Byla e2YT-1013-763/2019
Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

1Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmų teisėjas Rimvydas Petrauskas sekretoriaujant Rūtai Lazauskienei, dalyvaujant pareiškėjai B. U., jos atstovei advokatei Anželikai Meškaitei, suinteresuoto asmens Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos atstovui T. R., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos B. U. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

2Teismas

Nustatė

3pareiškėja B. U. per EPP sistemą pateikusi pareiškimą prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai priklausančiame žemės sklype, esančiame ( - ) Švenčionių r. (unikalus. Nr. ( - )) 1924-1930 metais buvo pastatyta pirtis. Juridinę reikšmę turintis faktas reikalingas įgyvendinant pastato atstatymo teisę saugomojoje teritorijoje. Pareiškime nurodė, kad turimą žemės sklypą paveldėjo iš tėvo, kuris kartu su broliu paveldėjo buvusią pareiškėjos senelio J. B. (U) žemę. Iki nacionalizavimo tai buvo viena namų valda – vienas bendras sklypas su buvusia sodyba, kurį valdė pareiškėjos senelis J. B. (U). Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir nuosavybės teises į senelio žemę, pareiškėjos tėvas V. su jaunesniuoju broliu B. buvusią senelio J. B. (U.) žemę pasidalino ir įregistravo nekilnojamojo turto registre du atskirus sklypus. Pareiškėjos tėvo jaunesniajam broliui B. atitekusią senelio žemės dalį paveldėjo pareiškėjos pusseserė V. P.. Nekilnojamojo turto registre yra įregistruoti du atskiri žemės sklypai: pareiškėjai priklausantis 2,76 ha žemės sklypas, ir V. P., priklausantis 2,77 ha žemės sklypas. Pareiškėjos pusseserės V. P. paveldėtame sklype yra išlikę buvusios senelio J. B. (U.) sodybos pastatai: maždaug iki 1930 metų statytas gyvenamasis namas, svirnas, klojimas, šulinys. Pareiškėjos tėvas V. buvo ištremtas į Sibirą kartu su seneliu 1945 metais, o pareiškėjos tėvo brolis B. nebuvo ištremtas dėl savo jauno amžiaus ir, liko gyventi J. B. (U.) sodyboje kartu su savo motina V. (J. B. žmona). Todėl, kitus, šiuo metu esančius pastatus pareiškėjos tėvo brolis B. pastatė jau vėliau, t. y. sovietmečiu maždaug iki 1985 metų, – tvartą, kiemo rūsį, lauko virtuvę. Tame tarpe, arčiau namų, maždaug 1985 metais buvo pastatyta ir nauja pirtis. Šie faktai pareiškėjai yra žinomi, tačiau, duomenų apie kitam savininkui (pusseserei V. P.) priklausantį žemės sklypą ir, jame esančius pastatus pareiškėja pateikti negali, nes nekilnojamojo turto registras neteikia duomenų apie kitų asmenų valdomą turtą. Pareiškėjos tėvas, grįžęs iš tremties nebegalėjo apsigyventi senelio namuose, nes namus po motinos V. mirties 1958 m., pilnai valdė ir jais naudojosi jaunesnysis brolis B.. Todėl, vėliau, kai buvo atkuriama nuosavybės teisė į senelio žemę, pareiškėjos tėvas su savo broliu (V. P. tėvu) susitarė atsidalinti senelio valdas taip: pareiškėjos tėvui atiteko žemės klypo dalis atokiau nuo gyvenamojo namo, o V. P. tėvui atiteko žemė aplink gyvenamąjį namą, seni išlikę trobesiai, bei sovietmečiu jo pastatyti ūkiniai pastatai. Visiems buvusiems kaimo gyventojams buvo žinoma, kad senelio B. žemėje, atokiau nuo gyvenamojo namo, kaimynams padedant maždaug 1924-1930 metais buvo pastatyta pirtis. Pirtimi tuo metu naudojosi visi kaimo žmonės. Rezistencijos metu pirtyje maudydavosi ir partizanai, kuriuos rėmė kaimo žmonės. Už ryšį su partizanais buvo ištremtas faktiškai visas kaimas. Šias aplinkybės dar iki kreipimosi į teismą pareiškėjai pasakojo senyvo amžiaus ( - ) kaimo gyventojai - B. M. ir A. B.. Pareiškėja ieškojo miške pirties liekanų, tačiau buvusios pirties kiek nors išlikusių pamatų nerado, nes tokių pamatų (kaip šiuo metu yra statoma) nebuvo, pirtis stovėjo ant akmenų. Akmenų miške yra nemažai, sunku juos atskirti, tačiau, kasinėdami buvo aptikę kelias krosnies plytas. Senolių teigimu pirtis sudegė, priežastys galėjo būti įvairios, nurodė, kad kalbama, jog galėjo padegti dėl ryšio su partizanais. Paveldėjusi tėvui priklausiusį žemės sklypą, pareiškėja domėjosi archyviniais dokumentais, siekdama išsiaiškinti buvusių pastatų išdėstymą senelio J. B. (U.) žemėje. Iš Lietuvos centrinio archyvo dokumentų kurių matyti, kad pareiškėjos senelio J. B. (U.) ( - ) kaime turėjo 5,53 ha žemės, jo šeimą sudarė: žmona V., sūnus V. ir B., tačiau, tarp archyve išlikusių ir pareiškėjai pateiktų duomenų apie J. B. (U.) valdytą žemę, kaimynus, eksplikacijos planų ir kitokios buvusios statistikos, duomenų apie sodybos pastatų išdėstymą nebuvo rasta. LR Saugomu teritorijų įstatymas reglamentuoja buvusių sodybų atstatymą (galimybes) tose žemės sklypuose, kurie patenka į regioninių parkų teritorijas, kaip ir pareiškėjai priklausanti žemė. Buvusios sodybos apibrėžimas įstatyme pateikiamas taip: buvusia sodyba yra laikoma vieta žemės sklypo dalyje, kurioje faktiškai buvo teisėtai pastatytas gyvenamosios paskirties pastatas su priklausiniais. Mano, kad šioje byloje teisės taikymo prasme teks spręsti, ar galima atstatyti buvusios sodybos gyvenamojo namo priklausinį, kaip savarankišką statinį. Įstatymo nuostata aiškiai apibrėžia, kad atstatant buvusią sodyba saugomoje teritorijoje, gyvenamasis namas gali būti vienas (nebent būta dviejų). Tačiau, kiek gali būti atstatoma gyvenamojo namo priklausinių - įstatyme nėra kalbama. Pareiškėjos atveju, į buvusią senelio J. B. (U.) valdytą žemę nuosavybės teisė buvo atkurta dviem įpėdiniam (sūnums) lygiomis dalimis. Nurodo, kad pareiškėja neketina atstatyti daugiau, nei jai atitekusiame sklype buvo priklausinių, t. y. ketina atstatyti tik buvusią pirtį, todėl tuo tikslu kreipiasi į teismą, nes juridinio fakto nustatymas turi turėti tam tikras teisines pasekmes. Jeigu tokios pasekmės atsiranda, t. y. nustačius prašomą juridinį faktą, pareiškėja įgys teisę atstatyti J. B. (U.) valdytoje žemėje 1924-1930 metais statytą buvusią pirtį.

4Teismo posėdžio metu pareiškėja B. U. palaikė pareiškime išdėstytas aplinkybes, prašė pareiškimą tenkinti jame išdėstytais argumentais ir pagrindais. Papildomai paaiškino, kad pirtis galėjo būti pastatyta laikotarpyje tarp 1924-1934 metų. Ja naudojosi kaimo bendruomenė, tai prisimena ir tos vietovės gyventojas B. M., kuris yra 96 metų amžiaus, o vaikystėje piemenavo ( - ) kaime. Jis ir parodė vietą, kurioje ta pirtis stovėjo. Deja, pokario metais ji sudegė (manoma, kad buvo tyčia stribų sudeginta, nes joje nakvodavo ir Lietuvos partizanai). Jos senelis J. B. (U.) dėl ryšių su partizanais buvo ištremtas į Sibirą. Ten buvo ištremtas ir jos tėvas V. U. (pareiškėja pripažinta nukentėjusiu nuo 1939-1990 metų okupacijų asmeniu, byloje pateiktas pažymėjimas). Pirties liekanų nėra išlikę (pasisekė surasti tik plytą nuo krosnies), nes ji nebuvo pastatyta ant pamatų, o tiesiog ant akmenų. Anksčiau buvo vienas sklypas, kuris po senelio mirties atiteko dviem jo sūnums – V. ir B., tačiau pastatai (kai kuriuos iš jų jis pasistatė sovietmečiu) liko B. U. (atkūrus J. B. (U.) nuosavybės teises ir vėliaus turtą paveldėjus jo įpėdiniams) priklausančiame sklype. Ji prašo tik nustatyti teisinę galią turintį faktą, kad ( - ) kaime, nurodytoje vietoje iš tikrųjų stovėjo pirtis.

5Pareiškėjos atstovė advokatė Anželika Meškaitė, palaikydama pareiškime nurodytas aplinkybes bei baigiamojoje kalboje išdėstytus argumentus, prašė pareiškimą tenkinti kaip įrodytą. Ji pažymėjo, kad reikia išspręsti teisės taikymo klausimą. Jos manymu, buvusioje sodyboje (jos žemės sklype, kuris vėliau buvo padalintas į keletą) galima atstatyti tik vieną gyvenamąjį namą, tačiau tai neturėtų liesti priklausinius. Iš Nekilnojamojo turto registro matyti, kad senieji pastatai pastatyti 1925-1930 metai (yra nauja pirtis pastatyta 1985 m.). Liudytojo B. M. parodymais prie ežero buvo viena didelė pirtis, kurioje prausėsi visas kaimas ir kuri pokaryje sudegė, suformavus sklypus, pirtis pateko į J. B. sklypo teritoriją. Kitas liudytojas V. P. parodė, kad jis dalyvavo kartu su jau mirusiu A. B., ir kuris parodė kur buvo pirtis, būtent prie ežero. Pati pareiškėja parodė, kad su pusbroliu, kuris gyvena užsienyje, kartu ieškojo pirties lieknų, abudu kasinėjo ir rado pirties akmenų, krosnies plytų liekanų, tačiau šiuo metu žiemą, tai neįmanoma užfiksuoti. LR saugomų teritorijų įstatyme nėra reglamentuota, kiek žemės sklype, esančiame regioninio parko teritorijoje, kuriame buvo sodyba (gyvenamasis namas su priklausiniais) gali būti atstatyta priklausinių, kaip savarankiškų statinių. Pareiškėja neketina atkurti – atstatyti daugiau, nei buvo statinių, ji nesiekia antros sodybos atkurti, ketina tik atstatyti tik vieną statinį – buvusią pirtį. Atstovės manymu pareiškimas atitinka CPK 444 str. ir 445 str. nuostatas, toks juridinę reikšmę turintis faktas nustatytinas ir jis sukels teisines pasekmes. Pareiškėja nesiekia atkurti daugiau pastatų nei jų buvo sklype, tai yra buvusios sodybos priklausinys- pirtis. Prašo remtis liudytojų parodymais.

6Suinteresuotas asmuo Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija atsiliepime į pareiškimą nurodė, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, kuriame pareiškėja prašo nustatyti buvusios pirties juridinę reikšmę turintį faktą, bendras plotas - 2,76 ha, pagrindinė naudojimo paskirtis - žemės ūkio. Šiam žemės sklypui nustatytos specialiosios naudojimo sąlygos: miško naudojimo apribojimai, vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos, nacionaliniai ir regioniniai parkai, kraštovaizdžio draustiniai. Pareiškėja tikslu įgyvendinti pastato atstatymo teisę saugomoje teritorijoje, nori nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jai priklausančiame žemės sklype, kuris yra saugomoje teritorijoje - Labanoro regioniniame parke ir pagal Labanoro regioninio parko tvarkymo planą (patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013-03-28 įsakymu Nr. Dl-219), patenka į kompleksinį ( - ) kraštovaizdžio draustinį, 1924-1930 metais buvo pastatyta pirtis. Apsaugos, tvarkymo ir kontrolės teisinius pagrindus, veiklą saugomose teritorijose reglamentuoja Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas, kurio 9 str. 3 d. nustatytas statybų (tame tarpe ir buvusių sodybų ir jų priklausinių atstatymo, bei naujų sodybų ir jų priklausinių statybos) gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose reglamentavimas, pagal kurį Saugomų teritorijų įstatymas suteikia teisę gamtinio ar kompleksinio draustinio teritorijoje statyti (atstatyti) naujus (buvusius) statinius tik žemės sklype esančioje (esamoje) ar buvusioje sodyboje (buvusios sodybos juridinį faktą nustatant teismo sprendimu). Buvusios sodybos apibrėžimas yra pateikiamas Saugomų teritorijų įstatymo 2 str. 52 d., pagal kurį, buvusia sodyba yra laikoma vieta žemės sklypo dalyje, kurioje faktiškai buvo teisėtai pastatytas vieno arba dviejų butų gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais ar be jų, tačiau neišliko dėl susidariusių aplinkybių (nugriautas, sugriuvo, sudegė ar kitaip sunyko), kai jo buvimo faktas ir vieta nustatyta pagal valstybės archyvuose saugomus kartografinius dokumentus, o jeigu jie neišlikę, - nustatant juridinį faktą teismo sprendimu. Saugomų teritorijų įstatymas numato galimybę gamtinių ir kompleksinių draustinių teritorijose esančiuose privačiuose žemės sklypuose atstatyti sunykusią pirtį tik tuo atveju, jei būtu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad asmeniui priklausančiame žemės sklype yra anksčiau buvusi sodyba, kurią sudarė gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniu - pirtimi. Direkcijos manymu, vertinant pareiškime nurodomas aplinkybes, taip pat būtina vadovautis pagal analogiją minėtam įstatymui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika juridinę reikšmę turinčio buvusios sodybos fakto nustatymo bylose. Priešingu atveju susidarytų teisinė situacija, kai vietoje vienos sodybos būtų atkuriamos kelios. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra suformuota taisyklė, kad pagrindinis sodybos atitinkamame žemės sklype elementas yra gyvenamasis pastatas bei ne kartą priimtose nutartyse pasisakyta, kad vien tik ūkio pastatų buvimo faktas, neįrodžius, kad sklype buvo ir gyvenamasis namas, neduoda pagrindo išvadai apie sodybos buvimą padaryti. Pareiškėja nurodo, kad nuosavybės teisės į jos senelio (J. B. (U.)) žemę atkūrimo metu, pareiškėjos tėvas (V.) su savo broliu B. (Pareiškėjos pusseserės V. P. tėvu) atsidalino senelio valdas taip, kad pareiškėjos tėvui atiteko žemės sklypo dalis atokiau nuo gyvenamojo namo, o jo broliui B. (V. P. tėvui) atiteko žemė aplink gyvenamąjį namą, seni išlikę trobesiai, bei sovietmečiu jo pastatyti ūkiniai pastatai. Nekilnojamojo turto registre yra įregistruoti du atskiri žemės sklypai, suformuoti iš anksčiau J. B. priklausiusios sodybos valdos: pareiškėjai priklausantis žemės sklypas 2,76 ha ploto ir pareiškėjos pusseserei V. P. priklausantis paveldėtas žemės sklypas 2,77 ha ploto. V. P. paveldėtame žemės sklype yra išlikę buvusios senelio J. B. (U.) sodybos pastatai: maždaug iki 1930 metų statytas gyvenamasis namas, svirnas, klojimas, šulinys. Taigi, pareiškėjai priklausančiame žemės sklype nėra buvusios sodybos, kurioje anksčiau gyveno J. B., kadangi ši sodyba, kuria sudaro gyvenamasis namas, svirnas, klojimas, šulinys šiuo metu yra gretimame, pareiškėjos pusseserei V. P. priklausančiame žemės sklype, todėl Pareiškėjos prašomas nustatyti buvusios pirties juridinę reikšme turintis faktas nesukurs jokiu teisinių pasekmių Pareiškėjai, nes teisines pasekmes - buvusios pirties atstatymą Pareiškėjai priklausančiame žemės sklype, gali sukelti tik juridinio fakto dėl buvusios sodybos, o ne dėl atskiro sodybos priklausinio nustatymas. Saugomų teritorijų įstatymas nesuteikia pareiškėjai jos siekiamos įgyti teisės jai priklausančiame žemės sklype atstatyti galimai buvusią pirtį, kuri galėjo būti gretimame V. P. priklausančiame žemės sklype esančios ir anksčiau J. B. priklausiusios sodybos priklausinys. Prašo pareiškimo netenkinti.

7Teismo posėdžio metu suinteresuoto asmens Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijos atstovas T. R., palaikydamas atsiliepime į pareiškimą nurodytas aplinkybes, prašė pareiškimą atmesti kaip neįrodytą. Papildomai pabrėžė, kad pareiškėjai priklausančiame žemės sklype nėra buvę sodybos, kurioje anksčiau gyveno jos senelis J. B.. Ši sodyba, kurią sudaro gyvenamasis namas, svirnas, klojimas, šulinys, šiuo metu yra gretimame, pareiškėjos pusseserei V. P. priklausančiame žemės sklype, todėl prašomas nustatyti juridinę reikšme turintis faktas nesukurs jokių teisinių pasekmių, nes tokias pasekmes - buvusios pirties atstatymą pareiškėjai priklausančiame žemės sklype, gali sukelti tik juridinio fakto dėl buvusios sodybos, o ne dėl atskiro sodybos priklausinio nustatymas. Saugomų teritorijų įstatymas nesuteikia pareiškėjai jos siekiamos įgyti teisės jai priklausančiame žemės sklype atstatyti galimai buvusią pirtį, nes jai dabar priklausančiame žemės sklype gyvenamojo namo niekada nebuvo. įstatymas nesuteikia pareiškėjai atkurti buvusią pirtį, todėl pareiškimas atmestinas.

8Teismo posėdyje apklaustas liudytojas V. P., parodė, kad jis prieš pora metų rugpjūčio mėnesio pabaigoje vežė dėdę A. B. iš Švenčionėlių m., į ( - ) kaimą, kur buvo jo tėviškė. Tos kelionės tikslas buvo toks, kad dėdė papasakojo apie savo gyvenimą, gimtinę ( - ) kaime, ir norėjo pasivažinėti. Tada kartu važiavo pareiškėja B. U. ir Bi, jis parodė pirtį ant ežero pakrantės, ir papasakojo, kad kai ji buvo, tai visas kaimas naudojosi ta pirtimi. Bi. prisiminė, kad kai buvo mažas, mama jį vesdavo į tą pirtį praustis. Pasakojo, kad buvo gana didelė pirtis su priepirčiu. Pasakojo, kad pirtis buvo iki tol kol sudegė (teismo posėdyje liudytojas žemės sklypo plane parodė pirties vietą). Žino, kad A. B. mirė. Aukščiau esančiame sklype gyvena Birutės pusseserė, tame sklype yra pastatai, tvartai – sodyba ganėtinai apleista, žolė būna nupjaunama.

9Teismo posėdyje apklaustas liudytojas B. M., gim. 1922 m., parodė, kad jis yra 96 metų amžiaus. Gyveno (( - ). Gerai žino ( - ) kaimą, kaime yra ( - ) ežeras, aplinkui dar yra 5 ežerai (išvardina ežerų pavadinimus). Gerai pažinojo J. B. (U.) – Ju. vadino. Turėjo jis sūnų V., o kitas sūnus jaunesnysis, gal 5 metų buvo, B.. Prisimena kaip B. mažąjį mokė ežere plaukti. Būdamas apie dešimties metų jis piemenavo ( - ) kaime, pasamdytas buvo pas B. K. ganyti karvių. Ten gyveno 5 šeimos ir visi buvo Bi. Ju. turėjo apie 5 ha žemės. Atsimena, kad J. B. sodyboje prie ežero stovėjo didelė pirtis, kurioje prausėsi visas kaimas. Atsimena, kad prie Juliaus pirties varydavo karves ežeran, ten buvo aikštė. Viena pirtis buvo visom šeimom, visi eidavo kas šeštadienį – pasikeisdami kas šeštadienį kūrendavo, ir jis prausdavosi toje pirtyje. Ir 14 metų piemenavo. Vėliau užėjo tarybų valdžia, Išvežė sūnų V. ir tėvą, o liko Jul. (motina) ir B. gal apie 16 metų amžiaus. Sklypus padalino, ir pirtis atiteko Juliaus sklypui. B. buvo jaunas, pirtis dūminė be kamino, tai jis gal neturėjo įgūdžių, kad reikia valyti ir suodžius, o jis užkūrė, ir užsidegė pirtis. Pats matė gaisrą, nes tuo metu ateidavo pas tetą, apie 19-20 metų amžiaus jis tada buvo – po karo gaisras įvyko.

10Pareiškimas atmestinas.

11Išnagrinėjus bylą nustatyta, kad pareiškėjai B. U. nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis ( - ) k., Labanoro sen., Švenčionių r. (unikalus. Nr. ( - )), kurį ji paveldėjo 2015-05-18 paveldėjimo teisės liudijimu po savo tėvo V. B. (U.) mirties. Pareiškėja prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą sieja su galimu statybos leidimo išdavimu (pirties atstatymui) jai priklausančiame žemės sklype.

12Taigi, nagrinėjamos civilinės bylos esminis ir pagrindinis klausimas – ar pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esantys akmenys ir plytos (sodybos liekanos) yra buvusio pagrindinio sodybos daikto - gyvenamojo namo, anuomet priklausiusio pareiškėjos seneliui J. B. (U.) nuosavybės teise (kaip nurodė pareiškėja) priklausinio pamatai, tai yra buvo pirtis. Kita vertus, jeigu pamatai yra ne pagrindinio daikto – gyvenamojo namo, o ūkinio pastato liekanos, kam ūkinis pastatas priklausė, neturi teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje, nes ūkinio pastato buvimas žemės sklype jokių teisinių pasekmių žemės sklypo šiuo atveju savininkui nesukelia. Tačiau, kaip minėta, pareiškėja teigia, jog jos žemės sklype yra likusios būtent senelio priklausiusios sodybos priklausinio liekanos. Kasacinis teismas, aiškindamas Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtintą išimtį, yra pažymėjęs, kad pirmiausia reikšminga buvusių ar esamų statinių buvimo vieta: jei negalima nustatyti iš statinių liekanų ar pažymėjimo vietovės dokumentuose ar teismo sprendimu vadovaujantis įrodymais juridinio fakto, kur buvo statiniai, žemės savininkui neatsiranda teisė statyti jo pageidaujamoje vietoje kitokius nei su draustinio tikslais susijusius statinius. Tais atvejais, kai žemės savininkas siekia įgyvendinti šią išimtinę įstatyme įtvirtintą teisę, be šios aplinkybės, kur buvo sodyba, privalo įrodyti tokiai teisei atsirasti ir būtiną aplinkybę, kokie statiniai buvo sodyboje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, bylos Nr. 3K-3-48/2013). Sprendžiant klausimą dėl juridinę reikšmę turinčio sodybos buvimo vietos fakto nustatymo, reikia nustatyti, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo ribose buvo sodyba – gyvenamasis namas su priklausiniais. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatų aiškinimo, pagal kurį: tuo atveju, kai nustatoma, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, kuris yra draustinyje, nėra buvę gyvenamojo namo – pagrindinio sodybos objekto ir pareiškėjui dėl susidėjusios žemėnaudos teko ta žemės sklypo dalis, kurioje buvo gyvenamojo namo priklausiniai (antraeiliai daiktai), dalis sodybos pastatų ir (ar) sodybos liekanų ir pan., tai juridinę reikšmę turintis faktas dėl sodybos buvimo negali būti nustatomas; priešingu atveju susidarytų teisinė situacija, kai vietoje vienos sodybos būtų atkuriamos kelios; toks įstatymo aiškinimas paneigtų įstatyme nustatytus saugomų teritorijų steigimo tikslus ir Civilinio kodekso nuostatas dėl pagrindinių ir antraeilių daiktų (Saugomų teritorijų įstatymo 3 straipsnis, CK 4.19 straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-259/2008). Įrodinėjant buvusios sodybos faktą statinių ir sodų fizinio buvimo būdu įrodymais gali būti bet kurie faktiniai duomenys. Tai gali būti ir faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, specialisto išvada, topografinė nuotrauka, pateiktos vaizdo medžiagos (fotonuotraukų su atitinkamais aprašais ir schemomis), detalus planas. Teismų praktikoje yra konstatuota, kad buvusi sodyba – tai sodyba, kurios buvimo faktas įrodytas istoriniais–archyviniais dokumentais ar teismo sprendimu. Istoriniu – archyviniu dokumentu gali būti laikomas nustatyta tvarka iš Nacionalinio dokumentų ar kito fondo nustatyta tvarka gauti dokumentai, kuriuose užfiksuota atitinkamo Lietuvos istorijos laikotarpio informacija. Tuo atveju, jei buvusios sodybos faktas įrodinėjamas tos teritorijos planais, žemėlapiais ar panašiais dokumentais, teismas turi vertinti pateiktus įrodymus (istorinius – archyvinius dokumentus ir kitus įrodymus) patikimumo ir pakankamumo aspektais. Kai iš žemėlapio neįmanoma nustatyti konkretaus sklypo ribų ir konkrečių pastatų buvimo tikslių koordinačių, nes jame nėra įbraižytų žemės sklypo ribų, nėra prijungtų prie bylos kompetentingų institucijų žemėlapio paaiškinimų, žemėlapyje nepažymėti konkrečios sodybos statiniai, toks žemėlapis negali būti laikomas patikimu ir tiksliu, o duomenys neatitinka istoriniams – archyviniams dokumentams keliamų reikalavimų.

13Teismo nuomone, pareiškėja byloje neįrodė pagrindinio sodybos pastato - gyvenamojo namo buvimo fakto jai priklausančiame nuosavybės teise žemės sklype. Atkreiptinas dėmesys, kad įrodinėjimas juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo bylose yra specifinis, įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, neišvengiamai daromos prielaidos. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-98/2009, 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2009). Aplinkybės, jog pareiškėja priklausančiame žemės sklype rado akmenų ir galimai pirties pečiaus plytų, tai neįrodo sodybos buvimo vietos pareiškėjos žemės sklype ir tai nėra laikytina įrodymais, kurie net nėra jokiomis priemonėmis užfiksuoti. Teismas nesivadovauja kaip įrodymais, pagrindžiančiais pirties, tai yra sodybos priklausinio buvimo faktą pareiškėjos žemės sklype, liudytojų V. P., kuris teismo posėdyje papasakojo apie jo sužinotą informaciją apie buvusią pareiškėjos sklype pirtį iš jau mirusio A. Bi., kurio tėviškė buvo ( - ) kaime, pasakojimo, ir B. M. parodymais, kad jis gerai prisimena pareiškėjos senelio ir tėvo sklype buvusią pirtį, kad pats joje jaunystėje prausėsi, žino jos sudegimo aplinkybes, ir kurie galėtų būti vertinami kaip netiesioginiai įrodymai dėl pirties pareiškėjos sklype buvimo fakto, nes įrodymai prieštarauja Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo nuostatoms, kurio 9 str. 3 d. nustatytas statybų (tame tarpe ir buvusių sodybų ir jų priklausinių atstatymo, bei naujų sodybų ir jų priklausinių statybos) gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose reglamentavimas, pagal kurį Saugomų teritorijų įstatymas suteikia teisę gamtinio ar kompleksinio draustinio teritorijoje statyti (atstatyti) naujus (buvusius) statinius tik žemės sklype esančioje (esamoje) ar buvusioje sodyboje (buvusios sodybos juridinį faktą nustatant teismo sprendimu). Saugomų teritorijų įstatymas numato galimybę gamtinių ir kompleksinių draustinių teritorijose esančiuose privačiuose žemės sklypuose atstatyti sunykusią pirtį tik tuo atveju, jei būtu nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad asmeniui priklausančiame žemės sklype yra anksčiau buvusi sodyba, kurią sudarė gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniu – pirtimi, tačiau iš pareiškėjos, liudytojų, suinteresuoto asmens paaiškinimų, bylos medžiagoje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, jog Nekilnojamojo turto registre yra įregistruoti du atskiri žemės sklypai: pareiškėjai priklausantis 2,76 ha žemės sklypas, ir V. P., priklausantis 2,77 ha žemės sklypas, ir būtent pareiškėjos pusseserės V. P. paveldėtame sklype yra išlikę buvusios senelio J. B. (U.) sodybos pastatai: maždaug iki 1930 metų statytas gyvenamasis namas, svirnas, klojimas, šulinys.

14Teismas sutinka su suinteresuoto asmens Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškimą nurodytais nesutikimo su pareiškimu argumentais ir jų nekartoja. Esant išdėstytoms aplinkybėms pareiškėjos B. U. pareiškimas atmestinas kaip neįrodytas.

15Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 159, 263-270 str. str., teismas

Nutarė

16Atmesti pareiškėjos B. U. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

17Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmus teisėjas

Proceso dalyviai
Ryšiai