Byla 2A-93/2012

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Algirdo Gailiūno, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Konstantino Gurino, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-1959-450/2010 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujančiai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Valstybės įmonei Valstybės turto fondui, trečiasis asmuo be savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje Lietuvos profesinei sąjungai „Solidarumas“, dėl skolos priteisimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Specialusis fondas veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti (toliau – Specialusis fondas) 2004 m. birželio 7 d. tarybos nutarimu (1.2 p.) sanatorijai „Nemunas“ bei Druskininkų gydomosios kūno kultūros ir ambulatorinio gydymo centrui (toliau - gydymo centras), esantiems T. Kosciuškos g. 6/Maironio g. 7, Druskininkų m., priklausančius pastatus perdavė Lietuvos profesinei sąjunga „Solidarumas“ (toliau – LPS „Solidarumas“). Ieškovas ir LPS „Solidarumas“ 2004 m. rugpjūčio 23 d. sudarė šilumos pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 72 (1 t., 152-155 b. l.), kuria ieškovas tiekė šilumos energiją sanatorijos ir gydymo centro pastatams. LPS „Solidarumas“ 2004 m. rugsėjo 17 d. patalpų nuomos sutartimi (1 t., 84-85 b. l.) sanatorijos patalpas išnuomavo UAB „Profsąjungų mokymo ir tyrimo institutui“ (toliau – Institutas). LR Seimas 2004 m. rugsėjo 14 d. nutarimu Nr. DC-2441 likvidavo Specialųjį fondą ir LR Vyriausybė 2005 m. sausio 26 d. nutarimu Nr. 98 įgaliojo VĮ Valstybės turto fondą (toliau - VTF) atlikti Specialiojo fondo likvidatoriaus funkcijas. Likvidatorius kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas sandorius, kuriais sanatorijai ir gydymo centrui priklausantys pastatai neatlygintinai perduoti LPS „Solidarumas“, pripažinti negaliojančiais ir taikyti restituciją – perduoti pastatus Lietuvos valstybei. Vilniaus apygardos teismas 2006 m. sausio 19 d. sprendimu ieškinį patenkino – sandorius pripažino negaliojančiais, o ginčo pastatus perdavė Lietuvos valstybės nuosavybėn. Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Kasacinis teismas 2007 m. birželio 29 d. nutartimi žemesnių instancijų teismų procesinius sprendimus paliko nepakeistus. Vilniaus apygardos teismas 2007m. liepos 20 d. nutartimi panaikino šioje byloje taikytą ginčo turto areštą. LR Vyriausybė 2007 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 752 ginčo turtą patikėjimo teise perdavė valdyti VTF. VĮ Registrų centre 2007 m. rugsėjo 3 d. buvo įregistruota VTF patikėjimo teisė į šį turtą. LR Vyriausybė 2008 m. gegužės 16 d. nutarimu Nr. 482 šį turtą perdavė Druskininkų m. savivaldybės nuosavybėn. Nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki 2007 m. gegužės 31 d. už pastatams ieškovo tiektą šilumos energiją susidarė įsiskolinimas, todėl ieškiniu prašė priteisti iš atsakovų LR Vyriausybės ir VTF solidariai 189 361,07 Lt skolą, 22 805,50 Lt palūkanų, 5 proc. procesines palūkanas ir 5 243,33 Lt bylinėjimosi išlaidų.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsejo 22 d. sprendimu iešinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LR Vyriausybės, 189 361,07 Lt skolą, 22 805,50 Lt palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą 189 361,07 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 5 243,33 Lt bylinėjimosi išlaidų; ieškinį atsakovui VTF atmetė. 2010 m. lapkričio 5 d. papildomu sprendimu trečiajam asmeniui LPS „Solidarumas“ iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LR Vyriausybės, priteisė 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad viešame registre nuosavybės teisės į ginčo pastatus nuo 2006 m. spalio 12 d iki 2008 m. birželio 25 d. buvo įregistruotos Lietuvos Respublikos vardu; 2007 m. liepos 11 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 752 pastatai patikėjimo teise buvo perduoti VTF, todėl sprendė, kad pareiga atsiskaityti už tiektą šilumos energiją tenka pastatų savininkui. Aplinkybės, kad Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 8 d. nutartimi ginčo patalpos buvo areštuotos ir nebuvo baigti teisminiai ginčai, kad ginčo turtas negalėjo būti perimtas iš LPS „Solidarumas“, perduodant jį valdyti konkrečiai valstybės institucijai ar įmonei, teismas nelaikė turto savininką atleidžiančia nuo pareigos atlikti savo pareigas. Ieškovas, nebūdamas tikras kam turi būti teikiamos sąskaitos už suvartotą šilumos energiją apmokėjimui, jas teikė ir LR Vyriausybei. Kol pastatai, į kuriuos buvo tiekiama šilumos energija, patikėjimo teise nebuvo perduota nei VTF, nei kitam ūkio subjetui, nekilnojamojo turto savininko -Lietuvos valstybės, teises ir pareigas, teismo vertinimu, turėjo prisiimti ir įgyvendinti LR Vyriausybė. Teismo nuomone, LR Vyriausybė suprato šias pareigas, nes 2007 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 752 ginčo turtą perdavė VTF, kuriam pavedė kreiptis į Finansų ministeriją dėl lėšų komunaliniams įsiskolinimams, susidariusiems iki ginčo turto perdavimo VTF, apmokėti gavimo. Teismas nustatė, kad ieškovas eilę kartų kreipėsi tiek į VTF, tiek ir į LR Vyriausybę, prašydamas spręsti įsiskolinimo klausimą, tačiau LR Vyriausybės pavedimų VTF nevertino kaip turto savininko teisių ar pareigų perleidimo, ar/ir įpareigojimo VTF savo lėšomis atlyginti susidariusį įsiskolinimą. Teismas nustatė, kad ieškovo ir LPF „Solidarumas“ 2004 m. rugpjūčio 23 d. sudaryta šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutartis Nr. 72 (2 t., 43 b. l.) galiojo iki 2034 m. gegužės 31 d., tačiau LPS „Solidarumas“, netekęs ginčo turto, nebeturėjo pareigos mokėti už jam tiekiamą šilumos energiją ir kreipėsi į šilumos tiekėją dėl sutarties nutraukimo. Paskutinė PVM sąskaita-faktūra už 2006 m. spalio mėnesį suvartotą šilumos energiją buvo išsiųsta LPS „Solidarumas“, tačiau ją apmokėjo Institutas. Kadangi sutartiniai santykiai buvo tik tarp ieškovo ir LPS „Solidarumo“, teismas sprendė, kad Institutas, kaip patalpų nuomininkas, nebuvo atsakingas už prievolės sumokėti už tiektą šilumos energiją įvykdymą. 2007 m. vasario 8 d. raštu Nr. 10-217 Instituto prisiimti įsipareigojimai dėl apmokėjimo už šilumos energiją ir 2007 m. balandžio 12 d. garantinis raštas Nr. 7-04/11, kuriuo Institutas garantavo apmokėti skolą, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo reikalauti prievolės įvykdymo iš šio juridinio asmens, todėl spendė, kad ieškovas pagrįstai nesikreipė į bankrutuojančios įmonės administratorių su prašymu įtrauktį jį į bankrutuojančio Instituto kreditorių sąrašą. Aplinkybė, kad Institutas periodiškai mokėjo ieškovui už tiekiamą šilumos energiją iki skolos susidarymo, teismo nuomone, paaiškinama tik tarpusavio santykiais ir susitarimais su tuo metu buvusiu patalpų savininku LPS „Solidarumas“, todėl Institutas neturėjo pareigos atsiskaityti su ieškovu už šilumos energijos tiekimą. VTF yra valstybės įmonė, kurios lėšų naudojimą reglamentuoja specialus LR Valstybės turto fondo įstatymas, nenumatęs galimybės įsiskolinimą už pastatams, kurių patikėjimo teise nevaldė VTF, tiektą šilumos energiją apmokėti VTF lėšomis. Šiais argumentais ieškinį VTF teismas atmetė.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

8Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos Valstybė, atstovaujama LR Vyriausybės, prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti (2 t., 141-147 b. l.). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

91. Teismas netinkamai aiškino valstybės turto valdymą, naudojimą ir disponavimą reglamentuojančias teisės normas, neatsižvelgė į valstybės, kaip civilinių teisinių santykių dalyvio, specifiką bei netinkamai įvertino aplinkybes, kurios neleido LR Vyriausybei disponuoti turtu. Nuosavybės teisę į sanatorijos pastatus valstybė įregistravo 2006 m. spalio 12 d., Lietuvos apeliaciniam teismui 2006 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi palikus nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 19 d. sprendimą. Tačiau nuosavybės teisių įregistravimas nesudarė teisinio pagrindo disponuoti turtu, nes Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 7 d., 2005 m. balandžio 8 d. nutartimis turtas buvo areštuotas, uždraudžiant šį turtą perleisti, įkeisti ar apsunkinti, todėl valstybė neturėjo galimybės veikti kaip turto savininkas - paskirti šių pastatų patikėtinio. VTF 2006 m. lapkričio 6 d. kreipėsi į teismą su prašymu panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 7 d., 2005 m. balandžio 8 d. nutartimis taikytas laikinąsias apsaugos priemones, tačiau teismas, atsižvelgdamas į LPS „Solidarumas“ prieštaravimą, laikinąsias apsaugos priemones paliko galioti iki bylos išnagrinėjimo kasacinės instancijos teisme. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2007 m. birželio 29 d. nutartimi palikus žemesnių instancijų teismų procesinius sprendimus nepakeistus, VTF 2007 m. liepos 4 d. pateikė teismui prašymą dėl areštų panaikinimo ir LR Vyriausybė tik 2007 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 752 VTF perdavė valdyti, naudotis ir disponuoti minėtą turtą. Atsakovo nuomone, tik nuo šios datos valstybei kilo pareiga apmokėti šilumos ir kitas išlaidas. Apeliantas pažymi, kad turto patikėjimo teisė yra daiktinė teisė, todėl bet kurie LR Vyriausybės sprendimai dėl šių pastatų būtų pažeidę teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

102. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad LR Vyriausybė turi apmokėti įsiskolinimą už laikotarpį, kuriuo pastatai dar nebuvo perduoti nei LR Vyriausybei, nei VTF. Teismo sprendime nurodytų LR Vyriausybės ar LR valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo normų nepakanka „negautų paslaugų apmokėjimui“, nes tokios pareigos LR Vyriausybei įstatymai nenustato. Bylos medžiaga liudija, kad iki 2007 m. balandžio 1 d. patalpomis pagal nuomos ir pavedimo sutartis naudojosi LPS „Solidarumas“ bei jo įsteigtas Institutas. Kadangi valstybė iki 2007 m. rugsėjo mėn. nesinaudojo pastatais ir negavo paslaugų, atitinkamai neįtraukė šių paslaugų išlaidų į buhalterinę apskaitą ir neturėjo teisinio pagrindo apmokėti ieškovo siųstų sąskaitų.

113. Teismas netinkamai aiškino LR Vyriausybės 2007 m. liepos 11 d. nutarimo Nr. 752 2.2 punktą, kad LR Vyriausybė išreiškė valią ir ketinimus iš valstybės biudžeto lėšų padengti įsiskolinimą. Šiuo nutarimo punktu LR Vyriausybė pavedė VTF kreiptis į Finansų ministeriją dėl lėšų skyrimo. Apelianto nuomone, LR Vyriausybės pavedimas VTF negali būti laikomas skolos pripažinimu. Skolos pripažinimu taip pat negali būti laikomi ir LR Vyriausybės kanclerio rezoliucijomis patvirtini pavedimai VTF spręsti ir atsakyti ieškovui dėl įsiskolinimo apmokėjimo, nes šie pavedimai nelaikomi LR Vyriausybės sprendimais ir juose nėra sutikimo apmokėti įsiskolinimą.

124. Teismas netinkamai vertino ir aiškino ieškovo ir LPS „Solidarumas” sutartinių įsipareigojimų nutraukimą. Apelianto nuomone, šilumos tiekimo sutartis nebuvo nutraukta, nes pagal šilumos tiekimo sutarties 18 punktą, sutartis galėjo būti pakeista arba papildyta tik raštišku šalių susitarimu. Kadangi raštiško susitarimo nebuvo, šilumos tiekimo sutartis galiojo ir po 2006 m. spalio 31 d. Apelianto teigimu, skolos perkėlimas galimas tik pagal naujojo skolininko ir kreditoriaus sutartį, o šiuo atveju VTF nebuvo sudaręs tokios sutarties su ieškovu. 2007 m. vasario 8 d. raštu Nr. 10-217 Institutas prašė VTF teikti jam sąskaitas už šilumos energiją, 2007 m. balandžio 12 d. Garantiniu raštu Nr. 7-04/11, garantavo įsiskolinimo apmokėjimą, LPS „Solidarumas” ir Institutas iki 2007 m. vasaros naudojosi turtu, todėl, atsakovo nuomone, LPS „Solidarumas” turi apmokėti įsiskolinimą už šilumos energiją.

135. Teismas netinkamai aiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008, nes minėtoje ir šioje byloje skiriasi ratio decidendi.

146. Teismas nevertino aplinkybės, kad ieškovas, siųsdamas sąskaitas atsakovams, apmokėjimą už šilumos energiją priimdavo iš Instituto ir LPS „Solidarumas”, nors laikė, kad šilumos tiekimo energijos sutartis su LPS „Slidarumas” nuo 2006 m. spalio 1 d. nutraukta. Susidarius įsiskolinimui ieškovas nesiėmė priverstinio skolos išieškojimo, todėl, apelianto nuomone, ieškovas elgėsi nerūpestingai ir aplaidžiai ir prisiėmė galimą riziką. Šios aplinkybės, atsakovo nuomone, sudaro pagrindą atleisti atsakovą pilnai ar iš dalies nuo atsakomybės.

15Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas VĮ Valstybės turto fondas prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimą pakeisti ir ieškovo reikalavimus Lietuvos valstybei, atstovaujamai LR Vyriausybės, atmesti (2 t., 64-167 b. l.). Atsiliepime nurodo, kad įsiskolinimo laikotarpiu pagal LPS „Solidarumas“ ir Instituto 2004 m. rugsėjo 17 d. sudarytą nuomos sutartį, o vėliau pagal 2005 m. sausio 25 d. pavedimo sutartį, ginčo pastatus valdė, administravo ir jais naudojosi Institutas. Institutas sutartyje nurodytą turtą pirmoje eilėje turėjo naudoti LPS „Solidarumas“ narių poreikiams tenkinti ir savo įstatuose nurodytai veiklai. VTF žiniomis, minėta pavedimo sutartis galiojo ir ginčo laikotarpiu, todėl institutas, vartodamas šilumos energiją ir už ją neatsiskaitydamas, padarė ieškovui žalos, todėl pagal CK 6.265 straipsnio 2 dalį, LPS „Solidarumas“ ir institutas solidariai turi atlyginti šią žalą. Kadangi Institutas 2009 m. vasario 11 d. likviduodas dėl bankroto, prievolė atsiskaityti su ieškovu išliko LPS „Solidarumas“. Kadangi šilumos energija buvo tiekiama 2004 m. rugpjūčio 23 d. tarp ieškovo ir LPS „Solidarumas“ pasirašytos šilumos energijos pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu, o ši sutartis nebuvo nutraukta teisės aktuose ir sutartyje nustatyta tvarka, todėl sutarties įsipareigojimus turi vykdyti sutarties šalys.

16Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo LPS „Solidarumas“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas (2 t., 169-172 b. l.). Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

171. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad disponavimas valstybės turtu negalimas tol, kol turtas neperduotas patikėtiniui. Daiktinė teisė yra absoliuti, todėl teismas teisingai konstatavo, kad aplinkybė, jog ginčo turtas negalėjo būti perduotas valdyti konkrečiai valstybės institucijai ar įmonei, negali būti pagrindas valstybei, kaip šio turto savininkei, atlikti turto savininko pareigų. Šiuo atveju apelianto prievolės atsiradimo momentas sietinas ne su LR Vyriausybės 2007 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 752, kuriuo ginčo turtas buvo perduotas valdyti, naudoti ir disponuoti VTF, tačiau nuo 2006 m. spalio 12 d., kuomet valstybės nuosavybės teisės į pastatus buvo įregistruotos viešame registre.

182. Kadangi ginčo laikotarpiu pastatai nebuvo perduoti jokiam ūkio subjektui, pareigą apmokėti įsiskolinimą už tiektą šilumos energiją turėjo LR Vyriausybė.

193. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad LR Vyriausybės pavedimas dėl įsiskolinimo išsprendimo negali būti laikomas skolos pripažinimu, vien dėl to, kad šiuo klausimu nebuvo priimtas atskiras LR Vyriausybės sprendimas. Šiuo atveju neturi reikšmės, kokiu individualiu teisės aktu VTF buvo pavesta kreiptis dėl lėšų įsiskolinimui padengti skyrimo, svarbi pati valios išraiška.

204. Nesutinka su apelianto argumentais, kad LR Vyriausybė, kaip valstybės valdymo institucija, neturi juridinio asmens statuso, tiesiogiai nedalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose ir neturi pareigos apmokėti už šilumos energiją. Sutartiniai civiliniai tęsiniai santykiai šiuo atveju susiklostė ne tarp ieškovo (šilumos tiekėjo) ir LR Vyriausybės, o tarp ieškovo ir valstybės (šildomų patalpų savininkės). LR Vyriausybė tik įgyvendina valstybės, kaip turto savininkės, teises - disponuoja valstybės turtu, nustato jo valdymo ir naudojimo tvarką. Todėl teismas teisingai konstatavo, kad įsiskolinimą už šilumos energijos tiekimą turėjo prisiimti ir įgyvendinti LR Vyriausybė.

215. Pagal teisinį reglamentavimą, nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija, šilumos pirkimo - pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. AB „ VST" byloje Nr. 3K-3-3/2008). Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad Instituto 2007 m. vasario 8 d. raštu Nr. 10- 217 ir 2007 m. balandžio 12 d. garantiniu raštu Nr. 7-04/11 prisiimti įsipareigojimai, nesudaro pagrindo reikalauti Instituto įvykdyti mokėjimo už suvartotą šilumos energiją ginčo laikotarpiu prievolę.

226. LPS „Solidarumas” šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties šalimi buvo iki jam nuosavybės teise priklausė ginčo pastatai. Nuo turto perėjimo valstybės nuosavybėn, trečiojo asmens prievolė atsiskaityti už naująjam savininkui tiekiamą šilumos energiją išnyko, todėl apeliantas nepagrįstai nurodo, kad ieškovo ir LPS „Solidarumas” šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis galioja iki 2034 m. gegužės 31 d. Nagrinėjamu atveju neturi reikšmės apelianto nurodyta aplinkybė, kad nebuvo sudaryta šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis tarp šilumos tiekėjo ir valstybės. Tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės tokios sutarties, sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas - tiekėjo ir pastato savininko - šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko - buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009). Šiuo atveju tarp ieškovo ir apelianto susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai, nes ieškovas tiekė valstybei priklausančioms patalpoms šilumos energiją, ir valstybė ta šilumos energija naudojosi. Patalpų savininko valia gauti šilumos energiją buvo realizuota prisijungiant prie energijos tiekimo tinklų. Šilumos energijos vartojimo pirkimo - pardavimo teisinių santykių dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas, tačiau ir šių patalpų nuomininkas. Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi, o jeigu nėra tokio susitarimo, šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalis yra patalpų, kurioms tiekiama šiluma, savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 . sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008).

237. Trečiasis asmuo taip pat nesutinka su apelianto motyvais, kad teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Nuoroda į kasacinio teismo praktiką šiuo atveju laikytina kaip pirmosios instancijos teismo sprendimo obiter dictum, o ne jos ratio decidendi.

24Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (2 t., 174- 179 b. l.). Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

251. Ieškovui adresuotame 2006 m. lapkričio 6 d. rašte Nr. (ll)3R-3853 VTF nurodė, kad nuosavybės teisės į ginčo pastatus nuo 2006 m. spalio 12 d. įregistruotos Lietuvos Valstybės vardu, kad VTF jau kreipėsi į LR Vyriausybę dėl šio turto perdavimo valdyti patikėjimo teise, taip pat prašė nenutraukti šilumos tiekimo į ginčo pastatus. LR Ministro Pirmininko pavedimu, 2006 m. gruodžio 4 d. raštu Nr. 20-7696 buvo pavesta VTF išnagrinėti įsiskolinimo apmokėjimo klausimus. VTF 2006 m. gruodžio 13 d. raštu Nr. (31)3R-4283 pakartotinai patikino ieškovą, kad sutinka apmokėti už tiekiamą šilumos ir elektros energiją. Ieškovo nuomone, VTF įsipareigojimai buvo prisiimti LR Vyriausybės pavedimu ir suderinus su ja. Nors Finansų ministerija 2007 m. lėšų įsiskolinimo apmokėjimui neskyrė, o 2008 m. nepateikė atsakymo VTF dėl lėšų, analizuoti VTF veiksmai įrodo, kad ne tik ieškovas, bet ir VTF suprato, jog LR Vyriausybė ketina apmokėti įsiskolinimą iš valstybės biudžeto. Tiek LR Vyriausybė, tiek VTF vykdė savininko teises - rūpinosi turtu, išreiškė valią dėl pastatų šildymo, tačiau vengė vykdyti įsipareigojimus.

262. Teismų taikytos laikinosios apsaugos priemonės ginčo pastatams, valdymo ir naudojimosi šiais pastatais teisių neapribojo, todėl aplinkybės, kad ginčo pastatai buvo areštuoti, neužkirto kelio LR Vyriausybei nurodyti ieškovui nutraukti šilumos tiekimą ar susitarti su trečiaisiais asmenimis dėl apmokėjimo už ją.

273. Atsižvelgiant į 2006 m. spalio 5 d. LSP „Solidarumas” prašymą Nr. 10-369-2, ieškovo ir LPS „Solidarumas” šilumos pirkimo - pardavimo sutartis Nr. 72 buvo nutraukta nuo 2006 m. spalio 31 d., nes nuo 2006 m. spalio 12 d. VĮ Registrų centre nuosavybės teisės į ginčo pastatus buvo įregistruotos Lietuvos valstybės vardu. FTV 2006 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. (11) 3R-36853 prašė ieškovo nenutraukti šilumos tiekimo ginčo pastatams. Paskutinė sąskaita LPS „Solidarumas” buvo pateikta už 2006 m. spalio mėnesį tiektą šilumos energiją. Visi šie konkliudentiniai veiksmai liudija, kad ieškovo ir LPS „Solidarumas” šilumos pirkimo - pardavimo sutartis Nr. 72 buvo nutraukta abiejų šalių sutarimu, todėl LPS „Solidarumas” neturi pareigos mokėti iš tiektą šilumos energiją.

28IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

29Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

30Nagrinėjamoje byloje absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

31Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje surinktais ir įvertintais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.). Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose reglamentuotų įrodinėjimo proceso taisyklių; teisingai taikė nagrinėjamus teisinius santykius reguliuojančias materialinės teisės normas, todėl, priteisdamas įsiskolinimą iš valstybės, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str.), kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

32Byloje sprendžiamas ginčas dėl valstybės, kaip pastatų savininkės, pareigos mokėti už pastatų šildymą. Byloje nustatyta, kad pastatų, kuriems ginčo laikotarpiu (nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki 2007 m. gegužės 31 d.) ieškovas tiekė šilumos energiją ir už ją nebuvo atsiskaityta, savininkas buvo valstybė, kuri šio nekilnojamojo turto nebuvo perdavusi patikėjimo teise valdyti VTF; ieškovo su ankstesniu pastatų savininku trečiuoju asmeniu LSP „Solidarumas” sudaryta šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis buvo nutraukta; pastatais naudojosi Institutas pagal buvusio pastatų savininko trečiojo asmens LSP „Solidarumas” ir Instituto sudarytas pastatų nuomos ir pavedimo sutartis. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiga atsiskaityti už suteiktą šilumos energiją ginčo laikotarpiu tenka pastatų savininkui - valstybei, todėl iš jos priteisė šilumos energijos tiekėjui prašomą skolą ir palūkanas, dėl kurių dydžio pagrįstumo byloje ginčo nėra.

33Pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LR Vyriausybės, apeliacinio skundo suformuluotus pagrindus, apeliacijos dalyką sudaro valstybės turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo; sutartinių įsipareigojimų tarp ieškovo ir trečiojo asmens nutraukimo aiškinimo; teismų praktikos dėl teisės normų, reglamentuojančių pastato savininko pareigą atsiskaityti už šilumos energiją, aiškinimo taikymo; ieškovo atsakomybės taikymo klausimai.

34Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino valstybės turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo reglamentuojančias teisės normas, neatsižvelgė į valstybės, kaip civilinių teisinių santykių dalyvio specifiškumą bei netinkamai įvertino aplinkybes, kurios neleido LR Vyriausybei disponuoti valstybei priklausančiais ginčo pastatais.

35Byloje nustatyta, kad pagal 2006 m. rugpjūčio 17 d. įsiteisėjusį Vilniaus apygardos teismo 2006 m. sausio 19 d. sprendimą nuosavybės teisės į ginčo pastatus buvo grąžintos valstybei, kuri jas viešame registre įregistravo 2006 m. spalio 12 d. (1 t., 61-62 b. l.). Patikėjimo teisę į šiuos pastatus Valstybės turto fondui LR Vyriausybė perdavė 2007 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 752, kurią fondas viešame registre įregistravo 2007 m. rugsėjo 3 d. (2 t., 105-106 b. l.). Ginčo laikotarpiu valstybei nuosavybės teise priklausantys pastatai valdyti, naudoti ir jais disponuoti patikėjimo teise Valstybės turto fondui nebuvo perduoti dėl teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo (1 t., 117-118 b. l. ; 2 t. 148-151 b. l.), todėl, apelianto teigimu, valstybė negalėjo šiuo turtu disponuoti ir dėl to neturi pareigos mokėti ieškovui už suteiktas pastatų šildymo paslaugas.

36Civiliniuose teisiniuose santykiuose valstybė dalyvauja lygiais pagrindais kaip ir kiti civilinių santykių dalyviai (CK 2.36 str. 1 d.). Valstybė civilines teises įgyja, civilines pareigas prisiima ir jas įgyvendina per atitinkamas valstybės valdymo institucijas (CK 2.36 str. 2 d.). Teisė disponuoti valstybės turtu, nustatyti jo valdymo ir naudojimo tvarką suteikta Vyriausybei LR Vyriausybės įstatymo 22 straipsniu. Pagal Valstybės ir savivaldybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymą (toliau – Įstatymas) valstybės turto savininko funkcijas įgyvendina LR Seimas ir Vyriausybė, kurios nustatyta tvarka valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo patikėjimo teisė perduodama valstybės institucijoms, valstybės įmonėms ir kitiems įstatyme nurodytiems juridiniams asmenims, kurie turi teisę priimti sprendimus, susijusius su valstybės turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, išskyrus sprendimus dėl šio turto perleidimo kitų asmenų nuosavybėn ar su daiktinių teisių suvaržymu, jei įstatymai nenustato kitaip (Įstatymo 7 str. 1 ir 2 d., 9 str. 2 ir 3 d.). Įstatyme numatytiems subjektams valstybės turtas patikėjimo teise perduodamas Vyriausybei priėmus atitinkamą sprendimą (LR Vyriausybės 2001 m. sausio 5 d. nutarimu Nr. 16 patvirtinto aprašo 2.1.3 p.). Nurodytas teisinis reglamentavimas leidžia spręsti, kad savininko teises ir pareigas valstybė įgyvendina per Vyriausybę, kuri teisės aktų nustatyta tvarka valstybės turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo patikėjimo teise perduoda atitinkamiems subjektams. Todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad tik valstybės turtą perdavus patikėjimo teise įstatyme numatytiems subjektams ir tik per juos valstybė gali įgyvendinti jai, kaip turto savininkei, kylančias pareigas.

37Nagrinėjamu atveju ginčo pastatai valstybės nuosavybėn buvo grąžinti įsiteisėjusiu teismo sprendimu (1 t., 63-72 b. l.). Šioje byloje teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones ieškinį pareiškusio likviduojamo Specialiojo fondo veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms remti likvidatoriaus VĮ Valstybės turto fondo reikalavimams pripažinti ginčo pastatų perleidimo LRS „Solidarumas“ nuosavybėn sandorį negaliojančiu ir taikyti jo negaliojimo pasekmes užtikrinti, todėl areštavo LRS „Solidarumas“ nuosavybės teise priklausančius ginčo pastatus bei uždraudė šį turtą perleisti, įkeisti kitiems asmenims ar apsunkinti kitomis daiktinėmis teisėmis (1 t., 73-75 b. l.). Beje, šioje byloje gindamas valstybės interesus ieškinį reiškė ir prokuroras. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis pagal CPK 144 straipsnį yra apsaugoti būsimo, tikėtinai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymą, todėl ginčo objekto areštas ir su juo susiję draudimai taikomi atsakovui (CPK 145 str.). Galiojančios laikinosios apsaugos priemonės nebuvo kliūtimi valstybei viešame registre įregistruoti nuosavybės teises į ginčo pastatus pagal teismo sprendimą (1 t., 61-62 b. l.). Esant tokioms aplinkybėms, kolegijos vertinimu, Vyriausybė, įgyvendinanti valstybės, kaip turto savininko, teises, galėjo spręsti dėl valstybės turto patikėjimo teise perdavimo įstatyme numatytam subjektui, o to nepadariusi, kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, kaip valstybės įgaliota institucija turėjo prisiimti ir įgyvendinti pareigą atsiskaityti už valstybei nuosavybės teise priklausantiems ginčo pastatams ieškovo tiektą šilumos energiją. Net ir tuo atveju, jeigu pripažinti, kad taikytos laikinosios apsaugos priemonės buvo kliūtimi Vyriausybei disponuoti valstybės turtu, t. y. perduoti jį patikėjimo teise valstybės įstaigai, tai šie suvaržymai nedraudė turto savininkui rūpintis ginčo pastatų išlaikymu ir jo išsaugojimu.

38Byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertinti duomenys liudija, kad šią pareigą valstybės įgaliota institucija iš esmės pripažino, įpareigojo VTF kreiptis į Finansų ministeriją dėl šiam tikslui reikalingų lėšų skyrimo, VTF prašė ieškovą nenutraukti šilumos į ginčo pastatus tiekimo. Iš to spręstina, kad tiek Vyriausybė, tiek jos pavedimu VTF rūpinosi valstybės turtu, t. y. įgyvendino turto savininko pareigas. Apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo Vyriausybės 2007 m. liepos 11 d. nutarimo Nr. 752 2.2 punkto, kuriuo Vyriausybė pavedė VTF pateikti Finansų ministerijai pasiūlymus dėl lėšų įsiskolinimui, susidariusiam iki ginčo turto perdavimo VTF, pagal vandens, elektros energijos, dujų, šilumos energijos ir komunalinių paslaugų tiekėjų pateiktas sąskaitas apmokėti skyrimo, vertinimo yra nepagrįsti. Teismas teisingai sprendė, kad šiuo nutarimo punktu ir ankstesniais pavedimais Valstybės turto fondui Vyriausybė išreiškė valią ir ketinimus iš valstybės biudžeto lėšų padengti mokėjimų už patiektą šilumos energiją įsiskolinimą ieškovui. Tai, kad Finansų ministerija neskyrė šiam tikslui lėšų dėl ribotų finansinių galimybių, o ne dėl pagrindo tam nebuvimo, ir Vyriausybė vėliau šiuo klausimu nepriėmė sprendimų, nepaneigia valstybės pareigos padengti su valstybės turto išlaikymu susijusių išlaidų.

39Ginčo pastatai valstybei buvo grąžinti teismo sprendimu, todėl valstybės nuosavybės teisių į šį turtą įgijimo momentui taikyti CK 4.49 straipsnį, reglamentuojantį pagal sandorį įgyto daikto įgijėjo nuosavybės teisių atsiradimo momentą, ir jį sieti su šio turto perdavimo VTF momentu nėra pagrindo. Apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu laikytini nepagrįstais.

40Trečiajam asmeniui LSP „Solidarumas” pagal vėliau nuginčytą sandorį įsigijus nuosavybės teise ginčo pastatus, ieškovas su juo sudarė šilumos pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 72, kurios galiojimo terminas numatytas iki 2034 m. gegužės 31 d. (sutarties 12 p.) (2 t., 43-46 b. l.). Sutarties šalys pripažino, kad prievoliniai teisiniai santykiai pasibaigė, kai įsiteisėjo teismo sprendimas, kuriuo trečiasis asmuo neteko nuosavybės teisių į ginčo pastatus, ir sutartis nutrūko nuo 2006 m. spalio 31 d. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad sutartis šalių susitarimu buvo nutraukta, kai trečiasis asmuo neteko nuosavybės teisių į ginčo pastatus. Sutartinių santykių pasibaigimą liudija ne tik šalių pripažinimas fakto, bet ir byloje esantys duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas įvertino tinkamai. 2006 m. spalio 5 d. prašymu trečiasis asmuo informavo ieškovą apie nuosavybės teisių į pastatus, kuriems ieškovas tiekė šilumą, netekimą ir išreiškė valią dėl šilumos pirkimo sutarties nutraukimo (1 t., 156 b. l.). 2006 m. lapkričio 6 d. raštu VTF pateikė ieškovui informaciją apie naują pastatų savininką ir prašė nenutraukti šilumos tiekimo (1 t., 14 b. l.; 2 t. 25 b. l.). Ieškovas pranešė VTF apie tai, kad sąskaita už 2006 m. spalio mėnesį patiektą šilumą bus teikiama ankstesniam savininkui, o vėlesnės – VTF (1 t., 15 b. l.; 2 t., 26 b. l.). Ginčo dėl to, kad ieškovo reikalavimas trečiajam asmeniui apmokėti už 2006 m. spalio mėnesį suteiktą šilumos energiją buvo paskutinis, nėra. Iš šių duomenų yra pagrindas spręsti, kad ieškovas ir trečiasis asmuo konkliudentiniais veiksmais nutraukė šilumos pirkimo-pardavimo sutartį ir prievoliniai teisiniai santykiai tarp šių subjektu pasibaigė. Ieškovo susirašinėjimas su Vyriausybe ir VTF ( 1 t., 16-19 b. l.; 27-30 b. l.) liudija, kad valstybė pripažino prievolinius santykius su ieškovu – prašė nenutraukti šilumos tiekimo į valstybei priklausančius pastatus ir sutiko už ją mokėti. Tai leidžia spręsti, kad prievoliniai šilumos energijos tiekimo teisiniai santykiai tarp ieškovo ir pastatų savininko (valstybės) atsirado konkliudentiniais abiejų šalių veiksmais. Tai, kad nuo 2006 m. lapkričio 1 d. iki ginčo pastatų perdavimo patikėtiniams su ieškovu nebuvo sudaryta rašytinė nei individuali, nei standartinė šilumos pirkimo-pardavimo sutartis, neatleidžia valstybės nuo pareigos, kurią ji pripažino, atsiskaityti su ieškovu už jo suteiktas šilumos tiekimo paslaugas valstybei priklausančiam turtui. Priešingas vertinimas pažeistų CK 6.38 straipsnyje įtvirtintą sąžiningo prievolių vykdymo principą, neatitiktų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo ir sąžiningumo kriterijų. Būdama rūpestingu turto savininku valstybė reikalavo šilumos tiekimo į pastatus, tačiau, nesumokėdama ieškovui už patiektą energiją, pažeidė prievolę atsiskaityti ir už tai yra atsakinga.

41Apelianto argumentai, kad ieškovo ir trečiojo asmens sudarytos sutarties sąlygos nenumatė jos nutraukimo dėl pastato savininko pasikeitimo ir kad šalys nenutraukė sutarties joje numatytu rašytiniu susitarimu, nesudaro pagrindo spręsti, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutartis liko galioti ir po to, kai trečiasis asmuo neteko nuosavybės teisių į pastatą. Pagal CK 6.125 straipsnio, reglamentuojančio prievolės pabaigą šalių susitarimu, 1 dalį, prievolė gali visiškai ar iš dalies baigtis jos šalių susitarimu, kuris gali būti bet kokios formos, išskyrus atvejus, kai susitarimas, pagal kurį atsiranda prievolė privalo būti rašytinės ar notarinės formos. Įstatymas nedraudžia sandorio šalims susitarti nutraukti sutartį ir kitais, sutartyje nenumatytais pagrindais. Įstatymas nenumato, kad sutartyje numatytos šalių susitarimo nutraukti sutartį rašytinės formos nesilaikymas prievolių pasibaigimą daro negaliojančiu. Abiem sandorio šalim pripažinus sutartinių prievolių pasibaigimą bendru sutarimu dėl pastato savininko pasikeitimo ir šalims sutarties nevykdant, teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad sutartinės prievolės tarp ieškovo ir trečiojo asmens tęsėsi ir po to, kai ginčo turto savininke tapo valstybė, ir konstatuoti trečiojo asmens pareigą atsiskaityti su ieškovu už ginčo laikotarpiu valstybės pastatams tiektą šilumą.

42Ginčo pastatais nuo 2004 m. rugsėjo 17 d. ir ginčo laikotarpiu naudojosi Institutas pagal su trečiuoju asmeniu sudarytas nuomos, vėliau pavedimo sutartimis (1 t., 84-85, 86-87 b. l.). Šiomis sutartimis šalys nesusitarė, kad ginčo pastatams tiekiamos šilumos pirkimo-pardavimo santykių dalyviu yra pastatų naudotojas. Kadangi šilumos pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta su pastatų savininku, o ne su naudotoju, o šie nebuvo sutarę dėl naudotojo pareigos atsiskaityti už šilumą su jos tiekėju, tai apelianto argumentai, kad mokėjimų už ginčo laikotarpį ieškovas turėjo reikalauti iš pastatų naudotojo yra nepagrįsti. Tai, kad 2007 m. vasario 8 d. ir balandžio 12 d. raštais (1 t, 89-90 b. l.) Valstybės turto fondui ir ieškovui pastatų naudotojas prisiėmė pareigą padengti už valstybei priklausančių pastatų šildymo įsiskolinimą, nagrinėjamo ginčo atveju nėra teisiškai reikšminga. Ši aplinkybė galėtų būti reikšminga sprendžiant dėl valstybės ir Instituto ginčo laikotarpiu susiklosčiusių santykių. Apelianto argumentus, kad likvidavus pastatų naudotoją, mokesčių įsiskolinimą ieškovui turi atlyginti trečiasis asmuo, paneigia tai, kad ginčo laikotarpiu trečiasis asmuo nebuvo pastatų savininkas ir šilumos pirkimo-pardavimo sutartis su juo buvo nutraukta.

43Šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuoja bendrosios, civilinio kodekso 6 knygos XXIII skyriaus septintojo skirsnio normos, ir specialiosios teisės normos. Pagal CK 6.383 straipsnį energijos pirkimo pardavimo sutarties šalimis yra energijos tiekimo įmonė ir abonentas (vartotojas). Šioms sutartims yra taikomos viešųjų sutarčių taisyklės, pagal kurias įstatymų numatytais atvejais viešosios sutartys sudaromos pagal šalims privalomas valstybės institucijų patvirtintas standartines sąlygas (CK 6.383 str. 3 d., 6.161 str. 5 d.). Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 31 dalyje šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis apibrėžiama kaip šilumos tiekėjo ar gamintojo ir buitinio šilumos vartotojo ar juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, sutartis. Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 62 punktas numato, kad šilumos pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma tarp šilumos tiekėjo ir pastato savininko – šilumos vartotojo. Šilumos pirkimo-pardavimo sutartys su vartotojais sudaromos ir keičiamos laikantis standartinių sąlygų (Šilumos ūkio įstatymo 19 str. 1 d.). Pagal ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 8 punktą šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių pagal šias standartines sąlygas šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas. Aiškindamas teisės aktų, reglamentuojančių šilumos tiekimą ir vartojimą, subjektų, turinčių prievolę atsiskaityti už suvartotą patalpų centralizuotai tiekiamą šilumos energiją, aspektu, kasacinis teismas yra padaręs išvadą, kad šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato ar jo patalpų savininkas – šilumos vartotojas; nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija, šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar jo patalpų savininkas, išskyrus atvejus, kai pastato savininkas ir pastato naudotojas yra aiškiai susitarę, kad šilumos pirkimo-pardavimo santykių dalyviu yra pastato naudotojas, o ne savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. AB ,,VST“, bylos Nr. 3K-3-3/2008; 2009 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-280/2009). Apeliantas ydingai aiškina teisiniame reglamentavime ir teismų praktikoje apibrėžtą šilumos pirkimo subjekto sąvoka. Pagal apeliantą, šilumos pirkėją apibrėžia du elementai – šilumos vartojimas ir pastato nuosavybės teisė. Pagal išdėstytą šilumos pirkėjo teisinį apibrėžimą juo, t. y. šilumos vartotoju, yra pastato savininkas, nesiejant jo su faktiniu pastato naudojimu, ir tik atskirais atvejais pastato naudotojas, jeigu taip susitarta su jo savininku. Nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpiu tarp pastatų savininkės (valstybės) ir jų naudotojo (Instituto) nebuvo susitarimo, kad Institutas bus šilumos pirkėjas, todėl valstybė, kaip turto savininkė ir yra ieškovo tiektos šilumos energijos pirkėja, todėl turi pareigą sumokėti už ją. Apelianto argumentai, kad nesinaudojantis pastatu, o tik formalus jo savininkas neturi mokėjimo pareigos šilumos tiekėjui, prieštarauja teisiniam reglamentavimui ir faktinėms bylos aplinkybėms, liudijančioms valstybės siekį gauti šilumos energiją pastatams.

44Pirmosios instancijos teismo nuoroda į kasacinio teismo praktiką laikytina teismo sprendimo obiter dictum, o ne jos ratio decidendi, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu laikytini nepagrįstais ir atmestini.

45Byloje esantys ir teismo įvertinti ieškovo raštai Vyriausybei ir VTF paneigia apelianto argumentus apie ieškovo nerūpestingumą ir neatidumą ir nesudaro pagrindo spręsti dėl valstybės atleidimo nuo atsakomybės.

46Trečiasis asmuo pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą apmokėti už advokato pagalbos rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą 4 235 Lt su PVM išlaidas ir jas pagrindžiančius dokumentus (2 t., 188-190 b. l.). Apeliacinės instancijos teismui atmetus atsakovo apeliacinį skundą, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsniu ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punkte nustatytu dydžiu, iš apelianto trečiajam asmeniui priteistinos 1 200 Lt advokato pagalbos išlaidos.

47Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

48Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

49Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LR Vyriausybės, trečiajam asmeniui Lietuvos profesinei sąjungai „Solidarumas“ 1 200 Lt (vieną tūkstantį du šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Specialusis fondas veikiančioms ir besisteigiančioms profesinėms sąjungoms... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsejo 22 d. sprendimu iešinį tenkino iš... 7. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 8. Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos Valstybė, atstovaujama LR Vyriausybės,... 9. 1. Teismas netinkamai aiškino valstybės turto valdymą, naudojimą ir... 10. 2. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad LR Vyriausybė turi apmokėti... 11. 3. Teismas netinkamai aiškino LR Vyriausybės 2007 m. liepos 11 d. nutarimo... 12. 4. Teismas netinkamai vertino ir aiškino ieškovo ir LPS „Solidarumas”... 13. 5. Teismas netinkamai aiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir... 14. 6. Teismas nevertino aplinkybės, kad ieškovas, siųsdamas sąskaitas... 15. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas VĮ Valstybės turto fondas prašo... 16. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo LPS „Solidarumas“... 17. 1. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad disponavimas valstybės turtu negalimas... 18. 2. Kadangi ginčo laikotarpiu pastatai nebuvo perduoti jokiam ūkio subjektui,... 19. 3. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad LR Vyriausybės pavedimas dėl... 20. 4. Nesutinka su apelianto argumentais, kad LR Vyriausybė, kaip valstybės... 21. 5. Pagal teisinį reglamentavimą, nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar... 22. 6. LPS „Solidarumas” šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties... 23. 7. Trečiasis asmuo taip pat nesutinka su apelianto motyvais, kad teismas... 24. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo Vilniaus apygardos teismo... 25. 1. Ieškovui adresuotame 2006 m. lapkričio 6 d. rašte Nr. (ll)3R-3853 VTF... 26. 2. Teismų taikytos laikinosios apsaugos priemonės ginčo pastatams, valdymo... 27. 3. Atsižvelgiant į 2006 m. spalio 5 d. LSP „Solidarumas” prašymą Nr.... 28. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 29. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo... 30. Nagrinėjamoje byloje absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.... 31. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas byloje... 32. Byloje sprendžiamas ginčas dėl valstybės, kaip pastatų savininkės,... 33. Pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LR Vyriausybės, apeliacinio... 34. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino... 35. Byloje nustatyta, kad pagal 2006 m. rugpjūčio 17 d. įsiteisėjusį Vilniaus... 36. Civiliniuose teisiniuose santykiuose valstybė dalyvauja lygiais pagrindais... 37. Nagrinėjamu atveju ginčo pastatai valstybės nuosavybėn buvo grąžinti... 38. Byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo tinkamai įvertinti duomenys... 39. Ginčo pastatai valstybei buvo grąžinti teismo sprendimu, todėl valstybės... 40. Trečiajam asmeniui LSP „Solidarumas” pagal vėliau nuginčytą sandorį... 41. Apelianto argumentai, kad ieškovo ir trečiojo asmens sudarytos sutarties... 42. Ginčo pastatais nuo 2004 m. rugsėjo 17 d. ir ginčo laikotarpiu naudojosi... 43. Šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuoja... 44. Pirmosios instancijos teismo nuoroda į kasacinio teismo praktiką laikytina... 45. Byloje esantys ir teismo įvertinti ieškovo raštai Vyriausybei ir VTF... 46. Trečiasis asmuo pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą apmokėti... 47. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 48. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti... 49. Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos LR Vyriausybės,...