Byla 2A-335-357/2016
Dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo

1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens A. P. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos J. D. pareiškimą suinteresuotiems asmenims A. P., D. N., valstybės įmonei „Registrų centras“, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos bei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

  1. Pareiškėja J. D. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama nustatyti faktą, kad ji pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus, esančius ( - ).
  1. Joniškio rajono apylinkės teismas 2015 m. kovo 12 d. sprendimu pareiškimą tenkino, 2015 m. gegužės 7 d. nutartimi teismas šioje byloje atnaujino procesą CPK 366 str. 1 d. 7 p. numatytu pagrindu.
  1. Atnaujinus procesą byloje, suinteresuotas asmuo A. P. pareiškė reikalavimą pripažinti, kad jis, kaip paskutinis kolūkinio kiemo narys, įgijo nuosavybės teisę į ginčo nekilnojamąjį turtą, esantį ( - ).

4II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5

  1. Joniškio apylinkės teismas 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimu priėmė naują sprendimą, pareiškėjos J. D. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo atmetė, suinteresuoto asmens A. P. prašymą dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą pripažinimo atmetė, prašymą priimti atskirąją nutartį atmetė.
  1. Teismas vertino, kad nors pareiškėja savo pareiškime tvirtina, jog ginčo turtą ji įgijo sąžiningai, jį sąžiningai valdė daugiau kaip dešimt metų, pradėdama valdyti buvo pagrįstai įsitikinusi, kad niekas neturi daugiau teisių į šį turtą, išliko sąžininga valdytoja visą įgyjamosios senaties laiką, tačiau ji nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ginčo turtą daugiau kaip 30 metų nuo 1987 m. valdė ne pareiškėja, o suinteresuotas asmuo A. P.. Nurodė, kad suinteresuotas asmuo A. P. neįrodė savo reikalavimo dėl teisių pripažinimo. Pažymėjo, kad nustačius, jog E. V. savo mirties dieną ( - ) buvo paskutine kolūkiečių kiemo nare, nes iki pat savo mirties dirbo kolūkyje, laikytina, kad, jai mirus, kolūkiečių kiemas pasibaigė. Kadangi E. V. įpėdiniai jos palikimo įstatymo nustatyta tvarka nepriėmė, laikytina, kad jos palikimas perėjo valstybei.

6III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

  1. Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo A. P. prašo panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą iš dalies ir priimti naują sprendimą - pripažinti A. P. nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą: gyvenamąjį namą, unikalus Nr. ( - ), ūkinį pastatą, unikalus Nr. ( - ), ūkinį pastatą, unikalus Nr. ( - ), kitus kiemo statinius (šulinys), unikalus Nr. ( - ), esančius ( - ). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus. Nei šalys savo paaiškinimuose, nei liudytojai parodymuose nepatvirtino tos aplinkybės, kad A. P. gyventų pas E. V. nuomininko teisėmis. A. P. paaiškinimas teisme, kad jis duodavo E. V. pinigų, tik patvirtina tą faktą, kad E. V. jį laikė savo sūnumi ir nereikalavo jo mokėti už jam suteiktas patalpas, o palikdavo jam jo uždirbtą atlyginimą disponuoti savo nuožiūra. A. P. savo lėšomis ir darbu prisidėjo prie kolūkinio kiemo egzistavimo. E. V. mirus, A. P. kaip šeimos narys palaidojo E. V., prižiūri jos kapą, pagerbia jos atminimą.
    1. Teismo teiginį, kad A. P. gyveno pas E. V. nuomininko teisėmis paneigia rašytinis įrodymas: 1988-01-07 ( - ) rajono ( - ) apylinkės Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto pirmininko išduotas pažymėjimas, išrašytas remiantis ūkinės knygos Nr. 12 asmeninės sąskaitos Nr. 471 įrašais ir tuo metu galiojusiu įstatymu dėl kolūkinio kiemo turto, kad po E. V. mirties, gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai perėjo kolūkinio kiemo nariui A. P.. Teismas nepagrįstai atmetė šį įrodymą ir jį įvertino kritiškai, taip neteisingai taikydamas CK 1964 m. red. CK 132-141 str., neatsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką.
    1. A. P. kaip paskutinio kolūkinio kiemo nario teisę valdyti kolūkinio kiemo turtą kaip teisėtai įgytą patvirtino liudytoja, artima J. D. giminaitė R. T..
    1. A. P. gyveno pas E. V. ir sudarė kolūkinį kiemą ne dvejus metus, o nuo 1980 m. iki E. V. mirties. Armijoje išbūtas laikas užskaitomas kaip laikas išbūtas kolūkinio kiemo nariu.
    1. Teismas nurodė, kad pareiškėja J. D. yra E. V., mirusios ( - ), sesuo. Tai netiesa, nes J. D. yra E. V. dukterėčia, t. y. E. V. yra J. D. motinos sesuo. E. V. seserys Z. T. ir E. P. niekada nereiškė pretenzijų A. P. dėl jo valdomo nekilnojamojo turto.
  1. Pareiškėja J. D. pateiktu atsiliepimu prašo atmesti apeliacinį skundą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. A. P. nebuvo E. V. šeimos narys ir kartu su E. V. nesudarė kolūkiečių kiemo, todėl tuo pagrindu neįgijo teisių į E. V. turtą po jos mirties ( - ). Globotinio statusas, kuris byloje net nebuvo patvirtintas patikimais rašytiniais įrodymais, pasibaigė A. P. sulaukus pilnametystės, ir nei esant nepilnamečiui, nei sulaukus pilnametystės, jam nesuteikė nuosavybės teisės į E. V. turtą, nors ten jis ir gyveno.
    1. A. P. nebuvo nei įstatyminis, nei testamentinis įpėdinis. Po E. V. mirties paveldėti pagal įstatymą teisę turėjo jos seserys, tačiau paveldėjimo dokumentų nesitvarkė, nes realiai E. V. turtą paveldėjo pareiškėja, jos dukterėčia, jai atiteko tetos asmeniniai daiktai, dokumentai, ji rūpinosi likusiu nekilnojamuoju turtu ir visuomet jautėsi jo savininke.
  1. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateiktu atsiliepimu nurodė, kad apeliacinį skundą laiko pagrįstu. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Mano, kad kolūkiečių kiemą sudarė ne tik šeimos nariai, bet ir kiti asmenys, kurie bendrai tvarkė ūkį.
    1. Apelianto gyvenimas nuo 16 m. E. V. kolūkiniame kieme globotinio teisėmis, išvykimas (1982 m.) trejiems metams atlikti būtinąją karinę tarnybą, bei grįžimas (1985 m.) gyventi į E. V. kolūkinį kiemą ir dirbti kolūkyje sąlygoja apelianto buvimą kolūkinio kiemo nariu. Mano, jog faktas, kad po karinės tarnybos apeliantas grįžo gyventi pas E. V. ir pradėjo dirbti kolūkyje, patvirtina jo, kaip kolūkinio kiemo nario, statusą. Savo darbu ir pinigais prisidėjęs prie kolūkinio kiemo egzistavimo apeliantas kūrė bendrąją jungtinę nuosavybę į kolūkinį kiemą. Todėl apeliantas laikytinas paskutiniu kolūkinio kiemo nariu ir turi teisę į nuosavybės teisės į pastatus nustatymą.

7IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies

  1. CPK 320 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Minėto straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Kadangi apeliaciniu skundu skundžiama tik ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas suinteresuoto asmens A. P. prašymas dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą pripažinimo, teismas pasisako tik dėl šios skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies.
  1. Suinteresuotas asmuo A. P. nagrinėjamoje byloje prašo pripažinti, kad jis, kaip paskutinis kolūkiečių kiemo narys, įgijo nuosavybės teisę į ginčo nekilnojamąjį turtą, esantį ( - ). Reikalavimui pagrįsti suinteresuotas asmuo remiasi 1988 m. sausio 7 d. ( - ) rajono ( - ) apylinkės Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto pirmininko išduotu pažymėjimu, kuriame pažymima, kad E. V. gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai perėjo kolūkinio kiemo nariui A. P., liudytojų parodymais, bei kitais rašytiniais įrodymais.
  1. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl nuosavybės teisės į buvusio kolūkiečių kiemo nekilnojamąjį turtą. Byloje teismo nustatyta, kad gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančius ( - ), iki savo mirties valdė E. V., ūkinėje knygoje įrašyta kaip šeimos galva. Iš A. P. paaiškinimų bei E. V. mirties liudijimo, ūkinės knygos asmeninės sąskaitos Nr. 564 kopijos teismas nustatė, kad E. V., būdama senatvės pensininke, iki pat savo mirties dirbo ( - ) kolūkyje ir žuvo eismo įvykyje pakeliui į darbą. Suinteresuotas asmuo A. P. 1985-07-02 grįžęs iš armijos apsigyveno E. V. name, ūkinėje knygoje, eilutėje „Giminystės ryšiai su šeimos galva“, buvo įrašytas kaip šeimos galvos E. V. globotinis, jis nuo 1985 m. dirbo bei E. V. mirties dieną ( - ) tebedirbo Kapsuko kolūkyje ( - ). Po E. V. mirties ūkinėje knygoje A. P. grafoje įrašas „globotinis“ buvo išbrauktas ir jo vietoje įrašyta „šeimos galva“. Suinteresuoto asmens A. P. paaiškinimais, liudytojų J. A., S. Š., P. Š., R. T., J. J., S. B., N. B. parodymais, pateiktais mokėjimo dokumentais teismas nustatė, kad A. P. po E. V. mirties liko gyventi adresu ( - ), ir ten gyveno iki 2010 m., o nuo 2010 m namų valdą prižiūri, pats atvyksta nupjauti žolės arba tą padaro jo prašymu kaimynai, moka žemės mokestį, komunalinius mokesčius.
  1. Pagal CPK 370 straipsnio 4 dalį, atnaujinus bylos nagrinėjimą teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias taisykles, tačiau neperžengdamas ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad atnaujinus procesą teismas turi pasisakyti dėl visų pareiškėjo (pareiškėjų) nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų ir juos analizuoti atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes, nes tik šitaip galima atsakyti į klausimus, ar pareiškėjo nurodyti proceso atnaujinimo pagrindai iš tikrųjų leidžia abejoti byloje priimto ir įsiteisėjusio sprendimo (nutarties) teisėtumu ir pagrįstumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2006). Atnaujintos bylos nagrinėjimas yra ankstesnio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas, tačiau, atsižvelgiant į pagrindus, dėl kurių byla buvo atnaujinta, bet ne galimybė asmeniui, neprašiusiam proceso atnaujinimo, tikslinti ieškinį ir iš naujo siekti savo interesų patenkinimo, pareiškiant dar ir naują reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2007). Proceso atnaujinimas yra išimtinis procesinis institutas, skirtas pašalinti padarytas teisines ir faktines klaidas, tai reiškia, kad po nutarties dėl proceso atnaujinimo priėmimo vykstančio proceso metu pirmiausia turi būti išnagrinėta, ar pasitvirtino tos aplinkybės, kurios sudarė pagrindą priimti nutartį atnaujinti procesą byloje. Taip pat Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad apskritai naujų reikalavimų pareiškimas atnaujintame procese nėra negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2007). Tačiau kartu būtina turėti omenyje ir tai, kad galimybė reikšti naujus reikalavimus atnaujintoje byloje nėra absoliuti, bet visų pirma nulemta pagrindų, pagal kuriuos procesas išnagrinėtoje byloje buvo atnaujintas.
  1. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad suinteresuotam asmeniui A. P. pateikus savarankišką reikalavimą, nebuvo peržengtos ribos, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai, tačiau šioje byloje, nagrinėtoje ypatingos teisenos tvarka, reikalavimas pripažinti, kad pareiškėjas kaip paskutinis kolūkinio kiemo narys įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, turėjo būti išskirtas ir nagrinėjamas ginčo teisena, pareiškus civilinio proceso reikalavimus atitinkantį ieškinį.
  1. 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymo „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios nuosavybės teisės“ 4 straipsniu panaikinta kolūkiečių kiemo bendroji jungtinė nuosavybės teisė ir nustatyta, kad šiems nuosavybės santykiams taikomos atitinkamai privatinės (asmeninės) arba sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės normos. Kolūkiečio kiemo nariams suteikta teisė prašyti nustatyti dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, taip pat padalyti ar atidalyti jungtinės nuosavybės teise priklausantį turtą. Pagal 1964 m. CK 132 straipsnį kolūkiečių kiemo turtas priklausė jo nariams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Kolūkiečių kiemu buvo laikomas asmenų, kurie kolūkio skirto sodybinio sklypo ribose bendrai tvarkė pagalbinį ūkį, susivienijimas. Bent vienas kolūkiečių kiemo narys turėjo būti kolūkio narys, ūkinėse knygose buvo vedama namų ūkių apskaita, pildomos grafos apie šeimos narių užsiėmimą, darbinę veiklą, iš jose nurodytų duomenų galima spręsti apie buvimą kolūkiečių kiemo nariu.
  1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformulavo taisyklę, kad įrodinėjimo dalykas civilinėse bylose yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu dalyvaujantiems asmenims atsiranda teisės ir pareigos, bei įrodomieji faktai, kurių pagrindu teismas sprendžia apie reikšmingų bylos aplinkybių egzistavimą. Kai faktai yra įrodomieji, bet ne juridiškai reikšmingi, jie nenustatinėjami CPK 444 straipsnyje nustatyta tvarka. Ypatingoji teisena skirta nagrinėti byloms, kuriose nėra sprendžiami ginčai dėl teisės, tačiau proceso operatyvumo ir ekonomiškumo tikslais CPK 443 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad byla nagrinėjama ypatingąja teisena, neatsižvelgiant į tai, jog nagrinėjimo metu kilo ginčas dėl teisės. Suinteresuoti asmenys bylos nagrinėjimo metu šio Kodekso V dalyje nustatyta tvarka gali pateikti pareiškimus su savarankiškais reikalavimais, tačiau kasacinio teismo yra išaiškinta, kad toks reglamentavimas reiškia, jog ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamas prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą tuo atveju, kai nėra ginčo dėl teisės. Kai iš paduodamo pareiškimo matyti, kad yra ginčas dėl teisės, toks prašymas ypatingąja teisena nenagrinėtinas (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2012).
  1. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nagrinėjant bylą ypatingosios teisenos tvarka turi būti laikomasi civilinio proceso principų, įskaitant ir asmens teisės į tinkamą procesą principą. CPK 443 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ypatingosios teisenos bylas teismas nagrinėja pagal šio Kodekso taisykles, su išimtimis ir papildymais, kuriuos nustato šio Kodekso V skyrius ir kiti įstatymai. Taigi, ypatingojoje teisenoje gali būti taikomos ir bendrosios ieškinio teisenos normos (CPK 259 straipsnio 1 dalis). Pastato valdymo nuosavybės teise faktas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: pirma, pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais); antra, nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; trečia, nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; ketvirta, nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB Nr. 3K-3-155/2010). Bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau dokumentai yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti. Teismui nustačius tokį juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas yra laikomas daikto savininku ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o nuo tada, kai daiktą tam tikru pagrindu įgijo praeityje, t. y. teismo sprendimu patvirtinama, kad pareiškėjas daiktą nuosavybės teise valdė visą laiką nuo tokios teisės atsiradimo pradžios. 1990 m. lapkričio 27 d. įstatymu „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios nuosavybės teisės“ panaikinus kolūkiečių kiemo bendrąją jungtinę nuosavybės teisę ir šioje byloje nustačius, kad suinteresuotas asmuo niekada nesikreipė dėl nuosavybės pripažinimo, reikalavimas nustatyti juridinį faktą, nesukels teisinių pasekmių.
  1. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis ginčo teisena dėl nuosavybės teisių pripažinimo, dėl sandorių, pažeidžiančių jo teises užginčijimo ir tokią teisę teismas turi išaiškinti šaliai bei nustatyti terminą trūkumams pašalinti. Pagal CPK 5 straipsnio reglamentavimą, kreiptis į teismą teisinės gynybos - kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, šią teisę suinteresuotas asmuo įgyvendina pareikšdamas ieškinį ir jame suformuluodamas materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimą - ieškinio dalyką (LR CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas), t. y. išdėstydamas aiškų ir konkretų prašymą, kaip turėtų būti apgintos besikreipiančio suinteresuoto asmens supratimu ir požiūriu jo pažeistos teisės. Ieškinyje suformuluotas reikalavimas (ieškinio dalykas) apibrėžia civilinės bylos nagrinėjimo ribas. CPK 80 straipsnis numato, kad už kiekvieną ieškinį turi būti apmokamas nustatyto dydžio žyminis mokestis. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šios procesinės teisės gali būti įgyvendinamos pirmosios instancijos teisme nagrinėjant bylą iš esmės. Konkrečiu atveju yra pagrindo spręsti, kad teismas nesilaikė civilinio proceso reikalavimų, įrodinėjimo taisyklių ir padarė išvadas neįvertinęs kiekvieno įrodymo įrodomosios reikšmės, jų visumos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgus į byloje teismo nurodytas faktines aplinkybes, teismo argumentus, iš esmės yra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas konkrečias išvadas padarė ir išsprendė nenustatęs materialiosios teisės normų taikymui reikšmingų aplinkybių, neištyręs ir neįvertinęs bylos faktinių aplinkybių, neatsižvelgęs į visus minėtos teisės normos nustatytus jos taikymo kriterijus, o tai suteikia pagrindo konstatuoti netinkamą nurodytos materialiosios teisės normos taikymą.
  1. Pirmosios instancijos teismas, neišsiaiškindamas esminių teisingam bylos išnagrinėjimui svarbių aplinkybių, nesiėmė priemonių, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta, nenustatė bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir iš esmės neišsprendė tarp šalių kilusio ginčo. LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tada, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Taikant LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, turi būti įvertinta, ar pagrindinės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės nėra atskleistos, o jų apeliacinės instancijos teismas negali atskleisti dėl minėto civilinio proceso teisenos pažeidimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas civiliniame procese kooperacijos principą, nustatė teismui pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (LR CPK 8 straipsnis). Kaip ir minėta, suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis ginčo teisena dėl nuosavybės teisių pripažinimo, tokią teisę teismas turėjo išaiškinti bei nustatyti terminą trūkumams pašalinti, o jų nepašalinus, palikti ieškinį nenagrinėtą arba bylą nutraukti. Bylos duomenys ir pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys suteikia pagrindo išvadai, kad neatskleidus bylos esmės, dėl nurodytų proceso teisės normų pažeidimų, apeliacinės instancijos teisme šių trūkumų pašalinti negalima. Teismo sprendimas suinteresuoto asmens A. P. reikalavimo dalyje negali būti paliktas galioti, todėl yra naikintinas, o byla perduotina iš naujo nagrinėti ginčo teisenos tvarka į Joniškio rajono apylinkės teismą (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas turi pašalinti aukščiau nurodytus procesinius pažeidimus, tinkamai nustatyti su bylos nagrinėjamu dalyku susijusias faktines aplinkybes, ištirti ir įvertinti bylai reikšmingus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, nes tik pašalinus apeliacinės instancijos teismo nurodytus procesinius pažeidimus ir ištyrus visas aplinkybes, susijusias su bylos nagrinėjimo dalyku, spręstinas byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumas.
  1. Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidos šiuo atveju nepriteistinos, nes jų paskirstymo klausimą spręs pirmos instancijos teismas, priimdamas galutinį sprendimą šioje byloje.

9Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas

Nutarė

10Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą pakeisti.

11Panaikinti Joniškio rajono apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimo dalį, kuria atmestas suinteresuoto asmens A. P. prašymas dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą pripažinimo ir šioje dalyje grąžinti civilinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo ginčo teisena.

12Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai