Byla P-60-556/2016
Dėl sprendimų panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos teismo ekspertizės centro prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2590-520/2016 pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos teismo ekspertizės centrui dėl sprendimų panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos teismo ekspertizės centro kvalifikacijos komisijos (toliau – ir Komisija) 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui buvo nepratęsta teismo eksperto kvalifikacija eismo įvykių tyrimo srityje, ir atsakovo Lietuvos teismo ekspertizės centro (toliau – ir atsakovas, LTEC) 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. S-1183.

5Pareiškėjas paaiškino, kad 2013 m. lapkričio 4 d. Komisijos sprendimui priimti dėl jo atliekamų eismo įvykių ekspertizių netinkamos kokybės esminę įtaką turėjo recenzentės L. L. (toliau – ir Recenzentė) moksliškai ir metodologiškai nepagrįstos pastabos dėl pareiškėjo atliktų tyrimų. Pareiškėjo teigimu, jis per Komisijos posėdį pateikė detalius ir motyvuotus paaiškinimus dėl atliktų tyrimų ir atsakė į Recenzentės pastabas, taip pat nurodė naudojamus informacijos šaltinius. Nepagrįstos Recenzentės pastabos neabejotinai turėjo įtakos ir kitų Komisijos narių, kurie asmeniškai nenagrinėjo pareiškėjo pateiktų ekspertinių tyrimų, nuomonei. Pareiškėjas nurodė, kad Komisijos 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą apskundė LTEC direktorei, kuri 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu jo skundo netenkino. Pareiškėjo teigimu, jo skundas LTEC direktorės, kuri vadovavosi tik Komisijos protokolu, nesigilino ir neanalizavo skirtingų pareiškėjo ir Recenzentės nuomonių atskirais klausimais pagrįstumo ir priežasčių, iš esmės nebuvo tinkamai išnagrinėtas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jo išvadų teisingumas gali būti patvirtintas tik nepriklausomo ir nešališko eksperto, kurį buvo tikslinga pasitelkti vertinant, ar iš tikrųjų kritikuotini pareiškėjo atliktų ekspertinių tyrimų fragmentai, dėl kurių Recenzentė surašė atitinkamas pastabas. Pareiškėjo nuomone, LTEC direktorė buvo galbūt šališka, nes keturi iš penkių Komisijos narių yra jos pavaldiniai, o I. G. yra jos vyras. Pareiškėjo teigimu, jo kvalifikacijos atitikimą eismo įvykių ekspertui keliamiems reikalavimams, tyrimų teisingumą ir Komisijos sprendimo dalies neteisingumą patvirtina tai, kad pareiškėjas tyrimams naudoja tik aprobuotus informacijos šaltinius bei techninę literatūrą, yra tarptautinio ekspertų susivienijimo narys ir turi galimybę pasinaudoti naujausiais informacijos šaltiniais eismo įvykių tyrimo srityje, taip pat yra Austrijos kompanijos, kuri yra plačiausiai naudojamos eismo įvykių tyrimo praktikoje kompiuterio programos „PC Crash“ autorė, atstovas Baltijos šalyse, todėl kelis kartus per metus dalyvauja mokymuose dėl minėtos programos taikymo. Pareiškėjas pabrėžė, kad jis nuolat kelia kvalifikaciją dalyvaudamas konferencijose ir seminaruose, nuo 1988 metų dėsto Vilniaus Gedimino technikos universitete disciplinas, tiesiogiai susijusias su eismo įvykių eksperto darbu, 1996 metais apgynė technikos mokslų daktaro laipsnį automobilių dinamikos srityje, 1999 metais buvo suteiktas docento mokslinis vardas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jis po disertacijos gynimo paskelbė 16 mokslinių straipsnių automobilių dinamikos ir eismo įvykių tyrimo temomis srityje, todėl pareiškėjo žinios automobilių dinamikos srityje yra pakankamos. Be to, pareiškėjo praktinė patirtis tiriant eismo įvykius yra 20 metų. Dėl to, pareiškėjo nuomone, tiek jo teorinis pasiruošimas, tiek praktinė patirtis yra pakankami eismo įvykių teismo eksperto kvalifikacijai. Pareiškėjas, remdamasis savo kvalifikaciniais ir profesiniais pasiekimais, nurodė, kad galbūt Recenzentės ir Komisijos narių kvalifikacija nebuvo pakankama įvertinti pareiškėjo atliktų tyrimų teisingumą ir pagrįstumą. Esminiu pažeidimu, dėl kurio pareiškėjui nebuvo pratęsta teismo eksperto kvalifikacija, jis laiko tai, kad LTEC eismo įvykių ekspertų L. L., I. G. ir V. M. (V. M.) kvalifikacija pareiškėjui kelia abejonių, nes atskirų LTEC atliktų tyrimų rezultatai neturi pagrindo atitinkamai išvadai, tam tikros išvados yra klaidingos arba tendencingos, o atskirais atvejais LTEC eismo įvykių ekspertai taiko nepriimtinas metodikas. Pareiškėjo teigimu, Komisija galbūt buvo šališka ir suinteresuota nesuteikti pareiškėjui teismo eksperto kvalifikacijos eismo įvykių tyrimo srityje, nes buvo nemažai atvejų, kai toje pačioje byloje pareiškėjo surašytų ekspertinių tyrimų ir LTEC ekspertų išvados skyrėsi, o teismai vadovavosi būtent pareiškėjo surašytomis išvadomis.

6Atsakovas LTEC atsiliepimu į skundą nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo skundu.

7Atsakovas paaiškino, kad Komisija buvo sudaryta 2013 m. spalio 17 d. LTEC direktorės įsakymu Nr. B-52 iš 5 narių, iš kurių trys buvo LTEC teismo ekspertai, turintys eismo įvykių ir transporto trasologijos teismo ekspertų kvalifikacijas, bei vienas narys buvo pakviestas iš Vilniaus universiteto. Atsakovo nuomone, Komisija buvo sudaryta tinkamos sudėties ir laikantis teisės aktų reikalavimų. Ekspertas pretendento pateiktiems dokumentams įvertinti yra paskiriamas vadovaujantis Teismo ekspertų rengimo ir kvalifikacijos teikimo Lietuvos teismo ekspertizės centre nuostatais, o šiuo atveju atlikti pareiškėjo atliktų darbų analizę buvo pavesta ekspertei L. L. Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo (toliau – ir Teismo ekspertizės įstatymas, ir TEĮ) 13 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teismo eksperto nepriklausomumas reiškia, kad teismo ekspertui dirbant LTEC ar kitoje atitinkamoje ekspertinėje įstaigoje tarnybinis pavaldumas neriboja eksperto profesinio suvereniteto kaip atliekant ekspertizę bei duodant išvadą teisme, taip ir vykdant Komisijos nario funkcijas. Teismo ekspertas, vykdydamas savo funkcijas, vadovaujasi tik savo profesinėmis žiniomis, įstatymais bei sąžine, todėl laikytina, kad LTEC užtikrina kvalifikuotą ir nepriklausomą Komisijos darbą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas dalyvavo Komisijos posėdyje, kuriame Komisijos nariai aptarė pareiškėjo atliktus praktinius darbus, teikė klausimus, išklausė pareiškėjo pateiktus atsakymus bei vertino jo atliktą praktinę užduotį, todėl pareiškėjo teiginys, kad Komisijos sprendimas buvo priimtas remiantis tik L. L. pastabomis, yra nepagrįstas. Atsakovas pažymėjo, kad Komisijos sprendimas buvo priimtas vienbalsiai, o tai reiškia, jog nariams nekilo abejonių dėl nekokybiškai atliekamų ekspertizių eismo įvykių srityje. Dėl Komisijos narių kvalifikacijos atsakovas nurodė, kad pareiškėjas įrodymais nepagrindė savo abejonės dėl Komisijos narių L. L., I. G. ir V. M. (V. M.) kvalifikacijos. Minėti Komisijos nariai turi ilgametę patirtį atliekant teismo ekspertizes eismo įvykių srityje, todėl jų kvalifikacija abejoti nėra pagrindo. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl Komisijos ir LTEC direktorės šališkumo. Pareiškėjas kaip pavyzdį pateikė tik keletą baudžiamųjų bylų, kuriose priimant nuosprendžius galbūt buvo remtasi jo išvadomis, tačiau nutylėjo, kad praktikoje yra bylų, kuriose teismas rėmėsi būtent LTEC ekspertų ar kitų ekspertų išvadomis, nes pareiškėjo pateiktos išvados nebuvo objektyvios, prieštaravo kitų ekspertų, liudytojų parodymams ir pan. Komisija, vertindama teismo ekspertų kvalifikaciją, atsižvelgia ne tik į pretendento pateiktą medžiagą, tačiau taip pat turi atsižvelgti ir į kitus turinčius reikšmės duomenis, pavyzdžiui, iš užsakovų gautus skundus dėl ekspertų kvalifikacijos bei kompetencijos. Dėl neteisingų pareiškėjo išvadų buvo gautas Šakių rajono apylinkės prokuratūros skundas. Atsakovo teigimu, nėra pagrindo teigti, kad LTEC ekspertai yra suinteresuoti nepratęsti pareiškėjui teismo eksperto kvalifikacijos. Atsakovas paaiškino, kad LTEC direktorė, priimdama skundžiamą sprendimą, rėmėsi Komisijos narių, kurie yra savo srities profesionalai, išdėstytais argumentais, tačiau dėl to nėra pagrindo teigti, jog direktorė buvo galbūt šališka. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad teismo eksperto kvalifikacijos nepratęsimas nereiškia, jog pareiškėjas visiškai eliminuojamas iš ekspertinės veiklos, nes TEĮ 6 straipsnio 13 dalis suteikia teisę jam po metų kreiptis į LTEC, kad būtų suteikta teismo eksperto kvalifikacija ir išduotas teismo eksperto kvalifikacijos pažymėjimas.

8II.

9Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

10Teismas nustatė, kad šios bylos įrodinėjimo dalyką sudaro aplinkybės, ar pareiškėjas atlikdamas eismo įvykių ekspertizes naudojo metodologiškai klaidingus būdus, ar ekspertiniu požiūriu netinkamai formulavo išvadas, ar peržengė / viršijo eksperto kompetenciją. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 2013 m. spalio 4 d. pateikus prašymą, LTEC direktorės 2013 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. B-52 pareiškėjo kvalifikacijai patikrinti buvo sudaryta Komisija, o LTEC teismo ekspertų kvalifikaciją eismo įvykių ir transporto trasologijos srityje patvirtina byloje pateikti teismo eksperto kvalifikacijos pažymėjimų nuorašai, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Teismo ekspertizės instituto protokolai bei tarnybinis raštas.

11Teismas, nustatęs, kad nagrinėjami klausimai byloje yra susiję su vertinimu, ar pareiškėjo atliktuose tyrimuose pagrįstai ir tinkamai buvo taikomi moksliniai metodai, tačiau pats teismas iš esmės negali objektyviai vertinti, ar teisingai pritaikyti eismo įvykių tyrimo metodai, padarė išvadą, kad teismas, tikrindamas Recenzentės ir Komisijos narių atliktą pareiškėjo parengtų ekspertizių įvertinimą, turi remtis šios srities ekspertų išvadomis. Atlikus šioje byloje ekspertizę, 2014 m. spalio 17 d. ekspertizės akte Nr. NPS-1-14 buvo padarytos tokios išvados: 1) išanalizavus pareiškėjo atliktus tyrimus, nėra pagrindo teigti, kad buvo panaudoti moksliškai nepagrįsti ir metodologiškai netinkami tyrimo metodai; 2) pareiškėjo atliktuose tyrimuose panaudotų netinkamų / nepagrįstų techninių parametrų nenustatyta; 3) specialiojoje literatūroje yra pateikiamos metodikos skaičiuoti techninę galimybę išvengti eismo įvykio ir pagal laiką, ir pagal atstumą; konkreti metodika skaičiuoti techninę galimybę išvengti eismo įvykio pasirenkama atsižvelgiant į konkretaus eismo įvykio pobūdį ir specifiką.

12Teismas nustatė, kad byloje iš esmės yra dvi ekspertų išvados: Komisijos ekspertų įvertinimas ir nagrinėjamoje byloje atlikta teismo paskirta ekspertizė (2014 m. spalio 17 d. ekspertizės aktas Nr. NPS-1-14). Teismas, atsižvelgęs į tai, kad 2014 m. spalio 17 d. ekspertizės akte Nr. NPS-1-14 suformuluotos išvados yra priešingos L. L. recenzijoje padarytoms išvadoms, sugretino L. L. recenzijos išvadas ir 2014 m. spalio 17 d. ekspertizės akte Nr. NPS-1-14 suformuluotas išvadas dėl pareiškėjo surašytų ekspertizės aktų ir specialisto išvadų, dėl kurių vertinimo kilo ginčas.

13Teismas, įvertinęs 2014 m. spalio 17 d. ekspertizės akte Nr. NPS-1-14 ir L. L. recenzijoje nurodytus argumentus dėl pareiškėjo ekspertizės akte MV 2010-22 pasirinktos transporto priemonės ratų sukibimo su kelio danga koeficiento reikšmės (0,25) ir išklausęs Komisijos posėdžio garso įrašą, atsižvelgęs į Komisijos narių klausimus ir pareiškėjo į juos atsakymus, sprendė, kad vertinant pareiškėjo ekspertizės aktą MV 2010-22 Komisijos nariams kilo abejonių, kas yra per Komisijos posėdį pareiškėjo nurodytas protingai didelis ir neprotingai didelis greitis, ir atitinkamai kaip tai siejasi su sukibimo su kelio danga koeficiento 0,25 taikymu. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas į Komisijos narių klausimus, dėl kokių priežasčių šiame ekspertizės akte buvo taikomas sukibimo su kelio danga koeficientas 0,25, o kitose ekspertizėse – ne, atsakė, kad priešingu atveju būtų neprotingai didelis greitis ir tai yra individualus atvejis. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad 2014 m. spalio 17 d. ekspertizės akto Nr. NPS-1-14 išvados nepaneigia minėtos recenzijos teiginių, todėl šioje recenzijos dalyje nurodytas ir Komisijos posėdžio metu išreikštas pastabas dėl ekspertizės akto MV 2010-22 laikė pagrįstomis.

14Dėl specialisto išvados MV 2013-10 teismas nustatė, kad 2014 m. spalio 17 d. ekspertizės akte Nr. NPS-1-14 nurodyta, jog specialiojoje literatūroje nurodomos skirtingos reikšmės, kiek gali pažemėti automobilio priekinė dalis efektyviai stabdant (dažniausiai nurodoma, kad iki 10 cm), o techninėje literatūroje nurodyta, kad efektyviai stabdant automobilio priekis gali pažemėti iki 15 cm. Recenzijoje dėl pareiškėjo specialisto išvados MV 2013-10 nurodyta, kad pareiškėjas teigia, jog automobilio „VW Golf“ priekinė dalis dėl stabdymo galėjo pažemėti iki 15 cm efektyvaus stabdymo metu, ir toliau tuo vadovaujasi kaip faktu, tačiau tyrimai rodo, kad efektyvaus stabdymo metu automobilio priekis nusileidžia 3–7 cm. Tačiau atitikčių schemoje automobilio „Renault“ užpakalinio buferio apdailos sugadinimas yra apie 45 cm aukštyje, o automobilio „VW Golf“ sugadinto priekinio dešiniojo sparno priekinės dalies sugadinimas yra 60–75 cm aukštyje, t. y. skirtumas yra dar didesnis, negu nurodyti 15 cm. Recenzentė teigia, kad nepagrįstas teiginys, jog automobilio „VW Golf“ priekis palindo po automobilio „Renault“ buferiu, nes ant „VW Golf“ neparodyti jokie tokio kontakto pėdsakai. Išklausęs Komisijos posėdžio garso įrašą, atsižvelgęs į Komisijos narių klausimus ir pareiškėjo atsakymus, įvertinęs 2014 m. spalio 17 d. ekspertizės akto Nr. NPS-1-14 išvadas, teismas konstatavo, kad šioje recenzijos dalyje nurodytos išvados ir Komisijos posėdyje išreikšta Komisijos narių nuomonė dėl specialisto išvados MV 2013-10 laikytinos pagrįstomis.

152014 m. spalio 17 d. ekspertizės akte Nr. NPS-1-14 nurodyta, kad nėra pagrindo teigti, jog motociklo lėtėjimo didėjimo reikšmė yra būtent t3 = 0,2 s, šis parametras priklauso nuo stabdžių pavaros tipo (mechaninė, hidraulinė), taip pat nuo motociklo vairuotojo įgūdžių ir gali būti didesnė nei 0,2 s. Recenzijoje dėl specialisto išvados MV 2013-48 nurodyta, kad iš motociklo įveikto atstumo po susidūrimo (20,5 m) pareiškėjas apskaičiuoja, kad greitis po susidūrimo buvo apie 40 km/h, toliau įvertina automobiliui padarytas deformacijas susidūrimo metu (EES = 10–15 km/h). Tačiau tolesniame tyrime yra pavaizduotas motociklo ir automobilio susidūrimo modelis, kuriame užfiksuota, kad motociklo greitis susidūrimo metu buvo apie 60 km/h, o kaip nustatytas motociklo 60 km/h greitis susidūrimo metu, neaišku. Apskaičiuojant motociklo greitį prieš stabdymą, imama parametro t3 reikšmė 0,3 s, nors priimta, kad motociklo t3 reikšmė yra 0,2 s. Taigi, apskaičiuojant motociklo greitį, matoma tendencija apskaičiuoti kuo didesnį motociklo greitį. Nepagrįstas ir nepriimtinas išvados teiginys, kad nuo pajudėjimo momento iki susidūrimo automobilis MB judėjo ne mažiau kaip 2,5 s. Tolesniame tyrime laikoma, kad MB judėjo 3,0 s. Nustatant kliūties laiką, laikoma, kad automobilis (kliūtis) pradėjo manevrą į kairę iš stovimos vietos, t. y. priimta aplinkybė naudinga automobilio vairuotojui. Nenurodoma, kad automobilio vairuotojas suka į kairę, kirsdamas dvigubą ištisinę liniją. Priimant daugybę prielaidų (naudingų automobilio vairuotojui) suformuojama kategoriška išvada. Išklausęs Komisijos posėdžio garso įrašą, atsižvelgęs į Komisijos narių klausimus ir pareiškėjo atsakymus į šiuos klausimus, taip pat įvertinęs teismo paskirtos ekspertizės išvadas, teismas padarė išvadą, kad recenzijoje išdėstyti teiginiai dėl specialisto išvados MV 2013-48 nepaneigti.

16Dėl ekspertizės akto MV 2013-54 2014 m. spalio 17 d. ekspertizės akte Nr. NPS-1-14 nurodyta, kad galima teigti, jog, tiriant techninę galimybę išvengti užvažiavimo ant judančios kliūties, taikomos dvi metodologijos: techninės galimybės išvengti užvažiavimo ant kliūties nustatymas pagal atstumą; techninės galimybės išvengti užvažiavimo ant kliūties nustatymas pagal laiką. Ekspertas, atsižvelgęs į konkretaus eismo įvykio aplinkybes, turi pasirinkti, koks iš minėtų būdų yra priimtinas konkrečiu atveju. Ekspertizės akte MV 2013-54 nustatant techninę galimybę, kokiu būdu išvengti pėsčiojo partrenkimo, jo judėjimo laikas sudarant kliūtį automobilio vairuotojai (1,8/2,1 s) yra artimas laikui, kurį automobilis juda dar nepradėjęs efektyviai stabdyti (1,7 s). Tiriamuoju atveju nepadaryta principinė klaida, teikiant išvadą, ar automobilio vairuotoja turėjo techninę galimybę nepartrenkti pėsčiojo, nes tiriant techninę galimybę automobilio vairuotojai pagal atstumą išvengti pėsčiojo partrenkimo gaunamas analogiškas rezultatas. Recenzijoje nurodoma, kad tyrime automobilio greitis nustatomas pagal orientacinį greičio nustatymo metodą iš sugadinimų lokalizacijos, tačiau iš 4 pav. matyti, kad L matuojamas ne ant realaus automobilio, o iš schematinio automobilio vaizdo, šiuo atveju centimetrų skirtumas turi įtaką galutiniam rezultatui, tačiau rezultatai laikomi neabejotinai nustatytais. Eksperto nustatyta pėsčiojo partrenkimo vieta – 6,5 m iki pėsčiųjų perėjos, nors pirmosios stiklo šukės užfiksuotos 6,0 m už perėjos, t. y. 16,5 m iki šukių pradžios, yra nepagrįsta, tačiau ir toliau ja vadovaujamasi. Keliamos įvairios išgalvotos pėsčiojo vaikščiojimo važiuojamąja dalimi versijos įstrižai su apsisukimais. Skaičiuojant pėsčiojo partrenkimą lyginami pėsčiojo ėjimo ir automobilio stabdymo laikai, o tai metodologiškai nepriimtina. Greičio sumažėjimas partrenkus pėsčiąjį ne skaičiuojamas (atsižvelgiant į pėsčiojo ir automobilio svorį), o priimamas be argumentų. Išklausęs Komisijos posėdžio garso įrašą, atsižvelgęs į Komisijos narių klausimus ir pareiškėjo atsakymus į šiuos klausimus, taip pat į bylos medžiagą, teismas sprendė, kad sprendžiami klausimai yra mokslinio pobūdžio. Pareiškėjas nurodė, kad sustabdymo laikas ir atstumas glaudžiai susiję. Kai kuriais atvejais daugiau informatyvus yra laikas. Laikai yra lengviau suprantami žmonėms, kurie neturi techninio išsilavinimo. Į klausimą dėl literatūros, kurioje yra nurodyta tokia metodika, buvo atsakyta, kad tai elementarus kinematikos skaičiavimas, laikas ir atstumas yra tarpusavyje susiję. Kai kuriais atvejais tai yra patogiau ir informatyviau. Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad Komisijos pastabos yra nuoseklesnės ir išsamesnės bei patikimesnės nei išvados, pateiktos 2014 m. spalio 17 d. ekspertizės akte Nr. NPS-1-14. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į aplinkybę, kad pareiškėjui per Komisijos posėdį buvo duota užduotis, kurios jis negalėjo atlikti. Pareiškėjas negalėjo paaiškinti, dėl kokių priežasčių taikant tuos pačius parametrus gaunamos skirtingos išvados. Todėl teismas padarė išvadą, kad recenzijoje nurodomos ir Komisijos pasėdyje padarytos išvados dėl šio ekspertizės akto yra pagrįstos.

17Teismas pažymėjo, kad 2014 m. spalio 17 d. ekspertizės akto Nr. NPS-1-14 dėstomojoje dalyje nėra išskiriamos, vertinamos ir paneigiamos recenzijos pastabos dėl pareiškėjo ekspertizės akto MV 2009-18, specialisto išvados MV 2010-10, ekspertizės akto MV 2010-32, ekspertizės akto MV 2012-13, specialisto išvados MV 2013-28. Nesant motyvuotos specialisto išvados dėl minimų aktų ir išvadų teisingumo, teismo vertinimu, recenzijoje pateiktos pastabos dėl šių aktų ir išvadų yra nenuneigtos.

18Recenzijoje dėl ekspertizės akto MV 2009-18 konstatuota, kad ekspertizės akte iškeliamos dvi versijos, tačiau be jokio pagrindimo „ekspertiniu vertinimu“ kaip labiau tikėtina pasirenkama antroji. Dėl specialisto išvados MV 2010-10 recenzijoje nurodoma, kad be jokio argumento padaroma išvada dėl motociklo ir dviračio susidūrimo vietos kelio pločio atžvilgiu. Dėl ekspertizės akto MV 2010-32 recenzijoje nurodoma, kad modeliuojamas vienas iš galimų automobiliui pradėjus slysti variantų, iš kurių po to formuluojama kategoriška išvada. Dėl ekspertizės akto MV 2012-13 recenzijoje nurodoma, kad naudojama ekspertui nepriimtina išvados formulavimo forma „visiškai tikėtina, kad mažesnis nei leistina padangų protektoriaus rašto gylis turėjo tiesioginės įtakos 2010-08-28 eismo įvykio kilimui ir galėjo būti pagrindine šio eismo įvykio kilimo priežastimi“. Dėl specialisto išvados MV 2013-28 recenzijoje nurodyta, kad atliktas nekorektiškas skaičiavimas ir teiginys „vairuotojo veiksmai – važiavimas 90 km/h greičiu 10–20 m atstumu už priekyje važiavusios mikroautobuso iš esmės neprieštaravo saugaus eismo sąlygoms“. Kai mažiausias techniniu požiūriu priimtinas atstumas iki priekyje važiuojančios transporto priemonės yra 24 m (specialisto apskaičiuota 7,5 m), o rekomenduojamas 90 / 2 = 45 m. Formuluojamas nekorektiškas teiginys „vairuotojas važiuojant 90 km/h greičiu, techniniu požiūriu privalėjo važiuoti apie 0,52 m atstumu nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto“. Recenzijoje iškeliamas klausimas, ar tai reiškia, kad važiuojant pvz., 0,6 m ar 1,0 m atstumu, – veiksmai būtų nepriimtini. Toliau atliekami skaičiavimai grindžiami būtent šiuo skaičiumi. Modeliuojant programa „PC Crash“ matomumą iš vairuotojo kabinos važiuojant paskui priekyje važiuojanti mikroautobusą 10–20 m atstumu padaroma vienareikšmė išvada, kad „<...> vairuotojas galėjo pastebėti <...> kliūtį likus ne daugiau 1,5 s iki susidūrimo (<...> apie 37,5 m)“. Akivaizdu, kad 10 ir 20 m atstumai du kartus skiriasi ir matomumas taip pat bus skirtingas, tačiau modeliavimas daromas laisvai pasirinkus transporto priemonių padėtis kelio pločio ir ilgio atžvilgiu, tuomet pasirinkus iš esmės vieną iš galimų variantų ir jo daroma išvada.

19Išklausęs Komisijos posėdžio garso įrašą, atsižvelgęs į Komisijos narių klausimus ir pareiškėjo atsakymus į šiuos klausimus, bylos medžiagą, teismas padarė išvadą, kad Recenzentės išvados yra nenuneigtos, o ši Komisijos sprendimo dalis pagrįsta.

20Teismas, įvertinęs teismo paskirtą ekspertizę atlikusių ekspertų R. P. ir S. N. teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, liudytojais apklaustų L. L. ir V. V. paaiškinimus, ir atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, konstatavo, kad Komisijos pastabos yra išsamesnės ir pagrįstos konkrečiais motyvais palyginti su išvadomis, pateiktomis 2014 m. spalio 17 d. ekspertizės akte Nr. NPS-1-14. Dėl to, teismo vertinimu, recenzijoje nurodomos ir Komisijos pasėdyje nagrinėtos pastabos dėl minėtų ekspertizės aktų yra pagrįstos.

21Teismas pažymėjo, kad Komisijos posėdyje pareiškėjas buvo paklaustas ir dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-477/2010 nustatytų aplinkybių, kad „Nuteistasis šioje byloje pateikė ikiteisminiam tyrimui ir teismui eismo įvykių ir transporto trasologijos specialisto V. M. išvadą MV 2007-29, prašydamas įvertinti jos duomenis kartu su kitais įrodymais. Teismas, siekdamas išsiaiškinti šios išvados pagrįstumą ir patikimumą, atitikimą įrodymams baudžiamojoje byloje keliamiems reikalavimams, apklausė specialistą V. M. teismo posėdyje, kur jis paaiškino, jog tyrimą atliko ir išvadą surašė remdamasis nuteistojo gynėjo pateiktomis foto nuotraukomis, ikiteisminio tyrimo duomenų jam nebuvo pateikta ir jais tyrime nesivadovavo.“ Pareiškėjas Komisijos posėdyje nurodė, kad pirmą kartą apie tai girdi, o paklaustas, ar tokia yra jo praktika, atsakė, kad visada reikalauja visos medžiagos. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad recenzijoje nurodyta, jog ekspertizės aktuose MV 2010-20 ir MV 2012-85 buvo peržengtos eksperto kompetencijos ribos tam tikrais klausimais, ir su šiomis pastabomis pareiškėjas Komisijos posėdyje iš esmės sutiko.

22Iš Teismo ekspertizės įstatyme įtvirtinto reglamentavimo teismas nustatė, kad pareiga pratęsti / nepratęsti ekspertui jo kvalifikacijos pažymėjimą įstatymu suteikta kvalifikacinei komisijai. Teismo ekspertizės įstatymo 6 straipsnio 8 dalies 1 punktas nustato, kad teismo eksperto kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo terminas nepratęsiamas, kai kvalifikacinė komisija nustato, kad teismo eksperto atliekamos ekspertizės yra netinkamos kokybės. Minėta nuostata siekiama užtikrinti, kad visi teismo ekspertai savo praktikoje teismo ekspertizes ir kitus ekspertinius tyrimus atliktų pagal kompetenciją, moksliškai patvirtintais, visuotinai pripažintais ir patikimais ar akredituotais tyrimo metodais (TEĮ 12 str. 2 d. 1 p.), atsisakytų spręsti ne jų kompetencijos klausimus ir atlikti specialių žinių nereikalaujančias užduotis (TEĮ 12 str. 2 d. 2 p.) ir garantuoti išsamų ir nešališką visų pateiktų duomenų ištyrimą (TEĮ 12 st. 2 d. 3 p.). Teismas konstatavo, kad vertinimas, ar atliktos teismo ekspertizės yra tinkamos kokybės, ar ne, yra Komisijos diskrecija, tačiau pagal teismų praktiką diskrecijos teisė teisinėje valstybėje negali būti absoliuti, ja besinaudojantys subjektai yra suvaržyti bendrųjų teisėtumo principo reikalavimų ir kriterijų, t. y. diskrecija turi būti pagrindžiama objektyviais faktais bei bendraisiais teisės principais – įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, nustatytais Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje. Dėl to Komisija, priimdama sprendimus pratęsti ar nepratęsti ekspertui kvalifikacijos pažymėjimą, privalo vadovautis teisės aktuose nustatytais kriterijais bei minėtais principais, įvertinti visas teisiškai reikšmingas aplinkybes bei motyvuoti sprendimą.

23Įvertinęs taikytiną teisinį reguliavimą, proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimus, pateiktus rašytinius įrodymus, teismas sprendė, kad Komisijos 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo dalis, kuria pareiškėjui nepratęsta teismo eksperto kvalifikacija eismo įvykių tyrimo srityje, ir LTEC direktorės 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas Nr. S-1183 yra priimti pagal šių viešojo administravimo subjektų kompetenciją, objektyviai ir išsamiai įvertinus visas aplinkybes ir yra teisėti bei pagrįsti. Teismas taip pat konstatavo, kad LTEC direktorės 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas Nr. S-1183 atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus individualaus administracinio akto turiniui keliamus reikalavimus.

24III.

25Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti naują sprendimą.

26Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą. Pareiškėjo skundą tenkino. Panaikino Lietuvos teismo ekspertizės centro kvalifikacijos komisijos 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui buvo nepratęsta teismo eksperto kvalifikacija eismo įvykių tyrimo srityje, ir atsakovo Lietuvos teismo ekspertizės centro 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. S-1183.

27Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl atsakovo Lietuvos teismo ekspertizės centro kvalifikacijos komisijos 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo nepratęsti pareiškėjui teismo eksperto kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo termino eismo įvykių tyrimo srityje teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas skundu taip pat prašė panaikinti atsakovo Lietuvos teismo ekspertizės centro direktorės 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. S-1183, kuriuo atsisakyta panaikinti Komisijos 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą pagal pareiškėjo pateiktą skundą.

28Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. spalio 4 d. kreipėsi į Lietuvos teismo ekspertizės centro direktorę su prašymu dėl teismo eksperto kvalifikacijos pažymėjimo (eismo įvykių ir transporto trasologijos srityse) galiojimo termino pratęsimo. Pagal bylos duomenis pareiškėjui buvo suteikta teismo eksperto kvalifikacija eismo įvykių ir transporto trasologijos srityse ir kvalifikacijos pažymėjimas galiojo nuo 2008 m. lapkričio 18 d. iki 2013 m. lapkričio 4 d. Atsakovo direktorė G. J.- G. 2013 m. spalio 17 d. įsakymu Nr. B-52 (II t., b. l. 191) pareiškėjo kvalifikacijai patikrinti ir teismo eksperto kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo terminui pratęsti sudarė šios sudėties Komisiją: LTEC teismo ekspertai L. L., I. G. ir V. M., Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Mokomosios kriminalistikos laboratorijos vedėjas A. G. (Komisijos nariai) bei LTEC direktoriaus pavaduotojas V. V. (Komisijos pirmininkas). Byloje pateikti įrodymai, patvirtinantys LTEC teismo ekspertų kvalifikaciją eismo įvykių ir transporto trasologijos srityse.

29Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Teismo ekspertizės įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d.) 6 straipsnio 2, 7, 8 dalimis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 1R-302 patvirtinto Teismo eksperto kvalifikacijos suteikimo ir teismo eksperto kvalifikacijos pažymėjimo išdavimo tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. gruodžio 6 d. iki 2014 m. kovo 8 d.) (toliau – ir Aprašas) 37, 38, 39 punktais, Teismo ekspertų rengimo ir kvalifikacijos teikimo Lietuvos teismo ekspertizės centre nuostatų, patvirtintų LTEC direktoriaus 2011 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. B-77, 47 punktu (kai atsisakoma suteikti teismo eksperto kvalifikaciją, komisijos posėdžio protokole nurodomi komisijos suformuluoti sprendimo motyvai.

30Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad Komisija, išnagrinėjusi posėdyje pareiškėjo eismo įvykių teismo eksperto ir transporto trasologijos teismo eksperto kvalifikacijų galiojimo pratęsimo klausimą, 2013 m. lapkričio 4 d. priimtu sprendimu, kuris suformuluotas posėdžio protokole, nutarė pratęsti pareiškėjui transporto trasologijos teismo eksperto kvalifikacijos pažymėjimo galiojimą penkeriems metams iki 2018 m. lapkričio 4 d. ir išduoti teismo eksperto kvalifikacijos pažymėjimą, tačiau nutarė nepratęsti pareiškėjui eismo įvykių teismo eksperto kvalifikacijos galiojimo, nes jo atliekamos eismo įvykių ekspertizės yra netinkamos kokybės (Teismo ekspertizės įstatymo 6 str. 8 d. 1 p.) (I t., b. l. 82–84). Komisija šiame sprendime nurodė, kad jai pateikti pareiškėjo eismo įvykių ekspertizės aktai ir specialisto išvados bei jų nagrinėjimas posėdyje atskleidė, jog pareiškėjas nesilaiko visuotinai pripažintos eismo įvykių ekspertizės metodologijos, taiko metodologiškai nepriimtinus tyrimo būdus, laisvai manipuliuoja įvairiais parametrais, iškeliamos kelios galimos versijos, o toliau nagrinėjama tik viena iš jų, motyvuojant „protingumo“ kriterijais; pareiškėjas peržengia eksperto kompetencijos ribas. Komisija sprendime pažymėjo, kad pareiškėjui trūksta ir teisinių žinių srityje, kurios yra būtinos teismo ekspertui. Komisijos nariai susipažino su privataus teismo eksperto pareiškėjo atliktų darbų per penkerius metus ataskaita, aptarė Recenzentės parengtą pareiškėjo pateiktų darbų recenziją, nagrinėjo pareiškėjo atliktų ekspertizių aktus ir surašytas specialisto išvadas MV 2009-18, MV 2010-10, MV 2010-22, MV 2010-32, MV 2011-25, MV 2013-28, MV 2013-48, MV 2013-54, MV 2012-85, MV 2013-10, dėl kurių recenzijoje buvo pateikta esminių pastabų.

31Teisėjų kolegija, nagrinėdama byloje ginčijamo Komisijos sprendimo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymėjo, kad Komisijos sprendime nėra detalizuoti pareiškėjo atliktų ekspertizių aktų ir surašytų specialisto išvadų trūkumai, nėra nurodyti jokie teisės aktai bei metodikos ar moksliškai pagrįsti tyrimo būdai, kurių nesilaikė pareiškėjas, nors privalėjo jų laikytis, nėra nurodyta, kokių konkrečių teisinių žinių trūksta pareiškėjui, ir pan. Iš Komisijos sprendimo turinio galima daryti išvadą, kad Komisijos sprendimo pagrindas (konkrečios aplinkybės, dėl kurių priimtas sprendimas) yra Recenzentės, kuri buvo ir Komisijos narė, parengtoje pareiškėjo pateiktų darbų recenzijoje nurodyti pareiškėjo atliktų ekspertizių aktų ir surašytų specialisto išvadų trūkumai. LTEC vadovės 2013 m. lapkričio 18 d. atsisakyme tenkinti pareiškėjo skundą taip pat nėra nurodyta jokių konkrečių ir detalių pareiškėjo atliktų ekspertizių aktų ir surašytų specialisto išvadų trūkumų, nėra nurodyti jokie teisės aktai bei metodikos ar moksliškai pagrįsti tyrimo būdai, kurių nesilaikė pareiškėjas ir / ar juos pažeidė, ir pan. Taigi nagrinėjamu atveju Komisija nustatė, kad pareiškėjo (privataus teismo eksperto) atliekamos ekspertizės eismo įvykių srityje yra netinkamos kokybės ir todėl jam negali būti pratęstas teismo eksperto eismo įvykių srityje kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo terminas, su tokiu Komisijos sprendimu sutiko ir LTEC vadovė. Komisijos sprendimo pagrindu pareiškėjui nebuvo pratęstas kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo terminas ir pareiškėjas neteko privataus teismo eksperto statuso eismo įvykių srityje, t. y. pareiškėjui Komisijos sprendimas sukėlė neigiamas teisines pasekmes. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad vertinimas, ar privataus eksperto atliktos teismo ekspertizės yra tinkamos kokybės, ar ne, yra Komisijos diskrecija, tačiau tai nėra absoliuti teisė. Diskrecijos teise besinaudojantys subjektai yra suvaržyti bendrųjų teisėtumo principo reikalavimų ir kriterijų, įgyvendindamos diskrecines galias viešojo administravimo institucijos turi nepiktnaudžiauti joms suteiktais įgaliojimais, laikytis objektyvumo ir nešališkumo, lygybės prieš įstatymą ir proporcingumo principų. Diskrecija turi būti pagrindžiama objektyviais faktais bei bendraisiais teisės principais – įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, nustatytais Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje. Nagrinėjamu atveju teismas konstatavo, kad kvalifikacijos komisijos sprendimai nepratęsti teismo eksperto kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo privalo būti motyvuoti ir pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, t. y. sprendime turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo kvalifikacijos komisija remiasi priimdama administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Sprendimas turi atitikti VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintas taisykles, kurios keliamos individualaus administracinio akto turiniui. Taigi tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti. Be to, su individualaus administracinio akto faktiniu pagrįstumu sietinas ir viešojo administravimo procedūrų tinkamo atlikimo reikalavimas, įskaitant administracines procedūras pagal VAĮ III skirsnio nuostatas, ypač susijusias su asmens išklausymu, jo nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų ištyrimu ir vertinimu. Kaip jau minėta, nei Komisijos sprendime, nei LTEC vadovės sprendime nėra detalizuoti faktai ir teisės aktų normos, kuriais remiantis buvo nustatyta, kad pareiškėjas atlieka netinkamos kokybės ekspertizes ir dėl to jam negali būti pratęstas teismo eksperto kvalifikacijos pažymėjimo galiojimas. Be to, Komisijos sprendime ir LTEC vadovės sprendime nėra išanalizuotos ir įvertintos pareiškėjo nurodytos aplinkybės tiek Komisijai, tiek LTEC vadovei, tačiau įvertinus bylos medžiagą, bylos šalių šioje byloje išsakytus argumentus dėl Komisijos sprendimo bei LTEC vadovės sprendimo pagrįstumo / nepagrįstumo, darytina išvada, kad Komisijos sprendimą ir LTEC vadovės sprendimą pagrindžiantys motyvai yra išdėstyti Komisijos narės L. L. 2013 m. spalio 11 d. recenzijoje. Be to, šioje byloje priimtoje LVAT 2015 m. balandžio 28 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A-1714-662/2015) nurodyta, kad ginčo dalykas yra Recenzentės 2013 m. spalio 11 d. recenzija ir joje pateiktos pastabos dėl atliekant eismo įvykių ekspertizes taikytų tyrimo būdų (metodų), o atsižvelgiant į Recenzentės recenzijoje nurodytus argumentus, konstatuota, kad nagrinėjamu atveju turi būti ištirta, ar iš tikrųjų pareiškėjas, atlikdamas eismo įvykių ekspertizes, naudojo metodologiškai klaidingus būdus, ar ekspertiniu požiūriu netinkamai formulavo išvadas, ar peržengė / viršijo eksperto kompetenciją. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs Recenzentės 2013 m. spalio 11 d. recenzijoje nurodytus motyvus, dėl kurių pareiškėjo dalis atliktų ekspertizių pripažintos netinkamos kokybės, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, iš jų ir byloje paskirtos ekspertizės akte (2014 m. spalio 17 d. ekspertizės aktas Nr. NPS-1-14) nurodytas ekspertų išvadas, nustatė, kad minėtoje recenzijoje nurodyti pareiškėjo atliktų ekspertizių aktų ir surašytų specialisto išvadų baudžiamosiose ir civilinėse bylose trūkumai yra pagrįsti ir jie patvirtina, kad pareiškėjas atlieka nekokybiškas ekspertizes. Pirmosios instancijos teismas nepripažino pagrįstomis byloje paskirtos teismo ekspertizės ekspertų išvadų, nurodytų 2014 m. spalio 17 d. ekspertizės akte Nr. NPS-1-14.

32Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pripažinti pagrįstais jo skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į apeliacinį skundą, kuriais remiantis prašoma palikti galioti sprendimą, bei vertindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Teismo ekspertizės įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d.) 3 straipsnio 4 dalį, teismo ekspertizė – proceso veiksmas, kuriuo teismas ar teisėjas skiria teismo ekspertui atlikti ekspertizę ir atsakyti į specialių žinių reikalaujančius klausimus, o teismo ekspertas atlieka jam pavestus tyrimus ir jų rezultatus fiksuoja ekspertizės akte. Teismo ekspertizės įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad privačių teismo ekspertų, atliekančių teismo ekspertizę teismo ar teisėjo pavedimu, veiklą reglamentuoja proceso įstatymai ir šio įstatymo nuostatos, nustatančios teismo ekspertų veiklą. Atkreiptinas dėmesys, kad sutartiniais pagrindais proceso šalis gali kviestis privatų teismo ekspertą konsultantu ir šiuo pagrindu atliktų tyrimų rezultatai, užfiksuoti rašytiniame dokumente, neturi teismo ekspertizės akto statuso (Teismo ekspertizės įstatymo 18 str. 2 d.). Teismo ekspertizės įstatyme nėra nurodyta šių konsultacijų įforminimo tvarka bei nėra nuostatų dėl šių konsultacijų turinio, tokie duomenys nebuvo pateikti ir apeliacinės instancijos teismui. Baudžiamosiose bylose dokumentai, surašyti privačių ekspertų vadovaujantis Teismo ekspertizės įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, vadinami konsultacine išvada, t. y. proceso dalyvio prašymu atliktas tyrimas nėra tyrimas BPK 205 straipsnio prasme, o surašytas dokumentas pagal BPK 88 straipsnį nėra nei ekspertizės aktas, nei pagal BPK 90 straipsnį specialisto išvada (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 28 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-156/2006). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 30 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-575/2014 nurodė, kad ekspertizės aktais bei specialisto išvadomis baudžiamojoje byloje pripažįstami tik tokie specialių žinių turinčių asmenų surašyti aktai (išvados), kai specialių žinių reikalaujantys tyrimai buvo atlikti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo (ekspertizės aktas baudžiamajame procese gali būti surašytas tik tuo atveju, jei BPK nustatyta tvarka buvo priimta ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartis dėl ekspertizės skyrimo) pavedimu. Priimant teismo baigiamuosius aktus baudžiamosiose bylose gali būti remiamasi ir suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių iniciatyva gautomis specialių žinių turinčių asmenų pateiktomis išvadomis. Konsultacinę išvadą suinteresuoto bylos baigtimi proceso dalyvio užsakymu (prašymu) pateikę asmenys baudžiamojoje byloje negali tapti oficialiais ekspertais ar specialistais. Teismų praktikoje taip pat nurodoma, kad konsultacinė išvada prie bylos pridedama proceso dalyvių prašymu ir teisme tiriama kaip ir kiti dokumentai. Jeigu konsultacinė išvada prieštarauja byloje esančiai specialisto išvadai ar ekspertizės aktui, prieštaravimams pašalinti į teismo posėdį kviečiamas specialisto išvadą ar ekspertizės aktą pateikęs ekspertas. Jeigu specialisto ar eksperto apklausos teisme metu pasitvirtina ar atsiranda abejonių specialisto išvados ar ekspertizės akto išsamumu ar pagrįstumu, BPK 286 straipsnio nustatyta tvarka skiriama ekspertizė. Nešališko eksperto (specialisto) atliktam tyrimui ir vieną iš proceso šalių konsultavusio specialių žinių turinčio asmens tyrimui teismų praktikoje suteikiama nevienoda teisinė reikšmė, todėl BPK 286 straipsnio nustatyta tvarka ekspertizė skiriama ne visais atvejais, kai yra prieštaravimų tarp specialisto išvados ir proceso šaliai pateiktos konsultacinės išvados, o tik tada, kai specialisto ar eksperto (o ne konsultacinę išvadą pateikusio asmens) apklausos teisme metu pasitvirtina ar atsiranda abejonių specialisto išvados ar ekspertizės akto išsamumu ar pagrįstumu (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. K-165/2013). Pažymėtina, kad atsakovo nurodytose bylose pareiškėjo konsultacinės išvados nepripažintos pagrįstomis, įvertinus byloje surinktus įrodymus, šių įrodymų visumą, t. y. ir įrodymus, kurių, rašydamas išvadą, pareiškėjas nevertino ir neturėjo galimybės įvertinti. LAT, aiškindamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 212–214, 216, 217 straipsnius, yra nurodęs, kad eksperto išvada kaip įrodymas civiliniame procese yra tik dėl civilinėje byloje teismo ar teisėjo nutartimi paskirto tyrimo gauta išvada, kurią pateikia teismo paskirtas ekspertu asmuo, pritaikęs specialias žinias, o kai ekspertizė atliekama asmenų, kurie teismo nepaskirti byloje ekspertais, jų surašyta išvada nelaikoma įrodinėjimo priemone – eksperto išvada (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2005; 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2010). Toks dokumentas, jame esant žinių apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, priskirtinas kitai įrodinėjimo priemonių rūšiai, nurodytai procesinio įstatymo, t. y. rašytiniam įrodymui (CPK 197 str.) (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2008). Ekspertizės akte esantys duomenys, atsižvelgiant į jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio ir gavimo aplinkybių, paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis (LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2010). Iš recenzijos matyti, kad specialisto išvada MV 2010-10 yra surašyta advokato prašymu, specialisto išvada MV 2010-32 yra surašyta uždarosios akcinės bendrovės „ERGO“ prašymu, specialisto išvada MV 2013-28 yra surašyta advokato prašymu, specialisto išvada MV 2013-48 yra surašyta advokato padėjėjo prašymu, o tai reiškia, kad pareiškėjo tyrimai atlikti ir išvados surašytos gavus vienos iš šalių duomenis (įrodymus) ir tos šalies prašymu, o ne vykdant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo (teisėjo) pavedimus tam, kad būtų ištirtos ir nustatytos konkrečios bylos aplinkybės, kurioms nustatyti reikalingos specialios žinios. Atsakovo nurodytose bylose pareiškėjo konsultacinės išvados nepripažintos pagrįstomis, įvertinus byloje surinktus įrodymus, šių įrodymų visumą, t. y. ir įrodymus, kurių rašydamas išvadą, pareiškėjas nevertino ir neturėjo galimybės įvertinti. Atsižvelgdamas į šioje byloje pateiktus įrodymus, teismas priėjo išvadą, kad minėtos pareiškėjo surašytos išvados, pavadintos specialisto išvadomis, konkrečiose bylose nebuvo vertinamos kaip specialisto išvados ar ekspertizės aktai, jos surašytos gavus vienos iš šalių duomenis, todėl nagrinėjamu atveju jos nevertintinos, kaip ekspertizės aktai (specialisto išvados), kuriems yra taikomos Teismo ekspertizės įstatymo ir proceso teisės nuostatos, nustatančios reikalavimus teismo ekspertizei atlikti. Atsakovas nenurodė teisės aktų nuostatų, nustatančių reikalavimus konsultacinei išvadai, o kaip jau buvo minėta, pareiškėjui nepratęstas eismo įvykių teismo eksperto kvalifikacijos galiojimas tuo pagrindu, kad jo atliekamos eismo įvykių ekspertizės yra netinkamos kokybės (Teismo ekspertizės įstatymo 6 str. 8 d. 1 p.). Pagal bylos duomenis recenzijoje buvo įvertinti ekspertizių aktai MV 2009-18, MV 2010-22, MV 2011-25, MV 2013-54, MV 2012-85, kuriuose nustatyti trūkumai, o atsižvelgiant į recenzijoje nurodytas išvadas, matyti, kad Komisija pripažino, jog šios ekspertizės buvo netinkamos kokybės.

33Teisėjų kolegija, nagrinėdama aplinkybes, susijusias su pareiškėjo atliktomis teismo ekspertizėmis, atkreipė dėmesį, kad Teismo ekspertizės įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d.) nuostatose nebuvo nurodyti konkretūs kriterijai, pagal kuriuos turi būti nustatyta, ar privataus teismo eksperto atliekamos ekspertizės yra tinkamos kokybės / netinkamos kokybės. Teismo ekspertizės įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismo ekspertas atlieka jam pavestą užduotį remdamasis tik savo srities specialiomis žiniomis, išvados negali peržengti jo srities specialių žinių ribų, o išvados, išeinančios už eksperto specialių žinių ribų, negali turėti įrodomosios reikšmės. Teismo ekspertizės įstatymo 24 straipsnis nustato teismo ekspertizės rezultatų įforminimą, t. y. teismo ekspertizės akto surašymą. Teismo ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nurodoma: ekspertui ištirti pateikti objektai, jų būklė ir jų apžiūros rezultatai; atlikti tyrimai, jų metu naudoti metodai ir priemonės; gauti rezultatai ir motyvuotas jų įvertinimas (Teismo ekspertizės įstatymo 24 str. 3 d.). Teismo ekspertizės akto išvadose suformuluojami motyvuoti atsakymai į visus pateiktus klausimus (Teismo ekspertizės įstatymo 24 str. 4 d.). Teismo ekspertizės įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d.) 12 straipsnio 1–3 punktuose buvo nurodyta, kad teismo ekspertas pagal kompetenciją privalo atlikti teismo ekspertizes; atsisakyti spręsti ne jo kompetencijos klausimus ir atlikti specialių žinių nereikalaujančias užduotis; garantuoti išsamų ir nešališką visų pateiktų duomenų ištyrimą. Teismo ekspertizės įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d.) 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad procesines teismo eksperto teises nustato proceso įstatymai. Teismo ekspertas turi teisę pasirinkti atliekamų tyrimų būdus (Teismo ekspertizės įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d.) 11 str. 2 d. 1 p.). Pažymėtina, kad 2013 m. gruodžio 19 d. įstatymu Nr. XII-698, kuris įsigaliojo 2013 m. gruodžio 30 d., Teismo ekspertizės įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1 punkte buvo įtvirtinta, jog teismo ekspertas privalo teismo ekspertizes ir kitus ekspertinius tyrimus atlikti pagal kompetenciją, moksliškai patvirtintais, visuotinai pripažintais ir patikimais ar akredituotais tyrimo metodais. Teismų praktikoje nurodyta, kad pagal Teismo ekspertizės įstatymą teismo ekspertų veikla turi būti grindžiama nepriklausomumo, profesionalumo, profesinių sprendimų skaidrumo, sąžiningumo, nešališkumo, pagarbos teisės aktams ir asmenų teisėms, konfidencialumo, teisingumo ir tyrimo išsamumo principais (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-548/2014). Vertinant ekspertizės aktą ar specialisto išvadą, turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas, bet ir kai kurios kitos aplinkybės, būtent: ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos išsamumas, pakankamumas ir kokybiškumas; ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumas; ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas; taikytų metodų mokslinis pagrįstumas ir tinkamumas; ar ekspertas ar specialistas neviršijo savo specialių žinių ribų ir ar nesprendė klausimų, kurie viršija jo kompetencijos ribas, ir pan. (pvz., LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-2/2005). Pagal CPK nuostatas, eksperto išvada yra viena iš įrodinėjimo priemonių (CPK 177 str. 2 d.), todėl tinkamu įrodymu eksperto išvada gali būti laikoma tik tada, kai ji yra gauta civilinio proceso nustatyta tvarka, t. y. paskirta ir atlikta laikantis įstatymo nustatytos procedūros, todėl skiriant ekspertizę svarbu ne tik nuspręsti, ar nustatant bylai reikšmingas aplinkybes tam tikram klausimui išaiškinti reikia specialių žinių, tinkamai suformuluoti klausimus ekspertui, bet ir parinkti tokį ekspertą, kurio nešališkumas ir kompetencija pateikti išvadą nekeltų abejonių. Taip užtikrinamas eksperto išvados objektyvumas, išsamumas ir patikimumas (pvz., LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2010).

34Apibendrinęs pirmiau nurodytas nuostatas, teismas padarė išvadą, kad tam, jog būtų nustatyta, ar atliktos ekspertizės pagal ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo (teisėjo) pavedimus yra tinkamos / netinkamos kokybės, turi būti išanalizuota ir įvertinta, ar ekspertas profesionaliai atliko ekspertinius tyrimus tik pagal kompetenciją, žinodamas teisės aktus, reglamentuojančius ekspertinių tyrimų atlikimą, naudojo moksliškai patvirtintus, visuotinai pripažintus ir patikimus ar akredituotus tyrimo metodus; savo pareigas atliko laiku, efektyviai, atidžiai, laikydamasis teisės aktų reikalavimų, profesionalumo, patikimumo, skaidrumo, sąžiningumo, nešališkumo, tyrimo išsamumo ir kt. principų.

35Taigi šioje byloje teisiškai reikšminga aplinkybė, ar atsakovas pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad pareiškėjo atliktos minėtos ekspertizės (ekspertizių aktai MV 2009-18, MV 2010-22, MV 2011-25, MV 2012-13, MV 2013-54, MV 2012-85) yra netinkamos kokybės, ir ar tai pagrindė patikimais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas iš esmės vertino tik aplinkybes, ar pareiškėjo atliktuose tyrimuose pagrįstai ir tinkamai buvo taikomi moksliniai metodai, savo išvadas grindė išimtinai L. L. recenzijoje nurodytomis aplinkybėmis, kurias perrašė į sprendimą, Komisijos posėdžio garso įrašu. Šiuo klausimu šalių pozicijos skiriasi, nes pareiškėjas teigia, kad jis, žinodamas faktines konkrečių bylų aplinkybes, taikė tinkamus ir moksliškai pagrįstus tyrimo metodus ir tai patvirtino byloje teismo paskirtą ekspertizę atlikę ekspertai. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad teismo ekspertizę atlikusių ekspertų išvados nepaneigė L. L. recenzijos bei Komisijos ekspertų pastabų.

36Nagrinėjant bylos šalių pozicijas dėl pareiškėjo taikytų metodų, pažymėta, kad nei recenzijoje, nei Komisijos sprendime, darant išvadas apie pareiškėjo atliktų ekspertizių nekokybiškumą ir vertinant pareiškėjo atliktas teismo ekspertizes, visiškai nėra nurodyti moksliškai patvirtinti, visuotinai pripažinti ar akredituoti tyrimo metodai, kuriuos privalėjo taikyti pareiškėjas, atlikdamas minėtas teismo ekspertizes, tačiau jų netaikė arba taikė netinkamai, išskyrus dėl išvados MV 2010-32 (nurodytas šaltinis Dr. M. ir paaiškinta, kad atsižvelgiant į šį šaltinį ir nuotraukas neteisingai apskaičiuotas greitis). Atsakovas byloje nurodė jo naudojamą metodiką, nagrinėjant transporto priemonės vairuotojo galimybę išvengti susidūrimo su kliūtimi, ir atliekamus skaičiavimus (kita judančia transporto priemone ar pėsčiojo partrenkimu) laiku stabdant, pateikė literatūros ištraukas apie LTEC naudojamą metodiką. Iš atsakovo argumentų matyti, kad sprendžiant, ar automobilio vairuotojas turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo su kliūtimi laiku stabdydamas, LTEC ir pareiškėjas naudoja skirtingas metodikas (LTEC metodika pasižymi tuo, kad lyginami atstumai, pareiškėjo taikoma metodika – lyginami laikai). Šioje byloje paskirtą ekspertizę atliko trys teismo ekspertai, t. y. S. N., R. P., E. S., dėl kurių netinkamos kompetencijos ir / ar šališkumo apeliacinės instancijos teismui nėra pateikta jokių įrodymų. Minėti ekspertai davė išvadą, kad išanalizavus pareiškėjo atliktus tyrimus, nėra pagrindo teigti, jog buvo panaudoti moksliškai nepagrįsti ir metodologiškai netinkami tyrimo metodai; nenustatyta, jog pareiškėjo atliktuose tyrimuose yra panaudotų netinkamų / nepagrįstų techninių parametrų; jog specialiojoje literatūroje yra pateikiamos metodikos skaičiuoti techninę galimybę išvengti eismo įvykio ir pagal laiką, ir pagal atstumą, o konkreti metodika skaičiuoti techninę galimybę išvengti eismo įvykio pasirenkama atsižvelgiant į konkretaus eismo įvykio pobūdį ir specifiką. Šios išvados buvo duotos, atlikus pareiškėjo atliktų tyrimų bei atitinkamų pastabų recenzijoje analizę, ekspertai susipažino su šioje byloje esančiais pareiškėjo atliktais tyrimais, t. y. būtent su tais ekspertizės aktais (specialisto išvadomis), kurie ir buvo įvertinti recenzijoje.

37Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi Komisijos sprendimo motyvus, recenzijoje nurodytus argumentus dėl pareiškėjo atliktų ekspertizių trūkumų, kurie sudarė pagrindą Komisijai pripažinti, kad ekspertizės yra netinkamos kokybės, 2014 m. spalio 17 d. ekspertizės akte Nr. NPS-1-14 pateiktas ekspertų išvadas bei jų pagrindimą, bylos šalių išsakytus argumentus ir pateiktus įrodymus, priėjo prie išvados, jog šioje byloje negali būti nustatyta, kad Komisijos sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, t. y. jog recenzijoje nurodyti pareiškėjo atliktų ekspertizių trūkumai sudaro neabejotiną pagrindą pripažinti, kad pareiškėjas atliko netinkamos kokybės ekspertizes. Nagrinėjamu atveju atsakovas įtikinamai nepagrindė Komisijos sprendimo motyvų, dėl kurių buvo pripažinta, kad pareiškėjas atliko netinkamos kokybės ekspertizes. Atsakovo argumentus, kad pareiškėjas, atlikdamas teismo ekspertizes, taikė moksliškai nepagrįstus ir metodologiškai netinkamus tyrimo metodus, paneigia teismo ekspertų išvados, o vien tai, kad pareiškėjas taikė kitus metodus, atlikdamas tyrimus, nei savo praktikoje taiko LTEC ekspertai, nesudaro pagrindo preziumuoti, jog pareiškėjo atliktos ekspertizės yra netinkamos kokybės. Kaip jau minėta, Teismo ekspertizės įstatyme įtvirtinta, kad teismo ekspertas turi teisę pasirinkti atliekamų tyrimų būdus. Pirmosios instancijos teismas, nesutikdamas su teismo ekspertų išvadomis dėl pareiškėjo taikytų tyrimo metodų, nenustatė ir nenurodė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti konstatuota, kad pareiškėjas taikė moksliškai nepagrįstus metodus ir nagrinėtose situacijose yra draudžiama taikyti pareiškėjo nurodytus metodus bei šioje byloje paskirtų ekspertų išvadose nurodytus metodus. Teismo ekspertizę atlikę ekspertai 2014 m. spalio 17 d. ekspertizės akte dėl ekspertizės akto MV 2013-54 nurodė, jog techninė galimybė išvengti susidūrimo su nejudančia kliūtimi, esančia transporto priemonės judėjimo koridoriuje, visada nustatoma pagal atstumą, tačiau techninė galimybė išvengti susidūrimo su judančia kliūtimi gali būti (priklausomai nuo konkrečios situacijos) nustatoma pagal laiką ir / arba pagal atstumą. Ekspertai nurodė, kad galima teigti, jog tiriant techninę galimybę išvengti užvažiavimo ant judančios kliūties, taikomos dvi metodologijos: techninės galimybės išvengti užvažiavimo ant kliūties nustatymas pagal atstumą; techninės galimybės išvengti užvažiavimo ant kliūties nustatymas pagal laiką. Ekspertas, atsižvelgęs į konkretaus eismo įvykio aplinkybes, turi pasirinkti, koks iš minėtų būdų yra priimtinas konkrečiu atveju. Ekspertizės akte MV 2013-54 nustatant techninę galimybę, kokiu būdu išvengti partrenkti pėsčiąjį, jo judėjimo laikas sudarant kliūtį automobilio vairuotojai (1,8/2,1 s) yra artimas laikui, kurį automobilis juda dar nepradėjęs efektyviai stabdyti (1,7 s). Ekspertai nurodė, kad tiriamuoju atveju nepadaryta principinė klaida, teikiant išvadą, ar automobilio vairuotoja turėjo techninę galimybę nepartrenkti pėsčiojo, nes tiriant techninę galimybę automobilio vairuotojai pagal atstumą išvengti pėsčiojo partrenkimo gaunamas analogiškas rezultatas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ekspertizės aktas MV 2013-54 surašytas dėl to, jog atliekant teismo paskirtą kompleksinę komisijinę eismo įvykio – medicininę ekspertizę išsiskyrė pareiškėjo ir LTEC eksperto V. V. nuomonės atskirais klausimais, t. y. ekspertizę buvo pavesta atlikti ne vienam pareiškėjui. Atsakovas neginčija, jog skaičiavimo pagal laiką metodas yra galimas, tačiau, atsakovo teigimu, šis metodas turi griežtas pritaikymo ribas ir taikomas retai, kadangi tik atliekant skaičiavimą pagal atstumą, jis visuomet duoda korektišką rezultatą. Atsakovas, teigdamas, jog pareiškėjas taikė netinkamą metodiką, apeliacinės instancijos teismui kaip pavyzdį nurodo kitą pareiškėjo išvadą (2012 m. gegužės 21 d. specialisto išvadą MV 2012-34), kurią Vilniaus apygardos teismas įvertino kaip prieštaraujančią byloje surinktiems įrodymams, ir nurodė, kad ji negali būti vertinama kaip įrodymas, tačiau Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-62-211-2013 nėra nurodyta, jog pareiškėjas taikė netinkamą metodą (metodologiją), o pozicija dėl pareiškėjo išvados nepagrįstumo suformuota įvertinus visų įrodymų visumą. 2014 m. spalio 17 d. ekspertizės akte Nr. NPS-1-14 dėl pareiškėjo ekspertizės akto MV 2010-22 nurodyta, kad realių eksperimentų rezultatai leidžia teigti, jog susidūrimo metu ir / arba iš karto po susidūrimo transporto priemonių ratai dėl transporto priemones veikiančių inercijos jėgų gali prarasti kontaktą su atraminiu paviršiumi. Metodas, kai atraminio paviršiaus reakcijos į transporto priemonės ratus dirbtinai sumažinamos / padidinamos atitinkamai keičiant sukibimo koeficiento reikšmę, aprašytas specialiojoje literatūroje (pvz., Wach W. Simulation of Vehicle Accidents Using PC-Crash. Institute of Forensic Research Publishers. Krakow, 2011. 616 p.). Tačiau atliekant ekspertinius eismo įvykių tyrimus dažniausiai tiksliai nežinoma, kokiam atstumui esant ratai praranda (iš dalies praranda) kontaktą su atraminiu paviršiumi, todėl paprastai skaičiavimuose, pavyzdžiui, skaičiuojant transporto priemonių važiavimo greičius, priimamos vidutinės sukibimo koeficiento reikšmės visam ruožui su tam tikra danga. Modeliuojant su kompiuterine programa automobilių judėjimą, ratų kontakto praradimą nustatyti kartais būna sudėtinga. Jei yra objektyvių duomenų, nurodančių, kad ratai buvo praradę kontaktą su atraminiu paviršiumi tam tikrame plote, modeliuojant automobilių judėjimą priimtina dirbtinai sumažinti sukibimo koeficiento reikšmę šiame plote. Pažymėtina, kad ekspertizės akte MV 2010-22 pareiškėjas yra nurodęs, dėl kokių priežasčių buvo priimtas lokalus sukibimo koeficientas 0,25, t. y. nurodyta, kad iš karto po susidūrimo automobiliai galėjo bent iš dalies nekontaktuoti ratais su kelio paviršiumi, todėl modeliuojant šiame plote – arti susidūrimo vietos, priimama mažesnė nei kitam kelio važiuojamosios dalies paviršiui taikoma sukibimo koeficiento reikšmė. Byloje nepateikti duomenys, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad pareiškėjas akivaizdžiai neteisingai taikė moksliškai patvirtintus, visuotinai pripažintus ir patikimus ar akredituotus tyrimo metodus, nustatydamas ratų sukibimo koeficientą, o teismo paskirti ekspertai šioje byloje davė neteisingą išvadą. Be to, teismas pažymėjo, kad teismo ekspertai šioje byloje davė išvadas ir dėl pareiškėjo konsultacinių išvadų, nurodydami, jog pareiškėjas taikė moksliškai pagrįstus metodus. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad yra akredituotos metodikos ir / ar visuotinai žinomos metodikos, kurių privalo laikytis ekspertas, nustatydamas automobilio priekinės dalies pažemėjimą efektyvaus stabdymo metu; kad motociklo lėtėjimo didėjimo reikšmė visada turi būti nustatoma tik taip, kaip nurodo atsakovas (t3 = 0,2 s); kt. Pirmosios instancijos teismas, apsiribodamas tuo, kad 2014 m. spalio 17 d. ekspertizės akto Nr. NPS-1-14 dėstomojoje dalyje nėra išskiriamos, vertinamos ir paneigiamos recenzijos pastabos dėl pareiškėjo ekspertizės aktų MV 2009-18, MV 2012-13, konstatavo, jog recenzijoje pateiktos pastabos dėl šių aktų ir išvadų yra nenuneigtos, tačiau nenagrinėjo aplinkybių, susijusių su šiomis ekspertizėmis, pareiškėjo argumentų ir kt. Teismas pažymėjo, kad ekspertizės akto MV 2012-13 Komisija nenagrinėjo. Recenzijoje dėl ekspertizės akto MV 2009-18 konstatuota, kad ekspertizės akte iškeliamos dvi versijos, tačiau be jokio pagrindimo „ekspertiniu vertinimu“ kaip labiau tikėtina pasirenkama antroji, nors tam nebuvo jokių objektyvių priežasčių, objektyvūs duomenys (jie nurodomi taikant formules) akivaizdžiai prieštarauja eksperto pasirinktai versijai. Iš ekspertizės akto MV 2009-18 matyti, kad šis aktas yra surašytas dėl to, jog dėl eismo įvykio mechanizmo bei eismo įvykyje dalyvavusių vairuotojų veiksmų priežastinio ryšio su šio eismo įvykio kilimu išsiskyrė pareiškėjo nuomonė su LTEC eksperto V. M. (M.) nuomone, todėl buvo surašyti atskiri eismo įvykio ekspertizės aktai. Dėl ekspertizės akto MV 2012-13 recenzijoje nurodoma, kad naudojama ekspertui nepriimtina išvados formulavimo forma „visiškai tikėtina, kad mažesnis nei leistina padangų protektoriaus rašto gylis turėjo tiesioginės įtakos 2010-08-28 eismo įvykio kilimui ir galėjo būti pagrindine šio eismo įvykio kilimo priežastimi“, taip pat nurodomos tiriamojoje dalyje nustatytos aplinkybės. Pareiškėjas yra nurodęs, kad minėta išvada pasakyta, jog mažesnis nei leistina padangų protektoriaus rašto gylis galėjo būti eismo įvykio priežastimi, tačiau atsakovas nėra išnagrinėjęs šių argumentų, pirmosios instancijos teismas taip pat nenagrinėjo pareiškėjo nurodomų argumentų. Recenzijoje pažymėta, kad ekspertizės akte MV 2012-85 nurodyta, jog sprendžiami klausimai dėl galimo remonto darbų taikymo sugadinimams pašalinti, o tokie teiginiai neįeina į eismo įvykio ar transporto trasologijos eksperto kompetencijos ribas, tačiau nenustatyta, kad pareiškėjas netinkamai atliko ekspertizę dėl eismo įvykio. Be to, ekspertizės akte MV 2012-85 pareiškėjas nėra nurodęs išvadų dėl galimo remonto darbų taikymo sugadinimams pašalinti. Recenzijoje nurodyta, kad ekspertizės akte MV 2011-25 sumodeliuotas automobilio „Peugeot“ greitis susidūrimo su automobiliu „Opel“ metu 40 km/h, o toliau formuluojama nepriimtina išvados forma: „greitis galėjo būti 43 km/h“ (o ne „tikėtina buvo ...“, „buvo ne mažesnis ...“). Įvertinus minėtą nuorodą ekspertizės akte MV 2012-85, išvadų formulavimą ekspertizės akte MV 2011-25, padaryta išvada, kad šie trūkumai nėra esminiai ir nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ekspertizės yra netinkamos kokybės.

38Teismas, apibendrinęs nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatavo, kad Komisijos 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo dalis, kuria pareiškėjui nepratęsta teismo eksperto kvalifikacija eismo įvykių tyrimo srityje, ir LTEC 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas Nr. S-1183 negali būti pripažinti pagrįstais ir teisėtais, nes šiuose administraciniuose aktuose nurodytos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjo atliktos ekspertizės pripažintos netinkamos kokybės, nepagrįstos faktais bei teisės aktų normomis, todėl pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo atsisakė tenkinti pareiškėjo skundą. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkintas.

39IV.

40Atsakovas Lietuvos teismo ekspertizės centras 2016 m. balandžio 25 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2590-520/2016, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10, 12 punktais. Prašymas grindžiamas šiais argumentais:

411. Atsakovo nuomone, šioje administracinėje byloje egzistuoja ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytas pagrindas proceso atnaujinimui – procesas atnaujintinas šiuo pagrindu, esant materialinės teisės normų pažeidimui, kuris yra akivaizdus, t. y. dėl normų pažeidimo nėra jokių abejonių, be to, proceso atnaujinimas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą būtinas, nes teisės normų pažeidimas yra esminis, t. y. toks, kuris turėjo įtakos priimant neteisėtą procesinį sprendimą. Procesas atnaujintinas ir pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, nes dėl akivaizdžiai skirtingo teisės normų aiškinimo, lyginant su kita LVAT praktika, buvo neteisingai išspręsta byla – yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos.

422. Šioje byloje iš esmės kilęs ginčas dėl TEĮ nuostatų taikymo. TEĮ 6 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog teismo eksperto kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo terminas nepratęsiamas: 1) kai kvalifikacinė komisija nustato, kad teismo eksperto atliekamos ekspertizės yra netinkamos kokybės; 2) kai nėra išnykusios ar pašalintos šio straipsnio 10 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytos priežastys, dėl kurių teismo eksperto kvalifikacijos pažymėjimo galiojimas buvo sustabdytas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 1R-302 patvirtinto Teismo eksperto kvalifikacijos suteikimo ir teismo eksperto kvalifikacijos pažymėjimo išdavimo tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. gruodžio 6 d. iki 2014 m. kovo 8 d.) 37 punktas nustato, kad sprendimą dėl teismo eksperto kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo termino pratęsimo priima kvalifikacinė komisija Teismo ekspertizės įstatymo nustatytais terminais. Kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo terminas nepratęsiamas, sustabdomas kvalifikacijos pažymėjimo galiojimas ar panaikinamas jo galiojimo sustabdymas, kvalifikacijos pažymėjimas pripažįstamas negaliojančiu kvalifikacinės komisijos sprendimu TEĮ nustatytais atvejais (Aprašo 38 p.). Kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo termino pratęsimo, kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo sustabdymo ar jo galiojimo sustabdymo panaikinimo, kvalifikacijos pažymėjimo pripažinimo negaliojančiu tvarką nustato teismo ekspertizės įstaigos vadovas kvalifikacijos suteikimo nuostatuose (Aprašo 39 p.).

433. Bylą nagrinėjęs LVAT iš esmės neteisingai pritaikė TEĮ bei Aprašo nuostatas, kas lėmė neteisėto ir neteisingo LVAT sprendimo priėmimą. Vadovaujantis cituojamais teisės aktais, toks sprendimas privalo būti išsamiai motyvuotas, t. y. nurodytas atsisakymo pratęsti pagrindas ir šį pagrindą patvirtinantys argumentai. Su tuo sutiko ir bylą nagrinėjęs LVAT. LVAT savo priimtame sprendime pripažino, kad atsisakymo pratęsti pareiškėjo teismo eksperto kvalifikaciją motyvai nurodyti Komisijos recenzentės 2013 m. spalio 11 d. recenzijoje. Nurodyti argumentai leidžia daryti išvadą, kad teismas, priimdamas sprendimą tokį Komisijos sprendimą pripažinti negaliojančiu, privalo įvertinti Komisijos nurodytus argumentus ir pripažinti šiuos argumentus nepagrįstais/nepakankamais, nesudarančiais TEĮ 6 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų atsisakyti pratęsti teismo eksperto kvalifikacijos galiojimą. Iš LVAT priimto sprendimo turinio akivaizdžiai matyti, kad teismas, nagrinėdamas Komisijos sprendimo motyvus, netinkamai pritaikė TEĮ nuostatas, dėl ko nepagrįstai pripažino, jog neegzistavo pagrindas atsisakyti pratęsti pareiškėjo teismo eksperto kvalifikacijos galiojimą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas savo priimtame sprendime išsamiai įvertino ir pasisakė dėl visų Komisijos sprendimo motyvų.

444. Nors LVAT šioje administracinėje byloje pabrėžė, kad bylos ginčo dalykas yra Recenzentės 2013 m. spalio 11 d. recenzija ir joje pateiktos pastabos dėl pareiškėjo atliktų teismo ekspertizių bei ekspertinių išvadų, tačiau apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas TEĮ reikalavimus, padarė išvadą, jog dalis recenzijoje analizuotų pareiškėjo atliktų ekspertinių tyrimų trūkumai apskritai negali sudaryti pagrindo atsisakyti pratęsti teismo eksperto kvalifikaciją, todėl nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka LVAT analizavo tik dalį recenzijoje aptartų pareiškėjo parengtų teismo ekspertizės aktų, tačiau visiškai neanalizavo ir nevertino recenzijoje nurodytų specialisto išvadų.

455. LVAT sprendime nurodė, jog: ,,Atsižvelgiant į šioje byloje pateiktus įrodymus darytina išvada, kad minėtos pareiškėjo surašytos išvados, pavadintos specialisto išvadomis, konkrečiose bylose nebuvo vertinamos kaip specialisto išvados ar ekspertizės aktai, jos surašytos gavus vienos iš šalių duomenis, todėl nagrinėjamu atveju jos nevertintinos, kaip ekspertizės aktai (specialisto išvados), kuriems yra taikomos Teismo ekspertizės įstatymo ir proceso teisės nuostatos, nustatančios reikalavimus teismo ekspertizei atlikti. Atsakovas nenurodė teisės aktų nuostatų, nustatančių reikalavimus konsultacinei išvadai, o kaip jau buvo minėta, pareiškėjui nepratęstas eismo įvykių teismo eksperto kvalifikacijos galiojimas tuo pagrindu, kad jo atliekamos eismo įvykių ekspertizės yra netinkamos kokybės (Teismo ekspertizės įstatymo 6 str. 8 d. 1 p.)“. Atsakovo vertinimu, darydamas tokią išvadą LVAT grubiai pažeidė TEĮ reikalavimus, kas lėmė neteisėto ir neteisingo sprendimo priėmimą. Vadovaudamasis cituojama išvada, LVAT savo priimtame sprendime vertino tik pareiškėjo parengtus ekspertizės aktus MV 2009-18, MV 2010-22, MV 2011-25, MV 2013-54, MV 2012-85, tačiau visiškai nevertino ir nepasisakė dėl Recenzentės recenzijoje pateikiamos pareiškėjo rengtų aktų MV 2010-10, MV 2010-32, MV 2013-28, MV 2013-48. Vadovaujantis LVAT pateikta pozicija, tuo atveju, jei teismo ekspertu pripažintas asmuo, įrašytas į teismo ekspertų sąrašą, išvadą tam tikroje byloje ar ikiteisminiame tyrime rengia ne teismo ar prokuroro pavedimu, o privataus asmens užsakymu, eksperto veiksmams bei rengiamai išvadai nekeliami apskritai jokie turinio, kokybės bei metodologiniai reikalavimai. Laikantis teismo pozicijos, susiklostytų situacija, kuomet teismo ekspertų veikla ir rengiamos išvados nebūtų kontroliuojamos ir atitinkamas išvadas rengiantys asmenys galėtų rengti ir į atitinkamas bylas ar tyrimus teikti visiškai metodologiškai nepagrįstas išvadas. Tokia situacija neabejotinai lemtų tai, kad išvados bylose būtų palankios jas užsakiusiems asmenims, o ne būtų objektyviai teisingos. Atsakovo vertinimu, nepriklausomai nuo to, kokį procesinį statusą byloje ar ikiteisminiame tyrime turės teismo eksperto rengiamas ekspertizės aktas, tokiam aktui, kaip teismo eksperto veiklos rezultatui, yra keliami vienodi reikalavimai, numatyti inter alia TEĮ nuostatose. Tai, kad tam tikri teismo ekspertų parengti ekspertiniai tyrimai byloje turi kitą procesinį statusą, nereiškia, kad teismo ekspertas juos rengdamas gali taikyti ne aprobuotą ekspertinio tyrimo atlikimo metodologiją ar kad tokių tyrimo rengimo metu gali būti taikomi kitokie faktinių aplinkybių analizės būdai.

466. TEĮ 3 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 4 dalies, 12 straipsnio 2 dalies 1 punkto teisės normos vienareikšmiškai patvirtina, kad ekspertiniam tyrimams taikomi tokie patys reikalavimai, kaip ir teismo ekspertizės aktams. Iš to spręstina, kad Komisija turėjo teisę sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo kvalifikacijos pratęsimo analizuoti ne tik eksperto atliktas teismo ekspertizes, tačiau ir jo atliktus ekspertinius tyrimus ir, nustačius netinkamą jų kokybę, tuo pagrindu atsisakyti pratęsti teismo eksperto kvalifikacijos galiojimą. Nurodyti argumentai patvirtina, kad LVAT nepagrįstai susiaurino TEĮ nuostatų taikymo sritį bei Komisijos, vertinančios teismo eksperto prašymą pratęsti kvalifikacijos galiojimą, teises. Apeliacinės instancijos teismas šių ekspertinių tyrimų apskritai nevertino ir dėl jų nepasisakė, tokiu būdu grubiai pažeidė TEĮ nuostatas, taip pat ir byloje surinktų įrodymų vertinimą reglamentuojančias ABTĮ nuostatas.

477. Kaip yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, vienodos administracinių teismų praktikos formavimas ir užtikrinimas ypač reikšmingas atsižvelgiant į iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų kylančią maksimą, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Todėl nuo esamų precedentų galėtų būti nukrypstama ir nauji precedentai galėtų būti kuriami tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina, konstituciškai pagrindžiama ir pateisinama, ir tik deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojant (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas). Nagrinėjamu atveju, atsakovo vertinimu, teismų praktika aiškinant TEĮ nuostatas ginčijamu LVAT sprendimu yra formuojama klaidinga linkme, dėl ko TEĮ normų taikymas yra nepagrįstai susiaurinamas. LVAT sprendimu teismas formuoja praktiką, jog ekspertinių išvadų, kurios procese nėra pripažintos teismo ekspertizės aktu, rengimui bei įforminimui TEĮ nuostatos netaikytinos - „Teismo ekspertizės įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad privačių teismo ekspertų, atliekančių teismo ekspertizę teismo ar teisėjo pavedimu, veiklą reglamentuoja proceso įstatymai ir šio įstatymo nuostatos, nustatančios teismo ekspertų veiklą. Atkreiptinas dėmesys, kad sutartiniais pagrindais proceso šalis gali kviestis privatų teismo ekspertą konsultantu ir šiuo pagrindu atliktų tyrimų rezultatai, užfiksuoti rašytiniame dokumente, neturi teismo ekspertizės akto statuso (Teismo ekspertizės įstatymo 18 str. 2 d.). Teismo ekspertizės įstatyme nėra nurodyta šių konsultacijų įforminimo tvarka bei nėra nuostatų dėl šių konsultacijų turinio, tokie duomenys nebuvo pateikti ir apeliacinės instancijos teismui. <...> darytina išvada, kad minėtos pareiškėjo surašytos išvados, pavadintos specialisto išvadomis, konkrečiose bylose nebuvo vertinamos kaip specialisto išvados ar ekspertizės aktai, jos surašytos gavus vienos iš šalių duomenis, todėl nagrinėjamu atveju jos nevertintinos, kaip ekspertizės aktai (specialisto išvados), kuriems yra taikomos Teismo ekspertizės įstatymo ir proceso teisės nuostatos, nustatančios reikalavimus teismo ekspertizei atlikti. Atsakovas nenurodė teisės aktų nuostatų, nustatančių reikalavimus konsultacinei išvadai <...>“. Atsakovo vertinimu, toks aiškinimas yra netinkamas ir neteisingas, prieštarauja TEĮ reglamentavimui, todėl spręstina, kad ginčijamu sprendimu teismų praktika formuojama neteisinga linkme, kas lemtų tiek netinkamų procesinių sprendimų priėmimą ateityje, tiek ir būtinybę minėtą teismų praktiką keisti, kas savaime prieštarauja teismų praktikos nuoseklumo ir vienodumo principui. Atsakovo įsitikinimu, TEĮ nuostatos reglamentuoja tiek teismo ekspertizės aktų, tiek ir kitokių ekspertinių tyrimų, nepriklausomai nuo jų procesinio statuso teisminiame procese, ir toks TEĮ nuostatų aiškinimas negali būti siaurinamas. Nepagrįstai susiaurinus įstatymo normų taikymo ribas, teismo ekspertų kvalifikaciją turinčių asmenų rengiamų ekspertinių išvadų turinys ir kokybė iš esmės taptų nebereglamentuojami, šie asmenys įgytų galimybę rengti faktiškai ar metodologiškai nepagrįstas išvadas jas užsakiusių asmenų naudai, nebebūtų saistomi teismo ekspertų veiklai keliamų reikalavimų.

48Teisėjų kolegija

konstatuoja:

49V.

50Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje.

51Atsakovas Lietuvos teismo ekspertizės centras Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą šioje byloje vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10, 12 punktais.

52Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialinės teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Atsakovas tokių įrodymų nepateikė. Tokią išvadą galima daryti įvertinus prašymo atnaujinti procesą aptariamu pagrindu argumentus. Nors atsakovas prašo atnaujinti procesą dėl materialinės teisės normų (iš esmės Teismo ekspertizės įstatymo nuostatų) pažeidimo jas taikant, tačiau prašyme atnaujinti procesą iš esmės kelia įrodymų vertinimo klausimą, kuris lėmė tai, kad teismas priėjo prie išvadų, jog neegzistavo pagrindas atsisakyti pratęsti pareiškėjo teismo eksperto kvalifikacijos galiojimą. Tai, kad atsakovas dėsto savo nesutikimą su teismo atliktu įrodymų vertinimu, patvirtina ir prašyme dėl proceso atnaujinimo argumentai, jog apeliacinės instancijos teismas nevertindamas ekspertinių tyrimų pažeidė byloje surinktų įrodymų vertinimą reglamentuojančias ABTĮ nuostatas.

53Teisėjų kolegija pažymi, kad tikrinamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl atsakovo Lietuvos teismo ekspertizės centro administracinių aktų nepratęsti pareiškėjui teismo eksperto kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo termino eismo įvykių tyrimo srityje teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. sausio 25 d. sprendimu, apibendrinęs nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatavo, kad Komisijos 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo dalis, kuria pareiškėjui nepratęsta teismo eksperto kvalifikacija eismo įvykių tyrimo srityje, ir LTEC 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas Nr. S-1183 negali būti pripažinti pagrįstais ir teisėtais, nes šiuose administraciniuose aktuose nurodytos aplinkybės, dėl kurių pareiškėjo atliktos ekspertizės pripažintos netinkamos kokybės, nepagrįstos faktais bei teisės aktų normomis.

54Ar pareiškėjo atliktos teismo ekspertizės yra tinkamos kokybės, ar ne, yra įrodinėjimo dalykas, kuris buvo atliktas teismui nagrinėjant bylą. Remiantis atsakovo prašyme atnaujinti procesą argumentais, reikėtų iš naujo analizuoti bylos faktines aplinkybes ir revizuoti bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo atliktą atitinkamų įrodymų vertinimą, tačiau tokio pobūdžio atsakovo argumentai negali būti pagrindas atnaujinti procesą. Vien galimas nepakankamas tam tikrų įrodymų vertinimas savaime nesuponuoja prielaidos konstatuoti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyto pagrindo. Atsakovo įvardytos bendro pobūdžio Teismo ekspertizės įstatymo nuostatos taip pat neatskleidžia jokio akivaizdaus ir konkretaus teismų padaryto esminio materialinės teisės normų pažeidimo.

55Taigi šiuo atveju atsakovas nepateikė pakankamų teisiškai pagrįstų argumentų, kurie nagrinėjamu atveju leistų teisėjų kolegijai pagrįstai manyti, jog buvo padarytas akivaizdus esminis materialinės teisės normų pažeidimas, galėjęs nulemti teismo sprendimo neteisėtumą. Todėl prašymas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą yra nepagrįstas.

56Kaip minėta, atsakovas Lietuvos teismo ekspertizės centras taip pat prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą – kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis. Atsakovas tokių įrodymų nepateikė.

57Atsakovas, teigdamas, esą šioje byloje nepagrįstas TEĮ normų taikymo siaurinimas sudaro sąlygas formuotis klaidingai praktikai, nenurodė nei vieno Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo kitoje analogiško pobūdžio administracinėje byloje, kurioje esant panašioms faktinėms aplinkybėmis būtų kilęs tų pačių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimas. Atsakovo prašymas atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu vertintinas kaip formalus, pagrįstas jo subjektyvia nuomone ir jo prielaidomis dėl administracinių teismų praktikos formavimo krypties, todėl atmestinas kaip nepagrįstas.

58Taigi darytina išvada, jog atsakovas Lietuvos teismo ekspertizės centras nepateikė pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, todėl procesas pagal jo prašymą negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.).

59Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Nutarė

60Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2590-520/2016 pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos teismo ekspertizės centrui dėl sprendimų panaikinimo.

61Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus... 5. Pareiškėjas paaiškino, kad 2013 m. lapkričio 4 d. Komisijos sprendimui... 6. Atsakovas LTEC atsiliepimu į skundą nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo... 7. Atsakovas paaiškino, kad Komisija buvo sudaryta 2013 m. spalio 17 d. LTEC... 8. II.... 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimu... 10. Teismas nustatė, kad šios bylos įrodinėjimo dalyką sudaro aplinkybės, ar... 11. Teismas, nustatęs, kad nagrinėjami klausimai byloje yra susiję su vertinimu,... 12. Teismas nustatė, kad byloje iš esmės yra dvi ekspertų išvados: Komisijos... 13. Teismas, įvertinęs 2014 m. spalio 17 d. ekspertizės akte Nr. NPS-1-14 ir L.... 14. Dėl specialisto išvados MV 2013-10 teismas nustatė, kad 2014 m. spalio 17 d.... 15. 2014 m. spalio 17 d. ekspertizės akte Nr. NPS-1-14 nurodyta, kad nėra... 16. Dėl ekspertizės akto MV 2013-54 2014 m. spalio 17 d. ekspertizės akte Nr.... 17. Teismas pažymėjo, kad 2014 m. spalio 17 d. ekspertizės akto Nr. NPS-1-14... 18. Recenzijoje dėl ekspertizės akto MV 2009-18 konstatuota, kad ekspertizės... 19. Išklausęs Komisijos posėdžio garso įrašą, atsižvelgęs į Komisijos... 20. Teismas, įvertinęs teismo paskirtą ekspertizę atlikusių ekspertų R. P. ir... 21. Teismas pažymėjo, kad Komisijos posėdyje pareiškėjas buvo paklaustas ir... 22. Iš Teismo ekspertizės įstatyme įtvirtinto reglamentavimo teismas nustatė,... 23. Įvertinęs taikytiną teisinį reguliavimą, proceso šalių ir jų atstovų... 24. III.... 25. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos... 26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. sausio 25 d. sprendimu... 27. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl... 28. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. spalio 4 d. kreipėsi į Lietuvos... 29. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Teismo ekspertizės įstatymo... 30. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad Komisija, išnagrinėjusi posėdyje... 31. Teisėjų kolegija, nagrinėdama byloje ginčijamo Komisijos sprendimo išvadų... 32. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, kuriais... 33. Teisėjų kolegija, nagrinėdama aplinkybes, susijusias su pareiškėjo... 34. Apibendrinęs pirmiau nurodytas nuostatas, teismas padarė išvadą, kad tam,... 35. Taigi šioje byloje teisiškai reikšminga aplinkybė, ar atsakovas pagrįstai... 36. Nagrinėjant bylos šalių pozicijas dėl pareiškėjo taikytų metodų,... 37. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi Komisijos sprendimo motyvus, recenzijoje... 38. Teismas, apibendrinęs nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes,... 39. IV.... 40. Atsakovas Lietuvos teismo ekspertizės centras 2016 m. balandžio 25 d.... 41. 1. Atsakovo nuomone, šioje administracinėje byloje egzistuoja ABTĮ 153... 42. 2. Šioje byloje iš esmės kilęs ginčas dėl TEĮ nuostatų taikymo. TEĮ 6... 43. 3. Bylą nagrinėjęs LVAT iš esmės neteisingai pritaikė TEĮ bei Aprašo... 44. 4. Nors LVAT šioje administracinėje byloje pabrėžė, kad bylos ginčo... 45. 5. LVAT sprendime nurodė, jog: ,,Atsižvelgiant į šioje byloje pateiktus... 46. 6. TEĮ 3 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 4 dalies, 12 straipsnio 2 dalies 1... 47. 7. Kaip yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, vienodos administracinių... 48. Teisėjų kolegija... 49. V.... 50. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 1... 51. Atsakovas Lietuvos teismo ekspertizės centras Lietuvos vyriausiajam... 52. Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10... 53. Teisėjų kolegija pažymi, kad tikrinamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl... 54. Ar pareiškėjo atliktos teismo ekspertizės yra tinkamos kokybės, ar ne, yra... 55. Taigi šiuo atveju atsakovas nepateikė pakankamų teisiškai pagrįstų... 56. Kaip minėta, atsakovas Lietuvos teismo ekspertizės centras taip pat prašo... 57. Atsakovas, teigdamas, esą šioje byloje nepagrįstas TEĮ normų taikymo... 58. Taigi darytina išvada, jog atsakovas Lietuvos teismo ekspertizės centras... 59. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1... 60. Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2590-520/2016... 61. Nutartis neskundžiama....