Byla 2A-114-212/2011

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Laimanto Misiūno, kolegijos teisėjų: Zinos Mickevičiūtės (pranešėjos), Laimutės Sankauskaitės, sekretoriaujant Loretai Girdziušienei,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo LR transporto priemonių draudikų biuro ir atsakovo A. M. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal LR transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams H. M., L. G., trečiajam asmeniui A. M. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka

Nustatė

3Ieškovas prašė iš atsakovų solidariai priteisti 11 868,78 Lt nuostolių atlyginimo regreso teise, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad dėl atsakovo L. G., vairavusio atsakovui H. M. priklausančią transporto priemonę MAZDA 626, valst. Nr. ( - ), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė AUDI A6 AVANT, valts. Nr. ( - ) Eismo įvykio metu, atsakovo L. G. civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl AB „Lietuvos draudimas“, veikdamas ieškovo vardu, nustatė autoavarijos metu padarytos žalos dydį ir atlygino nukentėjusiajam nuostolius.

4Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010-11-05 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė nuostolių atlyginimui regreso teise iš atsakovo H. M. 2 967,20 Lt, 91,25 Lt žyminio mokesčio ir iš atsakovo L. G. 8 901, 58 Lt, 273,75 Lt žyminio mokesčio, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistų sumų nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t.y. nuo 2010-07-02 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovo naudai. Priteisė iš atsakovo H. M. valstybei 7 Lt ir atsakovo L. G. 21 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Nustatė, kad 2007-06-27 Biržuose, Respublikos – Vilniaus gatvių sankryžoje atsakovas L. G., vairuodamas atsakovui H. M. priklausančią transporto priemonę MAZDA 626, valst. Nr. ( - ), važiuodamas šalutine – Vilniaus gatve nepraleido pagrindine – Respublikos gatve V. V. vairuojamos jam priklausančios transporto priemonės AUDI A6 AVANT, valst. Nr. ( - ) dėl ko su pastarąja susidūrė ir ją apgadino. Šio eismo įvykio kaltininku pripažintas atsakovas L. G., kurio eismo įvykio metu vairuotas automobilis MAZDA 626, valst. Nr. ( - ), nebuvo apdraustas transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. AB „Lietuvos draudimas“, vykdydamas su ieškovu sudarytos 2002-03-29 paslaugų teikimo sutarties Nr. 1 su pakeitimais nuostatas, nustatė šio eismo įvykio metu dėl transporto priemonės AUDI A6 AVANT, valst. Nr. ( - ) apgadinimų padarytą žalos dydį ir 2007-09-27 bei 2007-10-11 sprendimais atlygino 11 868,78 Lt dydžio nuostolius dėl automobilio AUDI A6 AVANT, valst. Nr. ( - ) apgadinimo, t.y. 2007-10-01 sumokėdamas minėtą automobilį remontavusiai V. M. įmonei 11 683,18 Lt, o 2007-10-12 – V. V. jo turėtas 185,60 Lt išlaidas nuostoliams padengti. Ieškovas, vykdydamas nurodytų paslaugų teikimo sutarčių nuostatas, kompensavo AB „Lietuvos draudimas“ išmokėtas minėtas draudimo išmokas ir įgijo regreso teisę reikalauti žalos atlyginimo iš asmens, atsakingo už padarytą žalą – transporto priemonę vairavusio atsakovo L. G. arba transporto priemonės savininko, kuris VĮ Regitra duomenimis, eismo įvykio dieną buvo atsakovas H. M. ir juo išliko iki ieškovo kreipimosi į teismą dienos. Ieškovas pretenzijomis kreipėsi į atsakovus, tačiau jie iki šiol ieškovui nuostolių neatlygino. Remiantis trečiojo asmens, atsakovo H. M. ir liudytojo A. M. parodymais nustatė, kad 2007 metų vasarą trečiajam asmeniui buvo perduotas atsakovo H. M. automobilis Mazda 626, valst. Nr. ( - ) su dokumentais ir rakteliais, o tretysis asmuo už automobilį sumokėjo A. M.. Tarp atsakovo H. M. ir trečiojo asmens buvo sudaryta žodinė pirkimo-pardavimo sutartis, o rašytinė transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartis buvo sudaryta dviem egzemplioriais ir sutartyje nebuvo įrašyta data ir jos sudarymo vieta. Aplinkybė ar sutartis buvo surašyta 2007 m. ar 2010 m., ar atsakovo pateiktoji rašytinė sutartis yra suklastota įrašant vėlesnį nei faktinis surašymo laikas, esminės reikšmės ginčo sprendimui neturi, nes pati sutartis registrus tvarkančioje įstaigoje nebuvo ir iki šiol nėra užregistruota. Todėl remiantis CK 1. 75 str., kai sandorių teisinė registracija yra privaloma, ją sudariusios, bet neįregistravusios šalys, negali šio sandorio fakto naudoti prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš juos remdamosi kitais įrodymais. Eismo įvykio ir tariamo transporto priemonės Mazda 626, valst. Nr. ( - ) pardavimo metu galiojusių Kelių transporto priemonių registravimo taisyklių, patvirtintų Vidaus reikalų ministro 2001-05-25 įsakymu Nr. 260 (2007-01-04 redakcija) (toliau – Taisyklės), 3.7 ir 71.1 punktų nuostatose nustatytas reikalavimas, jog, pasikeitus transporto priemonės savininkui, būtina pakeisti ir įregistruotus savininko duomenis registre. Tuo privalo pasirūpinti tiek senasis, tiek naujasis transporto priemonės valdytojas (Taisyklių 73 punktas). Atsižvelgdamas į tai, kad transporto priemonė nebuvo perregistruota naujojo savininko vardu, teismas darė išvadą, kad 2007-06-27 Biržuose atsakovui L. G. vairuojant transporto priemonę Mazda 626, valst. Nr. ( - ), sukelto eismo įvykio metu, šios transporto priemonės teisėtu savininku buvo atsakovas H. M., todėl šie abu asmenys visiškai pagrįstai įtraukti į bylą bendraatsakoviais. Atsakovas H. M., būdamas automobilio registruotu savininku, turėjo pareigą pasirūpinti, kad niekas nesinaudotų jam priklausančia transporto priemone, šiai nesant apdraustai transporto priemonės savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Perduodamas trečiajam asmeniui automobilį naudoti bei būdamas abejingas dėl to ar ateityje ją eksploatuojant ji bus tinkamai apdrausta, atsakovas pažeidė Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo draudžiamąją normą. Pagal minėto įstatymo 4 straipsnio 2 dalies normą automobilio neturėjo teisės naudoti ir jos valdytojai, t.y. tiek tretysis asmuo, tiek ir atsakovas L. G.. Transporto priemonės nedraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, tokios transporto priemonės perdavimas naudoti ir jos naudojimas yra tyčiniai draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai. Todėl automobilio savininko H. M. atsakomybė ieškovui atsiranda ne dėl žalos tiesiogiai padarymo, bet dėl to, kad neįvykdė įstatymo imperatyvo ir pažeidė draudžiamąją įstatymo normą. Kadangi atsakovai pažeidė Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio draudžiamųjų ir imperatyviųjų teisės normų reikalavimus ir dėl tokių pažeidimų buvo padaryta žala ieškovui, atsakovams atsiranda pareiga ją atlyginti.

5Civilinės bylos duomenimis atsakovai ieškovui neatlygino 11 868,78 Lt dydžio padarytų nuostolių, todėl darė išvadą, kad jie skolininkų prievolės neįvykdė, todėl ieškinį dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, palūkanų priteisimo tenkintino (CK 6.37, 6.38, 6.59, 6.63, 6.210, 6.263, 6.270, 6.280 str., Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 str.). Žalos atlyginimo išmokėjimo reikalingumas kilo dėl abiejų atsakovų veiksmų – nė vienas jų nesudarė privalomojo draudimo sutarties, tačiau pats savaime sutarties nesudarymas nesąlygojo žalos atsiradimo, nes ji kilo dėl atsakovo L. G. veiksmų - padarytos autoavarijos. Dėl to teismas darė išvadą, jog žalą padariusių asmenų kaltės dydis gali būti nustatytas ir pripažino, kad atsakovas L. G. kaltas dėl 3/4, o atsakovas H. M. - dėl 1/4 dalių žalos atsiradimo. Atsakovų prievolę pripažino daline ir nurodytomis proporcijomis iš jų priteisė žalos atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas.

6Apeliaciniu skundu atsakovas H. M. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 5 d. sprendimo dalį dėl 2 967,20 Lt nuostolių ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovo H. M. panaikinti ir ieškinį toje dalyje atmesti. Nurodo, kad neteisėtą, nepagrįstą ir formalų sprendimą teismas grindė aiškiai klaidinga nuostata, kad nuosavybės teises į automobilį pereina ne nuo automobilio faktinio perdavimo pirkėjui, o nuo jo įregistravimo viešame registre momento, kad savininkas yra tas asmuo, kuris nurodytas viešame registre, todėl kvalifikuodamas ginčo teisinį santykį ne tik esminiai pažeidė materialinės teisės normas, procesines teisės normas, bet akivaizdžiai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos nagrinėjant šios kategorijos bylas. Sprendimo motyvuojamąją dalį sudaro nesusistemintų minčių darinys, proceso eiga ir įrodinėjimai prieštarauja padarytų išvadų logikai. Teismas teisingai konstatavo, kad iki auto įvykio atsakovas H. M. perdavė automobilį, dokumentus, automobilio raktelius, o tretysis asmuo jam sumokėjo sutartą pinigų sumą, t. y. nustatė visas faktines aplinkybes, reikalingas pradėti teisingai spręsti bylą, tačiau nuo to momento netinkamai aiškino ir taikė materialines normas, bei netinkamai vedė tolimesnį procesą. Daug laiko teismas skyrė klausimo ar rašytinė automobilio pirkimo-pardavimo sutartis buvo pasirašyta 2007 m. ar 2010 m. išaiškinimui, nusprendė, kad ji galimai suklastota ir padarė išvadą, kad pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo faktas byloje nereikšmingas, nes pati sutartis registrus tvarkančioje įstaigoje nebuvo ir nėra užregistruota, t. y. patvirtino, kad procesas šioje dalyje buvo beprasmis ir nereikalingas. Teismas remdamasis CK 1.75 str. argumentavo, kad automobilių pirkimo-pardavimo sutarčių registracija privaloma, o to nepadariusios šalys negali šios sutarties naudoti prieš trečiuosius asmenis. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad nuosavybės teisės į automobilį, kuris yra kilnojamasis daiktas, atsiranda nuo daikto perdavimo momento ir įstatymu nenustatyta privalomo automobilio pirkimo-pardavimo sutarties registravimo, todėl CK 1.75 str. nėra taikomas. Atsakovas nuosavybės teises į automobilį perleido dar iki autoįvykio 2007-06-27, todėl už tai kas atsitiko su juo, ar už tai kas jo poveikyje padaryta, nebebūdamas savininku, neatsako už tai nei regreso nei kitais įstatymo numatytais pagrindais ir mano, kad į bylą buvo įtrauktas bendraatsakoviu nepagrįstai. Netinkamas CK 1.75 straipsnio aiškinimas ir taikymas yra esminis materialinės normos pažeidimas, nulėmęs neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo dalies, atsakovo H. M. atžvilgiu, priėmimą. Kartu liko neatskleista bylos esmė. Tai, kad įvykio metu automobilio savininkas buvo tretysis asmuo, patvirtina ir kitos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės, t. y. tretysis asmuo nusipirktu automobiliu naudojosi, valdė ir juo disponavo, taip realizuodamas savininko teises visa apimtimi. Tai konstatavęs teismas nebegalėjo bylos spręsti kitaip, kaip tik ieškinį dėl atsakovo H. M. atmesti. Teismas nepagrįstai atmetė atsakovo H. M. prašymą įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu AB „Lietuvos draudimas“. Eismo įvykio kaltininkas atsakovas L. G. įvykio metu neturėjo teisės vairuoti transporto priemonę, todėl remiantis Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 1 d. 3 p., AB „Lietuvos draudimas“ sumokėjęs išmoką trečiam asmeniui, turėjo reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, t. y. L. G.. Ieškovas neturėjo pareigos pagal 2002-03-29 paslaugų teikimo sutartį Nr. 1 kompensuoti AB „Lietuvos draudimas“ jo trečiajam asmeniui išmokėtą eismo įvykio metu patirtą žalą, nes AB „Lietuvos draudimas“ nevykdė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 1 d. 3 p. bei kitų straipsnių reikalavimų, tuo pačiu nevykdė tarp šalių pasirašytos ir galiojančios sutarties 2.2.2 p., 5.1 p. reikalavimų. Teismas nenagrinėjo, neanalizavo ir nevertino ieškovo pateiktos 2002-03-29 paslaugų teikimo sutarties Nr. 1, jos 1.1 punkto, kuris prieštarauja Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17, 23 straipsnių nuostatoms, ir toks sutarties punktas yra niekinis, teismas tai turėjo konstatuoti ex officio. Visos aplinkybės rodo, kad ieškovas neturėjo regreso teisės, netinkamai įgyvendino CPK įtvirtintą teisę tinkamai kreiptis į teismą teisminės gynybos, nes yra neįgyvendinta pagrindinė teigiama kreipimosi prielaida – ieškovo civilinis procesinis teisnumas. Teismas turėjo taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą, nes ieškinys neatitiko CPK 135 str. reikalavimų, to teismas nepagrįstai nepadarė. Teismas šių atsakovo H. M. atsiliepimo, tiek paaiškinimų metu duotų prieštaravimų nenagrinėjo, neanalizavo, nevertino, dėl jų sprendime nepasisakė, todėl sprendimas yra be motyvų, teismas nusprendė dėl neįtrauktų asmenų, o tai yra pagrindas panaikinti sprendimą, nes procesinės teisės normų pažeidimas sąlygojo neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą bei yra absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai.

7Apeliaciniu skundu ieškovas prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 5 d. sprendimą pakeisti ir priteisti ieškovei solidariai iš bendraatsakovių 11 868,78 Lt nuostolių regreso teise bei visas bylinėjimosi išlaidas. Mano, kad skundžiama sprendimo dalis yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl naikintina, o apelianto skundas tenkintinas. Nesutinka su teismo esančiais argumentais, jog atsakovų solidari atsakomybė tiesiogiai nėra nustatyta, prievolės dalykas yra piniginis, t. y. dalus. Tokia teismo pozicija prieštarauja TPVCAPD įstatymo nuostatoms ir suformuotai gausiai teismų praktikai. TPVCAPD įstatymo 23 str. 1 d. įtvirtinta apelianto teisė reikalauti iš transporto priemonės savininko arba iš eismo įvykio kaltininko įvykdyti prievolę visa apimtimi, t. y. šie bendraskoliai neturi teisės reikalauti padalyti prievolę – kiekvienas atsako už visos prievolės įvykdymą. Atsižvelgiant į tai bei į CK 6.6 str. 1 d., 4 d., darytina išvada, kad transporto priemonės savininko ir atsakingo už žalos padarymą asmens pareiga atlyginti dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, yra solidari. Šios nuostatos yra laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje. Nesutinka su teismo sprendime remtasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-07 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3-7-300/2010, nes joje Lietuvos Aukščiausiasis teismas nenagrinėjo solidariosios atsakomybės klausimo – reikalavimas buvo nukreiptas tik į transporto priemonės savininką. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas labai aiškiai pasisakė, kad apeliantas gali reikalauti nuostolių atlyginimo visa apimtimi tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, t. y. pripažino, kad minėtų subjektų atsakomybė yra solidari.

9Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010-11-05 sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad 11 868,78 Lt suma turėjo būti priteista iš atsakovo L. G., nes jis sukėlė autoįvykį ir yra kaltas dėl nuostolių, atsiradusių autoįvykio metu padarymo, todėl būtų teisingiausia jeigu būtų įpareigotas atsakyti už visus sukeltus nuostolius. Tačiau Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 str. 1 d. nuostatuose įtvirtintas skolininkų daugėtas, t. y. transporto priemonės savininko ir autoįvykio kaltininko. Kadangi žala buvo padaryta dėl atsakovo L. G. kaltės, o autoįvykio metu transporto priemonės savininkas buvo atsakovas H. M., todėl bendraatsakoviams atlyginti jiems padarytą žalą, remiantis šiuo metu galiojančiais įstatymais yra pagrįstas ir ieškovui padarytą žalą turi atlyginti bendraatsakoviai solidariai, t. y. abu atsakovai.

10Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovo H. M. apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad nesutinka su apelianto argumentu, jog teismas konstatavo, kad apeliantas iki autoįvykio perdavė transporto priemonę trečiajam asmeniui, o šis jam sumokėjo sutartą pinigų sumą. Teismas konstatavo, jog transporto priemonę trečiajam asmeniui perdavė apelianto sūnus, kuris nebuvo transporto priemonės savininkas. Dėl to, negali būti laikomas tinkamu transporto priemonės ir nuosavybės teisės į ją perleidimu. Atsakovas H. M. buvo teisėtas transporto priemonės savininkas autoįvykio metu, tai patvirtina VĮ „Regitra“ duomenų bazės išrašas ir jis neįrodė tariamo nuosavybės teisės į transporto priemonę Mazda 626, valst. Nr. ( - ) perleidimo iki eismo įvykio fakto.

11Rašytiniais paaiškinimais atsakovas H. M. prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą, o jo apeliacinį skundą tenkinti. Nurodo, kad autoįvykio metu jis nebuvo automobilio savininkas ir tai yra įrodyta pirmos instancijos teisme tiek rašytiniais įrodymais, tiek liudytojų ir kitų asmenų paaiškinimais, todėl žalos išieškojimas regreso tvarka iš jo negalimas, nes jis nėra automobilio savininkas ir neprivalo jo drausti.

12H. M. apeliacinis skundas tenkintinas, LR transporto priemonių draudikų biuro apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

13Byloje surinktų įrodymų visuma nustatyta, kad atsakovas L. G., vairavęs automobilį MAZDA 626, valst. Nr. ( - ), registruotą atsakovo H. M. vardu, 2007-06-27 Biržuose pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas automobilis AUDI A6 AVANT, valst. Nr. ( - ) Šio autoįvykio metu atsakovo L. G. civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Pagal paslaugų teikimo sutartį Nr. 1, sudarytą 2002-03-29 tarp ieškovo ir AB „Lietuvos draudimas“, pastarasis nustatė autoįvykio metu padarytos žalos dydį ir atlygino ją nukentėjusiajam asmeniui. Ieškovas, tos pačios paslaugų teikimo sutarties pagrindu kompensavo AB „Lietuvos draudimas“ išmokėtą draudimo išmoką, todėl įgijo teisę reikalauti žalos atlyginimo iš asmens, atsakingo už padarytą žalą, t. y. automobilį vairavusio atsakovo L. G. arba transporto priemonės savininko.

14Panevėžio miesto apylinkės teismas ieškinį patenkino, taikė dalinę atsakomybę ir iš atsakovų L. G. bei H. M. priteisė reikalaujamą žalą.

15Su teismo sprendimu nesutinka atsakovas H. M., ginčidamas aplinkybė, kad jis buvo automobilio savininku ir teigdamas, kad žalos atlyginimas iš jo priteistas nepagrįstai bei ieškovas, nesutikdamas su pritaikyta daline atsakovų atsakomybe ir prašydamas žalą priteisti solidariai iš abiejų atsakovų.

16Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su atsakovo H. M. apeliacinio skundo argumentais. Apeliantas pagrįstai teigia, kad jis nebuvo automobilio savininku ir neprivalo atsakyti už padarytą žalą.

17Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš esmės teisingai taikė materialines teisė normas, pripažindamas, kad pagal CK 1.75 straipsnio 1 dalies nuostatą įstatymas nustato privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją, kad pasikeitus transporto priemonės savininkui, būtina pakeisti ir įregistruotus savininko duomenis registre. Teismas konstatavo, kad 2007 metų vasarą trečiajam asmeniui A. M. buvo perduotas atsakovo H. M. automobilis Mazda 626, valst. Nr. ( - ) su dokumentais ir rakteliais ir A. M. pinigus už automobilį sumokėjo A. M.. Šią aplinkybę pripažino ir neginčijo dalyvaujantys byloje asmenys. Teisėjų kolegija nesutinka su padaryta teismo išvadą, kad dėl to, jog atsakovas H. M. neįregistravo sandorio ir nenurodė naujojo automobilio savininko duomenų, jis laikomas teisėtu transporto priemonės savininku ir todėl kartu su L. G. turi atlyginti žalą.

18Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, 2010 m. lapkričio 11 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010 nurodė, kad automobilio registravimas ir jo pirkimo–pardavimo sutartis yra skirtingi dalykai. Automobilio pirkimo–pardavimo sutartis yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas ir įstatymas nenustato privalomo automobilio pirkimo–pardavimo sutarties registravimo (CK 4.47 str. 1 p., 6.305 str. 1 d.). Automobilio įregistravimas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys: 2003-12-03 civ. byloje Nr. 3K-3-1158/2003; 2010-04-27 civ. byloje Nr. 3K-3-192/2010; 2010-11-09 civ. byloje Nr. 3K-3-448/2010 ir kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija padarė išvadą, kad daikto įregistravimas atitinkame registre savaime nereiškia, jog tik jį įregistravęs asmuo yra to daikto savininkas. Tuo atveju, kai asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis, įrodo, jog jį yra pardavęs, tai tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar neįregistravo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre. Ši taisyklė taikytina ir sprendžiant ginčą, kuris asmuo privalo atlyginti automobilio priverstinio nuvežimo ir jo saugojimo išlaidas.

19Minėta, kad byloje visiškai įrodyta, kad atsakovo H. M. automobilis Mazda 626, valst. Nr. ( - ) su dokumentais ir rakteliais buvo perduotas automobilio pirkėjui A. M. 2007 metų vasarą, dar iki eismo įvykio ir nuo to laiko jis laikomas automobilio savininku, kuris taip pat buvo atsakingas už transporto priemonės tinkamą registravimą ir draudimą privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Ieškovas atsakovo H. M. tinkamu atsakovu nepakeitė ir reikalavimų jam nereiškė, todėl žala priteistina tik iš atsakingo už autoįvykį asmens, t. y. iš automobilį vairavusio atsakovo L. G..

20Teisėjų kolegija atmeta atsakovo H. M. argumentus dėl to, kad teismas nepagrįstai neįtraukė į bylą AB „Lietuvos draudimas“, kuri neturėjo atlyginti žalos nukentėjusiajam asmeniui ir tuo pačiu negali reikalauti atlyginti žalą regreso teise, kad teismas netinkamai taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, neatskleidė bylos esmės. Šie apelianto argumentai nepagrįsti, prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Panevėžio miesto apylinkės teismas, sprendimą priėmęs 2010-11-05, negalėjo žinoti ir vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-11 nutartimi, nes ši dar nebuvo paskelbta.

21Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (toliau Įstatymas) reglamentuoja, kad Biuras moka draudimo išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims tais atvejais, jeigu kaltininkas padarė žalą Lietuvos Respublikoje naudodamas neapdraustą nustatytą (identifikuotą) transporto priemonę (17 str. 1 d.). Šiuo atveju Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą (23 str.). Pagal Paslaugų teikimo sutarties, sudarytos tarp Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimo biuro ir AB „Lietuvos draudimas“, 1. 1 punktą AB „Lietuvos draudimas“ išmokėjo draudimo išmoką, priskirtą Biuro kompetencijai ir tokiu būdu Biuras (ieškovas) įgijo regreso teisę reikalauti nuostolių atlyginimo iš atsakingų asmenų. AB „Lietuvos draudimas“ nevykdo regreso teisės ir šioje byloje nereiškia jokių reikalavimų. Apeliantas taip teigdamas, klaidingai aiškina Įstatymo nuostatas.

22Nustačius, kad atsakovas H. M. nebuvo automobilio savininku autoįvykio metu ir neprivalo atlyginti nuostolių, atmestini ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinio skundo argumentai dėl solidarios atsakovų atsakomybės, kaip nepagrįsti.

23Patenkinus atsakovo H. M. apeliacinį skundą, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovo, o išlaidos, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei – iš L. G. (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., b. l. 119, 158).

24Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

25Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 5 d. sprendimą pakeisti ir jį išdėstyti taip:

26Priteisti iš L. G., a. k. ( - ) 2 967 Lt (du tūkstančius devynis šimtus šešiasdešimt septynis litus) nuostolių atlyginimui, 91,25 Lt (devyniasdešimt vieną litą 25 centus) žyminio mokesčio, 5 % dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos, 2010-07-02, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimo biurui, įm. k. ( - ), bei 7 Lt (septynis litus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei.

27Ieškinį H. M. atžvilgiu atmesti.

28Likusioje dalyje Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

29Priteisti iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimo biuro, įm. k. ( - ), 90 Lt (devyniasdešimt litų) žyminio mokesčio H. M., a. k. ( - )

30Priteisti iš L. G., a. k. ( - ) 6 Lt (šešis litus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Ieškovas prašė iš atsakovų solidariai priteisti 11 868,78 Lt nuostolių... 4. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010-11-05 sprendimu ieškinį tenkino... 5. Civilinės bylos duomenimis atsakovai ieškovui neatlygino 11 868,78 Lt dydžio... 6. Apeliaciniu skundu atsakovas H. M. prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo... 7. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010... 9. Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo prašo Panevėžio miesto... 10. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo atsakovo H. M. apeliacinį... 11. Rašytiniais paaiškinimais atsakovas H. M. prašo atmesti ieškovės... 12. H. M. apeliacinis skundas tenkintinas, LR transporto priemonių draudikų biuro... 13. Byloje surinktų įrodymų visuma nustatyta, kad atsakovas L. G., vairavęs... 14. Panevėžio miesto apylinkės teismas ieškinį patenkino, taikė dalinę... 15. Su teismo sprendimu nesutinka atsakovas H. M., ginčidamas aplinkybė, kad jis... 16. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su atsakovo H. M. apeliacinio skundo... 17. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš... 18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, 2010... 19. Minėta, kad byloje visiškai įrodyta, kad atsakovo H. M. automobilis Mazda... 20. Teisėjų kolegija atmeta atsakovo H. M. argumentus dėl to, kad teismas... 21. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės... 22. Nustačius, kad atsakovas H. M. nebuvo automobilio savininku autoįvykio metu... 23. Patenkinus atsakovo H. M. apeliacinį skundą, jo turėtos bylinėjimosi... 24. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 25. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 5 d. sprendimą... 26. Priteisti iš L. G., a. k. ( - ) 2 967 Lt (du tūkstančius devynis... 27. Ieškinį H. M. atžvilgiu atmesti.... 28. Likusioje dalyje Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 5 d.... 29. Priteisti iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir... 30. Priteisti iš L. G., a. k. ( - ) 6 Lt (šešis litus) išlaidų,...