Byla e2A-349-538/2018

Dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Adukesta“, uždaroji akcinė bendrovė „Finoila“

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erikos Misiūnienės, Almanto Padvelskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedrės Seselskytės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Duomenys neskelbtini“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų (Klaipėdos rajono apylinkės teismo) 2017 m. spalio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Duomenys neskelbtini“, atstovaujamos bankroto administratorės S. G., ieškinį atsakovui V. S. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Adukesta“, uždaroji akcinė bendrovė „Finoila“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

1. Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Duomenys neskelbtini“, atstovaujama bankroto administratorės S. G., patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo V. S. 8 646,40 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų metines palūkanas. Nurodė, kad Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. gegužės 9 d. nutartimi iškėlė UAB „Duomenys neskelbtini“ bankroto bylą, 2016 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi patvirtino kreditorių finansinius reikalavimus 42 188,43 Eur sumai, iš jų: Valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – VMI) kreditinis reikalavimas - 9 948,22 Eur (t. sk. 570,42 Eur delspinigiai); Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Klaipėdos skyriaus kreditinis reikalavimas - 684,90 Eur (t. sk. 37,20 Eur delspinigiai); UAB „Adukesta“ kreditinis reikalavimas - 20 173,58 Eur (t. sk. 3 559,13 Eur delspinigiai ir 3 236,16 Eur teismo priteistos 5 procentų palūkanos); UAB „Finoila“ kreditinis reikalavimas 5 815,63 Eur (t. sk. 172,80 Eur delspinigiai ir 1070,69 Eur teismo priteistos 6 procentų palūkanos). Atsakovas V. S. ėjo UAB „Duomenys neskelbtini“ vadovo pareigas nuo 2011 m. sausio 4 d. ir buvo vienintelis akcininkas. Iškėlus įmonei bankroto bylą, įmonės vadovas finansinės atskaitomybės neparengė ir bankroto administratorei nepateikė. Įmonė veiklos nevykdo nuo 2013 m., paskutinė PVM deklaracija mokesčių administratoriui teikta 2012 m. spalio 25 d. Paskutinė finansinė atskaitomybė juridinių asmenų registrui pateikta už 2013 m., kurios duomenys tokie pat kaip ir 2012 m., tuomet įmonė deklaravo turinti 161 350 Lt vertės turto, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 107 996 Lt.
2. Administratorės teigimu, atsakovas nevykdė pareigos laiku sumokėti mokesčius bei įmokas, dėl ko VMI ir VSDFV priskaičiavo delspinigius. Atsakovas taip pat nevykdė pareigos laiku atsiskaityti už nupirktas prekes ir paslaugas, dėl ko teismai priteisė mokėti delspinigius ir palūkanas už sutartinių prievolių nevykdymą. Atsakovas pažeidė bendro pobūdžio pareigą vadovaujamos įmonės (ieškovės) atžvilgiu elgtis apdairiai ir rūpestingai, pažeidė fiduciarinę (pasitikėjimo) pareigą kreditorių atžvilgiu, nes kreditoriai turėjo pagrindo tikėti, kad prievolės jiems bus vykdomos laiku. Pareigos laiku mokėti mokesčius ir kitas pinigines prievoles nevykdymas – yra neteisėtas veiksmas (neveikimas). Dėl šios pareigos nevykdymo priskaičiuoti delspinigiai ir palūkanos – žala. Atsakovas privalo atlyginti ieškovei žalą, kuri lygi priskaičiuotų delspinigių ir palūkanų sumai, nes kitaip nebūtų realaus priverstinio mechanizmo užtikrinti fiduciarinių pareigų kreditoriams vykdymą.
3. Administratorė taip pat nurodė, kad iškėlus bankroto bylą, antstoliai persiuntė neįvykdytus vykdomuosius raštus. Ji pati savo iniciatyva, pagal teismų sprendimus nuo bylų iškėlimo teisme dienos iki bankroto bylos įmonei iškėlimo, priskaičiavo procesines palūkanas ir pateikė tvirtinti kreditinius reikalavimus bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Kreditiniai reikalavimai yra patvirtinti bankroto byloje ir yra galiojantys. Žalos dydis lygus Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi patvirtintai 4 339,55 Eur delspinigių ir 4 306,85 Eur palūkanų sumai, t. y. iš viso 8 646,40 Eur sumai.
4. Atsakovas su patikslintu ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Nurodė, kad atsakovas nėra atlikęs jokių nesąžiningų veiksmų prieš įmonę ir jos kreditorius. Jo vadovaujamos bendrovės bankrotą lėmė nesėkmė versle, o ne kokie nors nesąžiningi veiksmai. UAB „Duomenys neskelbtini“ buvo nedidelė transporto paslaugas teikianti bendrovė. Atsakovas nesugebėjo išvystyti verslo dėl ypač nepalankių verslui sąlygų, būtent dėl kitų verslo partnerių neatsiskaitymo už atliktus vežimus. UAB „Duomenys neskelbtini“ 2012 m. buvo iškeltos dvi civilinės bylos, kuriose taikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštuotas įmonės turtas. Areštavus turtą, tarp jų pinigines lėšas, esančias banko sąskaitose, įmonė realiai nebeturėjo galimybių vykdyti veiklos. 2013 m. pradžioje buvo apvogtas atsakovo automobilis, be kitų daiktų pavogti ir automobilyje krepšyje buvę įmonės dokumentai. Dėl vagystės buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, neradus daiktų ir nenustačius įtariamųjų ikiteisminis tyrimas sustabdytas. Bendrovė nuo 2013 m. veiklos nebevykdė.
5. Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovė, grįsdama ieškinį LR CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu, nepateikė įrodymų, kad atsakovas netinkamai vykdė šioje normoje nustatytus reikalavimus. Atsakovas buvo lojalus juridiniam asmeniui ir laikėsi konfidencialumo, vengė situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštaravo ar galėjo prieštarauti juridinio asmens interesams, nepainiojo juridinio asmens turto su savo turtu ir nenaudojo informacijos, kurią jis gavo būdamas vadovu, asmeninei naudai, neturėjo jokių sandorių su juridiniu asmeniu, kurio organo narys jis buvo. Vien tos aplinkybės, kad juridinis asmuo turi kreditorių dar nereiškia atsakovo atsakomybės. Atsakovas jokių neteisėtų veiksmų kreditorių atžvilgiu nėra atlikęs. Atkreipė dėmesį, kad ieškovė atsakovo civilinę atsakomybę sieja su pareigos mokėti mokesčius nevykdymu 2012 m., todėl šiuo atveju ieškovė praleido 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo reikšti, ir todėl yra pagrindas visus reikalavimus reiškiamus iki 2013 m. sausio 1 d. atmesti.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

6. Klaipėdos rajono apylinkės teismas 2017 m. spalio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.
7. Teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma leidžia daryti labai tikėtiną išvadą, kad UAB „Duomenys neskelbtini“, vadovaujama atsakovo, neįvykdė mokestinių prievolių ir neatsiskaitė su tiekėjais ne dėl netinkamo vadovo elgesio, nesąžiningumo ar nerūpestingumo, bet dėl nesėkmingo verslo - finansinių sunkumų bei nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, vėliau lėmusių įmonės veiklos sustabdymą ir bankroto bylos iškėlimą.
8. Nurodė, kad beveik pusę prašomos priteisti žalos sudaro pačios bankroto administratorės jokių pareiškimų dėl kreditinių reikalavimų nepateikusiems kreditoriams (tretiesiems asmenims UAB „Adukesta“ ir UAB „Finoila“) priskaičiuotos procesinės palūkanos. Pažymėjo, kad antstoliai, grąžindami vykdomuosius raštus, procesinių palūkanų nebuvo priskaičiavę. Atkreipė dėmesį, kad teisės aktuose nėra numatyta pareigos bankroto administratoriui pačiam, nesant kreditoriaus pareiškimo, priskaičiuoti teismui teiktinų tvirtinti kreditinių reikalavimų sumų. Todėl padarė išvadą, kad bankroto administratoriaus savarankiški veiksmai, kuriais didinami administruojamos bankrutuojančios įmonės kreditiniai reikalavimai, nesant kreditorių reikalavimų, yra nesuderinami su bankrutuojančios įmonės interesais.
9. Nurodė, kad didžioji delspinigių dalis yra priskaičiuota ir priteista iki 2013 m. ir dėl jų nesumokėjimo žala galėtų būti padaryta kreditoriams, o ne įmonei. Atsižvelgęs į tai, kad kreditoriams apie delspinigių priskaičiavimą ar priteisimą tapo žinoma iki 2013 m., kreditoriai iki bankroto bylos iškėlimo ir po bankroto bylos iškėlimo dėl žalos atlyginimo reikalavimų nereiškė, konstatavo, kad reikalavimai dėl didžiosios dalies delspinigių kaip žalos atlyginimo pareikšti praleidus LR CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 m. ieškinio senaties terminą.
10. Konstatavo, kad ieškovė neįrodė ieškinyje nurodytų atsakovo neteisėtų veiksmų ir su jais susijusių žalos fakto bei dydžio. Neįrodžius šių būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, priežastinis ryšys nenustatinėtinas. Šios aplinkybės paneigia ir atsakovo kaltės prezumpciją. Nurodė, kad nesant iš esmės nei vienos civilinės atsakomybės sąlygų, atsakovui civilinė atsakomybė pareikšto ieškinio pagrindu negali būti taikoma.
11. Nurodė, kad ieškovės atstovė baigiamosiose kalbose nurodė, jog atsakovui kyla pareiga atlyginti žalą ir dėl to, kad pagal 2012–2013 m. finansinės atskaitomybės dokumentus įmonė turėjo pakankami turto atsiskaityti su kreditoriais, tačiau įmonės vadovas to nepadarė, o iškėlus įmonei bankroto bylą bankroto administratoriui finansinės atskaitomybės dokumentų ir jokio turto neperdavė. Teismas atkreipė dėmesį, kad šiuo pagrindu ieškovė reikalavimų nereiškė bei šį pagrindą sudarančių aplinkybių neįrodinėjo ir jos procese nustatinėjamos nebuvo. Atsižvelgęs į tai, kad po ieškovės atstovės baigiamosios kalbos, ieškovės atstovė nurodė, kad ieškinys grindžiamas tik netinkamu įstatymo nustatytų bei sutartinių prievolių vykdymu, kaip nurodyta ieškinyje, teismas sprendė, kad pagrindo atnaujinti įrodymų tyrimo nėra. Pažymėjo, kad ieškinio atmetimas vienu pagrindu, neatima galimybės reikalauti žalos, jei ji padaryta, atlyginimo kitu pagrindu.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9

12. Ieškovė, atstovaujama bankroto administratorės, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1012.1. Administratorė pagrįstai apskaičiavo kreditorių reikalavimus, kadangi klausimas dėl kreditinių reikalavimų pagrįstumo ir apimties sprendžiamas be atskiro pareiškimo ar prašymo padavimo, o vadovaujantis jau pateiktu civilinėje byloje ieškininiu pareiškimu.

1112.2. Šioje byloje atsakovas turėjo paneigti ieškovės argumentus, kad įmonė turėjo turto ir galėjo atsiskaityti su kreditoriais, bet neatsiskaitė, todėl kilo žala - priskaičiuoti delspinigiai, palūkanos.

1212.3. Kreditiniai reikalavimai padidėjo dėl priskaičiuotų delspinigių, procesinių palūkanų, kadangi nebuvo laiku mokami mokesčiai, nebuvo laiku mokama už įsigytas, prekes, atliktas paslaugas. Pareigos nevykdymas laiku mokėti mokesčius ir kitas pinigines prievoles - neteisėtas veiksmas (neveikimas), dėl šios pareigos nevykdymo atsiradusi žala - priskaičiuoti delspinigiai ir palūkanos, kurią atsakovas privalo atlyginti.

13. Atsakovas atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1313.1. Ieškovė savo procesinėmis teisėmis naudojasi nesąžiningai, kadangi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovės atstovė baigiamosiose kalbose nurodė motyvus, kuriais nesirėmė ieškinyje ir jų neįrodinėjo per visą civilinės bylos nagrinėjimo laiką - ieškovės atstovė teigė, kad atsakovas žalą bendrovei padarė neperduodamas bendrovei priklausančio turto bei buhalterinės apskaitos dokumentų. Pažymėtina, kad Klaipėdos rajono apylinkės teismas pasisakė dėl tokių ieškovės atstovės motyvų, todėl manytina, kad apeliacinio skundo dalykas negali būti aplinkybės, kurios nebuvo ieškovės ieškinio dalykas bei pagrindas ir kurių ieškovė bylos nagrinėjimo metu neįrodinėjo.

1413.2. Apeliantė nėra pateikusi įrodymų dėl to, kad atsakovas netinkamai vykdė CK 2.87 straipsnyje išdėstytus reikalavimus.

1513.3. Vien tos aplinkybės, kad juridinis asmuo turi kreditorių nereiškia atsakovo atsakomybės pagal CK 2.87 str. 1 dalį, nes ši norma reguliuoja juridinio asmens organo santykius su juridiniu asmeniu ir kitais juridinio asmens valdymo organais ir visiškai nereguliuoja juridinio asmens santykių su kitais trečiaisiais asmenimis.

1613.4. Ieškovė neįrodė atsakovo veiksmų neteisėtumo, patirtos žalos dydžio ir priežastinio ryšio tarp padarytos žalos ir neteisėtų veiksmų, todėl pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį pagrįstai atmetė.

17Teisėjų kolegija

konstatuoja:

18IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

19Apeliacinis skundas atmestinas

20

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
15. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

21Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo

16. Byloje kilo ginčas dėl juridinio asmens dalyvio ir valdymo organo nario civilinės atsakomybės, juridiniam asmeniui patyrus nuostolių dėl mokestinių ir kitų prievolių nevykdymo.
17. Vienas nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi argumentų susijęs su Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi patvirtintų kreditinių reikalavimų kvestionavimu. Apeliantės teigimu, Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2003 m. birželio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-681/2003, nurodė, kad klausimas dėl kreditorinių reikalavimų pagrįstumo ir apimties sprendžiamas be atskiro pareiškimo ar prašymo padavimo, o vadovaujantis jau pateiktu civilinėje byloje ieškininiu pareiškimu. Jis atstoja kreditoriaus pareiškimą dėl finansinių reikalavimų pripažinimo.
18. Nustatyta, kad šioje byloje žalos dydį bankroto administratorė įrodinėjo remdamasi Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi civilinėje byloje eB2-31-459/2018 patvirtintais įmonės kreditorių reikalavimais. Administratorė teigė, kad žala bankrutuojančiai įmonei – tai minėta nutartimi patvirtinta kreditorių reikalavimų dalis, tenkintina antruoju etapu, t. y. priskaičiuotos palūkanos ir delspinigiai. Atsižvelgiant į tai, kad kreditorių reikalavimų pagrįstumas yra įvertintas, jie patvirtinti įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi, taip pat vadovaujantis CPK 18 straipsniu, kuriame nustatyta, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, darytina išvada, kad yra pagrindas pirmosios instancijos teismo motyvus „Vadovaujantis teisine logika, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais bei lingvistiniu, sisteminiu ir loginiu įmonių bankrotą reglamentuojančių teisės normų aiškinimu, bankroto administratoriaus savarankiški veiksmai, kuriais didinami administruojamos bankrutuojančios įmonės kreditoriniai reikalavimai, nesant kreditorių reikalavimų, yra nesuderinami su bankrutuojančios įmonės interesais. Tokių administratoriaus veiksmų pagrįstumas ir teisėtumas kelia pagrįstų abejonių“ šalinti iš Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 19 d. sprendimo.
19. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė ieškovei. Apeliantė akcentuoja, kad atsakovas šioje byloje turėjo pareigą paneigti ieškovės argumentus, jog įmonė turėjo turto ir galėjo atsiskaityti su kreditoriais. Teisėjų kolegija šiuos argumentus atmeta.
20. Civilinio proceso kodekso 312 straipsnyje numatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad apeliacinės instancijos teismas turi teisę neanalizuoti tų apeliacinio skundo argumentų, kurie yra visiškai nesusiję su nagrinėjama byla arba yra apskritai draudžiami, pavyzdžiui, argumentai, reiškiantys naujų reikalavimų ar naujų įrodymų pateikimą (CPK 312, 314 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-169/2005).
21. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė atsakovo civilinę atsakomybę kildino CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu ir įrodinėjo, kad atsakovas nevykdė pareigos laiku sumokėti mokesčius bei įmokas, dėl ko VMI ir VSDFV priskaičiavo delspinigius, taip pat nevykdė pareigos laiku atsiskaityti už nupirktas prekes ir paslaugas, dėl ko teismai priteisė mokėti delspinigius ir palūkanas už sutartinių prievolių nevykdymą. 2017 m. rugsėjo 29 d. teismo posėdžio metu baigiamosiose kalbose administratorė nurodė motyvus, kuriais nesirėmė ieškinyje ir jų neįrodinėjo bylos nagrinėjimo metu – administratorė nurodė, kad atsakovas žalą įmonei padarė neperduodamas įmonei priklausančio turto bei buhalterinės apskaitos dokumentų. Iš minėto teismo posėdžio garso įrašo nustatyta, kad teismas paklausė administratorės, ar ji reikalavimą grindžia naujais pagrindais, tačiau administratorė nurodė, kad ieškinys grindžiamas tik netinkamu įstatymo nustatytų bei sutartinių prievolių vykdymu (2017 m. rugsėjo 29 d. teismo posėdžio garso įrašo 25:59 – 26:35 min).
22. Kadangi ieškovė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nereiškė reikalavimo atsakovui taikyti civilinę atsakomybę už tinkamai neapskaitytą ir prarastą turtą, neįrodinėjo, kad konkretus turtas prarastas dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, neteikė su minėtu reikalavimu susijusių įrodymų, bei šį pagrindą sudarančios aplinkybės nebuvo nustatinėjamos, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantė šiais naujais argumentais neturi teisės remtis apeliacinėje instancijoje, dėl to ieškovės apeliaciniame skunde nurodyti nauji patikslintame ieškinyje ir pirmosios instancijos teismui nenurodyti argumentai nenagrinėtini.
23. Apeliaciniame skunde nėra nurodyti konkretūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo buvo atmestas ieškovės reikalavimas taikyti atsakovui civilinę atsakomybę CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu reikalavimas, motyvai, tačiau iš skundo turinio matyti, kad ieškovė mano, jog atsakovas, netinkamai vykdęs įstatymo nustatytas bei sutartines prievoles, pažeidė fiduciarines pareigas.
24. Pagal CK 2.87 straipsnio, nustatančio juridinio asmens valdymo organų narių pareigas, 7 dalį, juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip.
25. CK 2.87 straipsnyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (1–6 dalys), ir kt. Šie veiklos principai įpareigoja bendrovės valdymo organus veikti išimtinai bendrovės interesais, t. y. užtikrinti stabilią, efektyvią, konkurencingą jos, kaip rinkos dalyvio, veiklą. Lietuvos teismų praktikoje CK 2.87 straipsnyje įtvirtintos juridinio asmens organų narių pareigos įvardijamos kaip fiduciarinės, t. y. pasitikėjimu tarp įmonės ir jos vadovo grįstos pareigos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2013).
26. Taigi administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad aplinkybė, ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).
27. Valdymo organų narių fiduciarinių pareigų apimtis kasacinio teismo praktikoje aiškinama taip, kad įmonei veikiant įprastai vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Šiuo laikotarpiu pagrindinė vadovų pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų, t. y. dalyvių, interesus. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir kuo ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos – priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti. Tai, kad tiesioginių prievolinių santykių tarp bendrovės vadovo ir kreditoriaus nėra, o fiduciarinės pareigos atsiranda pablogėjus įmonės finansinei būklei, suponuoja, kad vadovo atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai bendrovė nebepajėgi pati patenkinti kreditoriaus reikalavimų. Tai reiškia, kad bendrovės vadovo, kaip ir jos dalyvio, atsakomybė yra subsidiaraus pobūdžio (CK 6.245 straipsnio 5 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-581/2013).
28. Tam, kad įmonės vadovui būtų taikoma atsakomybė pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį, byloje turi būti įrodytas vadovo fiduciarinių pareigų įmonei pažeidimo faktas. Dėl šios priežasties ieškovė turi pareigą įrodyti, kuo konkrečiai pasireiškė atsakovo veiksmų neteisėtumas, kokias konkrečiai pareigas pažeidė vadovas V. S..
29. Ir procesiniuose dokumentuose, ir bylos nagrinėjimo metu ieškovės atstovė atsakovo neteisėtus veiksmus įrodinėjo kaip pareigos vykdyti mokestines ir kitas prievoles pažeidimą. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės atstovė administratorė nepateikė jokių objektyvių duomenų, jog bendrovės prievolių laiku neįvykdymas buvo dėl įmonės vadovo tyčios, sąmoningo siekimo pažeisti būtent ieškovės interesus.
30. Atsakovas nurodė, kad UAB „Duomenys neskelbtini“ susidūrė su finansiniais sunkumais (dėl kurių atsiradimo vadovo atsakomybė nėra įrodinėjama), ir šių sunkumų buvimas faktiškai nulėmė bendrovės prievolės VMI, VSDFV ir kitiems kreditoriams neįvykdymą laiku. Atsakovas paaiškino, kad finansiniai sunkumai prasidėjo 2012 m. negavus atsiskaitymų už suteiktas paslaugas, įsipareigojimų vykdymą apsunkino ir įmonės lėšų areštas pritaikius laikinąsias apsaugos priemones civilinėse bylose Nr. Nr. L2-1579-904/2012 ir Nr. L2-3760-215/2012. Nuo 2013 m. įmonė veiklos nebevykdė, nuo 2013 m. sausio 1 d. apdraustųjų socialinių draudimu įmonėje nebebuvo. Bylos duomenys patvirtina, kad UAB „Duomenys neskelbtini“, atstovaujama V. S., 2014 m. lapkričio 3 d. pateikė VMI pranešimą apie laikiną veiklos nevykdymą/prašymą laikinai atleisti nuo mokesčių deklaracijų pateikimo. VMI 2014 m. lapkričio 14 d. sprendimu UAB „Duomenys neskelbtini“ laikinai nuo 2015-01-01 iki 2022-12-31 atleista nuo mokesčių deklaracijų ir (arba) kitų teisės aktuose nurodytų dokumentų pateikimo.
31. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės atstovė nenurodė ir neįrodinėjo, kokie konkretūs atsakovo neteisėti veiksmai lėmė UAB „Duomenys neskelbtini prievolių nevykdymą kreditoriams laiku, ar įmonė turėjo finansinės galimybes vykdyti prievoles, bei įvertinus atsakovo nurodytas aplinkybes, lėmusias bendrovės finansinius sunkumus, darytina išvada, kad byloje nustatytų aplinkybių nepakanka vadovo civilinei atsakomybei konstatuoti ir žalai iš jo priteisti.
32. Nagrinėjamu atveju įvertinus nurodytų aplinkybių visetą darytina išvada, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas sąmoningai blogai valdė UAB „Duomenys neskelbtini“, kad jo veikla buvo nenaudinga UAB „Duomenys neskelbtini“ ir/ar priešinga įmonės interesams, todėl konstatuotina, kad nėra pagrindo atsakovui taikyti atsakomybę už fiduciarinių pareigų pažeidimą (CPK 178, 185 straipsniai).

22Dėl bylos procesinės baigties

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines, materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

23Bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme

34. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 302 straipsniai).
35. Duomenų apie šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas nėra, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas.

24Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

25Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų (Klaipėdos rajono apylinkės teismo) 2017 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.