Byla 1A-265-309-2010

1Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko, teisėjų Vaclovo Iždono, Broniaus Zalagos, sekretoriaujant Renatai Guruškinienei, dalyvaujant nuteistajai J. M., teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-02-08 nuosprendžio, kuriuo:

2J. M. pripažinta kalta ir nuteista:

3pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. - laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams.

4Pagal Lietuvos Respublikos BK 155 straipsnio 1 dalį - išteisinta.

5Priteista iš J. M. 200 Lt (du šimtai litų) E. A..

6Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

7J. M. nuteista už tai, kad 2008 m. vasario mėnesio 23 dieną, apie 15.20 val., kieme, esančiame ( - ), kumščiu sudavė du smūgius į skruostą E. A. tuo padarydama minkštųjų audinių sumušimą kairiajame skruoste ir taip nežymiai sutrikdydama E. A. sveikatą.

8Be to, J. M. buvo kaltinama tuo, kad suduodama smūgius bei spjaudama į veidą E. A. pažemino jį mačiusiųjų įvykį akivaizdoje ir tuo pažemino jo garbę ir orumą, t. y. yra buvo kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d.

9Apeliaciniu skundu nuteistoji J. M. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. nuosprendį privataus kaltinimo baudžiamojoje byloje Nr. PK-20-218/2010 panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

10Skunde nurodo, kad nesutinka su apylinkės teismo nuosprendžiu, kadangi, apeliantės nuomone, teismas neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus įvertino neteisingai, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nuteistoji atkreipia dėmesį, jog šio įvykio aplinkybės buvo išsamiai išnagrinėtos ir dėl jų pasisakyta 2009-03-25 Panevėžio miesto apylinkės teismo ir 2009-10-08 Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiuose, kur E. A. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 str. l d. ir 155 str. l d. Nurodo, kad buvo neginčytinai nustatyta, jog E. A., vykdamas automobiliu su draugais (D. L., S. Č., E. K. ir R. Ž.), sustojo gatvėje prie Tulpių g. 19 namo, Panevėžyje, ir trukdė jai, automobiliu vykusiai iš paskos, pravažiuoti. Nei pats E. A., nei kartu su juo vykusiųjų asmenų nepaaiškino priežasties, dėl kurios neleido man pravažiuoti, o jai susidarė įspūdis, jog iš automobilio išlipęs E. A., D. L. ir R. Ž. ketina šlapintis. Šiaulių apygardos teismo teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ji, negalėdama pravažiuoti kelis kartus nuspaudė garsinį automobilio signalą, kas tik įrodo, kad susidariusią situaciją norėjo išspręsti taikiai ir civilizuotai. Be to, anot E. A. ir kartu su juo vykusių asmenų parodymų, ji buvo viso konflikto iniciatorė, be jokios priežasties užsipuolusi keturis suaugusius vyrus ir mušusi E. A., nors pastarasis jos atžvilgiu buvo nusiteikęs geranoriškai ir nieko įžeidžiančio nepasakė. Todėl, pasak apeliantės, negalima nesutikti su apeliacinės instancijos teismo nuomone, kad tokie E. A. ir minėtų liudytojų parodymai ne tik kad nelogiški, bet jų nepatvirtina ir tie liudytojai, kurių parodymai anot E. A., turėtų patvirtinti jo pateikiamos situacijos versiją, t. y. nors liudytojai R. K. ir D. I. matė kaip ji sudavė E. A., tačiau jie negirdėjo, ką ji ar E. A. kalbėjo. Be to, D. I. parodė, jog matė kaip E. A. laikė ją už atlapų, o vėliau koja prispaudė prie žemės. Taip pat pažymėtina, kad įvykį matė ir kiti liudytojai, namo, prie kurio kilo konfliktas, gyventojai, kurių parodymai apie esmines įvykio aplinkybes ir incidento pradžią yra vienodi, papildantys vienas kitą, patvirtinantys jos atpasakotą įvykių eigą, o būtent, kad ji prašė vyriškių patraukti automobilį, tačiau pastarieji vartojo jos atžvilgiu įžeidžiančius žodžius, kaip ji ne kartą skambino į policiją, tačiau vyriškiai vis tiek ją puolė, pargriovė ant žemės, spardė kojomis. Šiaulių apygardos teismo nuomone, pats E. A. aktyviai dalyvavo kilusiame konflikte - vartojo jos atžvilgiu įžeidžiančius, necenzūrinius žodžius, parvertė ant žemės, tampė už kojos, spardė. Mano, jog į šias ištirtas aplinkybes pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir tinkamai neįvertino.

11Taipogi nurodo, kad nežymūs sužalojimai buvo padaryti ir E. A., tačiau teismas nesiaiškino, ar šie sužalojimai nebuvo padaryti jau po incidento, juolab, kad nukentėjusysis į med. ekspertus kreipėsi ne iš karto po įvykio, o dar sekančią dieną. Teigia, kad bylos nagrinėjimas apsiribojo nukentėjusiojo bei kartu su juo įvykio dieną kompanijoje buvusių asmenų parodymų analize, nors pats teismas pripažino, kad kartu su E. A. buvę asmenys yra nukentėjusiojo draugai, be to, iš dalies ir patys suinteresuoti pozityviai pateikti situaciją iki konflikto bei konflikto aplinkybes. Tačiau vis tiek teismas rėmėsi jų parodymais, dėl ko buvo atmesti ir netinkamai įvertinti ne tik jos parodymai dėl konflikto pradžios, bet ir kitų, bylos baigtimi nesuinteresuotų liudytojų parodymai. Nurodo, kad BPK 336 straipsnio 1 dalyje yra pasakyta, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis įsiteisėja, jei pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui jis nėra apskųstas. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ir nutartis įsiteisėja nuo jų paskelbimo dienos. Be to, BPK 346 straipsnio 1 dalis byloja, kad įsiteisėję teismo nuosprendis ir nutartis yra privalomi visoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir pareigūnams, įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms bei asmenims ir turi būti be prieštaravimų ir netrukdomai vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Todėl, 2009-03-25 Panevėžio miesto apylinkės teismo ir 2009-10-08 Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiais, vadovaujantis BPK 20 straipsniu pirmosios instancijos teismas, pilnai galėjo remtis kaip įrodomąją medžiaga. Tik įvertinus bylos duomenis jų patikimumo aspektu, galima pereiti prie įrodymų vertinimo. Tačiau to pirmosios instancijos teismas nepadarė. Todėl, nuteistosios nuomone, byla buvo išnagrinėta neobjektyviai, teismas nevertino ir neatsižvelgė į byloje esančius duomenis, patvirtinančius, kad pats nukentėjusysis E. A. pažeisdamas viešąją tvarką elgėsi netinkamai ir buvo kilusio konflikto iniciatorius, o ne ji.

12Be kita ko apeliantė nurodo, jog neišsamus bylos aplinkybių tyrimas pirmosios instancijos teisme pasireiškė ir tuo, kad teismas tinkamai neįvertino situacijos, kuri buvo prieš prasidedant konfliktui tarp jos ir nukentėjusiojo, pateikdamas prieštaringą įrodymų analizę šiuo klausimu. Nuteistoji pabrėžia, kad teismai nuosprendyje privalo nurodyti būtinosios ginties ar jos ribų peržengimo požymius ir savo išvadas pagrįsti konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, tačiau apylinkės teismas to nepadarė. Nurodo, kad BK 28 straipsnyje nustatyta teisė į būtinąją gintį, t. y. asmuo turi teisę gintis, ginti kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas dar 1997 m. birželio 13 d. nutarime Nr. 4 „Dėl teismų praktikos taikant įstatymus dėl būtinosios ginties ir jos ribų peržengimo" teismams išaiškino, kad teisė į būtinąją gintį gali būti realizuota nepriklausomai nuo galimybės išvengti pavojingo kėsinimosi pabėgant, pasislepiant arba kreipiantis pagalbos į kitus asmenis ar pareigūnus („Teismų praktika", 1997, Nr. 7, p. 70-73). Todėl pasak apeliantės, svarbi yra ir ta aplinkybė, kad konflikto pradžioje (pamačiusi, kad tiek E. A., tiek su juo buvę asmenys yra neblaivūs, manydama, kad ir jų automobilį vairuojantis asmuo gali būti neblaivus) ir jo metu (kai E. A. jos atžvilgiu pradėjo vartoti necenzūrinius žodžius ir agresyviai elgtis) policijos ekipažą kvietė būtent ji, o ne nukentėjusysis, kaip ir tai, kad ji pati labiausiai nukentėjo konflikto metu. Nurodo, jog įvykio metu tarp jos ir E. A. įvyko žodinis konfliktas, kurio metu E. A., būdamas neblaivus, nespėjus jai paklausti ar jų automobilis sustojo ilgam ar trumpam, pradėjo ją įžeidinėti, įžūliai šypsodamasis ir artindamasis prie jos vadino necenzūriniais žodžiais, todėl ji, neapsikentusi tokio jo elgesio, skėlė antausius, nes jautėsi tokių jo žodžių įžeista ir pažeminta. Tačiau E. A. ir toliau demonstravo nepagarbą, jo elgesys darėsi agresyvesnis, todėl ji nuo jo traukėsi, juolab, kad buvo viena prieš kelis nuo alkoholio apsvaigusius vyrus. Taip ji buvo persekiojama kelis metrus, todėl, pagrįstai manė, kad jos atžvilgiu gali būti pavartotas smurtas, juolab, kad E. A. savo ranką ištiesė link jos, kaip jai atrodė, norėdamas sugriebti jai už peties, o kartu su juo buvęs D. L. neleido atidaryti jos automobilio durelių. Nuo pat pradžių E. A. elgėsi įžūliai ir agresyviai, o jo veiksmus ji laikė akivaizdžiu ir realiu pavojingu kėsinimusi, todėl mano, kad jos veiksmai šioje situacijoje turėtų būti vertintini kaip padaryti būtinosios ginties situacijoje. Taipogi nurodo, kad būtinoji gintis - tai tam tikra situacija, kai baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos (BK 28 straipsnis). Iš teismo nuosprendžio motyvų nuteistoji sprendžia, kad teismas pripažįsta, jog kažkuriuo momentu ji turėjo teisę į būtinąją gintį, t. y. gynė savo garbę ir orumą nuo pradėto ar gresiančio pavojingo kėsinimosi. Tokiu atveju turėjo būti nustatyta įvykio situacija, pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Be to, konstatuojant, kad pavojingas kėsinimasis jau buvo atremtas ar pasibaigęs, nuosprendyje turėjo būti išdėstyti įrodymai ar faktai, kurie leidžia spręsti, kad ji suprato, jog pavojingas kėsinimasis jau atremtas ar pasibaigęs, todėl aiškiai nebuvo reikalo gintis. Teigia, kad baudžiamajame įstatyme nurodyta, kad būtinoji gintis galima nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, viena iš būtinosios ginties teisėtumo sąlygų yra realus ir akivaizdus pavojingas kėsinimasis. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu - kai jis yra pradėtas arba tiesiogiai gresia besiginančiojo teisėms, o realiu, jeigu jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Jei realiai kėsinimosi nebuvo ir žmogus dėl tokio kėsinimosi klydo, įsivaizduodamas jį, tokia situacija laikoma tariamąja būtinąja gintimi. Tariamoji būtinoji gintis gali būti tuo atveju, kai nėra realaus pavojingo kėsinimosi, tačiau susidariusios įvykio aplinkybės pagrįstai leidžia manyti, jog jis prasidėjo arba tiesiogiai gresia, o besiginantysis neturi ar negali numatyti, kad įvykio aplinkybes suvokia klaidingai, todėl tariamos ginties metu padaryta žala kitam asmeniui laikoma padaryta esant būtinajai ginčiai. Nuteistoji pažymi, kad vertinant būtinosios ginties situaciją, turi būti nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties būklė atsiranda ne tik pačiu pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Be to nurodo, jog įstatymas nereikalauja, kad gynybos priemonės ir jų intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą, ir neriboja gynybai nuo pavojingo kėsinimosi naudojamų priemonių. Tai, kad ji emocingai ir nevalingai sudavė du antausius E. A., šiuo atveju, įvertinus visas bylos aplinkybes, nėra pagrindas išvadai, kad jos gynybos priemonės aiškiai neatitiko E. A. kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

13Teismo posėdžio metu nuteistoji prašė jos apeliacinį skundą tenkinti.

14Apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas, o baudžiamoji byla J. M. nutrauktina, kadangi apeliacinės instancijos teisme nustatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 327 straipsnio 1 dalios 1 punktas).

15Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

16Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ne visus byloje surinktus įrodymus įvertino tinkamai, dėl to ne visos bylos faktinės aplinkybės buvo nustatytos teisingai, taip pat pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą.

17Priimdamas apeliantės atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas rėmėsi apeliantės prisipažinimu, privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, specialisto išvada, 2009-03-25 Panevėžio miesto apylinkės teismo ir 2009-10-08 Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžiais.

18Pagal baudžiamojo proceso įstatymą klausimą, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinimas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, specialisto išvada ir pan.).

19Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame posėdyje išnagrinėjo byloje esančius teisėtais būdais bei baudžiamojo proceso įstatymo tvarka gautus įrodymus. Teisiamojo posėdžio metu buvo apklausti: kaltinamoji – apeliantė J. M., nukentėjusysis ir privatus kaltintojas E. A., liudytojai D. V., R. K., I. V., S. Č., D. L., E. K., buvo perskaityti dokumentai, turintys reikšmės bylai. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad apeliantė J. M. 2008 m. vasario mėnesio 23 dieną, apie 15.20 val., kieme, esančiame ( - ), kumščiu sudavė du smūgius į skruostą E. A. tuo padarydama minkštųjų audinių sumušimą kairiajame skruoste ir taip nežymiai sutrikdydama E. A. sveikatą. Su tokia apylinkės teismo išvada aukštesnės instancijos teismas sutikti negali.

20Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatuoja, kad apeliantė smurtaudama sukėlė fizinį skausmą, nežymiai sužalojo E. A.. Jos tyčiniai smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį negali būti vertinami kaip ją išteisinantys gynybiniai veiksmas (nuosprendžio 3, 4 lapai). Iš to seka, kad apeliantė sukėlė konfliktinę situaciją, tyčia sužalojo nukentėjusįjį, nukentėjusiojo veiksmai jos gyvybei ir sveikatai nekėlė pavojaus ir gintis nuo nukentėjusiojo nereikėjo.

21Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas šio straipsnio reikalavimus įvykdė nepilnai: apkaltinamajame nuosprendyje išdėstė visus teisiamajame posėdyje išnagrinėtus duomenis, kuriuos teismas pripažino įrodymais, nurodė, kuriais iš jų grindžiama apeliantės kaltė, nepilnai pasisakė dėl motyvų, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė dalį apeliantės parodymų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pasisakė, kad apeliantė kalta iš esmės prisipažino, tačiau iš bylos medžiagos (t. 2., b. l. 17-18) matyti, kad apeliantė kalta neprisipažino visiškai, o tai, kad ji nuosekliai pasakoja apie įvykio aplinkybes ir nurodo, kad smūgius E. A. sudavė gindamasi, neleidžia daryti išvados, kad apeliantė savo kaltę iš esmės pripažįsta. Nuosprendyje nepasisakyta, kodėl teismas atmetė nukentėjusiojo E. A. parodymus, kad apeliantė du kartus spyrė jam koja, išlipusi iš automobilio keikėsi necenzūriniais žodžiais, nepasisakyta, kurių liudytojų parodymais remiantis nustatyta, kad apeliantė tyčia nežymiai sužalojo nukentėjusįjį E. A. ir sukėlė jam fizinį skausmą, nes išteisindamas apeliantę pagal Baudžiamojo kodekso 155 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodo, kad atmeta liudytojų, rodančių, kad apeliantė plūdosi necenzūriniais žodžiais, parodymus, kaip jų siekį atkeršyti apeliantei, vadinasi, tuo pačiu pirmosios instancijos teismas pripažįsta, kad apeliantė konfliktinės situacijos nesukėlė. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai neanalizuoja 2009-03-25 Panevėžio miesto apylinkės teismo ir 2009-10-08 Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžių, kuriais nukentėjusysis E. A. pripažintas kaltu dėl konflikto sukėlimo ir viešosios tvarkos pažeidimo. Tą patvirtino ir kasacinės instancijos teismas (kasacinė nutartis Nr. 2K-211/2010). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas vieną įvykį tarsi išskirsto į du atskirus tyčinius nusikaltimus - kad apeliantė smurtaudama sukėlė fizinį skausmą, nežymiai sužalojo E. A., ir kad E. A. pažeidė viešąją tvarką ir naudojo prieš apeliantę fizinį smurtą.

22Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad apeliantė privačiam kaltintojui ir nukentėjusiajam E. A. kumščiu sudavė du smūgius į skruostą (ko neneigia ir pati J. M.). Tačiau kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantė tai padarė smurtaudama prieš E. A. šiam dar nepradėjus smurtauti prieš ją ir tai, kad konflikto metu E. A. ją plūdo, įžūliai juokėsi, ar, kaip jai pasirodė, grėsmingai artinosi prie jos, nėra vada, neesant kitų įrodymų, kad nukentėjusysis tuo metu kėlė realią grėsmę jos gyvybei ar sveikatai ir, kad ji nuo tokių veiksmų gynėsi.

23Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį nustatytą teisę į būtinąją gintį asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalies prasme asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taikant ir aiškinant šią nuostatą teismų praktikoje būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-558/2006, 2K-342/2006, 2K-627/2007, 2K-186/2008, 2K-336/2008, 2K-487/2009 ir kt.). Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tai reiškia, kad besiginančiųjų į minėtas vertybes asmenų elgesys yra išreikštas išoriškai, t. y. toks, kurį kiti asmenys gali stebėti, matyti, girdėti ar kitaip justi, patirti tokio elgesio padarinius. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Taip paprastai būna, kai nukentėjusieji patiria smūgius, sužalojimus, jie patys ar kiti asmenys mato užpuoliko išsitrauktą ginklą, girdi aiškiai išsakomus grasinimus ir pan. Teismų praktika orientuojama į tai, kad itin kruopščiai būtų tiriamos pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nuo kurių priklauso kėsinimosi akivaizdumo traktuotė. Tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala. Kėsinimosi ypatybės (ginamų vertybių svarba, puolimui naudojamos priemonės, veiksmų jėga, intensyvumas ir pan.) nulemia ir gynybą sudarančių veiksmų bei jų padarinių teisėtumo vertinimą. Įstatymo nereikalaujama, kad besiginančiojo atkirtis būtų smulkmeniškai apskaičiuotas ir visiškai adekvatus kėsinimuisi tiek vertinant gynybinius veiksmus, tiek ir jų padarinius. Susidariusioje konkrečioje situacijoje dėl jėgų santykio, patirties, naudojamų priemonių ir kitų aplinkybių besiginančiojo veiksmai gali būti efektyvesni. Be to, nėra svarbu, ar žala, padaryta besikėsinančiajam yra mažesnė ar didesnė už tą žalą, kuri buvo padaryta ar grėsė užpultajam. Nei kiekybės, nei kokybės požiūriu ji neprivalo atitikti tos žalos, kurios buvo siekta ar kurią sukėlė kėsinimasis. Vis dėlto ginantis negali būti peržengtos būtinosios ginties ribos, kurių turinys atskleidžiamas BK 28 straipsnio 3 dalyje. Būtinosios ginties ribos peržengiamos, kai yra visos būtinos sąlygos vienu metu: a) nužudymas arba sunkus sveikatos sutrikdymas; b) tai padaroma tiesiogine tyčia (besiginantysis suvokia, jog gynybai nėra būtini tokie padariniai, tačiau jų nori ir siekia); c) gynyba aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Net ir esant visoms šioms būtinoms sąlygoms vienu metu, įstatymas numato du atvejus, kuriems esant nepripažįstama, jog peržengtos būtinosios ginties ribos. Neužtraukia baudžiamosios atsakomybės veikimas, kai: a) būtinosios ginties ribos peržengtos dėl didelio sumišimo ar didelio išgąsčio, kurį sukėlė pavojingas kėsinimasis; b) ginantis nuo įsibrovimo į būstą padaryta veika (kasacinė nutartis Nr. 2K-59/2010).

24Pirmosios instancijos teismas ištyręs bylos aplinkybes nuosprendyje nurodė, kuo remdamasis išteisino apeliantę pagal Baudžiamojo kodekso 155 straipsnio 1 dalį, t. y. konstatavo, kad apeliantė nukentėjusiojo E. A. necenzūriniais žodžiais neplūdo, o tai paneigia privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo E. A. parodymus, kad apeliantė, jam išlipus iš automobilio jį puolė necenzūriniais žodžiais, ir panaudojo prieš jį fizinį smurtą. 2009-03-25 Panevėžio miesto apylinkės teismo ir 2009-10-08 Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžiuose, kasacinėje nutartyje Nr. 2K-211/2010, konstatuota, kad E. A. pripažintas kaltu dėl konflikto sukėlimo ir viešosios tvarkos pažeidimo. O nukentėjusiojo parodymus, be minėtuose teismų sprendimuose nustatytų aplinkybių, paneigia nuoseklūs ir tapatūs J. M. (2 t., b. l. 17-18), I. V. (2 t., b. l. 13), policijos pareigūnų (2 t., b. l. 15-16) parodymai duoti pirmosios instancijos teisme bei apylinkės teismo posėdžio metu pagarsinti liudytojų A. B. (1 t., b. l. 36-38), I. V. (1 t., b. l. 39-42), M. J. S. N. (1 t., b. l. 43-47), policijos pareigūnų (1 t., b. l. 50-53, 57-59, 60-62, 64-65, 70-77) parodymai, iš kurių matyti, kad jų parodymai apie esmines įvykio aplinkybes yra iš esmės tapatūs, papildantys vienas kitą, kurių išdavoje susidaro išsamus situacijos vaizdas, o būtent tai, kad liudytojai I. V., A. B., M. J. S. N. patvirtino, kad lauke girdėjo triukšmą, kad J. M. prašė vaikinų, jog šie leistų pravažiuoti, tačiau pastarieji vadino merginą necenzūriniais žodžiais, J. M. ne kartą skambino į policiją, kas dar kartą patvirtina, kad konflikto iniciatorius buvo E. A.. Tuo tarpu kitų liudytojų parodymai, o būtent D. I. (2 t., b. l. 11-12), R. K. (2 t., b. l. 12-13), S. Č. (2 t., b. l. 14), D. L. (2 t., b. l. 14-15, E. K. (2 t., b. l. 16), M. A. (2 t., b. l. 17) atmestini, kadangi visi minėti liudytojai matė kaip J. M. trenkė E. A., tačiau nei vienas nematė ir negirdėjo kaip J. M. keikė E. A., kas prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Paminėtina ir tai, kad minėti liudytojai yra arba buvę E. A. kaimynai, arba draugai, kartu su juo buvę įvykio vietoje, arba giminės, dėl ko jų parodymai akivaizdžiai palankesni E. A..

25Taip pat kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino Baudžiamojo kodekso 28 straipsnio 2 dalį, kad apeliantė E. A. nežymiai sužalojo ir sukėlė fizinį skausmą ir tai padarė smurtaudama prieš E. A. šiam dar nepradėjus smurtauti prieš ją ir tai, kad konflikto metu E. A. ją plūdo, įžūliai juokėsi, ar, kaip jai pasirodė, grėsmingai artinosi prie jos, nėra vada, neesant kitų įrodymų, kad nukentėjusysis tuo metu kėlė realią grėsmę jos gyvybei ar sveikatai ir, kad ji nuo tokių veiksmų gynėsi.

26Privatus kaltintojas ir nukentėjusysis, ir kartu su juo automobiliu važiavę asmenys, išlipę iš automobilio ir automobilį pastatę tokioje vietoje, kad sustojusį automobilį negalėjo aplenkti iš paskos važiavę automobiliai. Iš paskos važiavusiam apeliantės vairuojamam automobiliui sustojus ir apeliantei įjungus garsinį signalą, kad būtų leista jos automobiliui pravažiuoti, apeliantė vieno iš buvusių asmenų buvo įžeista. Ji išlipo iš savo automobilio ir priėjusi prie priekyje sustojusio vairuotojo paklausė ar ilgai jie ruošiasi stovėti. Gavusi atsakymą, kad vairuotojas nežino kiek laiko stovės, ruošėsi telefonu skambinti telefonu policijai. Paskambinusi telefonu policijai, ėjo link savo automobilio, privatus kaltintojas ir nukentėjusysis ėjo iš paskos ir ją įžeidinėjo necenzūriniais žodžiais. Ji neapsikenkusi E. A. sudavė ranka į veidą. E. A. ir D. L. ją įžeidinėjant, E. A. sudavė ranka dar vieną kartą į veidą. Iš karto po to E. A. pradėjo naudoti prieš ją smurtą. Tai nustatyta 2009-03-25 Panevėžio miesto apylinkės teismo ir 2009-10-08 Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nuosprendžiais, kasacine nutartimi Nr. 2K-211/2010.

27Atsižvelgiant į ankstesniais nuosprendžiais bei šioje byloje nustatytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad neleidžiant apeliantės vairuojamam automobiliui pravažiuoti, apeliantę įžeidinėjant necenzūriniais žodžiais, artinantis prie jos ir toliau įžeidinėjant, neleidžiant apeliantei įlipti į savo automobilį ir tolesni E. A. veiksmai nukentėjusios atžvilgiu, rodo realiai pradėtą ir tiesiogiai gresiantį pavojingą kėsinimąsi apeliantės garbei ir orumui, sveikatai. Todėl apeliantė tokioje situacijoje turėjo teisę ir galėjo ginti savo garbę, orumą, sveikatą. Pažymėtina tai, kad J. M. suduodama ranka du smūgius nukentėjusiajam E. A., kuris yra už ją aiškiai fiziškai stipresnis ir realiai kėlė jai pavojų, į veidą ji turėjo teisę gintis nuo ją įžeidinėjančio ir puolančiojo E. A. ir jos gynyba aiškiai neviršijo kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Esant šių aplinkybių visumai konstatuotina, kad J. M. nežymiai sužalojo E. A. gindama save nuo pradėto pavojingo kėsinimosi ir jos veikoje nėra aiškaus gynybos neatitikimo kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo.

28Taigi nors nuteistosios veika formaliai ir atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, ji padaryta esant būtinajai ginčiai. Nenustatyta, jog savo veiksmais susidariusioje situacijoje J. M. būtų peržengusi būtinosios ginties ribas. Todėl J. M. baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį negalima, nes nustatyta BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. Tuo tarpu apylinkės teismas netinkamai įvertino šias aplinkybes, BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatomis nesivadovavo ir, esant BK V skyriuje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei, be pagrindo priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nors tokiu atveju privalėjo nutraukti bylą BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu pagrindu. Todėl, dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių pirmosios instancijos teismo nuosprendis naikintinas, o byla J. M. nutrauktina.

29Lietuvos Respublikos BPK 115 str. reglamentuoja civilinio ieškinio išsprendimą teismui priėmus apkaltinamąjį arba išteisinamąjį nuosprendį, tačiau minėta įstatymo norma nereglamentuoja civilinio ieškinio išsprendimo nutraukus bylą baudžiamąją atsakomybę šalinančiais aplinkybių pagrindais, taip pat ir Lietuvos Respublikos BK 28 str. pagrindu. Tačiau Lietuvos Respublikos BPK 113 str. nurodyta, jog kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimų Lietuvos Respublikos BK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.269 str. 1 d. - asmuo, padaręs žalos teisėtai gindamasis ar gindamas kitą asmenį, neatsako už užpuolikui padarytą žalą. Šiuo atveju nustatyta, kad dėl žalos padarymo J. M. nekalta, kaltas pats nukentėjusysis, todėl priteistas civilinis ieškinys atmestinas.

30Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 327 straipsnio 1 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 3 punktu,

Nutarė

31Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-02-08 nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą J. M. nutraukti.

32E. A. civilinį ieškinį atmesti.

33Pripažintas proceso išlaidas ir priteistas iš J. M. 36,90 Lt pašto išlaidas valstybei, panaikinti.

Ryšiai
1. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. J. M. pripažinta kalta ir nuteista:... 3. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. - laisvės apribojimu 6 (šešiems)... 4. Pagal Lietuvos Respublikos BK 155 straipsnio 1 dalį - išteisinta.... 5. Priteista iš J. M. 200 Lt (du šimtai litų) E. A..... 6. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,... 7. J. M. nuteista už tai, kad 2008 m. vasario mėnesio 23 dieną, apie 15.20... 8. Be to, J. M. buvo kaltinama tuo, kad suduodama smūgius bei spjaudama į veidą... 9. Apeliaciniu skundu nuteistoji J. M. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo... 10. Skunde nurodo, kad nesutinka su apylinkės teismo nuosprendžiu, kadangi,... 11. Taipogi nurodo, kad nežymūs sužalojimai buvo padaryti ir E. A., tačiau... 12. Be kita ko apeliantė nurodo, jog neišsamus bylos aplinkybių tyrimas... 13. Teismo posėdžio metu nuteistoji prašė jos apeliacinį skundą tenkinti.... 14. Apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis... 15. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas... 16. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą,... 17. Priimdamas apeliantės atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios... 18. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą klausimą, ar gauti duomenys laikytini... 19. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame... 20. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje konstatuoja, kad apeliantė... 21. Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad... 22. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad... 23. Pagal BK 28 straipsnio 1 dalį nustatytą teisę į būtinąją gintį asmuo... 24. Pirmosios instancijos teismas ištyręs bylos aplinkybes nuosprendyje nurodė,... 25. Taip pat kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino... 26. Privatus kaltintojas ir nukentėjusysis, ir kartu su juo automobiliu važiavę... 27. Atsižvelgiant į ankstesniais nuosprendžiais bei šioje byloje nustatytas... 28. Taigi nors nuteistosios veika formaliai ir atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje... 29. Lietuvos Respublikos BPK 115 str. reglamentuoja civilinio ieškinio... 30. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 31. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-02-08 nuosprendį panaikinti ir... 32. E. A. civilinį ieškinį atmesti.... 33. Pripažintas proceso išlaidas ir priteistas iš J. M. 36,90 Lt pašto...