Byla 2A-509-345/2011

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio, kolegijos teisėjų Loretos Lipnickienės ir Jadvygos Mardosevič, sekretoriaujant Aleksui Navickui, dalyvaujant ieškovei G. L., ieškovės atstovei advokatei D. P., atsakovių Z. C. ir L. K. atstovei advokatei B. R., atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei R. Ž.,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės G. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. gegužės 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. L. ieškinį atsakovams Z. C., L. K., Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl administravimo aktų pripažinimo negaliojančiais, sandorio pripažinimo negaliojančiu.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą.

Nustatė

4I.Ginčo esmė

5Ieškovė G. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu gyvenamojo namo ( - ), 1995-05-31 priėmimo naudoti aktą, Naujininkų seniūnijos valdybos 1995-04-28 leidimą Nr.7 bei namo, esančio ( - ), 2002-09-20 pirkimo-pardavimo sutartį ir taikyti negaliojančio sandorio teisines pasekmes. Nurodė, kad ji siekia atkurti nuosavybės teises į senelio A. Z. turėtą žemę, kurioje atsakovės Z. C. tėvas A. K. 1995 m. savavališkai pastatė statinius. Atsakovės Z. C. nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą ( - ), buvo įregistruotos namo priėmimo naudoti 1995-05-31 akto pagrindu. Šis aktas pripažintinas negaliojančiu CK 1.80 str. pagrindu, kaip niekinis, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr.2/21-1414-1999 konstatuota, kad statiniai ( - ), pastatyti savavališkai, pripažintas negaliojančiu Vilniaus miesto valdybos 1995-03-23 potvarkis Nr.718V, kurio pagrindu išduotas Naujininkų seniūnijos valdybos 1995-04-28 leidimas statybai Nr.7. Niekinių dokumentų pagrindu atsakovė Z. C. negalėjo įteisinti nuosavybės teisių į statinius. Ginčo patalpų pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta 2002-09-20, naikintina CK 1.80 str. pagrindu.

6Atsakovės Z. C. ir L. K. atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovė dar 1995 m. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama įpareigoti Z. C. nugriauti G. L. teigimu savavališkai pastatytus statinius ( - ), o 2002 m. G. L. kreipėsi į teismą su prašymu pripažinti negaliojančia pirkimo-pardavimo sutartį. Šios bylos buvo sujungtos; ieškinys dėl statinių nugriovimo atmestas. Į šią bylą buvo pateikti 1995-04-28 leidimas statyti Nr.7 ir gyvenamojo namo priėmimo naudoti 1995-05-31 aktas, kurie ieškovės nebuvo ginčijami. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str., nustatančiu, jog skundas gali būti paduotas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo bei CK 1.125 str., kuris nustato trijų mėnesių senaties terminą reikalavimams dėl juridinio asmens organų sprendimų pripažinimo negaliojančiais, ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl 1995-04-28 leidimo statyti ir 1995-05-31 akto pripažinimo negaliojančiais pareikšti. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo namas yra jai priklausančiame ar skirtame žemės sklype, t.y. ieškovė nepateikė įrodymų, kad jos ginčijamu sandoriu yra pažeidžiamos jos teisės.

7Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad teisme jau buvo nagrinėjamas civilinis ginčas pagal ieškovės G. L. ieškinį dėl 2002-09-20 pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia; G. L. reikalavimas buvo atmestas. Atsižvelgiant į tai, kad ginčas jau išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, ieškinys atmestinas. Byloje taikytini Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. nustatyti terminai. Vilniaus apygardos teismo 2005-05-23 sprendimu ieškovei buvo išaiškinta teisė skųsti viešojo administravimo subjekto aktus – 1995-04-28 leidimą statybai ir 1995-05-31 namo priėmimo naudoti aktą. Ieškovė per įstatymo nustatytą vieno mėnesio terminą neskundė šių aktų, terminas jiems apskųsti yra praleistas ir ieškinys atmestinas.

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010 m. gegužės 3 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad nesutinka su atsakovų nuomone, kad ieškovė praleido įstatymo nustatytą vieno mėnesio terminą pareikšti reikalavimus dėl statybos leidimo ir namo priėmimo naudoti akto pripažinimo negaliojančiais, nes ji remiasi itin siaurai pateikiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota šiuo klausimu praktika. Ieškovė aptariamais reikalavimais siekia atsakovės Z. C. nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą ir kitus statinius ( - ), nuginčijimo, tokiu būdu siekdama apginti, ieškovės teigimu, pažeistą jos teisę atkurti natūra nuosavybės teises į žemę ( - ). Ginčas yra dėl civilinių teisių ir pareigų, atsiradusių ieškovės ginčijamų administracinių aktų pagrindu. Todėl teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-05-07 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-7-658/2002, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-25 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-134/2008), darė išvadą, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. numatytas kreipimosi į teismą terminas nagrinėjamojoje byloje netaikytinas, o taikytinas civilinėje teisėje numatytas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas, kurio pradžia skaičiuotina ne nuo Vilniaus apygardos teismo 2005-05-23 sprendimo priėmimo, bet nuo 1999-02-22, t.y. nuo statinių, esančių ( - ), teisinės registracijos Nekilnojamojo turto registre, 1995-05-31 statinio priėmimo naudoti akto pagrindu, atsakovės Z. C. vardu; ieškovė ieškinio senaties termino reikalavimams dėl leidimo statybai ir statinio priėmimo naudoti akto pripažinimo negaliojančiais pareikšti nepraleido. Ieškovė byloje nenurodė imperatyvių teisės normų, kurioms prieštarauja ar prieštaravo leidimas ir statinio priėmimo naudoti aktas jų priėmimo metu, dėl ko šie aktai turėtų būti pripažinti negaliojančiais. Jokių konkrečių imperatyvių įstatymo normų, kurioms prieštarautų gyvenamojo namo 2002-09-20 pirkimo-pardavimo sutartis ir dėl ko sutartis turėtų būti pripažinta niekinė ir negaliojanti, ieškovė nenurodo. Išduodant statybos leidimą, buvo pateiktas 1995-02-09 patvirtintas namo projektas, o 1995-05-31 aktu konstatuota, kad statyba atitinka nustatytus reikalavimus ir priimama naudoti. Ieškovė nenurodė jokių jos skundžiamų aktų neatitikimų teisės aktams, kurie reglamentavo statybos leidimų išdavimą, savavališkos statybos šalinimo procedūrą. Kaip matyti, šalinant savavališką statybą ( - ), iš statytojos nebuvo reikalaujama nugriauti pastatytus statinius. Buvo pasirinktas kitas savavališkos statybos pašalinimo būdas: atlikti savavališkos statybos įteisinimo veiksmai, parengiant projektą bei nustatyta tvarka priimant namą naudoti. Pasirinktas savavališkos statybos pašalinimo būdas, atlikti savavališkos statybos šalinimo veiksmai atitiko tuo metu galiojusio 1964 m. CK 114 str.

10Kadastro ir registro bylos dokumentai rodo, kad gyvenamasis namas 2A1/p inventorizuotas buvo dar 1976 m., nurodyti namo statybos metai – 1961 m. Gyvenamojo namo 2A1/p savavališka statyba buvo konstatuota dar 1976 m. ( II t., b.l. 1, 59, 66, 67, 73), o 1995 m. buvo tik pradėta savavališkos statybos pašalinimo procedūra, kuri ieškovės nurodytomis aplinkybėmis negali būti pripažinta neteisėta. Atsakovė Z. C. 1995-05-31 akto pagrindu atliko savo vardu teisinę namo registraciją. Ginčydama šį prieš 15 metų priimtą aktą, t.y. reikalaudama prieš 15 metų atsiradusio teisinio atsakovės Z. C. nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atsiradimo pagrindo paneigimo, ieškovė nepateikė jokių svarių argumentų tokiam savo reikalavimui pagrįsti.

11III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12Ieškovė G. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės 2010-05-03 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas nepagrįstai reikalavo iš ieškovės įrodyti teisinį ieškinio pagrindą, kai įstatymas tokios pareigos ieškovei nenustato. Būtent teismas turėjo atlikti teisės aktų, reglamentuojančių statybos procesą, analizę, o ne jos reikalauti iš ieškovės. Teismas nepagrįstai nenustatė, kad statinių Užsienio g. 72A statyba yra neteisėta. Teismas be jokio pagrindo konstatavo, jog pasirinktas savavališkos statybos pašalinimo būdas, atlikti savavališkos statybos pašalinimo veiksmai atitiko tuo metu galiojusio 1964 m. CK 114 str. Minėtas straipsnis nustatė vienintelį savavališkos statybos padarinių šalinimo būdą – nugriovimą, jokių šio straipsnio išlygų nenumatyta. Teismas šį straipsnį taikė ir aikino klaidingai. Z. C. jokių teisių į žemės sklypą ( - )neturėjo, todėl jai statybos leidimas negalėjo būti išduotas. Remiantis Vilniaus apygardos teismo 2005-05-23 sprendimu bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-12-28 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-668/2005 galima teigti, kad Z. C. tėvas A. K. ginčo statinius pasistatė neturėdamas jokių teisių į žemės sklypą, esantį ( - ), (neturėdamas jam skirto žemės sklypo), nes visi sandoriai dėl žemės sklypo perleidimo buvo pripažinti negaliojančiais ab initio. Byloje yra įrodymai, patvirtinantys, jog 1995-01-14 buvo konstatuotas savavališkos statybos faktas ir A. K., vykdžiusiam savavališkos statybos darbus, iškelta administracinė byla. Neteisėtų atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmų pasekoje atsakovė Z. C. savavališkas statybas įteisino (Vilniaus miesto valdybos 1995-03-23 potvarkis Nr. 718 V; 1995-05-31 priėmimo naudoti aktas). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškininį reikalavimą dėl priėmimo naudoti akto pripažinimo negaliojančiu, netaikė 1964 m. CK 47 str. Gyvenamasis namas negalėjo būti priimtas naudoti, nes tam nebuvo jokio teisinio pagrindo. Priėmimo naudoti akto pasirašymo metu atsakovė nebuvo pastatų savininkė. ( - )statiniai pastatyti savavališkai – nesant jokių statytojo teisių į žemės sklypą, neturint statybos leidimo. Esant Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimui civlinėje byloje Nr. 2/21/-1414-1999 dėl Vilniaus miesto valdybos 1995-03-23 potvarkio Nr. 718V pripažinimo negaliojančiu, pripažintinas niekiniu ir 1995-05-31 gyvenamojo namo priėmimo naudoti aktas. Ginčijamų statybos leidimo ir priėmimo naudoti akto sudarymo metu galioję įstatymai nustatė, kad statyba neturint leidimo bei teisių į žemę, ant kurios statoma, yra savavališka ir jos procese pastatyti objektai neturi būti teisiškai registruojami. Atsakovė Z. C. savavališkai pastatytas ginčo patalpas 2002-09-02 pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu perleido L. K.. Šis sandoris yra aiškiai neteisėtas, naikintinas CK 1.80 str. pagrindu. Kaip neteisėtos statybos pasekmė sukurti statiniai negali būti civilinių teisinių santykių objektas. Registruojant Z. C. nuosavybės teises buvo pažeista Nekilnojamojo turto registro įstatymo 17 str. 1 d. (redakcija nuo 1997-10-16 iki 1999-11-03), Vyriausybės 1998-01-22 nutarimu Nr. 85 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 46 p. (redakcija nuo 1998-01-29 iki 2002-07-17). Atsakovės Z. C. savavališkais statiniais užstatyta žemė negali būti laikoma užimta Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prasme ir turi būti grąžinta ieškovei. Ankstesniais teismų sprendimais konstatuota, kad L. K., įsigydama turtą, buvo nesąžininga, todėl taikytina restitucija.

13Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2005-05-23 sprendime 1995-04-28 leidimas statybai ir 1995-05-31 aktas dėl atliktos statybos priėmimo naudoti nurodyti kaip nuginčytini, o ne niekiniai aktai. Ieškovė teigdama, kad minėti aktai pripažinti negaliojančiais CK 1.80 str., nepagrindžia, kokias būtent imperatyvias teisės normas pažeidžia skundžiami aktai ir kodėl tos teisės normos laikytinos imperatyviomis. Ieškovė nepateikė jokių svarių argumentų savo reikalavimui pagrįsti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pažymėtina, kad statiniai, esantys ( - ), nelaikytini nei laikinais, nei savavališkai pastatytais. Minėtų statinių teisinė registracija Nekilnojamojo turto registre atsakovės Z. C. vardu 1999-02-22 atlikta statinio priėmimo naudoti 1995-05-31 akto pagrindu. Šis aktas iki šiol nėra nuginčytas, todėl teisėtas ir galiojantis.

14Atsakovės Z. C. ir L. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovei jos ginčijami administraciniai aktai buvo žinomi nuo 1995 m. spalio mėn. Senaties terminų skaičiavimui turi būti taikomi Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str., CK 1.125 str. Visi Nekilnojamojo turto registro centriniame duomenų banke esantys duomenys yra vieši, todėl nė viena iš ginčo šalių negali teisintis nežinojusi nekilnojamojo turto registro duomenų. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas netinkamai taikė CK 114 str. (1964 m. redakcija), bei pateikiama šio straipsnio redakcija, tačiau skundžiamų aktų priėmimo metu galiojo kita redakcija. Atkreipia dėmesį, kad leidimo statybai išdavimo metu žemės sklypas Z. C. 1995-03-22 potvarkiu Nr. 718V buvo suformuotas ir išskirtas 14 arų žemės sklypas ( - ) A. N. minėtas potvarkis buvo pripažintas negaliojančiu 1999-08-18 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu, tačiau žemės sklypo registracija nėra panaikinta, žemės sklypas priklauso valstybei, o dabartinė ginčo pastatų savininkė L. K. naudojasi šiuo sklypu žemės savininkui leidus, yra sumokėjusi pilną žemės sklypo kainą tam, kad išpirkti naudojamą žemės sklypą. Vilniaus miesto valdybos 1995-06-23 sprendimu nuspręsta atstatyti nuosavybės teisę G. L., tačiau šis sprendimas iki šiol neįvykdytas, nes ieškovė teismui nepateikė jokių įstatymo nustatyta tvarka suderintų planų, iš kurių matytųsi, kurioje vietoje ir kokio dydžio žemės sklypas jai suteiktas, nepateikė įrodymų, kad toks žemės sklypas yra įregistruotas nekilnojamojo turto registre.

15IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16Apeliacinis skundas atmestinas.

17Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovės G. L. apeliacinio skundo ribose. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

18Byloje nustatyta, kad ieškovė nuosavybės teise valdo 1/2 dalį gyvenamojo namo, kiemo rūsį ir 1/3 dalį kiemo statinių (tvora, šulinys), esančių ( - ) (b.l. 25-27). Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro ieškinys, pareikštas ginant viešąjį interesą, dėl nurodyto nekilnojamojo turto išreikalavimo iš neteisėto G. L. valdymo atmestas Vilniaus apygardos teismo 2009-04-15 sprendimu, kuris, bylą išnagrinėjus kasacine tvarka, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-09-22 nutartimi paliktas nepakeistas (b.l. 126-130, Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo civilinė byla Nr.2-2972-585/08). Atsakovė Z. C. ir jos motina M. K. valdo kitą 1/2 dalį gyvenamojo namo, esančio ( - ): atsakovei Z. C. priklauso 3/16 dalys namo, M. K. – 5/16 dalys. Atsakovė L. K. asmeninės nuosavybės teise valdo gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą, kiemo statinius ( lauko tualetas), esančius ( - ) ( b.l. 7-9). Atsakovė L. K. 76,31 kv.m. bendro ploto gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą ir kiemo statinius (lauko tualetą), esančius ( - ), nuosavybėn įgijo ir iki šiol valdo asmeninės nuosavybės teise 2002-09-20 gyvenamojo namo ir žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties ir 2002-09-20 gyvenamojo namo ir žemės sklypo priėmimo-perdavimo akto pagrindu (b.l. 44-48, 7-9). Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo civilinę bylą Nr.2-665-18/04 pagal ieškovės G. L. ieškinį, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bei savavališkų statybų nugriovimo, nagrinėjant apeliacine tvarka, Vilniaus apygardos teismo 2005-05-23 sprendimu 2002-09-20 pirkimo-pardavimo sutartis dalyje dėl žemės sklypo ( - ), pirkimo-pardavimo pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento, kaip sandoris, prieštaraujantis visuomenės interesams – geros moralės normoms, 1964 m. LR CK 48 str., LR CK 1.81 str., 1.95 str. 1 d. pagrindu. G. L. ieškinys dalyje dėl 2002-09-20 pirkimo-pardavimo sutarties dalyje dėl gyvenamojo namo, ūkinio pastato ir kitų statinių pripažinimo negaliojančia netenkintas. Teismas 2005-25-23 sprendime nurodė, kad nėra pagrindo tenkinti nurodytą reikalavimą, kadangi nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka 1995-04-28 Z. C. išduotas leidimas individualiai statybai ir 1995-05-31 aktas dėl atliktos statybos priėmimo naudoti. Šis Vilniaus apygardos teismo 2005-05-23 sprendimas paliktas nepakeistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-12-28 nutartimi (civ. byla Nr.2-2972-585/08, I t., b.l. 49-54, 57-63). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė byloje nenurodė imperatyvių teisės normų, kurioms prieštarauja ar prieštaravo leidimas ir statinio priėmimo naudoti aktas jų priėmimo metu, dėl ko šie aktai turėtų būti pripažinti negaliojančiais, taip pat nenurodė konkrečių imperatyvių įstatymo normų, kurioms prieštarautų gyvenamojo namo 2002-09-20 pirkimo-pardavimo sutartis. Apeliantė su šiomis teismo išvadomis nesutinka.

19Apeliantės tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad gyvenamojo namo, esančio ( - )1995-05-31 priėmimo naudoti aktas pripažintas negaliojančiu 1964 metų CK 47 straipsnio pagrindu, kuris savo prasme atitinka CK 1.80 straipsnį, dėl ko gyvenamasis namas negalėjo priimtas naudoti, kadangi tam nebuvo jokio teisinio pagrindo, t.y. priėmimo naudoti akto pasirašyme metu, atsakovė nebuvo pastatų savininkė. Teisėjų kolegija apeliantės šiuos argumentus taip pat atmeta. Vilniaus miesto valdybos 1995-03-23 potvarkiu Nr.718V atsakovei Z. C. buvo leista teisiškai įregistruoti privačios nuosavybės teise gyvenamąjį namą ( - ) (indeksas 2A1/p), turintį 47,43 kv.m. gyvenamąjį plotą ir 28,88 kv.m. pagalbinį plotą, ūkinį pastatą 8J1/p (b.l. 11). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2000-05-24 sprendimu Vilniaus miesto valdybos 1995-03-23 potvarkis Nr.718V pripažintas negaliojančiu, kaip pažeidžiantis trečiųjų asmenų teises ir teisėtus interesus, kaip prieštaraujantis įstatymams (b.l.22-24). Tačiau ne 1995-03-23 potvarkio Nr.718V pagrindu, o statinio priėmimo naudoti 1995-05-31 akto pagrindu 1999-02-22 buvo atlikta statinių ( - )teisinė registracija Z. C. vardu. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstai ieškiniu ieškovės skundžiamų 1995-04-28 leidimo ir 1995-05-31 akto galiojimas tiesiogiai susietas su Vilniaus miesto valdybos 1995-03-23 potvarkio Nr. 718V pripažinimu negaliojančiu. Šio potvarkio pripažinimas negaliojančiu nesudaro tiesioginio pagrindo 1995-04-28 leidimą ir 1995-05-31 aktą pripažinti taip pat niekiniais ir negaliojančiais.

20Apeliante apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, netenkindamas ieškinio netinkamai aiškino ir taikė 1964 metų CK 114 straipsnį, kadangi minėtas straipsnis nustatė vienintelį savavališkos statybos padarinių šalinimo būdą – nugriovimą. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais nesutinka. Bylos duomenys tvirtina, kad 1995-01-10 savavališkos statybos aktu nustatyta, jog A. K. (atsakovės Z. C. tėvas, miręs 2003-02-10 ), be projekto pastatė ir eksploatavo gyvenamąjį namą, daržinę, tvartą, vištidę, garažą, pažymėtus kadastrinėje byloje atitinkamai 2A1/p, 3I1/m, 8I1/p, 11I1/m, 11G1/m (b.l. 10). 1995-01-10 administracinio teisės pažeidimo statyboje protokolu pareikalauta likviduoti savavališką statybą (b.l. 12). Tačiau kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, savavališkos statybos likvidavimas negali būti sutapatinamas su savavališkos statybos nugriovimu. 1964 metų Civilinio kodekso 114 straipsnis (redakcija, galiojusi iki 2001 m. liepos 1 d.) numatė, jog fiziniai ar juridiniai asmenys, kurie pasistatė, rekonstravo, statosi ar persistato arba rekonstruoja pastatą (statinį) ar įrenginį, jų dalis neturėdami nustatyta tvarka suderinto statybos projekto, arba neturėdami leidimo statybai, arba turėdami neteisėtai išduotą leidimą, arba su esminiais nukrypimais nuo projekto arba šiurkščiai pažeisdami statybos normas ar taisykles, neturi teisės tokiu pastatu (statiniu) ar įrenginiu naudotis ir disponuoti, o apskrities viršininkas statybos valstybinės priežiūros tarnybos ar savivaldybės teikimu nustatydamas terminą turi: 1) įpareigoti statytoją suderinti projektą, padaryti jame reikalingus pakeitimus, gauti nustatytą leidimą statybai ar pašalinti kitus trūkumus, susijusius su tokio pastato (statinio) ar įrenginio dokumentų tinkamu parengimu; 2) įpareigoti statytoją reikiamai pertvarkyti tokį pastatą (statinį) ar įrenginį pagal suderintą projektą (dalį pastato (statinio) ar įrenginio nugriauti, perstatyti ar pan.); 3) pareikalauti iš statytojo nugriauti tokį statomą (pastatytą, perstatytą ar rekonstruotą) pastatą (statinį) ar įrenginį. Jeigu statytojas įvykdo šio straipsnio antrosios dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus reikalavimus, apskrities viršininkas išduoda statybai leidimą ir leidžia priimti naudoti baigtą pastatą (statinį) ar įrenginį. Tuo tarpu Vilniaus miesto valdybos 1995-03-23 potvarkiu Nr.718V atsakovei Z. C. buvo leista teisiškai įregistruoti privačios nuosavybės teise gyvenamąjį namą ( - ) ( indeksas 2A1/p), turintį 47,43 kv.m. gyvenamąjį plotą ir 28,88 kv.m. pagalbinį plotą, ūkinį pastatą 8J1/p (b.l. 11), t.y. šalinant savavališkos statybos padarinius ( - ), nebuvo reikalaujama nugriauti jau pastatytus statinius, o buvo pasirinktas kitas neteisėtos statybos šalinimo būdas – likviduoti savavališką statybą. Todėl šalinant neteisėtos statybos padarinius 1995-04-28 buvo išduotas leidimas statybai Nr. 7 (b.l.13). Vilniaus miesto valdybos 1995-05-31 patvirtintu namo ( - ), Vilniuje priėmimo naudoti aktu įgaliota komisija, vadovaudamasi LR Statybos ir urbanistikos ministerijomis patvirtintomis Baigtų statybų priėmimo naudoti taisyklėmis, konstatavo, jog statyba atitiko 1995-02-09 Vilniaus miesto Naujininkų seniūnijos patvirtintą projektą, taip pat nustatytus reikalavimus ir priimtina naudoti (b.l. 15). Taigi statinio priėmimo aktu naudoti akto pagrindu atlikta gyvenamojo namo ( - )teisinė registracija atsakovės Z. C. vardu. 2002-09-20 pirkimo-pardavimo sutartimi minėtas gyvenamasis namas perleistas atsakovei L. K.. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pasirinktas savavališkos statybos pašalinimo būdas, atlikti savavališkos statybos šalinimo veiksmai atitiko tuo metu galiojusio 1964 m. LR CK 114 straipsnio nuostatas, ką teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

21Atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus apygardos teismas 2005-05-23 sprendime konstatavo 2002-09-20 pirkimo –pardavimo sutartis negalioja dalyje dėl žemės perleidimo, tačiau ne dėl pastatų, kadangi nėra nuginčytas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos išduotas leidimas individualiai statybai ir aktas dėl atliktos statybos priėmimo naudoti. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog minėtame Vilniaus apygardos teismo sprendime 1995-04-28 leidimas statybai ir 1995-05-31 aktas dėl atliktos statybos priėmimo naudoti nurodyti kaip nuginčytini, tačiau ne niekiniai aktais. Taigi, ieškovė, nurodydama, jog minėti aktai pripažintini negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, nenurodė bei nepagrindė, kurias imperatyvias teisės normas pažeidžia skundžiami aktai (CK 178 str.).

22Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės apeliacinio skundo argumentu, jog kokiu CK 1.138 straipsnyje nustatytu būdu ginti savo teisę ar įstatymų saugomą interesą pasirenka ieškovas, ieškinyje nurodydamas reikalavimą (ieškinio dalykas) ir aplinkybes, kuriomis grindžia šį reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas) (CPK 135 str. 1 d. 2 ir 4 p.), tačiau ieškovas neprivalo nurodyti teisinio ieškinio pagrindo, o ginčo santykių teisinį kvalifikavimą vykdo teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 25 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Dujų ūkio prekės“ v. Kauno miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-338/2008; 2011 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje B. D. v. J. V., S. V., bylos Nr. 3K-3-151/2011). Tačiau tai neatleidžia ieškovės nuo pareigos pagrįsti savo reikalavimus ir įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus (CPK 178 str., 135 str. 1 d. 3 p.), kartu nurodant ieškovės nuomone pažeistas teisės aktų nuostatas.

23Apeliantė nepagrįstai teigia, kad atsakovė Z. C. 1999-02-22 įregistravusi savo nuosavybės teises į savavališkai pastatytus statinius pažeidė LR Nekilnojamojo turto registro įstatymo 17 straipsnio 1 dalį, numatančia, jog teisiškai neregistruojami laikini arba savavališkai pastatyti statiniai. Nuosavybės teisė gali būti įgyjama vienu iš CK 4.47 straipsnyje ar kituose įstatymuose nustatytų pagrindų, be kita ko, pagaminant naują daiktą. Vienas iš nuosavybės objektų pagaminimo būdų – statyba. Nuosavybės teisė atsiranda nuo statinio, kaip daikto, sukūrimo, statybos užbaigimo dokumentas (statybos užbaigimo aktas ar deklaracijos apie statybos užbaigimą patvirtinimas, pagal anksčiau galiojusią įstatymo redakciją – statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas) yra pagrindas daiktui ir nuosavybės teisei įregistruoti Nekilnojamojo turto registre (Statybos įstatymo 24 straipsnis). Nekilnojamojo turto registro paskirtis – teisinių duomenų apie nekilnojamuosius daiktus registravimas ir viešinimas (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnis). Nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne registracijos faktas, kaip toks, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejamas civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas (CK 4.47 straipsnis). Ne teisinė registracija sukuria nuosavybės teisę; nuosavybės teisė atsiranda teisės aktuose nustatytais pagrindais, o teisine registracija yra tik įregistruojami ir išviešinami nuosavybės teisių atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Orestas“ v. UAB ,,Pramoninis servisas“, UAB ,,Fortus“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-977/2000; 2002 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. PĮ ,,Maturė“ v. ŽKNTKR VĮ Vilniaus filialas, bylos Nr. 3K-3-174/2002; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D., D. D. v. P. V. Š., E. Š., bylos Nr. 3K-3-1158/2003). Šios teisės aiškinimo taisyklės aktualios ir sprendžiant dėl nuosavybės teisės į statinius atsiradimo momento. Taigi, pripažinus, jog statiniai ( - ), nebuvo savavališka statyba, o atsakovės Z. C. vardu minėtų statinių teisinė registracija atlikta 1995-05-31 statinio priėmimo naudoti akto pagrindu, kuris yra teisėtas ir galiojantis, todėl nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovė įregistravusi savo nuosavybės teises į statinius ( - ), pažeidė LR Nekilnojamojo turto registro įstatymo ir kitų teisės aktų nuostatas.

24Pažymėtina, kad CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Šie įrodymų vertinimo principai atitinka ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintam reikalavimui, kad teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Šiuo atveju nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad teismas pažeidė nurodytas proceso taisykles ir principus.

25Kiti apeliantės apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 straipsnis). Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad teismas, atmesdamas ieškinį, nuo šios praktikos nukrypo.

26Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybių, kurios būtų pagrindu panaikinti skundžiamą pagrįstą ir teisingą sprendimą, apeliantė nenurodė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.

27Atmetus apeliacinį skundą iš ieškovės priteistina 15,75 Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).

28Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

29Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

30Priteisti iš ieškovės G. L. ( - ) valstybei po 15 (penkiolika) litų 75 centus pašto išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą.... 4. I.Ginčo esmė... 5. Ieškovė G. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti... 6. Atsakovės Z. C. ir L. K. atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko,... 7. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į ieškinį... 8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2010 m. gegužės 3 d. sprendimu ieškinį... 10. Kadastro ir registro bylos dokumentai rodo, kad gyvenamasis namas 2A1/p... 11. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai... 12. Ieškovė G. L. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus... 13. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į... 14. Atsakovės Z. C. ir L. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį... 15. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 16. Apeliacinis skundas atmestinas.... 17. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos... 18. Byloje nustatyta, kad ieškovė nuosavybės teise valdo 1/2 dalį gyvenamojo... 19. Apeliantės tvirtinimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai,... 20. Apeliante apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, netenkindamas ieškinio... 21. Atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus apygardos teismas 2005-05-23 sprendime... 22. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės apeliacinio skundo argumentu, jog... 23. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad atsakovė Z. C. 1999-02-22 įregistravusi... 24. Pažymėtina, kad CPK 178 straipsnyje nustatyta, kad šalys turi įrodyti... 25. Kiti apeliantės apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir... 26. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų... 27. Atmetus apeliacinį skundą iš ieškovės priteistina 15,75 Lt pašto... 28. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1... 29. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti... 30. Priteisti iš ieškovės G. L. ( - ) valstybei po 15 (penkiolika) litų 75...