Byla 3K-7-328/2012

Dėl bylos nutraukimo ir kitų nagrinėjamam ginčui reikšmingų klausimų išsprendimo, peržiūrėjimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Sigito Gurevičiaus (pranešėjas), Česlovo Jokūbausko, Algio Norkūno, Janinos Stripeikienės, Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens akcinės bendrovės „SEB lizingas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 17 d. nutarties, kuria spręstas klausimas dėl trečiojo asmens I. K. pareiškimo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Auto 1“ bankroto byloje dėl bylos nutraukimo ir kitų nagrinėjamam ginčui reikšmingų klausimų išsprendimo, peržiūrėjimo.

3Išplėstinė teisėjų kolegija

Nustatė

4

1. Ginčo esmė

5Byloje sprendžiami klausimai dėl galimybės teismui gavus atskirąjį skundą pačiam panaikinti nutartį, kuria buvo patvirtinti kreditorių reikalavimai, byloje dalyvaujančio asmens teisės bankroto byloje paduoti atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria patvirtinami kitų kreditorių reikalavimų dydžiai.

6Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gruodžio 8 d. nutartimi iškėlė UAB „Auto1“ bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biurą“. 2010 m. balandžio 20 d. nutartimi buvo patvirtintas kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai, kurių neginčijo bankroto administratorius. Šia nutartimi buvo patvirtinti ir kreditoriaus I. K. pirmos eilės 22 817,03 Lt reikalavimas bei trečios eilės 626 626,23 Lt

7reikalavimas, kreditoriaus R. V. pirmos eilės 18 012,72 Lt reikalavimas bei trečios eilės 609 758,50 Lt reikalavimas, taip pat UAB ,,Sorelija“ trečios eilės 2 177 519,45 Lt reikalavimas. Kreditorių sąrašas ir jų finansiniai reikalavimai buvo tikslinami Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 31 d., 2010 m. birželio 29 d., 2010 m. rugpjūčio 18 d., 2010 m. rugsėjo 20 d. bei 2010 m. spalio 15 d nutartimis.

8Kreditoriaus AB ,,SEB lizingas“ 1 227 408,59 Lt reikalavimas BUAB ,,Auto 1“ bankroto byloje buvo patvirtintas 2010 m. gegužės 13 d., įsiteisėjus Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. spalio 7 d nutarčiai, kuria buvo palikta Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 13 d. nutartis, patvirtinusi kreditoriaus AB ,,SEB lizingas“ finansinį reikalavimą, nepakeista.

9Vilniaus apygardos teisme 2010 m. spalio 15 d. buvo gautas kreditoriaus AB ,,SEB lizingas“ atskirasis skundas, kuriuo kreditorius prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 20 d. nutarties dalį, kuria patvirtinti pirmos eilės kreditorių R. V. ir I. K. bei trečios eilės kreditoriaus R. V., UAB „Sorelija“ ir I. K. finansiniai reikalavimai.

10Vilniaus apygardos teismas, tenkindamas kreditoriaus 2010 m. spalio 15 d. AB „SEB lizingas“ atskirąjį skundą, 2010 m. spalio 18 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 20 d., 2010 m. gegužės 31 d., 2010 m. birželio 29 d., 2010 m. rugpjūčio 18 d., 2010 m. rugsėjo 20 d. bei 2010 m. spalio 15 d. nutarčių dalis, kuriomis buvo patvirtinti pirmos eilės kreditorių R. V. 22 817,03 Lt ir I. K. 18 012,72 Lt reikalavimai, taip pat trečios eilės kreditorių R. V. 609 758,50 Lt, I. K. 626 626,23 Lt ir UAB „Sorelija“ 2 177 519,45 Lt reikalavimai. Šių kreditorių finansinius reikalavimus Vilniaus apygardos teismas paskyrė nagrinėti teismo posėdžiuose žodinio proceso tvarka.

11Nagrinėjant kreditoriaus I. K. finansinių reikalavimų tvirtinimo klausimą teismo posėdyje, buvo gautas jo 2011 m. rugsėjo 1 d. pareiškimas dėl bylos nutraukimo ir kitų nagrinėjamam ginčui reikšmingų klausimų išsprendimo. Kreditorius prašė panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 18 d. nutartį, atsisakyti priimti kreditoriaus AB ,,SEB lizingas“ 2010 m. spalio 15 d. atskirąjį skundą ir civilinę bylą dėl kreditoriaus I. K. finansinių reikalavimų tvirtinimo nutraukti.

12I. K. finansinis reikalavimas buvo patvirtintas 2010 m. balandžio 20 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2010 m. balandžio 27 d. Ši nutartis savo pobūdžiu laikytina teismo sprendimu, todėl ji galėjo būti panaikinta ar pakeista tik apeliacine tvarka, t. y. pats teismas jos negalėjo panaikinti, todėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 18 d. nutartis yra neteisėta, nepagrįsta ir turi būti panaikinta paties teismo iniciatyva. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. rugpjūčio 25 d. nutartyje, toje pačioje išnagrinėtoje byloje tik pagal kreditoriaus UAB ,,Sorelija“ atskirąjį skundą išaiškino, jog pirmosios instancijos teismas turi išspręsti kreditoriaus AB ,,SEB lizingas“ 2010 m. spalio 15 d. atskirojo skundo priėmimo klausimą. I. K. nuomone, pirmosios instancijos teismas turi atsisakyti priimti atskirąjį skundą, nes kreditorius AB ,,SEB lizingas“ 1 diena praleido terminą atskirajam skundui paduoti, be to, terminas atskirajam skundui paduoti gali būti atnaujinamas tik dėl svarbios priežasties, o AB ,,SEB lizingas“ apskritai nemotyvavo prašymo atnaujinti praleistą terminą, todėl toks prašymas negali būti tenkinamas. AB ,,SEB lizingas“ neturi teisės skųsti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 20 d. nutarties, nes atskirojo skundo padavimo metu ši nutartis jau buvo įsiteisėjusi, o įsiteisėjusios nutartys negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Tokiu atveju kreditorius, norėdamas apskųsti įsiteisėjusią nutartį, turėtų kreiptis dėl proceso atnaujinimo.

13II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

14Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 18 d. nutarties dalį, kuria Vilniaus apygardos teismas, gavęs kreditoriaus AB ,,SEB lizingas“ atskirąjį skundą, panaikino 2010 m. balandžio 20 d., 2010 m. gegužės 31 d., 2010 m. birželio 29 d., 2010 m. rugpjūčio 18 d., 2010 m. rugsėjo 20 d. bei 2010 m. spalio 15 d. nutarčių dalis, kuriomis buvo patvirtinti kreditorių R. V. ir I. K. finansiniai reikalavimai; atsisakė priimti kreditoriaus AB ,,SEB lizingas“ 2011 m. spalio 15 d. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 20 d. nutarties dalies dėl kreditorių I. K. ir R. V. finansinių reikalavimų patvirtinimo ir grąžino jį padavusiam asmeniui; nutraukė procesą, pradėtą pagal kreditoriaus AB ,,SEB lizingas“ iniciatyva kilusį ginčą dėl kreditorių I. K. ir R. V. finansinių reikalavimų pagrįstumo.

15Teismas atsižvelgė į Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugpjūčio 25 d. nutartyje nurodytus išaiškinimus, kad Vilniaus apygardos teismas turėjo spręsti atskirojo skundo priėmimo klausimą ir, nutaręs skundą priimti, perduoti jį nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, o ne pats spręsti dėl savo priimto procesinio sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

16Spręsdamas kreditoriaus AB ,,SEB lizingas“ 2011 m. spalio 15 d. atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 20 d. nutarties priėmimo klausimą, teismas nurodė, kad kreditoriai turi teisę ginčyti kitų kreditorių patvirtintų reikalavimų dydžius (ĮBĮ 26 straipsnio 5 dalis, 10 straipsnio 1 dalis, CPK 3 straipsnio 6 dalis), tačiau šią teisę jie gali įgyvendinti tik po to, kai teismas patvirtina jų reikalavimus bankroto byloje. Nutartys, kuriomis teismas patvirtino ir patikslino kreditorių sąrašą bei jų finansinius reikalavimus, yra įsiteisėjusios. Jos buvo įsiteisėjusios ir tuo metu, kai kreditoriumi tapęs AB ,,SEB lizingas“ pateikė teismui atskirąjį skundą, taigi teismas sprendė, jog, net ir kreditoriui AB ,,SEB lizingas“ įgijus byloje dalyvaujančio asmens teises, automatiškai neatsinaujina bankroto byloje jau priimtų ir įsiteisėjusių teismo nutarčių apskundimo terminas, o įsiteisėjusios nutartys negali būti apeliacinio apskundimo objektas (CPK 301 straipsnis). Tačiau paaiškėjus naujoms esminėms bylos aplinkybėms, kurios nebuvo žinomos teismui sprendžiant kreditorių finansinių reikalavimų patvirtinimo klausimą, kreditorius bet kada (iki civilinės bylos dėl bankroto bylos iškėlimo pabaigos) gali pasinaudoti teise prašyti patikslinti teismo jau patvirtintus kitų kreditorių finansinius reikalavimus. Teismas gali tikslinti kreditorių finansinius reikalavimus iki bankroto bylos pabaigos, jeigu bankroto byloje dalyvaujantis asmuo motyvuotai nurodo svarbias priežastis, dėl kurių anksčiau negalėjo pateikti prašymo patikslinti kreditorių reikalavimas ar laiku paduoti atskirojo skundo dėl teismo nutarties, kuria patvirtinti bankrutuojančios įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai, tačiau pagal ĮBĮ 10 straipsnio 9 dalies analogiją teismas turi teisę priimti kreditorių reikalavimus, kurie buvo pateikti praleidus nustatytus terminus reikalavimams pareikšti, jeigu termino praleidimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Kadangi kreditorius AB ,,SEB lizingas“ atskirajame skunde tik formaliai nurodo, kad prašo atnaujinti terminą atskirajam skundui paduoti, jei teismas manytų, jog šis yra praleistas, ir niekaip nemotyvuoja šio prašymo, taip pat nesinaudoja ĮBĮ jam suteikta teise kreiptis į teismą dėl kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų dydžių patikslinimo, teismas atsisakė priimti kreditoriaus AB ,,SEB lizingas“ 2010 m. spalio 15 d. atskirąjį skundą ir nutraukė procesą dėl kreditorių I. K. ir R. V. finansinių reikalavimų pagrįstumo.

17Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi trečiojo asmens AB „SEB lizingas“ atskirąjį skundą, 2011 m. lapkričio 17 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartį paliko nepakeistą.

18Teisėjų kolegija nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 20 d. nutarties apskundimo termino pradžia skaičiuojama ne nuo AB „SEB lizingas“ tapimo kreditoriumi bankroto byloje dienos (nuo 2010 m. spalio 7 d.), o nuo šios nutarties įteikimo byloje dalyvaujantiems asmenims dienos (CPK 335 straipsnis). Teisėjų kolegija taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, AB „SEB lizingas“ įgijus dalyvaujančio byloje asmens procesines teises, automatiškai neatsinaujina jau priimtų ir įsiteisėjusių nutarčių apskundimo terminas. Teismo ar įstatymų nustatyti terminai yra atnaujinami remiantis CPK 78 straipsnio 1 dalimi, teismui pripažinus termino praleidimo priežastis svarbiomis. Nors AB „SEB lizingas“ nepripažino praleidęs nutarties apskundimo terminą, atskirajame skunde dėl 2010 m. balandžio 20 d. nutarties jis formaliai, nepateikęs motyvuoto prašymo, prašė šį terminą atnaujinti. Aplinkybę, kad atskirasis skundas dėl 2010 m. balandžio 20 d. nutarties Vilniaus apygardos teisme buvo gautas 2010 m. spalio 15 d., patvirtina teismo spaudas su žyma „Gauta“. Byloje nėra voko, patvirtinančio, kad atskirasis skundas buvo siųstas paštu bei kada buvo išsiųstas. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad kreditorius AB „SEB lizingas“ bankroto byloje aktyviai dalyvavo ilgą laiką, 2010 m. balandžio 20 d. nutarties turinys jam tapo žinomas vėliausiai nuo 2010 m. gegužės 13 d., jo interesams byloje atstovauja advokatas – teisininkas profesionalas, kuriam turi būti žinomos proceso dalyvių procesinės teisės, taip pat nesinaudojimo jomis neigiami padariniai, atskirųjų skundų padavimo tvarka ir terminai bei septynių dienų terminas – nuo 2010 m. spalio 7 dienos iki 14 dienos imtinai – turėjo būti pakankamas atskirajam skundui parengti, todėl atskirojo skundo pavėluotas pateikimas 2010 m. spalio 15 d., nesant jokių svarbių termino praleidimo priežasčių, vertintinas kaip netinkamas apeliacijos teisės įgyvendinimas.

19Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kreditorius AB „SEB lizingas“ bet kada (iki civilinės bylos dėl bankroto bylos iškėlimo pabaigos) gali pasinaudoti teise prašyti patikslinti teismo jau patvirtintus kitų kreditorių finansinius reikalavimus, nes, esant pagrįstų abejonių dėl patvirtinto kreditoriaus reikalavimo dydžio, kyla grėsmė kitų kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimui.

20III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

21Kasaciniu skundu trečiasis asmuo AB „SEB lizingas“ prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 17 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų (CPK 176, 185 straipsnių) aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 14 straipsnio 1 dalies, 176, 185 straipsnių nuostatas, netyrė ir nevertino kreditoriaus AB „SEB lizingas“ pateiktų įrodymų, patvirtinančių, kad atskirasis skundas buvo siunčiamas 2010 m. spalio 14 d., t. y. nepraleidus įstatymo nustatyto septynių dienų termino: atskirojo skundo pirmame lape uždėtas spalio 14 d. advokatų kontoros „LAWIN Lideika, Valiūnas ir partneriai“ spaudas ir nurodytas Nr. 2316, šios advokatų kontoros siunčiamų dokumentų registracijos žurnalo lapo kopija, AB Lietuvos pašto sąrašo kopija. Kasatoriui nežinoma, dėl kokių priežasčių nebuvo išsaugotas 2010 m. spalio 14 d. atskirojo skundo išsiuntimą patvirtinantis vokas, tačiau vien voko nebuvimo faktas nesudaro pagrindo teigti, kad buvo praleistas atskirojo skundo padavimo terminas.
2. Dėl Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 5 dalies, CPK 305 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Bankroto proceso metu nutinka taip, kad dalis kreditorių galimybę naudotis trečiojo asmens teisėmis (ir atitinkamai skųsti kitų kreditorių reikalavimus) įgyja kur kas vėliau nei likę bankrutuojančios įmonės kreditoriai. Šis laikotarpis gali tęstis gana ilgai ir per tą laiką bankroto byloje gali būti priimta įvairaus pobūdžio procesinių teismų sprendimų, kurių, remiantis šioje byloje pateiktu apeliacinės instancijos teismo išaiškinimu, toks kreditorius įstojęs į procesą ginčyti jau nebegalėtų. Toks aiškinimas, kasatoriaus nuomone, pažeidžia CPK 305, 17 straipsnių nuostatas, nes asmuo, kurio kreditoriaus reikalavimas buvo nepagrįstai ginčijamas, tokiu atveju atsiduria kur kas blogesnėje padėtyje nei likę įmonės kreditoriai, kurie savo teisėmis gali naudotis be jokių kliūčių. Šiuo atveju nėra tinkama alternatyva teikti prašymą patikslinti jau patvirtintus reikalavimus, nes, teikiant tokį prašymą, būtina nurodyti naujas ir esmines aplinkybes, kurios nebuvo žinomos šio reikalavimo tvirtinimo metu. Be to, kreditoriaus reikalavimo apskundimas ir tikslinimas sukelia skirtingus teisinius padarinius.
3. Dėl CPK 307 straipsnio 2 dalies aiškinimo. CPK nustatyta, kad jeigu apeliacinio skundo padavimo terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių, apeliacinis skundas gali būti paduodamas ir dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų (ar nutarčių), tačiau toks skundas turi būti paduotas ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teismo sprendimo (nutarties) paskelbimo. Kasatorius įstatymo nustatyta tvarka pateikė prašymą atnaujinti praleistą atskirojo skundo padavimo terminą ir nurodė konkrečias aplinkybes, patvirtinančias šio prašymo pagrįstumą. Pažymėtina, kad kasatorius negalėjo laiku apskųsti Vilniaus apygardos 2010 m. balandžio 20 d. nutarties ne dėl savo aplaidumo, bet dėl objektyvių priežasčių, t. y. BUAB „Auto 1“ bankroto administratorius ginčijo kasatoriaus finansinį reikalavimą ir dėl to kasatorius negalėjo pasinaudoti ĮBĮ 26 straipsnio 5 dalies nustatyta teise į apeliaciją. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs kasatoriaus apeliaciniam skundui paduoti nustatyto termino praleidimą dėl svarbių priežasčių, tačiau palikęs galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą atsisakyti priimti atskirąjį skundą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos ( 2007 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. K. L., bylos Nr. 3K-3-110/2007).
4. Dėl atskirojo skundo priėmimo. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartimi neturėjo teisės atsisakyti priimti AB „SEB lizingas“ atskirąjį skundą ir nutraukti apeliacinį procesą, nes pirmosios instancijos teismas jau buvo išsprendęs kasatoriaus atskirojo skundo priėmimo klausimą: 2010 m. spalio 18 d. nutartimi pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir sutikdamas su kasatoriaus atskiruoju skundu, pats panaikino savo nutartis, kuriomis buvo patvirtinti I. K., R. V. ir UAB „Sorelija“ finansiniai reikalavimai. Dėl to teigtina, kad pirmosios instancijos teismas galėjo priimti 2010 m. spalio 18 d. nutartį tik tuo atveju, jei prieš tai buvo priimtas atskirasis skundas ir atnaujintas terminas jam paduoti.

22Atsiliepimu į trečiojo asmens AB „SEB lizingas“ kasacinį skundą atsakovas bankrutavusi UAB „Auto1“ prašo kasacinį skundą atmesti, o Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 17 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodomi tokie argumentai:

1. Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų (CPK 176, 185 straipsnių) taikymo ir aiškinimo. Pažymėtina, kad byloje surinktų įrodymų vertinimas, jų pakankamumas yra fakto klausimai, kurių kasacinis teismas nesprendžia. Kasatoriaus pateikti įrodymai nelaikytini patikimais, nes atskirojo skundo pirmame lape tiek datą, tiek antspaudą uždėjo kasatoriui atstovaujanti advokatų kontora, taip pat AB Lietuvos pašto sąrašo kopija, kurioje nurodyta, jog į Vilniaus apygardos teismą siunčiama vienintelė siunta, nepatvirtina, kad buvo siųstas atskirasis skundas būtent BUAB „Auto 1“ byloje. Taip pat pats kasatorius pripažino, kad tiesioginio įrodymo – voko, byloje nėra.
2. Dėl Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 5 dalies, CPK 305 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Nepagrįstas kasatoriaus argumentas dėl teisės į teisminę gynybą apribojimo bei šalių lygybės principo pažeidimo, nes kreditorius gali prašyti patikslinti kito kreditoriaus jau anksčiau patvirtinus finansinius reikalavimus. CPK ir ĮBĮ nenustatyta išimčių, kad teismo nutartys dėl finansinių reikalavimų patvirtinimo gali būti skundžiamos ir įsiteisėjusios. Jeigu skundžiamas sprendimas (nutartis), kuris pagal įstatymus negali būti apeliacinio apskundimo objektas, apeliacinis (atskirais) skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui. Pažymėtina, kad apeliacijos teisė nėra absoliuti ir gali būti ribojama. Byloje dalyvaujantys asmenys apeliacijos teise turi naudotis tinkamai, t. y. per įstatyme nustatytus terminus.
3. Dėl CPK 307 straipsnio 2 dalies aiškinimo. Septynių dienų terminas atskirajam skundui paduoti yra atnaujinamasis, todėl pateikus motyvuotą pareiškimą jis gali būti atnaujinamas. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pareiškimas dėl praleisto termino atnaujinimo turi būti motyvuotas, o kasatorius atskirajame skunde prašymą atnaujinti terminą suformulavo formaliai, galima teigti, jog apeliacinės instancijos teismas pagrįstai neatnaujino praleisto skundo padavimo termino. Pagrįstai teismo nurodyta, kad, kasatoriui įgijus dalyvaujančio bankroto byloje asmens procesines teises, automatiškai neatsinaujina jau priimtų ir įsiteisėjusių nutarčių apskundimo terminas.

23Atsiliepimu į trečiojo asmens AB „SEB lizingas“ kasacinį skundą tretieji asmenys

24I. K. ir R. V. prašo kasacinį skundą atmesti, o Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 17 d. nutartį palikti nepakeistą ir nurodo tokius argumentus:

1. Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų (CPK 176, 185 straipsnių) taikymo ir aiškinimo. Kasatoriaus argumentai, kad teismai neteisingai nustatė atskirojo skundo pateikimo teismui laiką, yra fakto klausimai. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas nustatydamas šį faktą įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu ginčui reikšmingų aplinkybių išnagrinėjimu. Kasatorius neįrodinėja, kad byloje nepakanka duomenų išvadai, jog atskirasis skundas buvo paduotas teismui spalio 15 d. ar yra esminių prieštaravimų, paneigiančių apeliacinės instancijos teismo padarytas išvadas, bet nurodo tik byloje esančius įrodymus. Vien ta aplinkybė, kad teismas, priimdamas sprendimą, vadovaujasi vienos šalies įrodymais ir atmeta kitos šalies argumentus, kaip neįrodytus, nesudaro pagrindo tvirtinti, kad buvo pažeidžiamos įrodinėjimą reglamentuojančios teisės normos.
2. Dėl Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 5 dalies, CPK 305 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Kasatorius, praleidęs atskirojo skundo padavimo terminą, remiantis ĮBĮ 26 straipsnio 5 dalimi, turi teisę kreiptis į teismą dėl kreditorių sąrašo ir kreditorių finansinių reikalavimų dydžio patikslinimo ar CPK nuostatomis dėl proceso atnaujinimo, todėl nepagrįstas jo argumentas, kad vienintelis būdas ginčyti kito kreditoriaus patvirtintą reikalavimą yra skųsti teismo nutartį, kuria tas reikalavimas buvo patvirtintas, net jeigu nutartis yra įsiteisėjusi. Teigtina, kad kasatorius, su BUAB „Auto 1“ būdamas akivaizdžiai materialinių ir potencialus procesinių teisinių santykių dalyvis, turi teisę skųsti nutartis apeliacine tvarka dar nebūdamas dalyvaujančiu byloje asmeniu, t. y. iki jo finansinio reikalavimo patvirtinimo. Kasatorius, būdamas juridinis asmuo, privalėjo veikti rūpestingai ir apdairiai, tačiau dėl savo kaltės laiku neapskundęs Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 20 d. nutarties dabar piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis ir vilkina bankroto procesą.
3. Dėl CPK 307 straipsnio 2 dalies aiškinimo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tam, jog procesinis terminas būtų atnaujintas, kartu su atskiruoju skundu turi būti pateiktas motyvuotas pareiškimas ir pridedami įrodymai, pagrindžiantys praleisto termino atnaujinimo būtinumą. Kasatorius prašymo atnaujinti praleistą terminą nepateikė nei su atskiruoju skundu, nei vėliau, nes nemanė, jog šis yra praleistas. Atskirajame skunde buvo nurodytas tik vienas sakinys: kasatorius prašo atnaujinti terminą atskirajam skundui paduoti, jei teismas manytų, kad terminas buvo praleistas. Toks prašymas, t. y. vienas sakinys, teisiškai yra nepakankamas svarstyti praleisto termino atnaujinimo klausimą. Nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad apeliacinis teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teismų praktikos, nes jo cituojamos bylos (2007 m. kovo 7 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje A. B. v. K. L., bylos Nr. 3K-3-110/2007) ratio decidendi iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos situacijos. Be to, šioje byloje asmuo, prašantis atnaujinti praleistą terminą apeliaciniam skundui paduoti, buvo pateikęs pareiškimą bei išsamiai argumentavęs termino praleidimo priežastis.

25Išplėstinė teisėjų kolegija

konstatuoja:

26IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

27Dėl nutarčių, kuriomis patvirtinti kitų kreditorių reikalavimai apskundimo (ĮBĮ 26 straipsnio 6 dalis).

28Bankroto proceso paskirtis ir tikslas yra per įstatyme nustatytų bankroto procedūrų vykdymą užtikrinti, kad būtų visiškai arba iš dalies patenkinti įrodymais pagrįsti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai ir apsaugoti bankrutuojančios įmonės interesai. Bankroto teisiniai santykiai susiklosto ne tik dėl kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo, bet paprastai daro įtaką ir kitų subjektų, kuriems įmonės bankroto procedūros sukelia ar gali sukelti atitinkamas teises ar pareigas, teisėtiems interesams, todėl bankroto procesui yra taikomas specifinis teisinis reguliavimas.

29Bankroto byla – teismo nagrinėjama civilinė byla dėl ginčų, kylančių iš bankroto teisinių santykių (Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktas). CPK 1 straipsnyje, nustatančiame civilinio proceso įstatymų konkurencijos taisykles, yra įtvirtinta teisės norma, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal šio Kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Taigi Įmonių bankroto įstatymo normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso normų atžvilgiu ir turi prioritetą jų konkurencijos atveju. Tokia pat nuostata suformuluota Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas šio įstatymo normų prioritetas prieš kitus įstatymus, atliekant įmonės bankroto procedūras, taip pat nurodyta, kad kitų įstatymų nuostatos bankroto proceso metu įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja ĮBĮ nuostatoms. Taigi įmonės bankroto procedūrų teisinis nagrinėjimas, jų kontrolė ir tvirtinimas teismų procesiniais sprendimais atliekamas visų pirma taikant ĮBĮ nuostatas.

30Vienas bankroto byloje spręstinų klausimų yra bankrutuojančios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimas. ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių reikalavimus tvirtina teismas; kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu (nesumokėti mokesčiai, kitos privalomosios įmokos, įsiskolinimas atleistiems darbuotojams), tvirtinami teismo nutartimi iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje pateiktas bankroto procedūrų metu galinčių atsirasti kreditorių reikalavimų sąrašas nėra baigtinis – galimi ir kiti reikalavimai, kilę bankroto proceso metu, ir įtrauktini į kreditorių reikalavimų sąrašą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Daliktos statyba“ ir kt. v. UAB „SVP namai“, bylos Nr. 3K-3-405/2010).

31Pažymėtina, kad aplinkybė, jog asmuo yra kreditorius ĮBĮ prasme, savaime nedaro kreditoriaus dalyvaujančiu byloje asmeniu. Kol kreditoriaus reikalavimas nėra patvirtintas teismo, jis turi tik teises, nustatytas ĮBĮ 21 straipsnio 1 dalyje. Tiktai teismo nutarčiai, kuria patvirtinami jo finansiniai reikalavimai, įsiteisėjus, bankrutuojančios įmonės kreditorius tampa byloje dalyvaujančiu asmeniu ir įgyja visas kreditoriaus teises, tarp jų ir teisę skųsti teismo nutartį dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo ar atsisakymo juos tvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Smiltainis ir ko“ v. BUAB „Vilnita“, bylos Nr. 3K-3-21/2010, 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Scorpus“ v. UAB „Labrusta production“, bylos Nr. 3K-3-274/2012; kt.). Kreditorių reikalavimų pareiškimo procedūra pasižymi tam tikra specifika – kreditoriai reikalavimus reiškia ne tiesiogiai teismui, bet bankroto administratoriui, kuris, pagal kreditorių pareikštus reikalavimus, patikslintus pagal įmonės apskaitos dokumentus, sudaro šių įmonės kreditorių bei jų reikalavimų sąrašą ir per įstatyme nustatytą terminą pateikia jį teismui tvirtinti, o, jo nuomone, nepagrįstus kreditorių reikalavimus ginčija kreditorių susirinkime ir teisme (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 10 punktas). Administratoriaus ginčijamų kreditorių reikalavimų tvirtinimo klausimą teismas sprendžia teismo posėdyje, pranešęs administratoriui ir asmenims, kurių reikalavimai yra ginčijami (ĮBĮ 26 straipsnio 4 dalis). Dėl to dažniausiai teismas pirmiausia patvirtina tų kreditorių reikalavimus, kurių bankroto administratorius neginčija. Administratoriaus ginčijamus finansinius reikalavimus, išnagrinėtus žodinio proceso tvarka, teismas patvirtina vėliau, nustačius, ar kreditoriaus reikalavimas yra pagrįstas.

32Pagal ĮBĮ nuostatas, kurios, minėta, laikytinos specialiosiomis bendrųjų civilinio proceso normų atžvilgiu, atskiruoju skundu nutartis dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo ar atsisakymo juos tvirtinti gali būti skundžiama administratoriaus ir kreditorių, kuriems jos priimtos. ĮBĮ 26 straipsnio 5 dalis įtvirtina kitų kreditorių teisę skųsti nutartis dėl kitų kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo bei nustato vienintelę materialinę tokios teisės įgyvendinimo sąlygą – patvirtintų finansinių reikalavimų suma viršija du šimtus penkiasdešimt litų ir skundą paduodančio kreditoriaus patvirtintų finansinių reikalavimų suma viršija du šimtus penkiasdešimt litų. Ši ĮBĮ norma nereglamentuoja tokių atskirųjų skundų padavimo tvarkos ir terminų, todėl remiantis su ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalimi, tokių nutarčių apskundimo tvarkai taikytinos CPK nuostatos. CPK 335 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atskirieji skundai paduodami per tą teismą, kurio nutartis yra skundžiama, per septynias dienas nuo nutarties priėmimo dienos. Kai skundžiama teismo nutartis šio Kodekso nustatyta tvarka yra priimta rašytinio proceso tvarka, atskirasis skundas gali būti paduodamas per septynias dienas nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos.

33Nagrinėjamu atveju aptarti kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo ir ginčijimo procedūros (ĮBĮ 26 straipsnio 5 dalis ir CPK 335 straipsnio 1 dalis) aiškinimo ir taikymo klausimai yra aktualūs dėl to, kad, kasatoriaus AB „SEB lizingas“ finansinis reikalavimas buvo patvirtintas vėliau negu kitų bankrutuojančios UAB „Auto 1“ kreditorių. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. balandžio 20 d. nutartimi patvirtino kreditorių sąrašą ir jų finansinius reikalavimus, kurie buvo tikslinami vėlesnėmis nutartimis. Kasatorius kreditorius AB „SEB lizingas“ pateikė savo reikalavimus bankroto administratoriui. Kadangi bankroto administratorius ginčijo kasatoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumą, šis klausimas buvo paskirtas nagrinėti žodinio proceso tvarka. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gegužės 13 d. nutartimi patvirtino kreditoriaus AB „SEB lizingas“

341 227 408,59 Lt reikalavimą BUAB „Auto 1“ bankroto byloje. Ši nutartis įsiteisėjo tik 2010 m. spalio 7 d., Lietuvos apeliaciniam teismui palikus ją nepakeistą. Tapęs byloje dalyvaujančiu asmeniu, kreditorius pateikė atskirąjį skundą dėl 2010 m. balandžio 20 d. nutarties dalies, kuria patvirtinti pirmos eilės kreditorių R. V. ir I. K. bei trečios eilės kreditorių R. V., UAB „Sorelija“ ir I. K. finansiniai reikalavimai (ĮBĮ 26 straipsnio 5 dalis). Šios nutarties apskundimo galimybę šioje byloje ginčija bankrutuojanti UAB „Auto1“ ir tretieji asmenys I. K. ir R. V.

35Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylose yra viešojo intereso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. birželio 18 d. nutartis, priimta UAB „Ranga IV“ restruktūrizavimo byloje, bylos Nr. 3K-3-270/2010; 2003 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. N. Š., bylos Nr. 3K-3-1099/2003). Tokio intereso egzistavimą lemia tai, kad bankroto bylos iškėlimas skolininkui sukelia erga omnes padarinius. Įmonės nemokumo faktas, nustatytas įsiteisėjusia teismo nutartimi vienoje civilinėje byloje, sukelia teisinius padarinius ir įgyja prejudicinę galią net ir asmenims, nedalyvavusiems nagrinėjant šią bylą (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Be to, bankroto bylos iškėlimas ir nagrinėjimas neišvengiamai turi įtakos visų įmonės kreditorių, taip pat visos visuomenės bei valstybės interesams, nes užbaigus bankroto bylą įmonė skolininkė paprastai yra likviduojama. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad viešojo intereso įgyvendinimas bankroto byloje gali būti užtikrinamas tuo atveju, jeigu bankrutuojančios įmonės kreditoriais būtų pripažinti teisėtą reikalavimo teisę turintys asmenys. Priešingu atveju padidėtų bendra bankrutuojančios įmonės skolos suma ir sumažėtų kiekvieno kreditoriaus finansinių reikalavimų patenkinimo galimybė. Taigi visi kreditoriai turi teisinį suinteresuotumą išsakyti savo poziciją dėl kito kreditoriaus pareikšto reikalavimo, skųsti nutartį, kuria patvirtintas kito kreditoriaus reikalavimas, nes nuo to, ar šis reikalavimas bus (nebus) patvirtintas, priklauso kiekvieno kreditoriaus reikalavimų patenkinimo proporcija.

36Dėl pirmiau nurodytos kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimo proceso specifikos susidaro situacija, kad kreditorius, kurio reikalavimą administratorius ginčija, byloje dalyvaujančiu asmeniu tampa daug vėliau, nors kreditorių susirinkime gali būti jau priimti esminiai tolesniam įmonės likimui reikšmingi sprendimai, lemiantys galimybę patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus. Pažymėtina, kad bankroto proceso nuostatos turi užtikrinti kreditorių lygiateisiškumo principo apsaugą, garantuoti kreditorių lygias galimybes siekti jų reikalavimų patenkinimo, įrodinėti savo reikalavimo pagrįstumą, ginčyti kitų kreditorių reikalavimus. Jau buvo minėta, kad ĮBĮ 26 straipsnio 5 dalis suteikia teisę skųsti nutartis dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo ar atsisakymo juos tvirtinti ir nenustato draudimo skųsti nutartis, kurios buvo priimtos iki atskirąjį skundą paduodančio kreditoriaus finansinio reikalavimo patvirtinimo. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad bankrutuojančios įmonės kreditorius dalyvaujančiu byloje asmeniu tampa nuo nutarties, kuria patvirtinti jo finansiniai reikalavimai įsiteisėjimo momento, ir nuo tada įgyja visas dalyvaujančio byloje asmens teises (CPK 42 straipsnio 1 dalis, 47 straipsnio 2 dalis), tarp jų ir teisę susipažinti su bylos medžiaga bei apskųsti CPK nustatyta tvarka nutartis. Remiantis ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kreditoriai, kurių reikalavimai patvirtinti teismo, kreditorių susirinkimo nustatyta tvarka turi teisę gauti iš administratoriaus informaciją apie įmonės bankroto bylos eigą, į kurios sampratą patenka ir informacija apie teismo priimtus procesinius sprendimus bankroto byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta UAB „MV Retail“ bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-488/2011). Atsižvelgiant į bankroto teisinių santykių specifinį reglamentavimo metodą, bankroto proceso tikslus ir specifinį pobūdį (CPK normų taikymą su išimtimis), konstatuotina, kad nuo kreditoriaus tapimo byloje dalyvaujančiu asmeniu momento jis turi galimybę susipažinti su visomis byloje priimtomis nutartimis, todėl terminas atskirajam skundui paduoti pradedamas skaičiuoti nuo šios dienos. Taigi norint pasiekti bankroto proceso tikslų turi būti suteikiama teisė kreditoriui, tapus bankroto byloje dalyvaujančiu asmeniu, per septynias dienas skųsti teismo nutartį, kuria patvirtinti ginčijami kreditorių reikalavimai, jei ja patvirtintų finansinių reikalavimų suma viršija du šimtus penkiasdešimt litų ir skundą paduodančio kreditoriaus patvirtintų finansinių reikalavimų suma viršija du šimtus penkiasdešimt litų (ĮBĮ 26 straipsnio 5 dalis). Remiantis tuo, darytina išvada, kad kreditorius AB „SEB lizingas“ turėjo teisę per septynias dienas nuo nutarties, kuria patvirtinti jo finansiniai reikalavimai BUAB „Auto 1“ bankroto byloje, įsiteisėjimo pateikti atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 20 d. nutarties, kuria patvirtinti kiti kreditoriai ir jų reikalavimų apimtys.

37Kasaciniame skunde nurodomas argumentas, kad kreditoriaus AB „SEB lizingas“ 2010 m. spalio 15 d. pateikto atskirojo skundo priėmimo klausimas pirmosios instancijos teismo jau buvo išspręstas, ir šis atskirasis skundas buvo priimtas. Dėl to nepagrįstai apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartį, kuria teismas pakartotinai išsprendė atskirojo skundo priėmimo klausimą ir jį atsisakė priimti.

38Pagal CPK 338 straipsnį atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus CPK XVI skyriaus antrajame skirsnyje nustatytas išimtis. Pirmosios instancijos teismas, gavęs atskirąjį skundą, patikrina, ar jis atitinka CPK nustatytus reikalavimus, įskaitant ir tai, ar skundas nėra paduotas praleidus terminą. Jeigu teismas konstatuoja, kad atskirasis skundas ar jo priedai neatitinka CPK 306 ir 311 straipsniuose nurodytų reikalavimų, yra nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Išsprendus atskirojo skundo atitikties įstatymo reikalavimams klausimą, pirmosios instancijos teismas per tris kalendorines dienas priima vieną CPK 334 straipsnio 2 dalyje nurodytų procesinių sprendimų.

39Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi byloje pateiktais įrodymais, konstatuoja, kad kreditoriaus atskirojo skundo priėmimo klausimas pirmosios instancijos teisme jau buvo išspręstas – Vilniaus apygardos teismo buvo priimtas ir šio skundo pagrindu buvo priimta ginčijama 2010 m. spalio 18 d. nutartis. Šioje nutartyje teismas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs kreditoriaus AB „SEB lizingas“ atskirąjį skundą, nustatė aplinkybes, lėmusias jo priimtą procesinį sprendimą, t. y. panaikintas Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 20 d., 2010 m. gegužės 31 d., 2010 m. birželio 29 d., 2010 m. rugpjūčio 18 d., 2010 m. rugsėjo 20 d. bei 2010 m. spalio 15 d. nutarčių dalis, kuriomis buvo patvirtinti pirmos eilės kreditorių R. V. 22 817,03 Lt ir I. K. 18 012,72 Lt reikalavimai, taip pat trečios eilės kreditorių R. V. 609 758,50 Lt, I. K. 626 626,23 Lt ir UAB „Sorelija“ 2 177 519,45 Lt reikalavimai. Šių kreditorių finansinius reikalavimus Vilniaus apygardos teismas paskyrė nagrinėti teismo posėdžiuose žodinio proceso tvarka. Atskirojo skundo priėmimą patvirtina ir Lietuvos teismų informacijos sistemoje Liteko pateikta informacija, kad 2010 m. spalio 15 d. gautas atskirasis skundas, spalio 16 d. vyko priėmimo svarstymas, kurio rezultatas yra atskirojo skundo priėmimas, o spalio 18 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi buvo išnagrinėtas atskirasis skundas. Pažymėtina, kad atskirojo skundo priėmimo klausimas gali būti sprendžiamas vieną kartą ir, nusprendus jį priimti, pakartotinai vertinti jo priėmimą ir vėlesniu teismo procesiniu sprendimu tokį atskirąjį skundą atsisakyti priimti nėra teisinio pagrindo. Dėl to pagrįstu laikytinas kasacinio skundo argumentas, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartyje nepagrįstai pakartotinai sprendė kasatoriaus 2011 m. spalio 15 d. atskirojo skundo priėmimo klausimą.

40Tai konstatavusi, išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami klausimai dėl atskirojo skundo priėmimo ar nepriėmimo, nepasisako kaip dėl teisiškai nereikšmingų nagrinėjamame ginče.

41Dėl galimybės teismui gavus atskirąjį skundą pačiam panaikinti nutartį, kuria buvo patvirtintas kreditoriaus reikalavimas

42Nagrinėjamoje byloje Vilniaus apygardos teismas, 2010 m. spalio 15 d. gavęs kreditoriaus AB „SEB lizingas“ atskirąjį skundą ir sutikdamas su šiuo skundu, vadovaudamasis CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 2011 m. spalio 18 d. nutartimi panaikino skundžiamų nutarčių dalis dėl kreditorių R. V., I. K. ir UAB „Sorelija“ finansinių reikalavimų ir šių kreditorių finansinių reikalavimų dydį paskyrė nagrinėti teismo posėdžiuose žodinio proceso tvarka. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartimi konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nutaręs priimti atskirąjį skundą turėjo perduoti jį nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, o ne priimti ginčijamą 2010 m. spalio 18 d. nutartį. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutartimi sutiko su Vilniaus apygardos teismo išaiškinimu, kuris rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje AB SEB bankas v. IĮ „Šakių agrocentras“, bylos Nr. 3K-3-160/2011. Šioje nutartyje konstatuota, kad CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punktas, kuriame nustatyta atskirąjį skundą gavusio teismo teisė pačiam panaikinti skundžiamą nutartį, netaikomas bankroto bylose priimamoms nutartims dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo. Nurodyta, kad teismo nutartis dėl kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo pagal savo teisinę prigimtį atitinka teismo sprendimą, kuriuo atsakoma į kreditoriaus pareikštą materialinį teisinį reikalavimą, nepaisant to, kad šis klausimas išsprendžiamas nutarties procesine forma. Paskelbus byloje sprendimą, teismas, priėmęs sprendimą, neturi teisės pats jį panaikinti ar pakeisti (CPK 276 straipsnio 1 dalis), išskyrus įstatymų nustatytus atvejus. Dėl to teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti gali tik aukštesnės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal proceso įstatymų nustatyta tvarka paduotą apeliacinį (atskirąjį) arba kasacinį skundą.

43Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje kyla poreikis suvienodinti teismų praktiką dėl galimybės teismui gavus atskirąjį skundą bankroto byloje pačiam panaikinti nutartį, kuria buvo patvirtintas kreditoriaus reikalavimas.

44Kasacinis teismas pažymi, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimai, 2004 m. vasario 13 d. sprendimas, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Pabrėžtina, kad Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, jog būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai – būtent tokiai, kuri būtų grindžiama Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą). Teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

45Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, užtikrina inter alia tai, kad bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, o toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose.

46Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytą Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą, pažymi, kad bendrosios kompetencijos teismų praktikos keitimas, mutatis mutandis aiškinamas pagal konstitucinės doktrinos reinterpretavimo padarinius, sukelia padarinių į ateitį, t. y. naujai sukurtą precedentą teismai galės naudoti spręsdami naujas, o ne jau išspręstas bylas. Dėl to tik pasikeitusi bendrosios kompetencijos teismų praktika nėra pagrindas peržiūrėti teismų priimtus procesinius sprendimus, o asmenims nesuteikta teisės kreiptis į teismą dėl jo priimto sprendimo, kurio argumentai buvo reinterpretuoti kitoje (vėlesnėje) byloje, peržiūrėjimo. Teismų praktikos plėtojimas, papildant naujais teisės aiškinimo ir taikymo elementais, ar jos reinterpretavimas nelaikytini naujomis esminėmis aplinkybėmis, kurios nebuvo žinomos teismo procesinio sprendimo (ankstesniojo) priėmimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. V. R. ir kt., bylos Nr. 3K-7-110/2012).

47Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad keičiama kasacinio teismo praktika dėl CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo bankroto bylose priimamoms nutartims dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB SEB bankas v. IĮ „Šakių agrocentras“, bylos Nr. 3K-3-160/2011).

48Įmonių bankroto įstatyme įtvirtintas teisinio reguliavimo modelis grindžiamas bylų akumuliavimo principu (lot. vis attractiva concursus), kurio esmė yra ta, kad visų kreditorių reikalavimų pagrįstumas yra svarstomas tik bankroto bylą nagrinėjančiame teisme. Remiantis ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 4 punktu, priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą, teismas privalo pranešti kitiems teismams, nagrinėjantiems bylas, kuriose šiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų ir susiję su darbo santykiais, apie bankroto bylos iškėlimą ir perimti šių bylų nagrinėjimą; pranešti ikiteisminio tyrimo įstaigoms, prokuratūrai ar teismams, jeigu baudžiamosiose bylose pareikšti bankrutuojančios įmonės kreditorių civiliniai ieškiniai, ir perimti juos; pranešti ikiteisminio tyrimo įstaigoms, prokuratūrai ar teismams, jeigu baudžiamosiose bylose areštuotas bankrutuojančios įmonės turtas, ir perimti turto arešto dokumentus; pranešti antstolių kontoroms, kurioms yra pateikti vykdomieji dokumentai dėl išieškojimo iš šios įmonės ar dėl jos turto arešto. Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kol vyksta bankroto byla, turtinių reikalavimų, pareikštų bankrutuojančiai įmonei, išsprendimas turi būti atliekamas tik šioje byloje nutartimi išsprendžiant dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo pagrįstumo ir jo dydžio. Tai nulemta siekio bankroto bylas išnagrinėti kuo operatyviau ir efektyviau. Dėl to galimybė nagrinėti atskirus reikalavimus ne bankroto byloje, nors ir tame pačiame teisme, reikštų neracionalų procesą ir būtų nesuderinama su bankroto proceso operatyvumu ir efektyvumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, bylos Nr. 3K-3-88/2010). Taigi bankroto byloje pareiškiami kreditorių reikalavimai pagal jų apibrėžtumo lygį ir jų įgyvendinimo etapą gali būti skirtingi. Tai gali būti kreditorių reikalavimai, kurie pareikšti savarankiškose civilinėse bylose, kuriose teismų sprendimai nėra priimti iki skolininkui iškeliant bankroto bylą. Arba gali būti pateikiami kreditorių reikalavimai, kurių pagrįstumas jau patvirtintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu arba įsigaliojusiu viešojo administravimo subjekto (mokesčių administravimo institucijos, socialinio draudimo institucijos ir kt.) administraciniu aktu. Taip pat gali būti pateikiami nauji kreditorių reikalavimai, kurie nebuvo pareikšti iki bankroto bylos iškėlimo skolininkui dienos. Šių kreditorių pagrįstus reikalavimus bei juos patvirtinančius dokumentus, sutikrintus pagal įmonės apskaitos dokumentus, bankroto administratorius teismui perduoda, o teismas iš byloje esančių duomenų sprendžia, ar reikalavimas yra visiškai ar iš dalies pagrįstas, ir jį visiškai ar iš dalies patvirtina arba atsisako tvirtinti. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas būtent dėl tokių kreditorių reikalavimų patvirtinimo. Kasatorius AB „SEB lizingas“ pateiktu atskiruoju skundu dėl nutarties, kuria buvo patvirtinti nauji, iki bankroto bylos iškėlimo skolininkui dienos nepareikšti kreditorių reikalavimai, ginčijo šių kreditorių ir jų reikalavimų dydžių pagrįstumą. Pažymėtina, kad kreditorių reikalavimų patvirtinimo procesas, nors pagal savo teisinę prigimtį ir yra panašus į pareikšto ieškinio nagrinėjimą, tačiau procesiniu požiūriu reikalavimų tvirtinimui netaikomos tos pačios taisyklės kaip nagrinėjant civilinę bylą ginčo teisena. Sutiktina, kad šia nutartimi sprendžiami ne tik procesinio pobūdžio klausimai, bet ji yra susijusi su materialiaisiais teisės klausimais – ja sukuriamas teisinis pagrindas kreditoriui, laikantis ĮBĮ nustatytos reikalavimo tenkinimo eilės, gauti visą ar dalį teismo nutartimi patvirtintos sumos iš bankrutuojančios įmonės turto. Tačiau kartu ĮBĮ 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta kreditoriaus reikalavimo tikslinimo galimybė, kuri išlieka iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta teisė tokią nutartį skųsti administratoriui, kreditoriams, kuriems jos priimtos ir kitiems kreditoriams, tenkinantiems šioje dalyje įtvirtintas sąlygas. Taigi šio bankroto byloje tarpinio proceso specifika lemia tai, kad nutartis, kuria patvirtinti kreditorių reikalavimai, negali būti prilyginama teismo sprendimui, priimamam išnagrinėjus bylą iš esmės. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, gavęs kreditoriaus atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria be nagrinėjimo iš esmės teisme buvo patvirtinti kreditoriaus finansiniai reikalavimai, ir nustatęs, kad yra pagrindas sutikti su atskiruoju skundu, pats gali panaikinti skundžiamą nutartį ar jos dalį. Kadangi teismas bankroto bylose turi būti aktyvus, o proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų laikymasis ypač svarbus, norint pasiekti vieną esminių bankroto instituto taikymo tikslų – iš bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės turto kuo operatyviau bei kiek įmanoma daugiau patenkinti kreditorių patvirtintų pagrįstų finansinių reikalavimų, todėl CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punkto suteikiama teisė atskirąjį skundą gavusiam teismui pačiam panaikinti skundžiamą nutartį, turi būti taikoma bankroto procese skundžiant nutartį dėl kreditorių reikalavimų tvirtinimo.

49Apibendrindama išdėstytus argumentus, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, gavęs AB „SEB lizingas“ atskirąjį skundą ir sutikdamas su šiuo skundu, vadovaudamasis CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 2011 m. spalio 18 d. nutartimi turėjo teisę pats panaikinti skundžiamų nutarčių dalis dėl kreditorių R. V., I. K. ir UAB „Sorelija“ finansinių reikalavimų ir šių kreditorių finansinių reikalavimų dydžio paskirti nagrinėti teismo posėdžiuose žodinio proceso tvarka. Dėl to Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 13 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 17 d. nutartys yra naikintinos.

50Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

51Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 13 d. nutartį ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 17 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – I. K. pareiškimą atmesti.

52Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.