Byla 2A-10-180/2016
Dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, įpareigojimo išmokėti indėlio draudimo išmokas

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1652-611/2013 pagal ieškovės V. B. ieškinį atsakovėms likviduojamai akcinei bendrovei bankui „Snoras“ ir valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, įpareigojimo išmokėti indėlio draudimo išmokas, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovė V. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančiomis jos ir AB banko „Snoras“ (dabar likviduojama) 2011 m. liepos 28 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110728U990019 ir 2011 m. rugsėjo 22 d. obligacijų pasirašymo sutartį Nr. O20110922U99004 (toliau – obligacijų pasirašymo sutartys); šių sutarčių pagrindu atsakovei sumokėtus 4 027,20 Eur pripažinti terminuotu indėliu ir pripažinti teisę į indėlio draudimo išmokas. Priteisti 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

4Ieškovė teigė: pasibaigus terminuotojo indėlio sutarčiai bei sukaupus papildomų lėšų, nuvyko į banką pratęsti terminuotojo indėlio sutarties, o sukauptas lėšas perduoti bankui kaip terminuotąjį indėlį; banko vadybininkė pasiūlė jai įsigyti obligacijų; paaiškino, kad obligacijų įsigijimas – tokia pat saugi investicija kaip ir terminuotasis indėlis. Sudarydama ginčijamas sutartis, ji suklydo dėl obligacijų draudimo, o žinodama, kad obligacijos nėra draustos, kad banko finansinė padėtis yra bloga, sutarčių nebūtų sudariusi. Nebuvo supažindinta nei su obligacijų emisijos programos prospektu, nei su emisijos galutinėmis sąlygomis – minėti dokumentai jai nebuvo įteikti. Bankas pažeidė Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 22 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes aiškiai ir suprantamai nesuteikė jai visos reikalingos informacijos, tyčia į sutartis įrašė klaidinančią informaciją, kad obligacijos draustos, ir tokiu būdu ją apgavo. Sutarčių pasirašymo metu neskaitė, nes buvo įsitikinusi, kad draudimas taikomas ir obligacijoms.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovei VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 1 000 Lt (289,62 Eur) bylinėjimosi išlaidų.

7Teismas nurodė, kad ieškovė – neprofesionali rinkos dalyvė, o santykyje su banku – neprofesionali klientė. Šią aplinkybę įrodo šalių sudaryta neprofesionalaus kliento aptaravimo sutartis (toliau – aptarnavimo sutartis). Ieškovė klaidingai buvo įsitikinusi, kad bet kokia forma banko įstaigai patikėtos lėšos yra draudžiamos indėlio draudimu. Aptarnavimo sutarties dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 2 punktu ieškovė patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą (toliau – aprašymas) ir veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir lėšų saugumą, aprašymo santrauką (toliau – santrauka), kuriuose nurodyta apie galimą atsakovo nemokumo riziką, taip pat atvejai, kai yra taikomas draudimas. Neigdama šių dokumentų gavimą, ieškovė nepateikė šį rašytinį įrodymą paneigiančių duomenų. Teismas sprendė, kad nei obligacijų pasirašymo sutartyse ir nei kituose dokumentuose nebuvo nurodyta, kad obligacijoms taikomas indėlių draudimas. Vidutiniškai rūpestingas ir apdairus asmuo, kuriam priskirtina ieškovė, galėjo ir turėjo suvokti egzistuojančią banko nemokumo riziką: nesant nuorodos, kad banko nemokumo atveju taikomas Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme (toliau – IĮIDĮ) nurodytas indėlio draudimas, ieškovė turėjo suprasti, kad ji gali prarasti į obligacijas investuotas lėšas. Įvertinęs tai, kad ieškovė patvirtino ginčo sutarčių neskaičiusi ir/ar nesupratusi, tačiau po kurio laiko (2011-09-22) vėl įsigijo obligacijų, kad nebandė išsiaiškinti ginčo investicinės priemonės rizikos lygio, teismas padarė išvadą, kad ginčo sutarčių pasirašymas įvyko dėl pačios ieškovės kaltės, jos nerūpestingumo ir neatidumo. Aptarnavimo sutarties sąlyga dėl banko įsipareigojimo draudimo įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ negalėjo suklaidinti ieškovės, nes ji neskaitė paminėtos sutarties jos pasirašymo metu, o vėliau, perskaičiusi šią sutarties nuostatą, taip pat obligacijų įsigijimo sutartis, ji galėjo ir turėjo suvokti, kad draudimas obligacijoms netaikomas.

8Įvertinęs byloje nustatytą aplinkybių visetą, teismas padarė išvadą, kad ieškovės klaidingas tam tikrų sudaromos sutarties sąlygų įsivaizdavimas dėl nepakankamo atidumo ir rūpestingumo negali būti pripažintas esminiu suklydimu dėl sandorio esmės ar apgaule. Ginčo sutartys yra vartojimo sutartys, tačiau tai nekeičia ginčo esmės ir dėl sprendime išdėstytų motyvų nesudaro pagrindo sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 1.90, 1.91 straipsnių pagrindais.

9III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10Ieškovė V. B. pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Skundą grindžia šiais argumentais:

111. Teismas įrodymus vertino formaliai ir šališkai, neatsižvelgdamas į tikrąją jos (ieškovės) valią sudarant ginčo sutartis. Tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžių metu buvo pažymėta, kad sutarčių pasirašymo metu jai (ieškovei) buvo įteikti du dokumentai – obligacijų pasirašymo sutartis ir aptarnavimo sutartis. Su jokiais kitais dokumentais ji nebuvo supažindinta.

122. Teismui pripažinus, kad ginčo sutartys yra vartojimo, pareiga įrodyti, kad vartotoja (ieškovė), kaip silpnesnioji šalis, buvo supažindinta su emisijos prospektu ir galutinėmis sąlygomis, aprašu ir santrauka tenka stipresniajai šaliai – bankui.

133. Parašas standartinėje sutartyje niekaip neįrodo, kad bankas laikėsi FPRĮ nustatytų pareigų ir suteikė vartotojui visą informaciją. Tokią poziciją patvirtina ir kasacinio teismo praktika, aiškinant standartines sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2006).

144. Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.22 punkte nurodyta banko pareiga supažindinti klientą ne tik su prospektu ir galutinėmis sąlygomis, bet ir su rizika, tačiau teismas nepasisakė apie jos (ieškovės) supažindinimą su rizika, kylančia investuojant į obligacijas.

155. Teismas šališkai aiškino aptarnavimo sutarties sąlygą, kuri nustato, kad siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, ir neatsižvelgė į tai, kad ją (ieškovę) suklaidino kategoriško pobūdžio teiginys „yra apdrausti“, reiškiantis baigtinį procesą.

166. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pagrindinis sutarčių sudarymo tikslas buvo pinginė grąža, o ne lėšų saugumas. Nepaisant to, kad ji nepateikė duomenų apie kitų kredito įstaigų teikiamas palūkanų normas, teismas, turėdamas pareigą būti aktyvus iš vartojimo teisinių santykių kylančiuose ginčuose, savo iniciatyva turėjo išsiaiškini, kokios palūkanų normos buvo teikiamos kitose kredito įstaigose ginčo sutarčių pasirašymo metu.

177. Teismas nesilaikė pareigos vertinti ginčo sutarčių sąlygų sąžiningumo CK 6.188 straipsnio prasme. Nors ji (ieškovė) pateikė išsamią nesąžiningų sutarčių sąlygų, kurios turėjo lemiamos įtakos šios bylos išsprendimui bei įrodo banko nesąžiningumą klientų atžvilgiu, analizę teismas dėl šių argumentų iš esmės nepasisakė.

188. Teismas pažymėjo, kad ji (ieškovė) yra vyresnio amžiaus asmuo, neturinti patirties ir būtinų žinių investavimo srityje, tačiau vis tiek sprendė, kad ji galėjo ir turėjo suvokti, kad perkant obligacijas egzistuoja rizika neatgauti lėšų. Tokia teismo argumentacija nenuosekli ir prieštaringa.

19Atsakovės – LAB bankas ,,Snoras“, ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimuose į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimus grindžia šiais argumentais:

201. Teismas pagrįstai atmetė ieškinį, motyvuodamas tuo, kad ieškovės suklydimo negalima pripažinti suklydimu dėl sandorio esmės, nes ji suklydo dėl pačios savo nerūpestingumo ir neatidumo.

212. Ieškovė neįrodė banko ar jo darbuotojų tyčinių nesąžiningų veiksmų ir (ar) neveikimo. Ji teigia, kad bankas netinkamai įvykdė FPRĮ reikalavimus, tačiau nenurodo, kokios konkrečios šio įstatymo nuostatos buvo pažeistos.

223. Bylos nagrinėjimo iš esmės metu ieškovė patvirtino, kad ginčo sandorių jų sudarymo metu neskaitė, tačiau kaltina banką, kad jai nebuvo suteikta visa informacija/duomenys, kad nebuvo supažindinta su ginčo sandorių sudarymo rizika.

234. Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.22 punkte nustatyta, kad investuotojas buvo supažindintas su rizika, kylančia investuojant ir supranta jų pasekmes. Šiuo punktu investuotojas taip pat patvirtino, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis su jomis sutinka ir jos išreiškia investuotojo valią. Prieš pasirašydamas sutartį, investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su prospektu ir galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka.

245. Ieškovės susipažinimą su rizika, kylančia investuojant, patvirtina jos pasirašytos aptarnavimo sutarties dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 2 punktas, kuria ieškovė patvirtino gavusi ir susipažinusi su apibendrintu finansinių priemonių pobūdžiu ir joms būdingos rizikos aprašymu.

256. Aplinkybė, kad ginčo sandoriai ar atskiros jų sąlygos yra standartinės, negali reikšti automatinio įrodinėjimo naštos perkėlimo tokią sąlygą pasiūliusiai šaliai.

267. Ieškovė be pagrindo akcentuoja, kad jos pažeistos teisės privalo būti ginamos remiantis vartotojų teisių apsaugai taikomais principais ir taisyklėmis. Obligacijų pasirašymo sutartis nėra sudaroma asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti – šio sandorio esmė yra pelno siekimas.

27IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

28Apeliacinis skundas netenkintinas.

29Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis.

30Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2011 m. liepos 28 d. ir 2011 m. rugsėjo 22 d. sudarytų obligacijų įsigijimo sutarčių, kurias apeliantė ginčija CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindu.

31Apeliantė teigia, kad jos suklydimą, sudarant ginčijamus sandorius, sąlygojo banko darbuotojų netinkami veiksmai (išsamios informacijos apie įsigyjamą finansinį produktą neatskleidimas, informacijos apie produkto rizikingumą bei taikomą draudiminę apsaugą nutylėjimas), dėl kurių ji netinkamai įvertino sudaromais sandoriais prisiimamą riziką.

32CK 1.90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas paminėtą teisės normą, yra taip pat pabrėžęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis, tai yra konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2014, 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014 ir kt.).

33Vertinant ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis, apsvarstyti galimus teisinius padarinius. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014). Sprendžiant dėl investuotojo suklaidinimo, taip pat svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška, ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013).

34Pagal Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 22 straipsnio 3 dalį bankas, veikiantis kaip savo leidžiamų vertybinių popierių platintojas ir finansų makleris, yra įpareigotas aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką, galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, prieš pradedant teikti investicines paslaugas, bankas privalėjo surinkti informaciją apie kliento ar potencialaus kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis, finansinę padėtį, tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką neprofesionaliojo investuotojo statuso turėjimas lemia papildomą šio investuotojo teisių ir interesų apsaugą, kuri užtikrinama nustatant papildomas pareigas bankui (pvz., pareigą parengti ir paskelbti prospektą, suteikti visą informaciją klientui ir pan.), tačiau neeliminuoja neprofesionaliojo investuotojo bendrųjų pareigų (pvz., pareigos atidžiai skaityti pasirašomas sutartis, konsultuotis dėl jų sąlygų, domėtis savo teisėmis bei pareigomis, elgtis rūpestingai, protingai ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-265/2014).

35Nagrinėjamu atveju apeliantė savo parašu ginčijamose sutartyse patvirtino, kad yra susipažinusi su prospektu ir galutinėmis sąlygomis. Pasirašydama aptarnavimo sutartį, ji patvirtino gavusi finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir veiksmų, kurių bankas ėmėsi, siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir lėšų saugumą, aprašymo santrauką. Aprašyme bei santraukoje buvo nurodyta galima banko nemokumo rizika, taip pat kokiais atvejais obligacijos gali būti draudimo objektu. Nei viename iš nurodytų dokumentų nebuvo nustatyta, kad obligacijoms taikomas indėlių draudimas. Nors apeliantė teigia, kad paminėtų dokumentų negavo, o banko darbuotoja sąmoningai nepateikė visos informacijos apie įsigyjamo finansinio produkto rizikingumą, draudimo sąlygas įrodymų, patvirtinančių tokius jos teiginius, nepateikė (CPK 178 str.). Vien apeliantės paaiškinimai nėra pakankami įrodyti banko siekį suklaidinti ar apgauti savo klientę (CPK 185 str.). Be to, bylos nagrinėjimo iš esmės metu apeliantė pripažino, kad ginčo sutarčių jų pasirašymo metu neskaitė. Tokį savo elgesį apeliantė grindė tuo, kad banko darbuotojos buvo patikinta, jog įsigydama obligacijas nerizikuoja prarasti investuotų lėšų, tačiau vėlgi nepateikė jokių objektyvių duomenų šiai ginčo sutarčių sudarymo aplinkybei pagrįsti. Kita vertus, net ir pripažįstant, kad apeliantės sprendimai sudaryti ginčo sutartis buvo paremti tik banko darbuotojos žodiniais paaiškinimais apie įsigyjamą finansinį produktą, jos elgesys neskaitant sutarčių, visapusiškai neįvertinant prisiimamų sutartinių įsipareigojimų neatitinka protingumo principo, t. y. pačios apeliantės pareigos rūpintis savo teisėmis ir pareigomis, apsvarstyti galimas savo veiksmų teisines pasekmes. Buvo paminėta, kad teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Nustatytų faktinių aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo apeliantės laikyti apdairia, rūpestinga ir atidžia ginčo sutarčių šalimi.

36Apeliantė teigia, kad jos parašas standartinėje sutartyje nepatvirtina aplinkybės, kad bankas laikėsi FPRĮ nustatytų pareigų ir suteikė jai, kaip neprofesionaliai klientei, visą reikiamą informaciją apie ginčo finansinį produktą. Šį skundo argumentą apeliantė grindžia kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2006 m. kovo 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2006. Paminėtoje nutartyje pažymėta, kad aiškinant standartines sutartis, ta aplinkybė, kad draudimo sutartyje yra įrašas, kad draudėjui žinomos draudimo taisyklės, ir draudėjo parašas, nesant kitų įrodymų, patvirtinančių, kad draudikas tinkamai jį supažindino su taisyklėmis, nėra pakankamas įrodymas, kad draudėjui tikrai buvo tinkamai atskleistas taisyklių turinys.

37Atmesdama nurodytą skundo argumentą, teisėjų kolegija sprendžia, kad kasacinio teismo praktikoje yra suformuota taisyklė, kad teismas, nagrinėdamas bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori, o kiekvienoje konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste. Apeliantės nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo taisyklė dėl įrodinėjimo pareigos buvo pateikta sprendžiant ginčą, kylantį iš draudimo teisinių santykių, todėl nagrinėjamu atveju nėra aktuali ir nėra pagrindo ja vadovautis. Teisėjų kolegija nekvestionuoja, kad ginčo sutartys ar atskiros jų sąlygos – standartinės, tačiau ši aplinkybė negali reikšti automatinio įrodinėjimo naštos perkėlimo tokią sutartį ar atskirą jos sąlygą pasiūliusiai ginčo šaliai. Paminėta, kad apeliantė pripažino, jog ginčo sutarčių jų sudarymo metu neskaitė, o po pirmosios obligacijų įsigijimo sutarties sudarymo (2011-07-28) skaitydama jos tekstą namuose, nesuprato sąlygų, tačiau vėliau, neišsiaiškinusi jai nesuprantamų sutarties sąlygų, sudarė dar vieną obligacijų įsigijimo sutartį (2011-09-22). Esant tokioms aplinkybėms, apeliantės suklydimas negali būti siejamas su banko parengtų ginčo sutarčių sąlygų atskleidimu ar neatskleidimu.

38Apeliantė teigia, kad aptarnavimo sutarties priede „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ įtvirtinta klaidinanti sąlyga, kad banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti, kas suklaidino ją dėl įsigyjamai finansinei investicijai taikomos draudiminės apsaugos.

39Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantės nurodytą „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ sąlygą kasacinis teismas yra įvertinęs 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje iš esmės analogiškoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602/2015, išaiškinęs, kad sutartyje vartojama formuluotė „banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų, tačiau ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602/2015). Tokiu atveju vertinama, kokią įtaką apeliantei turėjo informacija apie obligacijų įsigijimo sutartims taikomą draudiminę apsaugą, priimant sprendimą dėl sutarčių sudarymo, t. y. ar draudiminės apsaugos aspektas buvo esminė aplinkybė, lemianti jos apsisprendimą sudaryti sandorį ar jo nesudaryti.

40Įvertinusi pačios apeliantės veiksmus ginčo sutarčių sudarymo metu (sutarčių neskaitymas, nepagrįstas įsitikinimas apie obligacijoms taikomą indėlių draudimą, pakartotinis obligacijų įsigijimo sutarties sudarymas savo iniciatyva), teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantei ši aplinkybė nebuvo esminė, dėl to nėra pagrindo teigti, kad jos detaliai neaptarus, ji buvo suklaidinta dėl esminių sutarties sąlygų ar apgauta, dėl ko, esant kitoms aplinkybėms, ji nebūtų sudariusi analogiškų sutarčių.

41Iš ieškinyje nurodytų aplinkybių nustatyta, kad apeliantė iki ginčo sutarčių sudarymo su banku buvo sudariusi terminuoto indėlio sutartį, todėl akivaizdu, kad sudarant obligacijų įsigijimo sutartis jai buvo arba turėjo būti suprantama, kad sudaromas visiškai naujas sandoris, įsigyjamas naujas finansinis produktas. Pažymėtina, kad ginčo finansinio produkto išskirtinumą atspindi didesnė jo grąža, t. y. mokamų palūkanų dydis, kuris buvo didesnis net kelis kartus už indėlio palūkanas. Tikėtina, kad didesnė obligacijų finansinė grąža ir paskatino apeliantę sudaryti ne vieną obligacijų įsigijimo sutartį (CPK 185 str.). Teismų praktikoje laikomais pozicijos, kad obligacija nėra tokia sudėtinga finansinė priemonė, kurios pobūdžio ir galimos emitento nemokumo rizikos nesuprastų vidutinis vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-602/2015). Tikėjimasis, kad, sudarant rizikingą sandorį, neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui. Aplinkybės, kad apeliantė yra vyresnio amžiaus ( - ), neturi patirties ir būtinų žinių investavimo srityje nesudaro pagrindo spręsti, kad ji negalėjo suvokti kokį finansinį produktą įsigyja, kad investuojant į obligacijas egzistuoja rizika neatgauti lėšų.

42Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė, sudarydama ginčo sandorius, dėl savo amžiaus, gyvenimiškos patirties privalėjo suprasti ginčo sandorių esmę, tačiau dėl nepakankamo atidumo ir rūpestingumo to nepadarė ir taip prisiėmė ginčo sandorio galimų pasekmių riziką. Privalėdama suvokti esminius paminėtų sandorių skirtumus, apeliantė neturėjo pagrindo tikėtis, kad obligacijoms bus taikoma indėlių draudiminė apsauga; be to, tokios nuostatos nebuvo ginčijamų sandorių sąlygose.

43Apeliantė skundą grindžia argumentais, kad santykiuose su banku ji yra vartotoja, todėl teismas netinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą, neatsižvelgė į tai, kad ginčo sutarčių sąlygos turėjo būti vertinamos pagal CK 6.188 straipsnio nuostatas. Vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti (Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 str. 14 d.). Įstatyme vartotojas išskirtas kaip fizinis asmuo, tačiau vien tik šio požymio nepakanka fizinio asmens, kaip vartotojo teisių gynimo būdams ir apimčiai nustatyti ir taikyti. Pagal nurodytą įstatymo normą būtina nustatyti, kuriais tikslais vartojamos prekės ar paslaugos. Jeigu fizinis asmuo prekes ar paslaugas vartoja verslo ar profesijos tikslais, tokiu atveju jo teisės negali būti ginamos kaip vartotojo.

44Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčo sutartys yra vartojimo, tačiau tokios išvados nemotyvavo. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia teismo pozicija. Pirminis obligacijų įsigijimo sandorio tikslas visuomet yra siekis gauti pelno, o ne patenkinti konkretų asmeninį, šeimos (namų ūkio) poreikį, todėl ginčo sutartys nelaikytinos vartojimo sutartimis. Pažymėtina, kad tokiems sandoriams taikoma speciali FPRĮ nuostatų apsauga, o CK nuostatos dėl vartojimo sutarčių netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168-687/2015). Pripažinus, kad ginčo sutartys nėra vartojimo, pirmosios instancijos teismas neturėjo sutarčių sąlygų vertinti ex officio pagal CK 6.188 straipsnyje nustatytus sąžiningumo kriterijus, atleisti apeliantę nuo įrodinėjimo pareigos ar rinkti įrodymus už apeliantę. Nors teismas ir nepagrįstai obligacijų įsigijimo sutartis pripažino vartojimo sutartimis, šia aplinkybe nebuvo grindžiama skundžiamo sprendimo motyvacija dėl ginčo esmės – obligacijų pasirašymo sutarčių galiojimo, dėl tokios teismo išvados nebuvo pažeistos įrodinėjimo procesą reglamentuojančios teisės normos. Todėl klaidinga teismo pozicija, kad apeliantė ginčo teisiniuose santykiuose – vartotoja, nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti iš esmės teisingą ir pagrįstą skundžiamą teismo sprendimą (CPK 328 str.).

45Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti ginčui nėra reikšmingi.

46Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ginčui reikšmingas teisės normas, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

47Dėl bylinėjimosi išlaidų

48Netenkinus ieškovės apeliacinio skundo, atsakovės įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 str.), tačiau įrodymų, pagrindžiančių bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas (CPK 177, 178 str.), nepateikė. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

49Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

50Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. I. Ginčo esmė... 3. Ieškovė V. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti... 4. Ieškovė teigė: pasibaigus terminuotojo indėlio sutarčiai bei sukaupus... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu ieškinį... 7. Teismas nurodė, kad ieškovė – neprofesionali rinkos dalyvė, o santykyje... 8. Įvertinęs byloje nustatytą aplinkybių visetą, teismas padarė išvadą,... 9. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 10. Ieškovė V. B. pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus... 11. 1. Teismas įrodymus vertino formaliai ir šališkai, neatsižvelgdamas į... 12. 2. Teismui pripažinus, kad ginčo sutartys yra vartojimo, pareiga įrodyti,... 13. 3. Parašas standartinėje sutartyje niekaip neįrodo, kad bankas laikėsi... 14. 4. Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.22 punkte nurodyta banko pareiga... 15. 5. Teismas šališkai aiškino aptarnavimo sutarties sąlygą, kuri nustato,... 16. 6. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pagrindinis sutarčių sudarymo tikslas... 17. 7. Teismas nesilaikė pareigos vertinti ginčo sutarčių sąlygų... 18. 8. Teismas pažymėjo, kad ji (ieškovė) yra vyresnio amžiaus asmuo,... 19. Atsakovės – LAB bankas ,,Snoras“, ir VĮ „Indėlių ir investicijų... 20. 1. Teismas pagrįstai atmetė ieškinį, motyvuodamas tuo, kad ieškovės... 21. 2. Ieškovė neįrodė banko ar jo darbuotojų tyčinių nesąžiningų... 22. 3. Bylos nagrinėjimo iš esmės metu ieškovė patvirtino, kad ginčo... 23. 4. Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.22 punkte nustatyta, kad investuotojas... 24. 5. Ieškovės susipažinimą su rizika, kylančia investuojant, patvirtina jos... 25. 6. Aplinkybė, kad ginčo sandoriai ar atskiros jų sąlygos yra standartinės,... 26. 7. Ieškovė be pagrindo akcentuoja, kad jos pažeistos teisės privalo būti... 27. IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados... 28. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 29. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2011 m. liepos 28 d. ir 2011 m.... 31. Apeliantė teigia, kad jos suklydimą, sudarant ginčijamus sandorius,... 32. CK 1.90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad iš esmės suklydus sudarytas... 33. Vertinant ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies,... 34. Pagal Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 22 straipsnio... 35. Nagrinėjamu atveju apeliantė savo parašu ginčijamose sutartyse patvirtino,... 36. Apeliantė teigia, kad jos parašas standartinėje sutartyje nepatvirtina... 37. Atmesdama nurodytą skundo argumentą, teisėjų kolegija sprendžia, kad... 38. Apeliantė teigia, kad aptarnavimo sutarties priede „Kliento patvirtinimai ir... 39. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantės nurodytą „Kliento... 40. Įvertinusi pačios apeliantės veiksmus ginčo sutarčių sudarymo metu... 41. Iš ieškinyje nurodytų aplinkybių nustatyta, kad apeliantė iki ginčo... 42. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė, sudarydama ginčo sandorius,... 43. Apeliantė skundą grindžia argumentais, kad santykiuose su banku ji yra... 44. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčo sutartys... 45. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti ginčui nėra... 46. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios... 47. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 48. Netenkinus ieškovės apeliacinio skundo, atsakovės įgijo teisę į... 49. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 50. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą palikti...