Byla e3K-3-142-690/2018
Dėl naujai bankrutuojančios įmonės kreditorių sąraše patvirtintų kreditorių teisės skųsti iki jų įstojimo į bylą priimtus kreditorių susirinkimo nutarimus

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algirdo Taminsko ir Vinco Versecko,

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditorės akcinės bendrovės „Nordea Bank“, Lietuvoje veikiančios per akcinės bendrovės „Nordea Bank“ Lietuvos skyrių (teisių perėmėja akcinė bendrovė „Luminor Bank“), kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „VM Investicija“ bankroto byloje, kuria pasisakoma dėl naujai bankrutuojančios įmonės kreditorių sąraše patvirtintų kreditorių teisės skųsti iki jų įstojimo į bylą priimtus kreditorių susirinkimo nutarimus.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių įmonių bankroto administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimą bei šiam veiksmui taikytiną Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) redakciją, galimybę naujai įstojusiam į bankroto bylą kreditoriui apskųsti kreditorių susirinkimo nutarimus, priimtus iki jo įtraukimo į kreditorių sąrašą (ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalis), aiškinimo ir taikymo.
  2. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 19 d. nutartimi UAB „VM Investicija“ (toliau – ir Bendrovė) iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas P. P.. Ši teismo nutartis įsiteisėjo 2015 m. gruodžio 1 d. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartimi AB „Nordea Bank“, Lietuvoje veikianti per AB „Nordea Bank“ Lietuvos skyrių (toliau – Bankas, kreditorė), įtraukta į BUAB „VM Investicija“ trečios eilės kreditorių sąrašą su 609 599,91 Eur finansiniu reikalavimu. Minėta teismo nutartis Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 28 d. nutartimi palikta nepakeista.
  3. Kreditorė 2017 m. kovo 6 d. kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Bendrovės 2016 m. gegužės 4 d. kreditorių susirinkimo nutarimo ketvirtojo darbotvarkės klausimo „Administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimas“ dalį dėl administratoriaus atlyginimo ir grąžinti šį klausimą iš naujo spręsti kreditorių susirinkimui arba patvirtinti ne didesnį kaip 7500 Eur administratoriaus atlyginimą už visą bankroto procesą; panaikinti Bendrovės 2016 m. spalio 25 d. kreditorių susirinkimo priimtą nutarimo antrąjį darbotvarkės klausimą „Administratoriaus veiklos ataskaita“, t. y. atsisakyti tvirtinti administratoriaus veiklos ataskaitą Nr. 2.
  4. Kreditorė nurodė, kad skundžiamu 2016 m. gegužės 4 d. nutarimu patvirtintas 35 000 Eur bankroto administratoriaus atlyginimas akivaizdžiai viršija rekomenduojamus dydžius, o administratorius neįrodė prašomo atlyginimo dydžio pagrįstumo. Administratoriaus veiklos ataskaita Nr. 2 negalėjo būti patvirtinta, kadangi bankroto byloje nėra duomenų, pagrindžiančių administratoriaus patirtas išlaidas.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gegužės 4 d. nutartimi panaikino BUAB „VM Investicija“ 2016 m. gegužės 4 d. kreditorių susirinkimo nutarimo Nr. 4 dalį dėl administratoriaus atlyginimo patvirtinimo, patvirtino 15 200 Eur (su mokesčiais) Bendrovės bankroto administratoriaus atlyginimą už įmonės administravimą nuo teismo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą iki įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro; panaikino BUAB „VM Investicija“ 2016 m. spalio 25 d. kreditorių susirinkimo nutarimą Nr. 2, kuriuo patvirtinta bankroto administratoriaus veiklos ataskaita, ir perdavė šį klausimą spręsti kreditorių susirinkimui iš naujo.
  2. Teismo vertinimu, kadangi 2017 m. vasario 28 d. įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartis, kuria Bankas įtrauktas į Bendrovės kreditorių sąrašą, o Banko skundas paduotas per protingą laikotarpį – 2017 m. kovo 6 d., todėl yra pagrindas revizuoti anksčiau priimtus Bendrovės kreditorių susirinkimų nutarimus.
  3. Teismas nustatė, kad 2016 m. gegužės 4 d. pirmasis BUAB „VM investicija“ kreditorių susirinkimas nutarimo ketvirtuoju darbotvarkės klausimu nutarė patvirtinti 35 000 Eur plius mokesčiai bankroto administratoriaus atlyginimą; 3000 Eur plius PVM skirta buhalterinės apskaitos paslaugoms; 2000 Eur ūkio išlaidoms plius PVM; teisinėms išlaidoms pagal išlaidas patvirtinančius dokumentus; antstolių paslaugoms pagal išlaidas patvirtinančius dokumentus apmokėti; 1000 Eur plius PVM archyvo sutvarkymo paslaugoms.
  4. Teismas nurodė, kad bankroto administratorius neįrodė, jog jam priklauso didesnis atlyginimas, nei nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 415 patvirtintame Bankroto administravimo išlaidų rekomendacinių dydžių sąraše ir Atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą taisyklėse (toliau – Taisyklės). Teismas sprendė, kad skundžiamu 2016 m. gegužės 4 d. BUAB „VM Investicija“ kreditorių susirinkimo nutarimu Nr. 4 patvirtintas bankroto administratoriaus atlyginimo dydis yra neproporcingas bankroto proceso metu atliktų (atliktinų) veiksmų apimčiai (742 307,39 Eur įplaukos iš antstolės V. Meškauskienės ir dviejų debitorių atgautos ne ginčo tvarka ir dalis jų paskirstyta administravimo išlaidoms bei įmonės kreditoriams, todėl ypatingų pastangų ar darbo sąnaudų nereikalavo; joks įmonės turtas nebuvo pardavinėjamas; visose civilinėse bylose (Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-17-431/2016 pagal Banko ieškinį Bendrovei dėl 743 013,56 Eur skolos ir 16 proc. dydžio metinių palūkanų laidavimo sutarties pagrindu priteisimo bei BUAB „VM investicija“ administratoriaus priešieškinį dėl tos pačios laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia; Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-15772-845/2016 pagal Bendrovės ieškinį atsakovei B. R. dėl 779,76 Eur skolos priteisimo; Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-40172-600/2016 pagal Bendrovės ieškinį atsakovei UAB „AJ Properties“ dėl 77 447,28 Eur žalos atlyginimo) Bendrovei atstovauja (atstovavo) advokatas, už kurio teikiamas paslaugas apmokama pagal išlaidas patvirtinančius dokumentus; teismo sprendimu iš B. R. priteista skola nėra išieškota; duomenų apie sumų išieškojimą už beviltiškomis laikytas skolas taip nėra). Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas panaikino skundžiamą nutarimą ir patvirtino pagal Taisykles nustatytą minimalų 15 200 Eur atlyginimą (su mokesčiais).
  5. Teismo vertinimu, bankroto administratorius nėra pateikęs įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti apie jo patirtas išlaidas, kurias administratorius detalizavo ataskaitoje Nr. 2 ir kurią iki naujo kreditoriaus įstojimo 2016 m. spalio 25 d. patvirtino BUAB „VM Investicija“ kreditorių susirinkimas. Kreditorių susirinkimas, patvirtindamas ataskaitą, nesant pateiktų patirtų išlaidų įrodymų, faktiškai pritarė administratoriaus ataskaitoje nurodytiems administravimo išlaidų dydžiams, tačiau toks Bendrovės kreditorių pritarimas administratoriaus veiksmams negali būti laikomas teisėtu. Teismas konstatavo, kad vien šiuo pagrindu naikintinas 2016 m. spalio 25 d. Bendrovės kreditorių susirinkimo nutarimas Nr. 2, kuriuo patvirtinta bankroto administratoriaus veiklos ataskaita, ir įpareigojo kreditorių susirinkimą iš naujo svarstyti ataskaitos tvirtinimo klausimą.
  6. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal Bendrovės bankroto administratoriaus atskirąjį skundą, 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartį panaikino ir bylos proceso teisėtumo klausimą perdavė spręsti pirmosios instancijos teismui.
  7. Teisėjų kolegijos vertinimu, asmuo, kvestionuojamo kreditorių susirinkimo metu nebuvęs kreditoriumi, vėliau įstojęs į bylą, neturi teisės kelti klausimo dėl jau priimtų nutarimų teisėtumo ir pagrįstumo, nes nors ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalis įtvirtina kreditorių teisę per įstatyme nustatytą 14 dienų terminą, skaičiuojamą nuo dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie nutarimo priėmimą, skųsti kreditorių susirinkimo priimtus nutarimus, tačiau ji skirta skundžiamų nutarimų priėmimo metu bankroto byloje dalyvavusiems asmenims ir (ar) iki apskundimo termino suėjimo į bankroto bylą įstojusiems asmenims. Be to, tokia naujai bankroto byloje patvirtintų kreditorių teisė nenustatyta nei ĮBĮ, nei kituose teisės aktuose.
  8. Nurodytas teisinis reglamentavimas lemia išvadą, kad visi bankroto procese atlikti veiksmai naujam kreditoriui yra privalomi ir negali būti peržiūrimi, jeigu kreditorių susirinkimų metu priimtų nutarimų apskundimo terminas yra suėjęs ir nėra teisinio pagrindo jo atkurti, – tokiu būdu užtikrinamas civilinio proceso principas, jog visi procesiniai sprendimai, atlikti procese iki asmens tapimo byloje dalyvaujančiu asmeniu, yra jam privalomi.
  9. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad kreditorių susirinkimų nutarimų apskundimo tvarka negali būti tapatinama ir (ar) painiojama su kasacinio teismo praktikoje pripažįstama naujai bankroto byloje patvirtintų kreditorių teise retrospektyviai skųsti teismo nutartis, kuriomis patvirtinti kitų kreditorių finansiniai reikalavimai (ĮBĮ 26 straipsnio 6 dalis). Tokia kasacinio teismo pozicija argumentuojama tuo, kad kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti bankroto byloje susijęs ne tik su konkretaus kreditoriaus teise visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet turi įtakos ir patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-74-313/2017). Tuo tarpu kreditorių kaip visumos teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus yra kreditorių autonomijos principo išraiška, įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime. Kolegija padarė išvadą, kad jeigu kreditorius įstoja į bankroto bylą ir tampa joje dalyvaujančiu asmeniu po kreditorių susirinkimų nutarimų priėmimo ir (ar) pasibaigus tokių nutarimų apskundimo terminui, naujai į bylą įstojęs kreditorius neturi teisės reikalauti, kad teismas retrospektyviai tokius nutarimus revizuotų.
  10. Kolegija pažymėjo, kad, ginčijant kreditorių susirinkimo nutarimus suėjus jų apskundimo terminui, kai kurie nutarimai gali būti jau įvykdyti, asmenys pagal juos gali būti įgiję tam tikras teises ir pareigas ar teisėtus lūkesčius dėl jų įgyvendinimo. Be to, naujai įstojusių kreditorių skundų dėl kreditorių susirinkimų panaikinimo nagrinėjimas reikštų neracionalų procesą ir būtų nesuderinamas su bankroto proceso operatyvumu ir efektyvumu.
  11. Atsižvelgdama į tai, kad skundžiami kreditorių susirinkimų nutarimai priimti 2016 m. gegužės 4 d. ir 2016 m. spalio 25 d. vykusiuose susirinkimuose, o Banko skundas dėl jų paduotas 2017 m. kovo 6 d., kolegija konstatavo, kad skundžiami kreditorių susirinkimo nutarimai negalėjo būti revizuojami teisme, todėl skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikino ir bylos teisėtumo klausimą perdavė spręsti pirmosios instancijos teismui.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu Bankas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas pažeidė ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalies nuostatas. ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalis nustato, kad „Tuo atveju, jeigu administratorius ar kreditoriai ginčija kreditorių susirinkimo patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą, išsprendęs ginčą, ją patvirtina bankroto bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į Vyriausybės patvirtintus bankroto administravimo išlaidų rekomendacinius dydžius. Ši teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.“ Taigi, pagal specialųjį teisinį reguliavimą administratorius neturėjo teisės teikti atskirojo skundo dėl 2017 m. gegužės 4 d. dalies, kuria išspręstas administravimo išlaidų klausimas, kadangi pagal pirmiau nurodytą teisės normą 2017 m. gegužės 4 d. teismo nutarties dalis dėl administravimo išlaidų yra galutinė ir neskundžiama, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo nutraukti apeliacinį procesą dėl šios teismo nutarties dalies.
    2. Teismas netinkamai taikė ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalies nuostatas. Kreditorius, kurio reikalavimai dar nebuvo patvirtinti nutarimo priėmimo metu, neturi teisės skųsti tokio nutarimo ir tai patvirtina bylos medžiaga. Šiuo atveju buvo paneigta kreditoriaus teisė ginčyti iki jo įtraukimo į Bendrovės kreditorių sąrašą priimtus neteisėtus kreditorių susirinkimo nutarimus ir nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 4 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-468/2013) pateikto išaiškinimo, pagal kurį vėliau į bankroto procesą įstojęs kreditorius turi teisę skųsti kreditorių susirinkimų nutarimus, priimtus iki jo įstojimo į bankroto procesą, ir tokią teisę jis įgyja nuo patvirtinimo kreditoriumi dienos (skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas nurodė priešingai – kad kreditorius tokios teisės neturi). Nei ĮBĮ, nei kiti teisės aktai nenustato, kad naujai (vėliau) į bankroto procesą įstojęs kreditorius (ypač kai kiti kreditoriai nepagrįstai ginčijo to kreditoriaus reikalavimą ir tokiu būdu vilkino jo įstojimą į bankroto procesą) neturi teisės skųsti anksčiau bankroto byloje priimtų kreditorių susirinkimų nutarimų, kurie, be kita ko, tam naujam kreditoriui yra privalomi.
    3. Teismas, padarydamas materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo klaidų bei nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos, neteisėtai paliko galioti tokią situaciją, kai administratorius neturi pareigos įrodyti administravimo išlaidų realumo, protingumo, o kreditoriai administratoriaus teikiamas išlaidas tvirtina iš viso neturėdami duomenų apie išlaidų patyrimo realumą, tokiu būdu Bendrovės lėšas, skirtas kreditorių reikalavimams tenkinti, perduodami administratoriui. Administratorius, pateikdamas 2016 m. spalio 17 d. veiklos ataskaitą, nepagrindė jokių savo nurodomų kitų išlaidų, jokių administravimo išlaidas pagrindžiančių duomenų bankroto byloje nėra, išskyrus tik deklaratyvų administratoriaus 2016 m. spalio 17 d. ataskaitoje nurodytą teiginį, kad iš viso patirta 62 308 Eur administravimo išlaidų, iš kurių 13 139 Eur yra visos kitos išlaidos, išskyrus atlyginimą.
  2. Atsiliepimo į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.
  3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartimi kasatorė AB „Nordea Bank“, Lietuvoje veikianti per AB „Nordea Bank“ Lietuvos skyrių, pakeista jos teisių perėmėja AB „Luminor Bank“.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl nagrinėjamam ginčui taikytinos ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalies redakcijos

  1. Bankroto procesui yra taikomas specifinis teisinis reguliavimas, nustatytas Įmonių bankroto įstatyme, kurio nuostatos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso normų atžvilgiu (ĮBĮ 1 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328/2012; 2014 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2014; ir kt.).
  2. Bankroto procesas yra kolektyvinis procesas, kuris, nors ir prasideda kaip procesas dėl skolininko nemokumo fakto nustatymo, vėliau tampa kolektyviniu kreditorių reikalavimų tenkinimo iš skolininko turto mechanizmu. Bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių kreditorių, žinančių apie sunkią skolininko finansinę padėtį, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška ir ši teisė įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime. Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtus klausimus.
  3. ĮBĮ 23 straipsnyje nustatytos kreditorių susirinkimo teisės, tarp jų teisė tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, taip pat ją keisti, nustatyti administravimo išlaidų mokėjimo eilę ir tvarką. Klausimai, susiję su administravimo išlaidų sąmatos sudarymu, tvirtinimu, keitimu, paskirstymu ir kt., reglamentuojami ĮBĮ 36 straipsnyje.
  4. Iki 2016 m. gegužės 1 d. galiojusio ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Nuo 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojo nauja ĮBĮ 36 straipsnio redakcija (2015 m. spalio 15 d. įstatymas Nr. XII-1962), pagal kurią administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo, keitimo ir disponavimo šiomis išlaidomis nustatymo tvarka ir toliau palikta kreditorių susirinkimo kompetencijai, tačiau kreditorių susirinkimas, spręsdamas nurodytus klausimus, įpareigotas atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus bankroto administravimo išlaidų rekomendacinius dydžius, o tuo atveju, jeigu administratorius ar kreditoriai ginčija kreditorių susirinkimo patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą, teismui, išsprendusiam ginčą, suteikta teisė patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą, atsižvelgiant į Vyriausybės patvirtintus bankroto administravimo išlaidų rekomendacinius dydžius. Ši teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama (ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalis).
  5. Naujos redakcijos ĮBĮ 36 straipsnis kompleksiškai pakeitė ankstesnį bankroto administravimo išlaidų reglamentavimą. Iki 2016 m. gegužės 1 d. galiojusioje 36 straipsnio redakcijoje buvo tik abstraktūs kriterijai dėl bankroto administratoriaus atlyginimo dydžio nustatymo, o naujos redakcijos 36 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad administratoriaus atlyginimas nustatomas už visą įmonės administravimo laikotarpį, atsižvelgiant į Taisykles, kuriose nustatomi rekomendaciniai administratoriaus atlyginimo dydžiai; administratoriaus atlyginimas yra siejamas su administratoriaus veiklos rezultatais ir nepriklauso nuo bankroto procedūros trukmės, t. y. atlyginimo dydis tvirtinamas visam bankroto procesui, ne mėnesiui, kas buvo nedraudžiama taikant ankstesnę ĮBĮ redakciją. Toks administratoriaus atlyginimo nustatymo būdas skatina administratorių operatyviau vykdyti įmonių bankroto procesą.
  6. Teisme ginčijant kreditorių susirinkimo patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą, teismui expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) suteikta teisė ne vien panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą ir perduoti klausimą iš naujo svarstyti kreditorių susirinkimui, o pačiam patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą (nuo 2016 m. gegužės 1 d. galiojančio ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalis). Toks teisinis reguliavimas grindžiamas siekiu didinti bankroto procedūrų veiksmingumą, kadangi administravimo išlaidų dydis turi būti grindžiamas objektyviais kriterijais, o ne kreditorių daugumos palankumu ar nepalankumu bankroto administratoriui. Administravimo išlaidų sąmatos, ypač administratoriaus atlyginimo dydžio priklausomumas vien nuo kreditorių susirinkimo sprendimo, nesant efektyvios teisminės kontrolės, mažintų bankroto administratoriaus nepriklausomumą nuo kreditorių ir galėtų tapti kliūtimi ginčyti kai kurių kreditorių reikalavimus ir (arba) bankrutuojančios įmonės sandorius. Be to, administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo klausimas turi būti išsprendžiamas sparčiai ir netapti kreditorių ilgų ginčų, kliudančių veiksmingai atlikti bankroto procedūras, objektu.
  7. Teismas, išnagrinėjęs ginčą ir tvirtindamas administravimo išlaidų sąmatą, turi atsižvelgti į Vyriausybės patvirtintus bankroto administravimo išlaidų rekomendacinius dydžius. Taigi teismo diskrecija nustatant administravimo išlaidų dydį yra ribota. Būtent dėl šios priežasties ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismo nutartis, kuria patvirtinama administravimo išlaidų sąmata, yra galutinė ir neskundžiama.
  8. Pagal 2015 m. spalio 15 d. priimto Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 4, 5, 8, 9, 10, 11, 23, 33 ir 36 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-1962 10 straipsnio 5 dalį šio įstatymo nuostatos taikomos bankroto procedūroms, pradėtoms įsigaliojus šiam įstatymui. Taigi paminėta įstatymo nuostata taikytiną ĮBĮ 36 straipsnio redakciją susiejo su atitinkamų procedūrų pradžios momentu.
  9. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad įstatymas nepateikia bankroto procedūros apibrėžimo, bet apibrėžia bankroto proceso sąvoką. Pagal ĮBĮ 1 straipsnio 2 dalį bankroto procesas – tai teismo arba ne teismo tvarka vykdomų įmonės bankroto procedūrų visuma. Šis apibrėžimas leidžia teigti, kad sąvokos „bankroto procesas“ ir „bankroto procedūra“ nėra tapačios; pastaroji sąvoka yra siauresnė ir apima tik tam tikrą atskirą veiksmą ar vienarūšių veiksmų grupę (tęstinis veiksmas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-915/2017, 25 punktas).
  10. Pirmiau nurodytos kasacinio teismo nutarties 27 punkte išaiškinta, kad bankroto administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo procedūra prasideda administravimo išlaidų sąmatą pirmą kartą tvirtinant kreditorių susirinkime, šiam įgyvendinant ĮBĮ 23 straipsnio 5 punkte nustatytą kompetenciją. Vėlesni administravimo išlaidų sąmatos keitimai yra ne savarankiškos procedūros, o administravimo išlaidų sąmatos procedūros sudėtinė dalis.
  11. Nagrinėjamu atveju pagal bylos duomenis nustatyta, kad Bendrovės administravimo išlaidų sąmata patvirtinta 2016 m. gegužės 4 d. vykusiame pirmajame kreditorių susirinkime (žr. šios nutarties 7 punktą). Taigi administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo procedūra prasidėjo jau galiojant naujai ĮBĮ 36 straipsnio redakcijai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant klausimą dėl administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo pagrįstumo, turi būti taikoma nuo 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojusi ĮBĮ 36 straipsnio redakcija.

13Dėl ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalies (ne)pažeidimo

  1. ĮBĮ 36 straipsnis reglamentuoja administravimo išlaidas. Šios nutarties 22 punkte minėta, kad ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, jog tuo atveju, kai administratorius ar kreditoriai ginčija kreditorių susirinkimo patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą, išsprendęs ginčą, ją patvirtina bankroto bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintus bankroto administravimo išlaidų rekomendacinius dydžius. Ši teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
  2. Kasaciniame skunde teigiama, kad administratorius neturėjo teisės teikti atskirojo skundo dėl 2017 m. gegužės 4 d. dalies, kuria išspręstas administravimo išlaidų klausimas, kadangi pagal pirmiau nurodytą teisės normą 2017 m. gegužės 4 d. teismo nutarties dalis dėl administravimo išlaidų yra galutinė ir neskundžiama, taigi apeliacinės instancijos teismas turėjo nutraukti apeliacinį procesą dėl šios teismo nutarties dalies (žr. šios nutarties 16.1 punktą).
  3. Teisėjų kolegija su šiais Banko argumentais sutinka. Nagrinėjamu atveju konstatuota, kad sprendžiant klausimą dėl administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo pagrįstumo, turi būti taikoma nuo 2016 m. gegužės 1 d. galiojusi ĮBĮ 36 straipsnio redakcija, pagal kurią neįtvirtinta galimybė apskųsti teismo nutartį, priimtą ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalies pagrindu. Taigi aptariamu atveju bankroto administratorius neturėjo teisės apeliacine tvarka skųsti teismo nutarties dalies, kuria išspręstas Bendrovės 2016 m. gegužės 4 d. kreditorių susirinkimo nutarimo ketvirtojo darbotvarkės klausimo „Administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimas“ dalies dėl bankroto administratoriaus atlyginimo pagrįstumo klausimas.
  4. CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad apeliacinis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiamas teismo sprendimas (nutartis), kuris pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Jei šis trūkumas paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas (CPK 315 straipsnio 5 dalis).
  5. Nutarties 32–33 punktuose nurodytas teisinis reguliavimas teikia pagrindą daryti išvadą, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutarties dalis, kuria išspręstas klausimas dėl bankroto administratoriaus atlyginimo pagrįstumo, negalėjo būti apeliacinio apskundimo objektas, todėl apeliacinis procesas dėl šios nutarties dalies nutrauktinas.

14Dėl ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalies (ne)pažeidimo

  1. Bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Dėl to esminius su bankrutuojančios įmonės veikla susijusius klausimus ĮBĮ normos paveda spręsti kreditorių susirinkimui. Kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas, turi teisę ginti savo interesus, dalyvaudami kreditorių susirinkimuose ir balsuodami juose kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtais klausimais (ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 24 straipsnio 1 dalis), taip pat skųsdami kreditorių susirinkimo nutarimus teismui (ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalis).

    15

  2. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime (ĮBĮ 24 straipsnis). Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius klausimus. Atskirų kreditorių teisės ginamos tik netiesiogiai, ginant kreditorių visumos teises (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-382-313/2015; ir kt.).
  3. Nagrinėjamu atveju pagal bylos duomenis nustatyta, kad skundą dėl kreditorių susirinkimų nutarimų pateikė kreditorius, kurio reikalavimai bankroto byloje patvirtinti, praėjus 7 mėn. nuo 2016 m. gegužės 4 d. nutarimo priėmimo (žr. šios nutarties 2–3 punktus).
  4. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad nei ĮBĮ, nei kiti teisės aktai nenustato, kad naujai (vėliau) į bankroto procesą įstojęs kreditorius (ypač kai kiti kreditoriai nepagrįstai ginčijo to kreditoriaus reikalavimą ir tokiu būdu vilkino jo įstojimą į bankroto procesą) neturi teisės skųsti anksčiau bankroto byloje priimtų kreditorių susirinkimų nutarimų, kurie, be kita ko, tam naujam kreditoriui yra privalomi. Kreditorius, kurio reikalavimai dar nebuvo patvirtinti kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimo metu, neturi teisės skųsti tokio nutarimo, t. y. apskundimo teisę jis įgyja tik nuo patvirtinimo kreditoriumi dienos.
  5. Teisėjų kolegija su šiais kasacinio skundo argumentais sutinka. Bylos duomenimis, nustatyta, kad Bankas nuo pat pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo teismui pateikimo (jį pateikė Bendrovės direktorius J. B. (J. B.) buvo aktyvus ir bandė įgyvendinti savo pažeistą teisę įstodamas į civilinį procesą: pateikė atsiliepimą į Bendrovės direktoriaus prašymą dėl bankroto bylos iškėlimo, prašydamas jį įtraukti kaip suinteresuotą asmenį (Banko Bendrovei suteikė kreditą, jam užtikrinti buvo pasirašyta laidavimo sutartis); Vilniaus apygardos teismas, spręsdamas bankroto bylos iškėlimo klausimą, 2015 m. lapkričio 19 d. nutartyje Banką nurodė kaip trečiąjį asmenį. Bankas Vilniaus apygardos teismui 2015 m. liepos 13 d. pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš UAB „VM Investicija“ pagal laidavimo sutartį 743 013,56 Eur skolą, 16 proc. metines palūkanas nuo priteistos skolos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (civilinė byla Nr. e2-5266-431/2015). Bendrovė, iki bankroto proceso atstovaujama direktoriaus J. B. (ir advokato Romo Žėko), pateikė priešieškinį dėl laidavimo sutarties ginčijimo, šį toliau palaikė bankroto administratorius. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 7 d. sprendimu Banko naudai iš Bendrovės priteista visa prašoma skola ir atmestas Bendrovės priešieškinis dėl laidavimo sutarties ginčijimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. lapkričio 29 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e2A-748-823/2016) atmetė Bendrovės bankroto administratoriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 7 d. sprendimo, palikdamas jį nepakeistą. Po minėtos 2016 m. lapkričio 29 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties Bankas Bendrovės bankroto byloje pateikė patikslintą 2016 m. gruodžio 2 d. kreditoriaus reikalavimą ir prašė įtraukti Banką į kreditorių sąrašą. Bankroto administratorius ginčijo Banko reikalavimą, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 30 d. nutartimi (civilinė byla Nr. eB2-1032-864/2017) patvirtino Banko kreditoriaus reikalavimą. Bendrovės kreditorius Romas Žėkas (kuris taip pat balsavo už Banko ginčijamus kreditorių susirinkimo nutarimus) apskundė 2016 m. gruodžio 30 d. nutartį, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. vasario 28 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e2-567-241/2017) jo skundą atmetė.
  6. Taip pat bylos duomenys patvirtina, kad būtent šioje Bendrovės bankroto byloje Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. balandžio 26 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e2-899-330/2016) nutraukė procesą pagal Banko skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 11 d. nutarties, kuria patvirtintas Bendrovės kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas, vadovaudamasis kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328/2012) išaiškinimais, jog bankrutuojančios įmonės kreditorius dalyvaujančiu bankroto byloje asmeniu tampa nuo nutarties, kuria patvirtinti jo finansiniai reikalavimai, įsiteisėjimo momento ir nuo tada įgyja visas dalyvaujančio byloje asmens teises, konstatavo, kad kol nėra patvirtintas Banko kaip kreditoriaus reikalavimas BUAB „VM Investicija“ bankroto byloje, Bankas nelaikytinas visas dalyvaujančio šioje byloje asmens teises įgijusiu subjektu.
  7. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau aptartas teismų nustatytas aplinkybes, pažymi, kad Bankas teisinį suinteresuotumą skųsti kreditorių nutarimus Bendrovės bankroto procese įgijo tik 2017 m. vasario 28 d. Viena vertus, ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje kreditorių susirinkimo nutarimui apskųsti nustatytas 14 dienų terminas, skaičiuojamas nuo dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie nutarimo priėmimą. Kita vertus, ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalies nuostatos, įtvirtinančios kreditorių susirinkimo nutarimo apskundimo terminą, šio termino nesieja su kreditorių susirinkimo nutarimo nuorašo ar kito atitinkamo dokumento gavimu – termino pradžia skaičiuojama nuo sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie atitinkamo turinio nutarimo priėmimą, t. y. kai asmuo turi pakankamai informacijos, kad galėtų suvokti savo teisių pažeidimą.
  8. Teisėjų kolegija pažymi, kad senaties termino pradžios nustatymas yra fakto klausimas, susijęs su bylą nagrinėjusių teismų nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu (CPK 178 straipsnis, 353 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, ar Bankas turi teisę revizuoti anksčiau priimtus Bendrovės kreditorių susirinkimų nutarimus, įvertinęs įrodymų visetą, nustatė, kad 2017 m. vasario 28 d. įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutartis, kuria Bankas įtrauktas į Bendrovės kreditorių sąrašą, o Banko skundas paduotas 2017 m. kovo 6 d., ir sprendė, skundas paduotas per protingą laikotarpį ir yra pagrindas revizuoti anksčiau priimtus Bendrovės kreditorių susirinkimų nutarimus. Bylą apeliacine tvarka nagrinėjęs teismas konstatavo, kad yra procesinių kliūčių, dėl kurių Bankas neturi teisės kelti klausimo dėl jau priimtų nutarimų teisėtumo ir pagrįstumo; visi bankroto procese atlikti veiksmai naujam kreditoriui yra privalomi ir negali būti peržiūrimi, jeigu kreditorių susirinkimų metu priimtų nutarimų apskundimo terminas yra suėjęs ir nėra teisinio pagrindo jo atkurti.
  9. Kasacinio teismo teisėjų kolegija su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada negali sutikti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje sprendžiant dėl vėliau į bankroto bylą įstojusių kreditorių teisės ginčyti anksčiau patvirtintus kitų kreditorių reikalavimus pasisakyta, kad ta pati taisyklė taikytina ir sprendžiant dėl kreditorių susirinkimo nutarimų, tačiau atkreiptas dėmesys ir į tai, jog, ginčijant kreditorių susirinkimo nutarimus, praėjus ilgam laiko tarpui nuo jų priėmimo, kai kurie nutarimai gali būti jau įvykdyti, asmenys pagal juos gali būti įgiję tam tikras teises ir pareigas ar teisėtus lūkesčius dėl jų įgyvendinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2013).
  10. Pažymėtina, kad Bendrovės administratoriaus ir kreditoriaus R. Žėko atliekami veiksmai kuo ilgiau vilkinant Banko dalyvavimą bankroto procese (žr. šios nutarties 39 punktą) negali būti laikomi aplinkybe, kuri reikštų, jog Bankas, įstojęs į bankroto procesą tik 2017 m. vasario 28 d., neturi teisės reikalauti, kad teismas retrospektyviai skundžiamus kreditorių nutarimus revizuotų. Vien tai, kad skundžiami kreditorių susirinkimų nutarimai priimti 2016 m. gegužės 4 d. ir 2016 m. spalio 25 d. vykusiuose susirinkimuose, o Banko skundas dėl jų paduotas 2017 m. kovo 6 d., neteikia pagrindo daryti išvadą, jog naujai įstojusio kreditoriaus skundų dėl šių kreditorių susirinkimų nutarimų panaikinimo nagrinėjimas sudarytų prielaidas neracionaliam procesui. Svarbu pažymėti, kad pagrindinis bankroto proceso tikslas – tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu įmonei skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo.
  11. Minėta, kad objektyviais kriterijais nepagrįsto atlyginimo administratoriui nustatymas pažeistų kreditorių teises. Kreditorių teisių pažeidimu laikytinas ir neteisėtas administratoriaus veiklos ataskaitos patvirtinimas, nepagrindžiant įrodymais patirtų išlaidų. Visi šie veiksmai traktuotini kaip įmonės turto mažinimas, iš kurio tenkinami kreditorių reikalavimai. Nagrinėjamu atveju Bankas tinkamai pasinaudojo teise kreiptis į teismą teisminės gynybos ir apgynė Bendrovės kreditorių pažeistas materialines teises (CPK 5 straipsnio 1 dalis).
  12. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, nustatęs procesines kliūtis, susijusias su Banko teise skųsti kreditorių susirinkimo nutarimus, pažeidė ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų teisės normų aiškinimo bei taikymo taisykles ir dėl to nepagrįstai nusprendė pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir bylos teisėtumo klausimą perduoti spręsti pirmosios instancijos teismui.
  13. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad nagrinėjant bylą buvo pažeistos ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje, 36 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų teisės normų aiškinimo bei taikymo taisyklės, todėl dėl šių normų pažeidimų apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir iš esmės paliktina pirmosios instancijos teismo nutartis (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Apeliacinis procesas dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutarties dalies, kuria išspręstas Bendrovės 2016 m. gegužės 4 d. kreditorių susirinkimo nutarimo ketvirtojo darbotvarkės klausimo „Administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimas“ dalies dėl bankroto administratoriaus atlyginimo pagrįstumo klausimas, nutrauktinas (CPK 315 straipsnio 5 dalis).

16Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
  2. Tenkinus kasacinį skundą, panaikinus skundžiamą nutartį ir paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nutartį spręstina dėl apeliacinės instancijos teisme bei kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
  3. Bankas pateikė įrodymus, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme turėjo 387,24 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į administratoriaus atskirąjį skundą parengimą, prašė priteisti jų atlyginimą iš bankroto administratoriaus, pateikusio atskirąjį skundą savo interesais, o ne iš Bendrovės ar administravimo išlaidų. Šios išlaidos neviršija maksimalaus dydžio, nustatyto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 7, 8, 8.11 punktuose, todėl jas patyrusiam Bankui priteistinas šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, mokėtinas iš administravimui skirtų lėšų.
  4. Bankas pateikė įrodymus, kad už kasacinio skundo rengimą turėjo 1047,80 Eur išlaidų advokato pagalbai, prašo priteisti jų atlyginimą. Šios išlaidos neviršija maksimalaus dydžio, nustatyto Rekomendacijų 7, 8, 8.13 punktuose, todėl jas patyrusiam Bankui priteistinas šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, mokėtinas iš administravimui skirtų lėšų.

17Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 315 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

18Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartį.

19Apeliacinį procesą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutarties dalies, kuria išspręstas Bendrovės 2016 m. gegužės 4 d. kreditorių susirinkimo nutarimo ketvirtojo darbotvarkės klausimo „Administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimas“ dalies dėl bankroto administratoriaus atlyginimo pagrįstumo klausimas, nutraukti.

20Priteisti iš bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „VM Investicija“ (j. a. k. 300036654) AB „Luminor Bank“ (j. a. k. 112029270) naudai 1435,04 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus trisdešimt penkis Eur 4 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose, atlyginimo, ši suma mokėtina iš administravimui skirtų lėšų.

21Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai