Byla 2A-177/2013
Dėl sutarties pripažinimo negaliojančia

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Donato Šerno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. G. bei atsakovės A. V. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1095-510/2011 pagal ieškovo E. G. ieškinį atsakovei A. V. dėl baudos priteisimo ir pagal atsakovės (ieškovės pagal priešieškinį) A. V. priešieškinį ieškovui (atsakovui pagal priešieškinį) E. G. dėl sutarties pripažinimo negaliojančia.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Ieškovas E. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iš atsakovės A. V. priteisti 250 000 Lt baudą. Nurodė, kad atsakovė, jos motina B. V. bei ieškovas 2006 m. gruodžio 14 d. pasirašė sutartį (toliau ? Sutartis), pagal kurią ieškovas įsipareigojo teikti atsakovei ir jos motinai B. V. visokeriopą pagalbą nuosavybės atkūrimo klausimais, padėti parengti visus reikiamus nuosavybės atkūrimui dokumentus, atstovauti joms atitinkamose institucijose bei apmokėti teisminius procesus (bylinėjimosi išlaidas). Sutarties 2 punktu atsakovė ir B. V. įsipareigojo, atkūrus nuosavybės teises į P. V. turėtą žemės sklypą (sklypus), žemę ne vėliau kaip per 2 metus nuo nuosavybės teisės atkūrimo sprendimo priėmimo arba paveldėjimo teisės liudijimo gavimo perleisti pirkimo-pardavimo sutartimi ir atsiskaityti su ieškovu už sutartyje numatytas paslaugas ir įsipareigojimus. Sutarties 3 punktu šalys susitarė dėl apmokėjimo tvarkos. Šiame punkte numatyta, kad ieškovui mokėtinas atlygis, kurį turi mokėti atsakovė bei B. V., yra 40 procentų nuo turto pirkimo-pardavimo kainos, o jeigu turto pardavimo kaina pirkimo-pardavimo sutartyje bus mažesnė nei rinkos kaina, tai mokėtina suma sudarys 50 procentų žemės sklypo (sklypų) rinkos kainos. Ieškinyje nurodyta, kad tarp ginčo šalių susiklostė pavedimo teisiniai santykiai. Ieškovas Sutartyje nustatytus įsipareigojimus vykdė tinkamai. Ieškovo pastangomis atsakovei buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypus, esančius Alytaus miesto savivaldybėje, Alytaus rajono savivaldybėje, Širvintų rajono savivaldybėje (konkrečiai – į žemės sklypus, esančius ( - ). Ieškovas išsiuntė atsakovei 2010 m. gegužės 31 d. priminimą iki 2010 m. birželio 21 d. įvykdyti įsipareigojimus pagal Sutartį, tačiau atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų vykdyti neketina. Sutarties 5 punktas nustato, kad jeigu būsimos žemės savininkės neįvykdo šios Sutarties sąlygų, tai privalo sumokėti ieškovui 300 000 Lt baudą. Ieškinio pateikimo dieną B. V. yra mirusi, todėl ieškovas dėl Sutarties 2 ir 3 punktų pažeidimo turi teisę reikalauti iš atsakovės 300 000 Lt baudos, tačiau ieškovas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sumažino netesybų dydį iki 250 000 Lt.

5Atsakovė A. V. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas nevykdė savo įsipareigojimų, todėl atsakovei neatsirado pareiga vykdyti savo prievoles pagal Sutartį. Dėl šios priežasties ieškovas neturi jokio teisinio pagrindo reikalauti sumokėti baudą.

6Atsakovė A. V. byloje pareiškė ieškovui priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti Sutartį negaliojančia CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindais. Nurodė, kad buvo priversta sudaryti Sutartį, nes prieš ją buvo naudojamas psichologinis smurtas, grasinimai ir šantažas. Ieškovas grasino atsakovei iškelti bylą teisme, pasodinti į kalėjimą, nors tam nebuvo jokio teisinio pagrindo. Ieškovui pavyko tokiais nesąžiningais savo veiksmais suklaidinti atsakovę. Atsakovė nebuvo laisva apsispręsti dėl sutarties sudarymo, nes ji bijojo ieškovo. Atsakovė, sudarydama Sutartį, buvo veikiama ieškovo psichologinio smurto ir grasinimų. Tai akivaizdžiai matosi ir iš Sutarties turinio. Sutartyje nėra numatyta ieškovo atsakomybė už įsipareigojimų nevykdymą. Sutartyje yra numatyti tik atsakovės įsipareigojimai, kurie nepagrįstai ir neprotingai suvaržo atsakovės teises. Sutarties 4 punkte atsakovė įsipareigojo nesudaryti jokių kitų susitarimų ar sutarčių su trečiaisiais asmenimis. Šis Sutarties punktas akivaizdžiai trukdo atsakovei savarankiškai veikti. Sutartis turėtų būti pripažinta negaliojančia taip pat ir CK 1.90 straipsnio pagrindu, nes sutartyje yra esminį suklydimą rodančių požymių. Visų pirma, baudos dydis yra neprotingas ir nesąžiningas. Aplinkybės, dėl kurių atsiranda atsakovės pareiga mokėti baudą, priklauso būtent nuo ieškovo veiksmų. Ieškovas įsipareigojo ieškoti ir pasiūlyti potencialius pirkėjus. Ieškovas nėra teikęs jokios pagalbos nuosavybės atkūrimo klausimais, nėra padėjęs parengti jokių reikiamų nuosavybės atkūrimui dokumentų, nėra pateikęs nė vieno pasiūlymo parduoti žemės sklypus, taip pat nėra suradęs nė vieno potencialaus pirkėjo. Dėl minėtų priežasčių atsakovei neatsirado pareigos vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų ? atsiskaityti su ieškovu. Ginčijama Sutartis yra akivaizdžiai neprotinga, todėl galėjo būti sudaryta tik suklydimo įtakoje. Atsakovė neturi teisinio išsilavinimo, todėl negalėjo suprasti ir įvertinti, jog Sutartis pažeidžia jos interesus.

7Ieškovas E. G. atsiliepimu į priešieškinį prašė priešieškinį atmesti.

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Kauno apygardos teismas 2011 m. birželio 30 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė. Teismas nustatė, jog ieškovas ir atsakovė 2006 m. gruodžio 14 d. pasirašė Sutartį, pagal kurios 1 punktą ieškovas įsipareigojo teikti A. V. ir B. V. visokeriopą pagalbą nuosavybės atkūrimo klausimais, padėti parengti visus reikiamus nuosavybės atkūrimui dokumentus, atstovauti būsimą pardavėją atitinkamose institucijose, savo sąskaita ieškoti galimo pirkėjo bei apmokėti teisminius procesus (bylinėjimosi išlaidas). Sutarties 2 punkte numatyta, kad būsimosios žemės savininkės, tuomet, kai joms bus atkurtos nuosavybės teisės į P. V. turėtą žemės sklypą (sklypus), įsipareigoja žemę ne vėliau kaip per 2 metus nuo nuosavybės teisės atkūrimo sprendimo priėmimo arba paveldėjimo teisės liudijimo gavimo pirkimo-pardavimo sutartimi parduoti ir atsiskaityti su ieškovu už Sutartyje numatytas paslaugas ir įsipareigojimus. Bylos šalys susitarė, kad ieškovui mokėtinas atlygis, kurį turi mokėti būsimosios žemės savininkės, yra 40 procentų nuo turto pirkimo-pardavimo kainos, o jeigu turto pardavimo kaina pirkimo-pardavimo sutartyje bus mažesnė nei rinkos kaina, tai mokėtina suma sudarys 50 procentų žemės sklypo (sklypų) rinkos kainos (sutarties 3 punktas). Sutarties 5 punktas nustato, kad jeigu būsimos žemės savininkės neįvykdo šios sutarties sąlygų, tai privalo sumokėti ieškovui 300 000 Lt baudą.

9Teismas pažymėjo, jog ieškovas 2011 m. sausio 20 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad tiek iki, tiek ir po 2006 m. gruodžio 14 d. Sutarties sudarymo dažnai konsultuodavo atsakovę savo kontoroje, lankydavosi savivaldybėje ir domėjosi pas savivaldybės darbuotojus žemės grąžinimo eiga, surado advokatą, kuris atstovavo atsakovę teisme, apmokėjo už advokato paslaugas, surado pirkėją žemės sklypui. Ieškovas 2011 m. sausio 20 d. teismo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad šiuos veiksmus jis atliko neturėdamas atsakovės įgaliojimo, bei pripažino, jog visus dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo pasirašinėjo pati atsakovė. Teismas laikėsi nuostatos, kad ieškovas įrodė, jog atliko aukščiau nurodytus veiksmus.

10Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-461/2010, išspręstas analogiškas ginčas dėl pavedimo sutarties galiojimo ir netesybų dėl netinkamo pavedimo sutarties vykdymo priteisimo (buvo sudaryta pavedimo sutartis, bet pavedimo sutarties pagrindu nebuvo išduotas įgaliojimas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas toje nutartyje pažymėjo, kad civilinė atsakomybė kasatorei galėjo atsirasti tik ieškovui įvykdžius visus ar dalį sutartinių įsipareigojimų, taigi jų neįvykdęs ieškovas neturi teisinio pagrindo reikalauti pavedimo sutartyje nustatytų netesybų.

11Atsižvelgdamas į tai, jog ieškovui Sutarties pagrindu nebuvo išduotas įgaliojimas teisiniams veiksmams atlikti, tai yra pagal pavedimą buvo susiklostę tik vidiniai šalių atstovavimo teisiniai santykiai, kad neturėdamas atsakovės įgaliojimo ieškovas negalėjo atsakovės vardu atlikti jokių 2006 m. gruodžio 14 d. Sutartyje numatytų teisinių veiksmų, kad atsakovė Sutartyje nebuvo įsipareigojusi ieškovui išduoti įgaliojimą konkretiems teisiniams veiksmams atlikti, teismas šalių pasirašytą Sutartį vertino tik kaip šalių susitarimą dėl konsultavimo paslaugų teikimo. Teismas nurodė, jog ieškovo sutartinis įsipareigojimas teikti visokeriopą pagalbą nuosavybės atkūrimo klausimais bei padėti parengti visus reikiamus nuosavybės atkūrimui dokumentus yra nekonkretus ir neapibrėžtas, todėl atsakovės atsisakymas šių ieškovo paslaugų negali būti vertinamas kaip Sutarties pažeidimas, suteikiantis teisę reikalauti netesybų. Ieškovas neturėjo teisės atstovauti atsakovei nuosavybės teisių atkūrimo procese, jos vardu jokių teisinių veiksmų neatliko, todėl teismas sprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad atsakovė nevykdė Sutarties sąlygų, ir nėra pagrindo priteisti už Sutarties nevykdymą jos 5 punkte numatytą baudą. Dėl šių priežasčių teismas ieškovo ieškinį atmetė.

12Teismas nurodė, kad priešieškinio argumentai, jog atsakovė buvo priversta sudaryti Sutartį, jog prieš ją buvo naudojamas psichologinis smurtas, grasinimai ir šantažas, nepagrįsti įrodymais. Byloje nustatyta, kad atsakovė su ieškovu bendravo žemės grąžinimo klausimais iki Sutarties pasirašymo daugiau nei metus. Taip pat teismas sprendė, jog byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo pripažinti, jog atsakovė Sutartį sudarė suklydimo įtakoje.

  1. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

13Ieškovas E. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria teismas atmetė ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovės A. V. 250 000 Lt baudą, ir ieškovo ieškinį tenkinti. Ieškovo skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Skundžiamo teismo sprendimo motyvai patvirtina, kad teismas ginčo šalių teisinius santykius kvalifikavo kaip susitarimą dėl konsultavimo paslaugų teikimo (CK 6.716 str.), tačiau atmesdamas ieškinį vadovavosi pavedimo teisinius santykius reglamentuojančiomis teisės normomis (CK 6.756 str.). Teismo motyvai neatitinka CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatytų sprendimo turiniui keliamų reikalavimų, nes teismas, nustatęs, kad tarp šalių susiklostė faktiniai atlygintinų paslaugų teikimo teisiniai santykiai, privalėjo išanalizuoti šios rūšies sutartims būdingus požymius, tai yra įvertinti Sutarties šalių veiksmus vykdant aptariamą Sutartį, pasisakyti, kokia Sutarties dalis yra įvykdyta, kokia neįvykdyta, dėl kokių priežasčių Sutartis nebuvo pilnai įvykdyta, taip pat spręsti dėl atsakovės veiksmų sutartinės civilinės atsakomybės požiūriu (sutartinių netesybų taikymo požiūriu) (CPK 185 str. 1 d.). Teismas šių aplinkybių neanalizavo, jų nevertino, ieškovo ieškinį atmesdamas ydingu teisiniu pagrindu ? vadovaudamasis ginčo santykiui netaikytinomis pavedimo santykius reglamentuojančiomis teisės normomis. Netinkamas teisės normų taikymas lėmė, kad byloje nebuvo ištirtos ir įvertintos aplinkybės, susijusios su paslaugų sutarties vykdymu ir atitinkamai buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas teismo sprendimas.
  2. Teismas, viena vertus, pažymėjo, kad šalių pasirašytos Sutarties dalykas yra nekonkretus ir neapibrėžtas, kita vertus, nustatė ir aiškiai apibrėžė, kokius veiksmus atliko/įvykdė ieškovas vykdydamas Sutartį. Taigi pats teismas aiškiai nustatė ieškovo įsipareigojimų pagal Sutartį turinį ir tuo pačiu nustatė, dėl ko susitarė šalys. Tokios nenuoseklios ir prieštaringos teismo išvados iš esmės patvirtina, kad teismas netinkamai taikė atlygintinų paslaugų teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei neišsiaiškino bylai reikšmingų aplinkybių, neįvertino byloje esančių įrodymų (CPK 185 str., 270 str. 4 d.).
  3. Ieškovas, remdamasis savo žiniomis bei patyrimu nuosavybės atkūrimo reikaluose, įsipareigojo atsakovei teikti plataus spektro visas reikalingas paslaugas, susijusias su nuosavybės teisių į žemę atkūrimu, o atsakovė įsipareigojo sumokėti už paslaugas. Teismas, konstatuodamas, kad ieškovo sutartinis įsipareigojimas teikti visokeriopą pagalbą nuosavybės atkūrimo klausimais bei padėti parengti visus reikiamus nuosavybės atkūrimui dokumentus, yra nekonkretus ir neapibrėžtas, neatsižvelgė bei nevertino, jog pasirašant tokio pobūdžio sutartį neįmanoma detaliau ir tiksliau apibrėžti/išvardyti veiksmus, kurie bus atlikti nuosavybės atkūrimo procese. Teismas visiškai nevertino ir prie bylos prijungtos P. V. valdytos žemės nuosavybės atkūrimo bylos, nors P. V. valdytos žemės nuosavybės atkūrimo byla yra tiesioginis ir oficialus rašytinis įrodymas, patvirtinantis: 1) į kokią žemę ieškovas įsipareigojo padėti atsakovei atkurti nuosavybę; 2) į kokią žemę atsakovei buvo atkurta nuosavybė. Teismas šių aplinkybių visiškai nevertino ir skundžiamame sprendime dėl jų nepasisakė (CPK 185 str.).
  4. Teismas, nustatęs, kad ieškovas tinkamai vykdė su atsakove pasirašytą Sutartį, tai yra nustatęs, kokius konkrečiai veiksmus ieškovas atliko, nesprendė klausimo dėl suteiktų paslaugų apimties ir sutartinės atsakomybės dėl neatsiskaitymo už suteiktas paslaugas taikymo. Dėl šios priežasties darytina išvada, kad teismas neatskleidė bylos esmės. Pagal Sutarties 2 punktą atsakovės prievolė atsiskaityti su ieškovu yra siejama su nuosavybės atkūrimo sprendimo priėmimu arba paveldėjimo teisės liudijimo gavimu, o byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovei buvo atkurta nuosavybės teisė į žemės sklypus. Nuosavybės teisės buvo atkurtos su ieškovo pagalba, teikiant paslaugas atsakovei pagal sudarytą Sutartį. Nuo sprendimų priėmimo atsakovė per du metus privalėjo parduoti žemės sklypus ir tinkamai atsiskaityti su ieškovu, o neatsiskaičius per nurodytą terminą, atsakovei kilo prievolė mokėti ieškovui baudą.
  5. Teismas, konstatuodamas, kad atsakovei nekilo pareiga sumokėti baudą už prievolės atsiskaityti pagal Sutartį neįvykdymą, pažeidė teisės normas, reglamentuojančias sutartinių prievolių neįvykdymo teisines pasekmes (CK 6.256 str. 2 d.), taip pat sutarties laisvės principą (CK 1.2 str., 6.156 str.), teisę sudaryti CK nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 str. 1, 4 d.). Teismas taip pat suteikė atsakovei perdėtą pranašumą sutartiniuose santykiuose, nes ieškovas įvykdė didžiąją dalį sutartinių įsipareigojimų, gi teismas be jokio pagrindo paneigė atsakovės prisiimtą prievolę atsiskaityti už gautas paslaugas. Atsakovė pažeidė Sutarties 2 punkto įsipareigojimą per du metus nuo nuosavybės atkūrimo sprendimo priėmimo arba paveldėjimo teisės liudijimo gavimo parduoti žemės sklypus ir atsiskaityti su ieškovu už suteiktas paslaugas ir įvykdytus įsipareigojimus. Atsakovė neįvykdžiusi Sutarties 2 punkte numatyto įsipareigojimo, tuo pačiu neįvykdė/pažeidė ir Sutarties 3 punkte nustatytą įsipareigojimą sumokėti ieškovui už suteiktas paslaugas 40 procentų nuo parduotų žemės sklypų pirkimo-pardavimo kainos. Teismas pagrįstai konstatavo, kad 2007 m. kovo mėnesį atsakovė atsisakė vykdyti su ieškovu pasirašytą Sutartį. Atsakovės atsisakymas vykdyti Sutartį lemia civilinės atsakomybės taikymą pagal Sutarties 5 punktą.

14Atsakovė A. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria buvo atmestas priešieškinis, ir priimti naują sprendimą ? priešieškinį tenkinti. Atsakovės skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Sutartyje yra numatyta 300 000 Lt bauda, kurią turėtų sumokėti atsakovė sutartinių įsipareigojimų nevykdymo atveju. Tokia bauda yra akivaizdžiai ekonomiškai nepagrįsta ir neprotinga, atsižvelgiant į atsakovės nuosavybės teise turimų sklypų vertę. Bauda, numatyta Sutartyje, yra per didelė. Aplinkybės, dėl kurių atsiranda atsakovės pareiga mokėti baudą, priklauso būtent nuo ieškovo veiksmų. Sutartyje ieškovas įsipareigojo teikti visokeriopą pagalbą nuosavybės atkūrimo klausimais, padėti parengti visus reikiamus nuosavybės atkūrimui dokumentus, atstovauti atsakovę atitinkamose institucijose, savo sąskaita ieškoti galimo pirkėjo bei apmokėti teisinius procesus (bylinėjimosi išlaidas). Ieškovui nevykdant šių pareigų, atsakovė negalėjo įvykdyti savųjų, tai yra per du metus nuo nuosavybės teisių atkūrimo parduoti žemės sklypus ir atsiskaityti su ieškovu. Ieškovas buvo suinteresuotas nevykdyti savo įsipareigojimų pagal Sutartį, tikėdamasis, kad toks jo elgesys nulems ir atsakovės negalėjimą vykdyti savo įsipareigojimų pagal Sutartį. Toks ieškovo elgesys yra akivaizdžiai nesąžiningas ir pažeidžia protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, kuriais turi vadovautis civilinių teisinių santykių dalyviai. Akivaizdu, kad Sutartį tokiomis sąlygomis žmogus gali pasirašyti tik nesuvokdamas tokių nuostatų esmės, tai yra suklydimo įtakoje.
  2. Tarp proceso šalių pasirašytoje Sutartyje nenumatyta atsakomybė ieškovui už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, o atsakovės atžvilgiu yra numatyti tik įsipareigojimai, už kurių nevykdymą numatyta neproporcinga atsakomybė. Tokia Sutartis pažeidžia jos šalių pusiausvyrą. Ieškovas šioje Sutartyje gali būti laikomas verslininku, tai yra šalimi, kuriai taikomi didesni sąžiningumo reikalavimai. Ieškovas turi individualią įmonę, kuri užsiima nekilnojamuoju turtu, jis pats ėmėsi iniciatyvos, kad tarp proceso šalių būtų pasirašyta ginčijama Sutartis. Atsakovė neturi teisinio išsilavinimo, taip pat iki šiol neturėjo jokios patirties teisminiuose procesuose, susijusiuose su nuosavybės teisių atkūrimu. Dėl šių priežasčių atsakovė gali būti laikoma silpnesniąja šalimi šioje Sutartyje. Pagal pasirašytą Sutartį ieškovė atsiduria žymiai blogesnėje padėtyje nei ieškovas. Akivaizdu, kad tinkamai suvokdamas sutarties turinį, žmogus sąmoningai tokios sutarties nepasirašytų. Tokiomis sąlygomis sutartį asmuo gali pasirašyti tik klysdamas ir pilnai jos nesuvokdamas.
  3. Ieškovas reikalavo sudaryti Sutartį. Sutartis buvo sudaryta ieškovo iniciatyva, ieškovas verčiasi nekilnojamuoju turtu, todėl jis primygtinai siūlė savo paslaugas, vėliau tai peraugo į psichologinį spaudimą. Apeliantė buvo suinteresuota greitu nuosavybės teisių atkūrinimu, o ieškovas nuolat sakydavo, kad tik jis gali padėti atsakovei susigrąžinti žemes. Atsakovė, neturėdama jokios patirties šiuose klausimuose, tikėjo ieškovo žodžiais ir buvo jo manipuliuojama. Tokioje situacijoje atsakovė nebuvo laisva spręsti. Ieškovas, nors ir būdamas verslininkas, nepateikė pakankamai informacijos atsakovei. Priešingai, jis įkyriai stengėsi įtikinti, kad be jo pagalbos atsakovė apskritai žemių neatgaus. Atsakovė, patikėjusi ieškovo žodžiais, sutiko pasirašyti visiškai jai nepalankią Sutartį. Jei ieškovas būtų pateikęs visą informaciją apie sudaromą Sutartį ir pagalbą, kurią jis gali suteikti, atsakovė būtų atsisakiusi pasirašyti Sutartį, kuria ji iš esmės tik įsipareigoja pasidalyti gautus už parduotus žemės sklypus pinigus, negaudama jokių galimybių reikalauti atsakomybės iš ieškovo už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą. Dėl šių priežasčių teismas turėjo pakankamą pagrindą taikyti CK 1.90 ir 1.91 straipsnių nuostatas ir Sutartį pripažinti negaliojančia.

15Ieškovas E. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir teismo spendimo dalį, kuria priešieškinis buvo atmestas, palikti nepakeistą. Nurodo, kad suklydimą galima konstatuoti buvus tik tuo atveju, jeigu suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, bet ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo. Atsakovė savo suklydimą dėl baudos dydžio grindžia atsižvelgdama į ne į faktinę situaciją, buvusią sandorio sudarymo metu (kuomet nebuvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypus), o pagal tą, kuri yra praėjus tam tikram laikui po sandorio sudarymo, tai yra jau atkūrus nuosavybės teises į konkrečius žemės sklypus. Atsakovės skundo teiginys, kad ieškovas tariamai nevykdė Sutarties, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Atsakovė ieškovą nepagrįstai įvardija kaip stipresniąją šalį, verslininką. Ieškovas ginčo Sutartį pasirašė kaip fizinis asmuo. Aplinkybė, jog ieškovui priklauso individuali įmonė, kuri verčiasi nekilnojamojo turto veikla, neįrodo atsakovės suklydimo fakto. Atsakovės skundo argumentai yra akivaizdžiai nenuoseklūs ir prieštaringi, kadangi atsakovė, aptardama Sutarties vykdymo klausimus, teigia, kad ieškovas Sutarties nevykdė, nuosavybės atkūrimo klausimais rūpinosi ir tvarkėsi ji pati, o aptardama Sutarties pripažinimo negaliojančia argumentus, atsakovė teigia, kad suklydo sudarydama Sutartį, nes yra nepatyrusi, teisiškai neišprususi ir neturėjo jokios patirties nuosavybės atkūrimo reikaluose. Atsakovė nėra senyvo amžiaus, yra išsilavinusi ir teisiškai išprususi, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovė, pasirašydama Sutartį, galėjo nesuprasti jos esmės. Sutartis buvo pasirašyta atsakovės iniciatyva. Skunde atsakovė nurodė kitas sandorio sudarymo aplinkybes nei nurodė pirmosios instancijos teisme ir teigia, kad jai buvo primygtinai siūlomos paslaugos. Pirmosios instancijos teismas išsamiai aiškinosi ginčo sandorio sudarymo aplinkybes, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis padarė teisingą išvadą, kad atsakovė pasirašydama ginčo Sutartį neabejotinai suprato, kokia yra susitarimo esmė ir kokios teisinės pasekmės jame numatytos.

16Atsakovė A. V. atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo teismo sprendimo dalį, kuria netenkintas ieškovo ieškinys, palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovas neprisidėjo prie nuosavybės teisių atkūrimo ir savo įsipareigojimų nevykdė. Ieškovo pateikti faktai apie nuosavybės teisių atkūrimą į žemės sklypus prieštarauja ieškovo teiginiui, kad jis savo įsipareigojimus vykdė. Visi Alytaus apskrities viršininko sprendimai, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į konkrečius žemės sklypus, buvo priimti jau po to, kai atsakovė gavo raginimą įvykdyti sutartinius įsipareigojimus pagal Sutartį. Atsakovas, nevykdydamas savo sutartinių įsipareigojimų, pats pažeidė Sutartį ir neturi teisinio pagrindo reikalauti iš atsakovės sumokėti jam baudą pagal Sutartį. Netesybos Sutartyje numatytos tuo atveju, jeigu atsakovė per du metus nuo nuosavybės teisių atkūrimo neparduos žemės sklypų ir nesumokės ieškovui pagal Sutartį priklausančio mokesčio, tačiau ieškovui Sutartyje taip pat buvo numatyti tam tikri įsipareigojimai, nuo kurių vykdymo tiesiogiai priklausė atsakovės galimybės įvykdyti savus įsipareigojimus (ieškovas turėjo surasti pirkėjus žemės sklypams, turėjo padėti atkurti nuosavybės teises ir atstovauti atsakovės interesams kompetentingose institucijose). Atsakovui nevykdant (ir net negalint vykdyti dėl įgaliojimo neturėjimo) savo įsipareigojimų, savųjų prievolių negalėjo įvykdyti ir atsakovė. Ieškovas klaidina teismą, teigdamas, kad atsakovė 2007 m. kovo mėnesį nutraukė tarp šalių pasirašytą Sutartį. Pagal atliktų teisinių paslaugų išklotinę, 2007 m. balandžio 6 d. teisinių paslaugų teikimas atsakovei ir jos motinai yra baigtas. Taigi atsakovė Sutarties nenutraukė.

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17Nagrinėjamoje byloje esančių faktinių duomenų analizės pagrindu vertintina, ar Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimas, kuriuo ieškovo ieškinys ir atsakovės priešieškinis atmesti, yra pagrįstas ir teisėtas.

18Dauguma civilinių teisinių santykių atsiranda iš sandorių. Sandoriai – tai sąmoningi laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama tam tikro teisinio rezultato: sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad ieškovas, atsakovė A. V. ir jos motina B. V. 2006 m. gruodžio 14 d. sudarė Sutartį, pagal kurią ieškovas įsipareigojo teikti visokeriopą pagalbą nuosavybės atkūrimo klausimais, padėti parengti visus reikiamus nuosavybės atkūrimui dokumentus, atstovauti būsimą pardavėją atitinkamose institucijose, savo sąskaita ieškoti galimo pirkėjo bei apmokėti teisminius procesus (bylinėjimosi išlaidas) (Sutarties 1 punktas). Taip pat Sutarties šalys susitarė, kad būsimosios žemės savininkės tuomet, kai joms bus atkurtos nuosavybės teisės į P. V. turėtą žemės sklypą (sklypus) ir/arba B. V. turto paveldėtojai po B. V. mirties, atkurtą P. V. turėtą žemės sklypą (sklypus) įsipareigoja ne vėliau kaip per 2 metus nuo nuosavybės atkūrimo sprendimo priėmimo ar paveldėjimo teisės liudijimo gavimo pirkimo-pardavimo sutartimi parduoti ir atsiskaityti su ieškovu už šioje Sutartyje numatytas paslaugas ir įsipareigojimus (Sutarties 2 punktas). Šalys Sutarties 3 punkte susitarė dėl apmokėjimo dydžio, tai yra, kad ieškovui mokėtinas atlygis, kurį turi sumokėti būsimosios žemės savininkės už Sutartimi teikiamas paslaugas, yra 40 procentų nuo turto pirkimo-pardavimo kainos, kurią būsimosios žemės savininkės gaus pardavusios turtą. Jeigu turto pardavimo kaina pirkimo-pardavimo sutartyje bus mažesnė nei rinkos kaina, tai mokėtina suma ieškovui už teikiamas paslaugas sudarys 50 procentų turto rinkos kainos. Būsimosios žemės savininkės įsipareigojo nesudaryti jokių susitarimų ar sutarčių su trečiaisiais asmenimis, išskyrus tuos, kuriuose yra tiesiogiai nurodoma, kaip bus atsiskaityta su ieškovu. Pagal Sutarties 5 punktą, jei būsimosios žemės savininkės neįvykdo Sutarties sąlygų, o ypač jei pažeidžia Sutarties 2 ir 4 punktuose įtvirtintus įsipareigojimus arba nusprendžia nutraukti šią Sutartį, tai privalo sumokėti ieškovui 300 000 Lt baudą (1 t., 13 b. l.).

19Ieškovas ieškinyje teigė, jog Sutartimi buvo įforminti pavedimo teisiniai santykiai. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis tuo, jog ieškovui Sutarties pagrindu nebuvo išduotas įgaliojimas teisiniams veiksmams atlikti, kad neturėdamas atsakovės įgaliojimo, ieškovas negalėjo jos vardu atlikti jokių Sutartyje numatytų teisinių veiksmų, šalių sudarytą Sutartį vertino tik kaip šalių susitarimą dėl konsultavimo paslaugų teikimo. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tarp šalių sudaryta Sutartis negali būti vertinama kaip pavedimo sutartis, sutinka. Pavedimo sampratą reglamentuojančio CK 6.756 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pavedimo sutartimi viena šalis (įgaliotinis) įsipareigoja kitos šalies (įgaliotojo) vardu ir lėšomis atlikti tam tikrus teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atstovavimo pagrindu atsiranda dvejopo pobūdžio santykiai: vidiniai santykiai – tarp atstovo ir atstovaujamojo, taip pat išoriniai santykiai – tarp atstovo ir trečiųjų asmenų, su kuriais atstovas sudaro sandorius ar atlieka kitus teisinius veiksmus atstovaujamojo vardu ir interesais. Vidinius atstovaujamojo ir atstovo santykius reguliuoja jų sudaryta sutartis, pvz., pavedimo, o išoriniams atstovavimo santykiams skiriamas įgaliojimas. Jis parodo (patvirtina), kokius sandorius ir kitokius teisinius veiksmus su trečiuoju asmeniu turi teisę atlikti įgaliotinis įgaliotojo vardu (CK 2.137 straipsnis). Pavedimo sutartis pagal savo pobūdį yra sutartis dėl atstovavimo; jos pagrindu įgaliotinis įgaliotojo (atstovaujamojo) vardu su trečiaisiais asmenimis atlieka teisinius veiksmus, todėl jai taikomos ir CK normos, reglamentuojančios atstovavimą (CK 2.132-2.151 straipsniai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-315/2009; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-461/2010; kt.). Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo šalių teisinius santykius kvalifikuoti kaip pavedimo, nes tokie santykiai tarp šalių faktiškai nesusiklostė – ieškovui atsakovė nesuteikė įgaliojimo atlikti teisinius veiksmus atsakovės vardu su trečiaisiais asmenimis. To, kad turi būti išduotas įgaliojimas, kuris yra pagrindas išoriniams atstovavimo santykiams atsirasti, nenurodyta ir šalių sudarytoje Sutartyje. Taip pat byloje nėra duomenų apie tai, jog ieškovas būtų kreipęsis į atsakovę dėl tokio įgaliojimo suteikimo, o atsakovė būtų atsisakiusi jį išduoti. Bylos medžiaga tvirtina, kad ieškovas neturėjo įgaliojimo ir negalėjo atlikti jokių teisinių veiksmų atsakovės vardu su trečiaisiais asmenimis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog tarp šalių susiklostė atlygintinų paslaugų teikimo teisiniai santykiai. Su tokia teismo išvada iš esmės sutinka ir ieškovas, apeliaciniame skunde teigdamas, kad teismas, nustatęs, jog tarp šalių susiklostė faktiniai atlygintinų paslaugų teikimo teisiniai santykiai, privalėjo išanalizuoti šios rūšies sutartims būdingus požymius, tai yra įvertinti sutarties šalių veiksmus vykdant aptariamą Sutartį, pasisakyti, kokia Sutarties dalis yra įvykdyta, kokia neįvykdyta, dėl kokių priežasčių Sutartis nebuvo pilnai įvykdyta, taip pat spręsti dėl atsakovės veiksmų sutartinės civilinės atsakomybės požiūriu (sutartinių netesybų taikymo požiūriu).

20CK 6.716 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta atlygintinų paslaugų sutarties samprata – atlygintinų paslaugų sutartimi viena šalis įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Sutartys turi būti aiškinamos atsižvelgiant į sutarčių rūšį, sutarčių sąlygas, jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą, sudarymo aplinkybes, šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo. Nagrinėjamu atveju šalių sudaryta Sutartimi buvo susitarta dėl: pagalbos atkuriant nuosavybės teises į turtą, pirkėjo tam turtui paieškos, tarpininkavimo būsimam pardavėjui tam, kad būtų sudaryti to turto pirkimo-pardavimo sandoriai. Pagal šalių sudarytą Sutartį būtent šio turto pirkimo-pardavimo sandorių sudarymas ir jų sąlygos lėmė ieškovo teisės į užmokestį už paslaugas fakto bei atlyginimo dydžio atsiradimą. Tą patvirtina ir Sutarties 4 punktas, kuriame numatyta, jog būsimosios žemės savininkės įsipareigoja nesudaryti jokių susitarimų ar sutarčių su trečiaisiais asmenimis, išskyrus tuos, kuriose yra tiesioginiai nurodoma, kaip bus atsiskaityta su ieškovu. Tai reiškia, kad šalių sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip susitarimas dėl atlygintinų paslaugų suteikimo (CK 6.716 straipsnio 1 dalis), nes šios sutarties dalykas buvo paslaugos, nesusijusios su materialaus objekto sukūrimu (teikti pagalbą nuosavybės atkūrimo klausimais, padėti parengti reikiamus nuosavybės atkūrimui dokumentus, ieškoti pirkėjų ir t. t.), ja šalys susitarė tiek dėl paslaugų teikimo, tiek dėl rezultato. Taigi nagrinėjamu atveju tarp šalių susiklosčiusius santykius reglamentuoja atlygintinų paslaugų teikimo instituto teisės normos, kurios ir turi būti taikomos sprendžiant šalių ginčą, kaip apeliaciniame skunde nurodo ir ieškovas.

21Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog iki ir po 2006 m. gruodžio 14 d. Sutarties sudarymo dažnai konsultuodavo atsakovę savo kontoroje, lankydavosi savivaldybėje ir domėjosi pas savivaldybės darbuotojus žemės grąžinimo eiga, surado advokatą, kuris atstovavo atsakovę teisme, apmokėjo už advokato paslaugas, surado pirkėją žemės sklypui. Pirmosios instancijos teismas laikėsi nuostatos, kad ieškovas įrodė, jog atliko pirmiau nurodytus veiksmus. Ši pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė šalių apeliaciniais skundais nepaneigta. Tačiau skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas, nors ir nustatęs, kokius konkrečius veiksmus, vykdydamas Sutartį, ieškovas yra atlikęs, visgi akcentavo, jog ieškovo sutartinis įsipareigojimas teikti visokeriopą pagalbą nuosavybės atkūrimo klausimais bei padėti parengti visus reikiamus nuosavybės atkūrimui dokumentus, yra nekonkretus ir neapibrėžtas. Dėl tokios išvados teismas atsakovės atsisakymą šių ieškovo paslaugų nevertino kaip Sutarties pažeidimą, suteikiantį teisę reikalauti netesybų. Minėta, kad ginčo Sutartis yra atlygintinų paslaugų teikimo sutartis, kad Sutarties šalys susitarė tiek dėl paslaugų teikimo, tiek dėl rezultato, tai yra dėl nuosavybės teisės į turtą atkūrimo, pirkėjo tam turtui suradimo, tarpininkavimo būsimam pardavėjui tam, jog būtų sudarytas turto pirkimo pardavimo sandoris, todėl nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo nuostata, kad Sutartimi ieškovo prisiimti sutartiniai įsipareigojimai yra neaiškūs ir nekonkretūs. Ieškovo ieškinyje išvardyti veiksmai buvo jo atlikti nuo 2006 m. sausio 9 d. iki 2007 m. kovo 21 d., tačiau Sutartis buvo sudaryta tik 2006 m. gruodžio 14 d. Sutartyje nėra nuorodos, kad Sutartis taikoma iki jos sudarymo atsiradusiems šalių santykiams, priešingai – Sutartyje nurodyta, kad Sutartis įsigalioja jos pasirašymo dieną (Sutarties 6 p.), tai yra šalių sudaryta Sutartis negalioja atgal. Ieškovo ieškinyje nurodytų žemės sklypų nuosavybės teisių atkūrimo atsakovei ir/arba jos motinai datos yra: ( - ) ? 2007 m. spalio 8 d., ( - ) ? 2008 m. rugpjūčio 26 d., ( - ) ? 2008 m. spalio 14 d., ( - ) ? 2009 m. balandžio 15 d. Atsakovė du žemės sklypus pardavė, tai yra pardavė žemės sklypą, esantį ( - ), į kurį nuosavybės teisės buvo atkurtos 2006 m. kovo 8 d. (sklypas parduotas 2007 m. vasario 9 d.), taip pat pardavė žemės sklypą, esantį ( - ), į kurį nuosavybės teisės buvo atkurtos 2006 m. kovo 8 d. (sklypas parduotas 2006 m. balandžio 7 d.) (1 t., 103-110 b. l.). Taigi atsakovei nuosavybės teisės į tuos žemės sklypus, kuriuos ji pardavė, buvo atkurtos iki ginčo Sutarties sudarymo, o ši Sutartis, kaip jau minėta, atgal negalioja. Esant tokioms aplinkybėms darytina išvada, kad Sutartimi sulygtas rezultatas iki Sutarties nutraukimo nebuvo pasiektas, todėl ieškovui neatsirado teisė į atlyginimą už paslaugas, o dėl šios priežasties nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovė pažeidė Sutarties 2 ir 4 punktus ir kad dėl to atsirado sąlyga priteisti ieškovui iš atsakovės baudą, numatytą Sutarties 5 punkte.

22Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pirmosios instancijos teismo yra nustatyta ir šalių nenuginčyta aplinkybė, jog atsakovė ieškovo paslaugų pagal Sutartį atsisakė maždaug 2007 m. kovo mėnesį, o tai vertintina kaip Sutarties nutraukimas. Šios pirmosios instancijos teismo išvados nei apeliaciniame skunde, nei atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą neginčija ir pati atsakovė. Be kita ko, atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė nurodė, kad ...„Ieškovo įsipareigojimas pagal sutartį teikti visokeriopą pagalbą nuosavybės atkūrimo klausimais bei padėti parengti visus reikiamus nuosavybės atkūrimui dokumentus yra per daug nekonkretus ir neapibrėžtas, todėl atsakovės atsisakymas šių paslaugų negali būti vertinamas kaip sutarties pažeidimas“..., taip pat nurodė, kad ... „Ieškovas klaidina teismą teigdamas, kad atsakovė 2007 m. kovo mėnesį nutraukė tarp šalių pasirašytą sutartį. Pagal atliktų teisinių paslaugų išklotinę (išklotinė yra byloje), 2007-04-06 teisinių paslaugų teikimas atsakovei ir jos motinai yra baigtas. Taigi atsakovė sutarties nenutraukė“. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje buvo nustatyta, jog ieškovo Sutartimi prisiimti įsipareigojimai nėra nekonkretūs ir neapibrėžti, be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog atsakovės atsiliepime į skundą minima 2007 m. balandžio 6 d. atliktų teisinių paslaugų išklotinė yra pateikta advokatui vykdant 2006 m. gegužės 15 d. sudarytą su B. V. ir A. V. teisinių paslaugų sutartį Nr. 26. Tai, kad atliktų teisinių paslaugų išklotinės surašymo dieną (2007 m. balandžio 6 d.) advokato teisinių paslaugų teikimas B. V. ir A. V. buvo baigtas, neturi įtakos sprendžiant klausimą dėl atsakovės atsisakymo ieškovo paslaugų pagal ginčo Sutartį. Taigi byloje nustatyta, kad atsakovė sutartį nutraukė maždaug 2007 m. kovo mėnesį, o pagal Sutarties 5 punktą, jeigu būsimosios žemės savininkės nusprendžia nutraukti šią Sutartį, tai privalo ieškovui sumokėti 300 000 Lt baudą.

23Pažymėtina, jog atlygintinų paslaugų teikimo sutartis turi būti vykdoma laikantis kliento interesų prioriteto principo (CK 6.718 straipsnis), įpareigojančio paslaugų teikėją veikti sąžiningai ir protingai. Bendrieji vienašališko sutarties nutraukimo pagrindai nustatyti CK 6.217 straipsnyje. Dėl atlygintinų paslaugų teikimo sutarties vienašališko nutraukimo CK 6.721 straipsnio 1 dalyje nustatyta specialioji teisės norma, pagal kurią klientas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, nepaisydamas to, kad paslaugų teikėjas jau pradėjo ją vykdyti. Kliento teisė bet kuriuo momentu atsisakyti teikiamų paslaugų aiškintina tuo, kad paslaugos gali būti teikiamos tik esant kliento sutikimui. Klientui išreiškus valią atsisakyti nuo paslaugų, jų teikėjas turi nutraukti tokių paslaugų teikimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2005, išaiškinta, kad klientui vienašališkai nutraukus sutartį, CK 6.721 straipsnyje numatyta jo pareiga sumokėti paslaugų kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, tai yra už tas paslaugas, kurios yra faktiškai suteiktos, ir atlyginti protingas išlaidas, kurias turėjo paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, tai yra paslaugų teikėjas gali reikalauti tik tiesioginių nuostolių atlyginimo, o galimybės reikalauti atlyginti negautas pajamas pagal paslaugų teikimo sutartį įstatymas nenumato. Nagrinėjamu atveju ieškovas kaip pagrindą netesyboms (baudai) priteisti nurodė ir aplinkybę, jog atsakovė Sutartį nutraukė anksčiau nustatyto termino, kuris apibrėžtas tinkamu Sutarties įvykdymu (Sutarties 5, 6 punktai). Netesybos turi dvejopą tikslą: tai yra prievolės vykdymo užtikrinimo priemonė, be to, tai yra civilinės atsakomybės forma, kuri taikoma, kai šalis netinkamai vykdo savo įsipareigojimus. Atsakovės teisė vienašališkai nutraukti atlygintinų paslaugų teikimo sutartį, kaip minėta, yra įtvirtinta CK 6.721 straipsnio 1 dalyje, o ieškovo prašoma priteisti suma gali būti prilyginta ieškovo negautoms pajamoms atsakovei prieš terminą nutraukus sutartį. Dėl paminėtų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad įstatymo normos, reglamentuojančios specifinės atlygintinų paslaugų teikimo sutarties ypatumus, nenumato paslaugų teikėjui galimybės reikalauti, kad klientas, pasinaudojęs įstatymo numatyta teise vienašališkai nutraukti sutartį, kompensuotų paslaugų teikėjo negautas pajamas ar mokėtų jam netesybas (pvz., baudą). Kaip minėta, klientas privalo sumokėti paslaugų teikėjui kainos dalį, proporcingą suteiktoms paslaugoms, taip pat atlyginti kitas protingas išlaidas, kurias paslaugų teikėjas, norėdamas įvykdyti sutartį, patyrė iki pranešimo apie sutarties nutraukimą gavimo iš kliento momento. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovas iki faktinio Sutarties nutraukimo nepasiekė sulygto rezultato ir neįgijo teisės į atlyginimą pagal Sutartį už paslaugų teikimą, taip pat į tai, jog atsakovei nutraukus atlygintinų paslaugų teikimo sutartį ieškovas gali reikalauti tik tiesioginių nuostolių atlyginimo, o ne baudos ar negautų pajamų, kad nagrinėjamu atveju, atsakovei nutraukus Sutartį, ieškovas prašo priteisti būtent baudą, kuri iš esmės gali būti vertinama ir kaip ieškovo negautos pajamos, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl baudos priteisimo.

24Atsakovė priešieškiniu prašė sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.90 ir CK 1.91 straipsnių pagrindais. CK 1.90 straipsnio 1 dalis numato, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį, o suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 str. 2 d.). Civilinių santykių dalyviai, sudarydami sutartis, yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas, tai yra sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 str. 1 d.). Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, tai yra konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006; 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; kt.). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, tai yra šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje atsakovė teigia, kad šalių sudarytoje Sutartyje numatyta 300 000 Lt bauda, kurią ji turėtų sumokėti sutartinių įsipareigojimų nevykdymo atveju, kad tokia bauda yra akivaizdžiai ekonomiškai nepagrįsta ir neprotinga, kad atsakovės pareiga mokėti baudą priklauso būtent nuo ieškovo veiksmų, kad Sutartyje nenumatyta atsakomybė ieškovui už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, o atsakovei yra numatyti tik įsipareigojimai, už kurių nevykdymą numatyta neproporcinga atsakomybė. Su šiais atsakovės argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Visų pirma, šioje nutartyje jau konstatuota, kad tik pasiekus Sutartimi sulygtą rezultatą ? įvykdžius visumą Sutartyje numatytų veiksmų ir suradus žemės sklypams pirkėją bei sudarius žemės pirkimo-pardavimo sandorius, ieškovas pagal Sutartį įgytų teisę į atlyginimą už paslaugas, o bauda, numatyta atsakovei nevykdant Sutarties 2 p., 4 p. sąlygų, taikytina tuo atveju, jei ieškovas Sutartimi prisiimtus savo įsipareigojimus būtų įvykdęs tinkamai. Taigi nors atsakovė ir nurodo, kad šalių pasirašytoje Sutartyje nenumatyta atsakomybė ieškovui už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, tačiau ieškovo atlyginimas buvo susietas su Sutartimi sulygto rezultato pasiekimu, kurio nepasiekus, ieškovui neatsirado teisė į atlyginimą už paslaugų teikimą. Tai reiškia, jog atsakovės argumentai apie tai, kad Sutartimi buvo numatytos tik ieškovo teisės, o atsakovei nenumatytas joks priešpriešinis patenkinimas iš sudaryto sandorio, ir kad atsakovė iš esmės klydo sudarydama tokį sandorį, laikytini nepagrįstais. Atsakovė, teigdama, jog bauda yra akivaizdžiai ekonomiškai nepagrįsta ir neprotinga, baudą lygina su atgautų žemės sklypų verte, tačiau skirtingu laikotarpiu tų pačių žemės sklypų vertės arba jų pardavimo kainos gali iš esmės skirtis. Be to, iš byloje esančių duomenų nėra pagrindo daryti išvados, jog atsakovė negalėjo daryti įtakos Sutarties 5 punkte numatytos baudos dydžiui, jog baudos dydis neatitiko abiejų šalių valios, nes protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi sudarytos Sutarties sąlygas, jos sudarymo aplinkybes, neturi pagrindo pripažinti, kad atsakovė sandorį sudarė iš esmės klysdama, tai yra neteisingai suvokdama sudaromą sandorį.

25Atsakovė priešieškiniu taip pat prašė ginčo Sutartį pripažinti negaliojančia ir CK 1.91 straipsnio pagrindu. Savo reikalavimą grindė tuo, kad ieškovas reikalavo sudaryti sutartį, kad sutartis buvo sudaryta ieškovo iniciatyva, kuris verčiasi nekilnojamuoju turtu ir kuris primygtinai siūlė savo paslaugas, o vėliau tai peraugo į psichologinį spaudimą, kad atsakovė, neturėdama patirties nuosavybės teisių atkūrimo klausimuose, tikėjo ieškovo žodžiais, jog tik jis gali padėti atsakovei susigrąžinti žemes. Pasak atsakovės, tokioje situacijoje ji nebuvo laisva apsispręsti, o jeigu ieškovas būtų pateikęs visą informaciją apie sudaromą sutartį ir pagalbą, kurią jis gali suteikti, atsakovė būtų atsisakiusi pasirašyti sutartį, kuria ji iš esmės tik įsipareigoja pasidalyti už parduodamus žemės sklypus gautus pinigus, neturėdama jokių galimybių reikalauti atsakomybės iš ieškovo jo įsipareigojimų nevykdymo atveju. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog sudarant sandorį ieškovas veikė kaip fizinis asmuo, jog byloje yra duomenų apie tai, kad pati atsakovė kreipėsi į ieškovą su prašymu tarpininkauti, konsultuoti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese (1 t., 14 b. l.), jog pirmosios instancijos teismas nustatė, o šalys neginčija, kad ieškovas ir atsakovė iki Sutarties pasirašymo bendravo žemės grąžinimo klausimais daugiau kaip vienerius metus, jog byloje nenustatyta, kad Sutartis buvo sudaryta akivaizdžiai atsakovei nenaudingomis sąlygomis, sprendžia, jog neegzistuoja ir CK 1.91 straipsnyje nurodytas pagrindas ginčijamą Sutartį pripažinti negaliojančia.

26Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą pagal apeliaciniuose skunduose išdėstytus motyvus. Skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, nes byla išspręsta teisingai.

27CPK 80 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog už apeliacinius skundus mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį. Turtiniuose ginčuose už apeliacinius skundus CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyti žyminio mokesčio dydžiai skaičiuojami nuo ginčijamos sumos. Ieškovo ieškinys, kurio suma 250 000 Lt, buvo atmestas. Apeliaciniu skundu ieškovas prašė panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas jo ieškinys ir ieškinį tekinti, tai yra skundu apeliuojama dėl nepriteistos 250 000 Lt sumos, už kurią mokėtinas žyminis mokestis yra 6 000 Lt. Ieškovas už apeliacinį skundą sumokėjo 2 000 Lt, likusios žyminio mokesčio dalies (4 000 Lt) mokėjimas buvo atidėtas iki teismo sprendimo (nutarties) priėmimo dienos (4 t., 135 b. l.). Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, iš ieškovo į valstybės biudžetą priteistina 4 000 Lt žyminio mokesčio dalis už apeliacinį skundą.

28Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

29Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

30Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. LT 247300010112394300 AB „Swedbank“, Nr. LT122140030002680220 Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriuje arba Nr. LT747400000008723870 Danske Bank A/S Lietuvos filiale, įmokos kodas 5660) iš ieškovo E. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 4 000 Lt (keturis tūkstančius litų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Ieškovas E. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė iš... 5. Atsakovė A. V. atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė,... 6. Atsakovė A. V. byloje pareiškė ieškovui priešieškinį, kuriuo prašė... 7. Ieškovas E. G. atsiliepimu į priešieškinį prašė priešieškinį... 8. Kauno apygardos teismas 2011 m. birželio 30 d. sprendimu ieškinį ir... 9. Teismas pažymėjo, jog ieškovas 2011 m. sausio 20 d. teismo posėdžio metu... 10. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010... 11. Atsižvelgdamas į tai, jog ieškovui Sutarties pagrindu nebuvo išduotas... 12. Teismas nurodė, kad priešieškinio argumentai, jog atsakovė buvo priversta... 13. Ieškovas E. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti teismo sprendimo dalį,... 14. Atsakovė A. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria... 15. Ieškovas E. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir... 16. Atsakovė A. V. atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo teismo... 17. Nagrinėjamoje byloje esančių faktinių duomenų analizės pagrindu... 18. Dauguma civilinių teisinių santykių atsiranda iš sandorių. Sandoriai –... 19. Ieškovas ieškinyje teigė, jog Sutartimi buvo įforminti pavedimo teisiniai... 20. CK 6.716 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta atlygintinų paslaugų sutarties... 21. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog iki ir po... 22. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pirmosios instancijos teismo yra... 23. Pažymėtina, jog atlygintinų paslaugų teikimo sutartis turi būti vykdoma... 24. Atsakovė priešieškiniu prašė sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.90... 25. Atsakovė priešieškiniu taip pat prašė ginčo Sutartį pripažinti... 26. Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti... 27. CPK 80 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog už apeliacinius skundus mokamas tokio... 28. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 29. Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.... 30. Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija...