Byla e2A-1164-302/2017

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus,

2apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „BAKARA“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto departamentas LT“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3375-392/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „BAKARA“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Šiaurės prekybos kompanija“, uždarajai akcinei bendrovei „Bankroto departamentas LT“, V. K., V. L., dėl nuosavybės teisių į turtą pripažinimo, turto perdavimo, žalos atlyginimo, tretieji asmenys IF P&C Insurance AS ir BTA Insurance Company SE, J. P..

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė UAB „BAKARA“ patikslintu ieškiniu teismo prašė pripažinti galiojančia ieškovės UAB „BAKARA” ir BUAB „Pakmeda” 2012 m. birželio 15 d. įvykusių varžytynių, vykdytų BUAB „Pakmeda” bankroto administratorės UAB „Bankroto departamentas LT” įgalioto asmens J. P., pagrindu sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „BAKARA” įsipareigojo sumokėti 196 941,61 Eur kainą, o BUAB „Pakmeda” perduoti varžytynėse įsigytą turtą: 1) medžio apdirbimo cechą, unikalus Nr. ( - ), esantį adresu ( - ); 2) automatinę medienos išilginio sudūrimo liniją Mod. DFK-2M/DPK-3A; 3) dvipjūklės pjovimo stakles OMGA TI30000; 4) keturpusės obliavimo stakles LEADERMAC ( - )(G) su horizontaliu grandininiu automatiniu padavimo įrenginiu FEEDMAC-04; 5) konvekcinę medienos džiovyklą; 6) dyzelinį krautuvą LINDE H16D; 7) keturšones obliavimo stakles ( - ) L; 8) konvekcinę medienos džiovyklą KAD 1x6s; 9) viršutinio šlifavimo – kalibravimo stakles Bogma; 10) keturpusio obliavimo – profiliavimo stakles Gubisch Type 2; 11) autokrautuvą CPCD25HW15A; 12) medienos džiovyklą 629 KAD 2x6S su betono pagrindu; 13) klijavimo presą KALLESOE; 14) cikloną 1-1500; 15) katilą Kalvis 1000M; 16) mechanizmų komplektą katilui Kalvis 1000M; 17) dviejų pjūklų formatinio pjovimo stakles DF-0143; 18) pjuvenų nutraukimo sistemą; 19) sraigtinį kompresorių S 29-2 10 bar; 20) multicikloną su montažu; 21) pjuvenų nutraukimo sistemą; 22) presą SPONEX ( - ); 23) ąžuolo ruošinius, kiekis – 19,4678 m3; 24) beržo lentas, kiekis – 2 m3; 25) beržo lenteles, kiekis 19,2527 m3; 26) uosio lentas, kiekis 9,674 m3, 27) liepos lentas, kiekis – 1,35 m3; 28) juodalksnio lentas, kiekis – 81,4436 m3; 29) juodalksnio plokštę, kiekis – 17,6252 m3; 30) baldinę plokštę, kiekis – 45,6063 m3; 31) baldinę ąžuolinę plokštę, kiekis – 0,9320 m3; 32) beržo ruošinius, kiekis – 3 m3; pripažinti ieškovės nuosavybės teisę į nurodytą turtą; priteisti solidariai iš atsakovų 53 913,63 Eur dydžio žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas.
  2. Ieškovė nurodė, UAB „Pakmeda“ bankroto administratoriaus UAB „Bankroto departamentas LT“ įgaliotas asmuo J. P. 2012 m. birželio 15 d. paskelbė BUAB „Pakmeda“ turto varžytynes, kuriose buvo parduodamas medžio apdirbimo cechas, esantis ( - ), įvairios medžio apdirbimo staklės, džiovyklos, kita įranga, taip pat medžio gaminiai pagal administratorės sudarytą detalų sąrašą, nurodytą varžytynių skelbime. Pasiūliusi didžiausią kainą, varžytynes laimėjo ieškovė, kuri, vykdydama varžytynių sąlygas, sumokėjo į BUAB „Pakmeda“ kreditorių sąskaitą 680 000 Lt. Ieškovės teigimu, turto pardavimo iš varžytynių aktas pasirašytas nebuvo, turtas ieškovei neperduotas dėl to, kad 2012 m. liepos 24 d. nuvykus į cechą paaiškėjo, jog iš cecho dingusi didžioji dalis varžytynėse įsigytos medienos ir medienos gaminių, tačiau, nepaisant to, ieškovei visiškai atsiskaičius už perkamą turtą, turi būti laikoma, kad sutartis buvo sudaryta, yra galiojanti, o ieškovė yra įvykdžiusi visas pareigas.
  3. Ieškovė pažymėjo, kad medienos ceche lankėsi 2012 m. liepos 24 d., 2012 m. rugpjūčio 3 d. ir 2014 m. birželio 19 d. Atsižvelgiant į tai, turtą prašo perduoti vadovaujantis 2014 m. birželio 19 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. 98-151 ir 2014 m. rugpjūčio 11 d. turto vertės nustatymo ekspertizės aktu Nr. 421/2362E, kuriame nurodyta, kad varžytynių dieną, t. y. 2012 m. birželio 15 d., medžio gaminių pagal varžytynių skelbime ir 2012 m. birželio 15 d. varžytynių protokole Nr. 11 nurodytą sąrašą, vidutinė rinkos vertė buvo 190 953 Lt, o medienos apdirbimo ceche faktiškai esančių 54,5876 m3 medžio gaminių vertė yra apie 4 800 Lt. Ieškovės teigimu, jos minimalūs nuostoliai, patirti dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, atsižvelgiant į UAB „BAKARA” varžytynėse įsigytos ir faktiškai ceche rastos medienos kiekį, sudaro 186 153 Lt (53 913,63 Eur). Šią žalą ieškovė prašo priteisti iš atsakovų, nes ji buvo padaryta atsakovų, kurie tarpusavyje yra susiję, bendrais veiksmais.
  4. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 6 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, pripažino galiojančia ieškovės UAB UAB „Bakara” ir BUAB „Pakmeda” 2012 m. birželio 15 d. įvykusių varžytynių, vykdytų BUAB „Pakmeda” bankroto administratoriaus UAB „Bankroto departamentas LT” įgalioto asmens J. P., pagrindu sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, be to pripažino ieškovei nuosavybės teisę į šį varžytynėse už 196 941,61 Eur nupirktą turtą: 1) Medžio apdirbimo cechą, unikalus Nr. ( - ), esantis adresu ( - ); 2) Automatinę medienos išilginio sudūrimo liniją Mod. DFK-2M/DPK-3A; 3) Dvipjūkles pjovimo stakles OMGA TI30000; 4) Keturpuses obliavimo stakles LEADERMAC ( - )(G) su horizontaliu grandininiu automatiniu padavimo įrenginiu FEEDMAC-04; 5) Konvekcinę medienos džiovyklą; 6) Dyzelinį krautuvą LINDE H16D; 7) Keturšones obliavimo stakles ( - ) L; 8) Konvekcinę medienos džiovyklą KAD 1x6s; 9) Viršutinio šlifavimo – kalibravimo stakles Bogma; 10) Keturpusio obliavimo – profiliavimo stakles Gubisch Type 2; 11) Autokrautuvą CPCD25HW15A; 12) Medienos džiovyklą 629 KAD 2x6S su betono pagrindu; 13) Klijavimo presą KALLESOE; 14) Cikloną 1-1500; 15) Katilą Kalvis 1000M; 16) Mechanizmų komplektą katilui Kalvis 1000M; 17) Dviejų pjūklų formatinio pjovimo stakles DF-0143; 18) Pjuvenų nutraukimo sistemą; 19) Sraigtinį kompresorių S 29-2 10 bar; 20) Multicikloną su montažu; 21) Pjuvenų nutraukimo sistemą; 22) Presą SPONEX ( - ); 23) Ąžuolo ruošinius, kiekis – 19,4678 m3, 24) Beržo lentas, kiekis – 2 m3; 25) Beržo lenteles, kiekis 19,2527 m3; 26) Uosio lentas, kiekis 9,674 m3, 27) Liepos lentas, kiekis – 1,35 m3; 28) Juodalksnio lentas, kiekis – 81,4436 m3, 29) Juodalksnio plokštę, kiekis – 17,6252 m3; 30) Baldinę plokštę, kiekis – 45,6063 m3; 31) Baldinę ąžuolinę plokštę, kiekis – 0,9320 m3; 32) Beržo ruošinius, kiekis – 3 m3. Ieškinio dalis žalos atlyginimo buvo atmesta.
  5. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. sausio 24 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 6 d. sprendimo dalį, kuria netenkinta ieškovės UAB „BAKARA“ ieškinio dalis dėl žalos atlyginimo, panaikino ir šią bylos dalį grąžino nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
  6. Taigi, nagrinėjamu atveju bylos dalyką sudaro ieškovės reikalavimas dėl žalos atlyginimo. Ieškovė, patikslinusi ieškinio reikalavimus, iš atsakovų solidariai prašo priteisti 53 913,63 Eur dydžio žalos atlyginimą. Ieškinio reikalavimą grindžia aplinkybėmis, susijusiomis su medienos, kurią įsigijo laimėjusi varžytynes, trūkumu ir sugadinimu.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 3 d. sprendimu ieškinio dalį dėl žalos atlyginimo tenkino iš dalies, priteisė ieškovei UAB „BAKARA“ iš atsakovės UAB „Bankroto departamentas LT“ 8 127,89 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo 2013 m. liepos 19 d. ir 1 832,88 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  2. Įvertinęs į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, teismas sprendė, kad nebuvo įrodytas faktas, jog bankroto administratorius ginčo turtą perdavė ieškovei. Nors 2012 m. rugpjūčio 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo aktu BUAB „Pakmeda“ bankroto administratorius UAB „Bankroto departamentas LT“ įgaliotas asmuo J. P., V. L., A. S. patvirtino faktą, kad 2012 m. rugpjūčio 3 d. vyko varžytynėse parduoto turto perdavimas varžytynių laimėtojui, tačiau teismas pažymėjo, kad šis aktas yra surašytas priešingą nei ieškovė suinteresuotumą turinčių asmenų ir nepasirašytas ieškovės atstovų. Teismo nuomone, jei bankroto administratorius būtų perdavęs cecho su jame esančiomis vertybėmis raktus bei faktinį valdymą ieškovei, jis neabejotinai, kaip rūpestingas profesionalas, būtų paėmęs tai patvirtinančius įrodymus (dvišalį aktą, parašą ant perdavimo dokumento, ar ką kitą). Kadangi bankroto administratorius neįrodė, jog jis perdavė visą varžytynėse parduotą turtą ieškovei, teismas sprendė, jog jis turi atsakyti už turto neišsaugojimą ir jo sunykimą dėl saugojimo sąlygų.
  3. Teismas nurodė, kad varžytynėse buvo parduotas visas turtas, kaip turtinis vienetas, o mediena sudarė tik turto dalį. Parduoto turto vertė buvo nustatyta 2012 m. kovo 26 d. turto apžiūros ir įvertinimo akte, kuriame turto vertintojas A. L. nustatė, kad medžio apdirbimo cecho rinkos vertė - 514 000 Lt, įrengimų - 691 400 Lt, o medienos rinkos vertė - 118 700 Lt. Visą varžytynių metu parduodamą turtą ekspertas įvertino 1 324 100 Lt, o mediena sudarė tik 8,96 proc. viso turto. 200,3516 m3 medienos, parduotos varžytynėse, kaina, teismo skaičiavimu, sudaro 60 928 Lt, kas atitinka 17 645,97 Eur, (680 000 Lt (varžytynių kaina) * 8,96 proc.). Įvertinęs tai, kad varžytynėse parduoti medžio gaminiai buvo netinkamai sandėliuojami, teismas darė išvadą, kad 54,5876 m3 gaminių preliminari vertė yra 4 800 Lt (1 390,18 Eur). Nurodytų skaičiavimų pagrindu teismas konstatavo, kad ieškovė patyrė 16 255,78 Eur žalos (17 645,97 Eur – 1 390,18 Eur).
  4. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė varžytynėse įsigyto turto tikslingai neperėmė dėl dalies medienos trūkumo, o galėjo tai padaryti su išlyga, nurodydama perimtos medienos faktinį kiekį, teismas darė išvadą, kad tokie ieškovės veiksmai iš dalies irgi sąlygojo dalies medienos sunykimą ar galimą praradimą, todėl, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.282 straipsniu, sprendė, kad atsakovė UAB „Bankroto departamentas LT“ privalo atlyginti tik pusę ieškovės patirtos žalos, t. y. 8 127,89 Eur.
  5. Ieškovės atstovei teismo posėdžio metu nurodžius, kad mediena buvo prarasta dar iki varžytynių, teismas darė išvadą, kad UAB „Šiaurės prekybos kompanija“, V. K. ir V. L., tuo atveju jei būtų įrodytos jų neteisėtos veikos, turėtų atsakyti prieš bankrutavusią įmonę, o ne prieš ieškovę, kuri iki varžytynių dar nebuvo ginčo turto savininkė, todėl ieškinį UAB „Šiaurės prekybos kompanija“, V. K. bei V. L. atžvilgiu teismas atmetė.
  1. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
  1. Atsakovė UAB „Bankroto departamentas LT“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 3 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys iš dalies tenkintas, ir toje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį skundžiamoje dalyje atmesti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
    1. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad bankroto administratorius neįrodė, jog jis perdavė varžytynėse parduotą turtą ieškovei, todėl jis turi atsakyti už turto neišsaugojimą ir turto sunykimą dėl jo saugojimo sąlygų. Ekspertizės akte nurodoma, kad mediena sugedo dėl natūralių sąlygų, todėl bankroto administratorius negali atsakyti už savaiminį dalinį medienos sunykimą ir vertės praradimą. Ieškovė ieškinį pareiškė tik po metų nuo faktinių aplinkybių konstatavimo, be to, vilkino bylos nagrinėjimą nuolatiniais ieškinio tikslinimais, todėl per ilgą laiką mediena ir sugedo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumenkino 2012 m. rugpjūčio 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo aktą, pasirašytą J. P., V. L. ir A. S., kurie negali būti vertinami kaip priešingą suinteresuotumą nei ieškovė turintys asmenys (A. S. apskritai neturi jokio suinteresuotumo, V. L. atsakovu tapo tik po metų nuo faktinių aplinkybių akto surašymo). Nagrinėjamu atveju būtent ieškovė neįrodė medienos trūkumo. 2012 m. gruodžio 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 98-104 rašoma, kad kieme ir šalia gamybinio cecho yra sukrautos medžio atraižos, o parduodamo iš varžytynių turto skelbime tokios sąvokos kaip medžio atraižos apskritai nėra, o yra nurodyta konkreti mediena, kas leidžia daryti išvadą, kad „medžio atraižos“ nebuvo vertinamos kaip mediena, todėl ir atsirado ieškovės nurodomas trūkumas. Minėtu 2012 m. gruodžio 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, kaip įrodymu dėl medienos trūkumo, apskritai negalima remtis, nes antstolis medienos kiekio nenustatinėjo, jis tik nufotografavo medieną ir išvyko, o medieną skaičiavo ieškovės žmonės, neturintys specifinių žinių ir jokių įgaliojimų. Medienos trūkumas yra išgalvotas ir imituotas, ką patvirtina ir tai, jog BUAB „Pakmeda“ kreditorius – Austrijos įmonė „Frey-Amon Holz und Holzprodukte“ jau senai kaltino bankroto administratoriaus įgaliotą asmenį J. P. tos pačios medienos išvaistymu, tačiau tokie kaltinimai nepasitvirtino, todėl pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas.
    2. Ieškovės teiginys, kad medienos trūkumas atsirado iki varžytynių yra neteisingas. 2012 m. rugpjūčio 3 d. ieškovė perėmė faktinį turto valdymą, taigi ieškovė per du metus, t. y. iki 2014 m. birželio 19 d., kai buvo konstatuotos faktinės aplinkybės, turėjo galimybę išvežti apie 50 m3, todėl bankroto administratorius nepagrįstai buvo apkaltintas dėl dalies medienos dingimo. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 23 straipsnio 3 punkte numatyta, kad skundus dėl administratorių veiksmų nagrinėja kreditorių susirinkimas, o kreditorių susirinkimo nutarimai gali būti skundžiami įstatyme numatyta tvarka. Šia tvarka skųsti bankroto administratoriaus neva neteisėtus veiksmus ieškovė nepasinaudojo. Turto pardavimo iš varžytynių sąlygose buvo nustatyta, kad parduodamas visas BUAB „Pakmeda“ turtas kaip turtinis vienetas, todėl nuosavybės įgijimas į dalį turto yra negalimas. To, kad varžytynės yra įvykusios, ieškovė neginčija, todėl laikytina, jog nuosavybės teisė atsirado į visą turtą.
    3. Ieškovė nuolat tikslindama ieškinį vilkino bylos nagrinėjimą, todėl palūkanų priteisimas ieškovei būtų nepagrįstas.
  2. Ieškovė UAB „BAKARA“ apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 3 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovės UAB „Bankroto departamentas LT“ ieškovei 53 913,63 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 53 913,63 Eur sumos už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Pateikia šiuos esminius argumentus:
    1. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškovės patirto žalos dydžio yra nepagrįsta. Apskaičiuodamas ieškovės patirto žalos dydį, teismas be jokio pagrindo rėmėsi turto vertintojo A. L. parengtame 2012 m. kovo 26 d. nekilnojamojo ir kilnojamojo turto apžiūrėjimo ir įvertinimo akte nurodytais duomenimis, kadangi šis aktas negali būti laikomas turto vertinimo ataskaita, kaip ji apibrėžta Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnyje, ir todėl padarė neteisingą išvadą, kad varžytynių metu parduota mediena sudarė tik 8,96 proc. viso turto vertės. Abejonių dėl minėto akto patikimumo kelia ir tai, jog, rengdamas minėtą aktą bei vertindamas vėliau iš varžytynių parduotą turtą, turto vertintojas A. L. medienos fiziškai neskaičiavo ir vadovavosi bankroto administratoriaus prašyme įvertinti turtą nurodytais medienos kiekiais, šią aplinkybę patvirtina tiek A. L. apklausos protokolas, tiek Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje konstatuotos aplinkybės (40 pastraipa). Be to, pirmosios instancijos teismas ieškovės patirtos žalos dydį nepagrįstai prilygino turto iš varžytynių įsigijimo kainai, o ne turto rinkos vertei, tokiu būdu pažeisdamas visiško nuostolių atlyginimo principą bei kitas CK nuostatas, reglamentuojančias žalos atlyginimo tvarką. Jei atsakovė UAB „Bankroto departamentas LT“ būtų išsaugojusi visą varžytynių metu ieškovės įsigytą turtą bei vėliau tinkamai įvykdžiusi prievolę perduoti jį ieškovei, ieškovė būtų turėjusi 200,3516 m3 medienos ir įvairių jos gaminių, kurių rinkos vertė, remiantis 2014 m. rugpjūčio 11 d. ekspertizės aktu, sudarė 55 303,81 Eur (190 953 Lt). Bankroto administratoriui tinkamai neįvykdžius prievolės perduoti ieškovei visą varžytynių metu įsigytą turtą, ieškovė patyrė žalą, kuri lygi šio turto rinkos vertės varžytynių dieną ir esamos turto rinkos vertės skirtumui. Teismas nepagrįstai nesivadovavo 2014 m. rugpjūčio 11 d. ekspertizės akte apskaičiuota medienos verte varžytynių dieną ir nenurodė visiškai jokių argumentų, kodėl ieškovei atlygintinos žalos dydis turėtų būti apskaičiuotas remiantis būtent 2012 m. kovo 26 d. aktu. Taigi pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, ieškovės patirtos žalos dydį klaidingai prilygino varžytynių metu už turtą sumokėtai kainai, o ne turto rinkos vertei, todėl netinkamai apskaičiavo ieškovės patirto žalos dydį ir priėmė nepagrįstą sprendimą.
    2. Apskaičiavęs ieškovės patirtos žalos dydį, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino ieškovei priteistinos žalos dydį nuo 16 255,78 Eur iki 8 127,89 Eur dėl tariamo ieškovės didelio neatsargumo. 2012 m. liepos 24 d. paaiškėjus aplinkybei, kad akivaizdžiai trūksta medienos, kurią ieškovė įsigijo varžytynių metu, ieškovė nedelsiant ėmėsi priemonių, kad būtų objektyviai užfiksuotas ceche faktiškai esančios medienos kiekis. Trūkstant apie 100 m3 medienos, bankroto administratorius negalėjo įvykdyti pareigos perduoti ieškovei varžytynių metu įsigytą turtą, todėl ieškovė atsisakė priimti varžytynėse įsigytą turtą. Toks ieškovės elgesys atitiko protingo, rūpestingo ir atidaus asmens elgesio standartą, nes ieškovė negalėjo priimti turto, kurio nebuvo. Nustačius medienos trūkumą, bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo nesiūlė ir net nesvarstė galimybės ieškovei perduoti turtą, kuris faktiškai buvo. Šią aplinkybę patvirtina 2012 m. rugpjūčio 6 d. raštas, kuriuo bankroto administratorius reikalavo, kad ieškovė pasirašytų varžytynių aktą, kuriame buvo nurodytas tikrovės neatitinkantis medienos kiekis, ir tolesni bankroto administratoriaus veiksmai. Varžytynių akto pasirašymas su išlygomis, t. y. akte nurodant tik ceche faktiškai esančios medienos kiekį, nagrinėjamoje situacijoje taip pat nebūtų sudaręs galimybės ieškovei ateityje apginti savo interesus, nes šalys nesutarė dėl faktiškai ceche esančio medienos kiekio. Medienos dalies praradimą ir jos nuvertėjimą lėmė ne ieškovės, bet atsakovės veiksmai. Ginčo turtas 2010 m. kovo 30 d. buvusio BUAB „Pakmeda“ direktoriaus V. L. buvo perduotas bankroto administratoriui. 2012 m. rugpjūčio 3 d., atlikus ceche faktiškai esančios medienos skaičiavimus, buvo nustatyta, kad faktiškai medienos yra 103 6291 m3, nors varžytynėse buvo įsigyta 200 3516 m3 medienos. Nustačius medienos trūkumą, ieškovė medienos neperėmė, todėl pareiga užtikrinti šio turto apsaugą išliko bankroto administratoriui. Kadangi bankroto administratorius šios pareigos tinkamai nevykdė, dėl to buvo prarasta dalis turto.
  3. Ieškovė UAB „BAKARA“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 3 d. atsakovės skundžiamoje dalyje palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos esminius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
    1. Atsakovė nepagrįstai tvirtina, kad 2012 m. rugpjūčio 3 d. ieškovei buvo perduotas varžytynėse įsigyto turto faktinis valdymas. Toks atsakovės teiginys yra akivaizdžiai melagingas, nepagrįstas leistinais įrodymais, prieštaraujantis kitiems byloje surinktiems įrodymams. Šį savo teiginį atsakovė grindžia tik 2012 m. rugpjūčio 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo aktu, kurį vienašališkai surašė ir pasirašė priešingą nei ieškovė turintys suinteresuotumą asmenys, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų aplinkybę, jog 2012 m. rugpjūčio 3 d. ieškovei buvo perduotas faktinis varžytynėse įsigyto turto valdymas. Tuo tarpu tai, kad turtas faktiškai nebuvo perduotas ieškovei patvirtina antstolio R. K. surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 98-104, iš kurio matyti, kad 2012 m. rugpjūčio 3 d. ceche buvo rasta tik 103,6291 m3 medienos ir kad, nustačius trūkumą, ieškovė neperėmė varžytynėse įsigyto turto iš atsakovės UAB „Bankroto departamentas LT“; šalių tarpusavio susirašinėjimas laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 6 d. iki 2012 m. gruodžio 4 d., iš kurio matyti, kad ieškovė niekada nepripažino bankroto administratoriaus nurodomos aplinkybės, kad turtas buvo perduotas ieškovei, ir reikalavo iš bankroto administratoriaus tinkamai vykdyti jam nustatytas pareigas; liudytojo M. T. 2015 m. spalio 15 d. teismo posėdžio metu duoti parodymai; liudytojų D. M. 2013 m. gruodžio 13 d. ir V. B. 2013 m. gruodžio 3 d. apklausos protokolai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nevertino 2012 m. rugpjūčio 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo akto, nes šis rašytinis įrodymas neatitinka leistinumo kriterijaus ir yra niekinis, kadangi jis yra pasirašytas tik bankroto administratoriaus įgalioto asmens, buvusio BUAB „Pakmeda“ direktoriaus ir buvusio BUAB „Pakmeda“ darbuotojo, joks kitas nepriklausomas asmuo akto nėra pasirašęs. Aplinkybę, kad minėtas aktas 2012 m. rugpjūčio 3 d. negalėjo būti rengiamas ir siūlomas pasirašyti ieškovės atstovui, patvirtina tiek liudytojo M. T. teismo posėdžio metu duoti parodymai, tiek antstolio R. K. surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. 2012 m. rugpjūčio 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo aktas buvo pateiktas tik šios bylos nagrinėjimo metu.
    2. Atsakovė apeliaciniame skunde nepagrįstai tvirtina, kad medienos trūkumo nebuvo. Toks atsakovės teiginys yra grindžiamas vien prielaidomis bei samprotavimais, tuo tarpu medienos trūkumo faktą patvirtina į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. 2012 m. gruodžio 3 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 98-104, 2014 m. birželio 19 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 98-151 ir 2014 m. rugpjūčio 11 d. turto vertės ekspertizės nustatymo aktas Nr. 421/2362E(Pak):14. 2012 m. rugpjūčio 3 d. suskaičiavus ceche faktiškai buvusią medieną, buvo rasta 103,6291 m3 nebaigtos produkcijos ir medienos žaliavų. 2014 m. birželio 19 d. teismo pavedimu atliekant ekspertizę, buvo atlikta turto apžiūra ir ceche buvo rasta tik 54,5876 m3 medienos. Taigi akivaizdu, kad dar apie 50 m3 medienos dingo po to, kai 2012 m. rugpjūčio 3 d. suskaičiavus ceche faktiškai esančią medieną bei nustačius jos trūkumą neįvyko varžytynėse įsigyto turto perdavimas. Už šio turto dingimą yra atsakinga būtent atsakovė UAB „Bankroto departamentas LT“, kuri turėjo užtikrinti ceche esančio turto apsaugą. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vadovavosi antstolio R. K. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, kuriame patvirtinta aplinkybė dėl medienos trūkumo. Vien tai, kad antstolis faktines aplinkybes konstatavo ne teismo pavedimu, bet ieškovės prašymu, nereiškia Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų objektyvumo, nešališkumo bei tikslingumo principų pažeidimo. Ceche faktiškai esančios medienos skaičiavimo procese dalyvavo ir bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo J. P., kuris tuo metu ne tik nekėlė klausimo medieną skaičiavusių asmenų kompetencijos, bet ir pats žymėjosi skaičiavimo rezultatus. Kadangi bankroto administratoriaus įgalioto asmens J. P. ir ieškovės atstovo M. T. skaičiavimų rezultatai iš esmės sutapo ir tarp šalių nebuvo ginčo dėl medienos trūkumo, antstolis R. K. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksavo būtent tokius medienos skaičiavimo rezultatus, t. y. kad ceche buvo faktiškai rasta ir suskaičiuota 103,6291 m3 medienos. Atsakovės nurodomos lauke buvusios medienos atraižos negali būti laikoma ta mediena, kurią ieškovė įsigijo varžytynių metu, todėl atsakovės argumentas, jog medienos trūkumas atsirado būtent dėl to, kad nebuvo skaičiuojamos atraižos, negali būti vertinamas kaip pagrįstas. Aplinkybė, kad J. P. atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, negali turėti jokios reikšmės nagrinėjamoje civilinėje byloje.
    3. Ieškovės pasirinktas nuosavybės teisių gynimo būdas – reikalavimas atlyginti žalą, yra tinkamas būdas apginti ieškovės pažeistas teises. Ieškovė niekada nebuvo BUAB „Pakmeda“ kreditorė, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad ieškovė prieš kreipdamasi į teismą bankroto administratoriaus veiksmus turėjo skųsti kreditorių susirinkimui. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neginčija bankroto administratoriaus veiksmų, kuriuos jis atliko varžytynių metu, tačiau reiškia ieškinį dėl žalos atlyginimo bankroto administratoriui neperdavus varžytynėse parduoto turto. Medienos gaminiai sunyko ne dėl natūralių sąlygų, o dėl netinkamo medienos sandėliavimo, kurį privalėjo užtikrinti už medienos saugojimą atsakingas bankroto administratorius. Ieškinys dėl žalos atlyginimo buvo pareikštas iškart po to, kai buvo surinkti pakankami įrodymai, patvirtinantys neteisėtus bankroto administratoriaus veiksmus, o vėliau ieškinys buvo tikslinamas atsižvelgiant į ekspertizės išvadas ir teismo siūlymus, todėl apeliacinio skundo argumentas dėl nepagrįstai priteistų palūkanų atmestinas.
  4. Atsakovė UAB „Bankroto departamentas LT“ atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Nurodo šiuos esminius nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
    1. UAB „BAKARA“ daug kartų tikslino ieškinį, keisdama ieškinio pagrindą priklausomai nuo civilinės bylos eigos bei baudžiamosios bylos eigos ir rezultatų. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodydama, kad neginčija tos sprendimo dalies, kurioje teismas atsisakė tenkinti ieškinio reikalavimus dėl žalos atlyginimo, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo solidariai iš atsakovų UAB „Šiaurės prekybos kompanija“, V. K. bei V. L., dar kartą patvirtino, kad pakeitė ieškinyje nurodytą faktinį pagrindą.
    2. Nepagrįsta ieškovės pozicija, kad teismas be jokio pagrindo jos neva patirtos žalos dydį prilygino turto įsigijimo iš varžytynių kainai, o ne turto rinkos vertei, taip pažeisdamas visiško nuostolių atlyginimo principą. Turtą parduodant viešai visiems norintiems nustatoma tikroji konkretaus turto vertė, t. y. už kiek tą konkretų turtą galima parduoti. 2012 m. birželio 15 d. vykusiose varžytynėse pirkėjui pasiūlius didžiausią kainą už parduodamą turtą, buvo nustatyta šio turto kaina, t. y. 680 000 Lt. Ši suma buvo pasiūlyta už visą varžytynėse parduodamą turtą, t. y. už pastatą, įrengimus bei medieną. Tuo tarpu ekspertas visą turtą įvertino dvigubai didesne suma. Ieškovė savo nuostolius klaidingai skaičiuoja remdamasi ekspertės A. K. nustatytu medienos vertinimu, kuris yra grindžiamas tik prielaidomis. Pagal CK 6.251 straipsnį, kuriuo remiasi ir pati ieškovė, žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį. Visiškai nepagrįstas ieškovės teiginys, kad ji įsigytą turtą būtų galėjusi realizuoti už rinkos kainą. Minėto turto pardavimui buvo organizuojamos ne vienos varžytynės, tačiau turtas galiausiai buvo parduotas tik už tokią kainą, kurią sumokėjo ieškovė. Pagal CK 6.330 straipsnio 1 dalį, kai pardavėjas, pažeisdamas sutartį, perduoda pirkėjui mažesnį, negu nurodyta pirkimo–pardavimo sutartyje, daiktų kiekį, pirkėjas turi teisę, jeigu kas kita nenumatyta sutartyje, arba reikalauti perduoti jam trūkstamus daiktus, arba atsisakyti priimti daiktus ir sumokėti kainą, o jei kaina jau sumokėta, – reikalauti ją grąžinti ir atlyginti nuostolius. Nagrinėjamu atveju pati ieškovė prašė teismo pripažinti sandorį įvykusiu ir pripažinti nuosavybės teisę, o medienos išvaistymas ar pasisavinimas įrodytas nebuvo.
  5. Trečiasis asmuo J. P. atsiliepime į atsakovės UAB “Bankroto departamentas LT” prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, be to, prašo prie bylos prijungti įsiteisėjusio Pakruojo rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 21 d. nuosprendžio išrašą, kuriame, trečiojo asmens teigimu, nustatyta, kad varžytynių dieną BUAB „Pakmeda“ disponavo visu AB SEB bankui įkeistos medienos kiekiu, t. y. 200,3516 m3, taip pat nustatyta, kad D. M. ir V. B. neturėjo reikiamų žinių ir gebėjimų suskaičiuoti BUAB „Pakmeda“ sandėliuojamos medienos kiekius, suskaičiavo ne visą medieną, lauke esančios medienos apskritai neskaičiavo, be to, jie buvo ieškovės žmonės. Trečiojo asmens teigimu, minėtos baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės yra reikšmingos ir nagrinėjamai bylai. Jei turtas dingo ar buvo sugadintas, tai galėjo atsitikti dėl blogo saugojimo, o saugoti nupirktą turtą yra pirkėjo, o ne pardavėjo pareiga. Ieškinys buvo reiškiamas tuo pagrindu, kad bankroto administratorius pasisavino ir/arba iššvaistė turtą, tačiau pagrindai, kuriais buvo grindžiamas ieškinys, nebuvo įrodyti, todėl ieškinys turėjo būti atmestas.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė absoliučių šioje byloje apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d., 329 str. 2 d.). Taigi teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atsižvelgdama į apeliaciniuose skunduose išdėstytus faktinius bei teisinius aspektus.

6Dėl naujų rašytinių įrodymų

  1. Trečiasis asmuo J. P. prašo prie bylos prijungti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 21 d. nuosprendžio išrašą, iš kurio, trečiojo asmens teigimu, matyti, kad varžytynių dieną BUAB „Pakmeda“ disponavo visu AB SEB bankui įkeistos medienos kiekiu, t. y. 200,3516 m3, taip pat nustatyta, kad D. M. ir V. B. neturėjo reikiamų žinių ir gebėjimų suskaičiuoti BUAB „Pakmeda“ sandėliuojamos medienos kiekius, suskaičiavo ne visą medieną, lauke esančios medienos apskritai neskaičiavo, be to, jie buvo ieškovės žmonės.
  2. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų teikimas byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014;2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015). Naujų įrodymų priėmimas yra apeliacinės instancijos teismo diskrecija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017).
  3. Įvertinusi naujai teikiamo rašytinio įrodymo turinį, teisėjų kolegija, pažymi, kad bet kuriuo atveju išteisinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje nepaneigia civilinės atsakomybės taikymo galimybės, todėl vien tai, kad baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas nenustatė baudžiamosios atsakomybės taikymui būtinų sąlygų, savaime nepaneigia atsakovės civilinės atsakomybės. Esant nurodytoms aplinkybėms, spręstina, kad trečiojo asmens teikiamas Pakruojo rajono apylinkės teismo išrašas, jį vertinant kitų bylos įrodymų kontekste, neturi esminės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl, atsižvelgiant į tai, kad jis galėjo būti pateiktas ir bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui, šį trečiojo asmens teikiamą rašytinį įrodymą atsisakytina prijungti prie bylos. Be to, pastebėtina, kad bet kuriuo atveju teismų procesiniai sprendimai teismams yra prieinami Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO, todėl trečiojo asmens pateikto Pakruojo rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 21 d. nuosprendžio išrašo prijungimas prie bylos būtų perteklinis procesinis veiksmas.

7Dėl faktinių bylos aplinkybių

  1. Iš byloje esančių, taip pat teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 18 d. nutartimi UAB „Pakmeda“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta UAB „Bankroto departamentas LT“. 2012 m. birželio 15 d. BUAB „Pakmeda“ bankroto administratoriaus UAB „Bankroto departamentas LT“ įgaliotas asmuo J. P. vykdė BUAB „Pakmeda“ turto varžytynes, kuriose varžytynių vykdytojas J. P. pardavinėjo turtą, esantį ( - ), t. y.: 1) medžio apdirbimo cechą, unikalus Nr. ( - ) (įkeistas); 2) automatinę medienos išilginio sudūrimo liniją, mod. DFK-2M/DPK-3A (įkeista); 3) dvipjūkles pjovimo stakles, OMGA TI30000 (įkeista); 4) keturpuses obliavimo stakles, LEADERMAC (Taivanis) (įkeista); 5) konvensinę džiovyklą (įkeista); 6) dyzelinį krautuvą, LINDE H16D (įkeista); 7) keturšones obliavimo stakles, ( - ) L (įkeista); 8) konvekcinę medienos džiovyklą, KAD 1x6s (įkeista); 9) viršutinio šlifavimo-kalibravimo stakles, Bogma (įkeista); 10) keturpusio obliavimo-profiliavimo stakles, Gubisch Type 2 (įkeista); 11) autokrautuvą, CPCD25HW15A (įkeista); 12) medienos džiovyklą, 629 KAD 2x6S su betono pagrindu (įkeista); 13) klijavimo presą (įkeista); 14) cikloną 1-1500 (įkeista); 15) katilą Kalvis 1000M (įkeistas); 16) mechanizmų komplektą katilui Kalvis 1000M (įkeistas); 17) dviejų pjūklų formatinio pjovimo stakles DF-0143 (įkeista); 18) pjuvenų nutraukimo sistemą (įkeista); 19) sraigtinį kompresorių S29-2 10 bar. (įkeista); 20) multicikloną su montažu (įkeista); 21) pjuvenų nutraukimo sistemą (įkeista); 22) presą SPONEX ( - ) (įkeista); 23) ąžuolo ruošinius, kiekis 19,4678 m3 (įkeista); 24) beržo lentas, kiekis 2 m3 (įkeista); 25) beržo lenteles, kiekis 19,2527 m3; 26) uosio lentas, kiekis 9,674 m3, (įkeista); 27) liepos lentas, kiekis 1,35 m3 (įkeista); 28) juodalksnio lentas, kiekis 81,4436 m3 (įkeista); 29) juodalksnio plokštę, kiekis 17,6252 m3 (įkeista); 30) baldinę plokštę, kiekis 45,6063 m3 (įkeista); 31) baldinę ąžuolinę plokštę, kiekis 0,9320 m3 (įkeista); 32) beržo ruošinius, kiekis 3 m3 (įkeista). Pradinė pardavimo kaina – 590 000 Lt. Iš 2012 m. birželio 15 d. BUAB „Pakmeda“ varžytynių protokolo Nr. 11 matyti, kad varžytynių laimėtoja – UAB „BAKARA“ pasiūliusi didžiausią 680 000 Lt kainą (e. bylos t. 1, b. l. 20–23). Ginčo dėl to, kad minėtą sumą už iš varžytynių įsigytą turtą 2012 m. liepos 16 d. UAB „BAKARA“ sumokėjo, nėra. Taip pat nėra ginčo ir dėl to, kad nebuvo pasirašytas turto perdavimo–priėmimo aktas ir varžytynių aktas. Šiaulių apygardos teismas 2012 m. spalio 23 d. priėmė sprendimą dėl įmonės pabaigos, pagal bankroto administratorės 2012 m. spalio 17 d. prašymą (sprendimas įsiteisėjo 2012 m. lapkričio 23 d.), įmonė išregistruota iš Juridinių asmenų registro 2012 m. gruodžio 7 d (e. bylos t. 1, b. l. 94–95).
  2. Ieškovė UAB „BAKARA“ kreipėsi į teismą, kurio patikslintame ieškinyje prašė: 1) pripažinti galiojančia ieškovės UAB „BAKARA” ir BUAB „Pakmeda” 2012 m. birželio 15 d. įvykusių varžytynių, vykdytų BUAB „Pakmeda” bankroto administratorės UAB „Bankroto departamentas LT” įgalioto asmens J. P., pagrindu sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „BAKARA” įsipareigojo sumokėti 196 941,61 Eur kainą, o BUAB „Pakmeda” perduoti varžytynėse įsigytą aukščiau nurodytą turtą; 2) pripažinti ieškovės nuosavybės teisę į nurodytą turtą bei priteisti iš atsakovų solidariai ieškovei 53 913,63 Eur dydžio žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų nuo ieškinio sumos (53 913,63 Eur) už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  3. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 6 d. sprendimu ieškovės UAB „BAKARA“ patikslintą ieškinį tenkino iš dalies, t. y. pripažino galiojančia UAB „BAKARA“ ir UAB „Pakmeda“ 2012 m. birželio 15 d. įvykusių varžytynių, vykdytų BUAB „Pakmeda“ bankroto administratoriaus UAB „Bankroto departamentas LT“ įgalioto asmens J. P., pagrindu sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį; pripažino ieškovei nuosavybės teisę į varžytynėse už 196 941,61 Eur nupirktą turtą; atsisakė tenkinti ieškovės ieškinio dalį dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovų UAB „Bankroto departamentas LT“, UAB „Šiaurės prekybos kompanija“, V. K., V. L., ieškovei neįrodžius visų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų (neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos fakto bei dydžio). Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 6 d. sprendimo dalis, kuria netenkintas ieškovės UAB „BAKARA“ reikalavimas dėl žalos atlyginimo, panaikinta ir ši bylos dalis grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 3 d. sprendimu ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo tenkino iš dalies – priteisė ieškovei UAB „BAKARA“ iš UAB „Bankroto departamentas LT“ 8 127,89 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo 2013 m. liepos 19 d. ir 1 832,88 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  4. Tiek ieškovė UAB „BAKARA“, tiek atsakovė UAB „Bankroto departamentas LT“ su Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 3 d. sprendimu nesutinka. Tarp šalių kilo ginčas dėl nuostolių, kildinamų iš varžytynėse parduoto ir faktiškai įgyto turto (medienos gaminių) skirtumo, atlyginimo priteisimo pagrįstumo, atsakingų asmenų nustatymo, priteistinos žalos (nuostolių) dydžio.

8Dėl varžytynėse įsigyto turto perdavimo ieškovei UAB „BAKARA“

  1. Atsakovė UAB „Bankroto departamentas LT“ apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad bankroto administratorius neįrodė, jog jis perdavė varžytynėse parduotą turtą ieškovei, yra nepagrįsta. Atsakovės nuomone, teismas nepagrįstai sumenkino 2012 m. rugpjūčio 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo aktą, kuriame konstatuota, kad atsakovė perdavė varžytynėse parduotą turtą ieškovei, ir nepagrįstai rėmėsi antstolio R. K. 2012 m. gruodžio 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, kuris negali būti vertinamas kaip oficialus rašytinis įrodymas, kadangi buvo surašytas ne teismo pavedimu.
  2. 2012 m. rugpjūčio 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo akte BUAB „Pakmeda“ bankroto administratorius UAB „Bankroto departamentas LT“ įgaliotas asmuo J. P., V. L. ir A. S. patvirtino faktą, kad 2012 m. rugpjūčio 3 d. vyko varžytynėse parduoto turto perdavimas varžytynių laimėtojui. Akte taip pat nurodoma, kad gamybinių patalpų duris su juose esančia medienos apdirbimo įranga ir mediena užrakino ir spynoje buvusį raktą pasiėmė UAB „BAKARA“ atstovas R. S., o V. L. ir A. S. patvirtino aplinkybę, kad medienos apdirbimo ceche tą pačią dieną buvo pakeisti durų spynų užraktai.
  3. Visų pirma, sutiktina su pirmosios instancijos teismu dėl to, kad minėto faktinių aplinkybių konstatavimo akto įrodomoji reikšmė yra abejotina, nes šis aktas nėra pasirašytas ieškovės atstovo. Aktą pasirašė tik buvęs BUAB „Pakmeda“ vadovas V. L., buvęs BUAB „Pakmeda“ darbuotojas A. S. ir bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo J. P., t. y. tik asmenys, kurie yra išimtinai susiję su BUAB „Pakmeda“. Be to, 2012 m. rugpjūčio 3 d. akte konstatuotas aplinkybes paneigia ir kiti į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. 2012 m. gruodžio 3 d, antstolio R. K. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 98-104, iš kurio matyti, kad 2012 m. rugpjūčio 3 d. ceche buvo rastas ženkliai mažesnis medienos kiekis nei kad buvo parduotas varžytynėse (vietoj 200,3516 m3 tik 103,6291 m3), ir tai, kad, nustačius medienos trūkumą, ieškovė neperėmė varžytynėse įsigyto turto iš UAB „Bankroto departamentas LT“ (e. bylos t. 1, b. l. 24–26); šalių tarpusavio susirašinėjimas, vykęs laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 6 d. iki 2012 m. gruodžio 4 d., iš kurio turinio taip pat matyti, kad bankroto administratorius ne kartą reikalavo, jog ieškovės UAB „BAKARA“ atstovas pasirašytų varžytynių aktą ir tokiu būdu patvirtintų, kad visas varžytynėse parduotas turtas buvo faktiškai perduotas ieškovei 2013 m. rugpjūčio 3 d., o ieškovė vis prašė patikslinti varžytynių aktą, nurodant tik ceche faktiškai buvusį turtą, o dėl likusio turto suradimo nedelsiant imtis veiksmų (e. bylos t. 1, b. l. 90; 91–93; 73–74; 75–77). Sutiktina su pirmosios instancijos teismu ir dėl to, kad tuo atveju, jeigu iš tikrųjų bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo J. P. būtų perdavęs medienos apdirbimo cecho su jame esančia mediena raktus ieškovei, jis turėtų tai patvirtinančius įrodymus, pavyzdžiui, abiejų šalių pasirašytą turto priėmimo–perdavimo aktą ar varžytynių aktą ir pan. Be to, nagrinėjamo klausimo kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tą aplinkybę, kad 2012 m. rugpjūčio 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo aktas buvo pateiktas tik bylos nagrinėjimo metu. Su 2012 m. rugpjūčio 6 d. raštu, kurį bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo siuntė ieškovei, buvo pridėti tik 3 varžytynių akto egzemplioriai, o minėtas faktinių aplinkybių konstatavimo aktas nebuvo nei pridėtas, nei apie jį nebuvo užsiminta viso tarp šalių laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 6 d. iki 2012 gruodžio 4 d. vykusio susirašinėjimo metu, kas kelia abejonių ir dėl šio dokumento atsiradimo momento. Be to, 2012 m. rugpjūčio 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo akte nurodytas aplinkybes paneigia 2012 m. gruodžio 3 d. antstolio R. K. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas.
  4. Nors ir sutiktina su atsakove, kad 2012 m. gruodžio 3 d. antstolio R. K. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas negali būti vertinamas kaip oficialus rašytinis įrodymas, kadangi jis buvo surašytas ne teismo pavedimu, tačiau teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo šio rašytinio įrodymo apskritai nevertinti.
  5. Faktinių aplinkybių konstatavimas – tai smulkus antstolio objektyviai matomų ir (ar) nustatomų faktinių aplinkybių aprašymas faktinių aplinkybių konstatavimo protokole (CPK 635 str. 1 d.). Analogiška nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str. 1 d. ir 2 d.). Taigi antstolio faktinių aplinkybių protokolas, kuris buvo surašytas vieno iš šalių iniciatyva, pagrįstai buvo vertintas visų į bylą pateiktų įrodymų kontekste.
  6. Civiliniame procese galiojantys rungimosi ir dispozityvumo principai suteikia teisę bylos šalims spręsti, kokias aplinkybes ir kokiais įrodymais remdamosi jos įrodinės, siekdamos pagrįsti byloje pareikštus reikalavimus ar atsikirtimus į juos. Rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims: kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277-313/2016 ir joje nurodyta praktika).
  7. Nagrinėjamu atveju varžytynėse parduoto turto perdavimą ieškovei atsakovė įrodinėjo vieninteliu įrodymu – 2012 m. rugpjūčio 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo aktu, dėl kurio vertinimo jau pasisakyta. Jokie kiti įrodymai, patvirtinantys turto perdavimo faktą nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu pateikti nebuvo. Tuo tarpu ieškovė pateikė įrodymus, kurie paneigia 2012 m. rugpjūčio 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo akte nurodytas aplinkybes.
  8. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aukščiau nurodytų įrodymų visumą, vadovaudamasis įrodymų pakankamumo taisykle, visiškai pagrįstai sprendė, kad atsakovė UAB „Bankroto departamentas LT“ ir trečiasis asmuo J. P. neįrodė fakto, jog 2012 m. rugpjūčio 3 d. varžytynėse parduoto turto faktinis valdymas buvo perduotas ieškovei UAB „BAKARA“. Vien tai, kad atsakovė nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu ir turi kitokią nuomonę dėl šių įrodymų vertinimo, negali būti pagrindas faktines bylos aplinkybes ir į bylą pateiktus rašytinius įrodymus vertinti kitaip nei tai padarė pirmosios instancijos teismas.
  9. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktą įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus (analogiško turinio nuostata galiojo ir UAB „Pakmeda“ bankroto bylos iškėlimo metu). ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad bankroto administratorius užtikrina bankrutuojančios įmonės turto apsaugą; pagal ĮBĮ 31 straipsnio 1 punktą – bankroto administratorius, likviduojant bankrutavusią įmonę, disponuoja įmonės turtu bei lėšomis ir užtikrina jų apsaugą.
  10. Bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 17 d. nutarimas „Dėl bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės, fizinio asmens, kuriam iškelta bankroto byla, turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo aptvirtinimo“, kurio 38 punkte nustatyta, kad nuo turto pardavimo iš varžytynių akto pasirašymo momento laikoma, kad yra tinkamai perduotas turtas varžytynių laimėtojui.
  11. Atsižvelgiant į tai, kad varžytynių aktas taip ir nebuvo pasirašytas (dėl šios aplinkybės, kaip minėta, ginčo tarp šalių nėra), o turtas faktiškai taip pat nebuvo perduotas ieškovei, minėto teisinio reglamentavimo kontekste darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju už turtą ir už jo išsaugojimą iki tinkamo perdavimo ieškovei buvo atsakingas BUAB „Pakmeda“ bankroto administratorius UAB „Bankroto departamentas LT“.

9Dėl bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės sąlygų

  1. Kaip nustatyta iš bylos faktinių aplinkybių, bankroto administratorius vykdė BUAB „Pakmeda“ nekilnojamojo ir kilnojamojo turto pagal pateiktą sąrašą pardavimą iš varžytynių, kurių metu buvo parduodamas UAB „Pakmeda“ priklausantis kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, esantis ( - ), pagal pateiktą sąrašą (32 pozicijos). Iš byloje esančių duomenų apie BUAB „Pakmeda“ iš varžytynių parduodamą turtą, taip pat varžytynių protokolo, matyti, kad bankroto administratorė, atstovaujanti BUAB „Pakmeda“, pardavė, o ieškovė, pasiūliusi didžiausią kainą, įsigijo (laimėjo), be kita ko, ir šią medieną: 1) ąžuolo ruošinius, kiekis 19,4678 m3; 2) beržo lentas, kiekis 2 m3; 3) beržo lenteles, kiekis 19,2527 m3; 4) uosio lentas, kiekis 9,674 m3; 5) liepos lentas, kiekis 1,35 m3; 6) juodalksnio lentas, kiekis 81,4436 m3; 7) juodalksnio plokštę, kiekis 17,6252 m3; 8) baldinę plokštę, kiekis 45,6063 m3; 9) baldinę ąžuolinę plokštę, kiekis 0,9320 m3; 10) beržo ruošinius, kiekis 3 m3; iš viso 200,3516 m3 įvairios medienos.
  2. 2012 m. gruodžio 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 98-104 konstatuota, kad antstolis R. K., vykdydamas advokatų profesinės bendrijos „Jurex“ advokato M. T. pavedimą, 2012 m. rugpjūčio 3 d. 10 val. 30 min. pradėjo konstatuoti šias faktines aplinkybes: iš varžytynių parduoto turto, esančio gamybos ceche sudėtį ir būklę, ceche esančių medžio gaminių kiekių skaičiavimo eigą, turto inventorizavimo metu dalyvaujančių asmenų pasisakymus ir paaiškinimus; kitas susijusias aplinkybes. Akte konstatuota aplinkybė, kad 2012 m. rugpjūčio 3 d. ( - ) nuo 10 iki 16 val. dalyvaujant BUAB „Pakmeda“ bankroto administratoriaus įgaliotam asmeniui J. P., UAB „BAKARA“ atstovams M. T. ir pastarojo pristatytam bendrovės atstovui „Pakruojyje“ dirbančiam R. S., dviem įmonės turtą naujajam savininkui perimantiems darbininkams V. B. ir D. M. bei antstoliui R. K., vyko varžytynėse parduoto BUAB „Pakmeda“ turto varžytynių laimėtojui perdavimas. Akte nurodoma, kad faktiškai ceche rastas ir suskaičiuotas medienos kiekis sudaro 103,6291, kieme ir šalia gamybinio cecho yra sukrautos medžio atraižos. Medienos matavimus ir skaičiavimus atliko UAB „Vilvigė“ vadybininkas V. B. ir D. M., vykdantis individualią veiklą, dalyvaujant bankroto administratoriui J. P. ir advokatui M. T.. Kadangi ceche nerasta visas medienos kiekis, kurį įsigijo UAB „BAKARA“ viešose varžytynėse, advokatas M. T. turto neperėmė.
  3. Atsakovė UAB „Bankroto departamentas LT“ kvestionuoja 2012 m. gruodžio 3 d. antstolio R. K. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo patikimumą dėl to, kad antstolis medienos kiekio nenustatinėjo, jis tik nufotografavo medieną ir išvyko, o medieną skaičiavo ieškovės žmonės.
  4. Kaip minėta, faktinių aplinkybių konstatavimas – tai smulkus antstolio objektyviai matomų ir (ar) nustatomų faktinių aplinkybių aprašymas faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Antstolis faktinių aplinkybių konstatavimo protokole apžiūros, stebėjimo, patikrinimu ar kitu būdu, kuris nesusijęs su specialių žinių panaudojimu, užfiksuoja tam tikrą faktinę padėtį, esančią fiksavimo metu. Šios veiklos rezultatas yra faktinių duomenų, informacijos, žinių, gautų nenaudojant tyrimo būdų, kuriuos taikant būtų reikalingos specialios žinios, įtvirtinimas įstatymo nustatyta tvarka ir forma – protokolu. Į faktinių aplinkybių fiksavimą paprastai neįeina daiktų ar reiškinių tyrimai, susiję su tuo, kam reikalingos specialios žinios ar gebėjimai mokslo, amato, profesijos, verslo ar kitose srityse. Antstolio faktinių aplinkybių fiksavimo metu surinkti faktiniai duomenys paprastai pagrindžia (patvirtina ar paneigia) faktus apie daiktus, defektus, jų lokalizaciją, apimtį ir kitas susijusias aplinkybes. Jeigu aplinkybei ištirti ir išvadoms daryti, nors jos ir faktinio pobūdžio, reikia specialių žinių, turi būti skiriama ekspertizė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11/2013).
  5. Nagrinėjamu atveju, siekiant suskaičiuoti sandėlyje buvusią medieną, buvo pasitelkti asmenys, turintys patirties medienos apdirbimo srityje, kurie 2012 m. gruodžio 3 d., dalyvaujanti atsakovės UAB „Bankroto departamentas LT“ įgaliotam asmeniui J. P. ir ieškovės atstovui M. T., skaičiavo medieną. Pastebėtina, kad atsakovės atstovas tuo metu nekėlė jokių klausimų dėl asmenų, kurie skaičiavo medieną, kompetencijos, be to, tarp šalių nebuvo kilęs ir joks ginčas dėl ceche buvusios medienos kiekio, todėl antstolis R. K. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole ir užfiksavo tai, kad buvo rasta 103,6291 m3 medienos. Aplinkybė, kad pats antstolis medienos neskaičiavo, teisėjų kolegijos nuomone, neturi teisinės reikšmės, kadangi, kaip jau buvo minėta, antstolis faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuoja tik tam tikras aplinkybes bei faktus, kurių nustatymas nereikalauja specialių žinių, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta, t. y. antstolis užfiksavo žmonių, turinčių patirties medienos apdirbimo srityje, atliktų skaičiavimų rezultatus.
  6. 2014 m. birželio 19 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 98-151 fiksuotas patekimas į medžio apdirbimo cecho patalpas procesas ir medžio gaminių skaičiavimo ir inventorizavimo procesas, kito ceche esančio turto inventorizavimas, konstatuota, jog ceche yra 54,54223 m3 medienos. 2014 m. rugpjūčio 11 d. ekspertizės akte po apžiūros vietoje taip pat nustatyta, kad ceche buvo likę 54,5879 m3 medžio gaminių iš juodalksnio, beržo bei ąžuolo medienos (e. bylos t. 3, b. l. 48–85).
  7. Nors atsakovė apeliaciniame skunde tvirtina, kad medienos trūkumo nebuvo, tačiau toks atsakovės teiginys yra grindžiamas vien prielaidomis bei samprotavimais, kad ieškovės nurodomas medienos trūkumas galėjo susidaryti dėl to, kad kaip mediena nebuvo suskaičiuotos kieme ir šalia gamybinio cecho buvusios medžio atraižos. Pastebėtina, kad parduodamo iš varžytynių turto skelbime tokios sąvokos kaip „medžio atraižos“ apskritai nėra, o yra nurodyta konkreti mediena: ąžuolo ruošiniai, beržo lentelės, uosio lentos, liepos lentos, juodalksnio lentos, juodalksnio plokštės, baldinės plokštės, baldinė ąžuolinė plokštė, beržo ruošiniai, kas leidžia daryti išvadą, jog „medžio atraižos“, skaičiuojant medieną, pagrįstai buvo nevertintos. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į liudytojo D. M. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose nurodyta, kad lauke buvusi mediena nebuvo skaičiuojama, kadangi buvęs UAB „Pakmeda“ vadovas V. L. nurodė, jog ta mediena nepriklauso BUAB „Pakmeda“. Taip pat kaip nepagrįstos atmestinos ir atsakovės prielaidos, kad mediena per ilgą laiką sunyko ir jos vertė sumažėjo savaime dėl natūralių priežasčių. Tikėtina, kad įtakos medienos kokybės pablogėjimui turėjo ne natūralios priežastys, o būtent netinkamas medienos sandėliavimas, kas buvo konstatuota ir 2014 m. rugpjūčio 11 d. ekspertizės akte.
  8. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai išplėtotoje jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs ir tai, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-396/2011; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015; kt.). Be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014; 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016).
  9. Įvertinusi į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad iš ieškovės varžytynių metu įsigyto 200,3516 m3 įvairios medienos kiekio liko tik 54,54223 m3 medienos, kuri, kaip patvirtina teismo ekspertizės akto išvados, neatitinka medžio gaminiams keliamų reikalavimų.
  10. ĮBĮ 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad administratorius įstatymų nustatyta tvarka privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jo kaltės. Bankroto administratoriaus civilinė atsakomybė priskirtina profesinės civilinės atsakomybės kategorijai, todėl, sprendžiant dėl bankroto administratoriaus civilinės atsakomybės ir veiksmų teisėtumo, būtina atsižvelgti į profesinį administratoriaus veiklos pobūdį bei profesinius standartus. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad administratorius (fizinis ar juridinis asmuo) yra verslu užsiimantis subjektas, savo rizika ir atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-486/2010). Be to, kasacinio teismo išaiškinta, kad administratorius yra savo srities profesionalas, kuriam teisės aktų nustatyti specialūs kvalifikaciniai reikalavimai, taikomi aukštesni veiklos bei atsakomybės standartai, jį saisto specialios etikos taisyklės ir bendrieji teisės principai. Dėl to bankroto administratorius, atstovaudamas kreditoriui ir bankrutuojančios įmonės interesams, turi veikti itin sąžiningai, rūpestingai, atidžiai ir kvalifikuotai tam, kad bankroto procedūros būtų maksimaliai naudingos kreditoriams ir skolininkui (bankrutuojančiai įmonei) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-508/2010).
  11. Įmonės administratorius turi pareigą užtikrinti, kad administruojamos įmonės vardu civilinėje apyvartoje bus veikiama sąžiningai, o šį reikalavimą atitinka toks elgesys, kai siekiama nepadaryti žalos, kontrahentams atskleidžiamos reikšmingos su sudaromu sandoriu susijusios aplinkybės, elgiamasi apdairiai ir rūpestingai. Įmonės administratorius privalo elgtis taip, kad nepažeistų kitų su bankrutuojančia įmone susijusių asmenų interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2012).
  12. Civilinei atsakomybei kilti būtina įstatyme nustatytų sąlygų visuma: neteisėti skolininko veiksmai (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių, skolininko kaltė (išskyrus įstatymines ar sutartines išimtis), žala (nuostoliai) (CK 6.246-6.249 str.). Tokio pobūdžio bylose iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovai privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktų ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 str.).
  13. Bankroto administratoriaus UAB „Bankroto departamentas LT“ įgaliotas asmuo neginčija aplinkybės, kad jis varžytynių metu pardavinėjo visą medieną, t. y. 200,3516 m3. 2014 m. birželio 19 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole Nr. 98-151 konstatuota, kad medienos ceche yra tik 54,54223 m3. Konstatavus, kad ieškovė UAB „BAKARA“ sumokėjo už varžytynėse įsigytą turtą, o varžytynėse įsigytas visas turtas nebuvo faktiškai perduotas ieškovei UAB „BAKARA“, ir, bankroto administratoriui turint pareigą užtikrina bankrutuojančios įmonės turto apsaugą (ĮBĮ 11 str. 5 d. 4 p.), tačiau to tinkamai nepadarius, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju yra įrodyti atsakovės UAB „Bankroto departamentas LT“ neteisėti veiksmai, nuostoliai, kurie buvo patirti dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir nuostolių.
  14. Be to, atkreiptinas atsakovės dėmesys, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neginčija bankroto administratoriaus veiksmų, kuriuos jis atliko varžytynių metu, o reiškia ieškinį dėl žalos atlyginimo bankroto administratoriui tinkamai neperdavus varžytynėse parduoto turto, todėl atsakovės argumentas, kad ieškovė bankroto administratoriaus veiksmus turėjo skųsti kreditorių susirinkimui ĮBĮ nustatyta tvarka, atsižvelgiant ir į tai, kad ieškovė net nebuvo BUAB „Pakmeda“ kreditorė, vertintinas kaip teisiškai nepagrįstas.

10Dėl ieškovės patirtos žalos dydžio

  1. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai (CK 6.249 str. 1 d.).
  2. Ieškovė tvirtina, dėl atsakovų solidarių neteisėtų veiksmų ji patyrė 53 913,63 Eur žalą, kurią sudaro skirtumas tarp įsigytos ir faktiškai rastos medienos rinkos vertės. Ieškovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas patirtos žalos dydį nepagrįstai prilygino turto iš varžytynių įsigijimo kainai, o ne turto rinkos vertei, kuri buvo nustatyta 2014 m. rugpjūčio 11 d. ekspertizės akte, tokiu būdu pažeisdamas visiško nuostolių atlyginimo principą bei kitas CK nuostatas, reglamentuojančias žalos atlyginimo tvarką. Tuo tarpu atsakovė teigia, kad ieškovė savo nuostolius nepagrįstai skaičiuoja remdamasi ekspertės A. K. nustatyta medienos rinkos verte, kuri yra grindžiama tik prielaidomis. Be to, atsakovės nuomone, skaičiuojant žalos dydį, reikia remtis ne turto rinkos verte, o būtent ta kaina, už kurią konkretus turtas buvo parduotas iš varžytynių.
  3. Pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 10 dalį rinkos vertė - tai apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti perduotas turtas arba verslas jo vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį norinčių perduoti turtą arba verslą ir norinčių jį įsigyti asmenų sandorį po šio turto arba verslo tinkamo pateikimo rinkai, kai abi sandorio šalys veikia dalykiškai, be prievartos ir nesaistomos kitų sandorių ir interesų, o to paties įstatymo 2 straipsnio 20 dalyje įtvirtinta, kad turto kaina - pinigų suma, kuri yra paprašyta, pasiūlyta arba sumokėta už turtą. Taigi turto rinkos vertė ir turto pardavimo iš varžytynių kaina negali būti tapatinamos. Nagrinėjamu atveju ginčo turtas buvo parduotas varžytynėse, kas yra vertinama kaip speciali procesinė turto realizavimo forma. Varžytynių metu, nepriklausomai nuo turto rinkos vertės, t. y. vertinimo apie labiausiai tikėtiną turto kainą, kuri galėtų būti mokama už turtą sudarius tam tikrą sandorį, potencialūs turto pirkėjai papildomai savaip vertindami parduodamą objektą ir konkuruodami tarpusavyje nustato varžytynėse parduodamo turto faktinę kainą, t. y. kainą, už kurią turtą realiai įmanoma parduoti. Esant nurodytoms aplinkybėms, spręstina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas ieškovės patirtos žalos dydį, pagrįstai nesivadovavo 2014 m. rugpjūčio 11 d. ekspertizės akte, kurio išvados iš esmės grindžiamos tik prielaidomis apie galimą medienos rinkos vertę, kuri buvo nustatyta vadovaujantis lyginamuoju metodu, nežinant ginčo medienos gaminių kokybės bei matmenų, nurodyta ginčo medienos rinkos verte.
  4. Įvertinusi pirmosios instancijos teismo atliktus apskaičiavimus, siekiant nustatyti ieškovės patirtos žalos dydį, teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo pasirinktam skaičiavimo būdui.
  5. Ieškovė tvirtina, kad teismas be jokio pagrindo rėmėsi turto vertintojo A. L. parengtame 2012 m. kovo 26 d. nekilnojamojo ir kilnojamojo turto apžiūrėjimo ir įvertinimo akte nurodytais duomenimis, kadangi šis aktas negali būti laikomas turto vertinimo ataskaita, kaip ji apibrėžta Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnyje, ir todėl padarė neteisingą išvadą, jog varžytynių metu parduota mediena sudarė tik 8,96 proc. viso turto vertės. Nors ir sutiktina su apeliante, kad 2012 m. kovo 26 d. nekilnojamojo ir kilnojamojo turto apžiūrėjimo ir įvertinimo aktas negali būti vertinamas kaip atitinkantis turto vertinimo ataskaitai Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo, galiojusio nurodyto akto rengimo metu, 23 straipsnyje įtvirtinus reikalavimus, tačiau, nesant kitų objektyvių duomenų apie iš varžytynių parduotos ginčo medienos vertę, laikytina, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas apskaičiuoti kokią dalį visame varžytynėse parduotame turte sudarė mediena, pagrįstai vadovavosi 2012 m. kovo 26 d. nekilnojamojo ir kilnojamojo turto apžiūrėjimo ir įvertinimo akto duomenimis, pagal kuriuos bendra viso varžytynėse parduoto turto, kaip turtinio vieneto, vertė yra 1 324 100 Lt, o 200,3516 m3 medienos vertė yra tik 118 700 Lt, kas ir sudaro 8,96 proc. bendros turto kainos. Konstatavęs, kad varžytynių metu parduota mediena sudarė tik 8,96 proc. viso parduoto turto, teismas, nustatydamas ieškovės patirto žalos dydį, pagrįstai vadovavosi ieškovės už varžytynėse įsigytą turtą sumokėta kaina, t. y. 196 941,61 Eur (680 000 Lt), ir apskaičiavo, kad medienos, kuri bendrame turte sudarė tik 8,96 proc., kaina yra lygi 17 645,97 Eur. Iš minėtos sumos atėmus likusių medžio gaminių vertę, buvo gauta ieškovės faktiškai patirtos žalos suma, kuri sudaro 16 255,78 Eur (17 645,97 Eur – 1 390,18 Eur).
  6. Ieškovės samprotavimai, kad jei atsakovė UAB „Bankroto departamentas LT“ būtų įvykdžiusi prievolę ieškovei perduoti visą varžytynėse įsigytą turtą, ieškovė būtų turėjusi 200,3516 m3 medienos ir įvairių jos gaminių, kuriuos neabejotinai būtų galėjusi realizuoti už 190 953 Lt, atsižvelgiant į tai, kad 2014 m. rugpjūčio 11 d. ekspertizės akto išvados dėl vidutinės medienos rinkos vertės grindžiamos tik prielaidomis, vertintini kaip nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pati atsakovė savo procesiniuose dokumentuose akcentuoja, kad žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį. Teisėjų kolegijos nuomone, žalos dydį skaičiuojant, remiantis 2014 m. rugpjūčio 11 d. ekspertizės akte nurodyta ginčo turto rinkos verte, būtų ne grąžinta į iki pažeidimo buvusią padėtį, o nepagrįstai praturtėtų atsakovės sąskaita.
  7. Įvertinus pačios ieškovės veiksmus, pritartina pirmosios instancijos teismui ir dėl to, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas ieškovei kilusią žalą dėl atsakovės UAB „Bankroto departamentas LT“ neteisėtų veiksmų sumažinti.
  8. CK 6.282 str. yra pasakyta, kad kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas.
  9. Kaip jau minėta, bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 17 d. nutarimas „Dėl bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės, fizinio asmens, kuriam iškelta bankroto byla, turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašo aptvirtinimo“, kurio 38 punkte nustatyta, kad varžytynių laimėtojas per dvi darbo dienas nuo jo informavimo apie varžytynių akto surašymą turi pareigą pasirašyti varžytynių aktą ir priimti įsigytą turtą, jokios išimtys dėl galimybės akto nepasirašyti nėra numatytos. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjamu atveju ieškovė varžytynių akto nepasirašė ir varžytynėse įsigyto turto neperėmė dėl dalies medienos trūkumo, nors galėjo tai padaryti su išlyga, nurodydama perimtos medienos faktinį kiekį. Be to, ieškovė prieš įsigydama ginčo turtą net nepasinaudojo teise jį apžiūrėti ir įvertinti siekiamo įsigyti turto kokybę ir kiekį. Atsižvelgiant į tai bei įvertinus tai, kad ieškovė neįvykdė pareigos 2012 m. rugpjūčio mėnesį perimti iš atsakovės įsigyto turto dalį ir pasirūpinti jo išsaugojimu, darytina išvada, jog ieškovė taip pat yra iš dalies kalta dėl susidariusios situacijos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai apskaičiuotą žalos dydį sumažino iki 8 127,89 Eur.
  10. Skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d.). Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios priskirtinos kompensuojamosioms palūkanoms. Procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014). Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015).
  11. Akivaizdu, kad atsakovė UAB „Bankroto departamentas LT“ nagrinėjamu atveju savo prievolės atlyginti ieškovės patirtus nuostolius geruoju neįvykdė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamu sprendimu priteisė iš atsakovės ieškovei 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

11Dėl kitų apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų

  1. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.
  2. Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

12Dėl bylos procesinės baigties

  1. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, spręstina, kad apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 3 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

13Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

  1. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d., 302 str.).
  2. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, tiek ieškovės, tiek atsakovės už apeliacinius skundus sumokėtas žyminis mokestis, neatlygintinas. Apie kitas bylinėjimosi išlaidas, kurios galbūt buvo patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, šalys teismui duomenų nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas (CPK 98 str. 1 d.).

14Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,

Nutarė

15Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai