Byla 2A-409-755/2017
Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

1Panevėžio apygardos teismo teisėjas Eigirdas Činka rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovo D. R. apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-8-786/2017 pagal ieškovų D. P. ir D. V. ieškinį atsakovui D. R. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo,

Nustatė

2I.Ginčo esmė

  1. ieškovai ieškiniu atsakovui D. R. reikalavo žalos atlyginimo dėl sužalotų medžioklinių šunų ir prašė priteisti iš atsakovo turtinę ir neturtinę žalą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovai paaiškino, kad 2016 m. vasario 12 d., apie 17 val., vyko medžioklė. Joje buvo ieškovo D. V. Jagderjero veislės šuo Bafas, gimęs 2013 11 06, ir D. P. Jagterjero veislės šuo Maksas, gimęs 2012 08 17. Medžioklės metu buvo sužeistas šernas, todėl ieškovai paleido šunis, kad šie surastų sužeistą šerną. Kadangi po kurio laiko šunys negrįžo ir nepranešė lodami apie savo buvimo vietą, ieškovai pradėjo ieškoti šunų. Apie dingusius šunis jiems pranešė aplinkos apsaugos pareigūnai. Atvykę į nurodytą vietą, jie rado savo šunis uždarytus atsakovo D. R. automobilio OPEL ASTRA bagažinėje. Šunims buvo padaryti sveikatos sutrikimai, todėl kreipėsi į veterinarijos kliniką. D. P. šuniui buvo nustatytas priekinės dešinės kojos dalinis šlubavimas bei nugaros dalyje paskutinių šonkaulių raumenų patinimas. D. V. šuniui buvo nustatyta padidėjusi temperatūra dėl žarnyno užkrėtimo ir šlapimo pūslės uždegimo. Kadangi šunims buvo sutrikdyta sveikata, juos reikėjo vežti į kliniką, pirkti vaistus, todėl ieškovai turėjo išlaidų, atitinkamai 22,24 Eur ir 35,42 Eur. Dėl sužalotų šunų ieškovai patyrė išgąstį, nepatogumus, todėl patyrė neturtinės žalos, kurią vertina po 100 Eur.
  3. Atsakovas D. R. ir jo atstovas su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad 2016 m. vasario 12 d. apie 17 val. pamatęs jo motinos žemės sklype bėgiojančius du šunis, kuriuos sulaikė ir uždarė savo automobilyje, nes tame žemės sklype medžioklė yra neleidžiama. Manydamas, kad šunys, galimai be priežiūros, medžioja šernus. Sugautus šunis uždarė į automobilio bagažinę, atlenkė automobilio sėdynę ir šie laisvai galėjo vaikščioti po automobilio saloną.
  4. Apie sugautus šunis telefonu jis pranešė gamtos apsaugos pareigūnams. Šiems atvykus, sugautus šunis atidavė medžiotojams. Atsakovas nurodė, jog uždarytiems šunims automobilyje pavojus sveikatai ar gyvybei negrėsė. Paleidžiant šunis, nesimatė, kad jie būtų sužaloti ar patyrę kito neigiamo poveikio, automobilyje šunų nesužalojo, todėl neturi pareigos atlyginti ieškovų reikalaujamą žalą.

3II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

  1. Anykščių rajono apylinkės teismas 2017 m. sausio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-8-786/2017 ieškinį patenkino ir nutarė priteisti ieškovui D. P. iš atsakovo D. R. 22,24 Eur turtinės žalos ir 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 20 Eurų žyminio mokesčio ir 750 Eurų teisinės pagalbos išlaidų, priteisti ieškovui D. V. iš atsakovo D. R. 35,42 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 100 Eurų neturtinės žalos atlyginimo, bei 750 Eurų teisinės pagalbos išlaidų. Priteisė iš D. R. valstybei procesinių dokumentų įteikimo išlaidas.
  2. Bylos medžiaga, šalių, liudytojų paaiškinimais teismas nustatė, jog 2016 m. vasario 12 d., apie 17 val., ieškovai su kitais medžiotojų klubo „Debeikiai“ medžiotojais dalyvavo medžioklėje. Medžioklėje dalyvavo ieškovo D. P. Jagdterjero veislės šuo Maksas, gimęs 2012 08 17, ir D. V. Jagdterjero veislės šuo Bafas, gimęs 2013 11 06. Medžioklės metu buvo sužeistas šernas. Sužeisto žvėries paieškai paleido minėtus šunis.
  3. Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 10.2.3. punktas leidžia medžioti naudojant medžioklinius šunis, ir pagal 58.29 punkto nuostatos- tamsiuoju paros metu … - kai su šunimi ieškoma sužeisto žvėries. Medžioklės taisyklės nepažeistos, administracinė byla dėl ATPK 85 straipsnio 1 dalies pažeidimo nutraukta.
  4. Teismas konstatavo,jog šunys buvo atsakovo motinos žemės sklype, kuriame medžioti draudžiama, juos atsakovas pagavo ir uždarė savo lengvajame automobilyje. Jis paskambino aplinkos apsaugos pareigūnams, kurie atvyko prie automobilio ir po kurio laiko, pareigūnams dalyvaujant, šunys buvo perduoti savininkams-ieškovams.
  5. Ieškovų, liudytojų E. K., M. G. parodymų pagrindu teismas konstatavo,jog tai, kad šunys buvo išleisti iš automobilio bagažinės, rodo, kad sugauti medžiokliniai šunys buvo laikomi uždaryti automobilio Opel Astra bagažinėje. Pasirėmė liudytoju R. C., kuris yra Jagdterjerų šunų klubo vadovas ir paaiškino, jog laikymas bagažinėje yra gyvūnų kankinimas, nes šie būdami kartu patyrė stresą, negalėjo grįžti pas šeimininką, pažeista jų saugumo zona.
  6. Teismo nurodė, jog buvo padaryta turtinė žala – dėl netinkamo šunų laikymo( bagažinėje) sutriko jų sveikata, ieškovai dėl to kreipėsi į veterinarą. Šuniui Bafui nustatyta 38,5 temperatūra, išmatos su gleivėm, įtariamas enterokolitas, cistitas, paskirtas gydymas , o šuniui Maksui nustatytas priekinės dešinės kojos dalinis šlubavimas, nugaros dalyje, ties paskutiniais šonkauliais raumenų patinimas, skausminga, paskirtas gydymas. Ieškovas D. P. dėl nuvykimo į kliniką ir šuns gydymo turėjo išlaidų – 31,02 Eur, o D. V. – 64,19 Eur.
  7. Pagal Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatas gaudant bešeimininkius ir bepriežiūrius gyvūnus turi būti užtikrinama, kad gaudomi gyvūnai kuo mažiau fiziškai ir psichiškai kentėtų. Teismo vertinimu, atsakovas privalėjo elgtis rūpestingai ir pranešti medžiotojams apie jų sugautus medžioklinius šunis.
  8. Padarė išvadą, jog atsakovas nesiėmė visų reikalingų bei protingai numatomų priemonių, kad būtų užtikrintas sugautų medžioklinių šunų saugumas. Jeigu atsakovas būtų elgęsis kaip rūpestingas ir apdairus asmuo – pranešęs apie sugautus medžioklinius šunis ieškovui D. P. (apie sugautus šunis pranešęs Utenos regiono aplinkos apsaugos pareigūnams, nurodė, jog sugavo D. P. šunį), nes matė pravažiuojančius medžiotojus, sugauti šunys nebūtų buvę laikomi uždaryti automobilio bagažinėje ir nebūtų atsiradusios sąlygos sužaloti sugautus medžioklinius šunis. Atsakovas sugautus medžioklinius šunis laikė savo automobilyje, kuris stovėjo netoli esančio medžiotojų namelio. Jeigu jo elgesys būtų, kaip rūpestingo piliečio, jis turėjo pareiga nuvykti iki medžiotojų namelio, nes matė pravažiuojančius medžiotojus link namelio, ir pranešti apie sugautus jų šunis.
  9. Teismas sprendė, jog yra pagrindas konstatuoti, kad aplaidūs ir nerūpestingi atsakovo veiksmai yra pakankami neteisėti veiksmai jo civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakovo neveikimas yra priežastiniame ryšyje su atsiradusia žala – dėl medžioklinių šunų sveikatos sužalojimu

4III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį pagrindiniai motyvai

  1. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą dėl Anykščių rajono apylinkės teismas 2017 m. sausio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-8-786/2017, prašo jį panaikinti, priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė neteisingą ir nepagrįstą sprendimą, jis priimtas netinkamai taikant materialinės teises normas, reglamentuojančias turtinės ir neturtinės žalos padarymą dėl civilinio delikto, nesilaikant įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų.
  3. Sprendimu teismas neįvykdė teisingumo byloje, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos nagrinėjant tokio pobūdžio civilinius ginčus.
  4. Teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus. Jis suabsoliutino ieškovų pateikiamus įrodymus, nemotyvuotai ignoravo Aplinkos apsaugos ir policijos pareigūnų liudijimus apie įvykio aplinkybes, kurios yra esminės nustatant apelianto neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp šių veiksmų ir atsiradusios žalos.
  5. Pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuose konkrečiai nenurodo kokius apelianto veiksmus vertina kaip neteisėtus ir kokie byloje esantys įrodymai patvirtina priežastinį ryšį tarp apelianto veiksmų ir veterinarijos gydytojo nustatytų ieškovų šunų konkrečių sveikatos sutrikimų. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą netinkamai taikė materialinės teisės normas ir pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
  6. Aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento administracinių bylų nagrinėjimo skyriaus nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje ROIK 16055276147 nėra įrodymas, kad apeliantas pagavęs ir laikęs Ieškovų medžioklinius šunis elgėsi neteisėtai. Minimu administraciniu aktu yra tik konstatuojama, kad ieškovams yra panaikinamas nuobaudos skyrimas administracinio teisės pažeidimo byloje ir bylos teisena jo atžvilgiu nutraukiama. Šis administracinis sprendimas niekaip nesusijęs su apelianto veiksmų pripažinimu neteisėtais.
  7. Nepagrįstas teismo tvirtinimas, kad apeliantas neįrodė, kad jis privalėjo sugauti bėgančius lauku šunis. Apeliantas pateikė teismui įrodymus, kad jo motinos žemės sklypuose buvo uždrausta medžioklė. Administracinio teisės pažeidimo byloje nustatyta, kad medžiokliniai šunys buvo šiuose žemės sklypuose.
  8. Pareikštas ieškinys grindžiamas prielaidomis, neva apelianto veiksmai galėjo padaryti Ieškovams žalą, sutrikdant jų šunų sveikatą, o teismas sprendimo motyvuose nenurodo kokių įrodymų pagrindu jis darė išvadą, kad šunų sveikatos sutrikimus sukėlė būtent apelianto neteisėti veiksmai. Nenurodo kaip teismas sieja medžioklinio šuns infekcinius susirgimus, šlapimo pūslės uždegimą su apelianto veiksmais.

    5

  9. Bylą nagrinėjant ieškovai neįrodinėjo kaip konkretūs jų augintinių sveikatai sukelti sveikatos sutrikimai yra susiję su jų buvimu apelianto automobilio bagažinėje ir salone, o teisme nemotyvavo kaip jis nustatė priežastinį ryšį tarp medžioklinių šunų pagavimo ir laikymo apelianto automobilyje ir medžioklinių šunų žarnyno užkrėtimo, šlapimo pūslės uždegimo, nugaros patinimo.
  10. Šunų sveikatos sutrikdymai galėjo atsirasti nuo fizinio kontakto su sužeistu šernu, kuris yra stiprus ir pavojingas laukinis gyvūnas. Aplinkosaugos pareigūnų padarytuose vaizdo įrašuose fiksuojant medžioklinių šunų perdavimą Ieškovams yra užfiksuota, kad medžiokliniai šunys yra energingi, nepatyrę jokių sužalojimų ar kitokio neigiamo poveikio.
  11. Teigia, jog apelianto kaltė turėjo pasireikšti tyčia ar neatsargumu. Teismas neatsižvelgė į aplinkybes, kad jei apeliantas būtų siekęs tyčia sužaloti Ieškovų šunų sveikatą, jis nebūtų pranešęs apie pagautus medžioklinius šunis aplinkos apsaugos pareigūnams. Apeliantas negalėjo padaryti žalos Ieškovų augintiniams dėl jų patalpinimo į automobilio saloną, nes yra įprasta praktika medžioklinius šunis ne tik laikyti, bet ir vežti automobilio salone ir dėl to jiems nepadaroma žala. Apeliantas sugautus šunis patalpino į automobilio bagažinę, kurį ,atlenkus galinę automobilio sėdynę, tampa viso automobilio salono dalimi. Šunys galėjo laisvai judėti iš automobilio bagažinės į saloną ir atgal. Automobilis yra techniškai tvarkingas, apdraustas ir eksploatuojamas, todėl nėra pagrindo teigti, kad apeliantas yra kaltas dėl ieškovų augintiniams padarytos žalos.
  12. Apeliantas elgėsi rūpestingai ir, siekdamas nustatyti atsakingus už neteisėtą medžioklę uždraustame žemės sklype asmenis, sulaikė medžioklinius šunis. Kadangi apelianto kaltė yra preziumuojama, jis, siekdamas paneigti šią prezumpciją, atkreipė teismo dėmesį į tai, kad Ieškovų pateiktuose medžioklinių šunų sveikatos sutrikdymo nustatymo dokumentuose yra nurodytos tik ieškovų nurodytos galimos šunų sveikatos sutrikdymo aplinkybės. Veterinarijos gydytojas konstatavo nežymius šunų sveikatos sutrikimus, jų nesiejant su kokiomis nors konkrečiomis priežastimis, galėjusiomis sukelti šiuos sveikatos sutrikimus.
  13. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos jurisprudencijos vertinant byloje pateiktus įrodymus. Teismas motyvuodamas sprendimą nurodo, kad jis remiasi ieškovų, liudytojo V. T. tvirtinimu, kad jie važiuodami pro apelianto D. R. automobilį šunų automobilio salone nematė. Bet šie asmenys yra suinteresuoti bylos baigtimi ir jų patiekti liudijimai negali būti pripažinti kaip patikimesni nei aplinkos apsaugos inspektorių ir policijos pareigūno liudijimai, kad medžiokliniai šunys privalėjo būti saugomi, kol atvyks pareigūnai bei, kad šunys galėjo laisvai judėti automobilio salone.
  14. Kadangi pirmosios instancijos teismas atsižvelgė tik į Ieškovų ir jų kviestų liudytojų parodymus, kurie turėtų būti laikomi šalutiniais įrodymai, nes Ieškovų liudytojas liudijo apie bendras medžioklinių šunų savybes, o ne apie konkrečias šioje civilinėje byloje nustatinėjamas faktines aplinkybes, o apelianto kviesti liudytojai aplinkos pasaugos ir policijos pareigūnai liudijo apie konkrečias, jų matytas ir nustatytas faktines aplinkybes administracinio teisės pažeidimo protokole, daro išvadą, kad teismas neatsižvelgė ne tik į pareigūnų liudijimus, bet ir į ieškovų nurodytų faktinių aplinkybių patikimumą.
  15. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs esminius prieštaravimus ieškovų ir pareigūnų pateiktuose įrodymuose, turėjo padaryti išvadą, jog teismui pateiktuose dokumentuose ir liudytojų parodymuose esantys neatitikimai sudaro pagrindą abejoti šių įrodymų patikimumu ir įrodomąja galia, t. y. pripažinti, kad Ieškovų pateikti įrodymai nepagrindžia ieškinio, t.y. ieškovai nepagrindė savo reikalavimo pagrindo (CPK 185, 197 straipsniai).
  16. Teismas nepagrįstai motyvuose nurodo, kad tą aplinkybę, kad medžioklinius šunis galėjo sužaloti šernai, paneigia tai, kad lauke buvo tik šunų pėdsakai, t.y. šunys išbėgo iš miško, staigiai pasisuko ir atbėgo tiesiai iki apelianto automobilio. Teismas nepagrįstai neatsižvelgia į tai, kad medžiokliniai šunys galėjo susidurti su sužeistais šernais ne tik lauke, bet ir miške iš kurio jie atbėgo į lauką. Ieškovai nurodė, kad nuo jų medžioklės vietos žemės sklypas, kuriame buvo sugauti medžiokliniai šunys, yra nutolęs per kelis kilometrus.
  17. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai nurodo,jog jis atmestinas.Teismas tinkamai vertino įrodymus bei padarė pagrįstas išvadas, jog šunų sugaudymas, nepranešimas apie juos šeimininkams ir minimalių laikymo sąlygų neužtikrinimas yra tie atsakovo veiksmai , kuriais jis pažeidė Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymą.
  18. Nesutinka su apelianto pateikiamu Medžioklės taisyklių kai kurių reikalavimų vertinimu.
  19. Atsakovo pateikti dokumentai rodo,jog jo patirtos bylinėjimosi išlaidos yra apmokėtos ne apelianto, o Miško,žemės savininkų asociacijos “Debeikių grupė“, kuri nėra bylos dalyviu, o atsakovas jai vadovauja. Tokiuose veiksmuose įžvelgia tyčinio pinigų pasisavinimo, apgaulingos apskaitos tvarkymo, dokumentų klastojimo požymių, siekį nepagrįstai pasipelnyti ir prašo apie tai informuoti prokurorą.

6Teismas

7konstatuoja:

8IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

  1. Atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, apylinkės teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas -ieškinį atmesti ( CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
  2. Civilinis procesas paremtas dispozityvumo principu, pagal kurį teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga (CPK 12 straipsnis). Viena iš šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 320 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas apeliacijos funkciją, neįskaitant išimties dėl absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimo ir viešojo intereso gynimo poreikio situacijų, vykdo neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Dėl to, peržiūrėdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas yra saistomas apeliaciniame skundo faktinio ir teisinio pagrindų.
  3. Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
  4. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais įrodymais tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 straipsnis ).Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, poziciją išsakytą teismo posėdžiuose (CPK 185 straipsnis ),iš esmės sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas netinkamai vertino pateiktų įrodymų visumą, neatsižvelgė į kai kurių reikšmingų įrodymų turinį, todėl padarė nepagrįstų išvadų ir nusprendė, jog įrodyta civilinės atsakomybės sąlygų visuma, netinkamai pritaikė materialines teisės normas bei priėmė nepagrįstą sprendimą. Surinkti įrodymai ir faktinės bylos aplinkybės leidžia spręsti ginčą iš esmės, todėl priimamas naujas teismo sprendimas.
  5. Pirmosios instancijos teismas pagal CK 6.245-6.248 straipsnius nuostatas iš esmės teisingai nustatė, kad žalos atlyginimo priteisimui , kurį ieškovai grindžia deliktinės civilinės atsakomybės atsakovui taikymu, reikalinga būtinų sąlygų visuma – neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšis tarp neteisėtų veiksmų, atsiradusios žalos buvimą privalo įrodyti ieškovas, o žalos padarymo atveju ją padariusiojo kaltė preziumuojama.
  6. Savo išvadą dėl neteisėtų veiksmų pirmos instancijos teismas pagrindė nuoroda į Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 13 straipsnio 3 dalies nuostatas, kad gaudant bešeimininkius ir bepriežiūrius gyvūnus turi būti užtikrinama, kad gaudomi gyvūnai kuo mažiau fiziškai ir psichiškai kentėtų ir sprendė, kad tokį reikalavimą atsakovas pažeidė. Papildomai teismas nurodė ir generalinio delikto principą, kad kiekvieno asmens pareiga yra laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis), todėl pasisakoma dėl abiejų šių pagrindų.

9Dėl pareigos elgtis taip, kad nepadaryti kitam žalos

  1. CK 6.245 straipsnio 1 dalyje civilinė atsakomybė apibrėžta kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Kasacinio teismo pripažįstama, jog bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai (tiek sutartinei, tiek deliktinei) taikyti reikalinga nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius), atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) ir kaltę (išskyrus griežtosios civilinės atsakomybės taikymo atvejus) bei priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-467/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8-916/2015).
  2. Pagal CK 6. 246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Kasacinio teismo praktikoje CK 6.248 straipsnio 3 dalies nuostata, kad laikoma, jog asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę ir kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, yra aiškinama nurodant, kad civilinėje teisėje nesvarbus žalą padariusio asmens veiksmų vidinis vertinimas, asmens požiūris į savo veiksmus .Yra svarbus žalą padariusio asmens faktinio elgesio ir tam tikro elgesio standarto santykis. Atsakymas į klausimą ar žalos padaręs asmuo yra kaltas ar ne, turi būti pateikiamas vertinant jo elgesį remiantis apdairaus, rūpestingo, atidaus žmogaus (bonus pater familias) elgesio standartu. Jeigu apdairus, rūpestingas, atidus žmogus tokioje pat situacijoje būtų pasielgęs kitaip ir žalos išvengęs, žalos padaręs asmuo yra kaltas.
  3. Asmuo pripažįstamas kaltu dėl žalos padarymo, jeigu jo elgesys neatitinka įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytų veikimo tam tikroje situacijoje standartų, nes jis nesugebėjo pasielgti taip, kaip turėtų pasielgti protingas žmogus ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2006).
  4. Šio ginčo atveju, teismo vertinimu, neįrodyta, jog atsakovas būtų elgęsis nerūpestingai, neatidžiai, ar pan., todėl sprendžiama, jog nėra atsakovo neteisėtų veiksmų, o, nesant šios būtinos sąlygos, civilinė atsakomybė, netaikytina.
  5. Byloje nėra ginčo, jog ieškovų D. V. Jagderjero veislės šuo Bafas, gimęs 2013 11 06, ir D. P. Jagterjero veislės šuo Maksas, gimęs 2012 08 17, 2016 m. vasario 12 d. dalyvavo medžioklėje ir ieškovo buvo pastebėti jo motinos žemės sklype, kuriame medžioklė yra neleidžiama . Pagal Medžioklės įstatymo 7 straipsnio 4 dalį privačios žemės sklypo savininkas, kurio žemė nepatenka į šio Įstatymo 7 straipsnio 2 dalyje nurodytas teritorijas ir šio Įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka yra numatoma priskirti arba yra priskirta medžioklės plotų vienetui, medžioklės plotų vieneto sudarymo ar jo ribų pakeitimo metu, taip pat bet kuriuo metu vėliau turi teisę uždrausti medžioti jam priklausančiame žemės sklype. Kadangi netoliese vyko medžioklė, atsakovas turėjo pagrindą spręsti, jog vyksta neteisėta medžioklė ( draudžiamame medžioklei sklype), o minėto įstatymo 17 straipsnis numato teisinę atsakomybę - fiziniai ir juridiniai asmenys, pažeidę šio Įstatymo reikalavimus, atsako civiline, administracine arba baudžiamąja tvarka.
  6. Atsakovas žinojo, jog medžioklė šiame sklype neleidžiama. Nors atsakovas neigia pažinęs šunys, pirmos instancijos teismo priešinga išvada vertinama kaip pagrįsta ( apie šunų priklausimą Debeikių būrelio nariams jis nurodė pranešdamas apie galimai neteisėtą medžioklę telefonu, liudytojui R. R.). Taigi, matydamas medžioklinius šunis sklype , kuriame medžioklė neleidžiama, suvokdamas, jog vyksta medžioklė( prieš tai šaudyta į šernus, bent vienas jų sužeistas), jis turėjo pagrindą vertinti, jog susidūrė su neteisėtos medžioklės aktu už ką numatyta administracinė atsakomybė ( ATPK 85 straipsnis).
  7. Teismo vertinimu, atsakovas elgėsi adekvačiai situacijai–pagavo šunes, kreipėsi pagalbos telefonu, pranešė apie jo vertinimu neteisėtą medžioklę ir laukė atvykstant pareigūnų. Kadangi apeliantas turėjo faktinį pagrindą vertinti šunis kaip dalyvaujančius neteisėtoje medžioklėje, jis siekdamas tiek nutraukti jo vertinimu neteisėtą medžioklę, tiek sudaryti sąlygas galimam pažeidimui užfiksuoti, turėjo teisę juos sugauti.
  8. Tai, jog šunes iki juos ieškovams iš atsakovo automobilio perdavė pareigūnai nebuvo perduoti anksčiau, nevertinamas kaip netinkamas, neatsargaus ar nerūpestingo elgesys. Atsakovas vykdė pareigūnų nurodymą laikyti šunis iki jie atvyks, kad užfiksuoti galimą administracinės teisės pažeidimą, .
  9. Aplinkybė, jog administracinė byla prieš ieškovus dėl galimai padaryto administracinės teisės pažeidimo buvo nutraukta, civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo teisinės reikšmės neturi. Administracinėje byloje buvo sprendžiama dėl ieškovų ( administracinėn atsakomybėn patrauktų asmenų), o ne atsakovo galimos administracinės atsakomybės. Civilinės atsakomybės taikymas reglamentuojamas civiliniame kodekse, jos taikymas galimas tik esant to sąlygų visumai.
  10. Dėl aukščiau pasakyto daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo spręsti , jog atsakovas konkrečioje situacijoje elgėsi ne kaip apdairus, rūpestingas ir atidus asmuo.

10Dėl Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pažeidimo

  1. Vienu iš atsakovo civilinės atsakomybės teisinių pagrindu teismas nurodė ir Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 13 straipsnio 3 dalį ,jog gaudant bešeimininkius ir bepriežiūrius gyvūnus turi būti užtikrinama, kad gaudomi gyvūnai kuo mažiau fiziškai ir psichiškai kentėtų.
  2. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nesant matymo ribose medžiotojų atsakovui buvo pagrindo spręsti, jog šunes gali būti tiek dalyvaujantys medžioklėje, tiek paklydę ar palikti be priežiūros. Pagal Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 2 straipsnio 2,3 dalių nuostatas bepriežiūris gyvūnas – gyvūno laikytojo neprižiūrimas gyvūnas, kuris yra už gyvūno laikytojo valdomo gyvenamojo ar negyvenamojo pastato ar kitos teritorijos ribų, bešeimininkis gyvūnas – gyvūnas, kuris neturi savininko ar jis nežinomas arba kurio savininkas atsisakė neperduodamas jo kitam savininkui.13 straipsnio 3 dalis leidžia bešeimininkius ir bepriežiūrius gyvūnus gaudyti. Taigi, ir tuo požiūriu atsakovas veikė teisinių aktų suteikiamų galimybių ribose.
  3. Įstatyme nėra atskleista „kuo mažiau fiziškai ir psichiškai kentėtų“ sąvokos turinys, todėl ieškovams teigiant, jog šunų laikymas kelias valandas automobilyje šiems sukėlė žalos turi pateikti tai patvirtinančius įrodymus, nurodyti tą patvirtinančias aplinkybes.
  4. Suprantama, jog žala gali būti padaryta ir tokiu elgesiu, kuris tik išoriškai atitinka teisėto elgesio formą, bet atliekamas tokiu būdu ir priemonėmis, kad žala padaroma ir tada ji turi būti atlyginta.

11Dėl žalos ir priežastinio ryšio

  1. Įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės įtvirtintos CPK 176–185 straipsnių nuostatose bei kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011, 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013, 2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411-611/2015 ir kt.). Vertindamas šalių pateiktus įrodymus, teismas remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, be to, teisminėje praktikoje pripažįstama ir taikoma tikimybių pusiausvyros taisykle.
  2. Apeliacinio teismo vertinimu, nėra pateikta pakankamų įrodymų,jog elgdamasis aukščiau aptarta seka atsakovas tą darė taip, kad padarė ( realiai galėjo padaryti) šunims žalos, todėl pirmos instancijos teismo išvada ,jog žalos padarymo faktas įrodytas vertinama kaip nepagrįsta, ji nepatvirtinta bylos įrodymais, be to, nenustatytas priežastinis ryšys tarp šunų sveikatos sutrikimų ir laikymo automobilyje.
  3. Apeliacinės instancijos teismo priešingą pirmos instancijos teismo išvadai daro atsižvelgdamas į šias aplinkybes .
  4. Automobilyje šunes buvo laikomi keletą valandų. Nėra įrodymų, kad vertinti, jog toks jų laikymo būdas pats savaime sukėlė gyvūnams žalos. Iš liudytojo R. R. paaiškinimo teismui daroma išvada, jog šunes nebuvo laikomi tik bagažinėje ( taip teigia ieškovai) , nes liudytojas vieną jų matė automobilio salone. Tas patvirtina atsakovo aiškinimą,jog kėdės atlošą jis nulenkė ir šunų judėjimo galimybė buvo apribota automobilio salonu, o ne tik bagažine. Priežasčių abejoti R. R. šio asmens paaiškinimais sprendime nenurodyta.
  5. Nors ieškovai,liudytojas V. T. pravažiavo pro atsakovo automobilį ir nurodo šunų jame nepastebėję, atsakovas jų nesustabdė, tas savaime nereiškia, jog jie buvo tik bagažinėje. Ieškovai, V. T. atsakovo automobilį tik pravažiavo, specialiai jo salono neapžiūrėjo.
  6. Šunes – nestambūs. Niekas iš juos mačiusiųjų nenurodė, jog jie inkštų, lotų ar atsakovas su jais grubiai elgtųsi. Po šunų sugavimo iki jų perdavimo šeimininkams atsakovo automobilis stovėjo vietoje, taigi sužalojimo pervežant galimybės nėra. Iš vaizdo įrašo atlikto šunų sugrąžinimo metu nematyti akivaizdžių jų sveikatos sutrikdymo požymių. Iš to paties įrašo pastebima ,jog šunes perdavus savininkui jie taip pat buvo patalpinti automobilyje ( vienas jų į bagažinę), taigi tokia gabenimo ( laikymo) praktika įprasta.
  7. Liudytojo R. C. vertinimą, jog šunų laikymas automobilio bagažinėje yra šunų kankinimu, nes jie patyrė stresą, negalėdami grįžti pas šeimininką pažeista jų saugumo zona, teismas laiko vienu iš įrodymų nepakankamu žalos padarymo faktui konstatuoti. Pirma, nustatyta, jog šunes buvo laikomi ne tik bagažinėje, bet galėjo patekti ir į saloną, taigi laikymo sąlygos nebuvo tiek ankštos.Antra, netgi ir darant išvadą dėl diskomfortiškų laikymo sąlygų, savaime tai nereikštų, kad šunų sveikata sutriko būtent dėl jų ar jos reikšmingai įtakojo sveikatos sutrikimų kilimą.
  8. Į veterinarą ieškovų kreiptasi po keletos dienų.Veterinaras konstatavo šunų sveikatos sutrikdymus, bet nenustatė jų konkrečios priežasties, nesusiejo sutrikdymų su laikymu automobilyje. Teismo vertinimu, nepavyko nustatyti kur ir kokiomis aplinkybėmis vienas iš šunų patyrė raumenų sumušimą , patempimą. Pastebima, jog šuniui Bafui konstatuoti cistitas, įtartas enterokolitas, t.y., sveikatos sutrikimai , susiję ne su judėjimo funkcijų sutrikdymu, kas būtų dėl santykinai nedidelės laikymo erdvės labiau tikėtini( kaip šuniui Maksui).
  9. Apibendrintai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog neįrodytas ir priežastinis ryšys tarp šunų sveikatos sutrikimų ir jų laikymo atsakovo automobilyje.
  10. Kiti apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai vertinami kaip neturintys esminės svarbos, nusprendžiant dėl teismo sprendimo pagrįstumo, ir dėl jų nepasisakoma.

12Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas

  1. Pagal CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalis ieškinį tenkinus, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies, tenkinant dalinai jos priteisiamos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Ieškinį atmetus, patirtos išlaidos ieškovui nekompensuojamos. Ši taisyklė taikoma ir paskirstant atstovavimo išlaidas ( CPK 98 str.). Kadangi apeliacinės instancijos teismas bylos nagrinėti iš naujo neperduoda, jis paskirsto bylinėjimosi išlaidas ( CPK 93 straipsnio 5 dalis).

    13

  2. Atsakovas naudojosi advokato teisine pagalba, pirmos instancijos teismo procese patyrė 1689,32 Eur išlaidų, pateikė įrodymus apie lėšų sumokėjimą atstovui.
  3. Ieškovų nurodyta aplinkybė, jog atstovavimo išlaidas apmokėjo ne atsakovas, o kitas asmuo -Miško,žemės savininkų asociacijos “Debeikių grupė“, kuri nėra bylos dalyviu, nėra teisine kliūtimi spręsti dėl galimybės tokias išlaidas tinkamomis ir atlygintinomis. CPK 98 straipsnyje nenustatyta, jog atstovavimo išlaidos atlyginamos tik tada, kai jas atstovui sumoka tik pati šalis.Tokios praktikos laikomasi ir kasacinėje praktikoje.Šis teismas praktikoje, pasisakant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo galimybės, kai tokias išlaidas apmoka ne šalis, o kitas, byloje nedalyvaujantis asmuo, yra išaiškinta, kad proceso šalių ar kitų byloje dalyvaujančių asmenų atstovų išlaidos, vadovaujantis tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje galiojančiu principu „tas, kas veikia per kitą, veikia pats“ (lot. –qui fact per alium, facit per se), laikytinos bylinėjimosi išlaidomis kaip pačių atstovaujamųjų išlaidos. Šios byloje dalyvaujančių asmenų atstovų su procesu susijusios išlaidos, taip pat bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo prievolę už byloje dalyvaujantį asmenį, šiam neprieštaraujant, įvykdžiusių kitų, nors ir nedalyvaujančių byloje, asmenų (CK 6.50 straipsnis) išlaidos pripažintinos su bylos nagrinėjimu susijusiomis išlaidomis ir dėl jų atlyginimo turi būti sprendžiama. Išlaidos, skirtos byloje dalyvaujančiam asmeniui atstovavusio advokato ar advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti, yra su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos ir, jeigu CPK 98 straipsnio 1dalyje nustatytu terminu yra pateiktas prašymas (tiek raštu, tiek žodžiu teismo posėdyje; tiek byloje dalyvaujančio asmens, tiek jo atstovo) dėl atstovavimo išlaidų priteisimo bei šių išlaidų dydį (realumą) patvirtinantys įrodymai, jų atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas, nepriklausomai nuo to, kas – byloje dalyvaujantis asmuo, kuriam mokama advokato teisinė pagalba realiai buvo suteikta, ar už jį kitas, nors ir byloje nedalyvaujantis, asmuo – faktiškai atsiskaitė su byloje dalyvaujančiam asmeniui atstovavusiu advokatu ar jo padėjėju( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-256-684/2015).
  4. Sprendžiant dėl šių išlaidų tikrinama ar jų dydis ir pobūdis atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio(toliau-Rekomendacijos) nurodytus kriterijus.
  5. Iš duomenų apie suteiktas paslaugas, nurodytų sąskaitose faktūrose, matyti,jog 1052, Eur sumokėta už atsiliepimo parengimą,421,08 Eur už tripliko parengimą ir dalyvavimą teismo posėdyje, 210,54 Eur už atstovavimą teismo posėdyje, konsultacijas. Iš posėdžių informacinių pažymų matosi, jog jų bendra trukmė 7 val. ( Rekomendacijų 9). 8.19). Atlyginimas už dalyvavimą teismo posėdyje negali viršyti 0,7 minimalios mėnesinės algos ( toliau-MMA) ( Rekomendacijų 8.19). Byloje buvo parengti atsiliepimas į ieškinį , dublikas (Rekomendacijų 8.2,8.3). Bendras mokėjimas neturi viršyti 4 MMA. Viso 4,7 MMA.
  6. Išlaidų sumokėjimo laikotarpiu MMA buvo nuo 735 iki 748 Eur. Bendras išlaidų dydis neviršija pagal Rekomendacijas leistino maksimalaus dydžio, paslaugos buvo suteiktos, byloje kelti gana sudėtingi atsakomybės taikymo klausimai, reikalavę pasirengimo , teismų praktikos analizės , todėl patirtos išlaidos priteistinos iš ieškovų.
  7. Apeliacinės instancijos teismo procese atsakovas patyrė 15 Eur žyminio mokesčio, teikiant apeliacinį skundą, ir sumokėjo 842,16 Eur už teisinę pagalbą parengiant skundą. Išlaidų dydis neviršija Rekomendacijų 8.10 aptariamo dydžio, todėl jos priteistinos atsakovui.
  8. Bendras atlygintinų išlaidų dydis sudaro 2541,41 Eur ( 1052,7+421,08+210,54+857,16 Eur), jos iš ieškovų priteistinos lygiomis dalimis- po 1270,7 Eur.
  9. Netenkinamas ieškovų prašymas kreiptis į prokurorą dėl galimai nusikalstamų veiklų padarymo( CPK 300 straipsnis). 65 punkte išdėstyta, jog toks atstovavimo išlaidų procese apmokėjimo būdas yra galimas. Šio proceso dalyku nėra tyrimas kokiu būdu tarp atsakovo ir Miško, žemės savininkų asociacijos “Debeikių grupė“ buvo ( bus) išspręsta dėl jų tarpusavio atsiskaitymo.Šiuo metu teismui nepateikta įrodymų, jog atsiskaitymas turi nusikalstamos veikos požymių, todėl pagristų priežasčių apie informuoti prokurorą kol kas nėra. Pastebima, jog ne tik teismas, tačiau ir bet kuris asmuo, neišskiriant ir šios bylos dalyvių, gali pranešti prokurorui apie galimai padarytą nusikalstamą veiką.

14Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

15apeliacinį skundą tenkinti, Anykščių rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 30 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-8-786/2017 panaikinti ir priimti naują sprendimą- ieškinį atmesti.

16Priteisti valstybei iš D. P., a.k(duomenys neskelbtini) ir D. V., a.k(duomenys neskelbtini) po 11,47 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios yra mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie FM sąskaitą, įmokos kodas 5660.

17Priteisti D. R. iš D. P., a.k(duomenys neskelbtini) ir D. V.,a.k(duomenys neskelbtini) po 1270,7 Eur bylinėjimosi išlaidų

Ryšiai