Byla e2S-389-479/2017

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Žydrūnas Bertašius,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Orandis“ atskirąjį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nutarties, kuria patenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės Palangos miesto savivaldybės ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai valstybės įmonės Kretingos miškų urėdijos, uždarajai akcinei bendrovei „Orandis“, uždarajai akcinei bendrovei „Soltida“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Kretingos rajono 2-ojo notarų biuro notarė I. S.,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė Palangos miesto savivaldybė kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai VĮ Kretingos miškų urėdijos, UAB „Orandis“, UAB „Soltida“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Ieškovė nurodė, kad 2015-11-11 VĮ Kretingos miškų urėdija su UAB „Orandis“ sudarė servituto sutartį, pagal kurią valstybei nuosavybės teise priklausančiame rekreaciniame miške buvo nustatytas servitutas, suteikiantis teisę privataus sklypo adresu ( - ), savininkui nekliudomai važiuoti transporto priemonėmis ir naudotis pėsčiųjų taku 887 kv. m. ploto pajūrio juostoje esančio valstybinio rekreacinio miško dalyje. Šia sutartimi taip pat suteikta teisė servituto turėtojui pajūrio juostoje esančiame rekreaciniame miške nekliudomai tiesti, aptarnauti, naudoti požemines ir antžemines komunikacijas bei įrengti kelią. Ieškovė paaiškino, kad atsakovė UAB „Orandis“ 2015-12-23 pirkimo – pardavimo sutartimi žemės sklypą, esantį ( - ), pardavė atsakovei UAB „Soltida“, kuri perėmė visas iš servituto sutarties kylančias teises ir pareigas. Ieškovė teigė, kad 2015-11-11 servituto sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, todėl turi būti pripažinta negaliojančia LR CK 1.80 str. pagrindu. Dėl to ieškovė ieškiniu teismo prašo pripažinti negaliojančia tarp VĮ Kretingos miškų urėdijos ir UAB „Orandis“ 2015-11-11 sudarytą servituto sutartį Nr. 3761.
  1. Ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti ieškovė teismo prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - uždrausti atsakovams vykdyti 2015-11-11 servituto sutartį. Ieškovė nurodė, kad pagal ginčijamą sutartį įrengus kelią ir pradėjus juo naudotis būtų pakenkta valstybiniam rekreaciniam miškui bei miško paklotei, tuo padarant gamtai itin didelę žalą.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Palangos miesto apylinkės teismas 2016-11-16 nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir uždraudė atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai VĮ Kretingos miškų urėdijos, ir UAB „Soltida“ vykdyti 2015-11-11 servituto sutartį, sudarytą tarp Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ Kretingos miškų urėdijos ir UAB „Orandis“. Teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovei pradėjus statyti poilsio pastatą jai priklausančiame žemės sklype bei pradėjus vykdyti kelio įrengimo darbus, valstybiniu mišku važinėtų sunkiasvorė technika, todėl tai gali sugadinti miško paklotę bei lemti pajūrio juostoje esančio valstybinio miško iškirtimą. Įvertinęs ieškinio reikalavimų turinį teismas konstatavo, kad ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra pagrįstas.
  1. Palangos miesto apylinkės teismo 2016-11-29 nutartimi buvo ištaisytas teismo 2016-11-16 nutartyje padarytas rašymo apsirikimas dėl ginčijamos servituto sutarties sudarymo datos.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
  1. Atskiruoju skundu atsakovė UAB „Orandis“ prašo panaikinti Palangos miesto apylinkės teismo 2016-11-16 nutartį bei ją patikslinančią 2016-11-29 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas neįvertino, kad ieškovės ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas ir dėl to laikinosios apsaugos priemonės negalėjo būti taikomos. Apeliantės teigimu, ieškovė nevykdo miško paskirties žemėje esančių želdynų ir želdinių priežiūros, ginčijamas sandoris nėra susijęs su savivaldybės teisių pažeidimu, todėl ieškovė neturi teisės reikšti reikalavimo dėl 2015-11-11 servituto sutarties pripažinimo negaliojančia.
    2. Spręsdamas dėl tikėtino ieškinio pagrįstumo teismas neįvertino, jog VĮ Kretingos miškų urėdija yra parengusi Vidinės miškotvarkos projekto 2006-2015 metams patikslinimą “Miško kelių tiesimas”, pagal kurį ginčo žemės sklype buvo suprojektuotas naujas vietinės reikšmės miško kelias, bei kuris buvo suderintas su Palangos miesto savivaldybės administracija ir LR Aplinkos ministerija. Apeliantė pažymėjo, kad servitutu numatytas kelias yra tik dalis miškotvarkos projektu suprojektuoto kelio, kurį įrengti ginčijamu sandoriu leista atsakovei, todėl jokios imperatyvios įstatymų nuostatos nebuvo pažeistos.
    3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad net ir pripažinus ginčijamą servituto sutartį negaliojančia, miško kelias vis tiek bus tiesiamas, todėl laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu.
    4. Teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos ir apriboja teisėtai suplanuotų miško tvarkymo bei naudojimo darbų vykdymą. Be to, nepriklausomai nuo servituto sutarties egzistavimo, valstybiniu mišku bet kuriuo atveju važinės sunkiasvorė technika dėl vykdomų miško kirtimo ir medienos išvežimo darbų, todėl miško kelio įrengimas galėtų padėti sumažinti žalą gamtai.
  1. Atsakovė UAB „Soltida“ pateikė pareiškimą dėl prisijungimo prie UAB „Orandis“ atskirojo skundo. Atsakovė nurodė, kad sutinka su atskirajame skunde nurodytais argumentais, todėl teismo prašė patenkinti atsakovės UAB „Orandis“ atskirąjį skundą.
  1. Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė Palangos miesto savivaldybė prašo atsakovės skundą atmesti, Palangos miesto apylinkės teismo 2016-11-16 nutartį palikti nepakeistą. Ieškovė nurodė, kad vykdydama teisės aktuose numatytas savivaldybės funkcijas ieškovė rūpinasi miesto želdynais bei miesto teritorijoje esančiu valstybiniu mišku, jį tvarko, įrengia poilsiui ir sportui skirtą įrangą, todėl ieškovė šiuo atveju turi teisę reikšti reikalavimą dėl servituto sutarties pripažinimo negaliojančia. Ieškovė nurodė ir tai, kad su savivaldybe buvo suderintas tik miško kelio įrengimas miškui aptarnauti, bet ne privažiavimas prie privataus žemės sklypo. Atsiliepime teigiama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir pagrįstai nusprendė taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados

4Atskirasis skundas atmestinas.

5

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja apeliaciniame (atskirajame) skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329, 338 str.).
  1. Atskirajame skunde atsakovė nurodė, kad teismas neįvertino, jog ieškovės ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas ir dėl to laikinosios apsaugos priemonės negalėjo būti taikomos. Apeliantės teigimu, ieškovė nevykdo miško paskirties žemėje esančių želdynų ir želdinių priežiūros, ginčijamas sandoris nėra susijęs su savivaldybės teisių pažeidimu, todėl ieškovė neturi teisės reikšti reikalavimo dėl

    62015-11-11 servituto sutarties pripažinimo negaliojančia. Su šia skundo nuostata negalima sutikti. LR CPK 144 str. 1 d. nustato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį lemia tikėtinas ieškinio pagrįstumas ir realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas. Teismų praktikoje pripažįstama, jog preliminarus pareikštų reikalavimų ir pateiktų įrodymų įvertinimas reiškia, kad teismas iš ieškinio reikalavimo bei faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio sprendžia, ar jis nėra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau netiria ir nevertina šio procesinio dokumento faktinių ir teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-09-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1603/2014; 2015-01-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-47-183/2015).

  1. Nagrinėjamu atveju apeliantė nurodo, jog ieškovė negali ginčyti atsakovų sudaryto sandorio, neturi materialinio teisinio suinteresuotumo šios bylos baigtimi, todėl ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas LR CPK 144 str. 1 d. prasme. Susipažinus su ieškovės pateiktu ieškiniu ir jame nurodytomis aplinkybėmis matyti, kad ieškovė LR CK 1.80 str. pagrindu prašo pripažinti negaliojančia tarp VĮ Kretingos miškų urėdijos ir UAB „Orandis“ 2015-11-11 sudarytą servituto sutartį Nr. 3761 dėl šio sandorio prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms. LR CK 1.80 str. nustato, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Pagal LR CK 1.78 str. 5 d. nuostatas reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įstatyme nėra tiesiogiai nurodoma, kokie asmenys yra laikomi suinteresuotais dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo, todėl kiekvienu atveju dėl to sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Nagrinėjamu atveju ieškovė savo materialinį teisinį suinteresuotumą ginčijamo sandorio teisėtumu grindžia LR Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 1 d. 19, 26 ir 28 p. nuostatomis. Šios įstatymo nuostatos numato, kad savivaldybės funkcijos yra teritorijų planavimas, savivaldybės bendrojo plano ar savivaldybės dalių bendrųjų planų ir detaliųjų planų sprendinių įgyvendinimas, kraštovaizdžio, nekilnojamųjų kultūros vertybių ir savivaldybės įsteigtų saugomų teritorijų tvarkymas ir apsauga, savivaldybės teritorijoje esančių želdynų, želdinių apsauga, tvarkymas ir kūrimas, inventorizacijos, apskaitos, atskirųjų želdynų žemės sklypų kadastrinių matavimų ir įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą organizavimas ir stebėsena, taip pat aplinkos kokybės gerinimas ir apsauga. Nors pagal byloje esančius duomenis valstybinio miško patikėtinė yra VĮ Kretingos miškų urėdija, tačiau šis miškas yra Palangos miesto savivaldybės teritorijoje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, įstatyme numatytos savivaldybės funkcijos, susijusius su kraštovaizdžio, savivaldybės teritorijoje esančių želdynų, želdinių apsauga, tvarkymu ir kūrimu, aplinkos kokybės gerinimu ir apsauga, neleidžia teismui daryti išvados, jog Palangos miesto savivaldybė neturi jokio materialinio teisinio suinteresuotumo dėl jos teritorijoje esančio valstybinio miško valdymo ir naudojimo teisėtumo. Įvertinus aptartas aplinkybes šioje proceso stadijoje negalima daryti išvados, jog ieškovė akivaizdžiai neturi reikalavimo teisės ginčyti atsakovų sudaryto sandorio bei materialinio teisinio suinteresuotumo šios bylos baigtimi, todėl šiuo aspektu ieškovės ieškinys galėjo būti vertinamas kaip tikėtinai pagrįstas LR CPK 144 str. 1 d. prasme.
  1. Skunde nurodoma ir tai, kad spręsdamas dėl tikėtino ieškinio pagrįstumo teismas neįvertino, jog VĮ Kretingos miškų urėdija yra parengusi Vidinės miškotvarkos projekto 2006-2015 metams patikslinimą „Miško kelių tiesimas”, pagal kurį ginčo žemės sklype buvo suprojektuotas naujas vietinės reikšmės miško kelias, bei kuris buvo suderintas su Palangos miesto savivaldybės administracija ir LR Aplinkos ministerija. Apeliantė pažymėjo, kad servitutu numatytas kelias yra tik dalis miškotvarkos projektu suprojektuoto kelio, kurį įrengti ginčijamu sandoriu leista atsakovei, todėl jokios imperatyvios įstatymų nuostatos nebuvo pažeistos. Su šia skundo nuostata taip pat negalima sutikti. Pažymėtina, kad nurodyti atsakovės atskirojo skundo argumentai yra atsikirtimai į ieškovės ieškinio reikalavimus, kurie iš esmės yra susiję su šioje byloje ieškovės ginčijamo sandorio teisėtumu. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad ginčijamo servituto nustatymo sandorio teisėtumas bei šio sandorio atitikimas imperatyvioms įstatymo normoms sudaro nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyką, todėl tik išnagrinėjus bylą iš esmės, ištyrus ir įvertinus byloje esančius įrodymus bus galima daryti galutines išvadas, ar ginčijamas sandoris yra teisėtas ir nepažeidžia imperatyvių teisės normų. Pažymėtina, kad spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nesprendžia ieškinio pagrįstumo klausimo, netiria bei nevertina ieškovo ir atsakovo teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo. Nors apeliantė nurodo, kad atskirajame skunde nurodytos aplinkybės dėl ginčo esmės yra reikšmingos sprendžiant, ar ieškinys gali būti laikomas tikėtinai pagrįstu, tačiau pažymėtina, kad taikydamas LR CPK 144 str. 1 d. nuostatas teismas turi įsitikinti, ar ieškinys nėra akivaizdžiai netenkintinas ir neprivalo atlikti išsamios ginčo situacijos teisinės analizės. Nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į tai, kad ieškovė ieškinyje nurodė įstatymo nuostatas, kurias galbūt pažeidžia ginčijamas servituto sandoris, taip pat kitas faktinio ir teisinio pobūdžio aplinkybes, kuriomis grindžia šioje byloje pareikštą reikalavimą. Be to, ieškovė kartu su ieškiniu pateikė rašytinius įrodymus, kuriais bylos nagrinėjimo iš esmės metu įrodinės ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes. Dėl to galima daryti išvadą, kad spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo ieškovės reikalavimus vertinti kaip akivaizdžiai nepagrįstus ir tuo pagrindu atsisakyti taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
  1. Atsakovė skunde nurodė ir tai, kad net ir pripažinus ginčijamą servituto sutartį negaliojančia, miško kelias vis tiek bus tiesiamas, todėl laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu ir pažeidžia proporcingumo principą. Su šia skundo nuostata negalima sutikti. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad skundžiama teismo nutartimi nustatytas draudimas atsakovams vykdyti 2015-11-11 servituto sutartį pagal savo turinį atitinka LR CPK 145 str. 1 d. 6 p. numatytą laikinąją apsaugos priemonę - draudimą atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba imtis tam tikrų veiksmų. Teismų praktikoje pripažįstama, kad LR CPK 145 str. 1 d. 6 p. nurodytas laikinąsias apsaugos priemones teismas taiko tais atvejais, kai byloje siekiama užtikrinti padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą; teismas gali taikyti ginčo situaciją laikinai sureguliuojančias laikinąsias apsaugos priemones, būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrųjų klausimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apžvalga Nr. AC-34-2). Nagrinėjamu atveju laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą ieškovė grindė tuo, kad įrengus kelią ir pradėjus juo naudotis būtų pakenkta valstybiniam rekreaciniam miškui bei miško paklotei, tuo padarant gamtai didelę žalą, kurią pašalinti gali būti itin sunku. Nors atsakovė nurodė, kad miško kelias bet kuriuo atveju bus tiesiamas, tačiau pažymėtina, kad atsakovės VĮ Kretingos miškų urėdijos veiksmų teisėtumas vykdant jai tiesiogiai priskirtas funkcijas, susijusias su miškų ūkio paskirties žemės sklypo valdymu ir naudojimu, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Be to, byloje yra ginčijamos ne VĮ Kretingos miškų urėdijos, o atsakovės UAB „Orandis“ bei jos teisių perėmėjos UAB „Soltida“ teisės naudotis valstybinio miško dalimi. Šioje byloje ginčydama servituto sutartį ieškovė iš esmės ir siekia uždrausti atsakovei servituto sutarties pagrindu naudotis pėsčiųjų taku, esančiu pajūrio juostoje esančio valstybinio rekreacinio miško dalyje, taip pat pajūrio juostoje esančiame rekreaciniame miške nekliudomai tiesti, aptarnauti, naudoti požemines ir antžemines komunikacijas bei įrengti kelią. Akivaizdu, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovei neliktų teisinių kliūčių vykdyti kelio įrengimo darbus bei naudotis kitomis servituto sutarties suteikiamomis teisėmis valstybei priklausančiame žemės sklype. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad iki bylos išnagrinėjimo atsakovams neuždraudus atlikti šių veiksmų ir priėmus galbūt ieškovei palankų teismo sprendimą, iš dalies nebūtų pasiekti tikslai, dėl kurių ieškovė kreipėsi į teismą, o sutarties pagrindu atliktų darbų pasekmės gali būti itin sunkiai pašalinamos. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iki bylos išnagrinėjimo galėtų sukelti atsakovams neproporcingų neigiamų padarinių. Įvertinęs nurodytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra būtina bei proporcinga procesinė priemonė laikinųjų apsaugos priemonių tikslams pasiekti, užtikrina ginčo metu esamos padėties išsaugojimą bei galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įgyvendinimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones ir procesinių pažeidimų nepadarė.
  1. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad kiti atsakovės atskirajame skunde nurodyti argumentai yra susiję su šios bylos ginčo esme ir ieškovės ieškinio reikalavimų pagrįstumu, todėl vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą išsamesnis šių argumentų vertinimas nėra galimas. Be to, kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog įstatyme numatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.).
  1. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, nustatė visas reikšmingas aplinkybes ir priėmė pagrįstą bei teisėtą nutartį, todėl naikinti arba keisti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo (LR CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

7Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 335-339 str., teismas

Nutarė

8Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai