Byla e2-1304-516/2017
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių, susijusių su užsienio teisme nagrinėtina byla, taikymo atsakovei ribotos atsakomybės Rusijos Federacijos bendrovei „Rona“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Dretis“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 14 d. nutarties, kuria atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, susijusias su užsienio teisme nagrinėtina byla, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Dretis“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, susijusių su užsienio teisme nagrinėtina byla, taikymo atsakovei ribotos atsakomybės Rusijos Federacijos bendrovei „Rona“,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Dretis“ pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, susijusių su užsienio teisme nagrinėtina byla (kuri dar nėra iškelta), taikymo atsakovei ribotos atsakomybės Rusijos Federacijos bendrovei „Rona“, kuriame prašė atsakovės ribotos atsakomybės Rusijos Federacijos bendrovės „Rona“ atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės kilnojamąjį turtą 13 539,26 Eur sumai, įskaitant prekes, pristatomas tretiesiems asmenims, tarp jų ir UAB „Nemenčinės mediena“, bei turtines teises, įskaitant gautinas iš trečiųjų asmenų sumas, tarp jų ir UAB „Nemenčinės mediena“, leidžiant tokį turtą (ir / ar gautinas sumas) naudoti tik atsiskaitymui su pareiškėja UAB „Dretis“; jeigu tokio turto nepakanka pareiškėjos reikalavimų užtikrinimui visoje apimtyje, prašo papildomai areštuoti atsakovei priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, esantį pas atsakovę ir/ar trečiuosius asmenis, taip pat atsakovei priklausančias pinigines lėšas, esančias banko ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, pas atsakovę ir / ar trečiuosius asmenis, leidžiant turimose bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose esančias lėšas naudoti atsiskaitymams su pareiškėja UAB „Dretis“.
  2. Pareiškėja nurodė, kad ji su atsakove 2015 m. gegužės 4 d. sudarė sutartį Nr. 02/2015, kuria atsakovė įsipareigojo pristatyti pareiškėjai medieną, o pareiškėja už ją atsiskaityti. Pareiškėja atliko atsakovei 30 000 Eur dydžio avansinį mokėjimą, tačiau gavo prekių (medienos) tik už 16 931,22 Eur, todėl teigė, jog atsakovė jai liko skolinga 13 068,78 Eur. Pareiškėja nurodė, kad 2016 m. sausio 18 d. pateikė atsakovei pretenziją dėl likusios avanso sumos grąžinimo, tačiau atsakovė 2016 m. sausio 28 d. raštu informavo pareiškėją, jog negali sumokėti nurodytos skolos ir prašė jos mokėjimą atidėti arba padengti tolesnio bendradarbiavimo metu. Šalys nesutarė dėl tolesnio bendradarbiavimo, atsakovė skolos negrąžino, todėl pareiškėja priversta kreiptis į teismą Rusijos Federacijoje dėl skolos (sumokėto avanso dalies) priteisimo ir prašyti teismo Lietuvos Respublikoje taikyti atsakovei laikinąsias apsaugos priemones, nes pareiškėjai tapo žinoma apie atsakovei priklausančio turto Lietuvoje egzistavimą, t. y. medienos krovinio atvykimą į Lietuvos Respubliką birželio 12-15 d. Pareiškėjos vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja visos sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, t. y. būsimas pareiškėjos ieškinys yra prima facie pagrįstas, taip pat yra grėsmė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių pareiškėjai palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas arba jo vykdymas pasunkės, nes atsakovės finansinė padėtis yra bloga.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. birželio 14 d. nutartimi pareiškėjos UAB „Dretis“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, susijusių su užsienio teisme nagrinėtina byla, taikymo atmetė.
  2. Pirmosios instancijos teismas, preliminariai įvertinęs prašyme nurodytas aplinkybes apie būsimo ieškinio reikalavimus, sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog būsimas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas ir dėl to negalėtų būti patenkintas.
  3. Pirmosios instancijos teismas sutiko su ieškove, kad atsakovė galbūt susiduria su finansiniais sunkumais, tačiau, teismo vertinimu, pareiškėja neįrodė, jog jos nurodyta suma (13 539,26 Eur) atsakovei yra itin didelė ir sunkiai įgyvendinama. Be to, teismas sprendė, kad pareiškėja visiškai neįrodė aplinkybės, jog atsakovės turto dalis – medienos krovinys, tikrai atvyks / atvyksta / atvyko į Lietuvą ir bus perduotas tretiesiems asmenims, todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad kyla grėsmė būsimo pareiškėjai galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
  4. Pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su pareiškėjos prašymu ir prie jo pateiktais įrodymais, sprendė, kad pareiškėja nepagrindė, jog laikinosios apsaugos priemonės privalo būti taikomos nedelsiant, dar neinicijavus teismo proceso užsienio teisme. Teismas nurodė, kad pareiškėja neįrodė (iš esmės ir neįrodinėjo) dėl kokių priežasčių ieškinys negalėjo būti pateiktas kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Šalių santykiai prasidėjo 2015 m., o pretenzija dėl avanso dalies grąžinimo atsakovei buvo teikta dar 2016 m. sausio 18 d., tačiau teismas atkreipė dėmesį į tai, jog byloje nepateikta duomenų, kad pareiškėja po šios pretenzijos pateikimo (ir atsakovės atsakymo gavimo 2016 m. sausio 28 d.) aktyviais veiksmais siekė susigrąžinti skolą iš atsakovės.
  5. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovei beveik pusantrų metų nuo pretenzijos pateikimo neatlikus nei vieno mokėjimo ir (ar) kitais veiksmais negrąžinus skolos, pareiškėjai buvo pakankamai laiko parengti teismui ieškinį, surinkti visus reikiamus įrodymus ar atlikti kitus veiksmus, siekiant susigrąžinti skolą. Šios aplinkybės leidžia tvirtinti, kad ir pareiškėja elgėsi neatsakingai, neatliko jokių aktyvių veiksmų dėl skolos susigrąžinimo, todėl teismas sprendė, kad pareiškėja neįrodė, jog priežastys, dėl kurių ji su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepateikė ieškinio (šiuo atveju užsienio teismui), yra pagrįstos ir pateisinamos.
  1. Atskirojo skundo argumentai
  1. Pareiškėja atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo

    42017 m. birželio 14 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. e2-4553-781/2017, ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjos prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

    1. Pareiškėja pateikė teismui duomenis apie atsakovės finansinę padėtį, kurie patvirtina, kad ieškinio suma atsakovei yra ypatingai didelė ir sunkiai įgyvendinama.
    2. Teismas skundžiamoje nutartyje nepagrįstai skyrė dėmesio aplinkybei, kad pareiškėja nepateikė duomenų apie tai, kad pareiškėjos nurodytas atsakovei priklausantis krovinys atvyks į Lietuvą. Tam, kad teismas galėtų pritaikyti pareiškėjos apibrėžtos apimties turto areštą nėra reikalinga konkrečiai nustatyti aplinkybės, jog šiuo metu Lietuvoje yra, bus ar buvo atsakovės turto. Vien ta aplinkybė, jog šią dieną turto Lietuvoje nėra, nesudaro pagrindo netaikyti arešto – turto nesant, niekas nebus areštuota ir atsakovės interesai nebus pažeisti. Arešto netaikius, tačiau turto esant, bus prarasta galimybė patenkinti ieškinį iš atsakovei priklausančio turto.
    3. Dar neturėdama atstovų Rusijos Federacijoje, pareiškėja turėjo greitai imtis veiksmų ir reikšti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo Lietuvoje, o laikinąsias apsaugos priemones pritaikius, tęsti ieškinio pareiškimo procedūrą Rusijoje. Šiuo metu pareiškėja tariasi su atstovais Rusijoje dėl atstovavimo jos interesams, deramasi su advokatų kontora dėl ginčo vedimo kainų ir kitų sąlygų. Teismas neturi pagrindo abejoti pareiškėjos ketinimu inicijuoti procesą Rusijos Federacijoje, nes laikinosios apsaugos priemonės be teismo vykdomojo dokumento pareiškėjai nesuteiktų jokios naudos, o pareiškėja yra sumokėjusi įstatyme nustatytą žyminį mokestį, taip pat ir užstatą (289 Eur), kurie liktų teismui, jei per 30 d. nuo laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo pareiškėja nepateiktų teismui Rusijos Federacijos pateikto ieškinio.

5Teismas

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
  2. CPK 147 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos, turi būti paduodamas teismui, kuris pagal teismingumo taisykles turi nagrinėti patį ieškinį. Prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, susijusių su užsienio teisme arba užsienio ar nacionaliniame arbitraže nagrinėtina byla, taikymo paduodamas Vilniaus apygardos teismui (CPK 147 straipsnio 3 dalis).
  3. Pagal CPK147 straipsnio 3 dalį teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Paduodamas šį prašymą, pareiškėjas turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams, ir sumokėti užstatą. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad kai laikinąsias apsaugos priemones prašoma taikyti nepareiškus ieškinio, teismas šį klausimą turi spręsti dar neturėdamas visų duomenų, koks bus ieškinys, kokie bus visi byloje dalyvaujantys asmenys ir pan., todėl šioje proceso stadijoje turi iš esmės labai mažai duomenų apie kylantį ar jau kilusį teisinį ginčą. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis iki ieškinio pareiškimo siekiama užtikrinti, kad ieškovas galėtų tinkamai pasirengti bylai bei pradėti procesą, o atsakovui nebūtų sudarytos sąlygos iki ieškinio pareiškimo atlikti veiksmus, kurie sukliudytų būsimo galimo jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą ar padidintų žalą (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-760-183/2015; 2015 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-449-464/2015).
  4. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja nenurodė objektyvių priežasčių dėl būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo Rusijos Federacijoje ir nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų tokią būtinybę. Pažymėtina, kad tokie duomenys turėjo būti pateikti jau pirmosios instancijos teismui, kad šis galėtų įvertinti tiek CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones egzistavimą tiek aplinkybes, ar iš tiesų egzistavo objektyvios kliūtys prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pareikšti kartu su ieškiniu.
  5. Tuo tarpu apeliantė priežastis, dėl kurių prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones paduodamas atskirai nuo ieškinio, šio dar nepareiškus, detaliau nurodė tik atskirajame skunde. Būtent, atskirsdama į pirmosios instancijos teismo argumentus, nurodė papildomas aplinkybes – pasikeitė jos įmonės vadovas, kuris turėjo susipažinti su ginčo dalyku, vėliau jis nesėkmingai vedė derybas, bet to, pareiškėja neturėjo profesionalių atstovų nei Lietuvoje, nei Rusijoje.
  6. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ar yra pagrindas laikinąsias apsaugos priemones taikyti iki pareiškiant ieškinį, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad pretenzija dėl avanso dalies grąžinimo atsakovei buvo pareikšta dar 2016 m. sausio 18 d., o atsakovės atsakymas į šią pretenziją buvo gautas 2016 m. sausio 28 d. Taigi, aplinkybė, kad atsakovė nevykdo prievolės pagal sutartį ir kad susiduria su tam tikrais finansiniais sunkumais, pareiškėjai buvo žinoma jau tuo metu ir, siekdama ginti savo pažeistą teisę, ji turėjo galimybę bei pakankamai ilgą laiko tarpą parengti ieškinį kompetentingam teismui bei būtent jį prašyti tokio ieškinio užtikrinimo priemonių taikymo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, net ir atskirajame nurodytos papildomos aplinkybės dėl būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo šiuo atveju nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą, nei padarė pirmosios instancijos teismas.
  7. Kaip minėta, pareiškėjas turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio pareiškimo yra išskirtinė priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią atsakovui iki ieškinio pareiškimo atlikti veiksmus, kurie sukliudytų būsimo galimo jam nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą ar padidintų žalą. Vis dėlto, nors pareiškėjui tokiu atveju yra suteikiama galimybė tinkamai pasirengti bylai bei pradėti procesą, tačiau ji nėra neapibrėžta – teismui patenkinus prašymą, pareiškėjas turi per 14 dienų pareikšti ieškinį teismui arba per 30 dienų užsienio teismui ar arbitražui.
  8. Nors faktiškai ginčas tarp šalių kilo dar 2016 m. sausio 18 d. (2016 m. sausio 28 d.), tačiau pareiškėja prašymą pirmosios instancijos teismui pateikė tik 2017 m. birželio 8 d., t. y. beveik

    61 metus ir 5 mėnesius nuo pretenzijos pareiškimo ir atsakovės atsakymo delsė pareikšti ieškinį užsienio teismui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjos teiginiai, kad naujasis įmonės vadovas turėjo susipažinti su įmonės kreditoriais ir debitoriais, vyko derybos su atsakove ir ji neturėjo profesionalių atstovų nei Lietuvoje, nei Rusijoje, pripažintini deklaratyviais ir nepagrindžiančiais būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo, nes laiko tarpas nuo faktinio ginčo pradžios iki kreipimosi į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra itin ilgas, per kurį, teismo vertinimu, ne tik buvo galimybė naujajam įmonės vadovui susipažinti su situacija, bet ir kreiptis teisinės pagalbos į teisininkus tiek Lietuvoje, tiek ir Rusijos Federacijoje, bei, atsižvelgiant į kilusio ginčo pobūdį (ginčo dėl prievolės kaip matyti iš atsakymo į pretenziją, nėra), parengti ieškinį kompetentingam užsienio valstybės teismui ir jį pateikti kartu su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

  9. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos argumentu, kad šiuo atveju apeliantė neįrodė ir grėsmės galimo jai palankaus teismo sprendimo įvykdymui, kadangi, kaip minėta, pretenziją dėl prievolės neįvykdymo atsakovei ji pateikė dar 2016 m. sausio 18 d., tačiau duomenų, kad per šį laikotarpį atsakovė būtų ėmusis kokių nors aktyvių, nesąžiningų veiksmų, siekdama paslėpti turtą ar kitokiais veiksmais apsunktini sprendimo įvykdymą, jeigu toks būtų priimtas, nėra pateikta.
  10. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad teismo atsisakymas taikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo neužkirto galimybės ieškinį pareikšti užsienio teismui per CPK 147 straipsnio 3 dalyje nustatytą ne ilgesnį kaip 30 dienų terminą. Nagrinėjamu atveju apeliantė nepateikė jokios informacijos, kad ieškinys Rusijos Federacijoje buvo pareikštas, nors nuo prašymo pateikimo praėjo daugiau kaip 4 mėnesiai.
  11. Remdamasis išdėstytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuri paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

7Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

8Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai