Byla A-2060-624/2017
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio turizmo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos bei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėja A. U. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydama: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas), 962,25 Eur, sumokėtus uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ už nesuteiktas turizmo paslaugas; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Ūkio ministerija), 962,25 Eur nuostolius, patirtus dėl Lietuvos valstybės netinkamai vykdomos direktyvos Nr. 90/314; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės 5 procentų metines procesines palūkanas.

6Nurodė, kad iš Turizmo departamento gavo 2015 m. liepos 27 d. atsakymą Nr. SD-856, kuriame nurodyta, kad Turizmo departamentas raštu „Dėl draudimo išmokų mokėjimo UAB „Freshtravel“ turistams“ kreipėsi į draudimo bendrovės ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, inicijuodamas UAB „Freshtravel“ turistams prisiimtų įsipareigojimų kompensavimo procedūrą, nes faktinis draudimo išmokos mokėjimo klausimas patenka į draudimo bendrovės kompetenciją. Tuo pačiu raštu Departamentas informavo, kad išmokėtinos kompensacijos procentinis dydis sudaro 4,96 procentus nuo įmokėtos ir nuostoliais pripažintos sumos. Taigi, draudimo bendrovė į pareiškėjos sąskaitą pervedė 50,18 Eur. Pareiškėja skundo reikalavimus grindė Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva) 7, 8 straipsnių nuostatomis, nurodė Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl kelionės paslaugų paketų ir rinkinių, kuriais keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 bei Direktyva 2011-83/ES ir panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB 34 punktą, 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje. Lietuvos Respublika neužtikrino tinkamo nacionalinės teisės aktų reglamentavimo, susijusio su turizmo paslaugų teikimu, jog vartotojams būtų tinkamai ir laikų atlyginta jų patirta žala turizmo paslaugų tiekėjo nemokumo atveju. Be to, Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo (toliau – ir Turizmo įstatymas) 8 straipsnio 7 dalyje nustatyta prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė – įvykdymo užtikrinimo suma ne mažesnė kaip 5 proc. kelionių agentūros ar kelionių agento praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų, neatitinka realybės, jog būtų pakankamai lėšų atlyginti žalą, kurią gali patirti vartotojai.

7Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą (b. l. 36–46).

8Paaiškino, kad pareiškėja skundą grindžia ginčui neaktualios redakcijos (galiojusios nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d.) Turizmo įstatymo 8 straipsnio nuostatomis, be to, skunde nurodomas Turizmo įstatymo 2 ir 7 dalių nuostatos yra nesusijusios su ginčo teisiniu santykiu. Teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo), todėl pareiškėjos nurodyta aplinkybė, jog valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, neįvykdė nustatytos pareigos visiškai apsaugoti turisto teises, negali būti laikoma teisėtu pagrindu tenkinti pareiškėjos skundą. Nagrinėjamu atveju, byloje nėra jokių įrodymų apie tai, kad Komisija valstybei būtų pateikusi pagrįstą nuomonę apie tai, kad valstybė būtų neįvykdžiusi kokios nors pareigos pagal Europos Sąjungos sutartis, įskaitant dėl Direktyvos vykdymo. Be to, byloje nėra jokių įrodymų ir apie tai, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir Teisingumo Teismas, ESTT) būtų nustatęs, kad valstybė būtų neįvykdžiusi kokios nors pareigos pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant Direktyvos vykdymo), ir būtų reikalaujama tokį sprendimą įvykdyti. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo spręsti, kad valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, tokiu būdu padarydama Europos Sąjungos teisės pažeidimą, už kurį valstybei galėtų kilti atsakomybė ir pareiškėjos naudai priteisiama neturtinė žala. Dėl Turizmo įstatymo 8 straipsnyje nustatyto reglamentavimo, pareiškėja kvestionuoja tiek patį Turizmo įstatymą, tiek Seimo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, tačiau nei Seimo veiksmai, priimat Turizmo įstatymą, nei Turizmo įstatymas negali būti vertinami politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu. Nėra jokio teisinio bei faktinio pagrindo priteisti pareiškėjai neturtinę žalą, atsiradusią dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo, kadangi nagrinėjamoje byloje neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai, t. y. nėra įrodyta ir nustatyta, kad valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus – yra neįvykdžiusi ar netinkamai įvykdžiusi Direktyvą ir tokiu būdu padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimą. Teigia, kad Direktyvos 7 straipsnis į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį buvo perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet iš esmės pažodžiui, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėjai žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo atsirado dėl to, jog valstybė neįvykdė ar netinkamai įvykdė Direktyvą. Akivaizdu, kad pareiškėja žalą galėjo patirti tik dėl UAB „Freshtravel“ veiksmų. Turizmo įstatyme yra nurodyta, kad šis įstatymas, be kita ko, įgyvendina Direktyvą, vadinasi valstybė yra įvykdžiusi pareigą į nacionalinę teisę perkelti Direktyvą. Seimas, 2014 m. gegužės 8 d., priimdamas Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo Nr. VIII-667 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 15, 16, 18 straipsnių, septintojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, Įstatymo papildymo 4-1 straipsniu ir 20 straipsnio pripažinimo netekusius galios įstatymą Nr. XII-873, veikė vadovaudamasis teisės aktų reikalavimais ir sąžiningai vykdė teisės aktais paskirtas funkcijas, užtikrindamas Direktyvos įgyvendinimą. Nei viena iš Turizmo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nei su kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimu susiję Turizmo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai nėra pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir/arba įstatymams, todėl šie teisės aktai yra galiojantys ir teisėti.

9Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Turizmo departamento, prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą (b. l. 48–52).

10Paaiškino, kad pareiškėja skunde remiasi neaktualios Turizmo įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d., 8 straipsnio nuostatomis. Be to, pareiškėjos nurodomos 8 straipsnio 2 ir 7 dalių nuostatos yra nesusijusios su ginčo dalyku. Turizmo įstatyme nustatyta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus. Įgyvendinant Direktyvą Turizmo departamentui buvo pavesta perkelti dalį Direktyvos nuostatų į Turizmo departamento direktoriaus 2003 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 18-V patvirtintas Turizmo paslaugų teikimo sutarties standartines sąlygas dėl kurių šioje byloje ginčo nėra. Kitų Direktyvos nuostatų perkėlimas buvo pavestas įstatymų leidėjui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Turizmo departamentas pritaria Ūkio ministerijos pozicijai dėl Direktyvos tinkamo perkėlimo.

11II.

12Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimu pareiškėjos A. U. skundą tenkino iš dalies: priteisė A. U. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 962,25 Eur turtinei žalai atlyginti bei 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2016 m. rugpjūčio 2 d. Kitą pareiškėjos skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

13Teismas nustatė, kad pareiškėja iš internetinės svetainės www.beta.lt įsigijo du kuponus poilsinei kelionei į Turkiją. Pareiškėja 2014 m. lapkričio 4 d. mokėjimo nurodymu ir 2014 m. lapkričio 6 d. mokėjimo nurodymu į UAB „Freshtravel“ sąskaitą pervedė atitinkamai 2 598 Lt ir 897,73 Lt sumas. Tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 11 d. buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004503 kelionei į Antaliją. Turizmo departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 „Dėl kelionių organizatoriaus pažymėjimo galiojimo sustabdymo“ sustabdė pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą. Turizmo departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. SD-1600 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl galimai neteisėtai vykdomos UAB „Freshtravel“ veiklos. Turizmo departamentas 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 panaikino pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą nuo 2014 m. lapkričio 19 d. Pareiškėja A. U. kreipėsi į Turizmo departamentą su 2014 m. gruodžio 1 d. prašymu (gautas 2014 m. gruodžio 8 d., reg. Nr. GD-2065) inicijuoti UAB „Freshtravel“ sumokėtų pinigų kompensavimo procedūrą pagal 2014 m. lapkričio 11 d. Turistinės kelionės sutartį Nr. PT004503. Turizmo departamentas 2015 m. liepos 27 d. raštu Nr. SD-856 „Dėl kompensacijos už UAB „Freshtravel“ nesuteiktas paslaugas“ informavo pareiškėją apie tai, kad draudimo bendrovė ERGO į pareiškėjos sąskaitą perves 50,18 Eur, o dėl likusios už kelionę sumokėtos sumos dalies, kuri nebus kompensuojama panaudojant UAB „Freshtravel“ turėto draudimo lėšas, pareiškėja turi teisę naudoti kitus savo teisių gynimo būdus Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Ergo Insuranse SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 14 d. Mokėjimo nurodymu Nr. HAN-135962 į pareiškėjos sąskaitą pervedė 50,18 Eur. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 netenkino bankroto administratoriaus UAB „Valdista“ prašymo dėl arešto panaikinimo BUAB „Freshtravel“ turtui, patvirtino patikslintą BUAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą, panaikino visus areštus bei visas laikinąsias apsaugos priemones, teismų ir kitų institucijų pritaikytas BUAB „Freshtravel“. BUAB „Freshtravel“ bankroto administratorius UAB „Valdista“ 2016 m. vasario 11 d. pranešimu Nr. 22820 „Dėl BUAB „Freshtravel“ bankroto bylos eigos, civ. Byl. B2-478-653/2015“ informavo BUAB „Freshtravel“ kreditorius apie bankroto bylos eigą, o taip pat apie tai, kad Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje 2014 m. lapkričio 19 d. yra pradėtas ir dar nebaigtas ikiteisminis tyrimas Nr. 01-2-00078-14 dėl UAB „Freshtravel“ veiklos pagal nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 2 dalyje, 184 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje, požymius, o 2014 m. lapkričio 26 d. pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal nusikalstamų veikų, numatytų Baudžiamojo kodekso 209 straipsnyje, 222 straipsnio 1 dalyje, požymius. Taip pat, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutartimi trims mėnesiams pratęstas nuosavybės teisės apribojimas į UAB „Freshtravel“ lėšas, esančias UAB „Cherry Media Lt“ ir SIA „Sherry Media“.

14Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsniu, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą.

15Teismas rėmėsi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 ir 249 straipsniais, Teisingumo Teismo praktika, jog reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą. Be to, iš nusistovėjusios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai.

16Teismas apžvelgė Direktyvos 7 ir 8 straipsnius bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką dėl šių nuostatų, taip pat Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl kelionės paslaugų paketų ir rinkinių, kuria keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 bei Direktyva 2011/83/ES ir panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB, 34 punktą. Taip pat apžvelgė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų, to paties įstatymo straipsnio 2 dalies, 8 straipsnio 3 dalies 1, 2, 3, 4 punktų nuostatas.

17Bylos duomenimis nustatė, kad kelionių organizatorė UAB „Freshtravel“ tapo nemoki, jos organizuotos kelionės neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį, t. y. 50,18 Eur už keliones sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnyje nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Šios faktinės aplinkybės rodo, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamuoju atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjos) teisių apsaugos. Taigi, valstybė narė šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, o tai leidžia teigti, kad buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

18Teismas rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo suformuota praktika dėl valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus Europos Sąjungos teisę. Bylos duomenimis nustatė, kad pareigą nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti. Iš bylos medžiagos matyti, kad už kelionę pinigus mokėjo A. U.. Pareiškėjos pateikta 2014 m. lapkričio 11 d. Turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT004503, 2014 m. lapkričio 4 d. Mokėjimo nurodymas Nr. 155 bei 2014 m. lapkričio 6 d. Mokėjimo nurodymas Nr. 156 patvirtina pareiškėjos kelionės įsigijimo išlaidas, kurios yra 1 012,43 Eur. Taip pat nustatyta, kad draudimo bendrovė ERGO Insurance SE Lietuvos filialas kompensavo dalį t. y. 50,18 Eur pareiškėjos patirtų nuostolių. Įvertinus sumų, sumokėtų už keliones, ir išmokėtų kompensacijų dydžius, akivaizdu, kad pareiškėjai nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo. Liko negrąžinta 962,25 Eur. Teismui konstatavus faktą, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, yra pagrindas šią sumą kaip turtinės žalos atlyginimą priteisti pareiškėjai.

19Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, teismas tenkino pareiškėjos prašymą priteisti 962,25 Eur turtinę žalą, tačiau prašymas priteisti pareiškėjos prašomą kitą 962,25 Eur sumą, nepagrįstas byloje esančiais rašytiniais įrodymais, todėl pareiškėjos skundas tenkinamas dalyje ir pareiškėjai priteisiama 962,25 Eur suma turtinei žalai atlyginti, kurią ji patyrė dėl netinkamai įgyvendintos Direktyvos 90/2013, neužtikrinant visiško nuostolių atlyginimo.

20Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. balandžio 8 d. nutarimu Nr. 359 patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos nuostatų (toliau – Nuostatai) 8.5 punktas nustato pareigą Ūkio ministerijai teikti Vyriausybei, valstybės institucijoms ir įstaigoms pasiūlymus dėl Europos Sąjungos vidaus rinkos direktyvų įgyvendinimo Lietuvoje, o 10.10 punktas nustato pareigą perkelti į nacionalinę teisę ir įgyvendinti Europos Sąjungos teisę (acquis communautaire), vykdyti kitus Lietuvos narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimus, Europos Sąjungos teisės aktų nustatyta tvarka apie tai informuoti Europos Sąjungos institucijas. Atsižvelgiant į tai, kad Ūkio ministerijai yra pavesta perkelti Europos Sąjungos teisę į nacionalinę teisę, į tai, kad teismas jau konstatavo šioje administracinėje byloje, jog Direktyva nebuvo tinkamai perkelta į nacionalinę teisę, teismas padarė išvadą, kad žala pareiškėjai turi būti priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ūkio ministerijos.

21Pareiškėja prašė priteisti 5 proc. metines procesines palūkanas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos, todėl, vadovaujantis CK 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjai iš atsakovo priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Bylos iškėlimo teisme diena yra skundo priėmimo teisme diena.

22III.

23Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ūkio ministerijos, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimą dalyje dėl žalos ir procesinių palūkanų priteisimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Likusioje dalyje prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 90–99).

24Tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, peržengdamas kompetencijos ribas, įvertino Turizmo įstatymą bei Lietuvos Respublikos Seimo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu.

25Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Lietuvos valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises. Atsakovas pažymi, kad nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis.

26Nurodo, jog teismas priteisė pareiškėjai turtinės žalos atlyginimą, nors neegzistuoja deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų visuma. Atsakovas pažymi, kad teismas tik apsiribojo CK nuostatų, reglamentuojančių atsakomybę už žalą, paminėjimu, tačiau visiškai nevertino, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja CK įtvirtintų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti.

27Teigia, kad spręsti, ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas, gali tik Europos Komisija arba Teisingumo Teismas. Į bylą nėra pateikta jokių įrodymų apie tai, kad Europos Komisija arba Teisingumo Teismas būtų konstatavę, kad valstybė į nacionalinę teisę yra netinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas.

28Tvirtina, jog teismas taikė skirtingų redakcijų Turizmo įstatymo nuostatas, taip pat nuostatas, kurios neliečia kelionių organizatorių (Turizmo įstatymo 8 str. 7 d.). Mano, kad priimdamas sprendimą, vadovaujantis skirtingų redakcijų Turizmo įstatymo nuostatomis, teismas padarė materialinės teisės pažeidimą.

29Pažymi, kad teismas sprendime buvo nurodęs Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2302 dėl kelionės paslaugų paketų ir rinkinių, kuria iš dalies keičiami Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 ir Direktyva 2011/83/ES bei panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB, 34 punkto nuostatas, tačiau teismo nurodytoje direktyvoje nėra 34 punkto ar tokių nuostatų, kurias cituoja teismas. Šioje direktyvoje taip pat nėra teismo sprendime nurodomos nuostatos, kad vadovaujantis 2016 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje, tada, kai apsauga nemokumo atveju užtikrinama garantiniu raštu ar draudimo liudijimu, ji negali būti apribojama atitinkamoje valstybėje narėje įsisteigusių finansinės veiklos vykdytojų patvirtinimu. Pažymi, jog ši direktyva dar nėra perkelta į nacionalinę teisę.

30Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pareiškėja žalą galėjo patirti tik dėl UAB „Freshtravel“ veiksmų, t. y. dėl to, kad UAB „Freshtravel“ nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimą, laidavimo draudimą ar garantiją, kurie UAB „Freshtravel“ nemokumo ar bankroto atveju užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą bei sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, todėl neegzistuoja joks priežastinis ryšys tarp valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę, bei pareiškėjos patirtos žalos.

31Tvirtina, jog valstybė, priimdama naujos redakcijos Turizmo įstatymą, tinkamai įgyvendino Direktyvą ir į Turizmo įstatymą perkėlė Direktyvos nuostatas, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad valstybė atliko neteisėtus veiksmus.

32Nagrinėjamu atveju ginčui aktualios redakcijos Turizmo įstatymas galiojo ir Konstitucinio Teismo nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl konstatuoti, jog ginčui aktualios redakcijos Turizmo įstatymo nuostatos dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo buvo neteisėtos, nėra pagrindo.

33Teigia, kad Turizmo įstatymas atitinka Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o priimant naujos redakcijos Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi valstybės neteisėtais veiksmais. Teigia, kad neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai.

34Ūkio ministerijos įsitikinimu, patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama, reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.

35Pareiškėja A. U. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimą nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti (b. l. 105–106).

36Teigia, kad teismo išvada, jog nacionalinis teisinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtos žalos atlyginimo, yra pagrįsta, todėl sprendimas dėl turtinės žalos priteisimo yra teisėtas ir pagrįstas.

37Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą tenkinti (b. l. 111–113).

38Didžiausią dalį UAB „Freshtravel“ veiklos reglamentavo Turizmo įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d., tačiau nemokumo paskelbimo dieną – 2014 m. lapkričio 14 d. – buvo taikoma 2014 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Turizmo įstatymo redakcija. Mano, kad būtent ši Turizmo įstatymo redakcija yra aktuali bylai.

39Tvirtina, kad Turizmo įstatyme maksimalių garantijos dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingu verslo subjektu, gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką ir turistų turtinius interesus užtikrinti, pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą.

40Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas apie Direktyvos tikslą, cituoja ne ginčui aktualios Direktyvos nuostatas ir jomis nustatytus tikslus, bet remiasi naujos 2015 m. lapkričio mėn. priimtos ir dar į nacionalinius teisės aktus neperkeltos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl kelionės paslaugų paketų ir rinkinių, kuria keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 bei Direktyva 2011/83/ES ir panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB, 34 punkto nuostatomis (34 punkto ar straipsnio šioje direktyvoje nėra).

41Teigia, jog teismas, darydamas išvadą, jog pareiškėja patyrė turtinę žalą dėl netinkamai įgyvendintos Direktyvos 90/2013, padarė materialinės teisės pažeidimą.

42Teisėjų kolegija

konstatuoja:

43IV.

44Ginčas kilo dėl žalos, pareiškėjos teigimu, atsiradusios dėl netinkamo Europos Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ nuostatų, susijusių su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, perkėlimo į nacionalinius teisės aktus, atlyginimo.

45Byloje pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėja su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. lapkričio 11 d. sudarė turizmo paslaugų sutartį (b. l. 7–10) ir įsigijo kelionę, už kurią sumokėjo iš viso 3 495,73 Lt (1 012,43 Eur) (2014 m. lapkričio 4 d. mokėjimo nurodymas Nr. 155 ir 2014 m. lapkričio 6 d. mokėjimo nurodymas Nr. 156, b. l. 11, 13). Kelionė nebuvo suorganizuota, nes UAB „Freshtravel“ tapo nemoki. Pareiškėjai su 2014 m. gruodžio 1 d. prašymu pasikreipus į Turizmo departamentą dėl UAB „Freshtravel“ sumokėtų pinigų kompensavimo procedūros inicijavimo (b. l. 14–15), Turizmo departamentas 2015 m. liepos 27 d. raštu Nr. SD-856 (b. l. 16–17) informavo pareiškėją apie tai, kad konkrečiam turistui tenkančios ir išmokėtinos kompensacijos procentinis dydis sudaro 4,96 proc. nuo kiekvieno turisto įmokėtos ir nuostoliais pripažintos sumos, todėl draudimo bendrovė ERGO į pareiškėjos sąskaitą perves 50,18 Eur. Ši suma pareiškėjai buvo pervesta 2015 m. rugsėjo 14 d. (b. l. 18). Pareiškėja į teismą kreipėsi prašydama atlyginti žalą, atsiradusią dėl to, kad dėl valstybės kaltės buvo grąžinta ne visa už kelionę UAB „Freshtravel“ sumokėta suma.

46Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams.

47Žala, kaip viena iš būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, yra apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai, o jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 str. 1 d.).

48Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, pasiekimo, todėl yra pagrindas pareiškėjai negrąžintą 962,25 Eur sumą priteisti kaip turtinės žalos atlyginimą. Teismas taip pat priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Teismas nusprendė, kad prašymas priteisti kitą 962,25 Eur sumą nepagrįstas byloje esančiais rašytiniais įrodymais, todėl šioje dalyje pareiškėjos skundą atmetė.

49Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl turtinės žalos, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, padavė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės teigia, jog šiuo atveju neegzistuoja deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų visuma.

50Kaip minėta, pareiškėja teigia žalą patyrusi dėl to, kad Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė Direktyvos nuostatas, susijusias su vartotojo nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygomis, į nacionalinės teisės aktus.

51Direktyvos 7 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas.

52Teisingumo Teismas, aiškindamas Direktyvos nuostatas, nurodė, kad pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (1996 m. spalio 8 d. ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 p.).

53Be to, Direktyvos 7 straipsnyje numatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatriaciją kelionių organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju, taip pat tai, kad šia garantija vartotojas bus apsaugotas nuo nemokumo, nesvarbu, dėl kokių priežasčių, padarinių (1999 m. birželio 15 d. ESTT sprendimo Rechberger ir kt., C?140/97, EU:C:1999:306, 74 p.). Tokį Direktyvos 7 straipsnio aiškinimą patvirtina ir ja siekiamas tikslas – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį (žr. minėto ESTT sprendimo Dillenkofer ir kt. 39 p.).

54Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad nei Direktyvos konstatuojamosiose dalyse, nei 7 straipsnio tekste nenumatyta, kad įmanoma apriboti šiame straipsnyje numatytą garantiją. Be to, minėtame 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto ESTT sprendimo Rechberger ir kt., 63, 64 p.).

55Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 90/314 7 straipsnyje numatyta garantija, Teisingumo Teismas yra aiškiai nurodęs, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 90/314 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (2014 m. sausio 16 d. ESTT nutarties Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorsz?gi Fióktelepe ir Magyar ?llam, C-430/13, EU:C:2014:32, 39–41 p.).

56Direktyva, kartu su kitais Europos Sąjungos teisės aktais, reglamentuojančiais turizmo paslaugų teikimą, Lietuvos Respublikoje įgyvendinta Turizmo įstatyme. Pažymėtina, kas valstybės narės gali priimti arba pateikti griežtesnes vartotojų teisių gynimo nuostatas Direktyvos taikymo srityje (Direktyvos 8 str. ).

57Nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusios redakcijos Turizmo įstatymo (2011 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-1496 redakcija) 8 straipsnis, reglamentuojantis kelionių organizatoriaus, kelionių agentūros ir kelionių agento prievolių įvykdymo užtikrinimą, be kita ko, nustatė, kad kelionių organizatoriai, siūlantys parduoti organizuotas turistines keliones, privalo turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją kurie kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti: 1) turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; 2) už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties (Turizmo įstatymo 8 str. 1 d.); Lietuvos Respublikoje nuolat veikiančių kelionių organizatorių prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu arba finansų įstaigos laidavimu ar garantija. Kelionių organizatoriai privalo individualiai pasirašyti prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutartį su draudimo įmone arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutartį su finansų įstaiga, pagal kurią draudimo įmonė arba finansų įstaiga įsipareigoja sutartyje nustatyta suma kompensuoti turisto nuostolius, atsiradusius dėl turizmo paslaugų teikėjo prievolių turistui neįvykdymo (Turizmo įstatymo 8 str. 3 d.); kelionių organizatoriaus prievolių, atsirandančių Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra: 1) ne mažesnė kaip 7 procentai kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų; 2) kai pasirašomų draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutarties arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutarties galiojimo laikotarpis yra nuo trijų mėnesių iki vienų metų, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma apskaičiuojama pagal kelionių organizatoriaus praėjusių kalendorinių metų atitinkamo laikotarpio įplaukas (Turizmo įstatymo 8 str. 4 d.).

58Turizmo įstatymo 8 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija), be kita ko, Nustatė kelionių organizatorius, siūlantis parduoti organizuotą turistinę kelionę, turi užtikrinti: 1) turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jeigu prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; 2) už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties (Turizmo įstatymo 8 str. 1 d.); Lietuvos Respublikoje nuolat veikiančio kelionių organizatoriaus šio straipsnio 1 dalyje nurodytų prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu arba finansų įstaigos laidavimu ar garantija. Kelionių organizatorius Valstybiniam turizmo departamentui privalo pateikti atitinkamai draudimo įmonės ar finansų įstaigos pasirašytą prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutartį arba finansų įstaigos laidavimo sutartį ar garantiją, pagal kurias draudimo įmonė arba finansų įstaiga įsipareigoja sumokėti Valstybiniam turizmo departamentui jo reikalaujamą pagrįstą sumą turistų nuostoliams kompensuoti, neviršijančią atitinkamai laidavimo draudimo sutartyje, laidavime ar garantijoje nurodytos sumos, jeigu kelionių organizatorius nevykdys Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų prievolių (Turizmo įstatymo 8 str. 2 d.); kelionių organizatoriaus prievolių, atsirandančių Turizmo įstatymo straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra: 1) ne mažiau kaip 50 tūkstančių litų, kai verčiamasi tik vietiniu turizmu; 2) ne mažesnė kaip 7 procentai nuo metinių (skaičiuojant pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius, buvusius prieš ketvirtį, kai įsigalioja naujas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantis dokumentas) įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, bet ne mažiau kaip 150 tūkstančių litų, kai verčiamasi išvykstamuoju turizmu, neorganizuojant kelionių užsakomaisiais skrydžiais; 3) ne mažesnė kaip 7 procentai nuo metinių (skaičiuojant pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius, buvusius prieš ketvirtį, kai įsigalioja naujas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantis dokumentas) įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, bet ne mažiau kaip 350 tūkstančių litų, kai verčiamasi išvykstamuoju turizmu, organizuojant keliones užsakomaisiais skrydžiais; 4) kai kelionių organizatorius vykdo vietinio ir išvykstamojo turizmo veiklą, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma skaičiuojama vadovaujantis šio straipsnio 3 dalies 2 arba 3 punktu (Turizmo įstatymo 8 str. 3 d.); Valstybinis turizmo departamentas tikrina, ar kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinančiame dokumente nurodyta prievolių įvykdymo užtikrinimo suma apskaičiuota pagal šiame straipsnyje išdėstytus reikalavimus (Turizmo įstatymo 8 str. 7 d.); kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija (Turizmo įstatymo 8 str. 8 d.).

59Pažymėtina, kad 2014 m. gegužės 8 d. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo Nr. VIII-667 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 15, 16, 18 straipsnių, septintojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, Įstatymo papildymo 4-1 straipsniu ir 20 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymo Nr. XII-873 18 straipsnio 18 straipsnio 5 dalis nustato, kad kelionių organizatoriai Turizmo įstatymo 8 straipsnyje (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) nustatyto dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimą privalo įsigyti iki 2014 m. lapkričio 1 d. Kelionių organizatoriui, neįsigijusiam Turizmo įstatymo 8 straipsnyje (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) nustatyto dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo, kyla Turizmo įstatymo 4 straipsnyje (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) nustatytos pasekmės.

60Nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. kovo 10 d. galiojusios redakcijos Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 (2011 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1421 redakcija) (toliau – ir Aprašas), nustatantis kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo laidavimo draudimu tvarką, draudimo objektą, draudžiamuosius ir nedraudžiamuosius įvykius, draudimo sutarties sudarymo ir įsigaliojimo tvarką, draudimo sutarties terminą, draudimo išmokos dydžio nustatymą ir draudimo išmokos mokėjimą, kelionių organizatoriaus, Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos, draudiko teises ir pareigas, laidavimo draudimo sutarties nutraukimo tvarką, be kita ko, numatė: laidavimo draudimo objektas yra turistų turtiniai interesai, susiję su kelionių organizatoriaus prievolių pagal sudarytas turizmo paslaugų teikimo sutartis įvykdymu, dėl draudžiamųjų įvykių, įvykusių laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo sutarties (toliau – laidavimo draudimo sutartis) galiojimo laikotarpiu (Aprašo 7 p.); Apraše draudžiamuoju įvykiu laikomas kelionių organizatoriaus prievolių nevykdymas dėl bent vienos iš šių priežasčių, atsiradusių laidavimo draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu: kelionių organizatoriaus pažymėjimo panaikinimo; kelionių organizatoriaus nemokumo; bankroto bylos kelionių organizatoriui iškėlimo, bankroto proceso neteismine tvarka pradėjimo arba likvidavimo procedūros, nustatytos Lietuvos Respublikos teisės aktuose, pradėjimo; kelionių organizatoriaus, sudariusio turizmo paslaugų teikimo sutartį, kelionių organizavimo paslaugų nesuteikimo ir už turizmo paslaugų teikimo sutartį sumokėtos sumos negrąžinimo (Aprašo 8-8.4. p.); laidavimo draudimo suma turi atitikti Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nustatytus reikalavimus (Aprašo 10 p.); pasikeitus duomenims, pateiktiems apskaičiuojant laidavimo draudimo sumą, kelionių organizatorius privalo kreiptis į draudiką, siūlydamas patikslinti laidavimo draudimo sumą (Aprašo 11 p.); turistas per 3 mėnesius nuo draudžiamojo įvykio dienos dėl laidavimo draudimo išmokos turi kreiptis į Turizmo departamentą. Teisę reikalauti laidavimo draudimo išmokos turi laidavimo draudimo sutarties naudos gavėjas – Turizmo departamentas (Aprašo 28 p.); įvykus draudžiamajam įvykiui, atsakingas laidavimo draudimo draudikas, neviršydamas draudimo sumos, atlygina: turisto grąžinimo į pradinę jo išvykimo vietą išlaidas ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimo turistui išlaidas, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; visas dokumentais pagrįstas turisto apgyvendinimo, maitinimo išlaidas ir (ar) savarankiško sugrįžimo į pradinę turisto išvykimo vietą, nurodytą turizmo paslaugų teikimo sutartyje, išlaidas, taip pat negautų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartį apmokėtų paslaugų vertę; už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; įsiteisėjusiu Lietuvos Respublikos teismo sprendimu turistui priteistus turtinius nuostolius, susidariusius dėl to, kad kelionių organizatorius neįvykdė ar negalėjo įvykdyti savo prievolių (Aprašo 29-29.4. p.); laidavimo draudimo išmoka mokama pagal naudos gavėjo – Turizmo departamento – rašytinį reikalavimą jame nurodytiems asmenims (turistui, Turizmo departamentui ar jo įgaliotam asmeniui) (Aprašo 30 p.); jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausia mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui (Aprašo 29.2–29.4 ir 29.1 punktuose nurodytais atvejais – negautų paslaugų vertei atlyginti) (Aprašo 33 p.); Turizmo departamentas vykdo kelionių organizatoriaus pareigos apsidrausti laidavimo draudimu pagal Aprašo nuostatas priežiūrą (Aprašo 50 p.); Turizmo departamentas privalo patikrinti, kad laidavimo draudimo sutartyje nurodyta laidavimo draudimo suma apskaičiuota pagal Aprašo reikalavimus ir yra pakankama kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymui užtikrinti; pareikalauti iš kelionių organizatoriaus sudaryti papildomą laidavimo draudimo sutartį arba padidinti laidavimo draudimo sumą, jeigu buvo apskaičiuota per maža laidavimo draudimo suma (Aprašo 51-51.2. p.); Turizmo departamentas turi teisę gauti iš kelionių organizatoriaus Aprašo 15 punkte nurodytus dokumentus, prireikus – ir papildomą informaciją (Aprašo 52 p.).

61Byloje pateiktais duomenimis, įvykus draudžiamam įvykiui – kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ nemokumui, Turizmo departamentas, kurio duomenimis bendra turistų patirtų nuostolių suma dėl šio kelionių organizatoriaus nemokumo sudarė 734 090 eurų, įvykdęs UAB „Freshtravel“ turistams prisiimtų įsipareigojimų kompensavimo draudimo lėšomis procedūrą, nustatė konkrečiam turistui tenkančios ir išmokėtinos kompensacijos procentinis dydį – 4,96 proc. nuo kiekvieno turisto įmokėtos ir nuostoliais pripažintos sumos (b. l. 16–17).

62Pažymėtina, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip jau buvo minėta, Direktyvos 90/314 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas.

63Bylos duomenimis kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ savo veiklą buvo apdraudęs bendrai 202 734 eurų sumai dviejose bendrovėse (b. l. 62–63). Turizmo departamentas neteigia, o byloje nėra duomenų, kad tokio dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimas neatitiko Turizmo įstatymo 8 straipsnyje (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) nustatytų reikalavimų, todėl atmestinas atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad pareiškėja galėjo patirti žalą tik dėl UAB „Freshtravel“ veiksmų, t. y. dėl to, kad šis kelionių organizatorius nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimą, laidavimo draudimą ar garantiją.

64Pažymėtina, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

65Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas iš esmės analogišką faktinėmis aplinkybėmis administracinę bylą dėl nuostolių, turisto patirtų kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ tapus nemokiu, kompensavimo (Nr. eA-990-502/2017), 2017 m. gegužės 9 d. nutartyje padarė išvadą, kad „<...> nagrinėjamu atveju susidarė situacija, jog kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 90/314 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjo) teisių apsaugos <...>“. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, „<...> kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 90/314 7 straipsnį. <...>“.

66Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, minėtoje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 priimtoje 2017 m. gegužės 9 d. nutartyje, įvertinęs sąlygų, kuriomis Bendrijos teisė garantuoja teisę į valstybei narei priskirtinu Bendrijos teisės pažeidimu asmenims padarytos žalos atlyginimą (1996 m. kovo 5 d. Teisingumo Teismo sprendime sujungtose bylose Brasserie du P?cheur SA prieš Bundesrepublik Deutschland ir The Queen prieš Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt., C-46/93 ir C‑48/93, EU:C:1996:79) konstatavo, kad Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: i) pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; ii) pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; iii) yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos, ir konstatavęs visų trijų valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlygų buvimą, apibendrindamas nurodė, kad „<...> nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos 90/314 garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė turtinę žalą – tiesioginius nuostolius (<...> Eur), kuriuos valstybė turi atlyginti <...>“.

67Nagrinėjamoje administracinėje byloje, kurioje ginčui aktualios faktinės aplinkybės yra iš esmės analogiškos, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, apsauga, dėl to pareiškėja patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti.

68Atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės spręsti, kad Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turisto teises. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje 2017 m. gegužės 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017 nurodė, kad teismas turi pareigą aktualias minėtų nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas Europos Sąjungos teisės aktų galią Lietuvos teisės sistemoje, yra aiškiai nurodęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ne tik yra įtvirtintas principas, kad tais atvejais, kai nacionalinis teisės aktas nustato tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su nustatytuoju tarptautinėje sutartyje, turi būti taikoma tarptautinė sutartis, bet ir – Europos Sąjungos teisės atžvilgiu – yra expressis verbis (tiesiogiai) nustatyta kolizijos taisyklė, įtvirtinanti Europos Sąjungos teisės aktų taikymo pirmenybę tais atvejais, kai Europos Sąjungos teisės nuostatos, kylančios iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, konkuruoja su teisiniu reguliavimu, nustatytuoju Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose (nesvarbu, kokia jų teisinė galia), išskyrus pačią Konstituciją (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).

69Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu būtina pažymėti ir tai, kad nacionalinis teismas, neperžengdamas savo kompetencijos ribų, įpareigotas taikyti Europos Sąjungos teisės nuostatas, privalo užtikrinti visišką šių nuostatų veikimą, jei būtina, savo iniciatyva atsisakydamas taikyti bet kokią, net vėlesnę, joms prieštaraujančią nacionalinės teisės nuostatą, ir šis teismas neprivalo prašyti arba laukti, kol ši nuostata bus panaikinta teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis (pvz., žr. Teisingumo Teismo 1978 m. kovo 9 d. sprendimo byloje Simmenthal, 106/77, 21 ir 24 p.; 2003 m. kovo 20 d. sprendimo byloje Kutz-Bauer, C-187/00, 73 p.; 2005 m. gegužės 3 d. sprendimo sujungtose bylose Berluskoni ir kt., C-387/02, C-391/02 ir C?403/02, 72 p.; 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo byloje Filipiak, C-314/08, 81 p.). Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A492-12/2011, taip pat 2015 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-928-492/2015).

70Atsakovo teiginys, kad Ūkio ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų ar Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą, teisėjų kolegijos nuomone, negali būti laikoma tinkamo Direktyvos 90/314 perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimo pagrindu.

71Ūkio ministerijos pozicija, kad pareiškėjos reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausia turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už Direktyvos neįgyvendinimą (žr. Teisingumo Teismo 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp Andrea Francovich ir Italijos Respublikos ir tarp Danila Bonifaci ir kt. ir Italijos Respublikos; 1996 m. kovo 5 d. sprendimą sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du p?cheur SA ir Vokietijos Federacinės Respublikos bei tarp The Queen ir Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt. Brasserie). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Taip pat šiuo atveju nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Šiuo klausimu 1999 m. birželio 15 d. sprendimo Rechberger ir kt. (C-140/97, Rink. p. I-3499) 74 punkte Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą įmokėtų lėšų kompensavimą ir repatriaciją kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju, taip pat kad šia garantija siekiama apsaugoti vartotoją nuo nemokumo, nesvarbu dėl kokių priežasčių, padarinių. Remdamasis šiais samprotavimais Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad tokios aplinkybės, kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas, negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 90/314 7 straipsnį (žr. minėto sprendimo Rechberger ir kt. 75 ir 76 punktus). Be to, tokį Direktyvos 90/314 7 straipsnio aiškinimą patvirtina jos siekiamas tikslas – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį (žr. Teisingumo Teismo 1996 m. spalio 8 d. sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94 ir C-l88/94-C-190/94, Rink. p. 1-4845 39 punktą). Teisingumo Teismas nurodė, kad Direktyvos 90/314 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad į jo taikymo sritį patenka atvejis, kai kelionės organizatorius tapo nemokus dėl savo apgaulingų veiksmų.

72Be to, nors atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde tvirtina, jog teismas įvertino Turizmo įstatymą ir Seimo veiksmus, priimant Turizmo įstatymą, politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, jis šio teiginio nedetalizuoja, t. y. nenurodo, kaip būtent toks vertinimas pasireiškia. Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnis, priskirdamas administracinių teismų kompetencijai nagrinėti viešojo administravimo srities ginčus, nustato, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, neviršijo šiame straipsnyje įtvirtintos administracinio teismo kompetencijos.

73Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjai priteisė turtinę žalą, atitinkančią negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo 2014 m. lapkričio 11 d. Turizmo paslaugų teikimo sutartimi, sudaryta su UAB „Freshtravel“. Pažymėtina, kad kiti šioje turizmo paslaugų teikimo sutartyje nurodyti turistai (vykstantys asmenys) atskirai reikalavimų dėl žalos atlyginimo nereiškė.

74Pažymėtina, jog civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinę žalą, pagrįstai taikė CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

75Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas faktines aplinkybes, aiškino bei taikė materialinės teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

76Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

77Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

78Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

79Nutartis neskundžiama.

1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėja A. U. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi... 6. Nurodė, kad iš Turizmo departamento gavo 2015 m. liepos 27 d. atsakymą Nr.... 7. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio... 8. Paaiškino, kad pareiškėja skundą grindžia ginčui neaktualios redakcijos... 9. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Turizmo departamento, prašė... 10. Paaiškino, kad pareiškėja skunde remiasi neaktualios Turizmo įstatymo... 11. II.... 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimu... 13. Teismas nustatė, kad pareiškėja iš internetinės svetainės www.beta.lt... 14. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42... 15. Teismas rėmėsi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 ir 249... 16. Teismas apžvelgė Direktyvos 7 ir 8 straipsnius bei Europos Sąjungos... 17. Bylos duomenimis nustatė, kad kelionių organizatorė UAB „Freshtravel“... 18. Teismas rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo suformuota praktika dėl... 19. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, teismas tenkino pareiškėjos... 20. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. balandžio 8 d. nutarimu Nr. 359... 21. Pareiškėja prašė priteisti 5 proc. metines procesines palūkanas. Pagal... 22. III.... 23. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ūkio ministerijos, pateikė... 24. Tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas, peržengdamas kompetencijos ribas,... 25. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog Lietuvos valstybė, kaip Europos... 26. Nurodo, jog teismas priteisė pareiškėjai turtinės žalos atlyginimą, nors... 27. Teigia, kad spręsti, ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai... 28. Tvirtina, jog teismas taikė skirtingų redakcijų Turizmo įstatymo nuostatas,... 29. Pažymi, kad teismas sprendime buvo nurodęs Europos Parlamento ir Tarybos... 30. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad pareiškėja žalą galėjo patirti tik dėl... 31. Tvirtina, jog valstybė, priimdama naujos redakcijos Turizmo įstatymą,... 32. Nagrinėjamu atveju ginčui aktualios redakcijos Turizmo įstatymas galiojo ir... 33. Teigia, kad Turizmo įstatymas atitinka Konstituciją ir Europos Sąjungos... 34. Ūkio ministerijos įsitikinimu, patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi... 35. Pareiškėja A. U. atsiliepime į apeliacinį skundą... 36. Teigia, kad teismo išvada, jog nacionalinis teisinis reguliavimas neužtikrino... 37. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio turizmo departamento... 38. Didžiausią dalį UAB „Freshtravel“ veiklos reglamentavo Turizmo įstatymo... 39. Tvirtina, kad Turizmo įstatyme maksimalių garantijos dydžių apribojimo... 40. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas apie Direktyvos... 41. Teigia, jog teismas, darydamas išvadą, jog pareiškėja patyrė turtinę... 42. Teisėjų kolegija... 43. IV.... 44. Ginčas kilo dėl žalos, pareiškėjos teigimu, atsiradusios dėl netinkamo... 45. Byloje pateiktais duomenimis nustatyta, kad pareiškėja su kelionių... 46. Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės... 47. Žala, kaip viena iš būtinų sąlygų deliktinei atsakomybei kilti, yra... 48. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Lietuvos valstybėje nustatytas... 49. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio... 50. Kaip minėta, pareiškėja teigia žalą patyrusi dėl to, kad Lietuvos... 51. Direktyvos 7 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius... 52. Teisingumo Teismas, aiškindamas Direktyvos nuostatas, nurodė, kad pagal... 53. Be to, Direktyvos 7 straipsnyje numatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą... 54. Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad nei Direktyvos konstatuojamosiose dalyse,... 55. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje... 56. Direktyva, kartu su kitais Europos Sąjungos teisės aktais,... 57. Nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d. galiojusios redakcijos... 58. Turizmo įstatymo 8 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d.... 59. Pažymėtina, kad 2014 m. gegužės 8 d. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo... 60. Nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2015 m. kovo 10 d. galiojusios redakcijos... 61. Byloje pateiktais duomenimis, įvykus draudžiamam įvykiui – kelionių... 62. Pažymėtina, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas... 63. Bylos duomenimis kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ savo veiklą... 64. Pažymėtina, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose,... 65. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas iš esmės... 66. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, minėtoje administracinėje... 67. Nagrinėjamoje administracinėje byloje, kurioje ginčui aktualios faktinės... 68. Atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos... 69. Europos Sąjungos ir nacionalinių teisės normų kolizijos aspektu būtina... 70. Atsakovo teiginys, kad Ūkio ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų... 71. Ūkio ministerijos pozicija, kad pareiškėjos reikalavimas dėl neįvykusios... 72. Be to, nors atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu,... 73. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas... 74. Pažymėtina, jog civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl... 75. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai... 76. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 144... 77. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio... 78. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 6 d. sprendimą... 79. Nutartis neskundžiama....