Byla 2-1085-614/2018
Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo. Teismas

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, sekretoriaujant R. A., dalyvaujant ieškovų atstovui advokato padėjėjui V. K., atsakovo BAB banko Snoras atstovui advokatui D. B., atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atstovui M. B., ieškovams nesant, viešame žodiniame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. A., V. D., R. T. J. K., D. P., R. G. G., D. T., V. Z., R. N. ir V. Č. ieškinį atsakovams BAB bankui „Snoras“ ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo. Teismas

Nustatė

2Ieškovai ieškiniu, dubliku ir pareiškimais dėl ieškinio pagrindo ar dalyko pakeitimo prašė pripažinti negaliojančiomis: 1) V. A. 2011-07-28 su atsakovu AB banku „Snoras“ sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr.FO20110728Z990005; 2) V. D. 2011-06-29 su atsakovu AB banku „Snoras“ sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr.FO20110629V990002; 3) R. T. J. K. 2011-05-18 su atsakovu AB banku „Snoras“ sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110518L990009; 4) D. P. 2010-11-06 su atsakovu AB banku „Snoras“ sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr.FO20111116K990005; 5) R. G. G. su atsakovu AB banku „Snoras“ 2011 m. birželio 29 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110629Z990004; 6) D. T. su atsakovu AB banku „Snoras“ 2011 m. liepos 18 d. sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110718S990004; 7) V. Z. su atsakovu AB banku „Snoras“ 2011-07-04 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110704L990015; 8) R. N. su atsakovu AB banku „Snoras“ 2011-05-23 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110523V990007; 9) V. Č. su atsakovu AB banku „Snoras“ 2011-04-12 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110412L990003, bei taikyti restituciją - pripažinti ieškovų sumokėtas pagal šias sutartis sumas AB bankui „Snoras“ ieškovų lėšomis jų asmeninėse sąskaitose, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ ir įpareigoti atsakovą VĮ Indėlių ir investicijų draudimas išmokėti ieškovams indėlių draudimo išmokas, vadovaujantis UĮIDĮ nustatyta tvarka ir sąlygomis.

3Ieškovai nurodė, kad nei vienam ieškovui nebuvo paaiškinta, kad banko siūlomas produktas (obligacijos) yra rizikingesnis už terminuotąjį indėlį, kad jam negalioja įstatymuose numatytas indėlių draudimas. Priešingai, ieškovams buvo siūloma geriau pirkti obligacijas, akcentuojant didesnę grąžą bei patikinant, jog tokia investicija yra tokia pat saugi, kaip pinigų įnešimas į indėlio sąskaitą. Ieškovams raštu buvo nurodyta, kad siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas, todėl jie pagrįstai manė, kad draudimo apsauga obligacijoms galioja ir nėra rizikos, kad pinigai, sumokėti už obligacijas, bus prarasti. Ieškovai siekė laikyti savo sukauptas lėšas banke laikyti kaip saugius indėlius, kai tuo tarpu bankas siekė pritraukti papildomas, trūkstamas lėšas sudarant su klientais obligacijų sutartis. Ieškovai nebuvo iš anksto nusprendę įsigyti obligacijas, juos atvykus į banką įkalbėjo banko darbuotojai. Taigi, ieškovų valia neatitiko sutarties turinio, t.y. ginčijami sandoriai buvo sudaryti suklydimo įtakoje. Atsakovas mokėjo savo darbuotojams priedus prie atlyginimo už sudarytas obligacijų pasirašymo ir indėlių sertifikatų įsigijimo sutartis, darbuotojams buvo nurodyta sudaryti kuo daugiau obligacijų sutarčių. Šia aplinkybę įrodo 2011-04-05 atsakovo valdybos sprendimas ir šiuo sprendimu patvirtintos banko ir jo finansinės grupės darbuotojų skatinimo taisyklės. Tie darbuotojai, kurie nesudarydavo jiems nustatyto minimalaus sutarčių skaičiaus, turėdavo pasiaiškinti savo vadovybei. Taigi banko vardu sudarinėję sutartis asmenys buvo be kita ko ir asmeniškai suinteresuoti įkalbėti klientus sudaryti tokias sutartis, todėl jie buvo labai aktyvūs, vykdė agresyvią rinkodarą, akcentuodavo tik obligacijų privalumus, neišaiškindami klientams tokių investicijų rizikingumo. Sudarytose sutartyse nėra įvardyti atvejai, kai indėliai ir įsipareigojimai investuotojams nėra draudžiami, todėl bankas sudarė ieškovams prielaidas manyti, jog jų įsipareigojimai pagal obligacijų pasirašymo sutartis yra apdrausti indėlių draudimu. Atsakovas bankas „Snoras“ sudarydamas ginčijamus sandorius teikė investicines paslaugas, todėl ši jo veikla patenka taip pat ir į LR finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau - FPRĮ) taikymo sritį (FPRĮ 2 str. 2 d.). Atsakovas nevykdė įstatyme numatytos jam pareigos ir nesudarė galimybių susipažinti su obligacijų emisijos produktais, jų ieškovams neįteikė, neišaiškino investicijų rizikingumo. Obligacijų pasirašymo sutartyse esantis 1.22 punktas neatitinka tikrovės, nes ieškovai nebuvo supažindinti su šiais dokumentais, nei su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant. Atsakovas BAB bankas „Snoras“ nesurinko įrodymų apie ieškovų finansinę padėtį, patirtį investavimo srityje, jų tikslus. Konstatuotina, kad atsakovas pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 5 ir 6 dalių reikalavimus. Šiuo atveju suklydimas turėjo esminės reikšmės, nes ieškovai sudarė sandorius su prielaida, kad egzistuoja indėlių draudimo apsaugos šiems sandoriams, kuri, kaip paaiškėjo vėliau, buvo klaidinga. Ieškovai iš viso nesuprato, kad pasirašydami banko pateiktą sutartį, jie tampa ne indėlininkais, o investuotojais ir kokios iš to kyla rizikos. Ieškovai yra neprofesionalūs investuotojai, todėl būtų neteisinga, jei jie turėtų prisiimti riziką dėl sandorio esminių sąlygų klaidingo supratimo. Atsakovas bankas „Snoras“ tuo tarpu yra profesionali, licencijuota kredito įstaiga, ir pagal jos atžvilgiu taikytinus teisės aktus jai tenka pareiga tinkamai išaiškinti klientams visų jos teikiamų paslaugų esmę bei paaiškinti kylančias rizikas. Kadangi šios pareigos netinkamas vykdymas lėmė esminį neprofesionalaus investuotojo suklydimą, todėl atsakovas turėtų prisiimti iš viso to kylančias neigiamas pasekmes. Svarbi aplinkybė yra ta, kad bankas klientams pateikdavo standartinę sutarties formą ir ieškovai sutartį sudarydavo prisijungimo būdu. Visiems ieškovams informacija apie siūlomą produktą buvo pateikta žodžiu ir banko darbuotojai paruoštoje sutarties formoje tik parodydavo ieškovams, kurioje vietoje jiems reikia pasirašyti. Visą sutarčių ir jų priedų paketą tokiu atveju turėjo sudaryti daugiau kaip 80 puslapių. Objektyviai vertinant, prieš pasirašant sutartis ieškovams fiziškai nebuvo įmanoma perskaityti visų šių dokumentų. Negana to, minėti sutarčių priedai ieškovams realiai netgi nebuvo įteikti. Taigi, esant abejonių, ar bankas suteikė visą reikalingą informaciją ieškovams, šią aplinkybę reiktų vertinti ieškovų naudai. Ieškovai nebūtų sudarę šių sutarčių, jeigu minėtą informaciją būtų žinoję. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad ieškovai ginčijamus sandorius sudarė dėl esminio suklydimo, kurį nulėmė atsakovo AB banko „Snoras“ neteisėti veiksmai. Nei vienas ieškovas neturėjo pakankamai įgūdžių ir patirties, kad galėtų įvertinti riziką. Ieškovai taip pat rėmėsi CK 1.91 str., nurodė, kad bankas nuslėpė esmines aplinkybes, kuriuos žinodami ieškovai nebūtų sudarę sutarčių. Atsakovas jau 2011-01-18 Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr.03-02 buvo informuotas apie 2010 m. rugsėjo mėnesį atlikto inspektavimo metu nustatytus pažeidimus ir įpareigotas juos pašalinti, bankas pažeidė LR bankų įstatymo reikalavimus ir savo veiklos trūkumų nepašalino. Ši informacija turėjo būti atskleista atsakovo išleistuose obligacijų emisijų prospektuose, atsakovas turėjo informaciją pateikti Vertybinių popierių komisijai, atitinkamai paskelbti Centrinėje informacijos bazėje, savo tinklapyje (LR Vertybinių popierių įstatymo 2 str. 36 d., 6 str. 1 d., 18 str.). Tačiau atsakovas to neapdarė, slėpė reikšmingą informaciją ir nuo ieškovų, ir nuo Lietuvos banko ir tokiu būdu suklaidino ieškovus, siekdamas prisivilioti kuo daugiau lėšų iš neprofesionalių klientų, sąmoningai nutylėdamas savo veikos trūkumus. Tikroji banko padėtis – kad ji žymiai blogesnė nei anksčiau, paaiškėjo tik 2011-11-24, kai buvo paskirtas laikinasis administratorius. Pripažinus sutartis negaliojančiomis yra taikytina restitucija, tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsakovui bankui „Snoras“ yra iškelta bankroto byla ir jis negali būti įpareigotas grąžinti ieškovams lėšų kita tvarka, negu pagal Įmonių bankroto įstatyme nustatytą kreditorių eiliškumą, restitucijos būdas yra pakeistinas. Pritaikius restituciją, ieškovų sumokėtos už obligacijas lėšos yra laikytinos piniginėmis lėšomis jų asmeninėse sąskaitose. Remiantis šiomis įstatymo nuostatomis, ieškovams priklausančios lėšos yra laikytinos indėlių draudimo objektu, todėl įvykus draudiminiam įvykiui - banko „Snoras“ bankrotui, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ privalo išmokėti ieškovams indėlių draudimo išmokas. Atsakovui bankui „Snoras“ iškėlus bankroto bylą ieškovai negali savo teisių ir interesų adekvačiai apginti kitais gynimo būdais, t.y. kreditorinių reikalavimų patvirtinimu bankroto byloje ir galimu daliniu patenkinimu. Pripažinus sutartis negaliojančiomis yra taikytina restitucija, tačiau atsižvelgiant į tai, kad Atsakovui bankui „Snoras“ yra iškelta bankroto byla ir jis negali būti įpareigotas grąžinti ieškovams lėšų kita tvarka, negu pagal Įmonių bankroto įstatyme nustatytą kreditorių eiliškumą, restitucijos būdas yra pakeistinas. Pritaikius restituciją, ieškovų sumokėtos už obligacijas lėšos yra laikytinos piniginėmis lėšomis jų asmeninėse sąskaitose ir todėl laikytinos indėlių draudimo objektu. Įvykus draudiminiam įvykiui - banko „Snoras“ bankrotui, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ privalo išmokėti ieškovams indėlių draudimo išmokas (b.l. 1-18, 1 t., b.l. 1-11, 4 t., b.l. 91-103, 4 t., b.l. 37-51, 5 t.).

4Atsakovas BAB bankas „Snoras“ atsiliepimais į ieškinį ir į prašymus dėl ieškinio pagrindo pakeitimo bei tripliku prašė ieškinį atmesti. Atsakovas nurodė, kad ieškovai buvo banko klientai, atsakovas nurodė ankstesnius ieškovų sandorius su banku ir tai, jog banko bankroto byloje yra patvirtinti finansiniai ieškovų reikalavimai. Atsakovo nuomone nėra įrodytų pagrindų, dėl kurių ginčo sandoriai galėtų būti pripažinti negaliojančiais, kaip sudaryti dėl suklydimo (CK 1.90 str., CPK 12, 178 str.). Ieškovai turi įrodyti, kad suklydo iš esmės. Svarbu aiškintis ieškovų elgesį prieš ginčo sutarčių sudarymą, sudarant sutartis ir po jų sudarymo. Ieškovai savo reikalavimus iš esmės grindžia tuo, kad ginčo sutarčių sudarymo metu jie neva nebuvo supažindinti su investavimo į obligacijas rizikomis, suklydo dėl banko darbuotojų kaltės. Ieškovai nurodo neva suprato ir laikė ginčo sutartis terminuotojo indėlio sutartimis, ar kad jų įsigytos finansinės priemonės (obligacijos) yra apdraustos indėlių draudimu. Ieškinio teiginiai yra deklaratyvūs, neparemti jokiais įrodymais ir neturi nieko bendro su obligacijų platinimo AB banke SNORAS praktika. Atsakovo įsitikinimu, ginčo sutarčių sudarymo metu ieškovų valia buvo nukreipta iš esmės tik į didesnės finansinės naudos gavimą, ką iš esmės patys ieškovai ir pripažįsta. Ginčijamų sandorių sudarymo metu banko siūlomų terminuotųjų indėlių palūkanų normos už indėlį buvo žymiai mažesnės nei obligacijų. Ieškovams, kaip apdairiems, protingiems ir rūpestingiems asmenims, turėjo kilti papildomų klausimų dėl palūkanų už terminuotuosius indėlius ir obligacijas skirtumo. Nesiaiškindami, kodėl už neva tapačius produktus bankas siūlo skirtingas palūkanas, nesiaiškindami galimų su didesnę finansinę grąžą susijusių rizikų, ieškovai pasirinko pelningesnius variantus. Kitaip tariant, ieškovai priimdami galutinį sprendimą dėl ginčo sutarčių sudarymo vadovavosi išimtinai galimybe gauti didesnę finansinę grąžą. Šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis, jie patys sprendžia ar sudaryti sutartį ar ne. Sutarties laisvės principas taip pat reiškia, kad sutarties šalys turi teisę susitarti dėl sutarties sąlygų. Dauguma ieškovų sutartis banke sudarė kelis ar keliolika kartų, todėl turėjo suprasti sutarčių skirtumus. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, ji privaloma šalims. Sandorių negaliojimo institutas turi esminę paskirtį – tiek tikrinti sandorių teisėtumą, tiek užtikrinti teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą, todėl sandorio naikinimas be pakankamo pagrindo šiam tikslui prieštarautų. Net ir sudarę ginčo sutartis ieškovai turėjo pakankamai laiko detaliau išnagrinėti gautus dokumentus, pasikonsultuoti su specialistais, taip pat ir kreiptis konsultacijos į patį banką. Ieškovai šiomis galimybėmis nepasinaudojo. Ieškovai puikiai suvokė, kokias sutartis sudaro, todėl suprato visas šių sutarčių esmines ir patiems ieškovams rūpimas sąlygas arba nors ir nesuprato, tačiau turėjo visas galimybes suprasti, o būdami atidžiais ir rūpestingais privalėjo pareikalauti daugiau informacijos apie sudaromų sandorių ir terminuotųjų indėlių skirtumus. Ieškovai nebuvo suklydę iš esmės, o jeigu suklydo, tai dėl savo neatidumo ir nerūpestingumo, todėl tenkinti ieškinį pagal CK 1.90 str. pagrindo nėra.

5Atsakovas privalėjo vadovautis FPRĮ, į rinką išleidžiamas finansines priemones turėjo apskaityti ir apskaitė remiantis Įstatymo 64 str. fiksuodamas įrašais asmeninėse ieškovų finansinių priemonių sąskaitose. Anot ieškovų, juos suklaidino Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių: „kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ dalies 3 p. šešto papunkčio sąlyga: „ - siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas;“. Ieškovai teigia, kad suklydo dėl esminės ginčo sandorių aplinkybės. Anot ieškovų tokia aplinkybe laikytina tai, kad obligacijoms negalioja indėlių draudimas pagal IĮIDĮ. Ieškovai suklydo neva dėl to, kad banko darbuotojai jų neįspėjo apie investavimo į obligacijas rizikas, ir netgi teigė, kad obligacijos yra valstybės apdraustos indėlių draudimu. Tokia ieškovų pozicija yra visiškai nepagrįsta vien dėl to, kad ginčo sutartyse apskritai nėra jokių sąlygų, reglamentuojančių obligacijų (ne)draudimą. Atsakovo vertinimu šis ieškinio argumentas laikytinas tik jokio faktinio pagrindo neturinčia prielaida. Kreditoriaus reikalavimuose bankroto byloje ieškovų reikalavimai aiškiai apibūdinti, kaip kylantys būtent iš obligacijų bei nė žodžiu neužsiminama, kad ieškovai suklydo. Logiška, kad ieškovai puikiai žinodami, kad draudimo išmoka už įsigytas obligacijas jiems nepriklauso, nesikreipė į VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl draudimo išmokos, o iš karto pateikė reikalavimus banko bankroto byloje. Obligacijų draudimo pagal IĮIDĮ klausimas ieškovams nebuvo reikšmingas. Pažymėtina, kad beveik visi ieškovai pasirašydami neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis raštiškai atsisakė pateikti duomenis apie savo investavimo patirtį, taip patvirtindami, kad supranta, jog atsakovas neturėdamas žinių apie ieškovų finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės ieškovams yra tinkamos. Atmestini ieškovų ieškinio argumentai, jog atsakovas nesurinko informacijos apie klientų (ieškovų) žinias ir patirtį investavimo srityje, jų tikslus, taip neva pažeisdamas Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 str. 5 d. nustatytas pareigas. Atsakovas ieškovams suteikė visą ginčijamų sandorių sudarymui būtiną informaciją ir atskleidė visą galimą riziką, todėl ieškovų nesuklaidino ir neapgavo, o ginčijami sandoriai buvo sudaryti ieškovų rizika. Ieškovai neįrodė, nei kad atsakovas tyčia juos suklaidino, nei kad siekdamas galutinio tikslo - sudaryti ginčijamus sandorius nuslėpė svarbias ginčijamų sandorių aplinkybes. Klaidingas ieškovų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punktu ieškovai patvirtino, kad atsakovas ieškovus informavo ir ieškovams yra žinoma, kad: „siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos statymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas". Ši sąlyga patvirtina, kad atsakovas atskleidė ieškovams, jog ne visi atsakovo įsipareigojimai ieškovams yra apdrausti, o tik tie, kurie numatyti Lietuvos Respublikos įstatymuose. Atsakovo pareiga informuoti apie draudimo įmonę arba užsienio draudimo įmonę, kurioje apdrausti indėliai ir (arba) įsipareigojimai investuotojams, yra įtvirtinta Indėlių draudimo įstatymo 13 str. 1 d., todėl atsakovas minėtos nuostatos tiesiog negalėjo neįtraukti į neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties tekstą. Ieškovai patvirtino, kad jie yra gavę „Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą“. Minėtas dokumentas buvo ne tik pateiktas ieškovams, bet ir viešai prieinamas atsakovo interneto tinklapyje. Apibendrintas finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymas buvo talpinamas ir atsakovo interneto svetainėje, kurioje su juo pakartotinai (jeigu prarado jai įteiktą egzempliorių) galėjo susipažinti ir ieškovai. AB banko „Snoras“ 300 000 000 Lt ir 500 000 000 Lt obligacijų emisijų baziniuose prospektuose, be kitų rizikų, taip pat, nurodyta: „Atsiskaitymo rizika. Investuotojai, įsigydami pagal šį Prospektą leidžiamas Obligacijas, prisiima riziką, kad Bankas nustatytais terminais ir sąlygomis gali neatsiskaityti su investuotojais.“. Prospektai buvo patvirtinti Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos ir buvo viešai prieinami tinklapiuose www.snoras.lt ir www.crib.lt, kas atitinka Lietuvos Respublikos vertybinių popierių Įstatymo 8 ir 9 str. reikalavimus prospektų tvirtinimui ir paskelbimui. Pažymėtina, kad pagrindinė prospekto paskelbimo forma yra elektroninė. Todėl atspausdinta jo kopija klientui įteikiama turi būti tik jei jis pats to prašo. Atsižvelgiant į išdėstytą nėra pagrindo visą įrodinėjimo naštą perkelti atsakovui bei reikalauti iš jo pateikti papildomų įrodymų, kad bankas tinkamai įgyvendino FPRĮ nustatytą informavimo pareigą. Ieškovai patyrė nuostolius ne dėl to, kad jų įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, bet nuostoliai atsirado dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo ir dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Ieškovai neįrodė, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti apgaulės įtakoje. Ieškovai nepagrįstai teigia, kad nesuvokė skirtumo tarp ginčijamų sandorių ir terminuotojo indėlio sutarties, kurių jie buvo sudarę ne vieną. Už įsigytus atsakovo vertybinius popierius - obligacijas ieškovai apmokėjo ginčijamų sandorių sudarymo dieną, kas reiškia, kad norėdami pasinaudoti atsakovo teikiamomis investicinėmis paslaugomis perdavė pastarajam pinigus, todėl Indėlių draudimo įstatymo prasme jie laikytini investuotojais. Indėlių draudimo įstatymo 2 str. 11 d. nustatyta, kad įsipareigojimais investuotojams laikomi draudėjo, teikiančio investuotojui investicines paslaugas, įsipareigojimai grąžinti investuotojui priklausančius pinigus ir (arba) grąžinti investuotojui priklausančius vertybinius popierius. Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar jos neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Ginčijamų sandorių sudarymo metu atsakovas buvo mokus, vykdė visus riziką ribojančius normatyvus bei savo prievoles kontrahentams, todėl ieškovai negalėjo žinoti, kad ateityje atsakovo veikla bus sustabdyta ir jam bus iškelta bankroto byla. Darytina išvada, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovai neturėjo jokio pagrindo abejoti, kad atsakovas bus pajėgus atsiskaityti pagal ginčijamus sandorius, todėl indėliu ir įsipareigojimu draudimo įsigyjamoms atsakovo obligacijoms taikymas arba netaikymas negali būti pripažintas esminiu ginčijamu sandoriu elementu. Taigi, atsižvelgiant į jų patirtį sudarant panašaus tipo sandorius, ieškovai turėjo suvokti sudaromų ginčijamų sandorių esmę ir skirtumus nuo terminuotojo indėlio. Ieškovų teiginiai apie tai, kad jiems buvo išaiškinta, jog obligacijoms taikomas toks pats draudimas kaip terminuotiesiems indėliams, prieštarauja rašytiniams įrodymams, bei obligacijų platinimo banke praktikai. Atsakovas pažymėjo, kad standartinės sutarčių sąlygos privalomos kitai šaliai tuo atveju, jei jos tinkamai atskleistos. Obligacijų sutarčių 1.22 p. nurodyta, kad „pasirašydamas šią sutartį, INVESTUOTOJAS patvirtina, kad visos Sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant Sutartį, jis su jomis sutinka ir jos išreiškia INVESTUOTOJO valią. Prieš pasirašydamas sutartį, INVESTUOTOJAS patvirtina, kad yra susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis ir su jomis sutinka. INVESTUOTOJAS buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes“. Taigi, sutarties sąlygos buvo tinkamai atskleistos, ieškovai savo valia ir noru perdavė atsakovo nuosavybėn jiems priklausiusias pinigines lėšas mainais už įgyjamas atsakovo obligacijas, todėl atsakovas (bankas) kaip lėšų savininkas po bankroto nėra atsakingas už obligacijų negrąžinimą ieškovams. Atsakovas niekados netvirtino ir neteigė, jog terminuotų indėlių ir obligacijų įsigijimas yra tapatūs investavimo būdai. Pažymėtina, jog lyginant su terminuotų indėlių įsigijimu be išimčių visi kiti piniginių lėšų investavimo būdai yra alternatyvūs. Atsakovo naudotos frazės „alternatyva indėliui“ ar „saugus investavimo būdas“ nereiškia draudiminės apsaugos galiojimo, būtent dėl kurios ir yra iškilęs ginčas, nes saugumą galima garantuoti ir savo finansine padėtimi, ką atsakovas ir pabrėždavo pristatydamas šią finansinę priemonę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-11-17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-7-602/2015 be kita ko pažymėjo, kad obligacija kaip vertybinis popierius vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris vertinant istoriškai nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovams turėjo būti suprantama, kad jis kaip finansinė priemonė nėratapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumu. Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovai neteko teisės ginčyti obligacijų sutartis, kadangi patvirtino ginčo sutartis, banko bankroto byloje yra patvirtinti ieškovų finansiniai reikalavimai, kurie kildinami iš obligacijų sutarčių (CK 1.79 str.). Taigi, atsakovas ieškovų neklaidino ir neapgavo. Be to, ieškovų prašoma taikyti sandorių negaliojimo pasekmė prieštarauja restituciją reglamentuojančioms teisės normoms (b.l. 172-211, 1 t.; 15-26, 172-197, 4 t., b.l. 1-14, 6 t.).

6Atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimais į pareikštą ieškinį ir į pareiškimus dėl ieškinio pagrindo pakeitimo, prašė juos atmesti, bei nurodė iš esmės tapačius atsakovo BAB banko Snoras atsiliepime išdėstytiems argumentams motyvus. Taip pat pažymėjo, kad atsakovas nemokėdamas draudimo išmokos nėra pažeidęs IĮIDĮ normų, kadangi ieškovai negali būti pripažinti indėlininkais IĮIDĮ prasme. Draudžiamo įvykio dieną ieškovai jau buvo savo valia perdavę bankui pinigus, skirtus apmokėti už įgyjamas obligacijas, t.y. neturėjo reikalavimo teisių į šias pinigines lėšas. Taigi, jie neturi teisės į indėlio draudimo išmokas už įgytas banko obligacijas pagal IĮDĮ. Šiuo konkrečiu atveju ieškovai, įgydami obligacijas, savo valia ir noru perdavė banko nuosavybėn jiems priklausiusias pinigines lėšas mainais už įgyjamas banko obligacijas. Todėl bankas yra jiems perduotų piniginių lėšų savininkas, o ne jų saugotojas. Tokia situacija, kai investicinė įmonė negali grąžinti klientui priklausančių vertybinių popierių išskirtinai dėl emitento nemokumo (bankroto), nepatenka į Investuotojų direktyvos reguliavimo sferą (direktyvos 2 str. 2 d.) ir šios direktyvos apsauga tokiu atveju negali būti taikoma. Tai, kad obligacijos nėra draudimo objektas, yra expressis verbis įtvirtinta teisės akte – IĮIDĮ, kurio nežinojimas, negali būti suprantamas kaip pateisinama priežastis konstatuoti ieškovų valios trūkumą, sudarant ginčo sutartis. Pačiose ginčo sutartyse nėra nurodyta, kad banko obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu. Banko obligacijos, dėl kurių šioje byloje kyla ginčas, yra skolos vertybiniai popieriai, todėl patenka į Indėlių direktyvos 7 str. 2 d. bei I priedo 12 p. numatytas išimtis. Kadangi ieškovų ginčo sutartimis įsigyti vertybiniai popieriai nėra draudžiami indėlių draudimu (tiesiogiai numatyta teisės aktuose), ieškovų teiginiai apie tai, kad atsakovas juos suklaidino, neatskleidė visos su sandorių rizika susijusios informacijos yra atmestini. Tai, kad ieškovai suprato sudarantys ne įprastą terminuoto indėlio sutartį, o vertybinių popierių įgijimo sutartį, patvirtina faktas, jog sudarydami ginčo sutartis, tuo pačiu metu, jie sudarė ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, kurios nebūna sudaromos pasirašant terminuoto indėlio sutartį. Ieškovų niekas nevertė skubėti pasirašyti sutartis, jie turėjo neribotą galimybę susipažinti su jų sąlygomis iki pasirašymo bei išsiaiškinti obligacijų, kaip skolos vertybinių popierių esmę ir tai, kad joms netaikomas draudimas pagal IĮIDĮ. Šiuo atvejus pažymima, kad bet kuris protingas ir atidus asmuo priimantis sprendimą dėl investavimo, negali teisintis nesupratęs ir negalėjęs suprasti jam pasiūlytų sutarties sąlygų ar nesuvokęs sandorio esmės. Ieškovai neįrodė, jog ginčijamas sutartis sudarė suklydimo įtakoje, todėl ieškinys turi būti atmestas. Ieškovams su atsakovu sudarant ginčijamas sutartis esminiais šių sandorių elementais buvo obligacijų išpirkimo terminas ir atsakovo mokamos palūkanos. Ieškovai, sudarydami ginčo sutartis, suprato arba privalėjo suprasti, kad didesnes palūkanas už obligacijas (lyginant su banko siūlomomis palūkanomis už terminuotus indėlius) jie gauna dėl padidintos rizikos, kadangi didesnes palūkanas už vertybinius popierius atsakovas galėjo pasiūlyti klientams todėl, kad nereikėjo mokėti draudimo įmokos indėlių ir investicijų draudimui, ir sutaupomos lėšos galėjo būti mokamos klientams. Ginčijamų sutarčių sudarymo metu atsakovas nebuvo nemokus, todėl indėlių draudimo taikymas / netaikymas banko obligacijų atžvilgiu buvo neaktualus ir negali būti pripažįstamas esminiu ginčijamo sandorio elementu, kuris būtų lėmęs ieškovų valią sudaryti sutartis. Aplinkybė, kad obligacijoms nėra taikomas indėlių draudimas, tapo svarbi tik po to, kai buvo sustabdyta atsakovo veikla, t. y. ši aplinkybė neegzistavo sutarčių sudarymo metu. Ginčo sutartyse nėra nurodyta, kad indėlių sertifikatai ar obligacijos yra draudžiami indėlių draudimu. Be to, ieškovai klaidingai teigia, kad jų suklydimas pasireiškia tuo, kad jie manė, kad obligacijos yra apdraustos įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau sutarčių sąlygos nėra deklaratyvios ir bet koks asmuo, pasirašytinai išreiškiantis patvirtinimą, kad yra susipažinęs su sandorio sąlygomis ir visa susijusia informacija, negali teisintis nesupratęs tokios sutarties nuostatos esmės. Dar daugiau, visi be išimties ginčo sutartyse nurodomi dokumentai (aprašai, prospektai, galutinės sąlygos ir t. t.) buvo patalpinti ir viešai prieinami atsakovo interneto tinklapyje, todėl ieškovai galėjo su jais susipažinti naudodamiesi internetu. Ieškovai sutartyse patvirtino, kad sutinka su sutarčių sąlygomis ir jos jiems suprantamos, kad jie buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų pasekmes. Todėl pasirašydami ginčijamas sutartis, ieškovai turėjo matyti nuorodas į standartines sąlygas, kas reiškia jų akceptavimą. Kitaip tariant, net jeigu tokios standartinės sąlygos ir nebūtų pateiktos ieškovams, ši aplinkybė negali būti naudojama kaip pagrindas pripažinti tokias sąlygas negaliojančiomis. Atsakovo nuomone, ieškovai privalo įrodyti, jog atsakovas pažeidė minėtose teisės normose nurodytas pareigas, o ne atsakovas įrodyti, jog tų teisės normų nepažeidė. Kadangi ieškovai buvo ilgalaikiai banko klientai ir jame laikė savo santaupas terminuotų indėlių pavidalu, vėliau vykdė investicinę veiklą, bankas neturėjo tikslo „pritraukti“ ieškovų pinigines lėšas, nes ieškovai ir taip savo lėšas laikė banke. Bankas neturėjo motyvo klaidinti ieškovus, teikti jiems melagingą informaciją. Be to, byloje nėra jokių duomenų ar juos patvirtinančių įrodymų, kad atsakovo darbuotojai tyčia klaidintų ieškovus. Priešingai - darbuotojai privalėjo kelti kvalifikaciją, išklausyti mokymus apie banko finansines priemones, o mokymo medžiagoje buvo aiškiai išdėstyta, jog obligacijos nėra draudžiamos indėlių draudimu. Taigi, nėra pagrindo teigti, jog atsakovo darbuotojai klaidino ieškovus ir siekė pritraukti pinigines lėšas priklausančias jiems. Atsakovas atskleidė ieškovams su sutarčių sudarymu susijusias rizikas. Įstatymo nežinojimas negali būti pripažintas pakankamu pagrindu konstatuoti asmens suklydimą esminiu, nes jo suklydimą sąlygojo ne banko nuslėpta informacija, o įstatymo nežinojimas. Atsiliepimuose taip pat pažymima, kad ieškovų prašoma taikyti sandorio negaliojimo pasekmė prieštarauja restituciją reglamentuojančioms teisės normoms, o patikslintame ieškinyje ieškovų minimas nutarimas nelaikytinas esminiu sandorio elementu, egzistavusiu ginčo sandorių sudarymo metu, nes jis nepatvirtina, kad tuo metu bankas buvo nemokus. Kitą vertus, apie nutarimą buvo skelbiama viešai, todėl bankas nenutylėjo reikšmingos sandoriui informacijos, o tai, jog bankas po minėto nutarimo priėmimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo (b.l. 264-279, 3 t.; b.l. 27-32, 152-164, 4 t., 28-44, 6 t.).

7Teismo posėdžio metu ieškovų atstovas advokato padėjėjas V. K. palaikė ieškovų ieškinį, prašė tenkinti jį procesiniuose dokumentuose nurodytais motyvais. Taip pat nurodė, jog bankas tendencingai skleidė melagingą informaciją, tiek apie draustumą, tiek apie banko finansinę padėtį. Nei vienas ieškovas neturėjo investavimo patirties, jų išsilavinimas taip pat nesudarė jiems galimybės suvokti sutarties esmės. Jei atsakovas nebūtų naudojęs apgaulės, tikėtina, kad ieškovai nebūtų pasirašę ginčo sutarčių. Niekur viešai nebuvo skelbta, kad Lietuvos bankas buvo nustatęs Snoro banko veiklos trūkumus, bankas slėpė informaciją ir nuo Lietuvos banko. Vėliau paaiškėjo, kad dalis turto dingo, tai patvirtina apgaulę.

8Atsakovo atstovas advokatas D. B. prašė ieškinį atmesti procesiniuose dokumentuose nurodytais motyvais. Nurodė, kad neįrodyta taip pat ir apgaulė. Kadangi nei vienas ieškovas nenurodė kur ir kaip ieškovo duomenų apie banko finansinė padėtį, tai jie ir negalėjo būti apgauti. Ieškovų nurodomos įstatymų nustatytos banko pareigos neeliminuoja pačių ieškovų pareigų domėtis sudaroma sutartimi, ją perskaityti. Teismų praktika patvirtina, kad obligacija yra visuomenėje žinomas finansinis produktas, ieškovai turėjo suvokti sandorio esmę. Vertintinas ieškovų suvokimas sandorio sudarymo metu, o ne po bankroto bylos iškėlimo. Draudimas ieškovams esmine aplinkybe tapo tik tada, kai bankas tapo nemokus. Ieškovai sutartyje pasirašė, kad jie susipažino su visais sutarties dokumentais, jei ir neperskaitė – tai gavo, galėjo paskaityti namuose, o jei kažko nesuprato – galėjo ateiti aiškintis, tačiau to nedarė. Ieškovų nurodytas Lietuvos banko nutarimas nieko bendro neturi su banko finansinės būklės įvertinimu. Ieškovai nepateikė argumentų kad šioje byloje yra kitokios aplinkybės nei kitose jau išnagrinėtose bylose. Prašė priteisti iš kiekvieno ieškovo po 131,22 Eur bylinėjimosi išlaidas, nurodė, kad ši suma apskaičiuota pagal visus byloje dalyvavusius ieškovus.

9Atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atstovas M. B. prašė ieškinį atmesti procesiniuose dokumentuose nurodytais motyvais, pritarė BAB banko Snoras išdėstytiems argumentams. Nurodė, kad ieškovų įsigytos finansinės priemonės nėra draustos, duomenys apie ieškovų indėlius iš banko nėra pateikti, todėl pagrindo mokėti draudimo išmokas nėra. Suklydimas ar klaidinimas byloje nėra įrodytas. Ieškovai sandorius sudarė siekdami pelno, o banko tyčinių veiksmų klaidinant nėra nustatyta. Prašė priteisti iš kiekvieno ieškovo po 35,04 Eur bylinėjimosi išlaidas, ši suma apskaičiuota pagal visus byloje dalyvavusius ieškovus proporcingai kiekvienam ieškovui.

10Ieškinys atmestinas.

11Byloje nustatyta, kad ieškovai sudarė su AB banku Snoras obligacijų pasirašymo sutartis. Ieškovai taip pat sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, kuriose buvo pripažinti neprofesionaliais klientais. Šių faktų atsakovai neginčija.

12Ieškovas V. A. yra banko Snoras klientas nuo 2000 m., buvo sudaręs su banku Banko sąskaitos sutartį, Terminuoto indėlio sutartis. Ieškovas nuolat internetu nesinaudojo. Iš viso atsakovo banke buvo sudaręs keturias sutartis. Ieškovas atsisakė bankui pateikti duomenis apie save, nurodydamas, kad supranta, jog bankas neturėdamas žinių apie jo finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos. Ieškovas turėjo specialų vidurinį išsilavinimą, specialybę, dirbo, o nuo 1998 m. yra pensininkas. Banko bankroto byloje yra patvirtintas ieškovo finansinis reikalavimas.

13Ieškovas V. D. yra banko Snoras klientas nuo 2010 m., buvo sudaręs su banku Banko sąskaitos sutartį, Terminuoto indėlio sutartis. Ieškovas nuolat naudojosi internetu, taip pat buvo sudaręs banko paslaugų naudojimosi internetu sutartį. Iš viso atsakovo banke buvo sudaręs ar pratęsęs dešimt sutarčių. Ieškovas atsisakė bankui pateikti duomenis apie save, nurodydamas, kad supranta, jog bankas neturėdamas žinių apie jo finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos. Ieškovas buvo įgijęs nepilną vidurinį išsilavinimą, dirbo vairuotoju. Banko bankroto byloje yra patvirtintas ieškovo finansinis reikalavimas.

14Nustatyta, kad R. T. J. K. buvo banko klientė nuo 2008 m., įsigydama ginčo obligacijas ieškovė su banku buvo sudariusi Banko sąskaitos sutartį, taip pat buvo sudariusi banko paslaugų naudojimosi internetu sutartį, ieškovė nuolat naudojasi internetu nuolat. Ieškovė atsisakė bankui pateikti duomenis apie save, nurodydama, kad supranta, jog bankas neturėdamas žinių apie jos finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos. Banko bankroto byloje yra patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas. Ieškovė buvo įgijusi išsilavinimą, ji dirbo choreografe, nuo 2008 m. pensininkė.

15Ieškovė D. P. buvo banko kliente nuo 2007 m. su banku ji buvo sudariusi Banko sąskaitos sutartį, Terminuoto indėlio sutartis, iš viso Snoro banke buvo sudariusi ar pratęsusi sutartis vienuolika kartų. Ieškovė nuolat internetu nesinaudojo. Ieškovė atsisakė bankui pateikti duomenis apie save, nurodydama, kad supranta, jog bankas neturėdamas žinių apie jos finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos. Ieškovė turėjo išsilavinimą, dirbo Palemono keramikos gamykloje, nuo 2000 m. pensininkė. Banko bankroto byloje yra patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas.

16Ieškovė R. G. G. yra banko klientė nuo 2008 m., buvo sudariusi su banku Banko sąskaitos sutartį, Terminuoto indėlio sutartis, taip pat indėlio sertifikato įsigijimo sutartis, viso su banku sudarė ar pratęsė sutartis keturiasdešimt vieną kartą. Ieškovė nuolat naudojosi internetu, taip pat buvo sudariusi banko paslaugų naudojimosi internetu sutartį. Ieškovė atsisakė bankui pateikti duomenis apie save, nurodydama, kad supranta, jog bankas neturėdamas žinių apie jos finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos. Ieškovė turėjo išsilavinimą, buvo įgijusi logopedo specialybę, dirbo Klaipėdos L. S. progimnazijoje. Banko bankroto byloje yra patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas.

17Ieškovė D. T. buvo banko kliente nuo 2008 m. su banko ji buvo sudariusi Banko sąskaitos sutartį, ieškovė nuolat naudojosi internetu, taip pat buvo sudaręiusi banko paslaugų naudojimosi internetu sutartį. Ieškovė atsisakė bankui pateikti duomenis apie save, nurodydama, kad supranta, jog bankas neturėdamas žinių apie jos finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos. Ieškovė turėjo inžinerinį - statybinį išsilavinimą, dirbo statybos projektų vadove. Banko bankroto byloje yra patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas.

18Ieškovas V. Z. yra banko Snoras klientas nuo 2010 m., buvo sudaręs su banku Banko mokėjimo sąskaitos sutartį, Terminuoto indėlio sutartis, viso sudarė ar pratęsė sutartis dvidešimt kartų. Ieškovas nuolat nesinaudojo internetu. Ieškovas atsisakė bankui pateikti duomenis apie save, nurodydamas, kad supranta, jog bankas neturėdamas žinių apie jo finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos. Ieškovas buvo įgijęs vidurinį išsilavinimą, dirbo sandėlininko darbą. Banko bankroto byloje yra patvirtintas ieškovo finansinis reikalavimas.

19Ieškovas R. N. yra banko Snoras klientas nuo 2010 m., buvo sudaręs su banku Banko mokėjimo sąskaitos sutartį, taip pat indėlio sertifikato įsigijimo sutartį. Ieškovas nuolat internetu nesinaudojo. Ieškovas atsisakė bankui pateikti duomenis apie save, nurodydamas, kad supranta, jog bankas neturėdamas žinių apie jo finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos. Ieškovas buvo įgijęs išsilavinimą, buvo inžinierius elektrikas, taip pat dirbo AB Vilniaus energija, nuo 2011 m. pensininkas. Banko bankroto byloje yra patvirtintas ieškovo finansinis reikalavimas.

20Ieškovė V. Č. yra banko Snoras kliente nuo 2007 m., buvo sudariusi su banku Banko sąskaitos sutartį, Terminuoto indėlio sutartis, taip pat indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, iš viso banke sudarė ar pratęsė sutartis septynis kartus. Ieškovė nuolat internetu nesinaudojo. Ieškovė atsisakė bankui pateikti duomenis apie save, nurodydama, kad supranta, jog bankas neturėdamas žinių apie jo finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos. Ieškovė buvo įgijusi išsilavinimą, dirbo pradinių klasių mokytoja. Banko bankroto byloje yra patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas.

21CK 1.103 straipsnis numato, kad obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises. 1994-05-30 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėliais nelaikomos obligacijos, atitinkančios 1985-12-20 Tarybos direktyvos 85/611/EBB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo, 22 straipsnio 4 dalies sąlygas.

22Šalių sudarytose obligacijų sutartyse (1.22 punkte) numatyta: „Investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes“. Nurodyta, kad „Investuotojas patvirtina, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis sutinka su jomis ir jos išreiškia jo valią. Prieš pasirašydamas sutartį, investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su prospektu ir galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka“.

23Kaip jau minėta, ieškovai sudarė su banku neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis. Šiose sutartyse ieškovai savo parašais patvirtino, kad jie gavo ir susipažino su finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu bei veiksmais, kurių bankas ėmėsi, siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauka, įskaitant santraukos forma pateikiamą indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos, taikomos banko atžvilgiu aprašymu. Nurodoma, kad „Obligacija yra terminuotas ne nuosavybės vertybinis popierius, pagal kurį įmonė, išleidžianti obligacijas, tampa obligacijos savininko skolininke ir prisiima įsipareigojimus obligacijos savininko naudai“. Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo 8 punkte („Rizika ir pelningumas“) numatyta, kad: „Investuojant į obligacijas, riziką lemia obligacijų kainos kitimas, o taip pat galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Nurodoma, kad praktiškai nerizikingos yra tik valstybių išleistos pinigų rinkos priemonės (iždo vekseliai), kitais atvejais būtina įvertinti galimą emitento bankroto riziką. Be to, obligacijų reklaminėse skrajutėse atsakovas nurodė: „Prieš priimdami sprendimą investuoti, būtinai susipažinkite su interneto svetainėje www.snoras.lt paskelbtomis banko SNORAS obligaciją emisijos galutinėmis sąlygomis ir Baziniu prospektu bei jame aprašytais rizikos veiksniais, įvertinkite, ar Jums ši rizika priimtina".

24Teismas sprendžia, kad teisingam šios civilinės bylos išnagrinėjimui reikšminga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015 iki kurios priėmimo nagrinėjama byla Vilniaus apygardos teismo 2014-01-17 nutartimi buvo sustabdyta. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje pasisakydamas dėl draudimo apsaugą obligacijoms nustatančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėjo, kad banko išleistos obligacijos neatitinka indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina, tačiau atkreipė dėmesį, kad Lietuvos įstatymų leidėjas pasirinko tokį modelį, kuriuo Indėlių direktyvą ir Investuotojų direktyvą įgyvendino viename nacionalinės teisės akte – IĮIDĮ. Taigi kasacinis teismas, atsižvelgęs į direktyvų nuostatas ir ESTT praktiką, neneigia, kad obligacijoms, kaip tokioms, galima apsauga pagal Investuotojų direktyvą, tačiau pabrėžė, kad vertinant, ar konkrečiu atveju gali būti taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo sistema, turi būti tenkinamos visos joje nustatytos taikymo sąlygos (asmuo turi patekti tarp Investuotojų direktyvoje nurodytų subjektų, kuriems gali būti taikoma kompensavimo sistema, turi būti įvykęs Investuotojų direktyvoje apibrėžtas draudžiamasis įvykis). Pasisakydamas dėl draudžiamojo įvykio pagal Investuotojų direktyvą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad investuotojų garantijų sistema taikoma tais atvejais, kai kompetentingos institucijos nustato, jog investicinė įmonė dėl tiesiogiai su jos finansine padėtimi susijusių priežasčių nepajėgi vykdyti savo įsipareigojimų investuotojams ir pastaruoju metu nematyti, kad šie įsipareigojimai bus įvykdyti vėliau; arba dėl tiesiogiai su investicinės įmonės finansine padėtimi susijusių priežasčių teismas priėmė sprendimą, dėl kurio stabdoma investuotojų galimybė kelti jai savo reikalavimus. Kompensacija pagal šią direktyvą mokama tada, kai investicinė įmonė negali grąžinti investuotojams lėšų arba negali grąžinti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių (Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalis). Kompensacija pagal Investuotojų direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones. Kasaciniam teismui nustačius, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (bankas „Snoras“) sutapo, konstatuota, kad tai nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos apsaugos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Pagal Investuotojų direktyvą emitento bankrotas ir jo nulemtas obligacijų nuvertėjimas (nepasiteisinusi investicinė rizika) nepriskiriama prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.

25Minėta, jog byloje nėra ginčo, kad obligacijų pasirašymo sutartys tarp šalių yra sudarytos, taip pat neginčijama ir aplinkybė, kad atsakovas BAB bankas „Snoras“ veikė ir kaip emitentas, ir kaip investicinė įmonė, o ieškovų reikalavimas kildinamas dėl emitento bankroto. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą dėl obligacijoms taikomos apsaugos pagal Indėlių direktyvą ir Investuotojų direktyvą, nacionaliniu lygmeniu įgyvendintas IĮIDĮ, darytina išvada, kad šiuo atveju svarbus atsakovo, kaip emitento, o ne atsakovo, kaip investicinės bendrovės, bankrotas, t. y. bankas, kaip emitentas, o ne bankas, kaip investicinė bendrovė, dėl bankroto negali (negalės) vykdyti įsipareigojimų, prisiimtų pagal obligacijų pasirašymo sutartį – išpirkti obligacijų (Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.12 p., 1.18 p.). Kaip jau minėta, Investuotojų direktyvoje įtvirtinta apsauga (kompensacinė sistema) taikoma investicinei įmonei, bet netaikoma (neapsaugo) nuo vertybinius popierius (šiuo atveju – obligacijas) išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju ieškovų įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasirašymo sutartis, netaikytinas ir Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IĮIDĮ, nustatytas draudimas (apsauga).

26Teismas nesutinka su ieškovų išdėstytais argumentais, kuriais remiantis prašoma pripažinti negaliojančiomis dėl suklydimo ir apgaulės obligacijų pasirašymo sutartis (CK 1.90 str., 1.91 str.). Ieškovai savo procesiniuose dokumentuose nuosekliai laikėsi pozicijos, kad jie nėra profesionalūs investuotojai, ką iš esmės atspindi su ieškovais pasirašytos neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartys, todėl jiems turėjo būti taikomas aukščiausias investuotojų interesų apsaugos lygis, taip pat, kad ginčijamos obligacijų pasirašymo sutartys buvo sudarytos atsakovui neįgyvendinus jam įstatymų nustatytų pareigų suteikti aiškią ir išsamią informaciją apie obligacijas (FPRĮ 22 str. 1 d., 2 d., 3 d., 5 d., 6 d.), o nesurinkus visos reikiamos informacijos apie ieškovus, neturėjo teikti investicinių paslaugų (FPRĮ 22 str. 5 d., 7 d., Investicinių paslaugų teikimo taisyklių 53 p.). Be to, ieškovai teigia, kad buvo tyčia suklaidinti dėl obligacijų saugumo ir banko sėkmingo veikimo, o žinodami visą informaciją tokių sutarčių nebūtų sudarę.

27Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje civilinėje byloje nagrinėjo iš esmės tapačias aplinkybes, susijusias su atsakovo veiksmų tinkamumu, teisingos ir išsamios informacijos pateikimu potencialiems neprofesionaliems investuotojams ir padarė išvadą, kad atsakovas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, tačiau pažymėjo, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui gana pažįstamas finansinis produktas, kuris nelaikytinas nauju ar neįprastu, todėl suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu. Teismo vertinimu, tokie kasacinio teismo teiginiai suponuoja išvadą, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl asmens suklydimo, kaip sandorio negaliojimo pagrindo (CK 1.90 str.), reikalinga įvertinti šias faktines aplinkybes: 1) ar atsakovas ieškovui (neprofesionaliam investuotojui) suteikė visą, išsamią, aiškią informaciją apie obligacijas; 2) net ir nustačius, kad atsakovas (bankas) nevisiškai aiškiai ir suprantamai atskleidė ieškovui visus galimus obligacijų padarinius, vertinti asmens priskyrimą vidutiniam vartotojui ir spręsti, ar asmeniui, įsigyjančiam obligacijas, jų draustumas buvo esminė aplinkybė, lemianti apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį. Tokia išvada grindžiama tuo, jog ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra pakankamai esminis, kuris būtų pagrindas sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016).

28Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas, kaip jau buvo paminėta, nustatė, kad obligacijų pasirašymo sutartyse ieškovai pasirašytinai patvirtino, jog jie yra susipažinę su prospektu ir galutinėmis sąlygomis, taip pat sudarant neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis jie pasirašytinai patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą ir kitus dokumentus. Į bylą nepateikti CPK leistini įrodymai, kurie paneigtų tokią išvadą (CPK 178 str.).

29Pagal formuojamą teismų praktiką dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014). Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis tiek sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014). Visi ieškovai buvo įgiję išsilavinimą, buvo įgiję profesijas. Visi ieškovai turėjo sutarčių banke sudarymo praktikos (pav. R. G. G. vien Snoro banke buvo sudariusi ar pratęsusi sutartis keturiasdešimt vieną kartą, V. Z. – dvidešimt kartų, D. P. – vienuolika kartų, V. D. – dešimt kartų ir pan.). Dalies ieškovų naudojosi internetu. Iš to ir iš ieškovų profesijų, veiklos galima spręsti, kad visi ieškovai turėjo gyvenimiškos patirties, sutarčių sudarymo patirties. Bylos duomenys patvirtina, kad visi ieškovai atitinka vidutinio vartotojo kategoriją. Taigi, ieškovai galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų nedraudžiamumą ir didesnį rizikingumą. Neatidumas ir (ar) nerūpestingumas neatitinka suklydimo sampratos. Teismų praktikoje pažymima, kad tikėjimasis, jog sudarant rizikingą sandorį jo vykdymo metu nekils rizikos, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradę neigiami padariniai negali būti prilyginami suklydimui. Ieškovai nepateikė objektyvių duomenų, kad jie neturėjo galimybės visapusiškai įvertinti sudarytų sandorių sąlygas, sutarčių jiems tinkamumą, kad juos kas nors skubino priimti sprendimą investuoti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, susijusioje su atsakovės obligacijų platinimu būtent neprofesionaliems investuotojams, jau buvo išaiškinta, jog net ir tokioje situacijoje, kai asmuo ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo sulaukęs vos 18 metų ir neturėjo jokios investavimo patirties, tai savaime nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, nes asmuo, būdamas veiksnaus amžiaus, gali prisiimti pagal sudaromas sutartis teises ir pareigas, kurios nustatytos sutarties sąlygose ir atitinkamų įstatymų normose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016). Tokių duomenų, kurie patvirtintų, jog ieškovai dėl savo amžiaus ar socialinio statuso (pensininkai) dėl kitų aplinkybių negalėjo suvokti sutarčių sąlygų, į bylą nėra pateikta.

30Po sutarčių sudarymo iki pat atsakovui iškeliant bankroto bylą ieškovai reikalavimų dėl sutarčių nuginčijimo tuo pagrindu, kad ji neatitiko ieškovų valios, nebuvo pareiškę, ieškovų ieškinys teisme gautas 2013-07-26. Teismo vertinimu, tai patvirtina, jog šioms sutartims taikoma draudiminė apsauga ar kitos ieškinyje nurodytos aplinkybės (kaip kad prospektuose nurodyti skaičiai apie banko turtą ir įsipareigojimus) nebuvo esminė sąlyga ieškovams priimant sprendimą dėl sandorių sudarymo. Dėl šių aplinkybių teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovai suklydo dėl sudarytų sandorių esmės (esminių sąlygų). Banko pareiga veikti geriausiais investuotojo interesais apima ne tik pareigą suteikti informaciją, bet ir surinkti informaciją apie klientą tam, kad investuotojui būtų galima pateikti labiausiai jo lūkesčius ir investavimo patirtį atitinkančius investavimo variantus. Iš byloje esančių neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių matyti, kad visi ieškovai atsisakė pateikti bankui duomenis apie save, o klientui (potencialiam klientui) atsisakius suteikti informaciją arba pateikus nepakankamai informacijos apie savo žinias ir patirtį investavimo srityje, bankas neturi pareigos įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumo klientui. Taigi, neturėdamas visos reikiamos informacijos apie ieškovus, atsakovas negalėjo individualizuoti jų investavimo poreikių. Būdami pakankamai atidūs ir rūpestingi ieškovai turėjo (galėjo) suvokti informacijos teikimo atsisakymo pasekmes, tuo labiau, kad atsisakymo pasekmės buvo aiškiai nurodytos.

31Ieškovai taip pat teigia, kad obligacijų pasirašymo sutartys turi būti pripažintos negaliojančiomis ir kitu sandorių negaliojimo pagrindu – dėl apgaulės (CK 1.91 str.). Tokią poziciją grindžia banko viešai skelbta informacija apie obligacijų saugumą (ir jų draustumą), akcentuojant dideles palūkanas (grąžą) bei kad buvo skleista klaidinga informacija apie banko finansinę padėtį. Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti, kad ieškovai buvo klaidinami ir (ar) tyčia apgaudinėjami, todėl konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis ir šiuo pagrindu. Apgaulė pagal CK 1.91 straipsnio 5 dalį gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių. Taigi, teismų praktikoje pripažįstama, kad kai reiškiamas reikalavimas sudarytą sandorį pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis), byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008; 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-533-421/2015; kt.).

32Teismo vertinimu aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011-01-18 nutarimu uždraudė atsakovui BAB bankui „Snoras“ sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis ir tai, jog bankas po minėto nutarimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo klientus. Ieškovų pateikti argumentai apie banko turtą ir įsipareigojimus iš bankroto administratoriaus 2012 m. ataskaitos savaime nereiškia, jog bankas ieškovams sudarant ginčo sutartis buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti savo veiklos bei siūlyti obligacijas, nurodyti jų pranašumus kaip antai didesnes palūkanas. Teismas nesiremia ieškovų informacijos žinių portaluose atspaudais kaip neabejotinos informacijos šaltiniu, vertina šią informaciją kaip nuomonę. Kitų neabejotinų duomenų, kurie patvirtintų ieškovų nurodytas aplinkybes ir banko nemokumą anksčiau nei nurodyta bankroto byloje, į bylą nėra pateikta, o ieškovų teiginiai daugiau deklaratyvūs. Pažymėtina, kad ieškovai įsigijo banko obligacijas iš obligacijų emisijos banko Snoras Fiksuotų palūkanų obligacijos Nr. 2, 3, 4, 5, 6, 11, kurios buvo išleistos pagal obligacijų programą, patvirtintą LR Vertybinių popierių komisijoje 2010-07-01 ir 2011-06-15. Teismo vertinimu, ieškovų nurodyti argumentai nėra pakankami spręsti apie banko nemokumą ginčo sutarčių sudarymo metu. Argumentai, kad bankas skleidė informaciją žiniasklaidoje apie gerą savo finansinę padėtį ar reklamą taip pat nėra lemiami. Teismų praktikoje nurodoma, kad bet kuriam vidutiniam vartotojui (ieškovai pagal bylos medžiagą tokiais laikytini) turi būti aišku, kad reklamoje (tiek apie produktą, tiek apie jo pardavėją) nėra pateikiama išsami informacija ir prieš sandorio sudarymą atitinkamu produktu ar jo tiekėju būtina pasidomėti nuodugniau, siekiant išvengti neigiamų padarinių. Lankstinukuose buvo nurodyta, jog išsamią informaciją apie indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemą galima rasti interneto svetainėje www.iidraudimas.lt, apie Snoro banko obligacijas – banko tinklapyje www.snoras.lt. Ieškovai turėjo galimybes pasinaudoti ir internetu. Teismo vertinimu, būtent ieškovams kyla pareiga pagrįsti, jog visuomenės informavimo priemonėse skelbiami pranešimai apie banko finansinę padėtį, kuriais remiasi ieškovai įrodinėdami apgaulės faktą, buvo melagingi (CPK 178 str.). Kaip nustatyta šioje byloje, banko veikla buvo apribota Lietuvos banko valdybos 2011-11-16 nutarimu, o nemokiu jis pripažintas 2011-11- 24 nutarimu, bankroto byla bankui iškelta Vilniaus apygardos teismo 2011-12-07 nutartimi, įsiteisėjusia 2011-12- 20. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad 2011 metų pabaigoje bankui buvo iškelta bankroto byla, pati savaime nėra pakankama pagrįsti, kad banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą - tuo labiau apie veiklą 2009, 2010 metais yra akivaizdžiai melagingi. Ieškovai teigia, kad sudarant obligacijų sutartis atsakovas nuo ieškovų nuslėpė reikšmingas aplinkybes apie savo tikrąją finansinę padėtį. Norint obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis dėl apgaulės ir ar suklydimo (CK 1.91 str., 1.90 str.) reikalinga įrodyti, kad jų sudarymo dieną bankas buvo nemokus, tačiau teismas pažymi, kad ieškovų pateikti argumentai to nepagrindžia, kaip ir Lietuvos banko valdybos 2011-11-24 nutarimo Nr. 03-196 turinys, kadangi jame neatsispindi aktualus laikotarpis. Iš esmės ieškovai jokiais objektyviais duomenimis nepagrindė teiginio, jog metų ar pusės metų laikotarpį banko turtinė padėtis negalėjo labai pasikeisti. Lietuvos banko valdybos 2011-11-16 nutarime dėl akcinės bendrovės banko Snoras veiklos apribojimo Nr. 03-186 nurodyta, kad pagal Lietuvos banko turimus duomenis apie 2011 m. lapkričio 15-16 dienomis sparčiai prastėjo banko likvidumo situacija, todėl konstatuota, kad kyla reali grėsmė, jog bankas artimiausiu metu turės likvidumo problemų. Vien tai, kad anksčiau buvo atliekamas AB banko Snoras inspektavimas, inspektavimo metu aptikti tam tikri banko veiklos trūkumai, nereiškia, kad bankas jau tada buvo nemokus. Teismui nustačius, kad byloje nėra kitų įrodymų, išskyrus ieškovų teigimą, jog banko darbuotojai patikino apie obligacijų draustumą ar banko veiklos stabilumą, pelningumą, nėra pagrindo konstatuoti tyčinius ir (ar) nesąžiningus atsakovo veiksmus siekiant suklaidinti ieškovus. Dar kartą pažymėtina, kad ginčo aplinkybės turi būti vertinamos retrospektyviai, nes, tikėtina, egzistuojant faktinei situacijai – atsakovo bankrotui – nė vienas iš obligacijas įsigijusių asmenų, patekusių į tokią situaciją, tikėtinai nesudarytų analogiškų sutarčių, todėl nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl apgaulės argumentai apie darbuotojų suklaidinimą, nesant kitų objektyvių duomenų, nėra pakankami spręsti dėl atsakovo nesąžiningų ir neteisėtų veiksmų. Teismo vertinimu, nepagrįsti ir ieškovų argumentai apie LR vertybinių popierių įstatymo normų pažeidimą.

33Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nenustačius tyčinių ir sąmoningų banko veiksmų, kuriais ieškovai buvo suklaidinti dėl sudaromų sandorių esmės, bei nustačius, kad obligacijų įsigijimo sandorių draudiminė apsauga nebuvo esminė sąlyga, lėmusi ieškovų apsisprendimą dėl sutarčių sudarymo, konstatuoja nesant pagrindo ginčijamų sutarčių pripažinti negaliojančiomis pagal CK 1.90 str. ir 1.91 str. Ieškovai, sudarydami ginčo sandorį, veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti šių sandorių esmę bei jo sukeliamas pasekmes ir riziką. Šiais argumentais ieškinys atmetamas (CPK 178 str.).

34Dėl bylinėjimosi išlaidų:

35Ieškinį atmetus, ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str.). Atsakovai pateikė prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, atsakovas BAB bankas Snoras prašo priteisti iš ieškovų po 131,22 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą (b.l 262-263, 1 t., b.l. 47-60, 6 t.). Atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo priteisti iš kiekvieno ieškovo po 35,04 Eur bylinėjimosi išlaidų (b.l. 280, 1 t.; b.l. 47-54, 4 t.; b.l. 34, 6 t.). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai LITEKO duomenimis turėjo daug panašaus pobūdžio bylų, kur buvo atstovaujami tos pačios advokatų kontoros ir to paties advokato, į tai, kad teisės naujumo ar taikymo problematikos šioje byloje nėra indentifikuota, todėl atsakovo BAB banko Snoras ir atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašomos atlyginti sumos mažinamos, t.y. iš kiekvieno ieškovo kiekvieno atsakovo naudai priteistina po 30,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.

36Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 264, 265-270 straipsniais,

Nutarė

37Ieškovų V. A., V. D., R. T. J. K., D. P., R. G. G., D. T., V. Z., R. N. ir V. Č. ieškinį atmesti.

38Priteisti iš ieškovų V. A., V. D., R. T. J. K., D. P., R. G. G., D. T., V. Z., R. N. ir V. Č. po 30,00 Eur (trisdešimt eurų 00 cnt) bylinėjimosi išlaidų atsakovo BAB banko Snoras naudai.

39Priteisti iš ieškovų V. A., V. D., R. T. J. K., D. P., Ritos G. G., D. T., V. Z., R. N. ir V. Č. po 30,00 Eur (trisdešimt eurų 00 cnt) bylinėjimosi išlaidų atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ naudai.

40Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė... 2. Ieškovai ieškiniu, dubliku ir pareiškimais dėl ieškinio pagrindo ar dalyko... 3. Ieškovai nurodė, kad nei vienam ieškovui nebuvo paaiškinta, kad banko... 4. Atsakovas BAB bankas „Snoras“ atsiliepimais į ieškinį ir į prašymus... 5. Atsakovas privalėjo vadovautis FPRĮ, į rinką išleidžiamas finansines... 6. Atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimais į... 7. Teismo posėdžio metu ieškovų atstovas advokato padėjėjas V. K. palaikė... 8. Atsakovo atstovas advokatas D. B. prašė ieškinį atmesti procesiniuose... 9. Atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atstovas M. B. prašė... 10. Ieškinys atmestinas.... 11. Byloje nustatyta, kad ieškovai sudarė su AB banku Snoras obligacijų... 12. Ieškovas V. A. yra banko Snoras klientas nuo 2000 m., buvo sudaręs su banku... 13. Ieškovas V. D. yra banko Snoras klientas nuo 2010 m., buvo sudaręs su banku... 14. Nustatyta, kad R. T. J. K. buvo banko klientė nuo 2008 m., įsigydama ginčo... 15. Ieškovė D. P. buvo banko kliente nuo 2007 m. su banku ji buvo sudariusi Banko... 16. Ieškovė R. G. G. yra banko klientė nuo 2008 m., buvo sudariusi su banku... 17. Ieškovė D. T. buvo banko kliente nuo 2008 m. su banko ji buvo sudariusi Banko... 18. Ieškovas V. Z. yra banko Snoras klientas nuo 2010 m., buvo sudaręs su banku... 19. Ieškovas R. N. yra banko Snoras klientas nuo 2010 m., buvo sudaręs su banku... 20. Ieškovė V. Č. yra banko Snoras kliente nuo 2007 m., buvo sudariusi su banku... 21. CK 1.103 straipsnis numato, kad obligacija – tai vertybinis popierius,... 22. Šalių sudarytose obligacijų sutartyse (1.22 punkte) numatyta:... 23. Kaip jau minėta, ieškovai sudarė su banku neprofesionalaus kliento... 24. Teismas sprendžia, kad teisingam šios civilinės bylos išnagrinėjimui... 25. Minėta, jog byloje nėra ginčo, kad obligacijų pasirašymo sutartys tarp... 26. Teismas nesutinka su ieškovų išdėstytais argumentais, kuriais remiantis... 27. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje civilinėje... 28. Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas, kaip jau buvo paminėta,... 29. Pagal formuojamą teismų praktiką dėl suklydimo sudarytas sandoris... 30. Po sutarčių sudarymo iki pat atsakovui iškeliant bankroto bylą ieškovai... 31. Ieškovai taip pat teigia, kad obligacijų pasirašymo sutartys turi būti... 32. Teismo vertinimu aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011-01-18 nutarimu uždraudė... 33. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nenustačius tyčinių... 34. Dėl bylinėjimosi išlaidų:... 35. Ieškinį atmetus, ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos... 36. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259,... 37. Ieškovų V. A., V. D., R. T. J. K., D. P., R. G. G., D. T., V. Z., R. N. ir V.... 38. Priteisti iš ieškovų V. A., V. D., R. T. J. K., D. P., R. G. G., D. T., V.... 39. Priteisti iš ieškovų V. A., V. D., R. T. J. K., D. P., Ritos G. G., D. T.,... 40. Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas...