Byla e2A-68-178/2017
Dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Š. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-713-459/2016 pagal ieškovo Š. K. ieškinį atsakovei mažajai bendrijai „Finsalė“, trečiajam asmeniui R. A. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas Š. K. pateikė teismui ieškinį, kuriame prašė priteisti iš atsakovės MB „Finsalė“ ieškovui 147 153,16 Eur skolą, 15 878,19 Eur metinių palūkanų už laikotarpį nuo 2013 m. vasario 26 d. iki 2015 m. rugpjūčio 17 d., 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, jog ieškovui iš atsakovės prašomą priteisti skolą sudaro: 1) pagal sutartis Nr. 2013-02-26/1, Nr. 2013-08-26/2, Nr. 2013-09-05 grynaisiais pinigais ir bankiniais pavedimais suteiktos trys 200 000 Lt (57 924 Eur) dydžio paskolos, iš viso 173 772 Eur; 2) 2014 metų pabaigoje (arba 2015 m. pradžioje) suteikta 300 000 Lt (86 886 Eur) paskola, kuri buvo sumokėta grynaisiais pinigais; 3) 2015 m. kovo 9 d. mokėjimo pavedimu sumokėta 20 000 Eur suma, kuri, anot ieškovo, buvo skirta atsiskaityti su UAB „Palangos statyba“ už sklypą. Ieškovo teigimu, atsakovė jam yra grąžinusi 133 716,40 Eur sumą, likusi negrąžinta paskolos dalis sudaro 147 153,16 eurus. Atsakovė MB „Finsalė“ pripažino, kad yra skolinga ieškovui 2 755,61 Eur sumą (40 055,61 Eur (173 772,01 Eur – 133 716,40 Eur) – 37 300 Eur (žalos dydis, kurį atsakovė patyrė ieškovui nugriovus atsakovei priklausantį kalkių sandėlį). Atsakovė taip pat pripažino 20 000 Eur dydžio paskolą, kuri buvo suteikta 2015 m. kovo 9 d., tačiau jos mokėjimo terminas dar nesuėjęs ir baigiasi 2017 m. gruodžio 31 d.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

  1. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. gegužės 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė ieškovui iš atsakovės 2 755,61 Eur skolos ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už 2 755,61 Eur sumą nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisė iš ieškovo atsakovei 2 542,36 Eur bylinėjimosi išlaidų, priteisė iš ieškovo trečiajam asmeniui 49,15 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti; Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi taikytų ir Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartimi pakeistų laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto už 163 031,35 Eur sumą - mastą sumažino iki 2 755,61 Eur.
  2. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė 300 000 Lt paskolos suteikimo atsakovei fakto – nepateikė rašytinės šalių sudarytos sutarties, taip pat įrodymų, kad atsakovės vadovė (trečiasis asmuo) būtų, kaip nurodė ieškovas, paskolos sutartis pasisavinusi ar sunaikinusi. Teismas sprendė esant mažai tikėtina, jog 2014 metų pabaigoje ar 2015 metų pradžioje pasiskolinusi 300 000 Lt atsakovė 2015 m. sausio 14 d. grąžintų ieškovui 70 000 Eur sumą. Be to, byloje nėra duomenų, kad ieškovas disponavo nurodyta pinigų suma paskolos suteikimo metu. Tikėtina, kad 2015 m. sausio 14 d. darydama pavedimą už 70 000 Eur sumą ieškovui, atsakovė grąžino 2013 m. rugpjūčio 26 d. suteiktos paskolos likutį ir grąžino dalį 2013 m. rugsėjo 5 d. suteiktos paskolos, o ne dalį ieškovo nurodomos 300 000 Lt paskolos. Reikalavimą priteisti 300 000 Lt skolą ieškovas pareiškė tik ieškinyje, o priteisti šią sumą pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo nebuvo prašęs.
  3. Teismas sprendė, kad 2015 m. kovo 9 d. paskolos grąžinimo terminas sprendimo priėmimo metu dar nėra suėjęs, nes atsakovė Valstybinei mokesčių inspekcijai deklaravo šios paskolos grąžinimo terminą iki 2017 m. gruodžio 31 d. Kitų įrodymų, kad šalys būtų susitarusios dėl paskolos grąžinimo termino, byloje nėra. Be to, toks paskolos grąžinimo terminas atitinka tarp šalių susiklosčiusią paskolos sutarčių vykdymo praktiką.
  4. Ieškovas, neturėdamas statybos leidimo bei nesant atsakovės ketinimo statinį nugriauti (atsakovei ketinant jį perleisti), neteisėtai nugriovė atsakovei priklausantį kalkių sandėlį, kurio vidutinė rinkos vertė, remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, yra 37 300 Eur. Todėl teismas sprendė, kad yra pagrindas atlikti įskaitymą ir atsakovės skolą ieškovui šia suma sumažinti.
  5. Teismas sprendė, kad negrąžintos paskolos grąžinimo terminas suėjo 2015 m. gruodžio 31 d., todėl būtent nuo šios datos ieškovui priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Ieškovas Š. K. (toliau ir – apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Atsakovė neįrodė savo teiginių buvus susitarimą su ieškovu dėl jos nurodomų nuostolių nugriovus kalkių sandėlį įskaitymo į ieškovo reikalavimą. Tuo metu, kai buvo nugriautas kalkių sandėlis, ieškovas buvo atsakovės darbuotojas, o jokių reikalavimų DK nustatyta tvarka atsakovė ieškovui nėra pareiškusi (neinicijavo individualaus darbo ginčo). Be to, atsakovė galėtų išsiieškoti iš ieškovo daugiausiai trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio neviršijančią žalos dalį (DK 254 str.). Atsakovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, susijusių su priešpriešinių reikalavimų įskaitymu, t. y. kokiu pagrindu ji save laiko ieškovo kreditore, kad jos reikalavimas yra galiojantis ir pan., o teismas šių aplinkybių nesiaiškino.
    2. Atsakovė 2015 m. sausio 14 d. mokėjimo pavedime, kuriuo ieškovui pervedė 70 000 Eur, aiškiai nurodė, kad grąžinama dalis 300 000 Lt paskolos. Banko mokėjimo pavedimo paskirties nurodymas vertintinas kaip rašytinis įrodymas, patikimai patvirtinantis 300 000 Lt paskolos sutarties sudarymo faktą. Nėra aišku, kodėl teismas vertino, kad šiuo mokėjimu buvo grąžinta 2013 m. rugsėjo 5 d. paskola ir 2013 m. rugpjūčio 26 d. paskolos likutis, kurių mokėjimo terminai dar net nebuvo suėję. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovą ir trečiąjį asmenį siejo pasitikėjimo santykiai – ieškovas su trečiuoju asmeniu faktiškai gyveno kaip šeima. Remiantis 2015 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, atsakovės mokėtinų sumų ir įsipareigojimų dydis iš esmės lygus ieškovo ieškiniu reiškiamų reikalavimų dydžiui. Ieškovo žiniomis, jis yra vienintelis atsakovės kreditorius.
    3. Teismas, remdamasis vien atsakovės deklaracijomis Valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau ir – VMI), nepagrįstai pripažino, kad 2015 m. kovo 9 d. paskolos grąžinimo terminas dar nesuėjęs. Šias deklaracijas atsakovė pateikė vienašališkai ir ieškovui niekada nebuvo žinoma apie jų turinį. Absoliučiai visos paskolos buvo grąžintos dalimis iki atsakovės nurodyto tariamo termino, kas patvirtina atsakovės teiginių apie paskolų grąžinimo terminus nepagrįstumą. Visos paskolos iš tikrųjų buvo suteikiamos vieno mėnesio terminui, vėliau jį pratęsiant. Teismas neįvertino, kad paskolas atsakovė VMI deklaravo, tačiau paskolų sutarčių teismui nepateikė. Net jeigu būtų vertinama, kad šalys dėl paskolos grąžinimo termino nesusitarė, atsakovė privalėtų grąžinti paskolą per 30 dienų nuo ieškovo pareikalavimo (CK 6.873 str. 2 d.).
  2. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė MB „Finsalė“ prašo: 1) skundą atmesti; 2) panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo Š. K. prašymą dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo atmesti; 3) skirti ieškovui Š. K. 5 792 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, 50 procentų šios baudos (t. y. 2 896 Eur) priteisiant atsakovės naudai. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
    1. Ieškovas skunde neginčija, kad jis 2015 m. balandžio mėnesį nugriovė kalkių sandėlį. Ieškovo atliktas kalkių sandėlio nugriovimas nėra susijęs su jo darbo veikla (priešingų aplinkybių ieškovas net neįrodinėjo), todėl jis nepagrįstai teigia, kad atsakovė privalėjo savo teises ginti pagal darbuotojo materialinės atsakomybės už darbdaviui padarytą žalą taisykles. Ieškovo nurodomos aplinkybės yra naujos, todėl jos negali būti apeliacijos dalykas (CPK 306 str. 2 d.). Ieškovas taip pat neginčijo kalkių sandėlio vidutinės rinkos vertės, todėl nepagrįstai šiuos argumentus kelia apeliaciniame skunde. Pirmosios instancijos teisme ieškovas savo atsikirtimų dėl įstatyme nustatytų įskaitymo taikymo sąlygų nebuvimo negrindė.
    2. Atsakovė, 2015 m. sausio 14 d. darydama ieškovui 70 000 Eur pavedimą ir mokėjimo paskirtyje nurodydama „grąžinama paskola 300 000 Lt“, siekė grąžinti 300 000 Lt sumą iš likusios negrąžintos 380 000 Lt. Ieškovo Š. K. atstovo 2015 m. rugpjūčio 17 d. rašte Klaipėdos apskrities VMI 300 000 Lt tariama paskola nebuvo nurodyta. Atsakovė šios tariamos paskolos nėra deklaravusi VMI, byloje taip pat nėra įrodymų, kad buvo pasirašyta paskolos sutartis dėl 300 000 Lt. Byloje nėra duomenų, jog ieškovas disponavo 300 000 Lt suma 2014 m. pabaigoje ar 2015 m. pradžioje. Ieškovo argumentai apie jį ir atsakovės vadovę siejusius santykius yra deklaratyvūs, be to, dėl minimų klausimų tarp šalių vyksta ginčas civilinėje byloje Nr. e2A-747-538/2016. CK nuostatos, reglamentuojančios paskolos teisinius santykius, nedraudžia grąžinti paskolos prieš terminą, todėl atsakovė pagrįstai galėjo tai padaryti. Ieškovo teiginiai apie atsakovės balansą yra naujos, todėl apeliaciniame teisme nenagrinėtinos aplinkybės.
    3. Ieškovo paaiškinimai apie paskolos grąžinimo terminą nenuoseklūs ir prieštaringi. Ieškovo atstovas teigė, kad paskolos sutartys buvo sudarytos vienu egzemplioriumi, o ieškovas – kad dviem. Viena vertus, ieškovas teigė, kad terminas buvo nustatytas paskolų sutartyse, kita vertus, nurodė, kad terminas paskolos sutartyse nenustatytas, todėl vadovavosi CK 6.873 straipsnio 2 dalies norma. Ieškovas neįrodė, jog, pirma, paskolų sutartys apskritai buvo pasirašytos (atsakovė nuosekliai teigė, kad jos pasirašytos nebuvo), antra, jog jas turi MB ,,Finsalė“ vadovė.
    4. Ieškovas ne tik kad nepateikė išsamių duomenų apie savo turtinę padėtį, tačiau pateikė ir tikrovės neatitinkančią informaciją, todėl teismas nepagrįstai atleido ieškovą nuo 90 proc. žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimo. Kaip matyti iš kartu su atsakovės atsiliepimu teikiamo išrašo iš Nekilnojamojo turto registro, ieškovui nuosavybės teise priklauso net 5 nekilnojamojo turto objektai, nors ieškovas nurodė, kad turi tik butą. Ieškovui, priešingai nei jis nurodė, dar iki apeliacinio skundo pateikimo yra grąžinta 3 000 Eur suma dėl neteisėto atleidimo iš darbo. Ieškovas naudojasi privataus advokato paslaugomis ir sumokėjo jam 800 Eur už apeliacinio skundo parengimą. Šios aplinkybės bei tai, kad ieškovas nesąžiningai reiškia reikalavimą dėl nebūtos 300 000 Lt paskolos, įrodo ieškovo piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis. Pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo jis prašė priteisti visą paskolos sumą (net ir grąžintą).

6IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
  2. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl apelianto atsakovei suteiktų paskolų apimties ir jų grąžinimo.
  3. Nustatyta, kad į bylą nėra pateikta, išskyrus apelianto paaiškinimus, įrodymų, jog tarp šalių buvo sudarytos rašytinės paskolos sutartys. Tačiau tarp šalių nuo pat bylos iškėlimo nekilo ginčo dėl to, kad apeliantas atsakovei 2013 m. yra suteikęs tris paskolas po 57 924 Eur (po 200 000 Lt), t. y. iš viso 173 772,01 Eur, o bylos eigoje iš esmės nebeliko ir ginčo, kad pagal apelianto 2015 m. kovo 9 d. mokėjimo pavedimą atsakovei buvo suteikta dar 20 000 Eur paskola. Šalys pripažįsta, kad apeliantui 2014 m. spalio 31 d. – 2015 m. sausio 14 d. laikotarpiu yra grąžinta 133 716,40 Eur. Todėl išsamiau šiais aspektais teisėjų kolegija nepasisako. Ginčas tarp šalių yra kilęs dėl apelianto, jo teigimu, 2014 m. pabaigoje ar 2015 m. pradžioje suteiktos dar 300 000 Lt paskolos.
  4. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies – sprendė, kad 300 000 Lt paskolos suteikimas nėra įrodytas; 20 000 Eur paskolą priteisti nėra pagrindo, nes jos grąžinimo terminas dar nėra suėjęs; atsakovei padarytos (apeliantui neteisėtai nugriaunant atsakovei priklausantį kalkių sandėlį) 37 300 Eur žalos suma įskaitytina į grąžintiną paskolos sumą. Todėl priteisė ieškovui iš atsakovės 2 755,61 Eur. Apeliantas nesutinka su tokiomis teismo išvadomis.

7Dėl 37 300 Eur įskaitymo

  1. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė kasacinio teismo išaiškinimus, susijusius su priešpriešinių reikalavimų įskaitymo sąlygų visuma, todėl teisėjų kolegija jų išsamiau nekartoja. Akcentuotinos tik tos sąlygos, kad įskaitymui šalių tarpusavio reikalavimai turi galioti, turi būti apibrėžti ir vykdytini. Teisėjų kolegijos vertinimu, konstatuoti tokius požymius nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo.
  2. Visų pirma, byloje apskritai nėra įrodymų, kad apeliantas turi vykdytiną atsakovei prievolę, susijusią su kalkių sandėlio nugriovimu. Tokią aplinkybę teigia tik atsakovė, bet jos toks teiginys nėra patvirtinamas jokiais kitais įrodymais. Nors teismas nurodė, kad teismo posėdžio metu ieškovas iš esmės neginčijo fakto, jog nugriovė apeliantei priklausantį kalkių sandėlį, be to, jo paaiškinimai bylos eigoje nebuvo pakankamai nuoseklūs, tačiau, perklausius garso įrašą, iš teismo posėdyje apelianto duotų paaiškinimų tokios išvados daryti negalima – apeliantas nurodė, kad jis nei kaip atsakovės darbuotojas, nei asmeniškai neprisidėjo prie kalkių sandėlio griovimo. Tai jis iš esmės teigė ir savo procesiniuose dokumentuose (ieškinyje, dublike). Teismas, darydamas išvadas, faktiškai vadovavosi tik atsakovės vadovės paaiškinimais, jog ji jokių susitarimų dėl statinio nugriovimo ar nukėlimo su trečiaisiais asmenimis nebuvo sudariusi, nurodymų dėl šio pastato nugriovimo apeliantui nėra davusi ir neturėjo ketinimų šio statinio nugriauti. Taigi abiejų šalių paaiškinimai yra priešingi. Turint galvoje, kad atsakovė apelianto prievolės atsiradimą kildina iš delikto, būtent ji turėtų įrodyti civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalos faktą ir dydį, priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis, CK 6.246-6.249 straipsniai). Šiuo atveju byloje net ir nėra pateikta patikimų įrodymų, kad apeliantas savavališkai sunaikino atsakovės turtą (CPK 178, 185 straipsniai), kitaip tariant, nėra įrodymų, kad apeliantas atliko neteisėtus veiksmus. Pastebėtina, kad atsakovė ir nenurodo tokio apelianto elgesio motyvacijos o apelianto aiškinimas, kad ką tik nupirktas kalkių sandėlis buvo nugriautas pačios atsakovės iniciatyva siekiant vystyti savo veiklą būsto statybose, teisėjų kolegijos nuomone, yra labiau įtikinamas.
  3. Antra, kaip jau minėta, priešpriešinis reikalavimas turi būti apibrėžtas. Apeliantas pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad pastatas buvo bevertis. Teismas, nustatydamas įskaitytiną sumą, rėmėsi atsakovės aiškinimu, kad kalkių sandėlio rinkos vertė nustatytina pagal Nekilnojamojo turto registro išrašo duomenis. Toks turto rinkos vertės nustatymo būdas teisminėje praktikoje nėra paneigiamas, tačiau nėra ir neabejotinai priimtinas, kai ginčo šalys (kaip šiuo atveju apeliantas) su tokiu vertinimu nesutinka.
  4. Trečia, vienarūšiai priešpriešiniai reikalavimai įskaitomi pranešant apie tai kitai prievolės šaliai, be to, draudžiama įskaityti reikalavimus, kurie ginčijami teisme (CK 6.131 straipsnio 1, 2 dalys, 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsakovė nurodo, kad apie įskaitymą apeliantą informavusi dar 2015 m., tačiau apeliantas tai neigia. Jokių kitų įrodymų, patvirtinančių tokį atsakovės aiškinimą, nėra. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog teisme ginčijamus reikalavimus draudžiama įskaityti dėl to, kad jie nėra aiškūs ir apibrėžti, ir tokių reikalavimų įskaitymas negalimas tol, kol teismas nepatvirtina atitinkamo reikalavimo pagrįstumo bei jo dydžio. CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas taikytinas tais atvejais, kai skolininkas apskritai ginčija savo prievolę kreditoriui, o kai skolininkas dalį reikalavimo pripažįsta, tai nurodytas įstatymo draudimas įskaityti reikalavimus netaikomas, tik būtina nustatyti neginčijamos prievolės apimtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2006). Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, apeliantas apskritai ginčija savo prievolę atsakovei, be to, neaiškus ir priešpriešinio reikalavimo, jei toks galėtų būti pripažintas, dydis.
  5. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės prievolė grąžinti paskolą 37 300 Eur apimtyje nelaikytina pasibaigusia priešpriešinio reikalavimo įskaitymo pagrindu.

8Dėl 20 000 Eur paskolos

  1. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškinys šioje dalyje netenkintinas, nes nesuėjęs paskolos grąžinimo terminas. Tokia išvada padaryta atsižvelgiant į tai, kad iš atsakovės pateiktos VMI deklaracijos formos FR0711C už 2015 m. matyti, jog 20 000 Eur dydžio paskolos grąžinimo terminas nurodytas 2017 m. gruodžio 31 d. Teisėjų kolegijos nuomone, vien tik šios aplinkybės vertinimas, neįvertinant kitų bylos aplinkybių, nėra pakankamas tokiai išvadai.
  2. Atsakovė šios paskolos (kaip ir kitų paskolų) grąžinimo terminą grindžia jos pačios VMI teiktos deklaracijos duomenimis. Iš esmės toks aiškinimas nėra visiškai nepriimtinas. Tačiau apeliantas nurodo, kad tarp šalių buvo susitarimas, jog visos paskolos sutartys sudaromos mėnesiui, po to žodiniu susitarimu jos pratęsiamos, atsakovė vienašališkai tik deklaracijose savo nuožiūra nurodė paskolos grąžinimo terminus. Kaip minėta, byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų šalių valią paskolos sutarčių sudarymo metu šiuo aspektu, o kiekviena iš šalių neigia kitos aiškinimus. Taigi jokiais kitais įrodymais nė vienos iš šalių aiškinimas nėra patvirtinamas. Iš apelianto paaiškinimų pirmosios instancijos teismo posėdyje galima daryti išvadą, kad atsakovei buvo suteikiamos paskolos būsto statyboms, paskolos buvo grąžinamos gavus lėšas už realizuojamus būstus. Toks aiškinimas, faktiškai patvirtinantis ne griežtai formalų paskolų grąžinimo terminą, o atsižvelgiant į faktinę atsakovės veiklos, susijusios su būstų realizavimu, situaciją, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankamai realus, juo labiau atsižvelgiant į apelianto ir atsakovės vadovės santykius (sugyventiniai).
  3. Dėl paminėtų aplinkybių yra pagrindas daryti labiau tikėtiną išvadą, kad paskolos sutartys buvo sudaromos nenumatant griežtai fiksuoto jų grąžinimo termino ir dėl to paskolos grąžinimo terminas laikytinas trisdešimties dienų terminas nuo tos dienos, kai to pareikalauja paskolos davėjas (CK 6.873 straipsnio 2 dalis). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai – remdamasi vien tik vienašališkai atsakovės deklaracijoje nurodytu paskolos grąžinimo terminu – netenkino šios ieškinio dalies.

9Dėl 300 000 Lt paskolos

  1. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis šioje sprendimo dalyje, nes apelianto nurodomi argumentai jų paneigimui nėra įtikinami.
  2. Kaip teisingai nurodė teismas, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad paskolos sutartys yra realinės, nes tam, kad atsirastų paskolos sutartiniai santykiai, yra būtina pinigus arba rūšies požymiais apibūdinamus suvartojamuosius daiktus perduoti paskolos gavėjui, todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo priimtas. Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
  3. Nagrinėjamos paskolos suteikimą apeliantas grindžia iš esmės vien tik banko sąskaitos išrašu, iš kurio matyti, jog atsakovė, 2015 m. sausio 14 d. pervesdama 70 000 Eur apeliantui, nurodė, kad „grąžinama paskola 300 000 Lt“. Šiame kontekste pažymėtina, kad apelianto teiginiai, jog buvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis, kurią (kaip ir kitas) neva atsakovė paslėpė, nėra įrodyti, be to, būtent visų pirma jis pats, kaip paskolų davėjas, turėjo būti suinteresuotas jas išsaugoti. Atsakovė apskritai neigia šios paskolos egzistavimą, nurodo, kad 70 000 Eur buvo grąžinama pagal ankstesnes paskolas, o įrašas apie 300 000 Lt paskolą padarytas dėl to, kad artimiausiu metu ji planavo grąžinti dar dalį ankstesnės paskolos ir bendra suma būtų sudariusi 300 000 Lt iš likusių negrąžintų 380 000 Lt pagal ankstesnes paskolos sutartis.
  4. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks atsakovės aiškinimas, nors neatmestinas visiškai, nėra ir pakankamai įtikinamas, nes nėra aišku, kodėl, esant likusiai 380 000 Lt skolai, nurodoma, kad grąžinama paskola 300 000 Lt, t. y. nei likusi nesumokėta, nei faktiškai sumokėta paskolų suma. Todėl tam tikros prielaidos dėl apelianto nurodomo fakto – 300 000 Lt paskolos suteikimo – egzistavimo išlieka. Tačiau, kaip minėta, paskolos sutartys yra realinės, taigi paskolos teisiniai santykiai atsiranda tuomet, kai yra neabejotinai ar labiau tikėtinai nustatyta, jog paskolos gavėjui pinigai buvo iš tikrųjų perduoti. Šiuo atveju apeliantas tokio fakto, teisėjų kolegijos nuomone, neįrodo, nes, kaip pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jo paties elgesys bei kitos bylos aplinkybės leidžia, nepaisant pirmiau paminėto atsakovės aiškinimo vertinimo, daryti aiškiai labiau tikėtiną išvadą dėl aptariamos paskolos neegzistavimo.
  5. Pirma, apeliantas pats nenuosekliai aiškino apie šios paskolos suteikimo laiką (2014 m. pabaiga, 2015 m. pradžia), kitaip tariant, pats negalėjo nurodyti paskolos suteikimo datos. Šiame kontekste pastebėtina, kad nuo 2015 m. pradžios Lietuvoje buvo pereita prie europinės valiutos. Antra, nors apeliantui minėtas įrašas banko sąskaitoje buvo žinomas dar iki pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo pateikimo iš įrašų jo paties banko sąskaitoje gavus 70 000 Eur mokėjimo pavedimą, tačiau, kreipdamasis dėl teismo įsakymo išdavimo, pareiškime jis aptariamos paskolos nenurodė ir nereikalavo jos grąžinti. Iš esmės jokios įtikinamos argumentacijos šiuo aspektu – kodėl nereikalavo šios paskolos – apeliantas nepateikia. Jo teiginys, kad tuomet skolos nereikalauta dėl to, jog 300 000 Lt paskola buvo suteikta trumpam, ji turėjo būti grąžinama anksčiau už kitas paskolas, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaaiškina apelianto elgesio (nereikalauti jos su kitomis paskolomis) logikos jau vien dėl to, kad vos po trijų savaičių pateiktame ieškinyje šios sumos priteisimo jau yra reikalaujama. Be to, toks apelianto aiškinimas apie būtent tik šios paskolos išskirtines suteikimo ir grąžinimo sąlygas ne tik niekaip nepatvirtinamas jokiais kitais įrodymais, bet tokių specifinių sąlygų nustatymas šiai paskolai iš esmės net ir nėra argumentuojamas. Trečia, iš bylos duomenų matyti, kad visas kitas paskolas atsakovė savo deklaracijose VMI buvo deklaravusi, o tokių duomenų apie 300 000 Lt paskolą nėra. Šiame kontekste atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad šios paskolos suteikimo faktą patvirtina aplinkybė, jog atsakovės 2016 m. balandžio 18 d. prašyme Kretingos rajono apylinkės teismo byloje Nr. e2-1549-666/2015 buvo pateiktas įmonės balansas už 2015 m., kuriame nurodyta atsakovės įsipareigojimų kreditoriams (anot apelianto, iš esmės lygi ieškinio sumai) suma – 149 715 Eur: pirmiausia, jis šia aplinkybe pirmosios instancijos teisme nesirėmė, nors ji buvo/turėjo būti žinoma (apeliantas turėjo prieigą prie minėtos elektroninės bylos) dar iki paskutinio (2016 m. gegužės 3 d.) teismo posėdžio nagrinėjamoje byloje, todėl negali remtis ja apeliaciniame skunde bei teikti apeliacinės instancijos teismui įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 314 straipsnis), be to, bet kuriuo atveju tokie argumentai neįrodo šalių paskolinių santykių dėl 300 000 Lt sumos, o balanso duomenys neidentifikuoja nei konkrečių kreditorių, nei įsipareigojimų atskiriems kreditoriams apimties.

1027. Įvertinusi pirmiau paminėtų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pripažinti, jog apeliantas buvo suteikęs atsakovei 300 000 Lt paskolą, nėra pakankamo pagrindo (CPK 185 str.).

  1. Apibendrinant teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino įrodymus, reikšmingus įskaitymo pripažinimui bei prievolės vykdymo terminų nustatymui, ir dėl to šiais aspektais nepagrįstai taikė materialinės teisės normas, o išvados dėl neįrodytos 300 000 Lt paskolos yra teisėtos ir pagrįstos (CPK 185 str.). Todėl skundžiamas sprendimas pakeistinas priteisiant apeliantui 60 055,61 Eur paskolos (193 772,01 Eur – 133 716,40 Eur) (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 329 str. 1 d., 330 str.).

11Dėl palūkanų priteisimo

  1. Apeliantas ieškinyje prašė priteisti 15 878,19 Eur palūkanų. Jų reikalavimas grindžiamas CK 6.874 straipsnio 1 dalies nuostata, t. y. už paskolos grąžinimo termino pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas priteisė tik procesines palūkanas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šis apelianto reikalavimas negali būti tenkinamas.
  2. Ieškinyje pareikštas reikalavimas priteisti 15 878,19 Eur palūkanas apskaičiuotas tik už laikotarpį nuo apelianto nurodomo paskolos grąžinimo termino (mėnuo po paskolos suteikimo) iki pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo pateikimo (o ne paskolos visiško grąžinimo, kaip numato CK 6.874 straipsnio 1 dalis). Šios nutarties 21 punkte konstatuota, jog šioje byloje paskolos grąžinimo terminas laikytinas trisdešimties dienų terminas nuo tos dienos, kai to pareikalauja paskolos davėjas (apeliantas). Byloje nėra įrodymų, kad apeliantas būtų anksčiau nei iki pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo pateikimo pareikalavęs grąžinti paskolas. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad iki pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo pateikimo terminas grąžinti paskolą buvo pažeistas, dėl ko nėra pagrindo ir tenkinti reikalavimą dėl palūkanų iki minėto pareiškimo pateikimo (15 878,19 Eur). Kaip minėta, reikalavimo skaičiuoti palūkanas iki paskolos visiško grąžinimo apeliantas nėra pareiškęs.

12Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Pakeitus skundžiamą sprendimą atitinkamai pakeistina ir sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (CPK 93 str. 5 d.).
  2. Ieškinys tenkinamas 37 proc. (60 055,61 Eur/163 031,19 Eur x 100), atmetamas 63 proc. Todėl bylinėjimosi išlaidos atlyginamos šalims proporcingai tenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.) ir atsižvelgiant į tai, kad apeliantas buvo atleistas nuo dalies žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (CPK 96 str. 1 d.).
  3. Už ieškinį mokėtina žyminio mokesčio suma sudaro 2 091 Eur (CPK 80 str. 1, 7 d.). Apeliantas sumokėjo 612 Eur žyminį mokestį, likusios mokesčio dalies sumokėjimas (1 479 Eur) Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 15 d. nutartimi atidėtas. Nuo tenkintos ieškinio dalies atsakovė turėtų sumokėti 774 Eur žyminio mokesčio: 612 Eur apeliantui ir 162 Eur valstybei, nuo netenkintos ieškinio dalies – apeliantas valstybei 1 317 Eur.
  4. Apeliantas pirmosios instancijos teisme turėjo 1 600 Eur išlaidų advokato pagalbai, o atsakovė – 2 590 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 24 Eur išlaidų už antstoliui pateikto prašymo dėl konkrečios lėšų sumos nustatymo vykdymą. Todėl atsakovė apeliantui turėtų atlyginti 592 Eur šių išlaidų (37 proc.), apeliantas atsakovei – 1 647 Eur išlaidų (63 proc.), o šias sumas įskaičius iš apelianto atsakovei priteistina 1 055 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  5. Už apeliacinį skundą turėjo būti sumokėtas 2 071 Eur žyminis mokestis. Apeliacinis skundas tenkinamas 36 proc. (57 300 Eur/160 275 Eur x 100). Nuo tenkintos skundo dalies atsakovė turėtų sumokėti 746 Eur žyminio mokesčio. Apeliantas yra sumokėjęs 200 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą, nuo likusios mokesčio dalies atleistas. Todėl iš atsakovės priteistina 200 Eur žyminio mokesčio apeliantui ir 546 Eur valstybei.
  6. Apeliantas apeliacinės instancijos teisme turėjo 800 Eur išlaidų už advokato pagalbą, atsakovė – 420 Eur. Todėl apeliantui iš atsakovės priteistina 288 Eur (36 proc. nuo 800 Eur), atsakovei iš apelianto – 269 Eur (64 proc. nuo 420 Eur). Įskaičius šias sumas apeliantui iš atsakovės priteistina 19 Eur.
  7. Įskaičius iš šalių viena kitai priteistinas žyminio mokesčio ir išlaidų už advokato pagalbą sumas (nutarties 33–36 punktai), iš atsakovės apeliantui priteistina 812 Eur žyminio mokesčio, iš apelianto atsakovei priteistina 1 036 Eur už advokato pagalbą, o įskaičius ir šias sumas iš apelianto atsakovei priteistina 224 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  8. Trečiajam asmeniui R. A. priteistina 32 Eur už advokato pagalbą (63 proc. nuo 50 Eur).

13Dėl atsakovės pareikštų prašymų

  1. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 n. birželio 16 d. nutartį, kuria apeliantas atleistas nuo žyminio mokesčio dalies už apeliacinį skundą bei skirti apeliantui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis dėl nepagrįstai pareikšto ieškinio dalies (reikalavimas dėl 300 000 Lt paskolos). Prašymai nepagrįsti.
  2. Nutartis, kuria šalis atleidžiama nuo žyminio mokesčio, negali būti kitos šalies skundžiama (CPK 100 str. 2 d.), ką jau nurodė šioje byloje ir pirmosios instancijos teismas 2016 m. birželio 27 d. nutartyje. Ji yra įsiteisėjusi, todėl ji negali būti peržiūrėta ir nagrinėjant bylą iš esmės apeliacinės instancijos teisme.
  3. Tai, kad kokia nors ieškinio dalis netenkinama, savaime nereiškia asmens piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-224/2005; 2010 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010; kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoti išimtinį atvejį neturi pakankamo pagrindo, jo išimtinumo kriterijaus nepagrindžia ir atsakovė.

14Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

15Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 13 d. sprendimą pakeisti išdėstant jo rezoliucinę dalį taip:

16Ieškinį tenkinti iš dalies.

17Priteisti ieškovui Š. K. iš atsakovės MB „Finsalė“ 60 055,61 Eur skolą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (60 055,61 Eur) nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

18Kitą ieškinio dalį atmesti.

19Priteisti iš ieškovo Š. K. atsakovei MB „Finsalė“ 224 Eur bylinėjimosi išlaidų.

20Priteisti iš ieškovo Š. K. trečiajam asmeniui R. A. 32 Eur išlaidų už advokato pagalbą.

21Priteisti iš ieškovo Š. K. 1 317 Eur, o iš atsakovės MB „Finsalė“ 708 Eur žyminio mokesčio valstybei.

22Kretingos rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi taikytų ir Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartimi pakeistų laikinųjų apsaugos priemonių – 163 031,35 Eur vertės turto areštą – mastą sumažinti iki 60 055,61 Eur ir jas palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

23Nutarties kopiją siųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.

Proceso dalyviai
Ryšiai