Byla 3K-3-193-969/2018
Dėl nuostolių atlyginimo (trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, akcinė bendrovė „Luminor Bank“)

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gedimino Sagačio (pranešėjas), Donato Šerno ir Dalios Vasarienės (kolegijos pirmininkė),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Brendas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Brendas“ ieškinį atsakovei bankrutavusiai akcinei bendrovei Ūkio bankui dėl nuostolių atlyginimo (trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, akcinė bendrovė „Luminor Bank“).

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiamas nuostolių, atsiradusių neturint galimybės naudotis patalpomis, kurios užimtos bankrutuojančiai įmonei priklausančiu turtu, atlyginimo priskyrimo bankroto administravimo išlaidoms klausimas.
  2. Ieškovė pareiškė teisme ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovės bankroto administravimo išlaidoms skirtų lėšų 29 109,15 Eur nuostolių atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos (toliau – procesinės palūkanos).
  3. Ieškiniui pagrįsti nurodyta, kad ieškovė pagal 2011 m. gruodžio 2 d. lizingo sutartį, sudarytą tarp jos ir trečiojo asmens, valdo patalpas, esančias ( - ). Šios patalpos nuo 2010 m. gruodžio 28 d., t. y. nuo pasaugos sutarties tarp ankstesnio patalpų valdytojo ir atsakovės sudarymo dienos, yra užimtos atsakovei priklausančiu turtu – betoninių žiedų gamybos linija „Magic 2500IF“ su komplektuojama įranga. Pasaugos sutartis pasibaigė 2011 m. kovo 31 d., tačiau atsakovė neatlaisvino patalpų. Ieškovei tapus patalpų valdytoja, tarp bylos šalių kilo ginčas dėl atsakovei priklausančios įrangos demontavimo ir išgabenimo. Kauno apygardos teismas 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-411-324/2014) įpareigojo atsakovę atlaisvinti ieškovės valdomas patalpas, t. y. demontuoti ir išsivežti savo turtą, tačiau atsakovė neįvykdė šio sprendimo. Ieškovė, neturėdama galimybės dėl atsakovės neteisėto neveikimo subnuomoti pirmiau nurodytas patalpas, laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 7 d. iki 2016 m. sausio 1 d. patyrė 29 109,15 Eur nuostolius (negautų pajamų forma). Šalys 2016 m. kovo 10 d. sudarė patalpų subnuomos sutartį, tačiau joms nepavyko susitarti dėl pirmiau nurodytų nuostolių kompensavimo. Bankrutuojančios įmonės turto išlaikymo, priežiūros išlaidos yra priskiriamos bankroto administravimo išlaidoms, todėl nuostolių atlyginimas išieškotinas iš atsakovės bankroto administravimo išlaidoms skirtų lėšų.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Kauno apygardos teismas 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu patenkino ieškinį iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės 29 109,15 Eur nuostolių atlyginimą; atmetė kitą ieškinio dalį.
  2. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, Kauno apygardos teismo 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimu, kuris įsiteisėjo 2015 m. rugsėjo 29 d. (civilinė byla Nr. 2-411-324/2014), yra nustatyti prejudiciniai faktai, šių faktų nereikia iš naujo įrodinėti šios bylos procese. Teismas pažymėjo, kad pirmiau nurodytu sprendimu nustatyta, jog atsakovė yra kalta dėl jai priklausančio turto buvimo ieškovės valdomose patalpose ir ji turi atlaisvinti patalpas. Teismas, remdamasis šiais prejudiciniais faktais, konstatavo, kad yra įrodyti atsakovės neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės sąlyga.
  3. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad trečiasis asmuo, kuriam nuosavybės teise priklauso patalpos, neprieštaravo dėl šių patalpų subnuomos, ir priėjo prie išvados, jog ieškovė galėjo subnuomoti valdomas patalpas ir taip tikėtis realių pajamų. Teismas šiame kontekste pažymėjo, jog ieškovė ėmėsi aktyvių veiksmų, kad turėtų galimybę subnuomoti patalpas ir nepatirtų nuostolių dėl atsakovės turto buvimo šiose patalpose.
  4. Teismas taip pat nustatė, kad ieškovė apskaičiavo nuostolių dydį, remdamasi šalių 2016 m. kovo 10 d. sudarytoje patalpų subnuomos sutartyje įtvirtinta nuomos kaina (1,5 Eur už 1 kv. m (be pridėtinės vertės mokesčio)). Teismas pažymėjo, kad atsakovė neginčijo nuostolių apskaičiavimo metodikos, laikė nepagrįstais jos argumentus dėl netinkamo nuostolių apskaičiavimo (sąnaudų ir pelno mokesčio neatskaitymo).
  5. Teismas konstatavo, kad egzistuoja visos sąlygos atsakovės deliktinei civilinei atsakomybei kilti.
  6. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo išieškojimo iš atsakovės bankroto administravimo išlaidoms skirtų lėšų. Teismas pažymėjo, kad nuostoliai yra atsiradę laikotarpiu nuo bankroto bylos atsakovei iškėlimo dienos, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo susieti šiuos nuostolius išimtinai su bankroto procedūromis. Ieškovės patalpos atsakovei priklausančiu turtu buvo užimtos dar iki bankroto bylos atsakovei iškėlimo dienos, todėl ieškovės nuostolių teisinė prigimtis nėra tiesiogiai susijusi su bankroto procedūromis. Teismas priėjo prie išvados, kad, ieškovės nuostolius kvalifikuojant kaip atsakovės bankroto administravimo išlaidas, būtų pažeisti kitų atsakovės kreditorių interesai.
  7. Teismas, įvertinęs atsakovės, kaip bankrutuojančios įmonės, teisinį statusą, atsižvelgdamas į tą aplinkybę, kad ieškovės reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo nėra susijęs su iki bankroto bylos iškėlimo ar po jos iškėlimo bankroto administratoriaus sudarytų sutarčių vykdymu, atmetė ieškovės reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo.
  8. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šalių apeliacinius skundus, 2017 m. spalio 23 d. nutartimi paliko iš esmės nepakeistą Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą, patikslino šio sprendimo rezoliucinę dalį dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nurodydama, kad ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteisiamas iš atsakovės bankroto administravimo išlaidoms skirtų lėšų.
  9. Teisėjų kolegija konstatavo, kad, priešingai negu nurodyta atsakovės apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo prie išvados, jog egzistuoja visos sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei kilti.
  10. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad ieškovės patirti nuostoliai nėra susiję su išlaidomis, būtinomis bankroto procedūroms vykdyti. Ieškovės nuostolių atsiradimą nulėmusios priežastys nėra susijusios su bankroto proceso tikslais, todėl tokių nuostolių priskyrimas atsakovės bankroto administravimo išlaidoms nėra galimas.
  11. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad reikalavimas priskirti tokio pobūdžio nuostolius prie bankroto administravimo išlaidų galėtų būti tenkinamas, tik jeigu ieškovės valdomos patalpos ir šiose patalpose esantis atsakovės turtas (įranga) būtų naudojami atsakovės bankroto administravimo veiklos ir bankroto procedūrų vykdymo tikslais. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių turto naudojimą šiais tikslais, todėl ieškovės reikalavimas tenkintinas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 35 straipsnio nustatyta tvarka, o ne atsakovės bankroto administravimo išlaidoms skirtomis lėšomis.
  12. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo. Atsakovės prievolė atlyginti ieškovės nuostolius nėra susijusi su atsakovės bankroto administravimo veiklos ir bankroto procedūrų vykdymo tikslais, vadinasi, neegzistuoja aplinkybės, eliminuojančios ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatos taikymo galimybę.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

9

  1. Ieškovė kasaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 23 d. nutartį tiek, kiek yra atmesti ieškovės reikalavimai dėl procesinių palūkanų priteisimo ir nuostolių atlyginimo išieškojimo iš bankroto administravimo išlaidoms skirtų lėšų, ir patenkinti šiuos reikalavimus. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:
    1. Bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos aiškinant ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalį, reglamentuojančią bankroto administravimo išlaidas. Pagal kasacinio teismo praktiką bankroto administravimo išlaidoms priskiriamos ne tik išlaidos, reikalingos bankroto procedūroms vykdyti, bet ir kitos išlaidos, įskaitant bankrutuojančios įmonės turto išlaikymo, saugojimo išlaidas, taip pat išlaidas kreditorių interesams bankroto procedūrų metu ginti (pvz., 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013; 2013 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2013; 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273-219/2016). Ieškovės nuostolių atsiradimo priežastis yra ta, kad atsakovė, iškėlus jai bankroto bylą, laikė savo turtą ieškovės patalpose. Lėšos, kurios bus gautos pardavus šį atsakovės turtą, bus panaudotos jos kreditorių reikalavimams dengti. Todėl ieškovės nuostoliai priskirtini bankroto administravimo išlaidoms.
    2. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados, kad ieškovės patirti nuostoliai nėra bankroto administravimo išlaidos, lemia skirtingą tos pačios kilmės išlaidų priskyrimą bankroto administravimo išlaidoms. Nagrinėjant bylą, nustatyta, jog nuomos mokestis pagal šalių 2016 m. kovo 10 d. sudarytą patalpų subnuomos sutartį yra mokamas bankroto administravimo išlaidoms skirtomis lėšomis. Vadinasi, teismai skirtingai vertina iš esmės tos pačios kilmės išlaidas – atlyginimą už naudojimąsi ieškovės patalpomis: viena vertus, laiko šias išlaidas bankroto administravimo išlaidomis, kita vertus, nepriskiria šių išlaidų bankroto administravimo išlaidoms, taip šį klausimą palikdami spręsti išimtinai bankroto administratoriaus kompetencijai. Suteikiant bankroto administratoriui tokią teisę, sudaromos sąlygos piktnaudžiauti.
  2. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 23 d. nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas šiais argumentais:
    1. Kasacinio skundo argumentai dėl ieškovės nuostolių priskyrimo atsakovės bankroto administravimo išlaidoms yra nepagrįsti. Ieškovės nuostoliai atsirado, kai atsakovė jau buvo įgijusi bankrutuojančios įmonės statusą, tačiau šalys šiuo laiku nebuvo sudariusios sandorio, būtino bankroto procedūroms vykdyti, o įranga, esanti ieškovės valdomose patalpose, nebuvo naudojama atsakovės administravimo veiklos ir bankroto procedūrų vykdymo tikslais. Todėl nuostoliai pagrįstai nepriskirti bankroto administravimo išlaidoms.
    2. Bylą nagrinėję teismai nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos panašaus pobūdžio bylose. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtų bylų, kuriose priimtos nutartys yra cituojamos ieškovės kasaciniame skunde, faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos faktinių aplinkybių, todėl nėra pagrindo remtis tokiomis nutartimis.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl nuostolių, atsiradusių neturint galimybės naudotis patalpomis, kurios užimtos bankrutuojančiai įmonei priklausančiu turtu, atlyginimo priskyrimo bankroto administravimo išlaidoms

  1. ĮBĮ aštuntojo skirsnio nuostatos (33–36 straipsniai) reguliuoja bankrutuojančių įmonių turto pardavimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarką. Šiame skirsnyje yra reglamentuota ir bankroto administravimo išlaidų apmokėjimo tvarka (36 straipsnis). ĮBĮ 36 straipsnio, reglamentuojančio bankroto administravimo išlaidas, 1 dalies formuluotė „Pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurios mokamos iš įmonės visų rūšių lėšų <...>“ reiškia, kad bankroto administravimo išlaidos yra apmokamos pirmiau, negu yra tenkinami kiti bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai, išskyrus hipotekos kreditoriaus reikalavimų tenkinimą įkeisto turto sąskaita (ĮBĮ 2 straipsnio 7 dalis).
  2. ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad bankroto administravimo išlaidas sudaro atlyginimas administratoriui, su darbo santykiais susijusios išmokos įmonės darbuotojams (įskaitant mokesčius, apskaičiuojamus nuo susijusių su darbo santykiais išmokų), kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, išskyrus darbuotojus, dalyvaujančius ūkinėje komercinėje veikloje, išlaidos įmonės auditui, turto įvertinimo, pardavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos. Prie bankroto administravimo išlaidų negali būti priskiriamos išlaidos, susijusios su ūkine komercine veikla, išskyrus iš ūkinės komercinės veiklos gaunamų pajamų administratoriui už vadovavimą ūkinei komercinei veiklai mokamą atlyginimo dalį.
  3. Pirmiau nurodytoje materialiosios teisės normoje, detalizuojančioje bankroto administravimo išlaidas, ką atskleidžia įstatymų leidėjo nuoroda „<...> bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos“, yra įtvirtintas pavyzdinis (nebaigtinis) bankroto administravimo išlaidų sąrašas (kartu išskirtos tokios išlaidos, kurios nėra laikomos bankroto administravimo išlaidomis, t. y. išlaidos, susijusios su ūkine komercine veikla). Vadinasi, bankroto administravimo išlaidoms gali būti priskirtos ir kitos – ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalyje expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nereglamentuotos – išlaidos, jei jos yra susijusios su bankroto procedūromis ir skirtos jų vykdymo išlaidoms apmokėti.
  4. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalį, yra pažymėta, kad išlaidos, susijusios su bankroto procedūromis ir skirtos jų vykdymo išlaidoms apmokėti, yra tokios išlaidos, kurios būtinos surinkti ir apskaityti bankrutuojančios įmonės turtą, turtines teises, lėšas, tarp jų – išreikalauti bankrutuojančios įmonės turtą iš trečiųjų asmenų neteisėto valdymo, išieškoti skolas iš įmonės skolininkų ir nuostolių, patirtų dėl neteisėtų kitų asmenų veiksmų, įskaitant išlaidų, patirtų dėl teisminių procesų, atlyginimą. Taip pat prie jų priskirtinos išlaidos, patirtos dėl turto saugojimo, vertinimo, pardavimo, kitos išlaidos, atsiradusios atliekant ĮBĮ normų nustatytus veiksmus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273-219/2016, 31 punktas).
  5. Apibendrindama teisėjų kolegija nurodo, kad, įstatymų leidėjui pasirinkus minėtą reguliavimo modelį ir įtvirtinus nebaigtinį bankroto administravimo išlaidų sąrašą, kiekvienu konkrečiu atveju (jeigu, žinoma, išlaidos nėra expressis verbis įvardytos ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalyje) turi būti sprendžiama, ar egzistuoja pagrindas priskirti atitinkamas išlaidas bankroto administravimo išlaidoms.
  6. Pažymėtina, jog, sprendžiant konkrečių išlaidų priskyrimo bankroto administravimo išlaidoms klausimą, būtina turėti omenyje tą, kad teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo momentas yra tas teisiškai reikšmingas momentas, nuo kurio įmonė įgyja bankrutuojančios įmonės statusą ir prasideda bankroto administravimo veikla (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalis, 11 straipsnio 5 dalis, 14 straipsnis ir kt.). Todėl išlaidų atsiradimo (susidarymo) momentas (iki ar po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos) yra pirminė sąlyga, pagal kurią turi būti sprendžiama dėl išlaidų priskyrimo bankroto administravimo išlaidoms. Pažymėtina, kad šis (išlaidų atsiradimo (susidarymo) momento) aspektas akcentuojamas ir ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2011; 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013). Be to, kasacinis teismas yra išskyręs ir dar vieną kriterijų, kuris turi esminę reikšmę sprendžiant, ar atitinkamos išlaidos priskirtinos bankroto administravimo išlaidoms, – išlaidų teisinė prigimtis ir paskirtis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-28/2008; pirmiau minėtą nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013).
  7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, prievolių, atsiradusių po bankroto bylos iškėlimo, vykdymo yra pasisakęs, kad tuo atveju, jeigu įmonė, iškėlus bankroto bylą, atstovaujama profesionalaus bankroto administratoriaus, toliau vykdo ar sudaro naujus sandorius, reikalingus bankroto procedūroms vykdyti (ĮBĮ 17 straipsnis), ir dėl to kreditorius patiria nuostolių, tokių sandorių šalys laikytinos lygiateisėmis. Bankrutuojančiai įmonei, atstovaujamai profesionalaus bankroto administratoriaus, veikiančio, inter alia (be kita ko), kreditorių interesais, negali būti sudarytos palankesnės sandorio vykdymo sąlygos nei kitai sandorio šaliai. Priešingu atveju bankrutuojančios įmonės kontrahentas nepagrįstai turėtų prisiimti tokių sandorių neįvykdymo riziką, o bankrutuojanti įmonė turėtų nepateisinamą galimybę piktnaudžiauti savo padėtimi nevykdydama savo įsipareigojimų ar juos vykdydama netinkamai. Dėl to tokių sandorių šalies padėtis negali būti tokia pati kaip kreditorių, kurių reikalavimai atsirado iki bankroto bylos iškėlimo, ir bankrutuojančios įmonės patiriamos tokių sandorių vykdymo išlaidos laikytinos administravimo išlaidomis ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalies prasme (pvz., 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2009; pirmiau minėta nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013).
  8. Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, remdamiesi civilinėje byloje Nr. 2-411-324/2014 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kaip prejudiciniais faktais, konstatavo, kad atsakovė 2010 m. gruodžio 28 d. perėmė iš savo bankrutuojančio skolininko įkeistą turtą – betoninių žiedų gamybos liniją „Magic 2500IF“ su komplektuojama įranga (toliau – ir turtas) – ir taip tapo šio turto savininke. Turtas buvo patalpose, esančiose ( - ), atsakovė ir patalpų valdytoja (UAB „MMGG“) turto perėmimo dieną (2010 m. gruodžio 28 d.) sudarė turto pasaugos sutartį. Ši (pasaugos) sutartis pasibaigė 2011 m. kovo 31 d., tačiau atsakovė, nepaisydama sutarties pasibaigimo fakto, nepasiėmė savo turto ir neatlaisvino pirmiau nurodytų patalpų. Bylą nagrinėję teismai taip pat nustatė, kad ieškovė yra patalpų, kuriose yra atsakovei priklausantis turtas, valdytoja pagal 2011 m. gruodžio 2 d. lizingo sutartį. Kauno apygardos teismas 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2013 m. birželio 7 d., iškėlė atsakovei bankroto bylą. Kauno apygardos teismas 2014 m. gruodžio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-411-324/2014 įpareigojo atsakovę atlaisvinti ieškovės valdomas patalpas, t. y. demontuoti ir išsivežti savo turtą, tačiau atsakovė neįvykdė šio sprendimo. Be to, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nustatyta, kad bylos šalys 2016 m. kovo 10 d. sudarė patalpų subnuomos sutartį.
  9. Teismai, remdamiesi pirmiau nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, pripažino pagrįstu ieškovės reikalavimą dėl 29 109,15 Eur nuostolių (negautų pajamų forma) atlyginimo, konstatavo, kad šių nuostolių atsiradimo pagrindas – atsakovės neteisėti veiksmai (turto nepasiėmimas ir patalpų neatlaisvinimas), kurie eliminavo patalpų subnuomos (laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 7 d. iki 2016 m. sausio 1 d.) tretiesiems asmenims galimybę, tačiau nepritarė ieškovės pozicijai, kad pirmiau nurodyti nuostoliai turi būti dengiami atsakovės bankroto administravimo išlaidoms skirtomis lėšomis. Teismų vertinimu, ieškovės nuostoliai nėra susiję su išlaidomis, būtinomis bankroto procedūroms vykdyti.
  10. Kaip pirmiau minėta, du esminiai kriterijai, pagal kuriuos turi būti sprendžiamas išlaidų priskyrimo bankroto administravimo išlaidoms klausimas, yra išlaidų atsiradimo (susidarymo) momentas bei išlaidų teisinė prigimtis ir paskirtis (žr. šios nutarties 23 punktą). Nuostoliai, kuriuos ieškovė patyrė negautų pajamų forma, t. y. neturėdama galimybės dėl atsakovės neteisėtų veiksmų – turto nepasiėmimo ir kartu ieškovės valdomų patalpų neatlaisvinimo – subnuomoti patalpas, susidarė atsakovės bankroto proceso, inter alia, bankroto administravimo veiklos, laikotarpiu. Pažymėtina, kad, ką patvirtina teismų nustatytos faktinės aplinkybės, ieškovės valdomos patalpos pirmiau minėtu (nuostolių susidarymo) laikotarpiu buvo faktiškai naudojamos atsakovės turto – specifinės įrangos – laikymo ir kartu saugojimo tikslais. Kaip minėta, bankrutuojančios įmonės turto saugojimo išlaidos priskirtinos bankroto administravimo išlaidoms (žr. šios nutarties 21 punktą). Vadinasi, patalpų naudojimo bankrutuojančios įmonės turto laikymo ir saugojimo tikslais faktą įforminus sutartimi, pinigų sumos, kurias turto savininkas ar valdytojas gautų pagal tokį susitarimą, būtų išmokamos iš bankroto administravimo išlaidoms skirtų lėšų. Teisėjų kolegijos vertinimu, analogiškai turi būti kvalifikuojami ir turtiniai praradimai, kuriuos patiria turto savininkas ar valdytojas, neturėdamas galimybės (dėl bankrutuojančios įmonės neteisėtų veiksmų) laisvai naudotis turtu, kuris faktiškai yra naudojamas bankrutuojančios įmonės turto laikymo ir saugojimo tikslais. Šioje nutartyje jau buvo akcentuota, kad bankrutuojančiai įmonei, kuri po bankroto bylos iškėlimo dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose, negali būti teikiamos privilegijos kitų civilinių teisinių santykių dalyvių atžvilgiu ir kartu negali būti sudarytos galimybės piktnaudžiauti savo padėtimi (žr. šios nutarties 24 punktą). Pažymėtina, kad priešingas pirmiau nurodytam aiškinimas reikštų, jog turto laikymo ir saugojimo išlaidų (ne)priskyrimas bankroto administravimo išlaidoms taptų išimtinai priklausomas nuo bankrutuojančios įmonės valios, tas pirmiau minėtų argumentų kontekste reikštų privilegijų bankrutuojančiai įmonei suteikimą ir kartu prielaidų piktnaudžiauti savo padėtimi sudarymą (bankrutuojanti įmonė paprasčiausiai turėtų galimybę visais atvejais atsisakyti sudaryti susitarimą dėl turto laikymo bei saugojimo ir taip išvengti bankroto administravimo išlaidų, kurios, kaip minėta, dengiamos prioritetine tvarka, padidėjimo).
  11. Be to, papildomai akcentuotina, kad aiškinimas, jog reikalavimas dėl žalos, kurią negautų pajamų forma patiria turto savininkas ar valdytojas, neturėdamas galimybės dėl bankrutuojančios įmonės neteisėtų veiksmų laisvai naudotis turtu, atlyginimo turi būti tenkinamas bendra bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka (ĮBĮ 35 straipsnis), prieštarautų konstituciniam žalos atlyginimo principui, kartu ir konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams, kurie sudaro bendruosius konstitucinius žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui pagrindus. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį žalos atlyginimo principą, kuris yra expressis verbis įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, yra, be kita ko, konstatavęs, kad asmeniui padarytos žalos atlyginimas turi būti realus ir teisingas (2010 m. vasario 3 d., 2010 m. lapkričio 29 d., 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimai); Konstitucijoje imperatyviai reikalaujama įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo tos žalos atlyginimo ir tą atlyginimą gauti (inter alia, 2006 m. rugpjūčio 19 d., 2010 m. vasario 3 d., 2013 m. gruodžio 6 d. nutarimai). Teisėjų kolegija šios konstitucinės doktrinos kontekste nurodo, kad pirmiau minėtas aiškinimas dėl reikalavimo atlyginti žalą tenkinimo bendrąja kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarka sudarytų prielaidas bankrutuojančiai įmonei padaryti kitiems asmenims žalą ir visiškai ar daugiausia (dėl įmonių bankroto procesams būdingos situacijos, kai įmonės turimas turtas yra pakankamas tik nedidelei jos kreditorių reikalavimų daliai padengti) išvengti pareigos atlyginti padarytą žalą.
  12. Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau nurodytus argumentus, konstatuoja, kad turtinės žalos, kurią patiria turto savininkas ar valdytojas, neturėdamas galimybės (dėl bankrutuojančios įmonės neteisėtų veiksmų) laisvai naudotis turtu, kuris faktiškai yra naudojamas bankrutuojančios įmonės turto laikymo ir saugojimo tikslais, atlyginimas yra bankroto administravimo išlaidos ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalies prasme.
  13. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, kaip minėta, priėjo prie priešingos pirmiau nurodytai išvados. Teismų procesinių sprendimų turinys patvirtina, kad, prieinant prie išvadų dėl ieškovei priteisto žalos atlyginimo nepriskyrimo bankroto administravimo išlaidoms, be kita ko, vadovautasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, suformuluotais 2016 m. gegužės 12 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-273-219/2016).
  14. Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad teismas, nagrinėdamas bylas, aiškina ir taiko teisės normas ne a priori (iš anksto, nepatikrinus faktų), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2009; 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2014; 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-382-421/2017, 26 punktas). Vadinasi, kitoje byloje pateiktas teismo taikytinos teisės aiškinimas gali būti taikomas tik tada, kai konkrečios bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios vienos ar kitos normos taikymą, yra tapačios ar iš esmės panašios (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-701/2016, 23 punktas; pirmiau minėta nutartis civilinėje byloje e3K-3-382-421/2017, 26 punktas).
  15. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai be pagrindo vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais, suformuluotais 2016 m. gegužės 12 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-273-219/2016), nes skiriasi esminės bylų faktinės aplinkybės. Kasacinio teismo pirmiau išnagrinėtoje byloje buvo nustatyta, kad bankrutuojanti įmonė, pasibaigus nuomos sutarčiai, nevykdė savo pareigos grąžinti tinkamai sutvarkytą (tinkamos būklės) turtą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad bankrutuojanti įmonė nepasiėmė savo turto, dėl to ieškovės turtas faktiškai buvo naudojamas bankrutuojančios įmonės turto laikymo ir saugojimo tikslais. Tai sudaro pagrindą spręsti, kad ieškovės valdomas turtas faktiškai buvo naudotas bankroto administravimo veiklos vykdymo, t. y. bankrutuojančios įmonės turto laikymo ir saugojimo, tikslais. Papildomai pažymėtina, kad būtent 2016 m. gegužės 12 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 3K-3-273-219/2016) tiesiogiai nurodyta, jog prie išlaidų, susijusių su bankroto procedūromis ir skirtų jų vykdymo išlaidoms apmokėti, priskirtinos išlaidos, patirtos dėl turto saugojimo.
  16. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalies nuostatas, reglamentuojančias bankroto administravimo išlaidas, ir be pagrindo nepriskyrė ieškovei priteisto žalos atlyginimo atsakovės bankroto administravimo išlaidoms. Kasacinis teismas šiuo aspektu pakeičia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus – priskiria ieškovei priteistą žalos atlyginimą atsakovės bankroto administravimo išlaidoms (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
  17. Ieškovė savo kasaciniu skundu prašo peržiūrėti teismų procesinius sprendimus ir reikalavimo dėl procesinių palūkanų priteisimo išsprendimo aspektu, tačiau šiai kasacinio skundo daliai pagrįsti nenurodo nė vieno teisinio argumento. Vadinasi, ši kasacinio skundo dalis nesudaro kasacijos pagrindo, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl pirmiau nurodyto klausimo (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 353 straipsnio 1 dalis).

13Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Kasaciniame skunde nėra tiesiogiai keliamas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose paskirstymo. Kita vertus, kasacinis teismas ex officio (pagal pareigas) turi perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, jeigu keičia arba priima naują procesinį sprendimą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
  2. Pagrindinis principas, kuriuo paremtas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, yra tas, kad „pralaimėjęs moka“. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės pirmiausia yra orientuotos į šalies, laimėjusios bylą, teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą užtikrinimą (CPK 93 straipsnio 1–2 dalys). Tas yra būdinga visų instancijų teisminiams procesams (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad pagrindas, pagal kurį yra nustatoma laimėjusioji šalis ir atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, yra ieškiniu pareikštų materialiųjų subjektinių reikalavimų išsprendimo rezultatas. Tas aiškiai atsispindi ir pirmiau minėtose proceso įstatymo nuostatose, kurios reglamentuoja bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles (žr. CPK 93 straipsnio 1–2 dalį). Bet kuriuo atveju proceso įstatymas suteikia teismui galimybę nukrypti nuo pirmiau nurodytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių (CPK 93 straipsnio 4 dalis).
  3. Ieškiniu pareikšti du materialieji subjektiniai reikalavimai – reikalavimas dėl 29 109,15 Eur nuostolių atlyginimo priteisimo ir reikalavimas dėl procesinių palūkanų priteisimo, pirmasis reikalavimas visiškai patenkintas, antrasis reikalavimas atmestas.
  4. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės procesinių dokumentų turinys patvirtina, kad pagrindinis interesas, kuriam užsitikrinti buvo inicijuotas šios bylos ginčas, – gauti teisės į nuostolių atlyginimą pripažinimą (patvirtinimą) ir kartu užsitikrinti galimybę gauti šį atlyginimą atsakovės bankroto administravimo išlaidoms skirtomis lėšomis. Toks ieškovės interesas, kasaciniam teismui pakeitus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, yra užtikrintas. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, pripažįsta ieškovei teisę į visų jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
  5. Ieškovė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose patyrė atitinkamai 2123,55 Eur ir 1524,60 Eur išlaidas už advokato pagalbą. Šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteistinas iš atsakovės bankroto administravimo išlaidoms skirtų lėšų.
  6. Ieškovė kasaciniame teisme patyrė 1210 Eur išlaidas už advokato pagalbą, šių išlaidų atlyginimas, tenkinus kasacinį skundą, taip pat priteistinas iš atsakovės bankroto administravimo išlaidoms skirtų lėšų.
  7. Kasaciniame teisme susidarė 3,85 Eur bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Šių išlaidų atlyginimas valstybei priteisiamas iš pralaimėjusios bylos šalies, t. y. atsakovės (taip pat iš administravimo išlaidoms skirtų lėšų), kuri dėl savo teisinio statuso yra atleista tik nuo žyminio mokesčio į valstybės biudžetą mokėjimo (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

14Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

15pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 23 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą:

16priskirti uždarosios akcinės bendrovės „Brendas“ (j. a. k. 302479837) 29 109,15 Eur (dvidešimt devynių tūkstančių vieno šimto devynių Eur 15 ct) nuostolių atlyginimą bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio banko (j. a. k. 112020136) bankroto administravimo išlaidoms.

17Perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, susidariusias pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose:

18priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Brendas“ iš bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio banko 2123,55 Eur (dviejų tūkstančių vieno šimto dvidešimt trijų Eur 55 ct) ir 1524,60 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų dvidešimt keturių Eur 60 ct) išlaidų už advokato pagalbą atlyginimą.

19Priteisti uždarajai akcinei bendrovei „Brendas“ iš bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio banko 1210 (vieno tūkstančio dviejų šimtų dešimties) Eur išlaidų už advokato pagalbą kasaciniame teisme atlyginimą.

20Priteisti valstybei iš bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio banko 3,85 Eur (trijų Eur 85 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą. Ši valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

21Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai