Byla 2S-512-115/2010

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko ir pranešėjo Algirdo Auruškevičiaus, teisėjų Romualdos Janovičienės, Virginijos Volskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) LR Ginklų fondo prie LR Vyriausybės atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutarties, kuria ieškinys laikytas nepaduotu civilinėje byloje Nr. 2-19384-599/2009 pagal ieškovo LR Ginklų fondo prie LR Vyriausybės ieškinį atsakovui Prancūzijos įmonei SOFEMA S.A. dėl netinkamos kokybės daiktų kainos sumažinimo, tretysis asmuo Lietuvos kariuomenė.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3ieškovas LR Ginklų fondas prie LR Vyriausybės kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Prancūzijos įmonei SOFEMA S.A.ir prašė teismo sumažinti 2006-09-06 sutarties Nr. 37 ir 2007-01-26 sutarties Nr. 1 pagrindu ieškovo iš atsakovo įsigytų valčių pirkimo kainą 45698,38 Lt suma, įpareigojant atsakovą pervesti ieškovui šią sumą į ieškovo sąskaitą ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos (b.l.1-5).

4Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 10 d. nutartimi ieškovo LR Ginklų fondo prie LR Vyriausybės ieškinį atsakovui Prancūzijos įmonei SOFEMA S.A. dėl netinkamos kokybės daiktų kainos sumažinimo, tretysis asmuo Lietuvos kariuomenė, laikė nepaduotu ir grąžino jį ieškovui (b.l.15).

5Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog teismui pateiktas ieškinys neatitiko LR CPK keliamų reikalavimų, todėl ieškovui Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-09-15 nutartimi buvo nustatytas procesinis terminas iki 2009-10-02 d. (imtinai) ieškinio trūkumams pašalinti, t.y. pateikti teismui rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad atsakovas sutinka nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą bendros kompetencijos teisme. Minėtos nutarties nuorašas buvo įteiktas ieškovui 2009-09-22, tačiau ieškovas iki nurodyto termino teismo įpareigojimų neįvykdė, o tik atsiuntė prašymą (t.y. pareiškimą), nurodydamas, kad tarp šalių sudarytas arbitražinis susitarimas de facto negalioja. Be to, ieškovas ieškinio trūkumų šalinimo stadijoje pateikė teismui patikslintą ieškinį. Teismas pažymėjo, kad ieškinio priėmimo stadijoje sprendžiamas jau pateikto ieškinio priėmimo klausimas ir šioje stadijoje nėra numatyta procesinė galimybė, nesant priimtam pradiniam ieškiniui, tikslinti naujus ieškininius reikalavimus (LR CPK 135 str., 137 str.). Teismas vadovavosi LAT 2002 m. kovo 15 d. konsultacija, kur išaiškinta, kad jeigu per teisėjo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, nutartimi pareiškimas grąžinamas ieškovui. Teismas darė išvadą, kad ieškovas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-09-15 nutartyje nurodytų trūkumų iki 2009-10-02 (imtinai) nepašalino.

6Apeliantas (ieškovas) LR Ginklų fondas prie LRV pateikė atskirąjį skundą (b.l. 17-190, kuriuo prašo skundžiamą nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovo ieškinį priimti. Teigia, jog nutartimi buvo paneigta ieškovo teisė į pažeistų teisių teisminės gynybos prieinamumą ir efektyvumą. Ieškovo ginčijamos nutarties priėmimą sąlygojo kitos neskundžiamos Vilniaus miesto l apylinkės teismo 2009-09-15 nutarties priėmimas, todėl ieškovas pažymi, jog dar kreipdamasis į teismą su ieškiniu nurodė, jog šios civilinės bylos priskirtinumas teismui nustatytas pagal LR CPK 22-23 str. įtvirtintas civilinių bylų priskirtinumo taisykles, atsižvelgiant į tai, jog 2006 m. rugsėjo 6 d. sutarties Nr. 37 ir 2007 m. sausio 26 d. sutarties Nr. l 22 punktuose nurodyta arbitražinė sąlyga yra de facto negaliojanti ir ginčo teisiniams santykiams netaikytina, nes LR Ginklų fondas, sudarydamas arbitražinį susitarimą, nebuvo gavęs išankstinio savo steigėjo (t.y. LRV) sutikimo, kaip to reikalauja LR Komercinio arbitražo įstatymo 11 str. 2 d. Vilniaus miesto l apylinkės teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, ieškinio motyvų dėl arbitražinės sąlygos negaliojimo bei šios civilinės bylos priskirtinumo teismui nepagrįstai neanalizavo, tačiau įpareigojo ieškovą pateikti teismui rašytinius įrodymus, kad atsakovas sutinka nagrinėti tarp šalių kilusį ginčą bendrosios kompetencijos teisme. Mano, jog teismas ieškinio priėmimo stadijoje taikė prezumpciją, jog atsakovas nesutinka nagrinėti kilusio ginčo teisme, nors jokių duomenų, kad atsakovas prieštarautų ginčo nagrinėjimui teisme, nebuvo. Įstatymų leidėjas nenumato ieškovo pareigos pateikti teismui įrodymus, jog atsakovas sutinka tarp šalių kilusį ginčą nagrinėti teisme. LR CPK 137 str. 2 d. 6 p. ir 296 str. l d. 9 p. prasme ieškovas pats prisiima riziką kreipdamasis į teismą, jog arbitražinę sąlygą pripažinus galiojančia ir atsakovui pateikus prieštaravimą dėl ginčo nagrinėjimo teisme, jo ieškinys bus paliktas nenagrinėtu. Mano, jog teismas nukrypo nuo Lietuvos teismų praktikoje vyraujančia nuomone, jog arbitražinis susitarimas gali būti laikomas niekiniu ir teismas spręsdamas ginčo priskirtinumo klausimą gali į jį neatsižvelgti, kai niekinis arbitražinio susitarimo pobūdis yra akivaizdus, t. y. turi būti akivaizdu, jog toks susitarimas prieštarauja tos valstybės viešajai tvarkai ar imperatyviajai nacionalinės teisės normai (Lietuvos apeliacinio teismo 2009-11-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1221/2009). Daro išvadą, jog bylą nagrinėjantis teismas, netgi nesant šalies pareikšto atskiro reikalavimo, turi teisę ex officio pripažinti arbitražinį susitarimą negaliojančiu, jei yra pakankamai duomenų dėl atitinkamo susitarimo prieštaravimo viešajai tvarkai ar imperatyviai įstatymo normai. Ginčo atveju, duomenų, kad ieškovas, sudarydamas arbitražinį susitarimą, buvo gavęs išankstinį savo steigėjo (t.y. LRV) sutikimą, kaip to reikalauja LR Komercinio arbitražo įstatymo 11 str. 2 d., nebuvo, todėl teismas neturėjo teisės atsisakyti savo jurisdikcijos, juo labiau prieš tai neišsiaiškinęs atsakovo valios dėl šalių ginčo sprendimo būdo.

7Apelianto (ieškovo) LR Ginklų fondo prie LR Vyriausybės atskirasis skundas tenkintinas iš dalies .

8Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

9Šioje byloje sprendžiamas ginčo priskirtinumo klausimas – ar jis turi būti nagrinėjamas teismine ar arbitražine tvarka. Siekiant teisingai išspręsti šį klausimą, būtina atsižvelgti į teisinių santykių, iš kurių kilo ginčas, pobūdį, teisinio kvalifikavimo ypatumus, šalių valią dėl ginčo sprendimo būdo, taip pat ar šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą dėl ginčo būdo ir vietos, ar šis susitarimas galioja, ar toks ginčas pagal įstatymus apskritai gali būti nagrinėjamas arbitraže.

10Arbitražinis susitarimas yra rašytine forma sudaryta sutartis, kuria šalys susitaria spręsti tarpusavio ginčus arbitražu, o ne teismine tvarka (CK 1.73 str. 1 d. 5 p., 6.154 str., Komercinio arbitražo įstatymo 9 str. 1 d.). Arbitražinio susitarimo tikslas yra atsisakyti bet kurios valstybės teismų jurisdikcijos ir perduoti ginčą spręsti arbitražui, t.y. arbitražinio susitarimo sudarymas kartu reiškia, kad šalys atsisako nagrinėti tarpusavio ginčus teisme. Sudarytas arbitražinis susitarimas šalims yra privalomas ir jos negali vienašališkai jo keisti, nes sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Be to, šalys negali arbitražinio susitarimo pažeisti, t. y. kilus ginčui, rinktis vietoje arbitražo kitą, pavyzdžiui, teisminį ginčo sprendimo būdą. Arbitražinis susitarimas yra privalomas ne tik jos šalims, bet ir teismui, todėl esant arbitražinei išlygai, teismas privalo atsisakyti savo jurisdikcijos ir turi nukreipti sutartį pažeidusią šalį įvykdyti sutartinę prievolę, t.y. kilus ginčui kreiptis į arbitražą. Teismas, jei į jį patenka ieškinys tokiu klausimu, dėl kurio šalys sudarė arbitražinį susitarimą, turi, vienai iš šalių prašant, nusiųsti šalis į arbitražą, jeigu nenustato, kad nurodytas susitarimas yra negaliojantis, niekinis, neveikiantis ar jo negalima įvykdyti (1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo II str. 3 d.). Arbitražinis susitarimas gali būti laikomas niekiniu ir teismas spręsdamas ginčo priskirtinumo klausimą gali į jį neatsižvelgti, kai niekinis arbitražinio susitarimo pobūdis yra akivaizdus, t. y. turi būti akivaizdu, jog toks susitarimas prieštarauja tos valstybės viešajai tvarkai ar imperatyviajai nacionalinės teisės normai. Taigi teismas ex officio gali pripažinti arbitražinį susitarimą negaliojančiu arba gali nepripažinti arbitražinio susitarimo tik tokiu atveju, kai nėra jokių abejonių dėl atitinkamo susitarimo prieštaravimo viešajai tvarkai ar imperatyviai įstatymo normai, ir tam, kad būtų padaryta tokia išvada, nereikia papildomai aiškintis bylos aplinkybių ir rinkti bei tirti papildomų įrodymų (LAT 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-62/2007; Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-178/2009).

11Apeliantas atskirajame skunde teigia, jog dar kreipdamasis į teismą su ieškiniu nurodė, jog 2006 m. rugsėjo 6 d. sutarties Nr. 37 ir 2007 m. sausio 26 d. sutarties Nr. l 22 punktuose nurodyta arbitražinė sąlyga yra de facto negaliojanti ir ginčo teisiniams santykiams netaikytina, nes ieškovas, sudarydamas arbitražinį susitarimą, nebuvo gavęs išankstinio savo steigėjo (t.y. LRV) sutikimo, kaip to reikalauja LR Komercinio arbitražo įstatymo 11 str. 2 d.

12LR komercinio arbitražo įstatymo 10 str. nustatyta, kad arbitražinis susitarimas gali būti pripažintas negaliojančiu vienos iš šalių reikalavimu, bendraisiais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais, taip pat nustačius, jog yra pažeisti šio įstatymo 9 ir 11 straipsnių reikalavimai. To paties įstatymo 11 str. 2 d. numatyta, jog arbitražui negali būti perduoti ginčai, jeigu viena iš šalių yra valstybės ar savivaldybės įmonė, taip pat valstybės ar savivaldybės įstaiga ar organizacija, išskyrus Lietuvos banką, jeigu tokiam susitarimui nebuvo gautas išankstinis šios įmonės, įstaigos ar organizacijos steigėjo sutikimas.

13LR ginklų fondo prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 2 str.1 d. numatyta, jog Lietuvos Respublikos ginklų fondas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės yra Vyriausybės įsteigta Vyriausybės įstaiga. Apeliantas nurodė, jog sudarydamas arbitražinį susitarimą, nebuvo gavęs išankstinio savo steigėjo (t.y. LRV) sutikimo, kaip to reikalauja Komercinio arbitražo įstatymo 11str.2 d., priešingų įrodymų byloje nėra. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, jog įstatymų leidėjas nenumato ieškovo pareigos pateikti teismui įrodymus, kad atsakovas sutinka tarp šalių kilusį ginčą nagrinėti teisme. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, jog ieškinio priėmimo stadijoje teismas negali įpareigoti ieškovo pateikti įrodymus, jog atsakovas nesutinka nagrinėti kilusio ginčo teisme, jei ieškovas nurodo arbitražinį susitarimą esant negaliojantį LR komercinio arbitražo įstatymo 11 str.2 d. pagrindu. Tačiau tai nereiškia, jog teismas bet kuriuo atveju privalo paisyti ieškovo pareiškimų dėl arbitražinio susitarimo negaliojimo ir nagrinėti bylą iš esmės. Tuo atveju, jeigu teismas iškelia civilinę bylą ir atsakovas pareiškia prieštaravimus dėl ginčo nagrinėjimo teisme, reikalaudamas laikytis arbitražinio susitarimo, kuris negali būti pripažintas niekiniu, teismas ieškinį palieka nenagrinėtą (CPK 296 str. 1 d. 9 p.).

14Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo išanalizuoti ieškovo motyvus dėl arbitražinės sąlygos negaliojimo bei šios civilinės bylos priskirtinumo teismui, tačiau to nepadarė, formaliai pareikalaudamas ieškovo pateikti įrodymus, jog atsakovas nesutinka nagrinėti kilusio ginčo teisme. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, kuri yra naikintina ir apelianto (ieškovo) ieškinio priėmimo klausimas perduotinas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Tačiau kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad šioje situacijoje ieškinio dalykas gali būtis keičiamas tik priėmus pirminį ieškinį, nes teismo nutartimi jis nepriimtas nustatant ieškovui terminą pateikti tam tikrus įrodymus, o ne reikalaujant patikslinti ieškinį. Pažymėtina, kad ieškinio dalykas arba pagrindas gali būti keičiamas laikantis CPK 141str. reikalavimų.

15Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 d. 3 p., 339 str., teisėjų kolegija

Nutarė

16panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 10 d. nutartį, kuria LR Ginklų fondo prie LR Vyriausybės ieškinys laikytas nepaduotu civilinėje byloje Nr. 2-19384-599/2009 ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai