Byla e2A-437-430/2018
Dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „M.“

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Ribokaitės ir Tomo Venckaus,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „A.“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. J. (ieškovo BUAB „G.“ teisių perėmėjas) ieškinį atsakovui UAB „A.“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „M.“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovas BUAB „G.“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „A.“ 39 305,29 Eur skolos, 6 procentų procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
  1. Ieškinyje nurodė, kad ieškovui iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „T. C.“. Bankroto administratorius, perėmęs bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentus, nustatė, kad ieškovas teikė atsakovui paslaugas ir prekes, tačiau atsakovas su ieškovu neatsiskaitė. Liko neapmokėtos PVM sąskaitos-faktūros: 2014 m. spalio 31 d. GFM Nr. 00095 – 7847,19 Lt; 2014 m. lapkričio 28 d. GFM Nr. 00103 – 35393,85 Lt; 2014 m. lapkričio 28 d. GFM Nr. 00095 – 14845,08 Lt, įsiskolinimas - 58 086,12 Lt (16 822,90 Eur). Ieškovas pervedė į atsakovo banko sąskaitą avansinių mokėjimų, dėl to susidarė papildomas 22 702,33 Eur įsiskolinimas. Bankroto administratorius kreipėsi į atsakovą dėl skolos apmokėjimo, bet atsakovas pagal reikalavimą neatsiskaitė. Ieškovas siuntė atsakovui 2016 m. birželio 7 d., 2016 m. liepos 18 d. papildomus raštus dėl dokumentų pateikimo ir skolos apmokėjimo. Atsakovas 2016 m. liepos 27 d. informavo, kad papildomų dokumentų negali pateikti, nes atsakovo buhalteriją tvarkančios UAB „M.“ atsakingas asmuo atostogauja, dokumentų nepateikė ir vėliau. Ieškovas įsitikinęs, kad atsakovas tokiais veiksmais vilkina atsiskaitymo procesą ir vengia atsiskaityti.
  1. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu atsisakė atsakovo atžvilgiu dalies ieškinio reikalavimų, dalyje dėl 22 702,33 Eur skolos (avansinių mokėjimų) priteisimo. Teismas ieškinio dalies atsisakymą priėmė.
  1. Atsiliepime į ieškinį atsakovas nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Atsakovas nurodė, kad tarp ieškovo ir atsakovo 2014 m. gegužės 5 d. buvo sudaryta Statybos rangos sutartis, kurios pagrindu rangovas (atsakovas) įsipareigojo atlikti darbus pagal užsakovo (ieškovo) pateiktus dokumentus. Atsakovas atliko sutartus darbus, ieškovas dėl jų pretenzijų neturėjo, tačiau jų nepriėmė ir neatsiskaitė su atsakovu. Dėl to atsakovas 2015 m. vasario 19 d. vienašališkai pasirašė Atliktų darbų aktą ir 2015 m. vasario 20 d. išsiuntė jį ieškovui. Ieškovas liko skolingas 62 355,70 Eur. Tokio dydžio kreditorinis reikalavimas pareikštas ieškovo bankroto byloje, tačiau bankroto administratorius šio klausimo iki šiol neišsprendė. Atsakovas teigė, kad ieškovo pateiktos sąskaitos-faktūros nepagrįstos, nes sąskaitos tik patvirtina faktą, kad ieškovas teikė į statybos objektą dalį statybinių medžiagų, kurios panaudotos statybų objekte atliekant sutartimi sulygtus darbus, tačiau atsakovas pagal šias sąskaitas-faktūras negali būti skolingas ieškovui. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą, nes ieškovas praleido Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje 8 punkte nustatytą 6 mėnesių terminą, per kurį ieškovas galėjo pareikšti ieškinį atsakovui. Atsakovas perdavė bankroto administratoriui visus dokumentus 2015 m. vasario 24 d., ieškinys teismui pateiktas 2016 m. rugpjūčio 31 d., t. y. praleidus ieškinio senaties terminą daugiau nei dvylika mėnesių.
  1. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „M.“ atsiliepime į ieškinį prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad trečiasis asmuo su ieškovu 2014 m. vasario 4 d. sudarė Statybos rangos sutartį, kuria ieškovas įsipareigojo pastatyti keturiolika namų ir atlikti kitus darbus. Ieškovas vėlavo atlikti prisiimtus darbus ir juos atliko netinkamai, dėl to trečiasis asmuo buvo priverstas pasisamdyti kitus rangovus, kurie ištaisė ieškovo padarytus darbų trūkumus. Ieškovas kreipėsi į teismą dėl skolos iš trečiojo asmens už atliktus darbus priteisimo, tačiau šalys sudarė taikos sutartį, kuria ieškovas atsisakė savo reikalavimų.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 22 d. sprendimu tenkino ieškinį.
  1. Teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 16 602,96 Eur skolos ir 6 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą (16 602,96 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-09-05) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  1. Teismas nustatė, kad ieškovo pateiktose sąskaitose-faktūrose nurodytas medžiagas atsakovas panaudojo ieškovo statybų objekte atliekant šalių sutartimi sulygtus darbus. Atsakovas neginčijo sąskaitose nurodytų prekių ir paslaugų gavimo fakto, tačiau nurodė, kad ieškovas pats skolingas atsakovui už atliktus darbus pagal šalių 2014 m. gegužės 5 d. sudarytą Statybos rangos sutartį. Teismas rėmėsi šalių sutarties 7.1.2. punktu, kuris numatė, kad reikiamomis medžiagomis rangovas (atsakovas) pasirūpina pats, sutartyje nėra susitarta, kad ieškovui pateikus reikiamų medžiagų atsakovui, jų kaina išskaitoma iš ieškovo atsakovui mokėtinų sumų. Dėl to ieškovas už gautas medžiagas privalėjo atsiskaityti su ieškovu kaip ir su bet kuriuo kitu medžiagų tiekėju.
  1. Teismas atmetė atsakovo prašymą taikyti ieškinio senaties terminą, nes atsakovas, prašydamas taikyti ieškinio senatį, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 5 dalies 8 punktu. Nagrinėjamu atveju ieškinys pareikštas dėl skolos priteisimo, kuriam pareikšti taikomas bendrasis 10 metų ieškinio senaties terminas, o minėtas ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, kurie prieštarauja įmonės veiklos tikslams ir (ar) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais.

8III. Apeliacinis skundas ir atsiliepimų į jį argumentai

9

  1. Atsakovas pateikė apeliacinį skundą, prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2017 m. kovo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, prašo panaikinti 2017 m. kovo 22 d. sprendimo dalį ir priimti naują sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
  2. Apeliantas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė procesines normas, nes sprendimas be motyvų, dalis išvadų be teisinių argumentų. Teismas netinkamai aiškino tarp šalių sudarytos sutarties nuostatas.
  3. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ginčo PVM sąskaitas-faktūras, kurių pagrindu ieškovas prašo priteisti skolą, nes atsakovas atliko pagal jų sutartį visus sulygtus darbus ir juos tinkamai perdavė UAB „G.“, tačiau pats ieškovas neatsiskaitė su atsakovu. Pripažįsta, kad tarp ieškovo ir atsakovo nebuvo sudarytas priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sandoris, tačiau tarp šalių sudarytos statybos rangos sutarties objektas apėmė darbo jėgą ir priemones, dėl to darbams atlikti reikalingas medžiagas galėjo tiekti tiek ieškovas, tiek ir atsakovas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nenustatė tikrosios sutarties šalių valios ir ketinimų, nes tikrieji sutarties dalyvių ketinimai buvo tokie: ieškovas atsakovui mokėjo avansinius mokėjimus už atliekamus statybų darbus objekte į atsakovo sąskaitą. Nustojus mokėti piniginius avansus, šalys susitarė, kad avansai gali būti mokami ne tik pinigais, bet ir teikiant medžiagas į objektą. Būtent tokiu būdu buvo mokami atsakovui avansai, išrašomos sąskaitos už pateiktas medžiagas ir šie mokėjimai įskaitomi į rangovui mokėtinas sumas. Dėl to ginčo PVM sąskaitos-faktūros įskaitytos į bendrą rangos darbų kainą ir atsakovas nėra bei negali būti skolingas ieškovui pagal išrašytas PVM sąskaitas-faktūras.
  4. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, nevertino įrodymų tarpusavio ryšio aspektu, nes šiai bylai yra svarbi kita ieškovo administratoriaus inicijuota civilinė byla ir joje esantys rašytiniai įrodymai, teismui sprendus ieškovo ginčą su darbų užsakovu UAB „M.“. Ieškovo BUAB „G.“ bankroto administratorius buvo pateikęs Vilniaus apygardos teismui (civilinės bylos Nr. 2-3301-580/2016) ieškinį, kuriuo reikalavo priteisti iš UAB „M.“ 322 536,46 Eur skolos. Prie ieškinio bankroto administratoriaus pridėtose PVM sąskaitose-faktūrose, atliktų darbų aktuose atsispindi ir atsakovo UAB „A.“ atlikti darbai, dėl to šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas atliko visus sutartyje numatytus darbus ir juos tinkamai perdavė ieškovui BUAB „G.“. Minėta byla baigta 2016 m. balandžio 12 d. teismui patvirtinus taikos sutartį, ieškovas gavo jį tenkinantį apmokėjimą už atliktus darbus (19 770,00 Eur skolos iš reikalautų 322 536,46 Eur skolos ir 28 007,00 Eur delspinigių). Ieškovas skolingas atsakovui 62 355,70 Eur sumą, dėl to ieškovas neturi teisės reikalauti iš atsakovo jokių piniginių sumų, nes apmokėjimą jau yra gavęs iš trečiojo asmens UAB „M.“. Priešingu atveju, jeigu teismas laikys ieškovo reikalavimus pagrįstais, jam būtų sudaryta galimybė praturtėti atsakovo sąskaita.
  5. Apeliantas nesutinka su teismo sprendime atliktu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu, kadangi teismas sprendime rėmėsi išimtinai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalimi, tačiau neatsižvelgė į tai, jog ieškovas atsisakė dalies ieškinio reikalavimų. Bylinėjimosi išlaidos turėjo būti apskaičiuojamos atsižvelgiant ne į patenkintą ieškinio, bet į pradinio ieškinio reikalavimų dalį. Atitinkamai turėjo būti taikytina CPK 93 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog bylinėjimosi išlaidos trečiajam asmeniui priteisiamos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pažymėjo, jog pareikštų reikalavimų atsisakymas savo esme prilygsta bylos dalies, kurioje reikalavimai sumažinti, išsprendimui atsakovo naudai, nes jam neteks atsakyti pagal pareikštus reikalavimus, kurių ieškovas nebepalaiko. Turi būti keistinas sprendimas dalyje, kuria teismas priteisė iš atsakovo 498 Eur žyminio mokesčio bei 12,21 Eur pašto išlaidų valstybės naudai.
  6. Ieškovas atsiliepime į atsakovo UAB „A.“ apeliacinį skundą, prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
  7. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas turi pareigą pagrįsti priimtą procesinį sprendimą detaliai atsakant į kiekvieną atsakovo argumentą, nes nagrinėjamu atveju teismas įvertino visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, ištyrė visus įrodymus ir padarė teisingas išvadas.
  8. Nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad tarp šalių buvo atskiras susitarimas, jog avansai gali būti mokami ne tik pinigais, tačiau ir medžiagomis. Apeliantas nepateikė teismui šias aplinkybes patvirtinančio rašytinio susitarimo, nors sutartyje buvo nurodyta, kad tik abiejų šalių pasirašyti sutarties priedai gali būti laikomi neatskiriama sutarties dalimi (Sutarties 13.8. punktas). Be to, atsakovas 2014 m. lapkričio 28 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. GFM00104 įtraukė į bendrovės apskaitą, o tai patvirtina šalių pasirašytas 2014 m. gruodžio 31 d. Skolų suderinimo aktas.
  9. Nesutinka, kad atsakovui išrašytos sąskaitos faktūros bei šių sąskaitų pagrindu suteiktos paslaugos ir medžiagos gali būti prilyginamos avansiniam mokėjimui, nes pagal apskaitos standartus PVM sąskaita-faktūra, nėra mokėjimo priemonė, būdas ir forma.
  10. Ieškovas teigia, kad priešingai negu nurodė apeliantas, nei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos, nei teismų praktika nenumato automatiško priešpriešinių reikalavimų įskaitymo. Kasacinis teismas yra suformavęs nuoseklią praktiką, kad įskaitymui, kaip prievolės pabaigos pagrindui, taikyti įstatymų leidėjas nustato tam tikras sąlygas, kurių atsakovas byloje neįrodė. Pats apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, jog tarp ieškovo ir atsakovo rašytinis priešpriešinių reikalavimų įskaitymų sandoris nebuvo sudarytas.
  11. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, UAB „M.“ atsiliepime į atsakovo UAB „A.“ apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo 2017 m. kovo 22 d. sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo palikti nepakeistą, o dėl likusių reikalavimų spręsti teismo nuožiūra.
  12. Trečiasis asmuo nurodo, kad tarp jo ir ieškovo 2015 metais kilęs teisminis ginčas nutrauktas, šalims sudarius taikos sutartį. Trečiojo asmens su atsakovu nesiejo sutartiniai teisiniai santykiai, dėl to trečiasis asmuo nežino, kokius darbus atsakovas atliko ieškovui.
  13. Trečiasis asmuo mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė bylinėjimo išlaidų paskirstymo klausimą, nes trečiasis asmuo įtrauktas į procesą atsakovo prašymu, dėl to teismas pagrįstai priteisė trečiojo asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nagrinėjamoje byloje, todėl pasisako dėl apeliacinių skundų faktinių bei teisinių pagrindų.
  1. Vienu iš argumentų, kuriuo remiasi apeliantas, yra tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ginčo PVM sąskaitas-faktūras ir šalių valią. Apelianto manymu, šalys susitarė, kad avansai gali būti mokami ne tik pinigais, bet ir teikiant medžiagas į objektą ir būtent tokiu būdu buvo mokami atsakovui avansai, išrašomos sąskaitos už pateiktas medžiagas ir šie mokėjimai įskaitomi į rangovui mokėtinas sumas. Ginčo PVM sąskaitos-faktūros įskaitytos į bendrą rangos darbų kainą ir atsakovas nėra bei negali būti skolingas ieškovui pagal išrašytas PVM sąskaitas-faktūras.
  2. Pažymėtina, jog PVM sąskaita faktūra, visų pirma, yra priemonė tinkamai mokėti mokesčius valstybei. Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 14 straipsnio 1 dalį prievolė apskaičiuoti PVM už šalies teritorijoje tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai šio įstatymo nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita faktūra. Sutartiniuose prievoliniuose santykiuose, kylančiuose įvairių sutarčių pagrindu, PVM sąskaitos faktūros vertintinos kaip dokumentai, kuriais kreditorius įformina mokėjimo pagal sutartines prievoles reikalavimus.
  3. Apeliacinės instancijos teismas apelianto argumentus dėl PVM sąskaitų faktūrų vertinimo laiko teisiškai nepagrįstais, kadangi vien išrašytos PVM sąskaitos faktūros nepakanka, kad kreditorius turėtų galutinę ir neginčijamą teisę reikalauti tam tikrų pinigų sumų (šiuo atveju įskaitymo) iš skolininko. Nagrinėjamu atveju, nesant šalių susitarimo, jog avansas gali būti mokamas ne tik pinigais, bet ir medžiagomis, PVM sąskaita–faktūra vertintina kaip įrodymas, patvirtinantis prekių perdavimo faktą.
  4. Pasisakant dėl apelianto argumentų, jog buvo atliktas įskaitymas, svarbi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prievolių pasibaigimo įskaitymu teisinio reglamentavimo taikymo (aiškinimo) praktika, kurioje nurodyta, kad įskaitymui, kaip prievolės pabaigos pagrindui, taikyti įstatymų leidėjas nustato tam tikras sąlygas. Pagal CK 6.130 straipsnio nuostatas tam, kad būtų galima atlikti įskaitymą, turi būti šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2006; 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 522/2010; 2011m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2011). Nors įskaitymas atliekamas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, šiuo atveju nepateikta įrodymų jog iki bankroto bylos iškėlimo atsakovas sudarė vienašalį sandorį – įskaitymą (CPK 178 straipsnis).
  5. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kad 2014 m. gegužės 5 d. Statybos rangos sutarties (toliau - Sutartis) 7.1.2. punkte šalys susitarė, jog rangovas (atsakovas) savarankiškai apsirūpina darbų atlikimui reikalingais materialiniais ištekliais, tačiau šalys nesusitarė, jog, ieškovui pateikus reikiamas medžiagas, jų kaina išskaitoma iš ieškovo atsakovui mokėtinų sumų.
  6. Statybos rangos sutarties 10 straipsnyje, kuriame aptartos apmokėjimo už atliktus darbus sąlygos, nebuvo minimas kitoks atsiskaitymo būdas, nei piniginėmis lėšomis, kas paneigia apelianto argumentus, jog, ieškovui nemokant avansų, šalys susitarė, kad avansai gali būti mokami ne tik pinigais, bet ir teikiant medžiagas į objektą.
  7. Sutarties 10.2 punkte šalys susitarė, jog generalinis rangovas (ieškovas) gali išmokėti rangovui (atsakovui) avansus medžiagų įsigijimui ar atskirų darbų atlikimui pagal rangovo motyvuotus prašymus, o rangovui išmokėti avansai generalinio rangovo įskaitomi į rangovui mokėtinas sumas, jeigu ko kita nesutaria šalys. Taigi, vertinant minėtas sutarties nuostatas kompleksiškai, turėjo būti atskiras susitarimas dėl nupirktų prekių kainos įskaitymo į atsakovui mokėtinas sumas. Nesant šalių susitarimo dėl nupirktų prekių kainos įskaitymo į atsakovui mokėtinas sumas, pirmosios instancijos teismas padarė teisiškai pagrįstą išvadą, jog atsakovui neįvykdant prievolės atsiskaityti pagal 2014-10-31 – 2014-11-28 ieškovo išrašytas PVM sąskaitas-faktūras, ieškovas turi teisę reikalauti prievolės įvykdymo (CK 6.213 straipsnio 1 dalis).
  8. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir aplinkybes dėl skolos už atliktus darbus priteisimo. Kolegijos nuomone, nagrinėjamam ginčui nesvarbios aplinkybės dėl ieškovo inicijuotos civilinės bylos rangos darbų užsakovui UAB „M.“, kurioje BUAB „G.“ prašė priteisti iš UAB „M.“ 322 536,46 Eur skolos. Nors kartu su ieškiniu pateiktose PVM sąskaitose-faktūrose bei atliktų darbų aktuose atsispindi ir atsakovo UAB „A.“ atlikti darbai, tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovui galimai nesumokėta suma už atliktus darbus turėtų sąsają su ginčo PVM sąskaitomis faktūromis. Šioje byloje pareikštą reikalavimą vertinant anksčiau nustatytų aplinkybių dėl šalių susitarimo ir vienašalio įskaitymo nebuvimo kontekste, nagrinėjamoje byloje nesvarbi nei 2016 m. balandžio 12 d. teismo patvirtinta taikos sutartis dėl 9 770,00 Eur skolos ir 28 007,00 Eur delspinigių priteisimo, nei ieškovo prievolė atsakovui 62 355,70 Eur sumai, nei UAB „M.“ prievolės įvykdymas BUAB „G.“. Įrodymų, kad, reikšdamas 62 355,70 Eur kreditorinį reikalavimą ieškovui, atsakovas būtų padaręs užskaitas nepateikta (CPK 178 straipsnis). Tuo atveju, jei ieškovui pateikus reikiamas medžiagas, jų kaina būtų išskaitoma iš ieškovo atsakovui mokėtinų sumų, kreditorinis reikalavimas tūrėtų mažėti, o ne priešingai nei teigia apeliantas, ieškovui būtų sudaryta galimybė praturtėti atsakovo sąskaita. Taigi, atsakovas turi pareigą atsiskaityti su ieškovu pagal pirmiau nurodytas PVM sąskaitas – faktūras už pateiktas medžiagas (CK 6.686 straipsnis).
  9. Pasisakant dėl apelianto argumentų dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo nepakankamo motyvavimo, svarbi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, kurioje nurodyta, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje R. T. prieš Ispaniją ir H. B. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 30544/96; 1998 m. vasario 19 d. sprendimas Higgins ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 34/1996/753/952). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją, peticijos Nr. 16034/90).
  1. Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Taikant CPK 94 straipsnio 1 dalies nuostatas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidas, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, tuo atveju, kai ieškovas atsisako ieškinio, turi būti įvertinamos ieškinio pareiškimo ir vėlesnio jo atsisakymo priežastys: ieškovas ieškinio atsisakė dėl svarbių priežasčių, nenurodydamas priežasčių ar dėl to, kad atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Jeigu ieškinio pareiškimą nulėmė atsakovo elgesys (atsakovas patenkino reikalavimus tik ieškovui pareiškus ieškinį arba dėl kitų su atsakovo elgesiu susijusių priežasčių ieškovas turėjo pagrindą reikšti reikalavimą teisme), laikytina, kad dėl bylinėjimosi išlaidų atsiradimo kaltas atsakovas, ir todėl būtent jam tenka bylinėjimosi išlaidų atlyginimo pareiga. Tokiu atveju teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (CPK 294 straipsnio 2 dalis), todėl pareikštų reikalavimų sumažinimas savo esme prilygsta bylos dalies, kurioje reikalavimai sumažinti, išsprendimui atsakovo naudai, nes jam neteks atsakyti pagal pareikštus reikalavimus, kurių ieškovas nebepalaiko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013; 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2014).
  1. Atsižvelgdama į kasacinio teismo išaiškinimus dėl CPK 93 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo, teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais dėl proceso teisės normų taikymo, sprendžiant bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Nors byloje ir nėra duomenų, kad didesnio ieškinio pareiškimą būtų nulėmęs atsakovo elgesys, o atsisakyme nuo ieškinio dalies reikalavimų atsisakymo priežastys nenurodytos, tačiau svarbu tai, kad iš atsakovo bylinėjimosi išlaidos advokato teisiniai pagalbai atlyginti priteistos ne ieškovo, o trečiojo asmens naudai, t. y. bylinėjimosi išlaidų paskirstymas nesusijęs su atsakovo pareiga atsakyti pagal pareikštus reikalavimus. Įvertinus nurodytą, nėra pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl atstovavimo išlaidų priteisimo, tačiau tikslintinas teismo sprendimas dėl žyminio mokesčio ir pašto išlaidų priteisimo. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-5213-866/2017 atsakovui yra iškelta bankroto byla, todėl jis yra atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Pažymėtina, kad bankroto byla atsakovui buvo iškelta po teismo sprendimo priėmimo, todėl tai nėra reikšminga sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo valstybės naudai. Įvertinus nurodytas aplinkybes ir tai, kad buvo patenkinta 42,24 procentai pareikštų reikalavimų, pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo valstybės naudai tikslintinas, priteisiant iš atsakovo UAB „A.“ 210 EUR žyminio mokesčio ir 5,15 EUR pašto išlaidų valstybės naudai.
  1. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą, jį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų aplinkybių ir motyvų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  2. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, yra pagrindas priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnis). Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, prašo priteisti iš apelianto 1350 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
  1. Spręsdama dėl trečiajam asmeniui atlygintinų advokato pagalbos išlaidų dydžio, kolegija vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija) nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius, galimas darbo ir laiko sąnaudas, atsiliepimo į apeliacinį skundą pobūdį, turinį. Nors užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą dydis neviršija rekomenduotino, bet vien tai nesuteikia teisės priteisti faktiškai turėtas išlaidas advokato pagalbai. Įvertinus parengtų procesinių dokumentų kiekį (atsiliepimas į apeliacinį skundą), apimtį (3 lapai), tai, kad atsiliepime į apeliacinį skundą pasisakyta tik dėl dalies argumentų, susijusių su apeliacinio skundo motyvais (dėl taikos sutarties), advokato ir atstovaujamųjų santykiai tęstiniai būtent tuose santykiuose, iš kurių kildintas reikalavimas, apeliaciniame skunde nebuvo keliami nauji teisės taikymo klausimai, nereikalingos specialios žinios, bylinėjimosi išlaidos mažintinos. Teismas, įvertinęs teisinės pagalbos apimtį ir vadovaudamasis realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, trečiajam asmeniui priteistinas išlaidas, patirtas advokato pagalbai apmokėti, mažina iki 400 Eur ir priteisia iš atsakovo UAB „A.“ trečiojo asmens UAB „M.“ naudai 400 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

10Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas,

Nutarė

11Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš atsakovo UAB „A.“, j.a.k. ( - ), trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, UAB „M.“, j. a. k. ( - ), 400 EUR (keturi šimtai Eur) bylinėjimosi išlaidų. Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 22 d. sprendimą, priteisiant iš atsakovo UAB „A.“ 210 EUR (du šimtai dešimt Eur) žyminio mokesčio ir 5,15 EUR (penki Eur 15 ct) pašto išlaidų valstybės naudai.

Proceso dalyviai
Ryšiai