Byla 2A-2590-345/2011

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio, kolegijos teisėjų Jadvygos Mardosevič, Almos Urbanavičienės,

2sekretoriaujant Aleksui Navickui, dalyvaujant ieškovo P. S. atstovei advokatei I. A., atsakovo UAB „Eurėja“ atstovams I. S. ir advokatui L. Š.,

3viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo P. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. S. ieškinį atsakovui UAB „Eurėja“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, išeitinės pašalpos, nesumokėto darbo užmokesčio, piniginės kompensacijos už komandiruotėse patirtas išlaidas, vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką bei atsiskaitymo uždelsimą, neturtinės žalos, bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

4Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

5

1. Ginčo esmė

6ieškovas P. S. ieškiniu prašė pripažinti darbo sutarties nutraukimą pagal DK 127 str. 1 d. neteisėtu; negrąžinti ieškovo į darbą ir priteisti iš atsakovo nustatyto dydžio išeitinę išmoką už du mėnesius – 2 100 Lt, nesumokėtą darbo užmokestį - 650 Lt, piniginę kompensaciją už komandiruotėse patirtas išlaidas – 16 066 Lt, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (2010 m. rugsėjo 29 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo bei atsiskaitymo uždelsimą nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, 1 500 Lt neturtinės žalos, bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad turėjo būti atleistas iš darbo kitu nei DK 127 str. 1 d. pagrindu, t.y. pagal LR DK 127 str. 2 d., nes 2010 m. rugsėjo 29 d. buvo išduota nedarbingumo lygio pažyma, kur netektas darbingumas sudarė 70 proc., jis tapo iš dalies darbingu, vadinasi, pagal nurodytą pagrindą jam turėjo būti sumokėta dviejų mėnesinių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė pašalpa. Ieškovo finansinė padėtis yra sunki, dėl sveikatos problemų jis negali dirbti, todėl atsakovo galutinis neatsiskaitymas su ieškovu jo atleidimo iš darbo dieną ieškovui sukėlė dvasinius išgyvenimus, nerimo būseną, neužtikrintumą ir pažeminimą, dėl ko atsakovas turi atlyginti ieškovo patirtą neturtinę žalą.

7Atsakovas pateikė priešieškinį, kuriuo prašė priteisti iš ieškovo 2 673,82 Lt negrąžinto avanso ir bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad atsakovas yra ieškovui permokėjęs 2 673,82 Lt už komandiruotėse patirtų išlaidų.

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. birželio 10 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies. Nusprendė pakeisti 2010 m. balandžio 23 d. darbo sutarties Nr. 5, sudarytos tarp atsakovo UAB „Eurėja“ ir ieškovo P. S., 2010 m. rugsėjo 29 d. nutrauktos pagal DK 127 str. 1 d. pagrindą, nurodant kitą pagrindą - DK 127 str. 2 d. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo P. S. 573,82 Lt negrąžinto avanso, 289,71 Lt advokato padėjėjo atstovavimo ir procesinių dokumentų ruošimo išlaidų atsakovo UAB „Eurėja“ naudai.

10Teismas konstatavo, kad ieškovas buvo atleistas paties prašymu, todėl aplinkybių pripažinti ginčo darbo sutarties nutraukimą neteisėtu nėra įstatyminio bei faktinio pagrindo. Tuo pačiu teismas atmetė ieškovo reikalavimą priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinį pravaikštos laiką. Ieškovas savo prašyme atleisti iš darbo atsakovui nurodė, kad turi darbingumo lygio pažymą nuo 2010 m. rugsėjo 29 d., todėl atsakovas kaip darbdavys turėjo prievolę pareikalauti ieškovą pateikti pažymą apie jo sveikatą, nes tokiu atveju keičiasi darbo sutarties nutraukimo pagrindas, o darbdavys turi pareigą įforminti darbo sutarties pasibaigimą tinkamai. Dėl to teismas sprendė, jog ieškovo atleidimo pagrindas iš DK 127 str. 1 d. keistinas į DK 127 str. 2 d. bei ieškovui priteistina dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė kompensacija.

11Teismas, svarstydamas ieškovo reikalavimus dėl išlaidų, patirtų komandiruotėse, priteisimo, atsižvelgė į tai, kad byloje nėra dokumentų, pagrindžiančių 236 Lt išlaidų už automobilio stovėjimą (komandiruotė 2010 m. balandžio 23 d. - 2010 m. gegužės 5 d.), o už kelius sumokėta 940,62 Lt, o ne 1 072 Lt (skirtumas 131,38 Lt), kaip teigia ieškovas, be to, atsakovas prieš siųsdamas ieškovą į komandiruotę, užpylė vilkiko pilną baką dyzelinio kuro – 1 370 Ltr, ką įrodo kvitai bei PVM sąskaita-faktūra. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra dokumentų, pagrindžiančių 135 Lt išlaidų už automobilio stovėjimą, 351 Lt už automobilio remontą (komandiruotė 2010 m. gegužės 7 d. – 2010 m. gegužės 19 d.), o už kelius sumokėta 896,39 Lt, o ne 1 086 Lt (skirtumas 189,61 Lt). Byloje nėra dokumentų, pagrindžiančių 135 Lt išlaidų už automobilio stovėjimą (komandiruotė 2010 m. gegužės 22 d. – 2010 m. birželio 2 d.), o už kelius sumokėta 506,38 Lt, o ne 1 092 Lt (skirtumas 585,62 Lt), be to, atsakovas prieš siųsdamas ieškovą į komandiruotę, užpylė vilkiko pilną baką dyzelinio kuro -1 370 Ltr, ką įrodo kuro perpylimo aktas. Tokiu būdu, įrodymų dėl didesnių ieškovo kelionės išlaidų nei pateikė atsakovas, byloje nesurinkta. Teismas atmetė ieškovo motyvą, kad mokėjimo kvitai pasimėtė pas atsakovą, nes šiems teiginiams pagrįsti byloje nėra duomenų. Teismas nurodė, kad kaip matyti iš P. S. pildyta jo ranka komandiruotės ataskaitos, jis nurodė gavęs avansą - 460Lt+850 eurų bei 50 svarų sterlingų, kas patvirtina I. Š. parodymus ir atitinka 2011 m. balandžio 23 d. kasos pajamų orderyje nurodytas sumas, kaip ir dėl 200 Lt avanso gavimo. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. kovo 30 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. A2.1-755-296/2011 administracinė byla UAB „Eurėja“ direktoriaus atžvilgiu buvo nutraukta, nenustačius jo veiksmuose adm.teisės pažeidimo įvykio ir sudėties, nemokant P. S. darbo užmokesčio bei išmokų, susijusių su darbo santykiais. Tokiu būdu, įrodymų dėl ieškovui nesumokėtų darbo užmokesčio bei išmokų, susijusių su darbo santykiais, teismas nenustatė. Dėl šių motyvų (įrodymų nebuvimo dėl neturtinės žalos fakto ir dydžio) teismas atmetė ir ieškovo reikalavimą priteisti 1 500 Lt neturtinės žalos. Teismas įrodymų visuma nustatė, kad ieškovui yra permokėta 2 673,82 Lt piniginių lėšų. Atsižvelgdamas į tai, kad teismo sprendimu keičiamas ieškovo atleidimo iš darbo pagrindas ir pripažintinas pagrįstu jo reikalavimas priteisti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, kas sudarys 2 100 Lt, teismas nurodė, kad priešieškinis sprendime nurodytais motyvai tenkintinas dalinai, t.y. 573,82 Lt sumai. Teismas pabrėžė, kad ieškovo bei jo atstovės teiginys, kad pagal DK 224 str. 3 d. negalima iš darbuotojo išskaičiuoti permokėto ir neteisingai pritaikius įstatymą apskaičiuoto darbo užmokesčio, išskyrus skaičiavimo klaidos atvejus, nagrinėjamu atveju netaikoma. Kadangi, visų pirma, su ieškovu 2010 m. balandžio 23 d. buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, pagal kurią darbuotojas įsipareigojo prisiimti visišką materialinę atsakomybę už įmonės jam patikėtų materialinių vertybių saugojimą. Kitą vertus, iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovui banko pavedimais ir grynais pinigais buvo mokamas ne darbo užmokestis, o avansas kelionės išlaidoms, kurio likutis buvo įskaitomas į darbo užmokestį ir kitas išmokas, susijusias su darbo santykiais. Taigi, darbuotojui kyla pareiga visiškai atsiskaityti už gautą avansą.

12III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

13Ieškovas P. S. pateikė apeliacinį skundą, prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimą dalyje, kuria iš dalies atmestas ieškinys, ir tenkinti ieškinį pilnai bei panaikinti teismo sprendimą dalyje dėl priešieškinio tenkinimo iš dalies ir perskirtyti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme bei priteisti iš atsakovo ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

14Paaiškina, kad remiantis kasacinio teismo pateiktu teisės aiškinimu civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2009 pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo DK 127 str. 1 d. pagrindu neteisėtu. Atsakovas ieškovą iš darbo atleido pažeisdamas įstatyme nustatytą tvarką, kas sudaro teisinį pagrindą teismui konstatuoti neteisėtą ieškovo atleidimą iš darbo (DK 297 str. 3 d.). Atsakovas negalėjo savo iniciatyva, ieškovui neišreiškus savo valios, priimti sprendimo dėl ieškovo atleidimo pagal DK 127 str. 1 d. Analogiškos situacijos pagrindu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2009 yra pripažinęs, jog tokiu būdu ieškovas iš einamų pareigų atleistas neteisėtai. Taigi ieškovo ieškinio reikalavimai dėl neteisėto atleidimo iš darbo, DK 140 str. 1 d. nustatyto dydžio išeitinės išmokos priteisimo ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos priteisimo privalėjo būti tenkinami pilnai. Atsakovo galutinis neatsiskaitymas su ieškovu, jo atleidimo iš darbo dieną, sukelia ieškovui dvasinius išgyvenimus, nerimo būseną, neužtikrintumą ir pažeminimą, todėl iš atsakovo turėjo būti priteista ieškovo prašoma neturtinė žala.

15Teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, susijusius su komandiruotės išlaidų apmokėjimu, ir pasisakydamas dėl jų nepakankamumo pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Teismas nepagrįstai nesigilino į aplinkybę, ar atsakovas įvykdė Valstybinės darbo inspekcijos 2010 m. spalio 6 d. sprendimą. Atsakovas yra nesąžiningas, kadangi dalį rašytinių įrodymų nuslėpė teisminio nagrinėjimo metu. Atsakovo atlikti išlaidų paskaičiavimai prasilenkia su protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, kadangi pagal atsakovo pateiktus rašytinius įrodymus, galima teigti, jog ieškovas pirmos komandiruotės metu (2010 m. balandžio 23 d. – 2010 m. gegužės 5 d.), pravažiavęs 6 158 km, pagal atsakovą išleido tik 1 090,33 Lt kurui, kai tuo tarpu ieškovas antros komandiruotės metu (2010 m. gegužės 7 d. – 2010 m. gegužės 19 d.), pravažiavęs 5 414 km, pagal atsakovą išleido 5 281,79 Lt kurui. Pagal ieškovo pateiktas ataskaitas buvo abiejų komandiruočių metu pridėti kuro pirkimą patvirtinantys kvitai, tačiau atsakovas jų neišsaugojo. Visos trys komandiruotės buvo vykdomos panašiu maršrutu, todėl ir kiti mokėjimai (už kelis, už automobilio stovėjimą), pagal ieškovo pateiktą paskaičiavimą, ataskaitoje, yra lygiaverčiai, todėl ieškovo paskaičiuoti teisingai. Atsakovas visus mokėjimus vykdė pagal savo atliktą „avansinę apyskaitą“, todėl kyla pagrįstas klausimas, kokiu būdu atsakovas galėjo atlikti ieškovo atžvilgiu permokėjimą. Teismo pareiga buvo nustatyti teisingą ir protingą ieškovo patirtų išlaidų komandiruočių metu dydį pagal bylos faktines aplinkybes.

16Atsakovas, teisme reikšdamas reikalavimą dėl darbo užmokesčio permokos priteisimo iš ieškovo, privalėjo įrodyti ne tik permokos faktą, bet ir aplinkybę, jog permoka susidarė dėl skaičiavimo klaidos (DK 224 str. 3 d.). Atsakovas konkrečiai nenurodė, kuriuo pavedimu pinigai išmokėti be pagrindo, kas nulėmė didesnės pinigų sumos išmokėjimą, kuo pasireiškė neatitikimą sąlygojęs suklydimas, kurio dokumento pagrindu ieškovui buvo be pagrindo išmokėta pinigų suma. Atsakovas negalėjo nurodyti, kur atsirado klaida, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš dalies tenkino priešieškinio reikalavimą. Pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-1096-601/2010 pateiktu teisės aiškinimu, kadangi bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Mano, jog analogiška išvada darytina ir dėl rėmimosi Klaipėdos apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2A-109-159/2010 suformuluotomis išvadomis.

17Atsakovas UAB „Eurėja“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Paaiškina, kad atsakovas nežinojo apie tai, jog ieškovas siekia nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 str. 2 d., nes ieškovas nenurodė, kad atleidimo priežastis yra netektas darbingumas, nepateikė atsakovui darbingumo lygio pažymos. Ieškovas niekada nepageidavo būti grąžintas į pirmesnį darbą, iš kurio pats savo pareiškimu ir išėjo, todėl laiko tarpas, kai ieškovas nuo atleidimo momento nedirbo, negali būti vertinamas ir apmokamas kaip priverstinė pravaikšta. Kadangi darbo sutarties nutraukimą inicijavo pats ieškovas, teismas pagrįstai atmetė jo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo.

18Byloje nustatyta, kad ieškovas pagrindė 9 505,28 Lt dydžio komandiruotės išlaidas, todėl jo reikalavimas priteisti nesumokėtą piniginę kompensaciją dėl komandiruotėse patirtų išlaidų, kurios sudaro 16 066 Lt buvo pagrįstai atmestas.

19Atsakovas priešieškiniu prašė priteisti ne dienpinigius, o ieškovo atsakovui negrąžintą 2 673,82 Lt dydžio avansą. Pareiga ieškovui atsiskaityti už gautą avansą kyla iš 2010 m. balandžio 23 d. visiškos materialinės atsakomybės sutarties. Ieškovo komandiruotės į Angliją išlaidos sudaro 19 520,11 Lt, o atsakovas jam yra išmokėjęs 22 193,93 Lt sumą. Skirtumas sudaro 2 673,82 Lt.

20IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).

22Bylos medžiaga nustatyta, kad apeliantas P. S. nuo 2010 m. balandžio 23 d. iki 2010 m. rugsėjo 29 d. dirbo UAB „Eurėja“ vairuotoju – ekspeditoriumi. Darbo sutartis buvo nutraukta remiantis DK 127 str. 1 d. (t. 1, b.l. 5-6, 9, 11). Ginčas yra kilęs dėl to, ar atsakovas pagrįstai darbo sutartį su apeliantu nutraukė minėtu pagrindu, kadangi apeliantui 2010 m. rugsėjo 29 d. buvo išduota darbingumo lygio pažyma, kuria apeliantui buvo nustatytas 35 proc. darbingumo lygis (t. 1, b.l. 8). Teisėjų kolegijos nuomone pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovas apeliantą atleido ne tuo pagrindu, tačiau klaidingai sprendė, jog tokia aplinkybė yra tik priežastis pakeisti atleidimo pagrindą iš DK 127 str. 1 d. į DK 127 str. 2 d. Tokiu sprendimu, kaip teisingai nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos DK 127 str. turinio aiškinimo ir taikymo praktikos.

23Dėl atleidimo iš darbo teisėtumo ir neturtinės žalos atlyginimo.

24Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo teisminėje praktikoje yra pasisakęs, kad darbuotojas, prašydamas DK 127 str. 2 d. nustatytu pagrindu nutraukti darbo sutartį, savo prašyme, be kitų reikšmingų aplinkybių, turėtų nurodyti konkrečią priežastį (konkrečias priežastis), kuri (kurios), jo nuomone, teikia pagrindą nutraukti darbo sutartį, bei ją (jas) pagrįsti. Darbdaviui sutikus, kad yra pagrindas nutraukti darbo sutartį DK 127 str. 2 d. nustatytu pagrindu, darbo sutartis nutraukiama nuo darbuotojo prašyme nurodytos dienos, kuri turėtų būti ne ankstesnė kaip trys dienos nuo prašymo pateikimo dienos, jeigu darbuotojas su darbdaviu nesusitarė kitaip. Tuo tarpu, darbdaviui nesutikus, kad yra pagrindas nutraukti darbo sutartį, darbo santykiai tarp darbuotojo ir darbdavio tęsiasi, jie pasibaigia įstatymuose nustatytais darbo sutarties pasibaigimo pagrindais pasibaigus darbo sutarčiai (DK 124 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje I. O. v. UAB „Prekybos ir logistikos centras“, bylos Nr. 3K-3-282/2010). Kai darbo sutartis nutraukiama darbuotojo pareiškimu, darbdavio galimi priimti sprendimai yra apribojami darbuotojo pasirinktu darbo sutarties nutraukimo pagrindu; darbuotojui išreiškus savo valią nutraukti darbo sutartį DK 127 str. 2 d. pagrindu, darbdavys negali savo iniciatyva priimti sprendimo nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 str. 1 d., išskyrus atvejus, jeigu darbuotojas aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė savo valią dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo pakeitimo arba sutiko su darbdavio pasiūlymu būti atleistas kitu įstatyme nustatytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje T. S. v. VĮ Kėdainių miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-547/2009). Iš apelianto P. S. atsakovui UAB „Eurėja“ pateikto prašymo atleisti iš darbo matyti, kad apeliantas prašyme aiškiai nurodė, kad nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. turi darbingumo lygio pažymą (t. 1, b.l. 9). Gavęs tokį prašymą darbdavys būdamas rūpestingas bei sąžiningas privalėjo išsiaiškinti visas reikšmingas aplinkybes, susijusias su apelianto atleidimo pagrindu, bet ne formaliai, apeliantui kartu su prašymu atleisti iš darbo nepateikus darbingumo lygio pažymos, tenkinti prašymą ir atleisti darbuotoją DK 127 str. 1 d. pagrindu taip pažeidžiant DK nustatytą darbuotojo atleidimo iš darbo savo noru teisinį reglamentavimą. Tokiu būdu darbdavys būdamas stipresnė darbo teisinio santykio šalis, disponuojanti žymiai didesniu informacijos kiekiu bei teisinių žinių kompleksu, tinkamai neįvertinęs prašymo dėl atleidimo iš darbo turinio, apelianto teisinių žinių lygio, apeliantą iš darbo atleido neteisėtai, nesant pastarojo suformuotai valiai būti atleistam pagal DK 127 str. 1 d. bei tuo pačiu pažeidė darbo teisinių santykių subjektams privalomą kooperacijos ir bendradarbiavimo pareigą.

25Konstatuotina, kad remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl DK 127 str. taikymo tokia situacija, kai darbuotojas pateikė prašymą būti atleistas pagal DK 127 str. 2 d., bet buvo atleistas remiantis DK 127 str. 1 d., kvalifikuotina kaip neteisėtas atleidimas. Atleidimo pagrindo pakeitimas iš DK 127 str. 2 d. į 127 str. 1 d. nelaikytinas pakankamu darbuotojo pažeistų teisių gynybos realizavimu DK 35 str. prasme, todėl esant išdėstytam teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apelianto atleidimo pagal DK 127 str. 1 d. nekvalifikavo kaip neteisėto, o tik pakeitė atleidimo pagrindą, kadangi atsakovui nesutikus atleisti apeliantą pagal DK 127 str. 2 d. darbo teisiniai santykiai tarp šalių būtų toliau tęsiasi.

26Remiantis DK 297 str. 3 d. nustačius, kad darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas jį grąžina į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Šio straipsnio 4 d. nustatytos išimtys, kai darbuotojas negali būti grąžinamas į pirmesnį darbą, todėl tokiu atveju priimamas sprendimas pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisti darbuotojui DK 140 str. 1 d. nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Atsakovui UAB „Eurėja“ neteisėtai atleidus apeliantą iš darbo, pastarajam privalo būti išmokėta išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką. Todėl apelianto P. S. naudai priteistina ne tik 2 100 Lt dydžio išeitinė išmoka (DK 140 str. 1 d.), bet ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Byloje nustatyta, kad ieškovo P. S. darbo užmokestis sudarė 1050 Lt per mėnesį. Kadangi teismas laiko, jog vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką ieškovui priteistinas nuo 2010 m. rugsėjo 29 d., todėl ieškovui priteistinas darbo užmokestis iki apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo dienos sudarytų 14700 Lt. Tačiau tokios piniginės sumos priteisimas, teisėjų kolegijos nuomone, pažeis proporcingumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Vienas iš įtvirtintų darbo teisės principų pagal LR DK 2 str. 4 p. yra darbo teisės subjektų lygybė. Be to, pagal LR DK 35 str. 1 d. įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai, darbuotojai ir jų atstovai turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovai į teismą dėl savo teisių pažeidimo kreipėsi po 2 mėnesių, įmonėje dirbo trumpą laiką, tokios didelės sumos priteisimas pažeistų kitų atsakovo UAB „Eurėja“ darbuotojų teises, nes apie 20000 Lt sumos priteisimas egzistuojant nuolatiniams rinkos svyravimams galėtų sukelti atsakovo nemokumą, dėl ko nukentėtų kiti atsakovo dirbantys darbuotojai, prarasdami darbą ir neatgaudami jiems priklausančio darbo užmokesčio. Todėl nagrinėjamos bylos situacija dėl nurodytų aplinkybių pripažintina ypatinga, reikalaujanti nukrypti nuo suformuotos teismų praktikos šiuo klausimu. Atsižvelgiant į LR DK 2 str., 35 str. 1 d., teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, ieškovui priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką ieškovui nuo 2010 m. rugsėjo 29 d. iki apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo mažintinas, ieškovui P. S. priteisiant 7 350 Lt vidutinio darbo užmokesčio.

27Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog apeliantui turėjo būti priteista neturtinė žala, kadangi neteisėto atleidimo iš darbo faktas, kaip toks, savaime nereiškia, kad darbuotojas patyrė neturtinės žalos. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala). Iš bylos medžiagos matyti, kad nors atsakovas apeliantą iš darbo atleido neteisėtai, tačiau pats apeliantas buvo išreiškęs valią būti atleistas iš darbo, taigi nors atsakovas ir nesiėmė visų reikiamų priemonių ir veiksmų užtikrinti, kad darbo teisiniai santykiai būtų nutraukti laikantis DK nustatytos tvarkos, tačiau neaišku ar tokie atsakovo veiksmai neturtinę žalą apeliantui galėjo sukelti. Nenustačius visų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje nustatytų aplinkybių kontekste, pripažinimas, jog apeliantas iš darbo buvo atleistas ir DK 297 str. 4 d. numatytų išmokų priteisimas laikytinas pakankama satisfakcija apelianto pažeistoms teisėms apginti.

28Dėl komandiruotėse patirtų išlaidų, priešieškinio reikalavimų pagrįstumo ir nesumokėto darbo užmokesčio.

29Apeliantas mano, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai vertino byloje esančius įrodymus, susijusius su komandiruotės išlaidų apmokėjimu. CPK 185 str. nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Apeliantas ieškinyje teigė, jog atsakovas jam liko skolingas 16 066 Lt už komandiruotėse apelianto turėtas išlaidas.

30Darbo pas atsakovą metu apeliantas buvo išvykęs į tris komandiruotes. Pagal apelianto paskaičiavimus komandiruotės nuo 2010 m. balandžio 20 d. iki 2010 m. gegužės 6 d. metu jis išleido 7 976 Lt kurui, 1 072 Lt mokesčiams už kelius ir 236 Lt už automobilio stovėjimą. Byloje nėra dokumentų, pagrindžiančių 236 Lt išlaidų už automobilio stovėjimą, už kelius sumokėta 940,62 Lt, o ne 1 072 Lt, be to, atsakovas prieš siųsdamas ieškovą į komandiruotę, užpylė vilkiko pilną baką dyzelinio kuro - 1370 Ltr (t. 1, b.l. 45-51; t. 2, b.l. 5). Šie duomenys teisėjų kolegijos nuomone patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šios komandiruotės metu apelianto pagrįstos išlaidos sudaro 2 030,95 Lt (1 090,33 Lt – už kurą, 940,62 Lt – už kelius). Kitaip vertinti šių įrodymų nėra pagrindo.

31Pagal apelianto paskaičiavimus komandiruotės nuo 2010 m. gegužės 8 d. iki 2010 m. gegužės 20 d. jis išleido 6 988 Lt kurui, 1 086 Lt mokesčiams už kelius, 135 Lt už automobilio stovėjimą ir 351 Lt remontui. Iš byloje pateiktų įrodymų (t. 1, b.l. 59-64) nustatyta, kad nėra dokumentų, pagrindžiančių išlaidų už automobilio stovėjimą, automobilio remontą, o už kelius sumokėta 869,39 Lt. Be to, atsakovui buvo pateikti dokumentai, patvirtinantys kuro pirkimą tik už 5 281,79 Lt. Apelianto nurodomi neatitikimai tarp skirtingų komandiruočių metu turėtų išlaidų kurui pagal byloje pateiktą medžiagą yra susiję su tuo, jog prieš apeliantui išvykstant į pirmąją komandiruotę buvo užpiltas pilnas bakas kuro, ko nebuvo padaryta antros komandiruotės metu dėl ko daroma prielaida, jog apeliantas kurą pylėsi pats, ir todėl turėjo žymiai didesnių išlaidų nei pirmos komandiruotės metu.

32Apeliantas teigia, jog komandiruotės vykusios nuo 2010 m. gegužės 22 d. iki 2010 m. birželio 3 d. metu jis 6 715 Lt išleido kurui, 1092 Lt už kelius, 135 Lt už automobilio stovėjimą. Tačiau iš byloje pateiktų dokumentų matyti, kad nepateikta įrodymų, patvirtinančių išlaidas už automobilio stovėjimą, už kelius sumokėta 506,38 Lt, o prieš apeliantui išvykstant į komandiruotę vilkiko bakas buvo pilnai užpiltas kuru (t.1 b.l. 72-74; t. 2 b.l. 2-3).

33Iš byloje pateiktos medžiagos aišku, jog neginčijamai nustatyta, jog apeliantas įrodė 9 505,28 Lt kelionės išlaidų patyrimą komandiruočių metu. Kaip jau minėta, skirtumai dėl kuro išlaidų skirtingų komandiruočių metu atsirado dėl kuro užpylimo fakto prieš išvažiuojant į pirmą ir trečią komandiruotę. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas yra grindžiamas tikėtinumo kategorija, kuri pasiekiama visapusiškai ištyrus visą byloje surinktą medžiagą, vadovaujantis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir bendrais logikos dėsniais. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog nepaisant aplinkybės, jog atsakovas šiuo atveju yra stipresnė šalis, tačiau komandiruotėse patirtų išlaidų dydį privalėjo pagrįsti apeliantas (CPK 178 str.). Įvertinus byloje pateiktus mokėjimo kvitus (t. 1, b.l. 133-159), kuro prieš keliones pylimo faktus, aplinkybę, jog komandiruotės buvo skirtingos trukmės, taip pat nėra pateikta neabejotinų įrodymų, jog kiekvienos komandiruotės metu apeliantas buvo priverstas mokėti už automobilio stovėjimą ar patirti kitų išlaidų (CPK 185 str.), konstatuotina, jog nėra pagrindo teigti, kad iš visumos aplinkybių būtų galima netiesiogiai išvesti esą apelianto prašomos priteisti išlaidos yra pagrįstos, atsižvelgiant į tai, kad apelianto paskaičiuotų išlaidų dydį patvirtina tik jo paties argumentai.

34Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2011 m. birželio 10 d. sprendimu iš dalies tenkino atsakovo UAB „Eurėja“ priešieškinio reikalavimą dėl permokos už apmokėtas komandiruotės išlaidas priteisimo. Apeliantas P. S. teigia, jog atsakovas neįrodė permokos fakto ir aplinkybės, jog permoka susidarė dėl skaičiavimo klaidos.

35Bylos medžiaga nustatyta, kad apeliantui dirbant UAB „Eurėja“ buvo priskaičiuota ir išmokėta iš viso 2 034,83 Lt darbo užmokesčio bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas (t. 1, b.l. 160). Komandiruočių metu apeliantui buvo išmokėta 7 980 Lt dienpinigių (t. 1, b.l. 42-44), su kurių dydžiu apeliantas sutiko. Taigi iš viso apeliantas patyrė 9 505,28 Lt kelionės išlaidų, jam turėjo būti išmokėta 2 034,83 Lt darbo užmokesčio bei piniginė kompensacija už nepanaudotas atostogas, ir 7 980 Lt dienpinigių, iš viso turėjo būti išmokėta - 19 520,11 Lt.

36Pagal atsakovo buhalterinius dokumentus nuo 2010 m. balandžio 23 d. iki 2010 m. rugsėjo 29 d. atsakovas apeliantui išmokėjo 22 193,93 Lt (t. 1, b.l. 12-16, 160-172, t. 2, b.l. 15-16, 21), taigi skirtumas tarp to kas buvo išmokėta ir kas turėjo būti išmokėta yra 2 673,82 Lt (22 193,93 Lt – 19 520,11 Lt). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kad atsakovas mokėjimus apeliantui atlikdavo dar esant pastarajam komandiruotėse, neturėdamas visų duomenų apie pastarojo realiai patirtas išlaidas komandiruočių metu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad atsakovo pateikti duomenys objektyviai pagrindžia faktą, jog apeliantui buvo atlikta permoka, nes komandiruotėse apelianto patirtos išlaidos būdavo mažesnės nei jam pervestos išmokos. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog apeliantui atsakovas banko pavedimais ir grynais pavedimais mokėjimo ne darbo užmokestį, o avansus kelionės išlaidoms, kurių likutis būdavo įskaitomas į darbo užmokestį ir kitas išmokas, susijusias su darbo santykiais. Šie faktai liudija, jog apeliantui buvo nepagrįstai permokėta 2 673,82 Lt. Tai, jog apeliantui buvo susidariusi permoka patvirtina ir Valstybinės darbo inspekcijos sprendimas Nr. (01) SD – 18597 (t. 1, b.l. 18), kuriame nurodyta, jog 2010 m. spalio 6 d. apeliantui buvo permokėta 3 908,80 Lt. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. kovo 30 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A2.1-755-296/2011, nustatė, kad su vairuotoju P. S. buvo visiškai atsiskaityta ir administracinę bylą UAB „Eurėja“ vadovo atžvilgiu nutraukė nesant jo veiksmuo ATPK 412 str. 1 d. numatyto administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties (t. 2 b.l. 31). Šie faktai patvirtina, jog atsakovas su apeliantu atsiskaitė visiškai, Valstybinės darbo inspekcijos sprendimą įvykdė (CPK 182 str. 2 p.).

37Pirmosios instancijos teismas priešieškinį tenkino remdamasis tuo, kad atsakovas ir apeliantas buvo sudarę visiškos materialinės atsakomybės sutartį ir Kauno apygardos teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-1096-60/2010 bei Klaipėdos apygardos teismo nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-109-159/2010). Apeliantas mano, jog teismas šiomis nutartimis remtis negalėjo, nes bylų, kuriose jos priimtos, faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Kasacinis teismas savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog teisės išaiškinimai konkrečiame teismo procesiniame sprendime turi precedentinę reikšmę tik teismams nagrinėjant bylas, savo faktinėmis aplinkybėmis panašias į tą bylą, kurią nagrinėdamas teismas aiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-560/2008; kt.). Tiek šios bylos, dalyje dėl priešieškinio reikalavimų, tiek bylų, kuriose priimtos minėtos apeliacinės instancijos teismų nutartys, faktinės aplinkybės yra iš esmės panašios, kadangi yra kilęs ginčas dėl darbdavio reikalavimo priteisti iš atleisto darbuotojo pastarajam permokėtą avansą. Vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais konstatuotina, kad tokio pobūdžio aplinkybės, kaip prašomo priteisti išmokėti avanso sudėtis, darbuotojo supažindinimas su avansinėmis apyskaitomis, yra laikytinos reikšmingomis aplinkybėmis sudarančiomis pagrindą išvadai, jog aukščiau minėtos Klaipėdos ir Kauno apygardos teismų nutartys šios bylos atžvilgiu nėra precedentinės. Tačiau nepaisant šio fakto ir remiantis tuo, jog avanso permoka apeliantui buvo išmokėta, kadangi pastarasis nepagrindė komandiruočių metu patirtų išlaidų, nors kaip matyti iš liudytojos I. S. paaiškinimų jis buvo nuolat skatinamas tą padaryti, todėl tokia situacija vertintina kaip skaičiavimo klaidos pasekmė, neturint visų objektyvių duomenų tiksliems skaičiavimams atlikti, todėl remiantis DK 253 str. 6 p., ir šalių sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartimi (DK 255 str. 3 p.), priešieškinys yra pagrįstas. Netinkamas materialinės teisės normų taikymas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisingumui reikšmės neturi, kadangi priešieškinio reikalavimai išspręsti iš esmės teisingai (CPK 328 str.).

38Kolegija įvertinusi bylos medžiagą sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje surinktus įrodymus dėl apelianto komandiruočių metu patirtų išlaidų ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą atmesti ieškinio reikalavimą dėl 16 066 Lt kompensacijos priteisimo. Taip pat Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas pagrįstai tenkino priešieškinį atsakovui pagrindus, jog avansas apeliantui buvo išmokėtas nesant pagrindo ir dėl skaičiavimo klaidos, ir pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl neturtinės žalos ir nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Tačiau kolegija atsižvelgdama į apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį, šalių teismo posėdžio metu išdėstytus argumentus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškinio reikalavimą dėl apelianto atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už pravaikštos laiką, todėl šioje dalyje apeliacinis skundas tenkintinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

39Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos 2001-06-23 sprendimu Nr. (1.7)-S-2016-11 ieškovui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba apeliacinės instancijos teisme ir paskaičiuotos 696,68 Lt patirtos išlaidos valstybei, ir į tai, kad ieškovo apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, todėl iš atsakovo UAB „Eurėja“ valstybei priteistina 232 Lt išlaidų už suteiktą antrinę teisinę pagalba apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 str., 93 str.).

40Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

41Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimo dalį, kuria pakeistas 2010-04-23 darbo sutarties Nr.5, sudarytos tarp UAB „Eurėja“ ir P. S., nutrauktos 2010-09-29 pagal LR DK 127 str. 1 d. nutraukimo pagrindas, nurodant kitą pagrindą-LR DK 127 str. 2d. panaikinti.

42Ieškinį tenkinti iš dalies. Pripažinti ieškovo P. S. (a.k. ( - ) atleidimą iš darbo UAB „Eurėja“ (į.k. 122886111) iš vairuotojo-ekspeditoriaus pareigų nuo 2010-09-29 Lietuvos Respublikos DK 127 str. 1 d. pagrindu neteisėtu. Pripažinti, jog P. S. yra atleistas iš darbo UAB „Eurėja“ iš vairuotojo-ekspeditoriaus pareigų teismo sprendimu nuo 2011-11-10 Lietuvos Respublikos DK 127 str. 2 d. pagrindu.

43Priteisti iš atsakovo UAB „Eurėja“ ieškovo P. S. naudai 7 350 Lt vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo neteisėto atleidimo iš darbo dienos (2010 m. rugsėjo 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos bei valstybei 220,50 Lt žyminio mokesčio ir 232 Lt už antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

44Kitas Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. birželio 10 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.