Byla 3K-3-28/2006

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Aloyzo Marčiulionio ir Egidijaus Laužiko, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. V. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios UAB „Linova“ ieškinį atsakovei D. V. P., trečiajam asmeniui K. G. dėl skolos pagal rangos sutartį ir delspinigių priteisimo ir atsakovės D. V. P. priešieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas BUAB ,,Linova” nurodė, kad 1999 m. gegužės 17 d. sudarė su atsakove D. V. P. statybos rangos sutartį, kuria ieškovas įsipareigojo atlikti buto, esančio ( - ), apdailos darbus, o atsakovė – sumokėti už darbus. Sutartyje buvo nustatyta preliminari darbų kaina – 60 000 Lt. 2000 m. gruodžio mėn. buvo surašytas darbų priėmimo aktas, pagal kurį galutinė atliktų darbų kaina – 87 772 Lt. Atsakovė atsisakė pasirašyti aktą ir sumokėti akte nurodytą sumą. 2001 m. gegužės 16 d. D. V. P. buvo pakartotinai paštu išsiųstas darbų priėmimo-perdavimo aktas ir PVM sąskaita-faktūra, tačiau atsakovė į pretenziją nesureagavo. Ieškovas, remdamasis 1964 m. CK 176 straipsniu, 392 straipsnio 1 dalimi, 236 straipsniu, 2000 m. CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio nuostatomis, prašė teismą priteisti iš atsakovės D. V. P. 87 772 Lt skolą pagal statybos rangos sutartį, 31 773,46 Lt netesybų už ne laiku ir netinkamą sutartinės prievolės vykdymą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu ieškovo atstovas sumažino ieškinio sumą ir prašė teismą priteisti iš atsakovės 60 000 Lt, nes nėra duomenų apie tai, kad objekto darbų pabrangimas būtų suderintas su atsakove.

5Atsakovė D. V. P. pareiškė priešieškinį BUAB „Linova“. Pareiškime nurodė, kad 1999 m. gegužės 17 d. sudaryta rangos sutartis yra apsimestinis sandoris, todėl ji turi būti pripažinta negaliojančiu. Butą, esantį ( - ), ji įsigijo su daline vidaus apdaila, dėl likusių buto apdailos darbų atlikimo 1999 m. kovo-balandžio mėn. žodžiu susitarė su trečiuoju asmeniu K. G., kuris yra jos giminaitis. K. G., siekdamas apsisaugoti nuo galimos kontrolės dėl nelegalaus darbo, 1999 m. gegužės mėn. pasiūlė jai pasirašyti statybos rangos sutartį, kurioje sutarties šalimi (rangovu) buvo nurodyta UAB ,,Linova”, nors bendrovė faktiškai jokių darbų bute neatliko, todėl sutartis nebuvo vykdoma. K. G. laikėsi žodinio susitarimo, atliko apdailos darbus, pasamdęs trečiuosius asmenis, už darbus su juo buvo visiškai atsiskaityta. Visas medžiagas, reikalingas buto apdailos darbams atlikti, atsakovė pirko pati. Atsakovė D. V. P., remdamasi 1964 m. CK 52 straipsniu, prašė teismą pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 1999 m. gegužės 17 d. statybos rangos sutartį kaip apsimestinį sandorį.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2005 m. kovo 10 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį patenkino: pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento 1999 m. gegužės 17 d. statybos rangos sutartį, sudarytą D. V. P. ir UAB „Linova“. Teismas nustatė, kad byloje apklausti liudytojai J. C., A. G., M. B., D. R. – buvę ieškovo darbuotojai - patvirtino dirbę atsakovės bute, to neneigia ir ji pati. Šie liudytojai patvirtino, kad darbai bute buvo baigti 1999 m. rudenį, tada atsakovė apsigyveno bute, tačiau dauguma medžiagų, nurodytų ieškovo pateiktoje medžiagų įsigijimo suvestinėje, buvo įgytos bendrovės jau po darbų bute pabaigos. Ieškovas taip pat nepaneigė atsakovės teiginio, kad didelę dalį medžiagų ji įsigijo pati. Dauguma šių medžiagų kartojasi ieškovo suvestinėje. Teismas nurodė, kad iš ieškovo pateiktų PVM sąskaitų-faktūrų matyti, jog šio nurodomas medžiagas pirko skirtingi darbų vadovai, ieškovas pats negali nurodyti, kiek ir kokių medžiagų galėjo būti sunaudota buto apdailai, todėl teismui kilo abejonių, ar apskritai šios medžiagos arba jų dalis buvo naudojamos buto apdailos darbams. Atsakovės nurodytas aplinkybes, kad sutartis buvo apsimestinis sandoris, kuriuo buvo siekiama nuslėpti tikrąjį atsakovės ir trečiojo asmens K. G., kaip fizinio asmens, susitarimą, teismas vertino kaip labiau tikėtiną ir pagrįstą įvykių eiga ir įrodymais. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ginčijama sutartis yra tipinė statybos sutartis, o ne buto apdailos sutartis, joje nėra numerio, nors sutartyje yra išskirta vieta jam nurodyti. Teismas konstatavo, kad tarp šalių iš esmės nėra ginčo dėl to, jog nei ieškovas, nei atsakovė ginčijamos sutarties nuostatomis darbų vykdymo metu nesivadovavo. Nors buto apdailos darbai buvo baigti dar 1999 m. rudenį, tačiau du atliktų darbų priėmimo aktai buvo surašyti tik 2000 m. gruodžio mėn., t. y. praėjus daugiau kaip vieneriems metams po darbų pabaigos, aktuose nurodytos skirtingos sumos ir pasirašyti skirtingų asmenų. Raštiškas reikalavimas atsakovei sumokėti už atliktus darbus ir PVM sąskaita-faktūra Nr. 5691004 už atliktus darbus pateikti tik 2001 m. gegužės 16 d., byloje nepateikta įrodymų, kad ieškovas iki to laiko reikalautų sumokėti įsiskolinimą, nei ieškovo atstovė, nei tretysis asmuo tokio darbų įforminimo delsimo paaiškinti negalėjo. Teismo nuomone, toks ilgas delsimas reikalauti apmokėti, jei sutartis iš tikrųjų būtų sudaryta atsakovės ir bendrovės, sunkiai paaiškinamas net ir atsižvelgiant į K. G. bei atsakovės giminystės ryšius. K. G. nurodo, kad buvo pasirašytas atliktų darbų priėmimo aktas, tačiau jokių įrodymų, kurie tai patvirtintų, nepateikė. Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad pagal 1964 m. CK 43 straipsnio 2 punktą atsakovės ir K. G. sutartis turėjo būti rašytinės formos, nes, teismo nuomone, neteisinga taikyti asmenims, susijusiems giminystės ryšiais, tokius pačius pasitikėjimo ir jų tarpusavio elgesio standartus sudarant sandorį ar riboti galimybes įrodinėti sandorio sudarymą, kaip ir sudarant sandorius su pašaliniais asmenimis (CK 1.93 straipsnio 6 dalies 1 ir 4 punktai, 1.5 straipsnis). Be to, rašytinės formos nesilaikymas nėra pagrindas laikyti negaliojančiu sandorį, kurio buvimą ir įvykdymą patvirtina darbų atlikimo faktas, o pinigų perdavimą K. G. patvirtina liudytojai V. V., P. Š.

8Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. birželio 28 d. sprendimu patenkino dalį ieškovo likviduojamos UAB „Linova“ apeliacinio skundo: Vilniaus apygardos teismo 2005 m. kovo 10 d. sprendimą panaikino, priėmė naują sprendimą: patenkino dalį ieškovo likviduojamos UAB „Linova“ ieškinio – priteisė ieškovui likviduojamai UAB „Linova“ iš atsakovės D. V. P. 32 506,09 Lt skolą už buto apdailos darbus, kitą ieškinio dalį atmetė, atsakovės D. V. P. priešieškinį dėl 1999 m. gegužės 17 d. statybos rangos sutarties pripažinimo negaliojančia atmetė. Kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, nes teismas netinkamai įvertino įrodymus, kuriais šalys įrodinėjo bylos aplinkybes, patvirtinančias arba paneigiančias apsimestinio sandorio sudarymo faktą (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Kolegija konstatavo, kad ieškovės nurodytos aplinkybės ir jos pateikti įrodymai dėl sudaryto sandorio apsimestinumo pripažintini nepakankamais tokiam faktui konstatuoti. Teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu pagal 1964 m. CK 52 straipsnį, kuriam galiojant buvo sudaryta ginčijama sutartis, turi nustatyti, kad sandoryje (pridengiančiajame) nėra išreikšta tikroji abiejų sandorio šalių valia, taip pat kad juo pridengtas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių šalys siekė. Prašomos pripažinti apsimestine statybos rangos sutarties kita šalis – UAB „Linova“ atstovas tretysis asmuo K. G. – prieštarauja, kad ši sutartis buvo apsimestinis sandoris ir nesutinka su atsakovės teigimu, kad ja buvo dengiamas kitas jų tarpusavio sandoris, susijęs su buto apdailos darbų atlikimu. Taigi, kilus ginčui dėl apsimestinio sandorio pripažinimo negaliojančiu, įrodinėjimo dalykas yra tikroji sandorio šalių valia sudarant tokį sandorį, o įrodinėjimo pareiga tenka sandorio šaliai (jos teisių perėmėjui), teigiančiai, kad sandoris yra apsimestinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-977/2003; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-722/1999) Kadangi sutartimi buvo susitarta dėl 50 000 Lt vertės darbų atlikimo, tai pagal 1964 m. CK 43 straipsnio 2 punktą toks fizinių asmenų sandoris turėjo būti sudarytas rašytine forma. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada netaikyti 1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto draudimo remtis liudytojų parodymais įrodinėjant sandorio, kurio rašytinės formos nesilaikė šalys, sudarymo faktą, remiantis CK 1.93 straipsnio 6 dalies 1 ir 4 punktais. Kolegija konstatavo, kad atsakovė ir tretysis asmuo K. G. nėra giminės, nes K. G. yra D. V. P. pusseserės vyro pusbrolis. Taip pat pažinties su K. G. aplinkybės ir jo pasirinkimo rangos darbams atlikti priežastys, nustatytos byloje, kolegijos nuomone, leidžia daryti išvadą, kad byloje analizuojamiems atsakovės ir trečiojo asmens K. G. tarpusavio santykiams nėra pagrindo taikyti abipusio pasitikėjimo ir elgesio standartų, kokie būdingi artimiesiems (sutuoktiniams, tėvams ir vaikams) giminaičiams, bendrai gyvenantiems ar kartu tvarkantiems namų ūkį asmenims ir panašiai. Kolegija konstatavo, kad draudimas panaudoti liudytojų parodymus atsakovės D. V. P. ir trečiojo asmens K. G., kaip fizinio asmens, susitarimo atlikti buto apdailos darbus sudarymo ir jo vykdymo faktui patvirtinti šioje byloje neprieštarauja sąžiningumo ir teisingumo principams. Kolegija nurodė, kad atsakovė D. V. P. nepateikė jokių rašytinių įrodymų ir nenurodė faktinių aplinkybių, patvirtinančių sandorio atlikti buto apdailos darbus su K. G., kaip fiziniu asmeniu, sudarymą ir tokio sandorio įvykdymo faktą. Kadangi įstatymas draudžia remtis liudytojų parodymais patvirtinant tokio sandorio sudarymą, tai, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis liudytojų V. V. ir P. Š. parodymais apie tai, kad atsakovė pinigus už buto apdailos darbus mokėjo K. G. Kolegija, remdamasi šalių paaiškinimais byloje, padarė išvadą, kad tiek tretysis asmuo K. G., kaip UAB „Linova“ administracijos vadovas, tiek D. V. P. susitarė, kad atsakovės buto apdailos darbus atliks UAB „Linova“, t. y. ieškovas. Šis susitarimas įformintas 1999 m. gegužės 17 d. statybos rangos sutartimi, kurią pasirašė rangovo UAB „Linova“ atstovas generalinis direktorius K. G. ir užsakovė D. V. P. Byloje neįrodyta, kad šalių valia šios sutarties pasirašymo (sandorio sudarymo) momentu būtų su trūkumais, kas leistų manyti, jog buvo ketinama sudaryti apsimestinį sandorį, juo pridengiant kitą sandorį. Pasirašydamas minėtą statybos rangos sutartį tretysis asmuo K. G. veikė kaip įstatyminis ieškovo UAB „Linova“ atstovas, todėl šio asmens sudarytas sandoris sukūrė ieškovui atitinkamas teises ir pareigas (1964 m. CK 64 straipsnio 1 dalis, Akcinių bendrovių įstatymo 29 straipsnio 1, 10 dalys (1998 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. VIII-666 redakcija). Byloje neginčijama, kad atsakovės buto apdailos darbus atliko ieškovo UAB „Linova“ darbuotojai. Duomenų, paneigiančių šių liudytojų parodymus ar patvirtinančių, kad šie liudytojai atsakovės bute dirbo pasamdyti asmeniškai atsakovės ar K. G., kaip privataus fizinio asmens, byloje nepateikta. Taip pat nepaneigtos ieškovo nurodytos aplinkybės, kad atsakovės ginčijama statybos rangos sutartis ir atsakovės kreditorinis įsiskolinimas pagal šią sutartį, buvo įtraukti į ieškovo ūkinės finansinės veiklos apskaitos dokumentus. Kolegija taip pat atmetė atsakovės argumentus, kad ginčijama sutartis nebuvo vykdoma pagal joje nustatytas sąlygas, nes tiriant sandorio teisėtumo klausimą esmine aplinkybe laikytina civilinio teisinio santykio dalyvių valia, buvusi sandorio sudarymo metu, o vėlesnės, po sandorio sudarymo atsiradusios aplinkybės negali būti pagrindas spręsti apie sandorio šalių valios trūkumus sandorio sudarymo momentu, o kartu ir pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu pagal 1964 m. CK 52 straipsnį. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė, kiek ir kokių savo medžiagų jis panaudojo atsakovės buto apdailos darbams, daugumą ieškovo pateiktame atliktų darbų akte įrašytų analogiškų medžiagų buvo įsigijusi ir atsakovė, todėl kolegija atmetė ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovės atlyginimą už darbų akte nurodytas medžiagas. Tačiau atsakovė nenuginčijo darbų priėmimo akte nurodytų darbų atlikimo fakto, taip pat ji neįrodė savo teiginio, kad dalį nurodytų darbų atliko kitas rangovas – UAB „SAVY“, todėl kolegija priteisė iš atsakovės ieškovo naudai 32 506,09 Lt išlaidas, kurias sudaro tiesioginės darbo sąnaudos: išlaidos darbo užmokesčiui ir mechanizmų panaudojimui – 31 796,59 Lt ir 709,50 Lt, tai sudaro 52,7 proc. visų akte nurodytų tiesioginių išlaidų (iš viso tiesioginių išlaidų 61 665 Lt) (1964 m. CK 374, 386 straipsniai).

9III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

10Kasaciniu skundu atsakovė D. V. P. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 28 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. kovo 10 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

11Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo, faktų pakankamumo ir įrodytinumo, įrodymų vertinimo taisykles ir padarė nepagrįstą išvadą dėl apsimestinio sandorio nebuvimo. Kolegija nepagrįstai vertino ginčijamą rangos sutartį kaip neturinčią valios trūkumo ir sudarytą K. G. ne kaip fizinio asmens, o kaip UAB „Linova“ įstatyminio atstovo. Tai, kad atsakovė nesuvokė, jog pasirašo sutartį su K. G. kaip su UAB „Linova“ generaliniu direktoriumi, t. y. juridinio asmens atstovu, ir tai, kad pagal pasirašomą sutartį reikalavimo teisę įgis UAB „Linova“, buvo jos valios trūkumas. Yra esminis skirtumas tarp žinojimo ir sąmoningo siekimo, kad apdailos darbus atliktų UAB „Linova“, ir žinojimo, kad darbus atlieka K. G. parinkti darbuotojai, nes pinigai buvo mokami tiesiogiai K. G., jam nepateikus kvitų ar PVM sąskaitų-faktūrų su UAB „Linova“ rekvizitais.

12Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas LUAB ,,Linova“ prašo kasacinį skundą atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad kasatorė nepagrįstai teigia, jog teismas neteisingai vertino byloje pateiktus įrodymus. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė sutartį sudarė su UAB „Linova“, tai patvirtino ir K. G., pirminė sutarties sudarymo stadija, kai aptariamas sutarties objektas, darbai, jų kaina, negali būti laikomas atskira sutartimi. Be to, esant rašytinei sutarčiai nėra pagrindo taikyti teisės normas, reglamentuojančias konsensualinio sandorio sudarymą ir aiškinimą. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad ji pinigus mokėjo tiesiogiai K. G. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, vertindamas sudaryto sandorio teisėtumą, pagrįstai rėmėsi 1964 m. CK 43 straipsnio 2 punktu ir 58 straipsnio 2 dalimi.

13Teisėjų kolegija

konstatuoja:

14IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

151999 m. gegužės 17 d. sudaryta UAB „Linova“ ir D. V. P. statybos rangos sutartis, kuria ieškovas už 60 000 Lt įsipareigojo atlikti buto, esančio ( - ), apdailos darbus, o atsakovė – avansu sumokėti 20 000 Lt, kitas įmokas mokėti kas mėnesį pagal faktiškai atliktų darbų aktus, galutinai atsiskaityti per 5 dienas po objekto darbų pabaigos pagal faktiškai atliktų darbų priėmimo aktus. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nei ieškovas, nei atsakovė ginčijamos sutarties nuostatų nesilaikė, ieškovas neįrodė, kokias jo įgytas medžiagas panaudojo buto apdailai, kokius šio buto apdailos darbus atliko. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovas atliko ieškovės buto apdailos darbus, kurie užfiksuoti byloje esančiame darbų priėmimo akte (T. 1, b. l. 12, 20), todėl pripažino ieškovui teisę į 32 506,09 Lt tiesioginių darbo sąnaudų išlaidų atlyginimą.

16V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

17Kasacinis skundas yra grindžiamas netinkamu įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų taikymu ir 1964 m. CK 52 straipsnio, CK 1.87 straipsnio pažeidimu, teismui atsisakius pripažinti atsakovės ginčijamą sutartį apsimestiniu sandoriu.

18Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nusistovėję įrodymų pakankamumo ir faktų įrodytinumo kriterijai (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Š. prieš Lietuvos Respublikos knygų prekybos valstybinės įmonės „Knyga" Raseinių filialą; bylos Nr. 3K-3-260/2001, Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija prieš J. M., bylos Nr. 3K-3-462/2002; Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. prieš T. E., bylos Nr. 3K-3-516/2004). Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatyme yra įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, pagal kurį bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas, vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu), pagal kurią apie tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas gali konstatuoti tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl jų egzistavimo, todėl dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo nėra reikalaujama teismo įsitikinimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių (faktų) buvimą tada, kai byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tos aplinkybės (faktai) buvo negu kad jų nebuvo.

19Apsimestinis sandoris yra vienas iš CK nurodytų niekinių sandorių, kuris turi būti pripažintas negaliojančiu vien dėl to, kad jame nėra esminio sandorio elemento – šalių valios. Tokiame sandoryje išreikšta valia neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių faktiškai siekė sandorio šalys. Konstatavus, kad sandoris yra apsimestinis, taikomos taisyklės to sandorio, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio 2 dalis, CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Tam reikia išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus ir motyvus, sudarant konkretų sandorį. Atsakovė D. V. P.1999 m. gegužės 17 d. sutarties apsimestinumą įrodinėjo tuo pagrindu, kad sutartis su ieškovu UAB „Linova“ dėl jos buto apdailos darbų atlikimo buvo sudaryta pridengiant sandorį su trečiuoju asmeniu K. G., tuo metu dirbusiu ieškovo direktoriumi, kaip su fiziniu asmeniu, kuris įsipareigojo atlikti sutartyje nurodytus darbus ir paėmė pinigus už jų atlikimą. Ginčas byloje iš esmės kilo ne dėl sutarties pagrindo, t. y. teisinio rezultato, kurio siekė šalys, jį abi šalys pripažįsta buvus rangos teisiniais santykiais, bet dėl sutarties šalies, rangovo, atitikties tikrajam šio teisinio santykio subjektui, todėl, vertinant tikrąją šio teisinio santykio subjektinę sudėtį, reikia nustatyti, kas faktiškai vykdė rangovo funkcijas, nustatytas sutartyje ir įstatyme, vykdant rangos sutartį. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimo dėl medžiagų, panaudotų buto remontui ir nurodytų suvestinėje, vertės priteisimo, nes ieškovas neįrodė, kad medžiagos pirktos būtent atsakovės buto apdailos darbams atlikti, be to, dauguma medžiagų kartojama atsakovės pateiktuose medžiagų įsigijimo dokumentuose, dalis medžiagų nupirkta po darbų pabaigos. Taigi faktiškai buto apdaila buvo vykdoma iš atsakovės pateiktų medžiagų. Taip pat teismai nustatė, kad vykdant šį užsakymą buvo visiškai nesilaikoma sutarties nuostatų: nei dėl atsiskaitymo tvarkos (avansinio, dalinio ir galutinio), nei dėl atliktų darbų dalinio aktavimo, nei darbų atlikimo terminų, nei baigtų darbų įforminimo tvarkos. Sutarties 5.2 punkte nustatyta 20 000 Lt avansinio mokėjimo sąlyga, tačiau avansinė įmoka nebuvo padaryta (T. 2, b. l. 38). Nors teismai nustatė, kad buto, esančio ( - ), apdailos darbus vykdė UAB „Linova“ darbuotojai, tačiau ieškovas neįrodė, kad bendrovė mokėjo savo darbuotojams už šiame objekte atliktus darbus, priešingai, kaip liudytojai apklausti darbuotojai teigė, kad bendrovė jiems už visą laikotarpį nesumokėjo, t. y. nepatyrė jokių faktinių darbo užmokesčio išlaidų (T. 2, b. l. 40-45). Ieškovas taip pat nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nurodyti apdailos darbai buvo įtraukti į UAB „Linova“ finansinės apskaitos dokumentus, nors aiškintis šią aplinkybę nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2004 m. vasario 17 d. nutartyje, išnagrinėjusi šią bylą pirmą kartą kasacine tvarka (T. 2, b. l. 278). Apeliacinės instancijos teismo motyvas, kad „taip pat nepaneigtos ieškovo nurodytos aplinkybės, kad atsakovės ginčijama statybos rangos sutartis ir atsakovės kreditorinis įsiskolinimas pagal šią sutartį, buvo apskaitomi ieškovo ūkinės finansinės veiklos dokumentuose“ nėra pakankamas. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino ieškovo veiksmus: darbų priėmimo aktų surašymą po vienerių metų, ieškinio dėl įsiskolinimo priteisimo pateikimą po dvejų metų, kaip patvirtinančius, kad ieškovas, kaip juridinis asmuo, šiame sandoryje nedalyvavo. UAB „Linova“, kaip pelno siekiantis juridinis asmuo, galėjo operatyviai ginti savo teises, nes tokią galimybę numatė sutartis, kurios 3.8 punkte nustatyta užsakovo pareiga per 10 dienų organizuoti darbų priėmimą po jų užbaigimo bei 5.4 punkte pareiga galutinai atsiskaityti per 5 dienas po objekto užbaigimo ir darbų priėmimo akto sudarymo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo iki pat sprendimo dėl bankroto bylos iškėlimo. Visuotinis akcininkų susirinkimas 2001 m. balandžio 9 d. nusprendė kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pagal K. G., administracijos vadovo, pareiškimą bankroto byla teismo buvo iškelta 2001 m. birželio 5 d. (T. 1, b. l. 9). Pranešimas D. V. P. dėl skolos sumokėjimo išsiųstas 2001 m. gegužės 16 d., t. y. po akcininkų susirinkimo.

20Kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes, todėl priėmė neteisėtą sprendimą, kuris yra naikintinas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 346 straipsnio .

21Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

22Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 28 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. kovo 10 d. sprendimą.

23Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas BUAB ,,Linova” nurodė, kad 1999 m. gegužės 17 d. sudarė su... 5. Atsakovė D. V. P. pareiškė priešieškinį BUAB „Linova“. Pareiškime... 6. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 7. Vilniaus apygardos teismas 2005 m. kovo 10 d. sprendimu ieškinį atmetė,... 8. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005... 9. III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai... 10. Kasaciniu skundu atsakovė D. V. P. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio... 11. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo, faktų pakankamumo ir... 12. Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas LUAB ,,Linova“ prašo kasacinį... 13. Teisėjų kolegija... 14. IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės... 15. 1999 m. gegužės 17 d. sudaryta UAB „Linova“ ir D. V. P. statybos rangos... 16. V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 17. Kasacinis skundas yra grindžiamas netinkamu įrodinėjimo procesą... 18. Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nusistovėję įrodymų pakankamumo ir... 19. Apsimestinis sandoris yra vienas iš CK nurodytų niekinių sandorių, kuris... 20. Kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino... 21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 22. Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų... 23. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...