Byla P-602-37-13
Dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-2641-2012 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Dilidus“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prieš Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Dilidus“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 2-8 (toliau – ir Sprendimas, Sprendimas Nr. 2), kuriuo nuspręsta nepritarti sprendimo projektui „Dėl Tarybos 2010 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 1-1526 „Dėl sklypo ( - ) detaliojo plano tvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 1) ir paliktas galioti 2010 m. balandžio 28 d. priimtas sprendimas Nr. 1-1526, ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą artimiausiame posėdyje ištaisyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. balandžio 28 d. sprendime Nr. 1-1526 „Dėl sklypo ( - ) detaliojo plano tvirtinimo“ esančius neatitikimus patvirtintam sklypo ( - ) (toliau – ir Sklypas) detaliojo plano brėžiniui, t. y. pakeisti šio sprendimo 1.5.2 punktą ir jį išdėstyti taip: „dalies 1b – iki 9 aukštų“; pakeisti šio sprendimo 1.6.2 punktą ir jį išdėstyti taip: „dalies 1b – iki 35 m“, pakeisti šio sprendimo 1.7.2 punktą ir jį išdėstyti taip: „dalies 1b – iki 179,15 metrų“.

5Skunde (I t., b. l. 1-5; II t., b. l. 24A-24E) pareiškėjas paaiškino, kad jo parengtas Sklypo detaliojo plano projektas atitiko teisės aktų reikalavimus. Sklypo detaliojo plano projekte numatyti sprendiniai atitiko tiek planavimo sąlygose, tiek ir Vilniaus miesto bendrajame plane nurodytus sprendinius. Sklypo detaliojo planavimo procedūros buvo atliktos griežtai laikantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 247 patvirtintų Visuomenės dalyvavimo teritorijų planavimo procese nuostatų, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 patvirtintų Detaliųjų planų rengimo taisyklių (toliau – ir Detaliųjų planų rengimo taisyklės) ir kitų teisės aktų. Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad detalųjį planą tvirtina savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu. Detalusis planas patvirtinamas ar motyvuotai nepatvirtinamas per 20 darbo dienų nuo detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus prašymo tvirtinti detalųjį planą pateikimo dienos. Iš to seka, jog ginčo atveju Vilniaus miesto savivaldybės taryba galėjo patvirtinti detalųjį planą arba motyvuotai jo nepatvirtinti. Nei Teritorijų planavimo įstatymas, nei kiti teisės aktai nesuteikė Vilniaus miesto savivaldybės tarybai teisės patvirtinti detalųjį planą su sprendiniais, kurie prieš tai nebuvo apsvarstyti su visuomene ir nebuvo suderinti su kompetentingomis institucijomis nustatyta tvarka. Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 4 dalyje taip pat nustatyta, kad prie dokumento, kuriuo tvirtinamas detalusis planas, pridedami detaliojo plano sprendiniai (brėžiniai ir aiškinamasis raštas). Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 41 dalyje teritorijų planavimo dokumento sprendinys apibrėžtas kaip raštu arba grafiškai išreikštas teritorijų planavimo uždavinių sprendimo rezultatas, nusakantis vystymo kryptis, erdvinio organizavimo nuostatas, žemės sklypų arba jų grupių, infrastruktūros objektų išdėstymo, naudojimo ir apsaugos sąlygas bei tvarką. Iš šių nuostatų lingvistinės, loginės ir sisteminės analizės matyti, kad pats detalusis planas turi būti patvirtinamas sprendimu, o patvirtinto detaliojo plano sprendiniai, inter alia teritorijos aukštingumas, statinių aukštis ir absoliutinė altitudė, turi būti nurodomi brėžinyje ir aiškinamajame rašte. Taigi esant neatitikimams dėl detaliojo plano sprendinių, nurodytų brėžinyje, ir sprendinių, nurodytų sprendime, kuriuo patvirtintas pats planas, turi būti vadovaujamasi brėžiniu. Kadangi Sprendimo Nr. 1 1 punkte nurodyta: „patvirtinti sklypo ( - ) detalųjį planą ir jo sprendinius (pagal pridedamą brėžinį)“, yra pagrindas daryti išvadą, kad Tarybos Sprendimo Nr. 1 1.5.2, 1.6.2 ir 1.7.2 punktai, kuriuose nurodyti Sklypo detaliojo plano sprendiniai, neatitinka nustatyta tvarka suderintame ir pačios Tarybos patvirtintame brėžinyje nurodytų sprendinių, yra klaidingi, prieštaraujantys Teritorijų planavimo įstatymo nuostatoms, todėl turi būti pataisyti, juos suvienodinant su brėžinyje nurodytais ir teisės aktų nustatyta tvarka su visuomene bei reikiamomis institucijomis suderintais sprendiniais. Neteisėtas yra ir Sprendimas Nr. 2, kuriuo be jokių motyvų ir nesant jokio teisinio pagrindo, atsisakyta ištaisyti Sprendimo Nr. 1 1.5.2. 1.6.2 ir 1.7.2 punktuose esančius neatitikimus Sklypo detaliojo plano brėžiniui. Pareiškėjo teigimu, neištaisius neatitikimų tarp Sprendimo Nr. 1 turinio ir pačios Tarybos patvirtinto detaliojo plano brėžinio, Sklypo detalusis planas negalės būti įregistruotas Planavimo dokumentų registre teisės aktuose nustatytais terminais. Pareiškėjas realiai negalės pasinaudoti šiuo detaliuoju planu ir tuo bus šiurkščiai pažeistos jos teisės bei įstatymų saugomi interesai.

6Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė bylą nutraukti vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 punktu.

7Atsiliepime (t. I, b. l. 174-181) paaiškino, kad pagal Teritorijų planavimo įstatymo 25 straipsnio 5 dalį bei Detaliųjų planų rengimo taisyklių 27.4 punktą, teritorijų planavimo dokumento rengimo baigiamąjį etapą sudaro: teritorijų planavimo dokumento sprendinių svarstymo ir derinimo stadija – viešas svarstymas, derinimas su institucijomis, ginčų nagrinėjimas; teritorijų planavimo dokumento tvirtinimo stadija – tikrinimas valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančioje institucijoje, tvirtinimas ir registravimas teritorijų planavimo registre. Šiuo atveju Sklypo detalusis planas 2009 m. birželio 8 d. buvo viešai apsvarstytas, 2009 m. liepos 30 d. suderintas Nuolatinėje statybų komisijoje ir 2009 m. rugsėjo 21 d. patikrintas Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamente. Miesto plėtros departamentas 2010 m. vasario 20 d. raštu Nr. A51-3623-(2.15.1.21-MP2) informavo UAB „Dilidus“, kad įvertinus ( - ) gatvėmis apriboto kvartalo urbanistinės plėtros ypatumus bei patvirtintus gretimų teritorijų detaliojo planavimo dokumentų sprendinius, pasitarimuose buvo nutarta, kad Sklypo detaliojo plano sprendiniuose turėtų būti sumažinti numatomi pagrindiniai reglamentai: maksimalus statinių aukštingumas (iki 7 aukštų), aukštis (iki 29 m) ir atitinkama absoliutinė altitudė. Šis Miesto plėtros departamento raštas nebuvo apskųstas. Remiantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento 33 straipsnio 3 punktu (tuo metu galiojusia redakcija), parengti Tarybos sprendimų projektai teikiami svarstyti pagal kompetenciją pagrindiniam komitetui. Komitetas, apsvarstęs projektą, turi pateikti išvadas. 2010 m. balandžio 21 d. vykusio Miesto plėtros komiteto posėdžio metu buvo svarstyta dėl sklypo ( - ) detaliojo plano tvirtinimo ir buvo nuspręsta pritarti Tarybos sprendimo projektui su siūlymu mažinti maksimalų statinių aukštį. Vadovaujantis Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 4 dalimi, Taryba detalųjį planą gali patvirtinti arba motyvuotai nepatvirtinti. Savivaldybės tarybos posėdžio, vykusio 2010 m. balandžio 28 d., metu buvo nuspręsta priimti sprendimą „Dėl sklypo ( - ) detaliojo plano tvirtinimo“ su Miesto plėtros komiteto siūlymu. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 8 dalį, patvirtintas detalusis planas įsigalioja kitą dieną po jo paskelbimo vietinėje spaudoje arba kitą dieną po oficialaus informacinio pranešimo vietinėje spaudoje apie teritorijų planavimo dokumento patvirtinimą ir viso teritorijų planavimo dokumento paskelbimo atitinkamos savivaldybės interneto tinklalapyje. Teritorijų planavimo įstatymo 28 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog duomenis apie patvirtintus teritorijų planavimo dokumentus kartu su šių dokumentų sprendiniais planavimo organizatoriai privalomai pateikia registruoti Teritorijų planavimo dokumentų registro tvarkytojui Teritorijų planavimo dokumentų registro nuostatuose nustatyta tvarka ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo duomenų patvirtinimo dienos. Pagal Detaliųjų planų rengimo taisyklių 66 punktą, detaliojo planavimo organizatorius atsako už planavimo proceso ir procedūrų organizavimą, teisingą su tuo susijusių dokumentų apiforminimą bei privalo laikytis nustatytos detaliojo plano derinimo, tvirtinimo bei įregistravimo tvarkos. Kadangi sklypo ( - ) detalus planas buvo patvirtintas 2010 m. balandžio 28 d., detaliojo planavimo organizatorius UAB „Dilidus“ patvirtintą detalųjį planą turėjo pateikti registruoti Teritorijų planavimo dokumentų registro tvarkytojui ne vėliau kaip iki 2010 m. gegužės 19 d. Pasak atsakovo, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad įstatymo nustatytu terminu kreipėsi į Teritorijų planavimo dokumentų registro tvarkytoją dėl detaliojo plano įregistravimo ir Teritorijų planavimo dokumentų registro tvarkytojas atsisakė įregistruoti patvirtintą detalųjį planą. Taigi pareiškėjas pats neatliko savo kaip detaliojo planavimo organizatoriaus pareigos įregistruoti Sklypo detalųjį planą. Pabrėžė, kad nors pareiškėjas prašo panaikinti Sprendimą Nr. 2, tačiau nenurodė jokių šio akto neteisėtumo pagrindų, numatytų ABTĮ 89 straipsnyje. Tarybos sprendimas dėl Sklypo detaliojo plano tvirtinimo gali būti keičiamas, kartojant detaliojo planavimo procedūrą, todėl Taryba, įvertinusi teritorijų planavimą reglamentuojančius teisės aktus, pagrįstai nusprendė nepritarti Tarybos sprendimo projektui „Dėl Tarybos 2010 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 1-1526 „Dėl sklypo ( - ) detaliojo plano tvirtinimo“ pakeitimo“. Be to, Sprendimu nėra nustatomos, pakeičiamos ar naikinamos tam tikros teisės ar pareigos, tai yra tik informacinio pobūdžio sprendimas, kuriuo Taryba išreiškė savo valią ir kuris pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių. Sprendimu pareiškėjo teisės ar teisėti interesai nebuvo pažeisti, todėl byla nutraktina ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu. Be kita ko, atsakovas akcentavo, kad Sprendimas Nr. 1 galioja, nes nenuginčytas.

8II.

9Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 26 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Dilidus“ skundą atmetė kaip nepagrįstą (t. II, b. l. 35-40).

10Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2010 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. 1-1526 patvirtino sklypo ( - ) detalųjį planą ir jo sprendinius pagal pridėtą brėžinį. Kadangi minėto Sprendimo 1.5.2, 1.6.2 ir 1.7.2 punktai neatitiko suderintame ir patvirtintame brėžinyje nurodytų sprendinių, būtent: sprendime nurodytas mažesnis detalaus plano 1b dalies galimas planuojamų statinių aukštingumas (vietoj 9 aukštų – 7 aukštai), mažesnis statinių aukštis (vietoj 35 metrų – 29 metrai) ir atitinkamai mažesnė absoliutinė altitudė (vietoje 179,15 metrų – 173,15 metrai), bendrovė 2011 m. vasario 21 d. prašymu „Dėl 2010 m. balandžio 28 d. Tarybos sprendimo Nr. 1-1526 patikslinimo“ kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, prašydama patikslinti ankščiau nurodytą sprendimą, kad jis atitiktų suderintame ir patvirtintame brėžinyje nurodytus sprendinius, t. y. detalaus plano 1b dalies galimas planuojamų statinių aukštingumas vietoj 7 aukštų būtų 9 aukštai, statinių aukštis vietoj 29 metrų – 35 metrai ir atitinkamai absoliutinė altitudė vietoje 173,15 metrų – 179,15 metrai. Įvertinęs šio prašymo turinį, teismas sprendė, kad pareiškėjas į atsakovą su minėtu prašymu kreipėsi ne dėl Sprendimo Nr. 1, kaip jis teigia, patikslinimo, tačiau siekė, kad šis sprendimas būtų pakeistas, t. y. pakeisti svarbūs sprendiniai: aukštingumas. Be to, kaip matyti, dėl Sprendimo Nr. 1 pakeitimo jis kreipėsi praėjus 10 mėnesių, o tai rodo, kad Sprendimas Nr. 1 jau buvo įsigaliojęs. Byloje nėra jokių prejudicinę reikšmę turinčių rašytinių įrodymų, kad šis sprendimas įstatymo nustatyta tvarka būtų panaikintas ir/ar pakeistas. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2011 m. rugpjūčio 31 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą ir paliko galioti ankstesnį savo Sprendimą Nr. 1. Be kita ko, byloje nustatyta ir tai, kad Miesto plėtros departamentas 2010 m. vasario 20 d. raštu Nr. A51-3623-(2.15.1.21-MP2) informavo UAB „Dilidus“, kad įvertinus ( - ) gatvėmis apriboto kvartalo urbanistinės plėtros ypatumus bei patvirtintus gretimų teritorijų detaliojo planavimo dokumentų sprendinius, pasitarimuose buvo nutarta, kad sklypo ( - ) detaliojo plano sprendiniuose turėtų būti sumažinti numatomi pagrindiniai reglamentai: maksimalus statinių aukštingumas (iki 7 aukštų), aukštis (iki 29 m) ir atitinkama absoliutinė altitudė. Apie šį sprendimą detaliojo plano rengėjai, UAB „JAD“ architektai, buvo informuoti derybų metu. Minėto rašto pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka neginčijo. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino, jog pareiškėjas neįrodė savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimo. Taryba, nusprendusi detalųjį planą patvirtinti su Miesto plėtros komiteto siūlymu, tiesiog išreiškė valią, o UAB „Dilidus“, kaip minėta, šios valios neginčijo.

11III.

12Pareiškėjas UAB „Dilidus“ Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

13Apeliacinį skundą (t. II, b. l. 44-52) grindė šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Sprendimo Nr. 1 1.5.2, 1.6.2 ir 1.7.2 punktuose įrašydama kitokius, nei tuo pačiu Sprendimu Nr. 1 patvirtintame detaliojo plano brėžinyje nurodyti, sprendinius, Taryba akivaizdžiai pažeidė Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 4 dalies nuostatą. Tokiu būdu buvo pažeistos ir pareiškėjo teisės bei teisėti interesai, nes buvo sukurta teisinio neapibrėžtumo situacija, neleidžianti pareiškėjui tinkamai (visa apimtimi ir be nepagrįstų apsunkinimų bei suvaržymų) įgyvendinti detaliojo plano sprendinius.
  2. Dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo, t. y. dėl Sprendimo Nr. 1 ir šiuo Sprendimu patvirtinto detaliojo plano brėžinio neatitikimų, pareiškėjas negalėjo ir negali tinkamai įvykdyti savo pareigos Teritorijų planavimo dokumentų registre įregistruoti tokį detalųjį planą, kokį teisės aktų nustatyta tvarka suderino su visuomene bei kompetentingomis institucijomis, ir kurio brėžinį patvirtino pati Taryba.
  3. 2011 m. vasario 21 d. prašymu pareiškėjas siekė, kad Savivaldybė pakeistų įsiteisėjusio ir galiojančio Sprendimo Nr. 1 netinkamus 1.5.2, 1.6.1 ir 1.7.2 punktus.
  4. Remiantis Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 3 dalimi, neteisėtai priimtą administracinį sprendimą dėl teritorijos planavimo dokumento patvirtinimo iki statybą leidžiančio dokumento išdavimo administracine tvarka panaikina šį sprendimą priėmęs subjektas arba teismas, jeigu šis sprendimas nepanaikinamas administracine tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad šioje nuostatoje yra įtvirtintas tam tikras elgesio modelis prieš kreipiantis į teismą administracinė procedūra, kai iki to laiko, kol nėra išduotas statybą leidžiantis dokumentas, pats subjektas, priėmęs galimai neteisėtą sprendimą, gali jį panaikinti (2011 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-896/2011). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad kiekvienas teisinį suinteresuotumą turintis asmuo iki tol, kol nėra išduotas statybą leidžiantis dokumentas, gali kreiptis į teritorijų planavimo dokumentą sprendimu patvirtinusį subjektą ir reikalauti, kad šis panaikintų ar pakeistų savo neteisėtą sprendimą, nepaisant to, kada šis sprendimas buvo priimtas.
  5. Sprendime Nr. 1 nėra jokių nuorodų į kokius nors Miesto plėtros komiteto ar kito organo siūlymus, todėl vien tai paneigia pirmosios instancijos teismo teiginį, kad Taryba nusprendė detalųjį planą tvirtinti su Miesto plėtros komiteto ir/ar kito organo siūlymu.
  6. Miesto plėtros komitetas 2010 m. balandžio 21 d. protokolu pritarė neegzistuojančiam Tarybos sprendimo dėl Sklypo detaliojo plano tvirtinimo projektui (toks projektas buvo parengtas ir pateiktas vos keliems savivaldybės tarnautojams tvirtinti tik praėjus beveik mėnesiui po Sprendimo Nr. 1 priėmimo, t. y. ne anksčiau kaip 2010 m. birželio 2 d.), todėl Taryba, priimdama Sprendimą Nr. 1, objektyviai negalėjo šiuo projektu vadovautis.
  7. Tarybai neegzistavo jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių jį galėjo atsisakyti tvirtinti visą ar kurią nors detaliojo plano dalį. Nei Teritorijų planavimo įstatymas, nei kiti teisės aktai nesuteikė Tarybai teisės patvirtinti detalųjį planą su sprendiniais, kurie prieš tai nebuvo apsvarstyti su visuomene ir nebuvo suderinti su kompetentingomis institucijomis.
  8. Sprendimas Nr. 2 buvo priimtas objektyviai neįvertinus visų reikiamų aplinkybių, o jo turinys bei forma neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) administracinės procedūros sprendimui keliamų reikalavimų.

14Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

15Atsiliepime (t. II, b. l. 58-66) iš esmės pakartojo savo atsiliepimo pirmosios instancijos teismui argumentus. Papildomai pažymėjo, kad Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 3 dalies redakcija, kuria remiasi pareiškėjas, įsigaliojo tik nuo 2010 m. spalio 1 d. Tarybos sprendimas Nr. 1-1526 buvo priimtas 2010 m. balandžio 28 d., todėl nagrinėjamu atveju turi būti remiamasi tuo metu galiojusia Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 3 dalies redakcija, kurioje buvo įtvirtinta, jog asmenys, kurie mano, kad patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai pažeidžia jų teises ar teisėtus interesus, Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka dėl viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo tvirtinti teritorijų planavimo dokumentą valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančioms institucijoms pagal šio įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nustatytą kompetenciją gali pateikti skundą arba kreiptis į teismą. Kadangi Tarybos sprendimas Nr. 1-1526 buvo paskelbtas spaudoje 2010 m. gegužės 8 d., sutinkamai su ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostatomis pareiškėjas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apie priimtą sprendimą, t. y. iki 2010 m. birželio 8 d., galėjo kreiptis į teismą. Kaip matyti, terminas kreiptis į teismą pareiškėjui baigėsi dar iki naujos Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 3 dalies redakcijos įsigaliojimo.

16IV.

17Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 4 d. nutartimi pareiškėjo skundą patenkino iš dalies bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. sprendimą pakeitė: pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Dilidus“ skundą patenkino iš dalies bei panaikino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 2-8 ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės tarybą artimiausiame posėdyje panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 1-1526 „Dėl sklypo ( - ) detaliojo plano tvirtinimo“ 1.5.2., 1.6.2. ir 1.7.2 punktus.

18Teismas išdėstė, jog administracinis ginčas kilo dėl viešojo administravimo subjekto sprendimo ir šio subjekto įpareigojimo atlikti atitinkamus veiksmus. Pažymėjo, jog nagrinėjant bylą turi būti vertinami skundžiamo administracinio akto teisėtumas ir pagrįstumas, nustatoma ar atsakovas kompetentingas atlikti reikalaujamus veiksmus, ar turi pareigą juos atlikti, o pareiškėjas teisę reikalauti jų atlikimo. Išdėstė, jog ginčui taikytina Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio (Pasiūlymų teikimas ir ginčų nagrinėjimas) 3 dalis (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-995 redakcija), numatanti, kad teritorijos planavimo proceso metu (iki teritorijos planavimo dokumento patvirtinimo) neteisėtai priimtą administracinį sprendimą ir neteisėtai priimtą administracinį sprendimą dėl teritorijos planavimo dokumento patvirtinimo iki statybą leidžiančio dokumento išdavimo administracine tvarka panaikina šį sprendimą priėmęs subjektas arba teismas, jeigu šis sprendimas nepanaikinamas administracine tvarka. Neteisėtai priimtą administracinį sprendimą dėl teritorijos planavimo dokumento patvirtinimo po statybą leidžiančio dokumento išdavimo panaikina teismas. Taigi, iki statybą leidžiančio dokumento išdavimo suinteresuotiems subjektams suteikta teisė rinktis kam reikšti reikalavimą panaikinti sprendimą dėl teritorijos planavimo dokumento patvirtinimo – šį sprendimą priėmusiam subjektui ar teismui. Nurodė, jog nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad kreipiantis į atsakovą pareiškėjui nebuvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas žemės sklypui, esančiam ( - ) (kadastrinis Nr. ( - )), todėl atsakovas, nustatęs, kad Tarybos 2010 m balandžio 28 d. sprendimas „Dėl sklypo ( - ) detaliojo plano tvirtinimo“ priimtas neteisėtai, privalėjo atsižvelgiant į teisės aktų pažeidimus panaikinti administracinį aktą ar jo dalį administracine tvarka.

19Išdėstė ir tai, jog Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2010 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 1-1526 1 punktu patvirtino sklypo ( - ) detalųjį planą ir jo sprendinius pagal pridėtą brėžinį. Nustatyta, kad Sprendimo 1.5.2, 1.6.2 ir 1.7.2 punktai neatitinka suderintame ir patvirtintame brėžinyje nurodytų sprendinių. Sprendime nurodytas mažesnis detalaus plano 1b dalies galimas planuojamų statinių aukštingumas – 7 aukštai (1.5.2. punktas), mažesnis statinių aukštis – 29 metrai (1.6.2. punktas) ir mažesnė absoliutinė altitudė – 173,15 metrai(1.7.2. punktas). Konstatavo, jog šios administracinėje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad patvirtintas detalusis planas dalyje yra neteisėtas, nes jo tvirtinimas buvo atliktas pažeidžiant pagrindines taisykles, reglamentuojančias šią procedūrą. Detaliojo plano tvirtinimo stadijoje Teritorijų planavimo įstatymas (26 straipsnio 4 dalis) subjektui, kompetentingam tvirtinti detalųjį planą, suteikia teisę patvirtinti detalųjį planą arba jo motyvuotai nepatvirtinti, nenumatydamas trečio sprendimo varianto. Atsakovas patvirtino detaliojo plano sprendinius, kurie nebuvo patikrinti įstatymo nustatyta tvarka, t.y. patvirtino detalųjį planą, kuriame po teritorijų planavimo patikrinimo buvo pakeistas vienas iš privalomų teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimo elementų – leistinas pastatų aukštis (Teritorijų planavimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Tokiais veiksmais atsakovas iš esmės pažeidė įstatyme nustatytą teritorijos planavimo procedūros baigiamąjį etapą, t. y. teritorijų planavimo tvirtinimo stadiją – valstybinės teritorijų planavimo priežiūrą atliekančiai institucijai patikrinus detalųjį planą ir jį suderinus, savivaldybė patvirtino pakeistą planą, keičiant vieną iš privalomųjų reikalavimų (Teritorijų planavimo įstatymo 25 straipsnio 5 dalies 2 punktas, 26 straipsnis). Sprendė, kad atsakovas iš esmės pažeidė minėtas ir kitas detaliojo planavimo proceso eigą reglamentuojančias teisės normas, detaliojo plano tvirtinimą reglamentuojančias teisės normas bei teritorijų planavimo dokumentų derinimo ir teikimo tvirtinti bendrąją tvarką (Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnis) ir atkreipė dėmesį į šiuo klausimu esančią teismų praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-2137/2012). Taip pat pažymėjo, kad atsakovo detaliojo plano tvirtinimo stadijoje atlikti veiksmai negali būti vertinami kaip detaliojo plano keitimas, kadangi keičiamas gali būti tik patvirtintas planas ir ta pačia tvarka keitimus rengiant, derinant ir tvirtinant kaip ir detalųjį planą (Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 7 dalis).

20Pridūrė, jog pripažinus, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. 2-8 priėmimo metu buvo aiškus Tarybos 2010 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 1-1526 „Dėl sklypo ( - ) detaliojo plano tvirtinimo“ dalies neatitikimas teisės aktų reikalavimams, konstatuotina, kad atsakovas turėjo pareigą neteisėtą sprendimo dalį (1.5.2., 1.6.2. ir 1.7.2 punktus) panaikinti (Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 3 dalis). Pažymėjo, jog ši pareiga nebuvo įvykdyta, todėl atsakovo 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas Nr. 2-8, kuriuo nuspręsta nepritarti sprendimo projektui „Dėl Tarybos 2010 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 1-1526 „Dėl sklypo ( - ) detaliojo plano tvirtinimo“ pakeitimo“ ir paliktas galioti 2010 m. balandžio 28 d. priimtas sprendimas Nr. 1-1526, pripažįstamas neteisėtu ir panaikinamas. Nurodė ir tai, jog pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės tarybą artimiausiame posėdyje ištaisyti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. balandžio 28 d. sprendime Nr. 1-1526 „Dėl sklypo ( - ) detaliojo plano tvirtinimo“ esančius neatitikimus patvirtintam sklypo ( - ) detaliojo plano brėžiniui jo nurodytu būdu negali būti tenkinamas pilnai, kadangi aptartas reguliavimas tokios pareigos atsakovui nenumato. Kaip minėta Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 3 dalies pagrindu atsakovas turi teisę ir pareigą administracine tvarka tik panaikinti neteisėtą sprendimo dalį. Tačiau tenkinant reikalavimą iš dalies atsakovas įpareigojamas panaikinti neteisėtą ginčijamo sprendimo dalį, dėl kurios aktas tapo ydingu. Panaikinus Sprendimo 1.5.2., 1.6.2. ir 1.7.2 punktus, likę ( - ) detaliojo plano sprendiniai taps aiškūs ir neprieštaringi.

21V.

22Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė 2012 m. lapkričio 2 d. (pagal gavimo datą) pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą, kuriuo prašo: 1) atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-2641/2012; 2) panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai arba plenarinei sesijai; 3) sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. nutarties vykdymą iki ši administracinė byla bus išnagrinėta iš naujo.

23Prašyme išdėsto bylos eigą bei pažymi, jog nepraleido termino prašymui dėl proceso atnaujinimo pagal ABTĮ 156 straipsnio 1 dalį paduoti. Remiasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu bei akcentuoja, jog šioje administracinėje byloje akivaizdus materialinės teisės normų pažeidimas pasireiškė teismui klaidingai aiškinant ir taikant Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 3 dalį bei šios teisės normos taikymo kontekste pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 ir 120 straipsnius, taip pat – Vietos savivaldos įstatymo nuostatas. Mano, jog teismas, įpareigodamas Savivaldybės tarybą artimiausiame posėdyje panaikinti Savivaldybės tarybos 2010 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 1-1526 „Dėl sklypo ( - ) detaliojo plano tvirtinimo“ 1.5.2, 1.6.2 ir 1.7.2 punktus, neatsižvelgė į imperatyvias Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Vietos savivaldos įstatymo nuostatas ir sukūrė beprecedentinį pavyzdį, kaip teismo nutartimi buvo paneigtas teisinės valstybės ir savivaldos laisvės principai bei savivaldybės tarybos nario mandato turinys. Cituoja Konstitucijos 120 straipsnį bei remiasi Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 23 d., 2011 m. lapkričio 17 d., 2005 m. liepos 8 d. nutarimais bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1425-09. Taip pat vadovaujasi Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 6 straipsniu, 1 dalies 13 punktu, 3 straipsnio 3 punktu, 11, 12 ir 13 straipsniais, Europos vietos savivaldos chartijos 3 straipsnio 1 dalimi, 4 straipsnio 2 dalimi, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos reglamento, patvirtinto Savivaldybės tarybos 2004 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. 1-202. Akcentuoja, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariai pagal išdėstytąjį teisinį reguliavimą turi teisę laisvai, vadovaujantis savo sąžine ir vidiniu įsitikinimu, balsuoti už pateiktą sprendimo projektą. Tuo tarpu priešingu atveju būtų paneigiamas savivaldybės tarybos nario mandato (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 119 str. 2 d.) turinys, reiškiantis tokį atstovaujamosios institucijos (savivaldybės tarybos) nario ryšį su rinkėjais, kai jis juridiškai nesaistomas vadinamaisiais rinkėjų priesakais, neprivalo įgyvendinti rinkimų apygardos rinkėjų valingų nurodymų ir negali būti atšauktas prieš laiką tai yra nutrauktas mandato galiojimas nepasibaigus parlamento kadencijos laikui. Pabrėžia, kad savivaldybės nario mandato turinys apima ir tai, kad savivaldybės tarybos narys vadovaujasi tais tikslais ir uždaviniais, kurie aktualūs vietos bendruomenės interesams ir tikslams, o, pasirinkdamas įvairių sprendimų variantus, vadovaujasi savo įsitikinimais (sąžine), kurių niekas negali jam primesti ar priversti elgtis prieš savo valią. Apibendrina, jog savivaldybės tarybos nariai yra laisvi apsisprendžiant dėl balsavimo ir negali būti įtakojami, todėl teismo įpareigojimas balsavimo būdu pasiekti tam tikrą rezultatą t. y. panaikinti Savivaldybės tarybos 2010 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 1-1526 „Dėl sklypo ( - ) detaliojo plano tvirtinimo“ 1.5.2, 1.6.2 ir 1.7.2 punktus prieštarauja minėtam teisiniam reglamentavimui. Be to, net teismui nusprendus, kad Savivaldybės tarybos 2010 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 1-1526 „Dėl sklypo ( - ) detaliojo plano tvirtinimo“ 1.5.2, 1.6.2 ir 1.7.2 punktai yra neteisėti, teismas šiuos punktus galėjo panaikinti tik pats savo sprendimu, o ne įpareigoti Savivaldybės tarybą tai padaryti artimiausiame posėdyje, tokiu būdu akivaizdžiai paneigdamas savivaldybės tarybos nario mandato turinį, taip pat savivaldos laisvės bei teisinės valstybės principus.

24Taip pat remiasi Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 3 dalimi bei pažymi, jog minėto straipsnio redakcija, kuria rėmėsi teismas, įsigaliojo tik nuo 2010 m. spalio 1 d. Pažymi, jog Savivaldybės tarybos sprendimas Nr. 1-1526 „Dėl sklypo ( - ) detaliojo plano tvirtinimo“ buvo priimtas 2010 m. balandžio 28 d., todėl nagrinėjamu atveju teismas turėjo remtis tuo metu galiojusia Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 3 dalies redakcija, kurioje buvo įtvirtinta, jog asmenys, kurie mano, kad patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai pažeidžia jų teises ar teisėtus interesus, Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka dėl viešojo administravimo subjekto priimto sprendimo tvirtinti teritorijų planavimo dokumentą valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančioms institucijoms pagal šio įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nustatytą kompetenciją gali pateikti skundą arba kreiptis į teismą. Remiasi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi bei mano, jog Savivaldybės tarybos sprendimas Nr. 1-1526 „Dėl sklypo ( - ) detaliojo plano tvirtinimo“ per vieną mėnesį, t. y. iki 2010 m. birželio 8 d., galėjo būti apskųstas teismui, tačiau pareiškėjas šia teise nepasinaudojo, todėl Savivaldybės tarybos 2010 m. balandžio 28 d. sprendimas Nr. 1-1526 „Dėl sklypo ( - ) detaliojo plano tvirtinimo“ yra nenuginčytas, teisėtas ir galiojantis. Pabrėžia, kad būtent šis sprendimas laikytinas administraciniu sprendimu dėl sklypo ( - ) planavimo dokumento patvirtinimo.

25Akcentuoja ir tai, jog Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 3 dalis reglamentuoja tik neteisėtai priimto administracinio sprendimo dėl teritorijos planavimo dokumento patvirtinimo panaikinimą, o pareiškėjas reikalavimą siejo su Savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. 2-8, kuriuo nuspręsta nepritarti sprendimo projektui „Dėl Tarybos 2010 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 1-1526 „Dėl sklypo ( - ) detaliojo plano tvirtinimo“ pakeitimo“, panaikinimu. Mano, jog nagrinėjamu atveju teismas neįvertino, kad Savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas Nr. 2-8 negali būti laikytinas administraciniu sprendimu dėl teritorijos planavimo dokumento patvirtinimo. Taip pat remiasi Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 8 punktu bei nurodo, jog vertinant Savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 31d. sprendimo Nr. 2-8 teisinę prigimtį matyti, jog šiuo sprendimu, visų pirma, konstatuojamas faktas, kad Savivaldybės taryba nagrinėjo pareiškėjo pateiktą 2011 m. vasario 21 d. prašymą dėl Savivaldybės tarybos 2010 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 1-1526 patikslinimo, antra, nusprendė nepritarti Savivaldybės tarybos sprendimo projektui „Dėl Tarybos 2010 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 1-1526 „Dėl sklypo ( - ) detaliojo plano tvirtinimo“ pakeitimo“ ir nurodė, kad nagrinėjamu atveju galioja Savivaldybės tarybos 2010 m. balandžio 28 d. sprendimas Nr. 1-1526 „Dėl sklypo ( - ) detaliojo plano tvirtinimo“. Pažymi, jog Savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendime Nr. 2-8 nėra nustatomos, pakeičiamos ar naikinamos tam tikros teisės ar pareigos, tai yra tik informacinio pobūdžio sprendimas, kuriuo Savivaldybės taryba išreiškė savo valią ir kuris pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių, be to, jam nenustatoma jokia privaloma elgesio taisyklė, todėl mano, jog Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 3 dalis teismo nagrinėjamu atveju apskritai negalėjo būti taikoma.

26Priduria ir tai, jog net teismui ir nusprendus, kad ginčo santykiams Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 3 dalis yra taikytina, svarbu atkreipti dėmesį, kad šioje teisės normoje yra įtvirtinta galimybė teismui panaikinti visą neteisėtai priimtą administracinį sprendimą dėl teritorijos planavimo dokumento patvirtinimo, o ne jo dalį, kaip kad nagrinėjamu atveju padarė teismas. Taip pat analizuoja minėto straipsnio 3 dalies normos konstrukciją ir pažymi, jog įstatymų leidėjas nenumatė trečio neteisėtai priimto administracinio sprendimo dėl teritorijos planavimo dokumento patvirtinimo panaikinimo varianto, t. y. nesuteikė galimybės teismui įpareigoti sprendimą priėmusį subjektą panaikinti dalį neteisėtai priimto administracinio sprendimo dėl teritorijos planavimo dokumento patvirtinimo. Be to, atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas į atsakovą su prašymu kreipėsi dėl Savivaldybės tarybos 2010 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 1-1526 „Dėl sklypo ( - ) detaliojo plano tvirtinimo“ pakeitimo, siekdamas, kad būtų pakeisti svarbūs sprendiniai – aukštingumas, o šioje administracinėje byloje pareiškėjas reikalavimą formulavo, taip pat prašydamas teismo ne panaikinti, o ištaisyti Savivaldybės tarybos 2010 m. balandžio 28 d. sprendime Nr. 1-1526 „Dėl sklypo ( - ) detaliojo plano tvirtinimo“ esančius neatitikimus patvirtintam sklypo ( - ) detaliojo plano brėžiniui, t. y. pakeisti šio sprendimo 1.5.2 punktą <...> Remiasi ir Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 7 dalimi, Detaliųjų planų rengimo taisyklių 54 punktu bei tikina, jog teismas neatsižvelgė į tai, jog Savivaldybės tarybos sprendimas dėl sklypo ( - ) detaliojo plano tvirtinimo gali būti keičiamas, kartojant detaliojo planavimo procedūrą. Priduria, jog šioje administracinėje byloje teismas nagrinėjo Savivaldybės tarybos 2010 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 1-1526 „Dėl sklypo ( - ) detaliojo plano tvirtinimo“ teisėtumą ir pagrįstumą ignoruodamas aplinkybę, kad šis sprendimas yra nenuginčytas, įsiteisėjęs ir galiojantis. Tuo tarpu teismas visiškai nevertino Savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo Nr. 2-8 teisėtumo ir pagrįstumo, nors būtent šis sprendimas ir buvo ginčo dalykas.

27Pareiškėjas UAB „Dilidus“ pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui rašytinius paaiškinimus, kuriais prašo atsakovo prašymą atmesti ir atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-2641/2012.

28Rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, jog atsakovas nepagrįstai teigia, kad teismas sprendimu įpareigodamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybą priimti atitinkamą sprendimą, paneigė savivaldybės tarybos nario mandato turinį bei Konstitucijos ir kitų tarptautinių teisės aktų laiduojamus savivaldos laisvės bei teisinės valstybės principus. Remiasi Konstitucinio Teismo suformuota jurisprudencija (1998 m. vasario 18 d., 200 m. birželio 13 d., 2001 m. birželio 28 d., 2002 m. sausio 14 d., 2002 m. gruodžio 24 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimais) bei pažymi, jog nors Konstitucija ir laiduoja savivaldybėms savarankiškumą, jų veiksmų laisvė negali būti suprantama kaip neribota, nes savivaldybių teises riboja įstatymai, kurių jos privalo laikytis ir juos vykdyti. Taip pat remiasi Konstitucijos 124 straipsniu bei pažymi, jog teisminė kontrolė šiame straipsnyje yra numatyta ir savivaldybių institucijoms bei jų veiksmams. Vadovaujasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi bylose Nr. I1-04/2006, I1-02/2006, Konstitucinio Teismo 1994 m. birželio 30 d. nutarimu ir 1997 m. lapkričio 13 d. sprendimu bei akcentuoja, jog priimto teismo sprendimo teisinė galia byloje nustatytiems faktams bei teisiniams santykiams suteikia neginčijamą teisinį statusą. Tikina, jog atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba viršijo savo įgaliojimus ir pažeidė teisės aktų nustatytas sprendimų priėmimo taisykles, siekiant atstatyti pareiškėjo pažeistas teises ir teisėtus interesus bei panaikinti teisinio neapibrėžtumo situaciją, ji buvo įpareigota ištaisyti šiuose dokumentuose dėl jos kaltės atsiradusius netikslumus. Priduria, kad nepriklausomai nuo to, kokio subjekto atžvilgiu teismo sprendimas yra priimtas, ar tas subjektas veikia autonomiškai, ar yra pavaldus kitam, teismo sprendimas yra privalomas, todėl įsiteisėjusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis yra privaloma atsakovui bei turi būti vykdoma visa apimtimi. Tuo tarpu jeigu teismo sprendimo teisinė galia neturėtų privalomumo požymio, sprendimas taptų deklaracija ir nebetektų reikšmės, būtų paneigtas konstitucinis teisinės valstybės principas, o tuo pačiu ir teisminės valdžios autoritetas.

29Taip pat nurodo nesutinkąs su atsakovo argumentais dėl to, jog teismas ginčo metu taikė neaktualią Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 3 dalies redakciją, nes joje įtvirtintas tam tikras elgesio modelis prieš kreipiantis į teismą – administracinė procedūra, kai iki to laiko, kol nėra išduotas statybą leidžiantis dokumentas, pats subjektas, priėmęs galimai neteisėtą sprendimą, gali jį panaikinti. Pabrėžia, kad nei Teritorijų planavimo įstatymas, nei kiti teisės aktai nenustato konkrečiai apibrėžto termino, per kurį suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teritorijų planavimo dokumentą patvirtinusį subjektą dėl tokio galimai neteisėto sprendimo panaikinimo. Priešingai – galimybė panaikinti toki sprendimą siejama tik su tam tikro įvykio atsiradimu (statybą leidžiančio dokumento išdavimu). Todėl mano, jog kiekvienas teisinį suinteresuotumą turintis asmuo iki tol, kol nėra išduotas statybą leidžiantis dokumentas, gali kreiptis į teritorijų planavimo dokumentą sprendimu patvirtinusį subjektą ir reikalauti, kad šis panaikintų ar pakeistų savo neteisėtą sprendimą, nepaisant to, kada šis sprendimas buvo priimtas, o tuo atveju, jei minėtas subjektas atsisako panaikinti ar pakeisti galimai neteisėtą sprendimą, teisinį suinteresuotumą turintis asmuo turi teisę kreiptis į teismą dėl tokio sprendimo panaikinimo ar pakeitimo. Tikina, jog teikdamas atsakovui prašymą laikėsi aptartosios procedūros, o atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą ir jo netenkinęs, pats pripažino, kad konkrečiu atveju taikytina naujoji Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 3 dalies redakcija. Be to, pažymi, jog faktą, kad jis laikėsi sprendimų apskundimų procedūros bei nepraleido įstatyme nustatyto termino kreiptis į teismą dėl šių sprendimų ginčijimo galutinai konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS858-896-11.

30Mano, jog atsakovas taip pat klaidingai teigia, kad įstatymų leidėjas nesuteikė galimybės teismui įpareigoti sprendimą priėmusį subjektą panaikinti dalį neteisėtai priimto administracinio spendimo dėl teritorijos planavimo dokumento patvirtinimo. Pabrėžia, jog Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 3 dalyje vartojamas terminas „panaikinti“ turi būti aiškinamas plačiai, t. y. neteisėtai priimtų administracinių sprendimų panaikinimas reiškia bet kokių neatitikimų panaikinimą. Pažymi, jog atsakovo pateiktas vien tik formalus ir lingvistinis šios nuostatos aiškinimas neatspindi tikrosios įstatymo normos paskirties. Mano, jog itin siaura minėtos normos interpretacija netektų savo reikšmės bei itin apribotų ne tik asmenų teisę ginčyti tokius sprendimus, bet suvaržytų ir pačių teismų teises. Todėl TPĮ 32 straipsnio 3 dalis turi būti sistemiškai aiškinama bei taikoma kartu su ABTĮ 88 straipsnio 2 punktu, kuris numato, jog išnagrinėjęs bylą, administracinis teismas turi teisę patenkinti skundą (prašymą) ir panaikinti skundžiamą aktą (ar jo dalį) arba įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą. Taip pat išdėsto su ginčo esme besisiejančius argumentus bei pažymi manąs, jog teismas, įpareigodamas Vilniaus miesto savivaldybės tarybą artimiausiame posėdyje panaikinti Sprendimo Nr. 1 1.5.2, 1.6.2 ir 1.7.2 punktus, tinkamai vadovavosi Teritorijų planavimo įstatymo ir ABTĮ nuostatomis bei jų nepažeidė.

31Taip pat nurodo nesutinkantis su atsakovo argumentais dėl to, jog Savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas Nr. 2-8 nesukėlė jam jokių teisinių pasekmių. Nurodo, jog šiuo sprendimu, remiantis Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 12 dalimi, 19 straipsnio 1 dalimi bei 34 straipsnio 1 dalimi, buvo iš esmės užbaigta administracinė procedūra, todėl jis laikytinas administracinės procedūros sprendimu, privalančiu atitikti tokiems sprendimams keliamiems turinio bei formos reikalavimams.

32Teisėjų kolegija

konstatuoja:

33VI.

34Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.

35Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

36Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog proceso atnaujinimo pagrindai teismų turi būti taikomi neformaliai bei laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas yra galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Brumarescu v. Rumunija (bylos Nr. 28342/95), 2002 m. liepos 25 d. sprendimas byloje Sovtransavto Holding v. Ukraina (bylos Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Sypchenko v. Rusija (bylos Nr. 38368/04), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2007). Taigi, visais atvejais analizuojant klausimą dėl proceso atnaujinimo turi būti atsižvelgiama į bendruosius principus, tokius kaip protingumas, sąžiningumas, koncentruotumas, ekonomiškumas ir kt. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, jog proceso atnaujinimo institutas negali būti naudojamas kaip priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti teismo priimtų sprendimų vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2010).

37ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra išvardinta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Asmuo, paduodantis prašymą dėl proceso atnaujinimo, turi šį prašymą pagrįsti įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

38Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas taip pat patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

39ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą buvo priimtas ir tuo pačiu įsiteisėjo 2012 m. spalio 4 d., todėl atsakovas, 2012 m. lapkričio 2 d. pateikdamas prašymą atnaujinti procesą, nepraleido bendrojo ABTĮ įtvirtinto termino.

40Iš atsakovo prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-2641/2012 suprastina, jog jis savo prašymą iš esmės grindžia ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

41ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

42Pažymėtina, kad šio punkto taikymas yra sietinas su materialinės teisės normų pažeidimo akivaizdumu. Tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., administracines bylas Nr. P756-153/2009, P502-119/2009). Akcentuotina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

43Iš administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, priimtos galutinės nutarties matyti, jog apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, panaikino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą Nr. 2-8 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2) ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės tarybą artimiausiame posėdyje panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. balandžio 28 d. sprendimo Nr. 1-1526 „Dėl sklypo ( - ) detaliojo plano tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 1) 1.5.2., 1.6.2. ir 1.7.2 punktus.

44Atsakovas, pagrįsdamas savo prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-2641/2012, pirmiausia teigia, jog konkrečiu atveju teismo įpareigojimas savivaldybės tarybai artimiausiame posėdyje panaikinti neteisėtus Sprendimo Nr. 1 punktus pažeidžia savivaldybės tarybos nario laisvo mandato, be kita ko, implikuojančio tai, jog savivaldybės tarybos nariui prieš jo valią niekas negali primesti vienokio ar kitokio elgesio modelio, turinį, taip pat savivaldos laisvės bei teisinės valstybės principus.

45Teisėjų kolegija su minėtaisiais atsakovo argumentais dėl teismo įpareigojimu tariamai sukuriamu savivaldybės tarybos nario laisvo mandato turinio pažeidimo, kas, jo nuomone, rodo esminį materialinės teisės normos pažeidimą administracinėje byloje, nesutinka. Pažymėtina, jog Konstitucijos 120 straipsnis įtvirtina, kad savivaldybės (ergo, ir savivaldybės taryba, kaip savivaldybės atstovaujamoji institucija) pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis taip pat įtvirtina, jog vienas iš pagrindinių principų, kuriais grindžiama vietos savivalda, yra savivaldybių savarankiškumo ir veiklos laisvė pagal Konstitucijoje ir įstatymuose apibrėžtą kompetenciją. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog nors savivalda ir suponuoja tam tikrą veiklos laisvę bei savarankiškumą, nepriklausomumą nuo valstybės valdžios institucijų, ši laisvė nėra beribė, o savarankiškumas nėra galimybė ignoruoti valstybės interesus (žr. Birmontienė T., Jarašiūnas E., Kūris E. ir kt., Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius, 2002, p. 799).

46Teisėjų kolegijos vertinimu, vietos savivaldos savaveiksmiškumo laisvės limitacija išplaukia iš pačių aukščiau paminėtųjų normų konstrukcijos, t. y. laisvė vietos savivaldos institucijoms priiminėti įvairius sprendimus laiduojama tik joms veikiant pagal savo kompetenciją (intra vires), kurią apibrėžia Konstitucija ir ordinariniai įstatymai, taipogi – iš Konstitucijos 5 straipsnio, numatančio, jog valdžios galias riboja Konstitucija. Be to, bendrasis teisėtumo principas (legalitas regnorum fundamentum), be kita ko, įtvirtintas Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, bei įpareigojantis viešąją valdžią laikytis Konstitucijos ir kitų teisės aktų, taip pat suponuoja tai, jog minėtoji savaveiksmiškumo laisvė baigėsi ten, kur ja vietos savivaldos institucijos pradeda piktnaudžiauti savo neteisėtais veiksmais. Pridurtina, jog siekiant užtikrinti minėtąjį teisėtumo principą, Konstitucijos 124 straipsnis taipogi įtvirtina teisę skųsti teismui savivaldybių tarybų, jų vykdomųjų organų, bei jų pareigūnų aktus ir veiksmus, pažeidžiančius piliečių ar organizacijų teises.

47Todėl teismo vertinimu, atsakovas nepagrįstai argumentuoja, jog teismui įpareigojus savivaldybės tarybą panaikinti sprendimą dalyje, kurioje teismas nustatė jį esant neteisėtu, bus pažeidžiamas savivaldybės tarybos nario laisvės mandato principas, įpareigojant minėtąjį narį balsuoti ne pagal vidinį įsitikinimą, nes minėtasis principas, remiantis aukščiau išdėstytais argumentais, negali būti traktuojamas absoliučiu ten, kur vietos savivalda veikia neteisėtai, bei tai juo labiau neįrodo akivaizdaus materialinės teisės normos pažeidimo byloje. Konkrečiu atveju pareiškėjas pasinaudojo Konstitucijos 124 straipsnio jam laiduojama teise teismine tvarka kvestionuoti savivaldybės tarybos sprendimą kaip acta iure imperii (lot. – aktą, priimtą realizuojant viešosios valdžios įgalinimus), o teismas, kaip teisingumą vykdanti institucija, nustačiusi jo neteisėtumą, įpareigojo savivaldybės tarybą jį dalyje panaikinti, todėl teiginiai esą tokiu įpareigojimu savivaldybės tarybos nariai yra verčiami balsuoti prieš savo valią vertintini kritiškai.

48Atsakovas, grįsdamas savo prašymą atnaujinti procesą, taip pat nurodo, jog teismas klaidingai aiškino ir taikė Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 3 dalį, būtent – teismas klaidingai pritaikė vėliau laike įsigaliojusią šio straipsnio redakciją, nes tuo metu, kai buvo priimtas Sprendimas Nr. 1, kuriuo buvo iš dalies patvirtinti netinkami detaliojo plano sprendiniai, Teritorijų planavimo įstatymas nenumatė galimybės panaikinti teritorijos planavimo metu neteisėtai priimtą sprendimą administracine tvarka. Priešingai – tokia nuostata įsigaliojo tik nuo nuo 2010 m. spalio 1 d., įsigaliojus naujai straipsnio redakcijai, įtvirtinančiai, jog teritorijos planavimo proceso metu (iki teritorijos planavimo dokumento patvirtinimo) neteisėtai priimtą administracinį sprendimą ir neteisėtai priimtą administracinį sprendimą dėl teritorijos planavimo dokumento patvirtinimo iki statybą leidžiančio dokumento išdavimo administracine tvarka panaikina šį sprendimą priėmęs subjektas arba teismas, jeigu šis sprendimas nepanaikinamas administracine tvarka.

49Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo motyvus šioje dalyje, pažymi, jog jie taip pat nėra pagrįsti. Teismo nuomone, teismas teisės aktų taikymo laike taisyklių nepažeidė, nes minėtoji norma savo pobūdžiu yra procedūrinė, todėl teigti, jog ja negalima buvo vadovautis, nes materialiniai santykiai tarp pareiškėjo pradėjo klostytis anksčiau, be kita ko – priėmus Sprendimą Nr. 1, yra neteisinga. Atkreiptinas dėmesys, jog analizuojama norma neįtvirtina apibrėžto termino, per kurį suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teritorijų planavimo dokumentą patvirtinusį subjektą dėl tokio galimai neteisėto sprendimo panaikinimo, tačiau galimybė panaikinti tokį sprendimą administracine tvarka iš esmės yra siejama tik su viena aplinkybe, t. y. tuo, jog dar nėra išduotas statybą leidžiantis dokumentas. Tuo tarpu po statybą leidžiančio dokumento išdavimo neteisėtai priimtą administracinį sprendimą dėl teritorijos planavimo dokumento patvirtinimo panaikina teismas. Administracinės bylos, kurioje prašoma atnaujinti procesą, duomenys patvirtina, jog statybą leidžiantis dokumentas, konkrečiu atveju pareiškėjo kreipimosi į atsakovą metu dar nebuvo išduotas, todėl jis pagrįstai incijavo administracinę procedūrą (žr. Viešojo administravimo įstatymo trečiąjį skirsnį), kurios galutinis sprendimas ir tapo teisminės revizijos dalyku minėtoje byloje. Todėl darytina išvada, jog atsakovas nepagrįstai teigia, jog pareiškėjas savo pažeistas teises ir teisėtus interesus ginti būtinai turėjo, kreipdamasis į teismą, per ABTĮ 33 straipsnyje nustatytąjį terminą ir tai nesuteikia teisėjų kolegijai pakankamo pagrindo konstatuoti esminės materialinės teisės taikymo klaidos byloje.

50Pridurtina, jog kritiškai vertintini ir atsakovo teiginiai, kad net ir pasivadovavęs Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 3 dalimi, teismas ginčytinus sprendimus turėjo panaikinti pats, o minėtoji norma nesuteikia teismui galimybės įpareigoti sprendimą priėmusį subjektą panaikinti dalį neteisėtai priimto administracinio sprendimo dėl teritorijos planavimo dokumento patvirtinimo. Šioje bylos plotmėje pažymėtina, jog pareiškėjas, formuluodamas skundo reikalavimus, turi atsižvelgti į ABTĮ 88 straipsnyje numatytas teismo sprendimo rūšis (pvz., 2009 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009), o teismas pagal minėtojo straipsnio 3 dalį išnagrinėjęs bylą administracinis teismas gali patenkinti skundą (prašymą) ir įpareigoti savivaldybių administravimo subjektą, į kurių sąrašą, skaitant šią normą kartu su ABTĮ 2 straipsnio 9 dalimi, patenka ir savivaldybių tarybos, atitinkamai įgyvendinti įstatymą, vykdyti Vyriausybės nutarimą ar kitą teisės aktą. Pridurtina, jog ABTĮ 88 straipsnio 4 dalis taip pat įtvirtina, jog teismas, išnagrinėjęs bylą, gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. Taigi, iš paminėtųjų nuostatų akivaizdu, jog teismas ir konkrečioje byloje, įvertinęs pareiškėjo skundo reikalavimą ir procesinių įstatymų jam suteikiamas galimybes, siekdamas efektyviai apginti pažeistas pareiškėjo teises, nusprendė patenkinti pareiškėjo skundą įpareigodamas savivaldybės tarybą pašalinti padarytą pažeidimą ir toks jo sprendimas, teisėjų kolegijos manymu, nesuponavo esminio suklydimo pritaikant teisės normą. Pabrėžtina, jog atsakovas įtikinamai neįrodė, kodėl būtent teismas turėjo pats panaikinti neteisėtai priimtą administracinį sprendimą dėl teritorijos planavimo dokumento patvirtinimo ir kodėl, jo manymu, teismo sprendimas išspręsti ginčą išdėstytuoju būdu akivaizdžiai prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 3 daliai.

51Analogiškais motyvais nepagrįstinais laikytini ir atsakovo argumentai, jog teismas turėjo panaikinti ginčytą sprendimą visa apimtimi, o ne iš dalies, nes tokio apribojimo teismui, priešingai nei bandoma įteigti, Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 3 dalis expressis verbis nenumato.

52Pažymėtina ir tai, jog atsakovas taip pat akcentuoja, jog Savivaldybės tarybos 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas Nr. 2-8 apskritai negali būti laikytinas administraciniu sprendimu dėl teritorijos planavimo dokumento patvirtinimo, nes nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių, todėl Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 3 dalis konkrečiu atveju apskritai neturėjo būti taikoma. Su tokiais teiginiais taipogi nėra pagrindo sutikti, nes įvertinus minėtojo sprendimo turinį teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog juo nebuvo patenkintas pareiškėjo prašymas, kas suponavo pareiškėjo teisinio statuso pokytį, todėl sprendimas, priešingai nei teigia atsakovas, nebuvo konstatuojamojo pobūdžio. Remiantis minėtais motyvais, konstatuotina, jog ir šioje dalyje atsakovas savo prašymo atnaujinti procesą dėl esminio materialinės teisės normų pažeidimo neįrodė.

53Pakartotina, jog proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrindė, todėl jo prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu netenkintinas.

54Pridurtina, jog netenkinus atsakovo prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-2641/2012, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį jo prašymą sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 4 d. nutarties vykdymą iki ši administracinė byla bus išnagrinėta iš naujo.

55Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Nutarė

56Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

57Proceso administracinėje byloje Nr. A502-2641/2012 neatnaujinti.

58Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Dilidus“... 5. Skunde (I t., b. l. 1-5; II t., b. l. 24A-24E) pareiškėjas paaiškino, kad jo... 6. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė... 7. Atsiliepime (t. I, b. l. 174-181) paaiškino, kad pagal Teritorijų planavimo... 8. II.... 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 26 d. sprendimu... 10. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2010 m. balandžio... 11. III.... 12. Pareiškėjas UAB „Dilidus“ Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui... 13. Apeliacinį skundą (t. II, b. l. 44-52) grindė šiais pagrindiniais... 14. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašė pareiškėjo apeliacinį skundą... 15. Atsiliepime (t. II, b. l. 58-66) iš esmės pakartojo savo atsiliepimo... 16. IV.... 17. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 4 d. nutartimi... 18. Teismas išdėstė, jog administracinis ginčas kilo dėl viešojo... 19. Išdėstė ir tai, jog Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2010 m. balandžio... 20. Pridūrė, jog pripažinus, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m.... 21. V.... 22. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė 2012 m. lapkričio 2 d. (pagal gavimo... 23. Prašyme išdėsto bylos eigą bei pažymi, jog nepraleido termino prašymui... 24. Taip pat remiasi Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 3 dalimi bei... 25. Akcentuoja ir tai, jog Teritorijų planavimo įstatymo 32 straipsnio 3 dalis... 26. Priduria ir tai, jog net teismui ir nusprendus, kad ginčo santykiams... 27. Pareiškėjas UAB „Dilidus“ pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam... 28. Rašytiniuose paaiškinimuose nurodo, jog atsakovas nepagrįstai teigia, kad... 29. Taip pat nurodo nesutinkąs su atsakovo argumentais dėl to, jog teismas ginčo... 30. Mano, jog atsakovas taip pat klaidingai teigia, kad įstatymų leidėjas... 31. Taip pat nurodo nesutinkantis su atsakovo argumentais dėl to, jog... 32. Teisėjų kolegija... 33. VI.... 34. Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.... 35. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė... 36. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog proceso atnaujinimo pagrindai teismų turi... 37. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra išvardinta dvylika konkrečių pagrindų,... 38. Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl... 39. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo... 40. Iš atsakovo prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr.... 41. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, jog procesas gali būti... 42. Pažymėtina, kad šio punkto taikymas yra sietinas su materialinės teisės... 43. Iš administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, priimtos... 44. Atsakovas, pagrįsdamas savo prašymą atnaujinti procesą administracinėje... 45. Teisėjų kolegija su minėtaisiais atsakovo argumentais dėl teismo... 46. Teisėjų kolegijos vertinimu, vietos savivaldos savaveiksmiškumo laisvės... 47. Todėl teismo vertinimu, atsakovas nepagrįstai argumentuoja, jog teismui... 48. Atsakovas, grįsdamas savo prašymą atnaujinti procesą, taip pat nurodo, jog... 49. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo motyvus šioje dalyje, pažymi, jog... 50. Pridurtina, jog kritiškai vertintini ir atsakovo teiginiai, kad net ir... 51. Analogiškais motyvais nepagrįstinais laikytini ir atsakovo argumentai, jog... 52. Pažymėtina ir tai, jog atsakovas taip pat akcentuoja, jog Savivaldybės... 53. Pakartotina, jog proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153... 54. Pridurtina, jog netenkinus atsakovo prašymo atnaujinti procesą... 55. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 56. Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės prašymą dėl proceso atnaujinimo... 57. Proceso administracinėje byloje Nr. A502-2641/2012 neatnaujinti.... 58. Nutartis neskundžiama....