jo, kaip vadovo bei vieno iš akcininkų, veiksmus vertinti kaip neatitinkančius įstatymais nustatytų valdymo organui reikalavimų juridinio asmens atžvilgiu veikti sąžiningai, vengti asmeninių ir juridinio asmens interesų konflikto. Nesant rašytinių teisinių dokumentų, galimybės išieškoti įsiskolinimą yra menkos ir hipotetinės. Šiame kontekste taip pat aktualu pažymėti, kad įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu savaime dar nereiškia, kad dėl to visi įmonės sandoriai yra neteisėti ar buvo sudaryti sąmoningai siekiant įmonę privesti prie bankroto. Tačiau pirmiau analizuota aplinkybė, kad nei bankroto administratorius, nei apeliantas D. V., kurio valdymo įmonei metu ir buvo paskolintos itin ženklios įmonės lėšos užsienyje esančiai kompanijai, negali pateikti tiek sutartinius santykius, tiek prievolės įvykdymo užtikrinimą patvirtinančių dokumentų, leidžia sutikti su ieškovo prašymo pripažinti bankrotą tyčiniu argumentais apie nesąžiningą ir netinkamą įmonės valdymą bei paskesnį jos perkleidimą naujam savininkui.

35Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio

36Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas išvadą apie atsakovo tyčinį bankrotą padarė vadovaudamasis ne tik aukščiau konstatuotu netinkamu įmonės vadovo pareigų vykdymu, bet ir tuo, kad įmonėje buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, neturint galimybės perduoti bankroto administratoriui buhalterinių dokumentų, nustatyti įmonės veiklos, turto, taip pat vengiant valstybei sumokėti mokesčius (ĮBĮ 20 str. 2 d. 5 p.).

37Bylos duomenys įrodo, kad bankroto administratoriui iki šiol nėra perduoti įmonės dokumentai. Jokie finansinės atskaitomybės dokumentai nebuvo pateikti ir teismui reikalaujant, kuomet buvo sprendžiamas bankroto bylos iškėlimo klausimas. Ginčo dėl to byloje net nekyla. Tiek iš bylos duomenų, tiek iš apeliacinės instancijos teismui prieinamų VĮ „Registrų centras“ duomenų matyti, kad Juridinių asmenų registrui ieškovo finansinės atskaitomybės dokumentai pateikti tik už 2005 metų laikotarpį, kai įmonei vadovavo apeliantas V. M. (CPK 179 str. 3 d., t. 1, b. l. 50-51). Apeliantas D. V. savo vadovavimo įmonei laikotarpiu finansinės atskaitomybės dokumentų VĮ „Registrų centras“ neteikė ir nevykdė Įmonių finansinės atskaitomybės įstatyme įtvirtintos pareigos (Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 27 str.). Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, atlikusi BUAB „Imava“ patikrinimą, 2009-06-18 patikrinimo akte Nr. AU-16-41 (t. 1, b. l. 11-16), kurį patvirtino Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos 2009-12-07 sprendimu (t. 1, b. l. 29-31), konstatavo, kad mokestinio patikrinimo metu apskaičiuojant mokėtinus mokesčius buvo remtasi surinkta informacija iš trečiųjų šaltinių, kadangi buhalterinės apskaitos registrai ir pirminiai apskaitos dokumentai pateikti nebuvo. Mokestinis patikrinimas inicijuotas po 2008-12-19 atlikto mokestinio tyrimo, kurio metu nustatyta, kad įmonė nepateikė metinės pelno mokesčio deklaracijos už 2007 metus ir nedeklaravo pajamų už parduotą nekilnojamąjį turtą. Taigi nors apeliantas D. V. savo skunde teigia, kad jis nėra atsakingas už įmonės pareigos apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti bendrovės pelno ir socialinį mokestį tinkamą įvykdymą, kadangi iš įmonės pasitraukė 2007 metų rugsėjo mėnesį, šio mokestinio patikrinimo duomenys leidžia vertinti, kad prievolę sumokėti įmonės pelno mokestį, kuri nebuvo tinkamai įvykdyta, lėmė būtent apelianto D. V. vadovavimo metu įvykdytas nekilnojamojo turto pardavimas 2007 metų vasario mėnesį. Akivaizdu, kad apeliantas D. V., disponuodamas 11 590 000 Lt pajamomis iš turto pardavimo, tačiau jų sąskaita nesumokėdamas iš jų privalomųjų mokesčių valstybei bei perleisdamas ne tik įmonės valdymą, bet ir pačią įmonę kitiems asmenims, kaip protingas, rūpestingas ir apdairus asmuo turėjo pareigą tinkamai sutvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą bei tinkamai perduoti įmonės finansinius dokumentus, kad būtų įmanomas mokesčių apskaičiavimas, deklaravimas. Tai, kad realiai nebeveikiančioje įmonėje po 2007 metų rugsėjo mėnesio iki bankroto bylos jai iškėlimo susidarė itin dideli kreditoriaus VMI finansiniai reikalavimai (šiuo metu yra patvirtintas pagrindinio kreditoriaus Valstybinės mokesčių inspekcijos 3 177 998,97 Lt finansinis reikalavimas, t. 1, b. l. 93-94), taip pat mažesni kitų kreditorių – VSDFV Kauno skyriaus ir Šiaulių miesto savivaldybės kreditoriniai reikalavimai, atitinkamai 167,47 Lt ir 3 049,75 Lt, lėmė taip pat ir apelianto D. V. nesąžiningas, ir dėl to neteisėtas elgesys, perleidus įmonės valdymą, tačiau neužtikrinus galimybės įvykdyti mokestines prievoles, apskaičiuojant, deklaruojant mokesčius. Apelianto skundo teiginiai, kad pareiga deklaruoti, sumokėti mokesčius kilo tik 2008-10-01 (Pelno mokesčio įstatymo 51 str. 2 d., Laikinojo socialinio mokesčio įstatymo nuostatos), kai jis įmonei jau nebevadovavo, nepaneigia pirmiau padarytos išvados, nes buhalterinės apskaitos dokumentų ir lėšų tam įmonėje neesama. Neturint įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų, negalimas įmonės veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio, struktūros nustatymas ir pan. Remiantis byloje nustatytų faktų ir nurodytų motyvų visuma, labiau tikėtina ir tai, kad buhalterinė apskaita nebuvo tinkamai tvarkoma jau D. V. vadovavimo ieškovo įmonei metu.

38Esant pirmiau išdėstytoms aplinkybėms, apeliantų atskiruosiuose skunduose nurodyti argumentai nesudaro teisinių prielaidų pakeisti ar panaikinti jų skundžiamą teismo nutartį ir šį klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu išspręsti kitaip.

39Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

40Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia... 2. Teisėja... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje sprendžiamas bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimas.... 5. Kauno apygardos teismas 2013-06-17 nutartimi (t. 1, b. l. 75-76) iškėlė UAB... 6. BUAB „Imava“ bankroto administratorius A. S. 2013-12-06 kreipėsi į... 7. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 8. Kauno apygardos teismas 2014-10-22 nutartimi (t. 2, b. l. 101-106) BUAB... 9. III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo argumentai... 10. Suinteresuotas asmuo D. V. atskirajame skunde (t. 2, b. l. 109-115) prašo... 11. 1. Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Suinteresuotas... 12. 2. Suinteresuotas asmuo D. V. neturėjo nei teisės, nei pareigos, nei... 13. 3. Bankroto administratorius neįrodė savo teiginių, kad... 14. 4. Suinteresuotam asmeniui pasitraukiant iš bendrovės valdymo, bendrovė... 15. 5. Teismas neištyrė visų reikšmingų bylai aplinkybių, atsisakė tenkinti... 16. Suinteresuotas asmuo V. M. atskirajame skunde (t. 2, b. l. 120-122) prašo... 17. 1. Teismo nutartis priimta netinkamai ištyrus byloje esančius įrodymus,... 18. 2. BUAB „Imava“ bankrutavo dėl to, kad, pasitraukus D. V., naujieji... 19. BUAB „Imava“ atsiliepime į V. M. bei D. V. atskiruosius skundus (t. 2, b.... 20. 1. Apeliantai nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų faktų, kad... 21. 2. Teismas, spręsdamas bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, nesprendė... 22. 3. Nors deklaruoti pajamas įmonei prievolė atsirado vėliau, t. y. 2008... 23. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 24. Atskirieji skundai netenkintini.... 25. Apeliacijos objektą sudaro Kauno apygardos teismo 2014-10-22 nutarties, kuria... 26. 2013-04-18 įstatymu Nr. XII-237 pakeitus Įmonių bankroto įstatymą (toliau... 27. Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto... 28. Įmonės administracijos vadovo, kaip juridinio asmens valdymo organo, santykis... 29. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su bankroto administratoriaus... 30. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuo įsteigimo 2004-12-08 (t. 1, b. l.... 31. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantais, kad, perleidus... 32. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ne tik apeliantų bylos... 33. Visos šios aptartos aplinkybės leidžia labiau tikėtinai išvadai... 34. Apelianto D. V. atskirojo skundo argumentai, kad jam valdant įmonę buvo... 35. Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto... 36. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas išvadą apie atsakovo tyčinį... 37. Bylos duomenys įrodo, kad bankroto administratoriui iki šiol nėra perduoti... 38. Esant pirmiau išdėstytoms aplinkybėms, apeliantų atskiruosiuose skunduose... 39. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi... 40. Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį palikti nepakeistą....