Byla 3K-3-152/2012
Dėl administravimo aktų, sandorio pripažinimo negaliojančiais

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės G. L. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. L. ieškinį atsakovams Z. Ch., L. K., Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl administravimo aktų, sandorio pripažinimo negaliojančiais.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje nustatyta, kad ieškovė G. L. nuosavybės teise valdo 1/2 dalį gyvenamojo namo, kiemo rūsį ir 1/3 dalį kiemo statinių (tvora, šulinys), esančių (duomenys neskelbtini). Atsakovė Z. Ch. ir jos motina M. K. valdo kitą 1/2 dalį gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini): atsakovei Z. Ch. priklauso 3/16 dalys namo, M. K. – 5/16 dalys. Atsakovė L. K. asmeninės nuosavybės teise valdo gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą, kiemo statinius (lauko tualetas), esančius (duomenys neskelbtini).

6Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. birželio 6 d. sprendimu ieškovei atkurtos nuosavybės teisės į žemę, buvusią Vilniuje, Užusienio rėžinio kaimo teritorijoje (šiuo metu – (duomenys neskelbtini), žemę grąžinant natūra. Nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesas nepasibaigęs, natūra grąžintinas žemės sklypas nesuformuotas. Ieškovė G. L. siekia, kad jai natūra būtų grąžinta namų valdų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) žemė.

7Atsakovė L. K. 76,31 kv. m bendro ploto gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą ir kiemo statinius (lauko tualetą), esančius (duomenys neskelbtini), nuosavybėn įgijo ir iki šiol valdo asmeninės nuosavybės teise 2002 m. rugsėjo 20 d. gyvenamojo namo ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties ir 2002 m. rugsėjo 20 d. gyvenamojo namo ir žemės sklypo priėmimo–perdavimo akto pagrindu. Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gegužės 23 d. sprendimu 2002 m. rugsėjo 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalis dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo pripažinta negaliojančia nuo jos sudarymo momento, kaip sandoris, prieštaraujantis visuomenės interesams – geros moralės normoms, 1964 m. CK 48 straipsnio, CK 1.81 straipsnio, 1.95 straipsnio 1 dalies pagrindu; G. L. ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančia 2002 m. rugsėjo 20 d. pirkimo–pardavimo sutarties dalį dėl gyvenamojo namo, ūkinio pastato ir kitų statinių netenkintas. Teismas 2005 m. gegužės 23 d. sprendime nurodė, kad nėra pagrindo tenkinti šį reikalavimą, nes nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka 1995 m. balandžio 28 d. Z. Ch. išduotas leidimas individualiai statybai ir atliktos statybos priėmimo naudoti 1995 m. gegužės 31 d. aktas. Šis Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gegužės 23 d. sprendimas paliktas nepakeistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 28 d. nutartimi (Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-2972-585/08).

8Ieškovė ieškiniu prašė: 1) pripažinti negaliojančiu gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), 1995 m. gegužės 31 d. priėmimo naudoti aktą; 2) pripažinti negaliojančiu Naujininkų seniūnijos valdybos 1995 m. balandžio 28 d. išduotą leidimą Nr. 7; 3) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnio pagrindu pripažinti negaliojančia namo (duomenys neskelbtini), 2002 m. rugsėjo 20 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir taikyti negaliojančio sandorio teisinius padarinius.

9II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

10Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2010 m. gegužės 3 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė valstybei iš ieškovės 598 Lt žyminio mokesčio, 16,75 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

11Teismas nurodė, kad ieškovė su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiais statybos leidimą ir namo priėmimo naudoti aktą, į teismą kreipėsi 2008 m. vasario 20 d.; atsižvelgęs į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (2002 m. gegužės 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-658/2002; 2008 m. vasario 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2008), padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje nustatytas kreipimosi į teismą terminas nagrinėjamoje byloje netaikytinas, o taikytinas civilinėje teisėje nustatytas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas. Šio termino pradžia skaičiuotina ne nuo Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gegužės 23 d. sprendimo priėmimo, bet nuo 1999 m. vasario 22 d., t. y. nuo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), teisinės registracijos Nekilnojamojo turto registre 1995 m. gegužės 31 d. statinio priėmimo naudoti akto pagrindu, atsakovės Z. Ch. vardu. Teismas konstatavo, kad ieškovė nepraleido ieškinio senaties termino reikalavimams pripažinti negaliojančiais statybos leidimą ir statinio priėmimo naudoti aktą pareikšti (2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis, CK 1.125 straipsnio 1 dalis, 1.127 straipsnio 1 dalis).

12Teismas, remdamasis kadastro ir registro bylos dokumentais, nustatė, kad ginčo gyvenamasis namas buvo inventorizuotas dar 1976 m., nurodyti namo statybos metai – 1961 m. Gyvenamojo namo savavališka statyba buvo konstatuota dar 1976 m. 1995 m. sausio 10 d. savavališkos statybos akte nurodyta, kad A. K. (atsakovės Z. Ch. tėvas, miręs (duomenys neskelbtini), be projekto pastatė ir eksploatuoja gyvenamąjį namą, daržinę, tvartą, vištidę, garažą. Nustačius savavališką statybą, 1995 m. sausio 10 d. surašytu administracinio teisės pažeidimo statyboje protokolu, iš pažeidėjo buvo reikalaujama likviduoti savavališką statybą. Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. potvarkiu Nr. 718V atsakovei Z. Ch. buvo leista teisiškai įregistruoti privačios nuosavybės teise ginčo gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2000 m. gegužės 24 d. sprendimu Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. potvarkis Nr. 718V pripažintas negaliojančiu, kaip pažeidžiantis trečiųjų asmenų teises ir teisėtus interesus ir prieštaraujantis įstatymams. Tačiau, teismas pažymėjo, kad statinių (duomenys neskelbtini) teisinė registracija Z. Ch. vardu 1999 m. vasario 22 d. buvo atlikta ne 1995 m. kovo 23 d. potvarkio Nr. 718V pagrindu, o 1995 m. gegužės 31 d. statinio priėmimo naudoti akto pagrindu. Teismas konstatavo, kad ieškovė nepagrįstai susiejo skundžiamų 1995 m. balandžio 28 d. leidimo ir 1995 m. gegužės 31 d. akto galiojimą su Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. potvarkio Nr. 718V pripažinimu negaliojančiu. Šio potvarkio pripažinimas negaliojančiu nesudaro tiesioginio pagrindo 1995 m. balandžio 28 d. leidimą ir 1995 m. kovo 31 d. aktą pripažinti taip pat niekiniais ir negaliojančiais.

13Teismas nurodė, kad 1995 m. balandžio 28 d. Naujininkų seniūnijos valdyba, remdamasi Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. potvarkiu Nr. 718V, išdavė leidimą Nr. 7 individualiam gyvenamajam namui (duomenys neskelbtini). Šis leidimas buvo išduotas šalinant savavališkos statybos padarinius, jame konstatuota jau įvykdyta nurodyto namo statyba, patvirtintas statybos leidimas. Leidimui gauti buvo pateiktas Vilniaus miesto Naujininkų seniūnijos vyr. architektės 1995 m. vasario 9 d. patvirtintas projektas. Vilniaus miesto valdybos 1995 m. gegužės 31 d. patvirtintu namo (duomenys neskelbtini), priėmimo naudoti aktu įgaliota komisija, remdamasi Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos patvirtintomis Baigtų statybų priėmimo naudoti taisyklėmis, konstatavo, kad statyba atitiko 1995 m. vasario 9 d. patvirtintą projektą, atitinka nustatytus reikalavimus ir priimama naudoti; statytojai Z. Ch. nurodyta pateikti aktą Valstybinio projektavimo, inventorizacijos ir paslaugų biurui teisiniam statybos registravimui. Statinio priėmimo naudoti 1995 m. gegužės 31 d. akto pagrindu atlikta šio gyvenamojo namo teisinė registracija atsakovės Z. Ch. vardu. Gyvenamasis namas 2002 m. rugsėjo 20 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleistas atsakovei L. K. Teismas konstatavo, kad ieškovė nenurodė konkrečių imperatyviųjų įstatymo normų, kurioms gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartis prieštarautų ir todėl turėtų būti pripažinta niekine ir negaliojančia.

14Teismas konstatavo, kad savavališkos statybos likvidavimas negali būti sutapatinamas su savavališkos statybos nugriovimu. Iš statytojos nebuvo reikalaujama nugriauti pastatytus statinius. Buvo pasirinktas kitas savavališkos statybos pašalinimo būdas: atlikti savavališkos statybos įteisinimo veiksmai, parengiant projektą bei nustatyta tvarka priimant namą naudoti. Pasirinktas savavališkos statybos pašalinimo būdas, atlikti savavališkos statybos šalinimo veiksmai atitiko tuo metu galiojusio 1964 m. CK 114 straipsnį. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės reikalavimus CK 1.80 straipsnio (1964 m. CK 47 straipsnio) pagrindu pripažinti negaliojančiais 1995 m. balandžio 28 d. statybos leidimą Nr. 7 ir 1995 m. gegužės 31 d. namo priėmimo naudoti aktą.

15Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. liepos 28 d. nutartimi Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 3 d. sprendimą paliko nepakeistą, priteisė iš ieškovės valstybei 15,75 Lt pašto išlaidų.

16Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovė nepagrįstai susiejo skundžiamų 1995 m. balandžio 28 d. leidimo ir 1995 m. gegužės 31 d. akto galiojimą tiesiogiai su Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. potvarkio Nr. 718V pripažinimu negaliojančiu. Šio potvarkio pripažinimas negaliojančiu nesudaro tiesioginio pagrindo 1995 m. balandžio 28 d. leidimą ir 1995 m. gegužės 31 d. aktą pripažinti taip pat niekiniais ir negaliojančiais. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad pasirinktas savavališkos statybos pašalinimo būdas, atlikti savavališkos statybos šalinimo veiksmai atitiko tuo metu galiojusio 1964 m. CK 114 straipsnio nuostatas, ką teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Ieškovė, nurodydama, kad 1995 m. balandžio 28 d. leidimas ir 1995 m. gegužės 31 d. aktas pripažintini negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, nenurodė ir nepagrindė, kurias imperatyviąsias teisės normas pažeidžia skundžiami aktai.

17III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

18Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 28 d. nutartį ir Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

191. Teismai neatskleidė bylos esmės. Kurios įstatymų normos yra imperatyvios, palikta aiškinti teismams. Ginčijami administraciniai aktai – 1995 m. balandžio 28 d. leidimas ir 1995 m. gegužės 31 d. aktas – susiję su šalių teisių ir pareigų atsiradimu nuosavybės teisių atkūrimo ir statybos santykiuose. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. gegužės 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-237/2011, išaiškino, kad teisės normos, susijusios su valstybės (savivaldybių) turto perleidimu, nuosavybės teisių atkūrimu, yra imperatyvaus pobūdžio.

20Nagrinėjamoje byloje nepanaikinus ginčijamų administracinių aktų, atsakovai įgis teisę į sklypo prie savavališkai pastatyto statinio suformavimą ir vėlesnį jo įgijimą nuosavybės teise (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Toks atsakovų teisių atsiradimas prieštarautų valstybės (savivaldybių) turto perleidimą, nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančių teisės normų imperatyviam pobūdžiui. Atsakovų teise į sklypo prie namo (duomenys neskelbtini) suformavimą ir vėlesnį išpirkimą būtų pažeista ieškovės viešąjį interesą turinti teisė į nuosavybės teisių į tą sklypo dalį atkūrimą, kuri ieškovei buvo garantuota Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 1 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. gruodžio 28 d. nutartyje, kuria buvo paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 23 d. sprendimas, išaiškinta, kad net sąžiningų įgijėjų, tokių kaip atsakovės L. K., teisės į tokį sklypą negali būti ginamos ir restitucija nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo normų pažeidimo atveju taikytina tik natūra. Remiantis tokiu išaiškinimu, negali būti ginamos teisės, atsiradusios į šiuos sklypus ar šiuose savavališkai pastatytus statinius, nes jos atsirado priešingo teisei veikimo būdu. Bet kokie administraciniai aktai ar sandoriai, trukdantys atkurti nuosavybės teises į grąžintiną žemę, pripažintini prieštaraujančiais imperatyviosioms nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančioms teisės normoms. Palikus galioti ginčijamus 1995 m. balandžio 28 d. leidimą ir 1995 m. gegužės 31 d. aktą, atsakovė galėtų pretenduoti į sklypo apie savavališkai pastatytą statinį įsigijimą, neteisėtai būtų įsiterpta į nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir sudaryta galimybė įsigyti žemės sklypą įstatymo nenustatytu būdu.

212. Priimti teismų sprendimai prieštarauja anksčiau priimtų ir įsiteisėjusių teismo sprendimų nustatytiems faktams (prejudicija) ir šių sprendimų privalomumo principui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 18 straipsnis). Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2000 m. vasario 24 d. sprendimu panaikinus Vilniaus valdybos 1995 m. kovo 23 d. potvarkį Nr. 718V, neliko teisėto pagrindo atsakovei Z. Ch. skirti sklypą, įteisinti savavališką statybą, palikti galioti 1995 m. balandžio 28 d. statybos leidimą. Ginčijamo statybos leidimo išdavimo metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gruodžio 10 d. nutarimu Nr. 937 patvirtinti Statybos pagrindų laikinieji nuostatai, kurių 17 punkte nustatyta, kad statybos užsakovas privalo gauti statybos sklypą. Statybos leidimo išdavimo tvarką reglamentavo Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1994 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 249 patvirtintos Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo taisyklės, kurių 11.3 punkte nustatyta, kad, norėdamas gauti leidimą statyti, statytojas privalo pateikti dokumentą, patvirtinantį, kad statytojui nuosavybės teise priklauso arba yra išnuomotas žemės sklypas, kuriame pagal detaliuosius planus galima tokia statyba. Ginčijamas statinys buvo pastatytas žemėje, į kurią ieškovė pretenduoja atkurti nuosavybės teises.

22IV. Atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

23Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo kasacinį skundą atmesti, o ginčijamus teismų nutartį ir sprendimą palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

241. Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gegužės 23 d. sprendime 1995 m. balandžio 28 d. leidimas ir 1995 m. gegužės 31 d. aktas nurodyti kaip nuginčytini, o ne niekiniai aktai. Teismai nagrinėjamoje byloje pagrįstai konstatavo, kad Vilniaus miesto valdybos 1995 m. kovo 23 d. potvarkio Nr. 718V pripažinimas negaliojančiu nesudaro tiesioginio pagrindo 1995 m. balandžio 28 d. leidimą ir 1995 m. gegužės 31 d. aktą pripažinti taip pat niekiniais ir negaliojančiais.

252. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad statybos žemės sklype (duomenys neskelbtini) buvo pradėtos tuo metu, kai vyko kasaciniame skunde aprašytas bylinėjimasis dėl nuosavybės teisių į pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). Ieškovė nepateikė dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti, kada ginčo statiniai faktiškai buvo pastatyti.

26Kasatorės nurodytas ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę yra nagrinėjamas administraciniame teisme (administracinės bylos Nr. I-1730-189/2011). Nuosavybės teisių atkūrimo procesas nepasibaigęs.

27Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovės Z. Ch., L. K. prašo kasacinį skundą atmesti, o ginčijamus teismų nutartį ir sprendimą palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

281. Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje nustatyta, kad skundas teismui gali būti paduotas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo (priėmimo). CK 1.125 straipsnyje nustatyta, kad reikalavimui pripažinti negaliojančiais juridinio asmens organų sprendimus taikomas sutrumpintas trijų mėnesių senaties terminas. 1964 m. CK pagrindu galėjo būti taikomas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi net ir taikant bendrąjį senaties terminą, šis terminas praleistas.

292. Teismai teisingai taikė teisės normas, galiojusias administracinių aktų priėmimo metu (1964 m. CK 114 straipsnio redakcija, galiojusi nuo 1994 m. birželio 11 d. iki 1995 m. gruodžio 21 d.)

303. 1995 m. kovo 22 d. potvarkiu Nr. 718V buvo suformuotas ir išskirtas 14 arų žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Šis žemės sklypas priklauso valstybei, o dabartinė ginčo pastatų savininkė L. K. naudojasi šiuo sklypu žemės savininkui leidus, yra sumokėjusi visą žemės kainą, kad išpirktų naudojamą žemės sklypą.

314. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad ginčijamais administraciniais aktais pažeidžiamos jos subjektinės teisės. Remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktu, ieškovė turi teisę pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą į žemės sklypą, esantį prie jai priklausančio gyvenamojo namo dalies, bet ne didesnį kaip 0,2 ha ploto. Prie šio gyvenamojo namo yra apie 0,40 ha ploto namų valdos žemės sklypas.

325. Ieškovė neturi ieškinio teisės, nes suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti bet kieno teisę.

33V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

34Dėl 1964 m. CK 114 straipsnio aiškinimo ir taikymo

351964 m. CK 114 straipsnio 3 dalis nustatė, kad teismas, nagrinėdamas asmens, kurio teisės ir interesai pažeisti dėl kito asmens savavališkai pastatyto pastato, pareiškimą, gali: 1) įpareigoti statytoją per nustatytą terminą reikiamai patvirtinti projektą, gauti nustatytą leidimą ar pašalinti kitus trūkumus, susijusius su tokio pastato statybos dokumentacijos tinkamu įforminimu; 2) įpareigoti statytoją per nustatytą terminą reikiamai pertvarkyti tokį pastatą (dalį pastato nugriauti, perstatyti ar pan.); 3) įpareigoti statytoją per nustatytą terminą tokį pastatą nugriauti (1994 m. birželio 10 d. red.). Teisėjų kolegija pažymi, kad šios normos paskirtis – ne pašalinti, nugriaunant be teisinio pagrindo pastatytus statinius, o užtikrinti statybos teisinių santykių apsaugą, kad visi statiniai atitiktų statybas reglamentuojančių normų reikalavimus ir būtų tinkamai įteisinti. Taigi įstatymas nustatė, kad savavališkos statybos atveju pirmiausia sprendžiama, ar yra galimybės negriaunant jau pastatyto pastato pašalinti statybos taisyklių pažeidimus: patvirtinti pastatyto pastato projektą, gauti leidimą statyti, atlikti kitus įstatymo nustatytus būtinus veiksmus pastato teisiniam įforminimui, nesant galimybės įteisinti tokio, koks pastatytas, jį pertvarkyti pagal nustatytus reikalavimus. Tai reiškia, kad įstatymo leidėjas nustatė galimybę, įvykdžius teisės aktais statyboms keliamus reikalavimus, savavališkai pastatytą pastatą įteisinti, jo negriaunat, ir tik nesant galimybių nustatytų teisės aktais reikalavimų (statybos taisyklių) pažeidimų pašalinti, t. y. dėl imperatyviųjų įstatymo reikalavimų nesant galimybių įteisinti be reikiamų dokumentų pastatytą pastatą, jis privalo būti griaunamas.

36Pagal 1995 m. galiojusi individualios statybos teisinį reglamentavimą pastato statybos projektą tvirtino miesto (rajono) vyriausiasis architektas, leidimus statyti išduodavo savivaldybių įgaliotos statybos priežiūros tarnybos (Vyriausybės 1991 m. liepos 12 d. nutarimas Nr. 278 „Dėl individualios statybos“; statybos ir urbanistikos ministro 1994 m. gruodžio 22 d. įsakymas Nr. 249 „Dėl leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo taisyklių“). Šie teisės aktai taip pat nustatė, kokius dokumentus turi pateikti statytojas ir kokia tvarka išduodamas statybos leidimas.

37Byloje nustatyta, kad gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), savavališka statyba konstatuota dar 1976 m., nurodant, jog namas statytas 1961 m. 1995 m. sausio 10 d. surašytas savavališkos statybos aktas, kuriame nurodyta, kad A. K. be projekto pastatė gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus. Tos pačios dienos administracinio teisės pažeidimo statyboje protokolu nurodyta likviduoti savavališkas statybas. 1995 m. vasario 9 d. Naujininkų seniūnijos vyriausioji architektė patvirtino gyvenamojo namo statybos projektą ir 1995 m. balandžio 28 d. Naujininkų seniūnijos valdyba išdavė leidimą namui statyti. Namas priimtas naudoti 1995 m. gegužės 31 d. aktu ir 1999 m. vasario 22 d. atlikta jo teisinė registracija A. K. teisių perėmėjos atsakovės Z. Ch. vardu.

38Jau buvo minėta, kad 1995 m. teisės aktai leido, nustatyta statyboms tvarka parengus dokumentus ir kompetentingiems pareigūnams (asmenims) juos patvirtinus bei išdavus leidimą, įteisinti savavališkai pastatytą pastatą, jeigu jo, kaip tokio, statyba galima ir neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, todėl pagal nustatytas aplinkybes statytojo A. K. teisių perėmėja Z. Ch. turėjo teisę savavališką statybą įteisinti. Byloje nustatyta aplinkybė, kad leidimas statyti išduotas statytojo iniciatyva ir prašymu, nesant teismo nurodymo dėl savavališkos statybos padarinių likvidavimo (1964 m. CK 114 straipsnio 3 dalis), negali būti pagrindas tokiu būdu išduotą leidimą statyti pripažinti neteisėtu, nes įstatymas tokio veiksmo nedraudė. Juolab kad pagal naują (1995 m. lapkričio 30 d.) redakciją CK 114 straipsnio 3 dalis nustatė, kad apskrities viršininkas statybos valstybinės priežiūros tarnybos ar savivaldybės teikimu turi teisę nustatyti terminą savavališkų statybų padariniams šalinti, t. y. savavališkų statybų įteisinimo ir nugriovimo klausimai nuo 1995 m. gruodžio 1 d. perduoti spręsti administracine tvarka.

39Kasatorė pateiktu ieškiniu neginčijo pateiktų dokumentų statybos leidimui gauti pakankamumo ir asmenų, tvirtinusio projektą ir išdavusio leidimą, kompetencijos, tačiau nurodė, kad leidimo išdavimas prieštaravo įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ normoms, nes ji pretenduoja atkurti nuosavybės teises į žemę po savavališkos statybos pastatais, t. y. nurodė, kad savavališkos statybos įteisinimas prieštaravo tuo metu galiojusioms nuosavybės teisių atkūrimo imperatyviosioms teisės normoms. Byloje nustatyta, kad žemė, ant kurios stovi įteisinta savavališka statyba, priklausė kasatorės seneliui ir ji kartu su kitais dviem asmenimis pretenduoja atkurti nuosavybės teises į šią žemę. Teisėjų kolegija, nesutikdama su kasatorės argumentais, pažymi, kad savavališkos statybos įteisinimo metu galiojusio įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnis nustatė, jog prie nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų namų esanti žemė išperkama valstybės, o pagal šio įstatymo 5 straipsnį tuo metu Vilniaus m. nuosavybės teisė galėjo būti atkurta ne daugiau kaip į 0,20 ha plotą. Minėta, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes gyvenamasis namas buvo statytas 1961 m., t. y. iki įstatymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo. Nei šis įstatymas, nei kiti teisės aktai nenustatė draudimo įteisinti be leidimo pastatytus pastatus statybos teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčijamo statybos leidimo išdavimas ir atsakovės gyvenamojo namo įteisinimas prieštaravo imperatyviosioms įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ normoms. Darydama tokią išvadą teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad, sprendžiant dėl asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, teisių gynimo, negalima paneigti faktinių ir teisinių santykių, kurie susiformavo iki nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios, t. y. ginant buvusio savininko teises negalima neatsižvelgti į asmens, dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių įgijusio tam tikras teises į daiktą, kuris galėtų ar turėtų būti grąžinamas buvusiam savininkui, todėl ginant buvusio savininko teises turi būti ginamos ir tokio asmens teisės. Taigi, siekiant užtikrinti kasatorei nuosavybės teisių atkūrimą į žemę, statybos leidimo, kuris išdavimo metu atitiko statybų teisinį reglamentavimą ir kurio pagrindu buvo įteisinta 1961 m. statyba gyvenamojo namo, stovinčio ant grąžintinos žemės, panaikinimas aiškiai pažeistų atsakovės Z. Ch. teises, taip pat pažeistų esminius civilinės teisės principus (CK 1.5 straipsnis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai taikė aptartas statybas reglamentuojančias teisės normas ginčo teisiniams santykiams ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareikštu pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas.

40Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

41Teisėjų kolegija atmeta kasatorės argumentą, kad statybos leidimas buvo išduotas Vilniaus m. valdybos 1995 m. kovo 23 d. potvarkio pagrindu, todėl teismui jį pripažinus negaliojančiu atsirado pagrindas naikinti statybos leidimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pripažintu negaliojančiu potvarkiu buvo leista Z. Ch. teisiškai įregistruoti gyvenamąjį namą privačios nuosavybės teise. Pirmiau minėta, kad teisė įregistruoti gyvenamąjį namą atsiranda tik teisės aktų nustatyta tvarka parengus dokumentus, gavus statybos leidimą ir priėmus statinį. Byloje nustatyta, kad šie veiksmai buvo atlikti ir namo statybos savavališkumas pašalintas. Savivaldybės potvarkis priimtas iki leidimo statyti išdavimo, t. y. neatitiko statybas reglamentuojančių teisės normų, todėl teismas, pripažindamas potvarkį negaliojančiu, pagrįstai nurodė, kad savivaldybė, priimdama potvarkį dėl savavališkų statybų įteisinimo, nesilaikė teisės normų nustatytos tvarkos ir išspendė jos kompetencijai nepriskirtą klausimą. Taigi savivaldybės potvarkis nesukėlė ir negalėjo sukelti teisinių padarinių, gyvenamasis namas įteisintas ne jo pagrindu. Dėl to šio potvarkio neteisėtumas (pripažinimas negaliojančiu) neturi teisinės reikšmės leidimo statyti teisėtumui.

42Teisėjų kolegija, atmesdama kasatorės argumentą, kad leidimas neteisėtas, nes panaikintu potvarkiu prie be leidimo pastatyto namo buvo suteiktas statybai įteisinti būtinas žemės sklypas, pažymi, jog panaikintu potvarkiu ne suteiktas, o nustatytas Z. Ch. namų valdos žemės sklypo 1400 kv. m plotas pagal pridėtą schemą ir statybos leidime potvarkis nurodytas, tačiau, bylos duomenimis, žemės sklypas prie savavališkai pastatyto gyvenamojo namo suformuotas (paskirtas) dar 1976 m. ir schemoje atvaizduotas tais metais konstatuojant gyvenamojo namo savavališką statybą. Tai patvirtina aplinkybė, kad šį žemės dalis, likviduojant savavališką statybą, nebuvo įtraukta į grąžintinos žemės buvusiam savininkui plotą, ir rodo, jog prieš išduodant leidimą statyti žemės sklypas prie namo buvo suformuotas, namo savininkas juo naudojosi. Dėl to teisėjų kolegija nurodo, jog savivaldybės potvarkiu, kaip jame ir nurodyta, žemės sklypas buvo ne suteiktas, o tik nustatytas jos dydis. Taigi nepriklausomai nuo savivaldybės potvarkio teisėtumo (neteisėtumo) savavališkos statybos savininkas, pateikdamas prašymą statybą įteisinti , turėjo jam suteiktą naudotis žemės sklypą, todėl potvarkio pripažinimas negaliojančiu ir šiuo aspektu neturėjo esminės teisinės reikšmės leidimo teisėtumui. Teisėju kolegija šiuo klausimu taip pat pažymi, kad teismas kitoje byloje sprendimu pripažino 1995 m. rugpjūčio 24 d. valstybės ir atsakovės Z. Ch. sudarytą 1400 kv. m dydžio žemės sklypo prie įteisinto gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia. Teismas nurodė, kad toje teritorijoje pradėjus nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesą (Vilniaus m. valdybos 1995 m. birželio 23 d. sprendimu kasatorei ir dar dviem asmenims atkurtos nuosavybės teisės į žemę, kiekvienam po 0,20 ha) nebuvo pagrindo į Z. Ch. parduodamą žemės sklypą įtraukti ir dalį numatyto grąžinti buvusiems savininkams sklypo, pažymėjo, kad Z. Ch. buvo parduotas didesnis, negu tuo metu nustatė Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimas Nr. 987, žemės sklypas. Taigi teismas 1400 kv. m žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį pripažino negaliojančia ir žemę grąžino valstybei ne dėl to, kad pirkėja neturėjo teisės jo pirkti, o dėl to, kad buvo pažeista jo formavimo ir dydžio nustatymo tvarka. Teisėjų kolegija nurodo, kad sklypo pardavimo ar jo dydžio nustatymas yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas.

43Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį.

44Dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme

45Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2011 m. lapkričio 4 d. nutartimi kasatorei buvo atidėtas 996 Lt žyminio mokesčio sumokėjimas iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Atmetus kasacinį skundą, valstybei iš kasatorės priteistinas 996 Lt žyminis mokestis (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 4 dalis, 84 straipsnis, 96 straipsnis).

46Kasaciniame teisme patirta 45,85 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. pažymoje ,,Apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu“. Atmetus kasacinį skundą, šios išlaidos valstybei priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis).

47Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

48Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

49Priteisti valstybei iš ieškovės G. L. (duomenys neskelbtini) 996 (devynis šimtus devyniasdešimt šešis) Lt žyminio mokesčio ir 45,85 Lt (keturiasdešimt penkis litus 85 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo.

50Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Byloje nustatyta, kad ieškovė G. L. nuosavybės teise valdo 1/2 dalį... 6. Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. birželio 6 d. sprendimu ieškovei... 7. Atsakovė L. K. 76,31 kv. m bendro ploto gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą... 8. Ieškovė ieškiniu prašė: 1) pripažinti negaliojančiu gyvenamojo namo... 9. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo... 10. Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2010 m. gegužės 3 d. sprendimu... 11. Teismas nurodė, kad ieškovė su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti... 12. Teismas, remdamasis kadastro ir registro bylos dokumentais, nustatė, kad... 13. Teismas nurodė, kad 1995 m. balandžio 28 d. Naujininkų seniūnijos valdyba,... 14. Teismas konstatavo, kad savavališkos statybos likvidavimas negali būti... 15. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m.... 16. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovė nepagrįstai susiejo skundžiamų... 17. III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai... 18. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo... 19. 1. Teismai neatskleidė bylos esmės. Kurios įstatymų normos yra... 20. Nagrinėjamoje byloje nepanaikinus ginčijamų administracinių aktų,... 21. 2. Priimti teismų sprendimai prieštarauja anksčiau priimtų ir... 22. IV. Atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 23. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės... 24. 1. Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gegužės 23 d. sprendime 1995 m.... 25. 2. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad statybos žemės sklype (duomenys... 26. Kasatorės nurodytas ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę yra... 27. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovės Z. Ch., L. K. prašo kasacinį... 28. 1. Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje nustatyta, kad... 29. 2. Teismai teisingai taikė teisės normas, galiojusias administracinių aktų... 30. 3. 1995 m. kovo 22 d. potvarkiu Nr. 718V buvo suformuotas ir išskirtas 14 arų... 31. 4. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad ginčijamais administraciniais... 32. 5. Ieškovė neturi ieškinio teisės, nes suinteresuoto asmens teisė kreiptis... 33. V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 34. Dėl 1964 m. CK 114 straipsnio aiškinimo ir taikymo... 35. 1964 m. CK 114 straipsnio 3 dalis nustatė, kad teismas, nagrinėdamas asmens,... 36. Pagal 1995 m. galiojusi individualios statybos teisinį reglamentavimą pastato... 37. Byloje nustatyta, kad gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini),... 38. Jau buvo minėta, kad 1995 m. teisės aktai leido, nustatyta statyboms tvarka... 39. Kasatorė pateiktu ieškiniu neginčijo pateiktų dokumentų statybos leidimui... 40. Dėl kitų kasacinio skundo argumentų... 41. Teisėjų kolegija atmeta kasatorės argumentą, kad statybos leidimas buvo... 42. Teisėjų kolegija, atmesdama kasatorės argumentą, kad leidimas neteisėtas,... 43. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro... 44. Dėl bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme... 45. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos... 46. Kasaciniame teisme patirta 45,85 Lt išlaidų, susijusių su procesinių... 47. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 48. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m.... 49. Priteisti valstybei iš ieškovės G. L. (duomenys neskelbtini) 996 (devynis... 50. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...