Byla 2A-854/2013
Dėl pažeidimo pripažinimo ir teisingo atlyginimo už pažeidimus Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-420-592/2006 priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Pečiulio, Nijolės Piškinaitės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-292-198/2012 pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl pažeidimo pripažinimo ir teisingo atlyginimo už pažeidimus Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-420-592/2006 priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas A. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, kuriuo prašė pripažinti, kad atsakovas Lietuvos Respublika pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6, 10, 13 ir 14 straipsnius nagrinėjant ieškovo skundą ir ieškinį Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo civilinėje byloje 2-420-592/2006 bei priteisti iš atsakovo 1 000 000 Lt teisingą atlyginimą už ieškovo teisių pažeidimą (b.l. 2-3). Ieškovas nurodė, kad kreipėsi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą su ieškiniu atsakovui Lietuvos advokatūrai dėl teisių pažeidimo pripažinimo ir pažeidimų pašalinimo. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2006 m. spalio 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-420-592/2006 ieškinį atmetė, Vilniaus apygardos teismas 2007 m. birželio 12 d. nutartimi minėtą sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. vasario 8 d. nutartimi minėtą Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo nutartį paliko nepakeistus. Ieškovo teigimu, Lietuvos teismai ir kitos institucijos, nagrinėdami jo 2005 m. birželio 1 d. skundą ir ieškinį, pažeidė Konvencijos 6, 10, 13, 14 straipsnius, todėl atsakovas privalo sumokėti už ieškovo teisių pažeidimus teisingą atlyginimą. Nurodė, kad ieškovo skundas ir ieškinys nebuvo išnagrinėti per įmanomai trumpiausią laiką, lygybės sąlygomis, nepriklausomų ir nešališkų teismų. Šias aplinkybes patvirtina Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo civilinių bylų Nr. 2-420-592/2006 ir Nr. 2-2160-592/2006, Jonavos rajono apylinkės teismo baudžiamosios bylos Nr. 1-15-831/2009 medžiagos ir jų nagrinėjimo eiga, todėl atsakovas privalo ieškovui už jo teisių pažeidimą sumokėti 250 000 Lt atlyginimą. Ieškinio nagrinėjimo metu buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas prieš ieškovą ir pažeista saviraiškos laisvė. Šias aplinkybes patvirtina Jonavos rajono apylinkės teismo baudžiamosios bylos Nr. 1-15-831/2009 ir Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų Nr. 2-3811-258/2011 ir Nr. 2-3812-603/20011 medžiagos ir eiga, todėl atsakovas privalo sumokėti ieškovui 250 000 Lt teisingą atlyginimą už jo teisių pažeidimą. Skundo ir ieškinio nagrinėjimo metu nebuvo užtikrinta teisė į veiksmingą teisinę gynybą. Šias aplinkybes patvirtina civilinių bylų Nr. 2-420-592/2006 ir Nr. 2-2160-592/2006 medžiagos ir eiga, todėl atsakovas privalo ieškovui sumokėti 250 000 Lt teisingą atlyginimą už jo teisių pažeidimą. Taip pat ieškovas nurodė, kad skundo ir ieškinio nagrinėjimo metu buvo taikomi dvigubi teisingumo standartai, jo atžvilgiu vykdoma diskriminacija. Šias aplinkybes patvirtina civilių bylų Nr. 2-420-592/2006, Nr. 2-2160-592/2006, Nr. 2-3811-258/2011, Nr. 2-3812-603/2011 bei baudžiamosios bylos Nr. 1-15-831/2009 medžiagos ir eiga, todėl atsakovas privalo ieškovui sumokėti 250 000 Lt teisingą atlyginimą už jo teisių pažeidimą.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Panevėžio apygardos teismas 2012 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo valstybei 50,83 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (b.l. 117-121). Teismas sprendė, kad ieškovas nenurodė ir nepateikė įrodymų teiginiams, jog Lietuvos teismai ir kitos institucijos, nagrinėdami jo ieškinį ir skundą, pažeidė Konvencijos 6, 10, 13, 14 straipsnius tuo, kad jie neišnagrinėti per įmanomai trumpiausią laiką, lygybės sąlygomis, nepriklausomų ir nešališkų teismų, ieškinio nagrinėjimo metu prieš ieškovą buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas, pažeista saviraiškos laisvė, neužtikrinta teisė į veiksmingą teisinę gynybą, taikomi dvigubo teisingumo standartai ir jo atžvilgiu vykdoma diskriminacija, pagrįsti (CPK 178 str.). Ieškinio grindimą civilinių bylų Nr. 2-420-592/2006, Nr. 2-2160-592/2006, Nr. 2-3811-258/2011, Nr. 2-3812-603/2011 bei baudžiamosios bylos Nr. 1-15-831/2009 eiga ir medžiaga teismas vertino kaip abstraktaus pobūdžio ir teisiškai nepagrįstą (CPK 177 str. 2 d). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas pareiškė ieškinį dėl savo asmeninių interesų, todėl teismui nėra pareigos rinkti įrodymus ieškinyje nurodytoms aplinkybėms pagrįsti. Teismas sprendė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog civilinę bylą Nr. 2-420-592/2006 pirmąja, apeliacine ir kasacine tvarka nagrinėjo šališkas teismas bei nepateikė įrodymų, iš kurių galima būtų spręsti, kad byla išnagrinėta per neproporcingai ilgą laiką, pažeidžiant lygybės principą. Taip pat nenurodyti ir nepateikti įrodymai, kad ieškovo atžvilgiu buvo vykdoma diskriminacija, taikomi, kaip nurodo ieškovas, „dvigubo teisingumo“ standartai (CPK 177 str.1 d., 178 str.). Nors ieškovas nurodo, kad jo teises pažeidė ne tik Lietuvos teismai, nagrinėdami civilinę bylą Nr. 2-420-592/2006, bet ir kitos institucijos, tačiau ieškinyje nenurodyta, kokios institucijos ir kokiais veiksmais pažeidė ieškovo teises. Teismas pažymėjo, kad teismo veiksmų ir priimtų procesinių dokumentų teisėtumas tikrinamas specialia instancine tvarka, skundžiant priimtą teismo sprendimą ar nutartį aukštesnės instancijos teismui apeliacine ar kasacine tvarka. Teismo sprendimų ir nutarčių teisėtumo vertinimas kitokia nei instancine tvarka pažeistų Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintą teismų nepriklausomumo principą. Nei Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2006 m. spalio 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-240-592/2006, nei Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 12 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 2A-428/2007), nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 8 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-97/2008) nėra konstatuoti neteisėti teismo veiksmai, kaltė. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų (CPK 178 str.), todėl ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8Ieškovas (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą kitos sudėties pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; išreikalauti ir prijungti civilines bylas Nr. 2-2160-592/2006, Nr. 2-3811-258/2011, Nr. 2-3812-603/2011, baudžiamąją bylą Nr. 1-15-831/2009 bei apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka (b.l. 123-124). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Teismo sprendimas negalioja dėl absoliučių jo negaliojimo pagrindų, nes nėra motyvų ar sutrumpintų motyvų, kuriais grindžiamas ieškinio reikalavimų atmetimas (CPK 329 str. 2 d. 4 p.). Teismas nenurodė motyvų ar sutrumpintų motyvų, kurie pagrįstų išvadas, kad civilinių bylų Nr. 2-420-592/2006, Nr. 2-2160-592/2006, Nr. 2-3811-258/2011, Nr. 2-3812-603/2011 ir baudžiamosios bylos Nr. 1-15-831/2009 eiga ir medžiagos yra neva abstraktaus pobūdžio ir teisiškai nepagrįstos.
  2. Teismas nusprendė, kad ieškinys neįrodytas ir nepagrįstas, tačiau, apelianto nuomone, tokiais argumentais teismas pripažino, kad sprendimas yra ne tik absoliučiai negaliojantis, bet ir ieškinio priėmimas ir nagrinėjimas buvo formalus. Apelianto teigimu, jeigu nustatyta, kad ieškinys paduotas su trūkumais, jam turėjo būti nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti (CPK 115 str., 138 str.).
  3. Teismo sprendime nukrypta nuo Konstitucinio Teismo suformuotos privalomo precedento taikymo praktikos civiliniame procese, kai absoliučiai negaliojančiame sprendime nustatoma, kad neva nėra jokių konkrečių apelianto atžvilgiu padarytų pažeidimų civilinėje byloje Nr. 2-420-592/2006. Be to, net nevertinami pateikti rašytiniai įrodymai, taip pažeidžiant CPK 270 straipsnio reikalavimus. Taip pat nepateikiami ir argumentai, dėl kurių apelianto pateikti įrodymai yra atmetami.
  4. Sprendimą priėmė šališkas ir priklausomas Panevėžio apygardos teismas ir teisėja B. J., todėl pažeistas CPK 21 straipsnis. Apelianto teigimu, nesant išreikalautų ir prijungtų civilinių bylų Nr. 2-2160-592/2006, Nr. 2-3811-258/2011, Nr. 2-3812-603/2011 ir baudžiamosios bylos Nr. 1-15-831/2009, teismas nustatė, kad šių bylų eiga ir medžiagos yra abstraktaus pobūdžio įrodymai ir teisiškai nepagrįstos, todėl toks įrodymų vertinimas pažeidžia CPK 185 straipsnį.
  5. Prieš teisėją B. J. yra paduotas ieškinys (civilinė byla Nr. 2-1669-160/2012, Nr. 2-4233-781/2012), tačiau teisėja nenusišalino nuo apelianto ieškinio nagrinėjimo šioje civilinėje byloje, o tyčia priėmė absoliučiai negaliojantį sprendimą neįvertinusi nei vieno pateikto įrodymo ir nenurodžiusi argumentų, kuriais atmeta pateiktus įrodymus.
  6. Teismas neišnagrinėjo prašymo stabdyti nagrinėjamą civilinę bylą iki bus išnagrinėta Klaipėdos apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-663-479/2012 bei apelianto apeliacinis skundas Lietuvos apeliaciniame teisme dėl Panevėžio apygardos teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-343-212/2011. Be to, pažeistas ir CPK 96 straipsnis.

9Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Panevėžio apygardos teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą (b.l. 127-128). Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

  1. Teismas sprendime pagrįstai ir teisėtai nurodė, kad apeliantas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių ieškinio reikalavimus. Atsakovo nuomone, tokių įrodymų nėra, nes nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-420-592/2006 instancine tvarka pirmosios instancijos teismo sprendimas, apeliacinės instancijos teismo nutartis nebuvo panaikinti ir nebuvo konstatuoti materialinės teisės ir procesinės teisės normų pažeidimai.
  2. Nenustačius bent vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – teismo veiksmų neteisėtumo, valstybei pareiga atlyginti žalą negali kilti.

10IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

12Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

13Apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t.y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Pažymėtina, kad dalyvaujančio byloje asmens prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas (CPK 322 str.). Atsižvelgiant į tai, kad šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose bei į tai, kad apeliantas nenurodė jokių argumentų dėl žodinio bylos nagrinėjimo būtinumo, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka būtinumo nėra.

14Apeliacinis skundas netenkintinas.

15Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

16Apeliantas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą ir tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, t.y. sprendimas yra be motyvų (sutrumpintų motyvų). Su šiuo apelianto argumentu apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Šis pagrindas taikytinas tik tuo atveju, kai sprendimas yra visiškai be motyvų. Tuo tarpu jei teismo sprendimo motyvai ir būtų neišsamūs, šis pažeidimas galėtų būti pripažintas esminiu tik tuo atveju, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Jei teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje argumentuotai atsakyta į pagrindinius išnagrinėto ginčo aspektus, tai negali būti pagrindas vien dėl formalių pažeidimų panaikinti iš esmės teisingą teismo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė kaip nepagrįstą, nusprendęs, kad apeliantas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių ieškinyje nurodytų Konvencijos 6, 10, 13 ir 14 straipsnių pažeidimą. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies, joje išdėstytos teismo nustatytos esminės bylos aplinkybės, faktiniai ir teisiniai argumentai (CPK 270 str. 4 d.). Todėl negalima sutikti, kad yra CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytas absoliutus skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindas.

17Nenustačius absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas pareikšto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

18Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodo iš esmės procesinius teisės normų pažeidimus, kurie, jo nuomone, lėmė nepagrįsto sprendimo priėmimą. Pažymėtina, kad pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, kai dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

19Dėl civilinių bylų Nr. 2-2160-592/2006, Nr. 2-3811-258/2011, Nr. 2-3812-603/2011 bei baudžiamosios bylos Nr. 1-15-831/2009 išreikalavimo, teisėjos B. J. nu(si)šalinimo, bylos sustabdymo, CPK 225 straipsnio reikalavimų pažeidimo

20Apelianto prašymas dėl bylų išreikalavimo iš dalies nepagrįstas iš esmės - civilinė byla Nr. 2-2160-592/2006 ir baudžiamoji byla Nr. 1-15-831/2009 yra prijungtos prie nagrinėjamos civilinės bylos. Apelianto prašymas dėl Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų Nr. 2-3811-258/2011 ir Nr. 2-3812-603/2011 išreikalavimo atmestinas, nes apeliantas nenurodė, kokie konkrečiai įrodymai iš minėtų bylų ir kokias konkrečiai jo ieškinyje nurodytas aplinkybes patvirtina. Pagal bendrąją taisyklę civiliniame procese įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys, o teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik CPK ir kitų įstatymų numatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 179 str.). Įstatymas numato, kad rašytinius įrodymus gali pateikti dalyvaujantys byloje asmenys arba šie įrodymai gali būti išreikalauti teismo CPK nustatyta tvarka (CPK 198, 199 str.). CPK 160 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad teismas gali išreikalauti tuos įrodymus, kurių dalyvaujantys byloje asmenys negali gauti patys. Tuo tarpu apeliantas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis, buvęs minėtų procesų šalimi, pats neturi galimybės pateikti konkrečių įrodymų, patvirtinančių jo išdėstytas nagrinėjamame ieškinyje aplinkybes (pavyzdžiui, atitinkamų dokumentų kopijų), ir faktiškai to netgi nenurodo, taip pat nenurodo ir kokie konkrečiai tose bylose esantys įrodymai reikšmingi nagrinėjamai bylai. Kartu pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamas ieškinys yra pareikštas dėl apelianto teisių pažeidimo nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-420-592/2006 Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme pagal apelianto ieškinį Lietuvos advokatūrai. Tuo tarpu iš teismų informacinės LITEKO duomenų matyti, kad civilinėse bylose Nr. 2-3811-258/2011 ir Nr. 2-3812-603/2011 apeliantas buvo pareiškęs ieškinius atitinkamai dėl Kauno apygardos teismo teisėjų veiksmų ir dėl Generalinės prokuratūros prokurorų veiksmų, neturinčių ryšio (bent jau apeliantas jo nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nepagrindė) su ieškinio dėl Lietuvos advokatūros veiksmų nagrinėjimu. Teismas neprivalo visais atvejais reikalauti visų šalies prašomų duomenų, nes gali būti priimami nagrinėti tik tie įrodymai, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės nagrinėjamai bylai aplinkybes (CPK 180 str.). Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos, neišreikalaudamas minėtų bylų, pažeidė procesinės teisės normas ar dėl kokių nors priežasčių minėtas bylas būtina išreikalauti apeliacinio skundo nagrinėjimui.

21Dėl paminėtų priežasčių teisėjų kolegija atmeta ir apeliacinio skundo argumentus dėl teisėjos B. J. šališkumo dėl minėtų bylų neišreikalavimo, o apskritai šios teisėjos bei viso teismo nušalinimo klausimai išspręsti Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2KT-135/2011, Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2KT-159/2011 bei Panevėžio apygardos teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartimi (b.l. 54-56, 79-81, 102). Tuo tarpu apelianto argumentai, kad teisėja privalėjo nusišalinti dėl to, kad kitoje civilinėje byloje (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-4233-781/2012) apeliantas ją buvo įtraukęs atsakove, taip pat nėra pagrįsti – iš informacinės teismų sistemos LITEKO matyti, jog pastarojoje byloje ieškinys teisme gautas 2012 m. kovo 26 d. ir jau po dviejų dienų buvo atsisakyta jį priimti. Tokiu (atsisakymo) atveju ieškinys kitiems jame nurodytiems asmenims nesiunčiamas, taigi, teisėja faktiškai ir negalėjo žinoti apie jo pateikimą. Pastebėtina ir tai, kad teisminėje praktikoje yra nurodyta, jog jeigu ieškovas ieškinyje dėl žalos atlyginimo priteisimo atsakovais patraukė ne valstybę, bet teisėjus ar teismus, ieškinio priėmimo klausimą sprendžiantis teismas civilinės bylos iškėlimo stadijoje, išsiaiškinęs ieškovo tikrąją valią ir nustatęs, kad ieškovas siekia žalos atlyginimo dėl teisėjų ar teismų priimtų procesinių sprendimų, turi išaiškinti ieškovui, kad teismai, teisėjai turi imunitetą nuo civilinės atsakomybės ir pagal tokį ieškinį negali būti traukiami atsakovais (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-796/2012). Todėl tai, kad apeliantas toje byloje ir buvo nurodęs atsakovu teisėją, neteikia pakankamo pagrindo manyti, kad jau vien dėl to teisėja objektyviai laikytina šališka.

22Apeliantas nurodo, kad byla turėjo sustabdyta dėl Klaipėdos apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-663-479/2012, Panevėžio apygardos teismo civilinės bylos Nr. 2-343-212/2011. Tačiau su tokiu teiginiu sutikti nėra jokio pagrindo. Visų pirma, apeliantas neįrodo, kokios šiose bylose reikšmingos aplinkybės, patvirtinančios jo teisių pažeidimus civilinėje byloje Nr. Nr. 2-420-592/2006, turėtų būti nustatytos ir jų negalima nustatyti arba dėl kokių nors svarių priežasčių netikslinga nustatinėti nagrinėjamoje byloje. Antra, iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog minėtos bylos jau išnagrinėtos ir jose priimti nepalankūs apeliantui procesiniai sprendimai – vienu atveju ieškinys paliktas nenagrinėtu, kitu –atmestas.

23Be jau aptartų argumentų apeliantas, prašydamas panaikinti sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo, nurodo, kad jam, jei teismui ieškinys nebuvo pakankamai suprantamas, turėjo būti nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti, to nepadarius buvo pažeistas CPK 225 straipsnis. Pastebėtina, kad apeliantas taip mano vertindamas tik teismo jo pareikšto ieškinio (ne)supratimą („sprendime nustatė neva trūkumus“). Taigi, galima spręsti, jog trūkumų, jo nuomone, ieškinys neturi. Teisėjų kolegija pastebi ir tai, kad apeliantas pats yra teisininkas, inicijavęs daugybę bylų, taigi, žinantis teismų praktiką apskritai ir savo bylose konkrečiai. Apeliaciniame skunde, jau ir žinodamas pirmosios instancijos teismo argumentaciją, jis nenurodo aplinkybių, kurias ir trūkumų šalinimo atveju būtų norėjęs ir galėjęs nurodyti pirmosios instancijos teismui ar negali dėl kokių nors priežasčių jų nurodyti apeliaciniame skunde. Tuo tarpu iš bylos eigos matyti, jog pirmosios instancijos teismo posėdyje jis pats prašė nagrinėti bylą apskritai jam nedalyvaujant (b.l. 98), į posėdį neatvyko. Taigi, yra pagrindas manyti, jog teismui teikti papildomus paaiškinimus bei įrodymus (išskyrus tai, ką buvo pateikęs į bylą) faktiškai nepageidavo ir nepageidauja. Todėl teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus dėl sprendimo naikinimo tuo pagrindu, kad teismas, nenustatydamas trūkumų šalinimo, pažeidė procesinės teisės normas.

24Dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl teisėsaugos institucijų pareigūnų neteisėtų veiksmų, įrodytumo

25CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.).

26Kaip minėta, apeliantas ieškiniu pirmosios instancijos teismo prašė: 1) pripažinti, kad teismai pažeidė Konvencijos 6, 10, 13 ir 14 straipsnius nagrinėjant ieškovo skundą ir ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-420-592/2006 bei 2) priteisti iš atsakovo 1 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Apeliantas ieškininius reikalavimus grindžia tuo, kad Lietuvos teismai ir kitos institucijos, nagrinėdami civilinėje byloje Nr. 2-420-592/2006 2005 m. birželio 1 d. jo pareikštą ieškinį ir skundą, pažeidė Konvencijos 6, 10, 13, 14 straipsnius. Pažeidimai, anot apelianto, pasireiškė tuo, kad jo ieškinys ir skundas nebuvo išnagrinėti per įmanomai trumpiausią laiką, lygybės sąlygomis, nepriklausomų ir nešališkų teismų (Konvencijos 6 straipsnis); ieškinio nagrinėjimo metu buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas prieš apeliantą ir pažeista saviraiškos laisvė (Konvencijos 10 straipsnis); neužtikrinta teisė į veiksmingą teisinę gynybą (Konvencijos 13 straipsnis) bei buvo taikomi dvigubi teisingumo standartai ir vykdoma diskriminacija apelianto atžvilgiu (Konvencijos 14 straipsnis). Taigi, iš esmės yra pareikštas vienas materialinis reikalavimas – dėl žalos atlyginimo, nes reikalavimai dėl apelianto nurodomų pažeidimų pripažinimo vertintinas kaip reikalavimo dėl žalos atlyginimo faktinis pagrindas. Todėl nagrinėtina, ar įrodyta, jog Lietuvos teismai, nagrinėdami minėtą civilinę bylą, pažeidė Konvencijos 6, 10, 13 ir 14 straipsniuose numatytas apelianto teises.

27Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 str., 178 str.). Įrodymai civilinėje byloje yra su įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje susiję faktiniai duomenys, gauti įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir tvarka, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja,kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009).

28Apeliantas ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-420/592/2006 pateikė 2005 m. gruodžio 1 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2006 m. spalio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė (b.l. 5-6). Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs apelianto apeliacinį skundą, 2007 m. birželio 12 d. nutartimi Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2006 m. spalio 24 d. sprendimą paliko nepakeistą (b.l. 7-8). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs kasacinį skundą, 2008 m. vasario 8 d. nutartimi Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2006 m. spalio 24 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 12 d. nutartį paliko nepakeistus (b.l. 7-11). Taigi, apelianto ieškinys pirmojoje ir apeliacinėje instancijoje buvo išnagrinėtas per pusantrų metų. Apeliantas pirmosios instancijos teisme civilinėje byloje Nr. 2-420/592/2006 buvo pareiškęs nušalinimą teisėjui inter alia dėl to, kad byla nebuvo nagrinėjama nuo 2005 m. gruodžio 1 d. iki 2006 m. balandžio 17 d., tačiau iš Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo pirmininkės nutarties 2006 m. gegužės 19 d. nutarties matyti, kad tuo metu pasirengimas nagrinėjimui vyko, be to, teisėjų kolegijos vertinimu, bet kuriuo atveju tai nėra toks laiko tarpas, kuris lemtų apeliantui neturtinės žalos atsiradimą. Apeliantas neįrodo (ir nenurodo) kitų pagrįstų aplinkybių, susijusių su tuo, kad kurioje nors proceso stadijoje teismai būtų nepagrįstai delsę atlikti procesinius veiksmus ir tokiu būdu pažeidė teisę į bylos išnagrinėjimą per trumpiausią terminą. Tuo tarpu minėtas proceso laikotarpis, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti laikomas akivaizdžiai per ilgu (juo labiau, kaip minėta, neįrodžius nepagrįsto procesinių veiksmų atlikimo delsimo).

29Be to, ieškinyje nurodoma, kad apelianto skundas ir ieškinys neišnagrinėti lygybės sąlygomis, nepriklausomų ir nešališkų teismų, ieškinio nagrinėjimo metu buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas prieš jį, pažeista saviraiškos laisvė, neužtikrinta teisė į veiksmingą teisinę gynybą bei buvo taikomi dvigubi teisingumo standartai ir vykdoma diskriminacija jo atžvilgiu. Jo teigimu, šias aplinkybes patvirtina civilinių bylų Nr. 2-420-592/2006, Nr. 2-2160-592/2006, Nr. 2-3811-258/2011, Nr. 2-3812-603/2011 bei baudžiamosios bylos Nr. 1-15-831/2009 eiga ir medžiaga.

30Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantas nepateikė įrodymų jo teiginiams pagrįsti, o ieškinio grindimą civilinių bylų Nr. 2-420-592/2006, Nr. 2-2160-592/2006, Nr. 2-3811-258/2011, Nr. 2-3812-603/2011 bei baudžiamosios bylos Nr. 1-15-831/2009 eiga ir medžiaga įvertino kaip abstraktaus pobūdžio ir teisiškai nepagrįstą. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą bei bylos medžiagą, su minėta teismo išvada sutinka, nes apeliantas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų buvus neteisėtus teismų veiksmus Konvencijos 6, 10, 13 ir 14 straipsnių pažeidimo prasme - vien iš esmės apelianto abstraktūs teiginiai, kad jo ieškinį pagrindžia nurodytos civilinių bylų bei baudžiamosios bylos eiga ir medžiaga (būtent taip nurodo apeliantas įrodomąją šių bylų reikšmę), nedetalizuojant tokių teiginių konkrečiomis aplinkybėmis, negali būti vertinami kaip įrodymai, patvirtinantys apelianto nurodytus jo teisių pažeidimus. Juo labiau, kad nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-420-592/2006 apeliantas turėjo teisę, skųsdamas byloje priimtą sprendimą instancine tvarka, skųsti, jo nuomone, nepagrįstus ir neteisėtus teismo veiksmus Konvencijos nuostatų pažeidimų aspektu. Pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo priimti procesiniai sprendimai palikti nepakeistais, t.y. nebuvo konstatuoti nei materialinės, nei procesinės teisės normų (inter alia dėl nagrinėjusio bylą teisėjo I. K. nešališkumo) pažeidimai. Iš prijungtos baudžiamosios bylos matyti, kad baudžiamasis persekiojimas apelianto atžvilgiu buvo pradėtas jau po bylos Nr. 2-420-592/2006 išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dėl pateiktame toje byloje apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, taigi, negalėjo turėti kokios nors įtakos apelianto teisėms nagrinėjant bylą Nr. 2-420-592/2006.

31Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto ieškinyje nurodyti argumentai iš tikrųjų yra deklaratyvaus pobūdžio, dėl ko darytina išvada, kad apeliantas neįrodė, jog jo Konvencijos 6, 10, 13 ir 14 straipsniuose numatytos teisės, buvo pažeistos. Juo labiau, kad apeliantas ne tik ieškinyje, bet ir apeliaciniame skunde, t.y. apeliantui jau žinant pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus ir argumentaciją, vėlgi tik abstrakčiai teigia, kad jo teisių pažeidimus patvirtina ieškinyje nurodytų bylų medžiagos bei eigos, tačiau aiškiai neįvardinama, kokie konkrečiai teismų veiksmai ar neveikimas nagrinėtoje byloje patvirtina (ar patvirtintų kitų bylų konkretūs duomenys) apelianto nurodytų Konvencijos nuostatų pažeidimus.

32Dėl CPK 96 straipsnio

33Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad pažeistas ir CPK 96 straipsnis. Taigi, darytina išvada, kad kvestionuojama skundžiamo sprendimo dalis ir dėl iš apelianto 50,83 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų priteisimo valstybei. Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, inter alia išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 79 str. 1 d., 88 str. 1 d. 3 p.). Pagal CPK 96 straipsnio 2 dalį ieškinio atmetimo atveju bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas. Apeliantas nenurodo jokių argumentų, pagrindžiančių jo teiginį dėl CPK 96 straipsnio pažeidimo, t.y. kodėl teismas, apelianto nuomone, nepagrįstai priteisė iš jo valstybei bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Pažymėtina tai, kad apeliantas pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 6 punktą yra atleistas tik nuo žyminio mokesčio mokėjimo, taigi, ne apskritai nuo visų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš apelianto valstybei priteista 50,83 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, yra pagrįsta ir teisėta.

34Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, ir įrodinėjimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, o apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo bylos grąžinimui nagrinėti iš naujo ar priimti priešingą sprendimą. Todėl skundžiamas Panevėžio apygardos teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

35Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

36Panevėžio apygardos teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas A. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Lietuvos... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Panevėžio apygardos teismas 2012 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškinį... 7. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 8. Ieškovas (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Panevėžio... 9. Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo... 10. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 11. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 12. Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka... 13. Apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio... 14. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 15. Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų... 16. Apeliantas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas... 17. Nenustačius absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo... 18. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas, kvestionuodamas... 19. Dėl civilinių bylų Nr. 2-2160-592/2006, Nr. 2-3811-258/2011, Nr.... 20. Apelianto prašymas dėl bylų išreikalavimo iš dalies nepagrįstas iš... 21. Dėl paminėtų priežasčių teisėjų kolegija atmeta ir apeliacinio skundo... 22. Apeliantas nurodo, kad byla turėjo sustabdyta dėl Klaipėdos apygardos teismo... 23. Be jau aptartų argumentų apeliantas, prašydamas panaikinti sprendimą ir... 24. Dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl... 25. CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl... 26. Kaip minėta, apeliantas ieškiniu pirmosios instancijos teismo prašė: 1)... 27. Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo.... 28. Apeliantas ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-420/592/2006 pateikė 2005 m.... 29. Be to, ieškinyje nurodoma, kad apelianto skundas ir ieškinys neišnagrinėti... 30. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantas... 31. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto ieškinyje nurodyti... 32. Dėl CPK 96 straipsnio ... 33. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad pažeistas ir CPK 96 straipsnis.... 34. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija... 35. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 36. Panevėžio apygardos teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti...