Byla A-927-502/2016
Dėl norminio administracinio akto dalies panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus, Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. N. skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims savivaldybės įmonei „Kauno planas“, Valstybinei teritorijų ir planavimo inspekcijai, Kultūros ir paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos dėl norminio administracinio akto dalies panaikinimo.

2Išplėstinė teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4

  1. Pareiškėja J. N. kreipėsi į teismą, prašydama: (1) ištirti ir nustatyti, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. T-209 (toliau – ir Sprendimas) patvirtinto Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano (toliau – ir Bendrasis planas) sprendinių dalis dėl ( - ) gatvės trasos numatymo per J. N. nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo (toliau – ir Žemės sklypas) vidurį, kai susisiekimui su ( - ) aplinkkeliu yra jau numatytos ir įrengtos kitos gatvės, jų pločiui padidinti pareiškėja neatlygintinai perleistų atitinkamą žemės plotą, prieštarauja: (a) Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 61 patvirtinto Statybos techninių reikalavimų reglamento 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ (toliau – ir STR „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“) 4.2.1, 4.2.2, 4.2.6, 4.2.7 punktų reikalavimams (2014 m. balandžio 10 d. redakcija); (b) Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (2014 m. balandžio 10 d. redakcija) 3 straipsnio 1 dalies 5, 7 punktų, 3 straipsnio 2 dalies, 8 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktų, 2 dalies reikalavimams; (c) 1.3. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3, 6 punktų (2014 m. balandžio 10 d. redakcija) reikalavimams; (d) Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymu Nr. 3D-452/D1-513 (Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 2 d. įsakymo Nr. 3D-1/D1-1 redakcija) patvirtintų Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 32, 34, 36 punktų reikalavimams (2014 m. balandžio 10 d. redakcija); (2) pripažinti Bendrojo plano sprendinių dalį dėl ( - ) gatvės trasos numatymo per Žemės sklypo vidurį negaliojančia ir netaikytina nuo tos dienos, kai jos pagrindu atsirado teisinės pasekmės.
  2. Pareiškėja paaiškino, kad Kauno miesto savivaldybės taryba, neatsižvelgusi į jos rašytines pastabas – pasiūlymus, Sprendimu patvirtino Bendrąjį planą, kuriuo numatyta įrengti ( - ) gatvės trasos nuo ( - ) g. iki ( - ) aplinkkelio dalį per Žemės sklypo vidurį, taip Žemės sklypą padalinant į tris atskiras dalis. Pareiškėja nurodė, kad 2003 m. gegužės 29 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-242 patvirtintame Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrajame plane buvo numatyta įrengti ( - ) gatvės trasą nuo ( - ) g. iki ( - ) aplinkkelio, tačiau per 10 metų jos įrengimo darbai nebuvo pradėti.
  3. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės taryba su prašymu nesutiko. Nurodė, kad Bendrasis planas – norminis administracinis teisės aktas. Taip pat teigė, kad pareiškėja neįrodė savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimo, ji neturi subjektinės teisės kreiptis į teismą dėl šio norminio teisės akto ištyrimo ir nepagrįstai remiasi šiuo metu galiojančio TPĮ nuostatomis, kurios negaliojo Bendrojo plano rengimo ir derinimo metu.
  4. Trečiasis suinteresuotas asmuo savivaldybės įmonė (toliau – ir SĮ) „Kauno planas“ su prašymu nesutiko. Nurodė, kad rengiant Bendrąjį planą bei numatant ( - ) gatvės trasą per Žemės sklypą buvo įvertinta, kad siekiant išspręsti susisiekimo problemą, būtina C1 kategorijos gatvė. Teigė, kad pareiškėjos pageidavimu šią ( - ) gatvės trasą suprojektuoti, išplatinant šalia jos sklypo esančias ir besiribojančias ( - ) gatves, arba ( - ) gatves nėra galimybių, nes tokiu būdu būtų pažeistas STR „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“, kuriame numatyta minimalūs atstumai tarp sankryžų, reikalavimai, pareiškėjos nurodytomis gatvėmis projektuojant trasą, ji taptų sudėtingesnė, pailgėtų, padidėtų iš pačios pareiškėjos, taip pat kitų privačių asmenų paimamos žemės kiekis, taigi, priešingai nei nurodo pareiškėja, būtų reikalingos didesnės sąnaudos, atsirastų daugiau asmenų, kurių teisėms toks sprendimas turėtų įtakos, be to, Uogų gatvė yra aptarnaujanti ir skirta tik privažiavimams prie žemės sklypų, kurie suformuoti detaliuoju planu. Atsakovas pabrėžė, kad ( - ) gatvė patenka į nekilnojamosios kultūros vertybių teritoriją (Kauno tvirtovės 9-ojo forto, unikalus objekto kodas kultūros vertybių registre – 10452), jai nustatytas specialus režimas, patvirtintas specialusis planas, nustatyti šios teritorijos apsaugos zonos ribos, plotas, todėl jos išplatinimas į 9-ojo forto teritorijos pusę negalimas.
  5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinės teritorijų ir planavimo inspekcija (toliau – ir Inspekcija) nurodė, kad Inspekcijoje 2014 m. kovo 20 d. gavus planavimo organizatoriaus Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. kovo 19 d. prašymą patikrinti teritorijų planavimo dokumentą, buvo tikrinamas ginčijamas Bendrasis planas. Teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktu buvo pritarta teikimui tvirtinti, nes Bendrojo planavimo procedūros ir sprendiniai iš esmės atitiko teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, jokių pažeidimų nebuvo nustatyta.
  6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas (toliau – ir Departamentas) nurodė, kad ( - )gatvė patenka į nekilnojamosios kultūros vertybės – Kauno tvirtovės 9-ojo forto, kuris registruotas Kultūros vertybių registre, teritoriją, todėl jai taikomas specialus režimas – saugomas likęs akmenimis grįstas kelias, taip pat kelią juosianti medžių (tuopų) alėja.

5II.

6

  1. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 8 d. sprendimu prašymą atmetė, nutraukė administracinės bylos dalį pagal pareiškėjos J. N. prašymą ištirti Bendrojo plano sprendinių dalies dėl ( - )gatvės trasos numatymo per Žemės sklypo vidurį atitikimą Taisyklių 32, 34, 36 punktų reikalavimams.
  2. Teismas pažymėjo, kad 2014 m. gegužės 28 d. nutartimi buvo atsisakyta priimti pareiškėjos prašymą konstatavus, kad ji nėra tinkamas subjektas paduoti teismui prašymą dėl norminio administracinio akto dalies teisėtumo, tačiau ši nutartis buvo panaikinta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. nutartimi nustačius, kad pareiškėja iki Bendrojo plano patvirtinimo aktyviai dalyvavo viešinimo procedūrose ir teikė rašytines pastabas, todėl ji pagal Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnį turi teisę kreiptis į teismą dėl Bendrojo plano sprendinių dalies, tiesiogiai liečiančios jos teises ir teisėtus interesus (susijusios su jos nuosavybės teise valdomu žemės sklypu), panaikinimo, turi teisę prašyti ištirti ir atitinkamos Bendrojo plano sprendinių dalies teisėtumą. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė atsakovo argumentą, kad pareiškėja neturi subjektinės teisės prašyti ištirti norminį aktą.
  3. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuota nuosavybės teisė apribojimo doktrina ir atkreipė dėmesį į tai, kad STR „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. D1-533 pripažintas netekusiu galios nuo 2015 m. sausio 1 d., tačiau, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I444-4/2008, pažymėjo, kad pareiškėjos prašomo ištirti teisės akto dalis yra susijusi su jog subjektinių teisių bei teisėtų interesų gynimu, todėl ginčo atveju galimas pripažinimas, kad norminis administracinis aktas prieštaravo prašyme nurodytoms nuo 2015 m. sausio 1 d. nebegaliojančioms STR „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ nuostatoms, nes tai gali turėti poveikį visuomeniniams santykiams.
  4. Teismas konstatavo, kad pareiškėja, nesutikdama su Bendrojo plano sprendiniu dėl ( - ) gatvės trasos plėtros per Žemės sklypą, siekdama tik išimtinio asmeninių interesų tenkinimo, paneigia visuomenės poreikį, viešojo intereso tenkinimo viršenybę ir tik sau naudinga linkme interpretuoja STR „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ nuostatas.
  5. Vadovaudamasis byloje surinktais įrodymais teismas konstatavo, kad, priešingai nei nurodo pareiškėja, ( - ) gatvės trasos įrengimu tokiu būdu, kaip yra suprojektuota Bendruoju planu, bus tenkintas visuomenei būtinas, konstituciškai pagrįstas visuomenės (jos dalies) interesas ir pasiekti prioritetiniai visuotinai svarbūs tikslai, t. y. užtikrinant viešąjį interesą išvystytas racionalus bei tinkamas gatvių tinklas, suformuotos sąlygos tinkamai organizuoti viešojo transporto eismą, visoms transporto priemonėms bus patogus, tiesus tiesioginis susisiekimas su A1 kategorijos gatve – ( - ) aplinkkeliu, o tai leis optimizuoti teritorijos infrastruktūros sistemą, C1 kategorijos ( - ) gatvės įrengimas pagerins eismo organizavimą, sudarys galimybes viešojo keleivinio transporto eismui, taip patenkinant svarbius visuomenės poreikius, Romainių gyvenamojo rajono ir kitų miesto gyventojų interesus, jų teisėtus lūkesčius dėl susisiekimo infrastruktūros plėtros.
  6. Teismas sprendė, kad ne tik tokiu susisiekimo planavimo sprendiniu – ( - ) gatvės trasos įrengimu, bet ir šios trasos įrengimu taip, kaip tai numatyta Bendrajame plane, bus įgyvendintas ir pagrindinis susisiekimo planavimo tikslas, garantuojant normatyvines gyventojų susisiekimo, krovinių pervežimo ir specialiosios paskirties transporto priemonių eismo sąlygas, taip pat susisiekimo būklę, palankią socialinei ir ekonominei plėtrai. Teismas pažymėjo, kad įrengiant ( - ) gatvės trasą pareiškėjos nurodytu būdu Tyrlaukio gatve, ši trasa taip pat praeitų šalia jos gyvenamojo namo, todėl triukšmo lygis ar oro tarša nesumažėtų. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Bendrojo plano sprendinių dalis dėl ( - ) gatvės trasos numatymo per pareiškėjos nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, neprieštarauja STR „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ 4.2.1, 4.2.2, 4.2.6 ir 4.2.7 punktams.
  7. Teismas pažymėjo, jog prašydama įvertinti ginčijamo bendrojo plano sprendinių dalies atitiktį Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5, 7 punktų, 3 straipsnio 2 dalies, 8 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktų, 2 dalies nuostatoms, pareiškėja nurodo deklaratyvius teiginius ir iš esmės nepateikia jokių svarių bei įrodymais pagrįstų argumentų, kodėl, jos nuomone, nagrinėjamu atveju prioritetas turėtų būti teikiamas būtent jos įvardytiems teritorijų planavimo tikslams, juolab – iškeliant pareiškėjos individualioje byloje interesus nevaržomai naudotis savo nuosavybes teise bei plėsti ūkinę veiklą, ir visiškai nevertinant kitų nustatytų tikslų, be kita ko, susijusių su būtinybe optimizuoti susisiekimo infrastruktūros sistemą, siekiant geresnio susisiekimo su centrine miesto dalimi, taip užtikrinant ir viešąjį interesą. Priešingai, teismas vertino, kad Bendrajame plane per Žemės sklypo vidurį C1 kategorijos ( - ) gatvės trasa yra suprojektuota tinkamai suderinus valstybės, visuomenės, žemės sklypų ir nekilnojamojo turto savininkų (valdytojų, naudotojų) interesus, atsižvelgiant į ekonomines sąnaudas, numatomos trasos reikšmę bei svarbą, objektyvų visuomenės poreikį, tinkamai užtikrinant viešąjį interesą, kitų asmenų teisių, laisvių ir teisėtų interesų apsaugą ir kaip tik užtikrinant teritorijų planavimo tikslų, kaip visumos, tinkamą įgyvendinimą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos nurodytos Teritorijų planavimo įstatymo normos yra bendro pobūdžio, jos nenustato konkrečių atskirų asmenų arba jų grupių teisių ir nesuteikia kokių nors prioritetų atskiriems planavimo procese dalyviams arba asmenims, kurie turi interesą dėl planavimo rezultatų.
  8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja prašo ištirti Bendrojo plano sprendinių dalies nuostatų atitiktį Teritorijų planavimo įstatymo redakcijai, kuri galiojo Bendrojo plano tvirtinimo momentu, t. y. 2014 m. balandžio 10 d., todėl vadovaudamasis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgęs į tai, kad Bendrasis planas pradėtas rengti iki Teritorijų planavimo įstatymo įsigaliojimo, konstatavo, jog sprendžiant dėl Bendrojo plano teisėtumo turėtų būti taikomos tos Teritorijų planavimo įstatymo redakcijos nuostatos, kurios galiojo plano rengimo bei derinimo metu, t. y. iki 2014 m. sausio 1 d.
  9. Apibendrinęs visas nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog ginčijama Bendrojo plano sprendinio dalis, atsižvelgus ir į Konstitucinio Teismo suformuotą konstitucinę doktriną, susijusią su valstybės galimybe (ir pareiga) nustatyti tam tikrus apribojimus ar draudimus reguliuoti ūkinę veiklą, nagrinėjamu atveju vertintina kaip teisėtas ir neprieštaraujantis pareiškėjos nurodytiems Teritorijų planavimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5, 7 punktų, 3 straipsnio 2 dalies, 8 straipsnio 1 dalies 1, 5 punktų, 2 dalies reikalavimams.
  10. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas konstatavo, jog pareiškėja nepateikė aiškiai bei konkrečiai suformuluotų teisinių argumentų, pagrindžiančių jos keliamą abejonę dėl Bendrojo plano sprendinių dalies atitikties Taisyklių 32, 34, 36 punktų reikalavimams. Teismas akcentavo, kad vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 straipsniu, 2014 m. spalio 28 d. nutartimi išaiškino pareiškėjai teisę tikslinti pareiškimo pagrindą ir nurodyti išsamius argumentus bei motyvus, kurių pagrindu jai kyla abejonių dėl teisės akto teisėtumo. Atsižvelgęs į tai, teismas nutarė šią bylos dalį atmesti.
  11. Įvertinęs pareiškėjos argumentus, kurių pagrindu kilo abejonės dėl Bendrojo plano sprendinių dalies atitikties viešojo administravimo principams, teismas pažymėjo, jog jie yra neatsiejamai tarpusavyje susiję – galimas Bendrojo plano sprendinių dalies prieštaravimas šiems principams grindžiamas iš esmės tuo, jog naująją ( - ) gatvės trasą tikslinga įrengti jau suprojektuotose ir įrengtose šalia pareiškėjos sklypo esančiose Uogų ir Tyrlaukio arba A. Šapokos ir R. Brazdžionio gatvėse, jas išplatinant, tokiu būdu sumažinant investicijas ir skiriamas lėšas žemės paėmimo visuomenės poreikiams. Teismas sprendė, kad pareiškėja tik deklaratyviai teigia dėl tariamų pernelyg didelių investicijų ir skiriamų lėšų žemės visuomenės poreikiams paėmimui, nepateikdama jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Teismas vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, kad vertindamas norminio akto atitikimą įstatyme įtvirtintiems efektyvumo ir proporcingumo principams, neanalizuos konkrečių atvejų, galinčių atsirasti ar atsirasiančių taikant ginčijamas nuostatas, todėl nevertino pareiškėjos nurodytų faktinių aplinkybių bei argumentų, jog ( - ) gatvės trasos įrengimas taip, kaip yra suprojektuota Bendrajame plane, lemtų didesnes investicijas bei pareikalautų daugiau lėšų žemės paėmimo visuomenės poreikiams. Teismas akcentavo ir tai, kad teisės aktai nenumato teritorijų planavimo metu vertinti numatomos veiklos ekonominio naudingumo, tokia procedūra atliekama inicijavus žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Atsižvelgęs į nurodytus argumentus, teismas konstatavo, jog Bendrojo plano sprendinių dalis dėl ( - ) gatvės trasos suprojektavimo Žemės sklype neprieštaravo Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 ir 6 punktuose įtvirtintiems proporcingumo ir efektyvumo principams.
  12. Nustatęs, kad ginčijama Bendrojo plano sprendinių dalis neprieštarauja pareiškėjos prašyme nurodytiems aukštesnės galios teisės aktams ir yra teisėta, teismas atmetė ir antrąjį (išvestinį( pareiškėjos reikalavimą.

7III.

8

  1. Pareiškėja J. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
  2. Pareiškėja nesutinka su teismo išvada, jog ji siekia tik išimtinio asmeninio interesų tenkinimo. Pareiškėja tvirtina, kad ji siekia abipusio kompromiso, jog ( - ) gatvės trasa per Žemės sklypą būtų suprojektuota ir įrengta taip, kad kuo mažiau padarytų žalos nuosavybės teise valdomam sklypui, sveikos ir harmoningos gyvenamosios ir poilsio aplinkos kūrimui bei visavertėms gyvenimo sąlygoms. Pareiškėjos nuomone, ( - ) gatvės trasą išdėsčius ne per Žemės sklypo vidurį, bus lygiai taip pat tenkintas visuomenei būtinas, konstituciškai pagrįstas visuomenės interesas ir pasiekti prioritetiniai visuotinai svarbūs tikslai, t. y. užtikrintas viešasis interesas, išvystytas racionalus bei tinkamas gatvių tinklas, suformuotos sąlygos tinkamai organizuoti viešojo transporto eismą.
  3. Pareiškėja tvirtina, kad teismas neargumentavo ir nemotyvavo išvados, jog skundžiamo Bendrojo plano sprendinių dalis neprieštarauja STR „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ 4.2.1, 4.2.2, 4.2.6, 4.2.7 punktų reikalavimams, nepasisakė dėl kiekvieno iš šių punktų, apsiribojo tik formaliu, bendrojo pobūdžio ( - ) gatvės trasos, numatytos Bendrajame plane, vertinimu, o tai, pareiškėjos nuomone, sudaro pagrindą perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
  4. Pareiškėja teigia, kad teismas padarė neteisėtą bei nepagrįstą išvadą, jog nebuvo pagrindo pripažinti, kad Bendrasis planas priimtas pažeidžiant visuomenės interesų derinimo mechanizmą, nes atsakovo atsakymai buvo motyvuoti. Pareiškėja pažymi, atsakovo atsakymai į jos teiktus pasiūlymus bei pastabas buvo nemotyvuoti, formalūs bei dviprasmiški. Pareiškėja teigia, kad atsakovas, neatsižvelgęs į daugkartinius teiktus argumentuotus ir pagrįstus jos pasiūlymus ir pastabas, nesuderino Bendrojo plano dalies skundžiamų sprendinių su pareiškėjos, kaip visuomenės nario, interesais. Atsakovas, nustatydamas Kauno miesto savivaldybės teritorijos skundžiamos dalies planavimo tikslus, neatsižvelgė į visuomenės poreikius, žemės ir kito nekilnojamojo turto savininkų teises. Pareiškėja teigia, kad Bendrojo plano sprendiniai nesuderinami su pareiškėjos, kaip žemės sklypo, per kurį numatyta ( - ) gatvės trasa, savininkės interesais, esama susisiekimo infrastruktūra ir neabejotinai prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo 8 straipsnio 2 daliai. Pareiškėja teigia, kad šių aplinkybių nevertino ir pirmosios instancijos teismas.
  5. Pareiškėja nesutinka ir su teismo sprendimo dalimi, kuria nutraukta administracinės bylos dalis. Pareiškėja pažymi, kad jos pateiktame prašyme yra pakankamai motyvuotas ir argumentuotas prieštaravimas Taisyklių atitinkamiems punktams.
  6. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti. Pažymi, kad iki ginčijamo Bendrojo plano galiojusiame Bendrajame plane, kurio pareiškėja neginčijo, ( - ) gatvės trasa buvo pažymėta per ginčo žemės sklypą, gatvės trasa nebuvo pakeista ir naujajame Bendrajame plane.
  7. Atsakovas pritaria teismo sprendimui, kuriuo buvo nutraukta administracinės bylos dalis dėl prašymo ištirti Bendrojo plano atitikimą Taisyklių nuostatoms.

9Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

10IV.

11

  1. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014 m. balandžio 10 d. sprendimu Nr. T‑209 (toliau – ir Bendrasis planas), dalies sprendinių teisėtumo bei pagrįstumo. Pareiškėja – į šiuo planavimo dokumentų suplanuotą teritoriją patenkančio žemės sklypo valdytoja. Su prašymu į administracinį teismą kreipėsi siekdama panaikinti (pripažinti neteisėtais) jos nurodytus konkrečius Bendrojo plano sprendinius, numatytus jos valdomam žemės sklypui.
  2. Susipažinusi su pirmosios instancijos teismui teiktame skunde bei apeliaciniame skunde keliamais reikalavimais, proceso šalių teiktų procesinių dokumentų turiniu bei įvertinusi ginčo dalyką, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmiausia kyla procesiniai klausimai, susiję su pareiškėjos teise teisme ginčyti Bendrojo plano sprendinius.
  3. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad pagal pareiškėjos apeliacinį skundą byla Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399) 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal tvarką, galiojusią iki 2016 m. liepos 1 d. Atitinkamai, išskyrus atskirai nurodytus atvejus, šiame baigiamajame teismo akte remiamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo redakcija, galiojusia iki minėto pakeitimo įstatymo įsigaliojimo.

12V.

13

  1. Tarp proceso šalių nėra ginčo, kad minėtas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2014 m. balandžio 10 d. sprendimas Nr. T‑209 yra norminis administracinis aktas. Išplėstinė teisėjų kolegija, susipažinusi su šio akto turiniu, įskaitant ginčijamus Bendrojo plano sprendinius, taip pat sutinka su tokiu vertinimu, jis (vertinimas) atitinka nuoseklią administracinių teismų praktiką (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525‑821/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, 2010 m. 2014 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-778/2014, Administracinė jurisprudencija Nr. 27, 2014 m. ir kt.), nagrinėjamu atveju nėra jokių objektyvių aplinkybių kitaip spręsti dėl šio akto teisinio statuso. Tai reiškia, jog pareiškėja, kreipdamasi į administracinį teismą dėl minėto Bendrojo plano, inicijavo bylą dėl norminio administracinio akto teisėtumo (atitikties aukštesnės galios teisės aktams) tyrimo. Be to, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjos prašymas ištirti norminio administracinio akto dalies teisėtumą nebuvo pateiktas ryšium su individualia byla, jis (prašymas) laikytinas abstrakčiu Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatų, reglamentuojančių prašymų ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą (norminių bylų) nagrinėjimo tvarką, taikymo prasme.
  2. Teisė inicijuoti norminių administracinių aktų tyrimą administraciniame teisme įstatymų leidėjo yra apribota. Asmenys (subjektai), turintys teisę pateikti abstraktų prašymą ištirti savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto atitiktį įstatymui ir (ar) Vyriausybės nutarimui, yra įvardyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Pareiškėja, kuri į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu kreipėsi kaip į ginčo Bendruoju planu suplanuotą teritorija patenkančio žemės sklypo valdytoja, nepatenka į šiose proceso įstatymo nuostatoje išvardytų asmenų ratą. Kita vertus, pastebėtina, kad proceso nuostatos, inter alia numatančios papildomus subjektus (asmenis), turinčius teisę su abstrakčiu prašymu kreiptis į administracinius teismus ištirti norminio administracinio akto teisėtumą (susiaurinančios įstatymų leidėjo nustatyto ribojimo taikymą), gali būti numatytos specialiuose įstatymuose (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 6 d.).
  3. Šiuo aspektu pareiškėja teisę teisme ginčyti aptariamą norminį administracinį aktą (prašyti ištirti Bendrojo plano sprendinių atitiktį aukštesnės galios teisės aktams) iš esmės kildina iš Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalies 1 punkto (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija). Ši įstatymo nuostata įtvirtina, kad „suinteresuotos visuomenės atstovai, kiti suinteresuoti fiziniai ir juridiniai asmenys turi teisę kreiptis į teismą dėl priimto administracinio sprendimo dėl teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo panaikinimo tik tuo atveju, jeigu jie <...> dalyvavo teritorijų planavimo viešinimo procedūrose ir teikė skundus ar pranešimus dėl viešojo administravimo subjektų priimtų su teritorijų planavimu susijusių sprendimų ar dėl šių subjektų neveikimo teritorijų planavimo valstybinę priežiūrą atliekančioms institucijoms iki skundžiamo administracinio sprendimo dėl teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo priėmimo, jeigu viešinimo procedūrų metu žinojo ar objektyviai galėjo numatyti apie savo galimai pažeidžiamas teises“.
  4. Išplėstinė teisėjų kolegija sutinka, kad cituotoje Teritorijų planavimo įstatymo nuostatoje įtvirtintos proceso taisyklės laikytinos specialiosiomis atitinkamų Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatų atžvilgiu, jomis turi būti vadovaujamasi administracinių bylų nagrinėjimo (proceso) metu (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 5 ir 6 d.). Tačiau tai nereiškia, kad Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalimi (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija) yra išplečiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytas ratas asmenų (subjektų), turinčių teisę teikti abstrakčius prašymus ištirti norminiams administraciniams aktams priskiriamų administracinių sprendimų dėl teritorijų planavimo dokumentų patvirtinimo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams.
  5. Iš tiesų loginė ir lingvistinė Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalies (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija) konstrukcija aiškiai rodo, kad ši nuostata nėra skirta įtvirtinti (numatyti) joje nurodytų subjektų – suinteresuotos visuomenės atstovų, kitų suinteresuotų fizinių ir juridinių asmenų – teisę kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu ištirti aptariamo pobūdžio aktų teisėtumą. Priešingai, šia nuostata („<...> turi teisę kreiptis į teismą <...> tik tuo atveju <...>“) tėra nustatomi papildomi reikalavimai (ribojimai, papildomi kvalifikuojantys požymiai) asmenims, kurie pagal kitas administracinių bylų teiseną reglamentuojančių įstatymų nuostatas bendrai turi teisę kreiptis į administracinius teismus dėl aptariamų administracinių sprendimų (jų dalies) panaikinimo. Tai reiškia, kad aptariama nuostata, kaip matyti iš jos turinio, neeliminuoja teismo pareigos taikyti inter alia Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 110 straipsnio nuostatas. Kitaip tariant, vertinant įstatymų leidėjo pasirinktą formuluotę spręstina, kad Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalis (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija) kumuliatyviai taikoma su inter alia minėtomis Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis, ši Teritorijų planavimo įstatymo norma aktuali tampa tik tais atvejais, kai joje nurodytų subjektų (asmenų) bendra teisė teisme ginčyti administracinį sprendimą dėl teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo yra numatyta ir nėra apribota kitų administracinių bylų teiseną reglamentuojančių įstatymų.
  6. Šios aplinkybės nagrinėjamu atveju leidžia konstatuoti, kad pareiškėjos teisė administraciniame teisme ginčyti atitinkamus Bendrojo plano sprendinius negalėjo būti kildinama iš Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalies (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija), ši įstatymo norma negali būti vertinama, kaip paneigianti Administracinių bylų teisenos įstatymo 110 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytus ribojimus. Kadangi išimtis iš pastarojo ribojimo nėra numatyta ir kitose administracinių bylų teiseną reglamentuojančiose įstatymų nuostatose, išplėstinė teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos prašymas buvo priimtas nepagrįstai, kas savaime lemia ir pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą. Atitinkamai apeliantės skundžiamas Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas yra naikinamas ir administracinė byla nutraukiama (Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 str. 1 d. 5 p.).

14VI.

15

  1. Atskirai teisėjų kolegija pažymi, kad nors nagrinėjant pareiškėjos atskirąjį skundą priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. nutartimi (adm. b. Nr. AS261‑802/2014) buvo pateiktas kitoks Teritorijų planavimo įstatymo 49 straipsnio 4 dalies (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-407 redakcija) aiškinimas, tai savaime negali paneigti sprendimo dėl šios administracinės bylos procesinės baigties pagrįstumo.
  2. Pirma, vertinant minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 13 d. nutartį jurisprudencijos tęstinumo aspektu, primintina, kad teismų praktika nėra ir negali būti visiškai statiška. Ji gali ir turi būti vystoma, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A143‑67/2009, Administracinė jurisprudencija Nr. 7(17), 2009 m., 2008 m. rugsėjo 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A556‑984/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 6(16), 2008 m. ir kt.), kaip ir yra nagrinėjamu atveju. Iš tiesų, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šiame baigiamajame teismo akte pateiktas racionaliai teisiškai motyvuotas ginčo teisinių santykių kvalifikavimas, inter alia atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tenkantį ypač svarbų vaidmenį formuojant vienodą administracinių teismų praktiką (Teismų įstatymo 31 str. 2 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII‑2402 redakcija), pateisina būtinybę nesivadovauti (nesiremti) minėtoje apeliacinės instancijos teismo 2014 m. spalio 13 d. nutartyje pateiktu abstrakčiu vertinimu, iš esmės neparemtu jokiu taikytinų teisės normų interpretavimu.
  3. Antra, vertinant procesinę bylos baigtį pareiškėjos teisės teisme ginti galimai pažeistas savo teises ir teisėtus interesus aspektu, akcentuotina, kad norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo bylose ginčo objektas yra teisės norma, o ne pažeista ar ginčijama individo subjektinė (individuali) teisė. Be to, bendrasis planas pagal savo paskirtį ir sprendinių konkretizavimo lygį iš esmės yra programinio pobūdžio dokumentas, skirtas, kiek tai susiję su pareiškėjos nurodomais sprendiniais, erdvinio vystymo kryptims numatyti (Teritorijų planavimo įstatymo 2 str. 1, 8 ir 9 d.). Apeliantės nurodomi sprendiniai patys savaime nedaro įtakos jos valdomo žemės sklypo tvarkymo režimui, jiems (sprendiniams) įgyvendinti, be kita ko, būtina, kad teisės aktų nustatyta tvarka būtų priimti attinkami kompetentingų institucijų (viešojo administravimo subjektų) sprendimai – individualūs administraciniai aktai (žemesnio lygmens teritorijų planavimo ar žemėtvarkos dokumentai, sprendimai, susiję su žemės paėmimu visuomenės poreikiams ar servitutų nustatymo; sprendimus dėl žemės tvarkymo režimo nustatymo ir kt.), sukeliantys konkrečias (individualias) teisines pasekmes pareiškėjai.
  4. Galiausiai primintina ir tai, kad kai konkretūs individualūs administraciniai aktai, lemiantys galimą pareiškėjos teisių ir teisėtų interesų, susijusių su jos valdomo žemės sklypo tvarkymu ir naudojimu, pažeidimą, yra priimami įgyvendinant ar remiantis Bendrojo plano sprendiniais, šio norminio administracinio akto teisėtumo kontrolė gali (esant įstatyme numatytiems pagrindams – turi) būti inicijuojama individualioje byloje dėl minėtų individualių administracinių aktų teisėtumo bei pagrįstumo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 ir 114 str. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija).

16Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 5 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija

Nutarė

17Pareiškėjos J. N. apeliacinį skundą atmesti.

18Panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą ir administracinę bylą nutraukti.

19Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai