Byla 2A-1256/2014
Dėl nuostolių atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Danutės Milašienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų E. V. (E. V.), J. V. ir atsakovo „Swedbank“, akcinės bendrovės apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-130-590/2012 pagal ieškovų E. V. ir J. V. ieškinį atsakovui „Swedbank“, akcinei bendrovei dėl nuostolių atlyginimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Ieškovai E. V. ir J. V. teismui pateiktu ieškiniu prašė pripažinti atsakovą „Swedbank“, AB pažeidusiu 2007 m. vasario 2 d. Konsultavimo dėl investicijų sutartimi Nr. 07-12-K-135 bei 2007 m. vasario 2 d. Konsultavimo dėl investicijų sutartimi Nr. 2005-12-K-36 prisiimtus įsipareigojimus ir iš atsakovo priteisti ieškovo E. V. naudai 517 311,83 Lt tiesioginių nuostolių, 272 478,36 Lt netiesioginių nuostolių bei 50 684,41 Lt atsakovui nepagrįstai sumokėto atlyginimo, o ieškovės J. V. naudai – 217 036,45 Lt tiesioginių nuostolių, 191 168,42 Lt netiesioginių nuostolių bei 34 721,53 Lt atsakovui nepagrįstai sumokėto atlyginimo, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė su atsakovu sudarę 2007 m. vasario 2 d. Konsultavimo dėl investicijų sutartis Nr. 07-12- K-135 ir Nr. 2005-12-K-36 (toliau tekste – konsultavimo sutartys arba ginčo sutartys). Ieškovas E. V. atsakovo patarimu suformavo 1 502 037,95 Lt dydžio vertybinių popierių portfelį, o ieškovė J. V. – 1 053 829,55 Lt dydžio vertybinių popierių portfelį, kurių bendra vertė – 2 555 867,50 Lt. Atsakovas konsultavimo sutartimis prisiėmė įsipareigojimą teikdamas konsultacijas dėl turto investavimo siekti maksimalios naudos ieškovams, veikti protingai, atidžiai ir sąžiningai, sekti rinkos pokyčius ir kas savaitę teikti patarimus apie būtinybę perskirstyti ieškovų investicijų portfelį. Atsakovas kurį laiką teikęs konsultacijas, nuo 2008 metų gegužės mėnesio įsipareigojimų vykdymą be priežasties vienašališkai nutraukė. Atsakovas suklaidino ieškovus, sutartimis įsipareigodamas bei pažadėdamas konsultacijas teikti kas savaitę ar net dažniau, jeigu situacija rinkose taptų įtempta. Tokia situacija susidarė 2008 metų viduryje – kai vertybinių popierių, obligacijų bei fondų pelningumo rodikliai bei rinkos vertės žymiai krito, atsakovas apskritai nustojo teikti bet kokią informaciją apie ieškovų turimus investicinius portfelius ir savo veiksmais realiai atėmė bet kokią galimybę reaguoti į rinkos pokyčius. Ieškovai tikėjosi, kad atsakovas, būdamas profesionalus licencijuojamas finansines paslaugas teikiantis subjektas, aktyviai vertins rinkos pokyčius bei pateiks patarimų, kaip minėtais portfeliais disponuoti ar kaip juos pertvarkyti, nes be profesionalios pagalbos, būdami vartotojais, ieškovai neturėjo jokių galimybių priimti adekvačių sprendimų bei įvertinti rizikos. Iš paskutinės atsakovo pateiktos 2011 m. birželio 1 d. ataskaitos matyti, jog atsakovui nevykdant įsipareigojimų ir nevaldant ieškovų investicijų portfelio, ieškovo E. V. portfelis patyrė 517 311,83 Lt nuostolių, o ieškovės J. V. – 227 727,18 Lt nuostolių, neįskaitant tuo metu buvusios infliacijos bei atsakovui sumokėtų komisinių mokesčių. Ieškovai pažymėjo, jog atsakovas nurodė nebevykdysiąs įsipareigojimų, kadangi dėl naujai priimtų Europos Sąjungos (ES) direktyvų būtina pasirašyti naujas sutartis. Ieškovai, būdami neprofesionalūs investuotojai ir vartotojai, buvo suklaidinti atsakovo pateiktos informacijos. Atsakovo nurodyta ES direktyva ir nacionaliniai teisės aktai nenumatė pareigos ieškovams ar kitiems investuotojams nutraukti galiojančias sutartis ar pakeisti jų sąlygas, bloginant neprofesionalių investuotojų padėtį. Priešingai, minėtu teisiniu reguliavimu buvo nustatyta atsakovui papildoma pareiga teikiant paslaugas surinkti informaciją apie investuotojus, o ne atsisakyti vykdyti prievoles pagal galiojančias sutartis. Ieškovai, nebūdami profesionalūs teisininkai bei investuotojai, pasitikėjo atsakovo darbuotojų aiškinimu, todėl geranoriškai sutiko peržiūrėti naujai siūlomus konsultavimo sutarčių projektus. Įvertinę naujų konsultavimo sutarčių sąlygas, jie suprato, jog pagal atsakovo siūlomas standartines sąlygas visa atsakomybė perkeliama tik ieškovams, t. y. iš esmės atsakovas visiškai apribojo savo civilinę atsakomybę už teikiamas konsultacijas. Ieškovų pageidavimą individualiai aptarti konsultavimo sąlygas bei parengti sutartį, kurios sąlygos proporcingai apsaugotų abiejų šalių interesus, atsakovas iš esmės ignoravo ir jokių veiksmų nesiėmė, o vėliau patvirtino, jog bankas kitos sutarties neketina rengti. Atsakovas nepaisė ieškovų pretenzijų ir toliau vienašališkai nevykdė konsultavimo sutartimis prisiimtų įsipareigojimų, o ataskaitos ieškovams ir toliau nebuvo siunčiamos. Atsakovas ataskaitas pateikė tik 2008 m. rugpjūčio 18 d., tačiau konsultacijos bei finansų rinkų analizė nebuvo atliekama. Ieškovų manymu, atsakovo neveikimas yra esminis konsultavimo sutarčių pažeidimas, kadangi ieškovai iš esmės negavo to, ko tikėjosi. Kai tapo aišku, kad sutartys ateityje nebebus vykdomos, ieškovai 2010 m. rugpjūčio 12 d. raštu įspėjo atsakovą, jog vienašališkai jas nutraukia. Tačiau atsakovas net ir po konsultavimo sutarčių nutraukimo toliau skaičiavo mokesčius ir nepaisė ieškovų pretenzijų, atsisakė geranoriškai atlyginti patirtus nuostolius bei iki šiol atsisako vertybinių popierių portfelį pervesti į AB SEB banką, pateikdamas formalius atsakymus bei vis papildomai reikalaudamas sumokėti paties atsakovo vienašališkai nustatytus mokesčius. Ieškovai teigė dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ir sutartinių prievolių pažeidimo patyrę tiesioginius nuostolius, t. y. už netinkamai teikiamas paslaugas E. V. 2007-2010 metų laikotarpiu nepagrįstai sumokėjo atsakovui 50 864,41 Lt, o J. V. – 34 721,53 Lt. Atsakovo valdomo ieškovų turto vertės sumažėjimas nuo 2007 m. vasario 2 d. iki 2011 m. birželio 1 d. taip pat pripažintinas ieškovų nuostoliais (iš viso 745 039,01 Lt), nes ieškovai, neturėdami galimybės kontroliuoti „Swedbank“, AB valdomų akcijų fondų ir negalėdami gauti informacijos iš atsakovo, negalėjo imtis priemonių, kad vertybinių popierių portfelio vertė nesumažėtų. Dėl atsakovo suklaidinimo bei neveikimo ieškovai taip pat patyrė netiesioginius nuostolius, nes negavo pajamų, kurias būtų gavę, jeigu būtų investavę į Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinius popierius, t. y. negavo 4,154 proc. palūkanų nuo 1 502 037,95 Lt investicinio portfelio vertės už laikotarpį nuo 2007 m. vasario 2 d. iki 2011 m. birželio 15 d., iš viso – 463 646,78 Lt.

5Atsakovas „Swedbank“, AB su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Pirmosios instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, jog įgyvendindamas 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl finansinių priemonių rinkų, Lietuvos Respublikos Seimas 2007 m. sausio 18 d. priėmė Finansinių priemonių rinkų įstatymą (toliau - FPRĮ), kurio nuostatos įpareigojo banką iki 2007 m. gruodžio 31 d. pakeisti sudarytas sutartis taip, jog jos atitiktų įstatymo reikalavimus. Pagal įstatymo reikalavimus nepakeitus sutarčių, investavimo paslaugų teikimas negalėjo būti tęsiamas. Ieškovams nesutikus koreguoti ginčo sutarčių nuostatų, atsakovas nuo 2007 m. gruodžio 31 d. negalėjo šiems teikti konsultacijų, o su ieškovais sudarytos sutartys nuo nurodytos datos nebegaliojo. Dėl šios priežasties atsakovas nelaikytinas pažeidusiu savo įsipareigojimus pagal ginčo sutartis ir nėra atsakingas už ieškinyje nurodytus nuostolius. Pažymėjo, jog ieškovai ne vieno susitikimo metu išreiškė pageidavimą investicijų portfelius formuoti vadovaujantis agresyviomis strategijomis, t. y. prisiimant daugiau rizikos, nes konservatyvūs pasiūlymai ieškovų netenkino. Atkreipė dėmesį, kad ieškovai patys priimdavo investicinius sprendimus, tokiu būdu prisiimdami investavimo riziką. Pažymėjo, jog ieškovai, reikalaudami, kad atsakovas atlygintų nerealizuotą investicinį nuostolį, elgiasi nesąžiningai, kadangi atlyginus investicinį nuostolį, bet nerealizavus finansinių priemonių, šių priemonių vertė ateityje gali išaugti. Taip pat nesutiko su reikalavimu atlyginti nuostolius palūkanų, kurias ieškovai būtų gavę investavus į vyriausybės vertybinius popierius, forma. Akcentavo aplinkybę, jog ieškovai patys priėmė sprendimą investuoti į rizikingas rinkas.

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 22 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo „Swedbank“, AB ieškovo E. V. naudai 66 219,24 Lt, o ieškovės J. V. naudai – 29 147,52 Lt nuostolių atlyginimą, 5 procentų metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas, o kitą ieškinio dalį atmetė.

7Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad konsultavimo sutartimis prisiimtų įsipareigojimų atsakovas „Swedbank“, AB nevykdė nuo 2008 m. liepos 1 d., todėl atmetė jo argumentus, jog šios sutartys negalėjo būti vykdomos dėl naujų FPRĮ reikalavimų. Teismas sprendė, kad atsakovas neįrodė, kokios konkrečiai informacijos trūkumas neleido jam vykdyti ginčo sutarčių. Teismo įsitikinimu, 2007 m. sausio 24 d. atsakovo pateiktas ieškovui E. V. pasiūlymas, kuriame atsakovas pažymi pernelyg konservatyvią ieškovo vertybinių popierių portfelio struktūrą ir siūlo didinti ieškovo investicijas į privačių fondų akcijas – po 1/2 pinigų investuoti į Nekilnojamojo turto ir Centinės Azijos fondus, taip pat patvirtino, kad dar iki 2007 m. vasario 2 d. konsultavimo sutarčių pasirašymo atsakovui gerai buvo žinoma visa informacija, reikalinga teikiant ieškovams su turto investicijomis susijusias konsultacijas. Teismo manymu, neturint informacijos apie kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, jo finansinę padėtį ir investavimo tikslus, bet kokios konsultacijos investicijų klausimu yra neįmanomos, tačiau tokias konsultacijas atsakovas teikė dar nuo 2005 metų, o sudarius ginčo sutartis atsakovo konsultacijos investicijų klausimais nuo 2007 m. vasario 2 d. iki 2007 m. lapkričio 1 d. buvo netgi labai intensyvios. Teismas nenustatė aplinkybių, patvirtinančių, jog atsakovas būtų prašęs ieškovų pateikti konkrečią trūkstamą informaciją, todėl nepagrįstais laikė atsakovo argumentus, jog sutarčių nebuvo įmanoma vykdyti dėl FPRĮ 22 straipsnio 5 dalyje nurodytos informacijos trūkumo. Įvertinęs nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovas ginčo sutarčių nenutraukė, o jų tiesiog nebevykdė. Tuo tarpu sutartys ieškovų iniciatyva buvo nutrauktos tik 2010 m. rugsėjo 6 d. Pirmosios instancijos teismas taip pat nusprendė, jog ieškovai patyrė nuostolius dėl atsakovo neteisėto neveikimo – neteikiant konsultacijų ieškovai prarado galimybę priimti tinkamus sprendimus, susijusius su investavimo produktais. Spręsdamas klausimą dėl nuostolių dydžio teismas sutiko su atsakovo pozicija, jog investicinio portfelio vertės pokyčiui įtakos galėjo turėti ir pasaulinė ekonominė krizė. Dėl atsakovo kaltės ieškovų patirtų nuostolių dydį teismas apskaičiavo atsižvelgdamas į sutarčių nevykdymo laikotarpį, ieškovų vertybinių popierių portfelio nuvertėjimo dydį ir Vyriausybės vertybinių popierių metinių palūkanų normą: atsakovas konsultavimo sutarčių nevykdė nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 6 d.; per šį laikotarpį ieškovo E. V. investicinio portfelio vertė sumažėjo 517 311,83 Lt, o ieškovės J. V. – 227 727,18 Lt; Lietuvos Vyriausybės vertybinių popierių apžvalgose nurodyta Vyriausybės vertybinių popierių vidutinė metinių palūkanų norma pirmiau nurodytu laikotarpiu sudarė 5,87 proc. Remdamasis šiomis aplinkybėmis teismas sprendė, kad dėl atsakovo kaltės patirti ieškovo nuostoliai sudaro 66 219,24 Lt, o ieškovės – 29 149,52 Lt. Teismas neįrodytais laikė ieškinio argumentus, kuriais buvo grindžiamas prašymas priteisti nuostolius, patirtus dėl netinkamo konsultavimo paslaugų teikimo. Teismas taip pat atmetė reikalavimą priteisti mokesčius, ieškovų sumokėtus atsakovui 2008-2010 metų laikotarpiu, kadangi nurodytu laikotarpiu atsakovas teikė vertybinių popierių saugojimo paslaugas. Kadangi ieškovai patys pasirinko kitas investavimo kryptis, teismas atmetė jų reikalavimą priteisti netiesioginius nuostolius palūkanų, kurias šie būtų gavę investavus į Vyriausybės vertybinius popierius, forma.

8III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

9Apeliaciniu skundu atsakovas „Swedbank“, AB prašo panaikinti teismo sprendimą toje dalyje, kurioje ieškinys patenkintas, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

101. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovas nuo 2008 m. liepos 1 d. neteikė investavimo rekomendacijų. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu tvirtino konsultavimo paslaugų teisėtai neteikęs nuo 2007 m. lapkričio 1 d. Ieškovų pateikta bendro pobūdžio reklaminė medžiaga neatitinka FPRĮ 3 straipsnio 12 dalyje pateikiamo rekomendacijų apibrėžimo.

112. Teismas teisingai nurodė, kad neturint informacijos apie kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, jo finansinę padėtį ir investavimo tikslus, bet kokios konsultacijos dėl investicijų yra neįmanomos, tačiau, priteisdamas ieškovams nuostolius, visiškai ignoravo nuo 2007 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusius FPRĮ 22 straipsnio 5 dalies pakeitimus. Šiais įstatymo pakeitimais numatytas imperatyvus reikalavimas, pagal kurį atsakovas, prieš teikdamas bet kokias investavimo rekomendacijas, turi surinkti minėtame įstatymo straipsnyje nurodytą informaciją. Be to, 2007 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusių Vertybinių popierių komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu patvirtintų Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 53 punktas numato, kad bankas, nesurinkęs Taisyklėse nurodytos informacijos apie klientą, neturi teisės klientui teikti investavimo rekomendacijų. Taigi teismas neįvertino, jog neturint informacijos apie klientą, tokių paslaugų teikimas apskritai draudžiamas teisės aktų.

123. Teismas, apibūdindamas ieškovus kaip investuotojus, neįvertino, kad bendras jų investicijų portfelis yra virš 10 mln. litų, kad ieškovas E. V. – buvęs finansų įstaigos (draudimo įmonės) vadovas, o J. V. – draudimo įmonės vadovaujanti darbuotoja. Dėl to atsakovas turėjo pagrindo tikėtis, kad ieškovai turi pakankamai žinių, leidžiančių suprasti investavimo riziką. Tai, kad ieškovai pageidavo rizikingesnių investavimo strategijų, patvirtina liudytojo P. D. duoti paaiškinimai bei byloje pateikti pasiūlymai ieškovams. Teismas į tai nekreipė dėmesio, nors akivaizdu, kad ieškovai iki 2007 metų pabaigos niekada nėra išsakę atsakovui jokių pastebėjimų ar pretenzijų, jog atsakovo nurodytas investavimo tikslas nėra tinkamas, kad nepageidauja daugiau rizikuoti. Atsakovas elgėsi apdairiai ir protingai, nes nuo 2007 m. spalio mėnesio pradėjęs gauti pretenzijas dėl patiriamų portfelio dalies nuostolių, suabejojo, ar turėjo pakankamai informacijos apie ieškovus, todėl ne kartą kvietė užpildyti klausimynus apie investavimo strategiją ir persirašyti sutartis, tačiau ieškovai to nesutiko padaryti. Esant nurodytoms aplinkybėms, priešingai nei sprendė teismas, atsakovas nuo 2007 m. lapkričio 1 d. pagrįstai ir teisėtai nebegalėjo teikti ieškovams jokių investavimo rekomendacijų.

134. Teismas nemotyvavo, kodėl atmetė atsakovo argumentus, jog konsultavimo sutartys negalėjo būti vykdomos dėl to, kad ieškovai nepasirašė vertybinių popierių sąskaitų sutarčių. Įsigaliojus FPRĮ naujiems reikalavimams, atsakovas privalėjo pakeisti vertybinių popierių sąskaitų sutarčių sąlygas, nes tik įgyvendinus naujas sąlygas tarpininkavimo dėl vertybinių popierių sandorių paslauga galėjo atitikti visus FPRĮ reikalavimus. Ieškovams nepersirašius vertybinių popierių sąskaitų sutarčių, nuo 2007 m. gruodžio 31 d. atsakovas niekaip nebūtų galėjęs realizuoti ieškovų investicinių sprendimų.

145. Teismas, konstatavęs atsakovo neteisėtus veiksmus, visiškai netyrė, kokios aplinkybės įrodo žalos padarymo faktą. Ieškovai neįrodė, jog patyrė kokius nors realius nuostolius, kadangi šiuo atveju jie turi finansinį turtą – vertybinius popierius, kurių vertė kinta priklausomai nuo rinkos sąlygų. Atsakovas neatliko jokių veiksmų, dėl kurių šie vertybiniai popieriai būtų praradę savo vertę, dar daugiau – nukritusi vertė dėl rinkos sąlygų ateityje gali atsistatyti, o tai taip pat visiškai nepriklauso nuo atsakovo valios ir veiksmų. Teismui priteisus atlyginti bet kokią dalį sumažėjusios vertybinių popierių vertės, o ateityje jų vertei pakilus, toks sprendimas reikštų nepagrįstą ieškovų praturtėjimą atsakovo sąskaita. Be to, teismas nevertino atsakovo argumentų, jog ieškovai, skaičiuojant bendrą jų investicijų rezultatą nuo 2003 metų ir vertinant visą ieškovų investicijų portfelį, apskritai nėra patyrę finansinio nuostolio.

156. Priešingai nei sprendė teismas, ieškovai neįrodė, kad bent kokia jų investicijų vertės dalis yra objektyviai ir neabejotinai priklausoma nuo atsakovo veiksmų ar neveikimo (priežastinis ryšys). Tokią atsakovo poziciją patvirtina ir konsultavimo sutarčių 3.2. ir 3.3. punktai, nurodantys, kad atsakovas negarantuoja ieškovams, jog šie gaus pelno ir nepatirs nuostolių. Tai reiškia, jog net ir vykdant sutartis, ieškovai vis tiek galėjo patirti investicinių nuostolių. Faktinio priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų/neveikimo ir neva ieškovų patirtos žalos nebuvimą įrodo ir tai, kad nuo 2008 metų vidurio finansų rinkose prasidėjo ypatingai nesėkmingas laikotarpis, kuomet visi indeksai rodė vertės mažėjimą. Tuo metu, kai buvo formuojamas ieškovų investicijų portfelis, aiškių rinkos kritimo tendencijų nebuvo, dėl ko atsakovas, teikdamas pasiūlymus ieškovams, vadovavosi 2007 metais buvusia finansų rinkos situacija ir prognozėmis. Kuomet 2008 metais prasidėjo finansų rinkos griūtis, investavimo nuostolių nebūtų buvę įmanoma išvengti nepriklausomai nuo to, ar atsakovas būtų teikęs konsultacijas, ar ne.

167. Atsakovas negalėjo daryti įtakos ieškovų veiksmams, nes šie patys priiminėjo sprendimus, kur ir kaip investuoti. Dėl pernelyg nutolusio priežastinio ryšio teismas negalėjo pripažinti, kad dėl atsakovo veiksmų ieškovai patyrė realių nuotolių.

178. Teismas nuostolius apskaičiavo nenurodydamas jokių argumentų ir motyvų, kodėl žalos dydis skaičiuojamas sprendime nurodomu būdu. Teismas ieškovų nuostolių dydžiu laikė sumą, lygią vidutinėms Vyriausybės vertybinių popierių palūkanoms nuo ieškovų investicijų vertės sumažėjimo už tam tikrą laikotarpį, o tai reiškia, jog ieškovams buvo priteistos negautos pajamos. Teismas nesilaikė teismų praktikoje nurodytų išaiškinimų, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos, spręstina pagal tai, ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto, ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai, ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų.

18Apeliaciniu skundu ieškovai E. V. ir J. V. prašo panaikinti teismo sprendimą dalyje, kurioje atmesti ieškovų reikalavimai, ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

191. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, liudytojo P. D. parodymus apie tai, kad ne ieškovai, o atsakovas parinko investavimo strategijas, neatitinkančias ieškovų nurodymų, todėl teismas netinkamai nustatė laikotarpį, kuriuo atsakovas pažeidė ginčo sutartis. Teismas neįvertino atsakovo 2007 m. sausio 24 d. siųsto ieškovams rašto, kuris patvirtina, jog, priešingai nei pageidavo ieškovai, bankas įrodinėjo, kad gaunamos palūkanos iš vyriausybinių portfelių yra „per mažos“, gaunama grąža yra „nepakankama“, kad investuojant į atsakovo siūlomus „saugius ir stabilius fondus, kurie užtikrina saugų augimą“, galima gauti grąžą iki 15-20 proc. be jokios papildomos rizikos. Tikėdami atsakovu, ieškovai, neturėdami specialių investavimui reikalingų žinių, nesuprato, kad tokios banko rekomendacijos gali reikšti daugiau nei 50 proc. nuostolį, kuris faktiškai ir buvo patirtas. Taigi teismas be pagrindo neįvertino, jog pats atsakovas nusprendė, kad ieškovams reikia ginčo sutartyse nurodytos investavimo strategijos bei ieškovams pateikė pasirašyti iš anksto užpildytas ir banko darbuotojų jau pasirašytas sutartis, neatsižvelgdamas į daug kartų telefonu ir susitikimų metu ieškovų išreikštą pageidavimą investuoti saugiai. Ieškovai po trejų metų atsakovo įkalbinėjimo pasirašė sutartis manydami, jog bankas veiks jų interesais, jog siūlomos investicijos bus skirtos padidinti gaunamą pelną, o ne prisiimti papildomą riziką dėl nuostolių.

202. Teismas neįvertino, jog tik pagal ieškovų užpildytus anketų duomenis atsakovas galėjo nustatyti tikrąją ieškovų valią ir norą investuoti, o ne pagal banko darbuotojų parengtą sutartį, kurios ieškovai negalėjo koreguoti. Ieškovai šias anketas užpildė dalyvaujant banko darbuotojai Urbšienei, o ir pats atsakovas byloje įrodinėjo, jog paslaugas teikė pagal ieškovų nurodytus duomenis. Banko nesąžiningumą įrodo ir tai, kad jau po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo atsakovas 2012 m. kovo 22 d. elektroniniu laišku ieškovams nurodė, jog apskritai jokių anketų ir duomenų apie klientus neturi, nors teikė konsultavimo paslaugas nuo 2007 m. vasario 2 d.

213. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovo pateiktus pasiūlymus, kurie įrodo, jog bankas paslaugas teikė neatsakingai ir neprofesionaliai. Atsakovas neteikė ataskaitų ir konsultacijų kas savaitę, neatskleidė ieškovams siūlomų vertybinių popierių rizikos, nors atsakovo darbuotojas P. D., teikęs konsultacijas ieškovams, teismo posėdžio metu pripažino, jog ieškovai siekė investuoti konservatyviai ir saugiai. Šie faktai įrodo, kad atsakovas konsultavimo sutartis pažeidė ne tik nuo 2008 m. liepos 1 d., kaip sprendė teismas, o nuo pat jų sudarymo momento, t. y. 2007 m. vasario 2 d. Šitokias aplinkybes patvirtina tai, kad E. V. sutarties priede nepažymėta, jog ieškovas pageidavo pirkti akcijas, gi banko darbuotojai tai ignoravo ir aktyviai siūlė įsigyti Gruzijos banko akcijas, taip pat nebuvo pažymėta investicijų suma JAV doleriais, tuo tarpu abiejų ieškovų portfeliai buvo suformuoti iš nuostolingų MAN ARBITRAGE STRATEGIES fondo vienetų JAV doleriais. Be to, teismas neįvertino banko darbuotojų savivalės – 2007 m. gegužės 29 d. elektroninio laiško, kuriuo prašoma atvykti pasirašyti jau įvykdytus pavedimus, kuriems ieškovas nebuvo pritaręs.

224. Teismas nevertino to, kad atsakovas konsultacijas teikė ne ieškovų naudai – bankas ieškovų pinigus konvertuodavo iš eurų į litus, tuomet iš litų į Švedijos kronas, kurias tik trečios operacijos metu konvertuodavo į JAV dolerius, kad lėšos būtų panaudotos vertybinių popierių įsigijimui, tokiu būdu net tris kartus uždirbdamas už valiutų konvertavimą; atsakovas imdavo mokestį už fondų ir akcijų pirkimą ir pardavimą, sąskaitos tvarkymą ir saugojimą; atimdavo ieškovams galimybę pereiti į kitą finansų įstaigą, nes pasiūlyti Central Asia fondai galėjo būti apskaitomi tik paties atsakovo.

235. Atsakovo netinkamą sutarčių vykdymą pagrindžia po teismo sprendimo priėmimo paaiškėjusi aplinkybė, kad bankas, visiškai nediversifikuodamas vertybinių popierių portfelių (E. V. portfelis, kuris turėjo būti formuojamas pagal „vidutinės rizikos“ strategiją, buvo identiškas J. V. portfeliui, kurį teismas pripažino „didelės rizikos“), siūlė investuoti 30 proc. ieškovų lėšų į Central Asia fondą, kurio valdytojas AB „Swedbank gyvybės draudimas“. Ši aplinkybė įrodo, jog atsakovas siekė saugiai investuotas ieškovų lėšas iš obligacijų pritraukti į savo dukterinės bendrovės valdomą fondą, o ne teikti konsultacijas ieškovų interesais.

246. Teismas neįvertino byloje esančių įrodymų, pagrindžiančių tai, kad atsakovas konsultavimo paslaugas teikė nekvalifikuotai – banko darbuotojai nei karto neinformavo apie galimą bei maksimalią riziką perkant rekomenduotus vertybinius popierius bei fondus, o priešingai – kompetentingai įrodinėjo bei garantavo, jog siūlomos investicijos užtikrins pelną. Be to, teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog į bylą buvo pateikta tik maža dalis atsakovo pasiūlymų, nes ieškovams raštu prašant pateikti informaciją, bankas įkyriai kviesdavo į susitikimus, kurių metu ieškovams tik fragmentiškai parodydavo pluoštą banko darbuotojų parengtų dokumentų, kurių ieškovams neįteikdavo, o po susitikimų pasilikdavo sau, kad įrodymų apie banko pasiūlymus neliktų. Vėliau apskritai jokios informacijos neteikdavo, o pateikdavo pasirašyti iš anksto banko parengtus bei įvykdytus pavedimus.

257. Teismas be pagrindo nepripažino, jog atsakovas nevykdė sutarčių 3.3. punkto įsipareigojimų siekti maksimalios naudos klientui, veikti protingai, atidžiai ir sąžiningai, todėl nepagrįstai netaikė atsakovo atsakomybės pagal ginčo sutarčių 6.1 punktą. Banko pasiūlymai buvo rengiami siekiant sąmoningai suklaidinti vartotoją, o ne pateikti objektyvią informaciją, nes, pavyzdžiui, 2007 m. vasario 28 d. pasiūlyme, kuriame rekomenduojama parduoti visas valstybines obligacijas ir pirkti Hedge fondus, tendencingai akcentuojamas fondų pelningumas, ir vos keliais žodžiais paminėta, kad tai susiję su papildoma rizika, neatskleidžiant, kokia ši rizika ir ką ieškovai gali prarasti. Taisyklių neatitiko ir 2007 m. balandžio 26 d., 2007 m. vasario 28 d. bei 2007 m. rugsėjo 18 d. pasiūlymai, nors visais atvejais banko darbuotojai įrodinėjo, jog tai saugios ir stabilios investicijos be papildomos rizikos. Banko neprofesionalumą įrodo ir tai, kad atsakovo darbuotojas P. D., 2007 metais jau patyrus pirmuosius nuostolius, tvirtino, kad „viskas bus gerai“. Teismas neįvertino akivaizdžios aplinkybės, jog bankas, kaip profesionali finansų įstaiga, privalėjo jau tuomet apie galimą portfelio vertės kritimą informuoti ieškovus, kad šie galėtų pasirinkti, ar laukti, kol 60 000 Lt nuostoliai bus padengti. Atsakovas turėjo numatyti, kaip vystysis rinka bent 3-5 metus, nes nuo to laiko 60 000 Lt nuostoliai padidėjo iki 1 mln. Lt.

268. Teismas turėjo priteisti visus reikalaujamus tiesioginius nuostolius, nes jeigu atsakovas būtų konstruktyviai ir kvalifikuotai teikęs paslaugas ir vykdęs Konsultavimo sutartis, vertybiniai popieriai būtų realizuoti dar 2007 m. spalio mėnesį, kuomet nuostoliai siekė vos 60 000 Lt.

279. Net tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad teismas pagrįstai nuostolius skaičiavo nuo 2008 m. liepos 1 d., tai galėjo palūkanas skaičiuoti ne remdamasis aritmetiniu vidurkiu, o palūkanų norma konkrečiais metais. Be to, teismas, skaičiuodamas nuostolius, nepagrįstai vadovavosi ne suformuoto investicinio portfelio suma, o tik šio portfelio nuvertėjimu, t. y. palūkanos buvo paskaičiuotos nuo jau patirtų tiesioginių nuostolių, o ne nuo investuotos sumos. Taip pat teismas be pagrindo nepriteisė negautų pajamų, nes ieškovai, žinodami, kad bankas nepraėjus nė metams nuo sutarčių sudarymo atsisakys teikti paslaugas, niekada nebūtų investavę savo santaupų į vertybinius popierius, kurie per ketverius metus sukėlė 1 mln. litų nuostolį, ir toliau šias lėšas būtų investavę į vyriausybės obligacijas.

28Atsiliepimu į atsakovo „Swedbank“, AB apeliacinį skundą ieškovai prašo skundą atmesti. Atsiliepime ieškovai papildomai (be savo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų) nurodė, jog atsakovas, vertybinių popierių portfelių vertei ėmus drastiškai kristi, vietoje to, kad imtųsi aktyvių veiksmų, patartų bei padėtų ieškovams išvengti šio portfelio nuvertėjimo, neteisėtai ir nepagrįstai nusprendė, jog sutarčių tiesiog nebevykdys, informacijos ieškovams iš viso nebeteiks, nes tariamai suabejojo turima informacija apie ieškovų polinkį rizikuoti, kuri (informacija) niekada nesikeitė. Bankas jokios informacijos pateikti neprašė, o tik reikalavo pasirašyti naujas sutartis, kurios visiškai nesiskyrė nuo ankstesnių. Šį aplinkybė patvirtina atsakovo siekį išvengti civilinės atsakomybės. Atsakovo teiginiai, esą paties banko surinkta informacija jis pats vėliau suabejojo, neatleidžia jo nuo atsakomybės už netinkamą sutarčių vykdymą iki 2007 m. lapkričio 1 d. ir neteisėtą atsisakymą teikti paslaugas nuo tos datos. Kadangi atsakovas pasiūlymus ir rekomendacijas teikė iki 2007 m. vasario 2 d., jis turėjo ir galėjo informaciją, reikalingą paslaugoms teikti, surinkti ir be ieškovų žinios. Atsakovo teiginiai, jog jis neturėjo reikiamų duomenų apie tai, kokią riziką klientai sutinka prisiimti ir kokią toleruoja, įrodo, kad sutartys buvo vykdomos nekvalifikuotai ir neprofesionaliai nuo pat sudarymo momento. Aplinkybę, kad bankas neturėjo pagrindo reikalauti naujų sutarčių pasirašymo, įrodo EVLI BANK pateikta informacija apie MIFID direktyvos įgyvendinimą, kurioje nurodyta, jog investuotojams, jau sudariusiems sutartis, paslaugos būtų teikiamos toliau, jokių veiksmų atlikti nereikia, nebent užpildyti banko pateikiamus klausimynus. Nurodė, jog priešingai nei teigia atsakovas, vertybinių popierių sąskaitos sutarties pasirašymas ir klientų pavedimų vykdymo galimumas nėra šio ginčo nagrinėjimo dalykas, kadangi jokių pavedimų klientai nuo 2007 metų sudaryti negalėjo, nes jokios informacijos ir konsultacijų ar rekomendacijų pagal sutartis iš banko negaudavo ir vertybinių popierių portfelio valdyti negalėjo. Atsakovo nurodytos aplinkybės apie tai, kad ateityje portfelio vertė kils arba kris, po ginčo sutarčių nutraukimo bankui neturėtų būti aktualios, nes ieškovai savo lėšas turi teisę valdyti taip, kaip jiems rekomenduos kiti finansų patarėjai, tačiau nuostoliai, kurie buvo patirti dėl to, jog atsakovas pažeidė sutartis, turi būti atlyginti, nes nuvertėjus portfeliui ieškovai investuotų lėšų atgauti neturi galimybės. Ieškovai nesutiko su atsakovo skundo argumentais, kuriais neigiamas priežastinis ryšys. Priešingai nei teigia atsakovas, yra tiek teisinis, tiek faktinis priežastinis ryšys tarp atsakovo atsisakymo vykdyti sutartis ir ieškovų patirtų nuostolių. Jei atsakovas būtų atskleidęs ieškovams tenkančią riziką, jie nebūtų įsigiję banko siūlytų fondų ir rizikingų akcijų; jei būtų žinoję, kad atsakovas, siūlydamas investuoti 3-5 metams, praėjus vos 9 mėnesiams nebeteiks informacijos, ataskaitų, konsultacijų ir rekomendacijų, ieškovai niekada nebūtų investavę į banko siūlomus produktus; jei bankas sutartis būtų vykdęs tinkamai, patirtus 2 proc. nuostolius bei riziką galėjo minimalizuoti dar 2007 metų spalio mėnesį, tačiau bankas nurodė, kad nieko daryti nereikia.

29Atsiliepimu į ieškovų E. V. ir J. V. apeliacinį skundą atsakovas „Swedbank“, AB prašo ieškovų skundą atmesti. Atsiliepime, be savo apeliaciniame skunde pateiktų aplinkybių, atsakovas papildomai paaiškino, jog ieškovai dar iki ginčo sutarčių sudarymo aktyviai investuodavo ne tik į vyriausybines obligacijas, bet ir į įvairius fondus. Tai paneigia jų teiginius apie polinkį investuoti tik saugiai. Be to, rekomendacijomis, skirtomis J. V., siekdamas išvengti mokesčių už konsultacijas, investuodamas į įvairius fondus, vadovavosi ir ieškovas E. V.. Ieškovai visiškai sutiko su sutarčių sąlygomis, jas pasirašė suvokdami investavimo strategijas, atitinkančias jų deklaruotus investavimo tikslus bei elgesį investuojant ir prisiimant riziką. Ieškovų teiginius, esą konsultavimo sutartys buvo siunčiamos jiems jau užpildytos ir jie nebegalėjo daryti pakeitimų, paneigia pačių ieškovų su ieškiniu pateiktas dokumentas, kuriame pateiktas neužpildytas ir nepasirašytas sutarties projektas, siųstas elektroniniu paštu susipažinti. Pasak atsakovo, ieškovai nepagrįstai teigia, jog atsakovas garantavo, kad investicijos bus saugios ir jie nepatirs nuostolių, kad ieškovai esą nenorėjo prisiimti jokios investavimo rizikos. Priešingai, pasirašydami ginčo sutartis, ieškovai patvirtino, jog jiems yra žinoma investavimo rizika, jog nelaiko sutarčių sąlygų atsakovo pasižadėjimu ar įsipareigojimu užtikrinti ieškovų pelno gavimą iš investuojamo turto. Visus investicinius sprendimus priimdavo patys ieškovai. Be to, liudytojas P. D. nedviprasmiškai nurodė, kad ieškovai norėjo prisiimti didesnę riziką. Atsakovas akcentavo aplinkybę, jog ieškovai neginčija kitų atsakovo suteiktų paslaugų (vertybinių popierių saugojimo ir tarpininkavimo) tinkamumo. Atsiliepime į skundą teigiama, jog ieškovai neįrodė, kad atsakovo paslaugos iki 2007 m. lapkričio 1 d. buvo teikiamos netinkamai. Atsakovas negarantavo ir niekada neaiškino, jog ieškovai nepatirs nuostolių, jis teikė investavimo rekomendacijas atsižvelgdamas į ieškovų pasirinktas strategijas, nurodydamas, kad fondų praeities rezultatai negarantuoja ateities rezultatų. Be to, yra nepagrįsti ieškovų teiginiai, jog atsakovo darbuotojai turėjo numatyti, kaip vystysis rinka bent 4-5 metus į priekį, nes finansų analitikai tik prognozuoja, tačiau negali garantuoti, kad šios prognozės išsipildys, be to, ne visada galima prognozuoti įprastomis rinkos sąlygomis. Pasak atsakovo, ieškovai nepateikė teisinių, ekonominių ar faktinių argumentų, patvirtinančių teiginį, kad investicinis portfelis, per 5 metus nuvertėjęs daugiau nei 1 mln. litų, tikrai neatgaus vertės, buvusios iki ekonominės krizės. Minėti ieškovų argumentai grindžiami tikimybėmis ir prielaidomis, todėl ieškovai neįrodė patyrę realius nuostolius.

30Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs šalių apeliacinius skundus, 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 22 d. sprendimą: panaikino sprendimo dalis, kuriomis iš dalies patenkintas ieškinys ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ieškovų ieškinį atmetė, o kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje nurodyta, jog ieškovai suprato ar turėjo suprasti investavimo riziką ir jos ypatumus, atsižvelgiant į pasirinktas strategijas. Apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, jog ieškovai pripažintini artimais profesionaliųjų investuotojų kategorijai, jog atsakovo paslaugos ieškovus tenkino. Nutartyje buvo konstatuota, kad atsakovo neteisėtas neveikimas nėra įrodytas, kad atsakovas pagrįstai reikalavo sudaryti naujas sutartis, pateikti klausimynus. Ieškovai, nepasirūpinę naujų sutarčių sudarymu, turėjo suprasti, kad konsultacijos nebus teikiamos, jie patys prisiėmė paslaugų netekimo riziką, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog atsakovas nėra atsakingas už ieškovų patirtus nuostolius.

31Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs ieškovų E. V. ir J. V. kasacinį skundą, 2014 m. balandžio 28 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartį ir grąžino bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis teismas akcentavo aplinkybę, jog net tuo atveju, kai finansų tarpininko su investuotoju nesaisto sutartiniai paslaugų teikimo santykiai, finansų tarpininką saisto bendroji deliktinė rūpestingumo pareiga ir FPRĮ 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta profesinio rūpestingumo pareiga. Kasacinis teismas pažymėjo, kad tais atvejais, kai įstatymas apriboja investavimo rekomendacijų ar kitų investicinių paslaugų teikimą tam tikromis sąlygomis ar terminu, finansų tarpininko profesinio rūpestingumo pareiga inter alia reiškia, kad finansų tarpininkas imtųsi visų nuo jo priklausančių veiksmų nevaldomų investicijų nuostoliams išvengti. Tokiu atveju finansų tarpininkas turi patarti, kaip išformuoti (parduoti) investuotojo portfelį, arba patarti ir pasirūpinti portfelio perdavimu kitam finansų tarpininkui. Lietuvos Aukščiausiais Teismas sprendė, jog apeliacinės instancijos teismas FPRĮ 98 straipsnio 6 dalies nuostatą nepagrįstai laikė atleidžiančia finansų tarpininką nuo atsakomybės už pareigų nevykdymą. Konstatuota, jog apeliacinės instancijos teismas byloje netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, dėl to nekonstatavo finansų tarpininko profesinio rūpestingumo ir lojalumo pareigos pažeidimo. To nepadarius, nebuvo tikrinta ir analizuota, ar pagal bylos faktines aplinkybes toks finansų tarpininko neteisėtas pasyvumas lėmė ar prisidėjo prie kliento nuostolių atsiradimo ar padidėjimo. Nebuvo vertinta, ar investuotojų žalą lėmė (padidino) finansų tarpininko profesinis nerūpestingumas, ar objektyvios rinkos aplinkybės, ar visi šie veiksniai kartu. Kasacinis teismas nurodė, teismai turėjo įvertinti nuostolių išvengimo tikimybę finansų tarpininkui rūpestingai vykdant savo pareigas ir pagal tai spręsti dėl nuostolių priteisimo. Taip pat nurodyta, kad jei teismas nustatytų, jog investuotojų žalą vienu metu lėmė keli veiksniai, įskaitant finansų tarpininko nerūpestingumą, atsakomybė finansų tarpininkui turėtų būti proporcingai priskirtina pagal jo veiksmų įtaką žalos atsiradimui ar padidėjimui visų teisiškai reikšmingų priežasčių kontekste. Kasacinis teismas taipogi akcentavo aplinkybę, jog investuotojų asmeninės savybės ar turima investavimo patirtis negali pakeisti finansų tarpininko pareigų pobūdžio ar jų apimties, jog neprofesionaliam investuotojui VPĮ prasme (vėliau FPRĮ prasme) negali būti taikomas profesionalaus investuotojo režimas. Perduodamas bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kasacinis teismas nurodė, jog turėtų būti įvertinti ir investuotojų veiksmai vykdant bendradarbiavimo pareigą, siekiant išvengti ar sumažinti galimus nuostolius, kadangi nustačius, kad dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tuomet atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. Konstatavus kreditoriaus kaltės dėl žalos atsiradimo buvimą, teismas turi diskreciją spręsti, ar kreditoriaus kaltės laipsnis, forma, apimtis ir pan. nagrinėjamoje byloje sudaro pagrindą sumažinti skolininko atsakomybę. Kasacinis teismas nurodė, jog vertinant veiksnius, lėmusius (padidinusius) investuotojų žalą, taip pat turi būti įvertintas investuotojų elgesys, jų pastangos išvengti ar sumažinti kylančius nuostolius.

322014 m. liepos 31 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauti atsakovo „Swedbank“, AB rašytiniai paaiškinimai. Atsakovas papildomai paaiškino, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvada, kad pasikeitus teisiniam reguliavimui atsakovas turėjo padėti išformuoti investuotojų portfelius, atitinka FPRĮ 22 straipsnio 5 dalies ir ją detalizuojančių poįstatyminių aktų nuostatas. Pasikeitus teisiniam reguliavimui (nesudarius naujų sutarčių ir neužpildžius klausimynų), atsakovas neturėjo galimybės tęsti paslaugų teikimo. Taigi atsakovui atsakomybė galėtų kilti tik toje nuostolių apimtyje, kiek atsakovas nenurodė ieškovams, kaip parduoti ar perduoti investicinius portfelius. Tačiau atsižvelgiant į ieškovų asmenybes individualizuojančius požymius, konsultacijos šiuo klausimu jiems nebuvo būtinos. Kita vertus, net ir neteikdamas konsultavimo paslaugų, atsakovas atsakinėdavo į ieškovų paklausimus. Vertinant ieškovų patirtų nuostolių atsiradimo aplinkybę, būtina atsižvelgti ir į ekonominės krizės įtaką, nes ieškovai nuostolius galėjo patirti nepriklausomai nuo to, teikė atsakovas konsultacijas, ar ne. Atsakovas akcentuoja, jog ieškovai, argumentuodami investavimo produkto vertės sumažėjimą, tendencingai nurodo jiems naudingą laikotarpį. Skaičiuojant paslaugų teikimą nuo 2003 metų, darytina išvada, jog ieškovų investicija buvo pelninga. Pasak atsakovo, ieškovai patys pasirinko rizikingas investavimo kryptis, todėl nėra pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir nuostolių. Atsakovas nurodė, jog jis turėtų būti atleistas nuo atsakomybės dėl bendradarbiavimo pareigos nevykdymo, nes negalėjo bendradarbiauti dėl pačių ieškovų kaltės. Atsakovui sustabdžius paslaugų teikimą, investicinių portfelių vertė nekito dar pusmetį. Patys ieškovai vengė bendravimo su atsakovu, nors atsakovas nuosekliai siūlė sudaryti naujas sutartis bei atsakinėjo į ieškovų paklausimus. Ieškovai nepagrįstai teigia, esą atsisakymą pasirašyti naujas sutartis lėmė tai, jog jose buvo pernelyg apribota atsakovo atsakomybė. Pasak atsakovo, tokios sutarčių nuostatos iš esmės nesikeitė nuo pirminių sutarčių. Atsakovas nepagrįstais laiko ir ieškovų argumentus, jog prieš pasirašant naujas sutartis buvo reikalaujama sudaryti ir UAB „Hansa gyvybės draudimas“ sutartis. Ieškovai vengė bendradarbiavimo su atsakovu bei siuntė pretenzijas, kurių pagrindu jau ruošėsi šios bylos nagrinėjimui, provokavo atsakovą pateikti jiems naudingus atsakymus. Ieškovų vengimą bendradarbiauti patvirtina ieškovų elgesys ir veiksmai po kasacinio teismo nutarties šioje byloje priėmimo (šiam teiginiui pagrįsti atsakovas pateikė naujus įrodymus – ieškovų ir atsakovo elektroninio susirašinėjimo išrašus, kuriuos prašo priimti). Atsakovas kartu su rašytiniais paaiškinimais pateikė ir ieškovams siųstų ketvirtinių ataskaitų kopijas, kurios patvirtina aplinkybę, jog sustabdžius paslaugų teikimą, investicinio portfelio vertė iš esmės nekito dar pusmetį.

332014 m. rugpjūčio 4 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauti ieškovų E. V. ir J. V. rašytiniai paaiškinimai dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 28 d. nutarties byloje, taip pat naujų įrodymų priėmimo. Ieškovai, reaguodami į byloje priimtos kasacinio teismo nutarties turinį, papildomai pažymėjo, jog siekiant teisingai išspęsti ieškovų nuostolių visiško atlyginimo klausimą, būtina įvertinti atsakovo neteisėtus veiksmus ne tik iki 2010 m. rugsėjo 6 d., kai ieškovai nutraukė konsultavimo sutartis, bet iki 2014 m. gegužės 29 d., kai ieškovai, neturėdami kito pasirinkimo, po priverstinės Swedbank Centrinės Azijos akcijų fondo konvertacijos į Rusijos akcijų fondą, buvo priversti užfiksuoti investicinį nuostolį ir pareikalauti fondo vienetų išpirkimo. Ieškovų prašomais priimti įrodymais patvirtinama, kad atsakovas savo pareigas netinkamai vykdė tiek sutarčių veikimo metu, tiek po jų nutraukimo. Ieškovai pateikiamais įrodymais paneigia atsakovo poziciją, esą investicinis portfelis atgaus turėtą vertę. Rašytiniuose paaiškinimuose ieškovai papildomai nurodė, jog teismų nustatytos aplinkybės dėl ieškovų užimtų pareigų (darbo pobūdžio) nekeičia atsakovo atsakomybės ribų. Ieškovai nebuvo profesionalūs investuotojai, todėl atsakovas turėjo paslaugas teikti tokiu būdu, kad jos būtų suprantamos bet kuriam neprofesionaliam investuotojui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino atsakovo veiksmus krizės akivaizdoje neteisėtais, todėl teismai turi nustatyti žalos dydį. Ieškovai akcentavo aplinkybę, jog ypatingai aukštos rizikos fondai buvo nupirkti atsakovui pateikus melagingą informaciją, kadangi atsakovas juos įvardijo kaip stabilius, mažos rizikos ir saugesnius net už ieškovų turėtas valstybines obligacijas. Ieškovų teigimu, bankas, gavęs atlyginimą, faktiškai nieko nedarė – neteikė rekomendacijų ir pasiūlymų, todėl visa atsakomybė tenka bankui. Ieškovai tvirtino visą laiką buvę aktyvūs, domėjosi investicijų portfelio būsena, teiravosi dėl investavimo eigos. Ieškovai nežinojo ir negalėjo žinoti, kaip reikia elgtis dėl su atsakovu susijusios bendrovės valdomų investicinių fondų krentant jų vertei, ypač nežinodami to, kad pasiūlyti investiciniai sprendimai yra pačios aukščiausios rizikos, negaudami ataskaitų apie investicinio portfelio būklę kiekvieną savaitę, kaip buvo įsipareigojęs bankas. Ieškovų vertinimu, aptariamu atveju egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys: ieškovai žalos nepatirtų, jeigu atsakovas būtų siūlęs konservatyvius investavimo produktus bei atskleidęs esminę informaciją – sandorių rizikos laipsnį. Be to, žinodami tikrąją reikalų padėtį – aukščiausią rizikos laipsnį – ieškovai nebūtų pardavę turėtų vyriausybės vertybinių popierių ir būtų atgavę investuotas lėšas su palūkanomis. Atsakovas privalėjo duoti nurodymus, kaip suvaldyti tolimesnę nuostolių riziką, o ne formaliai reikalauti naujos sutarties pasirašymo ir klausimyno užpildymo. Pasak ieškovų, atsakovas nepagrindė teiginio, jog siūlė konservatyvų investavimo būdą, o rizikingą būdą esą pasirinko patys ieškovai. Bankas nevykdė prisiimtų įsipareigojimų, todėl nėra pagrindo svarstyti jo atleidimo nuo atsakomybės klausimo. Ieškovai nurodė reikalaujantys žalos atlyginimo iki 2010 m. rugsėjo 6 d., t. y. momento, kai nutraukė konsultavimo sutartis, todėl bet kokie vėlesni sandoriai ar kitokie įvykiai šiam ginčui išspręsti yra neaktualūs ir nesvarbūs. Ieškovų vertinimu, reikia vadovauti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013, suformuota praktika dėl VRPĮ 24 straipsnio ir FPRĮ 22 straipsnio taikymo, banko pareigos prieš sudarant sutartį ir teikiant paslaugas surinkti bei klientams pateikti visą reikiamą informaciją, suprantamą profesionalaus investuotojo statuso neturintiems klientams. Kartu su teikiamais paaiškinimais ieškovai taip pat prašo pridėti prie bylos naujus įrodymus, patvirtinančius informaciją apie MAN Arbtrage fondą, kurios bankas neatskleidė, taip pat įrodymus, kad AB SEB bankas, AB DNB bankas ir net Lietuvos bankas patvirtino, jog ieškovai nėra profesionalūs investuotojai, taip pat prašo priimti Lietuvos banko raštą, jog draudimo bendrovių vadovams jokių kvalifikacijos reikalavimų, susijusių su profesionaliu investavimu, nėra nustatyta. Ieškovų paaiškinimuose pateiktas sudarytų investavimo sandorių aprašas neleidžia ieškovų priskirti profesionalių investuotojų kategorijai. Ieškovai pažymėjo, jog nepriklausomai nuo to, reikia ar nereikia įrodinėti krizės įtaką, šiuo atveju svarbus atsakovo neveikimas pastebėjus ilgą laiką besitęsiantį ivesticijų vertės kritimą. Ieškovai taip pat prašė priimti šiuos naujus įrodymus: 2014 m. kovo 7 d. elektroninį laišką ir jo priedą – banko pateiktą informaciją apie Swedbank Centrinės Azijos Akcijų fondo ir Swedbank Rusijos Akcijų fondo sujungimą bei laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 26 d. iki 2014 m. balandžio 6 d. vykusį susirašinėjimą dėl šių fondų sujungimo bei išpirkimo. Nurodė, jog dėl objektyvių aplinkybių šių įrodymų negalėjo pateikti anksčiau. Tik po šių fondų sujungimo ieškovams tapo suprantama, jog atsakovo pasiūlyta investicija yra aukščiausios rizikos.

34Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi bylos nagrinėjimas buvo atidėtas, suteikiant bylos dalyviams teisę pareikšti nuomonę dėl šalių pateiktų rašytinių paaiškinimų bei nuomonę apie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 28 d. nutartyje paminėtą galimybę pasinaudoti specialių žinių turinčių asmenų pagalba.

352014 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauti ieškovų E. V. ir J. V. rašytiniai paaiškinimai. Be ankstesniuose procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų ieškovai dar nurodė, jog atsakovas nepagrįstai teigia, kad kasacinis teismas atmetė ieškovų argumentus dėl nuostolių, kilusių netinkamai vykdant konsultavimo sutartis, atlyginimo. Teigė nesutinkantys su atsakovo nuomone žalos realumo klausimu. Tvirtino, jog nagrinėjamu atveju yra priežastinis ryšys tarp finansinių priemonių nuvertėjimo ir banko neteisėtų konsultacijų teikimo bei vėlesnio neteisėto pasyvumo. Ieškovai nurodė, jog nėra pagrindo banką atleisti nuo atsakomybės, kadangi bankas nebendradarbiavo, nenurodė, kaip ieškovai turi elgtis siekdami išvengti nuostolių. Ieškovai nurodė, jog specialių žinių turinčių asmenų pagalba nagrinėjamoje byloje nėra reikalinga, kadangi bankas nesiėmė ir neatliko veiksmų, kuriuos turėtų vertinti specialių žinių turintys asmenys.

362014 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauti atsakovo „Swedbank“, AB rašytiniai paaiškinimai, kuriais papildomai nurodoma, jog ieškovų 2014 m. rugpjūčio 4 d. pateikti rašytiniai paaiškinimai nesusiję su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi apibrėžtomis pakartotinio bylos nagrinėjimo aplinkybėmis. Akcentavo, jog ieškovai turėjo suprasti ir puikiai suprato atsakovo teiktas investavimo paslaugas, pasiūlytas investavimo priemones ir su jomis susijusią riziką. Teigė pagrįstai sustabdęs paslaugų ieškovams tiekimą, kadangi tokį reguliavimą nustatė naujai įsigaliojusių teisės aktų nuostatos. Nurodė, jog bankas, gavęs ieškovų pretenziją dėl pirmųjų investicinių nuostolių, pagrįstai suabejojo, ar turi pakankamai duomenų apie ieškovų investavimą (rizikos toleranciją, investavimo tikslus ir pan.). Pasak atsakovo, ieškovai nepagrįstai teigia, jog naujosios konsultavimo sutartys apribojo banko atsakomybę. Rašytiniuose paaiškinimuose atsakovas pareiškė prašymą priimti naujus įrodymus apie 2007 m. birželio – gruodžio mėnesiais ieškovams teiktas ataskaitas. Dėl specialiųjų žinių poreikio šioje byloje atsakovas nurodė, jog esančių bylos duomenų pakanka ginčui išspęsti. Nurodė, jog nuostoliai skaičiuotini viso 10 mln. Lt. vertės ieškovų turėtų investicijų portfelio kontekste.

37IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

38Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

39Dėl apeliacinės instancijos teismui pateiktų rašytinių paaiškinimų ir naujų įrodymų priėmimo

40Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme pirmą kartą, šalys kartu su procesiniais dokumentais teikė ir naujus įrodymus, kurie pirmosios instancijos teismo nebuvo vertinti. Ir nors Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartyje nėra fiksuotas procesinis sprendimas dėl naujų įrodymų priėmimo (juos priimti ar atsisakyti priimti), visgi, kaip matyti iš 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutarties turinio, minėti įrodymai buvo vertinami kitų bylos aplinkybių kontekste. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą pirmą kartą šalių pateiktus įrodymus priėmė. Taigi šiuo atveju teisėjų kolegija klausimo dėl įrodymų, pateiktų apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pirmą kartą, priėmimo nebesprendžia.

41Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2014 m. balandžio 28 d. nutartimi panaikinus Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartį bei grąžinus bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo, ieškovai bei atsakovas pateikė naujus rašytinius paaiškinimus bei naujus įrodymus (bendra santrauka pirmiau pateikta šioje nutartyje). Atsakovas „Swedbank“, AB 2014 m. liepos 31 d. pateikė rašytinius paaiškinimus ir naujus įrodymus – ieškovams 2008 metais siųstas ataskaitas ir šalių susirašinėjimą elektroniniu paštu per laikotarpį nuo 2013 m. spalio 23 d. iki 2014 m. gegužės 30 d. Ieškovai E. V. ir J. V. 2014 m. rugpjūčio 4 d. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė rašytinius paaiškinimus ir naujus įrodymus: Lietuvos banko ir Lietuvoje veikiančių kredito įstaigų raštus dėl ieškovų priskyrimo neprofesionaliųjų investuotojų kategorijai, 2013 m. lapkričio 27 d. ieškovų sudarytų sandorių detalizaciją, duomenis apie šalių susirašinėjimą, vykusį laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 7 d. iki 2014 m. birželio 6 d., duomenis apie ieškovo E. V. susirašinėjimą su AB SEB banku, ieškovo E. V. susirašinėjimą su finansų specialistu M. P.. 2014 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauti atsakovo rašytiniai paaiškinimai ir nauji įrodymai: ieškovams 2007 m. birželio – gruodžio mėnesiais siųstos ataskaitos. Tą pačią dieną taip pat gauti ieškovų rašytiniai paaiškinimai. Šalys 2014 m. liepos 31 d. ir 2014 m. rugpjūčio 4 d. teisme gautų rašytinių paaiškinimų pateikimo būtinybę iš esmės grindė poreikiu išdėstyti pozicijas dėl bylos aplinkybių, Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus procesinį sprendimą panaikinti ankstesnę apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą grąžinti tos pačios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Vėlesni rašytiniai paaiškinimai buvo pateikti įgyvendinant šalių procesinę teisę pareikšti nuomonę dėl 2014 m. liepos 31 d. ir 2014 m. rugpjūčio 4 d. pateiktų rašytinių paaiškinimų bei naujų įrodymų, taip pat teisėjų kolegijai nurodžius pateikti poziciją dėl kasacinio teismo akcentuotos galimybės sprendžiant šalių ginčą, tam tikrų aplinkybių įrodinėjimo procese pasinaudoti specialių žinių turinčių asmenų pagalba.

42Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti tiek žodinius, tiek rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys nelemia CPK 323 straipsnyje nurodyto draudimo ignoravimo. Vadovaujantis CPK 323 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje, suformuotoje taikant CPK 323 straipsnio nuostatas, laikomasi pozicijos, jog šis draudimas taikomas ne tik apeliaciniams skundams, bet ir atsiliepimams į juos. Taigi, pasibaigus įstatyme nustatytam terminui, draudžiama pildyti ne tik apeliacinį skundą, bet ir atsiliepimą į apeliacinį skundą. Teisėjų kolegija, susipažinusi su šalių rašytinių paaiškinimų turiniu, sprendžia, jog šių procesinių dokumentų dalimi iš tiesų yra realizuojama procesinė teisė teikti paaiškinimus – išreiškiama šalių pozicija dėl ginčo, pateikiami papildomi argumentai, kurių teikimo būtinybę lėmė byloje priimtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties turinys. Taip pat pareikštos nuomonės šalių anksčiau pateiktų rašytinių paaiškinimų ir naujų įrodymų priėmimo klausimais, išdėstytos šalių pozicijos kasacinio teismo paminėtu specialiųjų žinių poreikio šioje byloje klausimu. Teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantai, teikdami rašytinius paaiškinimus, kuriais papildomai motyvuojami apeliacinių skundų argumentai, pateikiamas pirmosios instancijos teismo ištirtų aplinkybių pakartotinis vertinimas, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šioje byloje išdėstytus išaiškinimus, nepažeidė CPK 323 straipsnyje įtvirtinto draudimo, todėl šalių rašytinius paaiškinimus nurodytoje dalyje apeliacinės instancijos teismas priima. Kita vertus, teisėjų kolegija pastebi, jog tais pačiais rašytiniais paaiškinimais (likusia jų dalimi) iš esmės yra plečiamos bylos nagrinėjimo ribos. Kaip matyti iš ieškinio dalyko, ieškovai apibrėžė konkrečias bylos nagrinėjimo ribas pareikšdami reikalavimus atlyginti tiesioginius ir netiesioginius nuostolius, kuriuos sąlygojo, jų nuomone, neteisėti atsakovo veiksmai, formuojant ieškovų valią sudaryti konsultavimo sutartis, jas netinkamai vykdant, o vėliau ir visiškai atsisakius jas vykdyti. Ieškovai patvirtino reikalaujantys nuostolių už laikotarpį nuo sutarčių sudarymo iki to momento, kuomet patys vienašališkai jas nutraukė, o netiesioginių nuostolių – nuo ginčo sutarčių sudarymo iki ieškovų kreipimosi į teismą. Todėl kolegija kitas rašytinių paaiškinimų dalis, kuriose apibūdinamas šalių elgesys jau po ginčo sutarčių nutraukimo ir netgi bylos nagrinėjimo metu, laiko nepagrįstai praplečiančiomis bylos nagrinėjimo ribas, apibrėžtas pirmosios instancijos teisme paduotu ieškiniu bei šalių apeliaciniais skundais. Be to, tokios aplinkybės (argumentai) nebuvo nurodytos apeliaciniuose skunduose (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiu būdu šalys pažeidžia tiek draudimą apeliacinius skundus grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, tiek CPK 323 straipsnio nuostatas. Kadangi ką tik minėta rašytinių paaiškinimų dalimi apeliantai iš esmės pildo tiek apeliacinius skundus, tiek atsiliepimus į juos, teisėjų kolegija, nurodytoje dalyje rašytinių paaiškinimų nepriima ir jų nevertina.

43CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija pastebi, jog tiek ieškovai, tiek atsakovas naujų įrodymų, pateiktų kartu su rašytiniais paaiškinimais, pateikimo būtinybę argumentuoja teiginiais, kad nebuvo galimybės įrodymų pateikti anksčiau, kadangi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme dalies tų įrodymų dar nebuvo, o bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu egzistavusių įrodymų pateikimo būtinybę sąlygojo byloje priimta kasacinio teismo nutartis. Teisėjų kolegija pažymi, jog kasacinio teismo nutartyje iš esmės nenurodomi tokie argumentai, kurie lemtų poreikį plėsti bylos nagrinėjimo ribas, nėra konstatuojami įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo proceso pažeidimai. Kaip matyti iš kasacinio teismo nutarties turinio, esminė aplinkybė, sąlygojusi būtinumą nagrinėti bylą iš naujo, yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė konkrečias FPRĮ nuostatas. Kasacinis teismas taip pat akcentavo galimybę įrodinėjimo procese pasinaudoti specialių žinių turinčių asmenų pagalba, vertinant nuostolių dydį bei jų atsiradimą sąlygojusių veiksnių įtaką. Ankstesnėje šios nutarties dalyje, spręsdama rašytinių paaiškinimų priėmimo klausimą, teisėjų kolegija sprendė, jog šalys, apibūdindamos šalių tarpusavio bendravimą laikotarpiu nuo ginčo sutarčių nutraukimo iki šiol (t. y. vykstant teisminiam procesui), iš esmės praplečia bylos nagrinėjimo ribas, apibrėžtas ieškiniu ir apeliaciniais skundais. Kadangi kolegija atsisakė priimti bei vertinti rašytinių paaiškinimų dalį dėl šalių elgesio po sutarčių nutraukimo, nėra pagrindo priimti ir įrodymų, kuriais grindžiama minėta rašytinių paaiškinimų dalis. Tokiame aplinkybių kontekste teisėjų kolegija atsisako priimti ieškovų ir atsakovo pateiktus įrodymus – duomenis, patvirtinančius šalių susirašinėjimą, vykusį šios bylos nagrinėjimo metu. Ta aplinkybė, jog ieškovai jau po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo gavo finansų specialisto vertinimą dėl konkrečių atsakovo platintų finansinių priemonių, nesudaro pagrindo taikyti CPK 314 straipsnyje įtvirtinto draudimo išimtį. Bylos duomenys sudaro pagrindą išvadai, jog ieškovai laikėsi nuoseklios pozicijos, esą atsakovas konsultavimo sutartis vykdė netinkamai nuo pat jų sudarymo momento. Kaip vienas iš ieškovų akcentuotų atsakovo neteisėtų veiksmų sutarčių vykdymo etape įvardintas netinkamas (pernelyg didelės rizikos laipsnio) investavimo produkto (strategijos) pasiūlymas. Vadinasi, ir įrodymus, pagrindžiančius šį argumentą (jų grupę), ieškovai galėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Vien ta aplinkybė, jog šio įrodymo gavimu ieškovai pasirūpino išnagrinėjus bylą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismuose, tiek kasaciniame teisme, o šio įrodymo pateikimo aplinkybę esą sąlygojo teismų priimti procesiniai sprendimai (teismams nenustačius netinkamo sutarčių vykdymo požymių laikotarpiu iki konsultacijų teikimo sustabdymo), neleidžia taikyti CPK 314 straipsnyje numatytos išimties. Atsakovas kartu su rašytiniais paaiškinimais pateikė vykdant ginčo sutartis ieškovams 2007-2008 metais siųstas ataskaitas, kurios turėtų patvirtintų tiek tinkamą sutarčių vykdymą ginčui aktualiu laiku, tiek aplinkybę, jog konsultavimo paslaugų teikimo apribojimas tam tikrą laikotarpį neturėjo įtakos investicinių portfelių vertės pokyčiams. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šiuos įrodymus, atsižvelgiant į jų turėjimo momentą ir gavimo būdą (atsakovas jais disponavo dar iki bylos iškėlimo, pats juos paruošė), atsakovas turėjo galimybę pateikti pirmosios instancijos teisme, grįsdamas savo argumentus tiek investavimo instrumentų vertės (jos pokyčio), tiek sutarčių tinkamo vykdymo klausimais. Be to, teisėjų kolegija pastebi, jog tokio pobūdžio įrodymai jau buvo vertinti bylą nagrinėjusių teismų. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija atsisako priimti atsakovo pateiktas ataskaitas. Ieškovai taip pat pateikė jų sudarytų sandorių detalizaciją ir susirašinėjimo su AB SEB banku duomenis. Kolegija pastebi, jog šis susirašinėjimas vyko 2010-2011 metų laikotarpiu, todėl ieškovai, manydami, jog toks įrodymas nagrinėjamam ginčui yra reikšmingas, savalaikiu jo pateikimu galėjo pasirūpinti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Taipogi ir ieškovų sudarytų sandorių detalizacija galėjo būti parengta ir pateikta pirmosios instancijos teismui. Kita vertus, iš tokio įrodymo kilmės išryškėja aplinkybė, jog šiame įrodyme pateikiami chronologine tvarka susisteminti duomenys, taigi jie šalims neabejotinai buvo arba turėjo būti žinomi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Taigi, esant konkrečiam įrodinėjimo poreikiui, ieškovai tokio pobūdžio (pirminiais) įrodymais galėjo argumentuoti savo poziciją jų teisinio statuso – kaip neprofesionaliųjų investuotojų – klausimu. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija atsisako priimti pateiktus įrodymus – sandorių detalizaciją ir susirašinėjimo su AB SEB banku duomenis (CPK 314 straipsnis).

44Dėl prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka

45Ieškovai E. V. ir J. V. atsiliepime į atsakovo „Swedbank“, AB apeliacinį skundą pareiškė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Remiantis bendrąja CPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta taisykle, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

46Pažymėtina, jog tiek bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, tiek ir rašytinio proceso tvarka bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Taigi nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, patikrina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, ar tinkamai nustatė ir įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, o taip pat pats įvertina įrodymus, nepriklausomai nuo to, ar juos pirmosios instancijos teismas įvertino, ar ne. Nagrinėjamu atveju ieškovai visiškai neargumentuoja žodinio proceso būtinybės. Pažymėtina ir tai, jog aplinkybė, kad byla yra nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, neriboja šalių galimybės pateikti rašytinius paaiškinimus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, šia procesine teise šalys aktyviai naudojosi. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindų ir būtinybės bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, todėl šio ieškovų prašymo netenkina.

47Dėl bylos nagrinėjimo ribų

48Ieškovai E. V. ir J. V. su atsakovu Swedbank, AB pasirašė konsultavimo sutartis. Ieškovas E. V. suformavo 1 502 037,95 Lt vertybinių popierių portfelį ir pasirinko investavimo tikslą: pajamų ir augimo pusiausvyrą, t. y. ieškovas prisiėmė vidutinę investavimo riziką. Ieškovė J. V. suformavo 1 053 829,55 Lt dydžio vertybinių popierių portfelį, o investavimo tikslu pasirinko „augimą“, t. y. prisiėmė didelę investavimo riziką. Bendra ieškovų lėšų, investuotų į atsakovo pasiūlytas investavimo priemones, suma sudarė 2 555 867,50 Lt. Konsultavimo sutartyse buvo numatyta, kad bankas veikia kaip kliento finansinis konsultantas klausimais, susijusiais su investuojamo turto valdymu ir investavimu, padeda klientui analizuoti ir struktūrizuoti investuojamą turtą, teikia investicinius pasiūlymus dėl investuojamo turto struktūros (sutarčių 1.3 punktas). Atsakovas įsipareigojo, teikdamas konsultacijas dėl turto investavimo, siekti maksimalios naudos ieškovams, veikti protingai, atidžiai ir sąžiningai (sutarčių 3.3 punktas). Atsakovas įsipareigojo ieškovams pateikti esminę informaciją ir konsultaciją dėl siūlomo priimti investicinio sprendimo. Atsakovas įsipareigojo sekti rinkos pokyčius ir kas savaitę teikti klientui konsultacijas ir patarimus apie būtinybę perskirstyti kliento investicijų portfelį (sutarčių 3.4 punktas). Ieškovai bylos nagrinėjimo metu ieškinio reikalavimus priteisti iš atsakovo nuostolių atlyginimą grindė iš esmės dviem savarankiškais pagrindais: tuo, kad atsakovas ginčo sutartis netinkamai vykdė nuo jų sudarymo (pasiūlė netinkamus (ieškovų poreikių ir tikslų neatitinkančius) investavimo produktus, netinkamai vykdė konsultavimo paslaugas); tuo, kad atsakovas, tam tikrą laiką teikęs konsultavimo paslaugas, vėliau visiškai sustabdė (nutraukė) šios rūšies paslaugų teikimą. Tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos (nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pirmą kartą) teismai iš esmės panašiais pagrindais konstatavo deramą konsultavimo sutarčių vykdymą – tinkamą investavimo priemonių parinkimą ir tam tikrą laiką teiktų konsultavimo paslaugų tinkamumą. Teismų pozicijos išsiskyrė vertinant ieškovų akcentuojamą konsultavimo paslaugų teikimo sustabdymo (nutraukimo) teisėtumą ir pagrįstumą. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog bankas atsisakė teikti ieškovams konsultavimo paslaugas nepagrįstai. Gi apeliacinės instancijos teismas sprendė, jog bankas turėjo pagrindą nutraukti konsultavimo paslaugų teikimą, pasikeitus teisiniam finansų tarpininko veiklos reguliavimui, ir ieškovams nesutikus atsižvelgiant į šią aplinkybę koreguoti šalis siejusių sutartinių santykių sąlygas (sudaryti naujas sutartis, užpildyti investuotojų klausimyną). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. balandžio 28 d. nutartyje sprendė, jog apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atleido finansų tarpininką nuo atsakomybės dėl sutartinių pareigų nevykdymo. Kasacinis teismas akcentavo finansų tarpininko profesinio rūpestingumo pareigą, kurios vykdymui įtakos neturi ir sutarties vykdymo apribojimas. Taigi, apibendrinant kasacinio teismo aiškinimą, darytina išvada, jog aptariamu atveju teismas konstatavo atsakovo veiksmų neteisėtumą antruoju ieškovų nurodytu pagrindu, t. y. sutarties vykdymo apribojimo laikotarpiu nesiėmus veiksmų, kurių reikalauja jo profesinio rūpestingumo pareiga: nesiėmus aktyvių veiksmų, nederinant su ieškovais investavimo portfelių pardavimo ar išformavimo galimybių. Teisėjų kolegija tik iš dalies pritaria atsakovo pozicijai, jog tokiu būdu kasacinis teismas apibrėžė bylos pakartotinio nagrinėjimo ribas. Kasacinio teismo pateiktas vertinimas įgalina daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju yra konstatuotas atsakovo veiksmų neteisėtumas viename ieškovų nurodytame sutartinių santykių etape, pasireiškęs atsakovo pasyvumu, kuomet šis, nusprendęs apriboti paslaugų teikimą, nesiėmė aktyvių veiksmų galimiems nuostoliams išvengti. Tuo tarpu kitas civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas (nuostolių faktą ir dydį, priežastinį ryšį) bei atsakovo atleidimo nuo civilinės atsakomybės ar jos sumažinimo nurodyta vertinti bylos pakartotinio nagrinėjimo metu. Šio aiškinimo kontekste kolegija sprendžia, jog konstatavus atsakovo veiksmų neteisėtumą, pasireiškusį pasyvumu galiojant sutarties vykdymo apribojimui, ši atsakomybės sąlyga konkretaus pagrindo atveju, iš naujo nagrinėjant bylą nevertintina. Kolegijos įsitikinimu, kasacinis teismas vertino tik šį konkretų ieškovų nurodytą pagrindą atsakovo civilinei atsakomybei kilti, tačiau nustatęs netinkamą FPRĮ nuostatos, kurios pagrindu finansų tarpininkas buvo atleistas nuo atsakomybės, taikymą, šią aplinkybę laikė pakankama ankstesnės apeliacinio teismo nutarties panaikinimui ir grąžinimui bylą nagrinėti iš naujo, iš esmės nevertindamas kito ieškovų nurodyto pagrindo – netinkamo konsultavimo sutarčių vykdymo nuo jų sudarymo pradžios. Šiame kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovo argumentas, esą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas apibrėžė pakartotinio bylos nagrinėjimo ribas, nenurodydamas tirti atsakovo veiksmų sutarčių vykdymo etape (t. y. nuo sutarčių sudarymo iki konsultavimo paslaugų vykdymo nutraukimo), yra nepagrįstas. Todėl ta aplinkybė, jog kasacinis teismas nevertino atsakovo veiksmų teikiant konsultavimo paslaugas, nevertino ir tų paslaugų kokybės, neleidžia daryti išvados, jog ieškovų argumentai šiais klausimais buvo pripažinti nepagrįstais. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis iš esmės nekeičia apeliaciniais skundais nustatytų bylos nagrinėjimo ribų, išskyrus kasacinio teismo konstatuotą atsakovo civilinės atsakomybės sąlygą – neteisėtus veiksmus, pažeidus bendrąją profesinio rūpestingumo pareigą – nepatarus ieškovams, kaip išformuoti investuotojo portfelį arba jį perduoti kitam finansų tarpininkui. Teisėjų kolegija sprendžia, jog aptariamu atveju, nagrinėjant bylą iš naujo ir vykdant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nurodymus, būtina nustatyti, ar egzistuoja kitos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos (pvz., nuostoliai, priežastinis ryšys), ar yra pagrindas atsakovą atleisti nuo atsakomybės, ar sumažinti jo atsakomybės ribas. Atsakovo civilinės atsakomybės atsiradimo požiūriu taip pat reikia įvertinti ir šalių argumentus dėl konsultavimo sutarčių sudarymo ir vykdymo tinkamumo aplinkybių (iki konsultacijų teikimo nutraukimo). Šiame etape būtina įvertinti ir ieškovų reikalavimų atlyginti tiesioginius nuostolius (grąžinti lėšas, sumokėtas už netinkamą paslaugų teikimą) bei netiesioginius nuostolius (lėšas, kurias ieškovai gautų susilaikę nuo investavimo į atsakovo siūlomas priemones) pagrįstumą.

49Dėl Konsultavimo sutarčių netinkamo vykdymo

50Kaip minėta, ieškovai tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde laikėsi nuoseklios pozicijos, jog atsakovas konsultavimo sutartis vykdė netinkamai nuo pat jų sudarymo. Sutarčių vykdymo netinkamumas pasireiškė neteisėtais atsakovo veiksmais, kuomet ieškovams deklaravus siekį investuoti konservatyviai (be rizikos prarasti investuotas lėšas), atsakovas įtikino ieškovus atsisakyti saugių investavimo instrumentų (vyriausybės vertybinių popierių) ir pasirinkti rizikingesnes investavimo sritis (investavimą į rizikingus fondus). Be to, teikdamas konsultacijas, atsakovas iš esmės siekė naudos sau, o ne ieškovams (siūlė investuoti į su atsakovu susijusius fondus, kelis kartus konvertuodavo investuojamas lėšas), neatskleidė rizikos laipsnio, išimtinai akcentuodamas sandorių naudingumą, nesiėmė savalaikių priemonių nuostoliams sumažinti arba išvengti (patyrus pirmuosius nuostolius, siūlė nieko nedaryti ir laukti portfelio vertės augimo). Taip pat ieškovai teigė, jog paslaugos buvo netinkamos, atsakovui teikiant nereguliarias ir neišsamias (nepakankamai informatyvias) konsultacijas. Pasak ieškovų, pirmosios instancijos teismas, nepritaręs šiai pozicijai (ieškovų argumentams), netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neanalizavo teiktų paslaugų kokybės. Apeliacinės instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose ieškovai, be kita ko, akcentavo aplinkybę, jog ginčo teisiniame santykyje jie yra neprofesionalūs investuotojai, o tai lemia papildomas pareigas finansų tarpininkui – atsakovui. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiai ieškovų pozicijai.

51Pagal galiojantį teisinį reguliavimą sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasme jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnio 1 ir 2 dalys).

52Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovai nurodė, jog atsakovas sutartį iš esmės pažeidė 2008 metų gegužės mėnesį, nustojęs teikti konsultacijas (rekomendacijas) investavimo klausimais. Atsakovas tvirtino paslaugų teikimą nutraukęs nuo 2008 metų pradžios, kuomet įsigaliojus naujam teisiniam reguliavimui su ieškovais sudarytos sutartys nustojo galioti bei ieškovams atsisakius sudaryti naują teisinį reguliavimą atitinkančias sutartis. Vėliau atsakovas poziciją šiuo klausimu iš dalies pakeitė, teigdamas, jog paskutinis konsultavimo paslaugos teikimo atvejis fiksuotinas 2007 m. spalio 29 d. (kuomet ieškovams buvo suteikta paskutinė asmeninio pobūdžio konsultacija). Pagal pastarąją versiją, paslaugų teikimo apribojimą lėmė tiek naujo teisinio reguliavimo (FPRĮ) įsigaliojimas, tiek su tuo susijusi aplinkybė – iš ieškovų pateiktos pretenzijos paaiškėjusi aplinkybė, jog bankas neturi pakankamos informacijos apie ieškovus (rizikos suvokimą ir pan.). Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog bankas ginčo sutarčių nenutraukė, o tiesiog jų nebevykdė nuo 2008 m. liepos 1 d. Teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka tik iš dalies. Pritartina teismo išvadai, jog atsakovas iš tiesų ginčo sutarčių nenutraukė jose nustatyta tvarka, o tiesiog apribojo jų vykdymą (iš teikiamų paslaugų apimties pašalino asmeninių konsultacijų teikimą). Kolegija, įvertinusi ginčo teisinių santykių ypatumą, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju paslaugų apribojimas fiksuotinas 2007 m. spalio 29 d., kuomet ieškovams buvo suteikta paskutinė konsultavimo ar rekomendacijos sąvoką atitinkanti paslauga. Nors bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas teigė, jog sutartys savaime nustojo galioti, o šiuo metu tvirtina teisėtai apribojęs konkrečios paslaugos teikimą, visgi minėtas prieštaravimas nekeičia esminės aplinkybės, jog atsakovas nuo 2007 metų lapkričio mėnesio nustojo teikęs konsultavimo paslaugą, kuri nagrinėjamu atveju vertintina kaip esminė ginčo sutarčių sąlyga. Todėl teisėjų kolegija turi pagrindą įvertinti atsakovo veiksmus, lėmusius ginčo sutarčių sudarymą ir teikiant paslaugas nuo sutarčių sudarymo momento iki paslaugų teikimo apribojimo – 2007 metų lapkričio mėnesio.

53Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, pastebi, jog ieškovas E. V. dar 2003 metų liepos 8 d. investavo į East Capital Baltic Fund bei East Capital Eastern Europe Fund investicinius fondus (t. 2, b. l. 128). Ieškovė J. V. laikotarpiu nuo 2004 metų liepos mėnesį investavo į East Capital Eastern Europe Fund, JPM Europe Strat. Value, Templeton Growth Euro, Templeton Eastern Europe EUR ir kt. investicinius fondus (t. 2, b. l. 132-135). Byloje taip pat yra faktiniai duomenys, patvirtinantys aplinkybę, jog ieškovę su atsakovu dar nuo 2005 m. kovo 1 d. siejo iš esmės analogiški sutartiniai santykiai (Konsultavimo dėl investicijų sutartis (t. 2, b. l. 136-139). 2005 m. kovo 1 d. konsultavimo dėl investicijų sutarties priedo Nr. 1 turinys patvirtina, jog ieškovė dar 2005 metais buvo pasirinkusi „augimo“ strategiją. Šiame priede taip pat pateiktas „augimo“ investicijos strategijos apibrėžimas, jog pasirinkdamas šią strategiją investuotojas prisiima didelę riziką, t. y. pagrindinės sumos nuostolio riziką, siekdamas žymiai padidinti savo kapitalą ir gauti didelį pelną (t. 2, b. l. 139). Laikotarpiu iki ginčo sutarčių sudarymo ieškovas E. V., nors ir nebuvo sudaręs sutarčių su atsakovu ar kitu finansų tarpininku, tačiau savarankiškai investavo į East Capital Russia Fund, East Capital Turkish Fund, East Capital Eastern Europe Fund ir kitus investicinius fondus (t. 2, b. l. 125-127). Nustatytos aplinkybės įgalina daryti išvadą, jog dar iki ginčo sutarčių sudarymo ieškovai turėjo investavimo patirties, nors ir nesuteikiančios jiems profesionalaus investuotojo statuso taikymo. Be to, nustatytos aplinkybės patvirtina, jog dar iki ginčijamų sutarčių sudarymo ieškovė buvo pasirinkusi agresyvią ir rizikingą investavimo strategiją. Ieškovas E. V. turėjo reikiamos investavimo patirties į pakankamai rizikingus fondus, o investavimo veiksmus atlikdavo be tiesioginių finansų tarpininko patarimų. Byloje nustatyta, jog ieškovas investicinius sprendimus priimdavo jo sutuoktinei atsakovo teiktų konsultavimo paslaugų pagrindu. Po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties šioje byloje priėmimo, nebekeliamas ieškovų pripažinimo profesionaliais investuotojais klausimas. Taigi atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojami ieškovų asmenybes individualizuojantys požymiai, jų turima vadovavimo draudimo bendrovei patirtis nebeturi įtakos šių finansų rinkos dalyvių statusui. Tačiau pirmiau paminėtos faktinės aplinkybės paneigia ir ieškovų poziciją, kad jie iki ginčo sutarčių sudarymo neturėjo reikiamos investavimo patirties, nesiekė investavimo į rizikingesnes sritis, o dėl patirties trūkumo ir netinkamo finansų tarpininko funkcijų vykdymo, esą negalėjo suprasti ir nesuprato atsakovo siūlomų investavimo produktų rizikos laipsnio. Šios aplinkybės neleidžia konstatuoti nagrinėjamu atveju buvus išimtinį ieškovų deklaruojamą poreikį investuoti tik saugiai ir konservatyviai (pvz., į vyriausybės vertybinius popierius). Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog ieškovai buvo investavę ir į saugias sritis (vyriausybės vertybinius popierius), kurios garantavo minimalų, bet stabilų pelną, eliminavo riziką. Tačiau anksčiau paminėta investavimo eiga (investavimo patirtis, sukaupta iki ginčo sutarčių sudarymo) sudaro pagrindą išvadai, jog ieškovai tolygiai siekė didesnės ekonominės grąžos, kas savaime sąlygojo ir rizikingesnių investavimo sprendimų pasirinkimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti ieškovų argumentams, jog pirmosios instancijos teismas nevertino jų akcentuotų aplinkybių, esą prieš sutarčių pasirašymą atsakovas, visiškai neatsižvelgdamas į ieškovų poreikius bei tikslą investuoti konservatyviai, reikalavo pasirašyti iš anksto parengtas ir banko darbuotojų jau pasirašytas konsultavimo sutartis, kurių sąlygų ieškovai negalėjo koreguoti. Teisėjų kolegija priėjo prie išvados, jog ieškovų turima patirtis ir sudarytų investavimo sandorių istoriniai duomenys nereikalavo finansų tarpininko patarimų investuoti konservatyviai, kadangi tokioje investavimo srityje ieškovai veikė savarankiškai. Tuo tarpu ieškovų siekis investuoti agresyviau, turint tikslą gauti didesnę grąžą, lėmė poreikį ginčo sutarčių sudarymui. Bylos duomenys patvirtina, jog dar iki ginčo sutarčių sudarymo atsakovas pateikė ieškovui E. V. 2007 m. sausio 24 d. pasiūlymą investuoti į Nekilnojamojo turto fondą ir į Centrinės Azijos fondą (t. 2, b. l. 40-43). Šio pasiūlymo turinys leidžia daryti išvadą, jog jis ieškovui pateiktas dar iki konsultavimo sutarčių sudarymo, taigi negali būti vertinamas kaip netinkamą šių sutarčių vykdymą apibūdinantis požymis. Kita vertus, ieškovams akcentuojant aplinkybę, jog tokiu būdu atsakovas ieškovus suklaidino įtikindamas keisti investavimo strategiją, šis dokumentas, kolegijos vertinimu, iš tiesų rodo ne vien reklaminio pobūdžio siūlymus investuoti rizikingiau, o kitų faktinių aplinkybių kontekste atspindi buvus nuoseklų ieškovų norą gauti didesnę ekonominę naudą. Šio dokumento turinys sudaro pagrindą išvadai, jog investavimo pasiūlymas buvo pateiktas atsižvelgiant į ieškovo norą gauti konkrečią (tam tikra aritmetine ar procentine išraiška išreikštą) ekonominę grąžą, kurios neužtikrino turimi konservatyvūs investavimo instrumentai. Ieškovas E. V. teismo posėdžio, vykusio pirmosios instancijos teisme, metu pripažino, kad 2007 m. vasario 2 d. konsultavimo sutarties projektas jam buvo pateiktas dar 2006 metais (t. 3, b. l. 70). Taigi tokia įvykių seka, kuomet bankas iš pradžių pateikė ieškovui abstraktų investicinį pasiūlymą (pateikė turimo investavimo portfelio perskirstymo gaires), o tik vėliau buvo sudarytos konsultavimo sutartys, sudaro pagrindą teigti, jog turimas investicinio portfelio paskirstymas netenkino ieškovo ekonominės grąžos lūkesčių, jog ieškovas kryptingai siekė didesnės grąžos, prašė pasiūlymo dėl portfelio perskirstymo, o sutartį sudarė tik pateikus bendro pobūdžio investicinį sprendimą dėl portfelio perskirstymo, t. y. pateikus duomenis, patvirtinančius, kad ieškovo siekiama ekonominė grąža iš esmės yra galima. Šios aplinkybės taip pat sudaro pagrindą atmesti ieškovų argumentus, jog konsultavimo sutartys ieškovams buvo pateiktos jau pasirašytos ir jie neturėję galimybės derėtis dėl sutarčių sąlygų. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į byloje nustatytas aplinkybes, jog teisiniai santykiai siejo šalis pakankamai ilgą laiko tarpą iki ginčo sutarčių sudarymo: ieškovė dar 2005 metais buvo sudariusi iš esmės analogiško turinio sutartį, kurios pagrindu išreiškė norą gauti finansų tarpininko patarimus didžiausios rizikos investavimo klausimais; šiais patarimais naudojosi ir ieškovas, veikdamas savarankiškai; ieškovas kreipėsi į atsakovą prašydamas pasiūlyti pasikeitusius jo poreikius (siekį gauti didesnę grąžą) atitinkančias investavimo mechanizmo gaires. Tuo tarpu ginčo sutartys buvo sudarytos tik bankui pasiūlius didesnę ekonominę grąžą užtikrinantį investavimo mechanizmą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog ginčo sutartys buvo vykdomos pakankamai ilgą laiką, tačiau byloje nėra įrodymų, kad ieškovai tiek ikisutartiniuose santykiuose, tiek jau vykdant sutartis, būtų kėlę klausimą dėl sąlygų neatitikimo jų interesams ir investavimo strategijai. Bylos faktinės aplinkybės neįtikina teisėjų kolegijos, jog tam tikrą sutarčių vykdymo laikotarpį ieškovai pagrįstai manė gaunantys konservatyvaus pobūdžio investavimo konsultacijas. Bylos duomenys patvirtina aplinkybę, jog ieškovų nepasitenkinimą teikiamomis paslaugomis lėmė tik pirmieji investiciniai nuostoliai. Tačiau net tuomet jie nepareiškė pretenzijų, esą pasirinktas investavimo modelis neatitiko jų (konservatyvaus investavimo) poreikių. Šių aplinkybių ir išvadų kontekste teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su ieškovų apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovas jau ikisutartiniuose teisiniuose santykiuose elgėsi nesąžiningai ir suklaidino ieškovus dėl ginčo sutarčių sudarymo. Ginčo sutarčių priedų (Nr. 1) turinys patvirtina aplinkybę, jog ieškovai sąmoningai pasirinko ne konservatyvią, o vidutinės rizikos (ieškovas) ir didelės rizikos (ieškovė) investavimo strategijas. Nurodytuose prieduose, kurie yra ginčo sutarčių sudėtyje, pateikti ir pasirinktų strategijų požymiai bei rizikos laipsnis: abiejų strategijų esminis požymis – rizika patirti investuotų lėšų nuostolį (t. 1, b. l. 16, 21). Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovų asmenybes individualizuojančius požymius (įgytą išsilavinimą, amžių, eitas pareigas didelėje bendrovėje, turimą investavimo į įvairaus rizikos laipsnio sritis patirtį), sprendžia, jog ieškovai suvokė arba turėjo suvokti sudaromų sandorių esmę, jų pagrindu atsirasiančias prievoles ir galimas pasekmes. Ieškovų akcentuojama aplinkybė, jog pretenzijas finansų tarpininkui jie pradėjo reikšti tik suvokus, jog pasirinkta investavimo strategija neatitinka jų poreikių, jog netenkina galima ir labai reali investuotų lėšų praradimo rizika, vertintina kaip ieškovų byloje pasirinkta teisių gynimo versija. Tokia ieškovų ginčo sprendimo pozicija, nors ir nereiškiant konkrečių reikalavimų, bet argumentuojant ginčo sandorių šalių valios ydingumą (ieškovų suklaidinimą, sutarčių sąlygų paruošimą be ieškovų žinios ir pan.) nagrinėjamu atveju laikytina nepagrįsta.

54Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pasirašydami ginčo sutartis ieškovai patvirtino, kad jiems yra žinoma investavimo rizika (sutarčių 3.2 punktai), patvirtino, jog nelaiko sutarčių sąlygų atsakovo pasižadėjimu ar įsipareigojimu užtikrinti ieškovų pelno gavimą iš investuojamo turto (sutarčių 3.3 punktai). Pažymėtina, jog sutartimis atsakovas įsipareigojo ieškovams pateikti esminę informaciją ir konsultaciją dėl siūlomo investicinio sprendimo, tuo tarpu ieškovai visus investicinius sprendimus, remdamiesi atsakovo konsultacijomis, priims patys ir pateiks atsakovui pavedimą įvykdyti sandorį (sutarčių 1.4, 3.4 punktai). Pažymėtina ir tai, jog ginčo sutartimi nustatytos šalių atsakomybės ribos, nurodant, kad šalis, neįvykdžiusi ar netinkamai įvykdžiusi numatytus įsipareigojimus, atsako Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka ir turi atlyginti kitos šalies dėl to patirtus nuostolius (sutarčių 6.1 punktai); bankas neatlygina nuostolių, patirtų dėl krizių ar kitokių neigiamų pokyčių vertybinių popierių rinkoje, valiutų kursų pokyčių bei infliacijos, neatsako už emitento ar trečiosios šalies mokumą ir neprivalo atlyginti nuostolių, patirtų dėl emitento, jo atstovų, mokėjimo agentų ar trečiosios šalies veikimo ar neveikimo (sutarčių 6.2 punktai). Galiojant šioms sutartinėms nuostatoms, neturi pagrindo ieškovų skundo argumentai, kad atsakovas netinkamai teikė konsultavimo paslaugas. Jau minėta, jog šalių susitarimo turinys neleidžia daryti išvados, kad bankas įsipareigojo užtikrinti pasiūlymuose ieškovams nurodytą pelną (prieaugį). Kita vertus, nagrinėjamu atveju nustatyta, jog galutinio sprendimo pasirinkti investicinius instrumentus teisė priklausė būtent ieškovams. Todėl ta aplinkybė, jog sutarčių vykdymo metu investicijos nedavė prognozuoto (bet nepažadėto) pelno, neturi įtakos finansų tarpininko civilinei atsakomybei. Juolab, kad byloje nėra konkrečių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog ieškovai žymius nuostolius iki paslaugų teikimo apribojimo momento būtų patyrę dėl netinkamų paslaugų teikimo. Esant pirmiau aptartam šalių atsakomybės ribų nustatymui, nežymus portfelio vertės kritimas trumpuoju laikotarpiu, kuomet dar vykdant sutartis ieškovai pareikalavo atlyginti pirmuosius nuostolius, nelemia banko civilinės atsakomybės.

55Teisėjų kolegija nepagrįstu laiko ieškovų skundo argumentą, jog juos konsultavęs atsakovo darbuotojas teismo posėdžio metu esą pripažino, kad jie norėjo rizikuoti konservatyviai. Liudytojo apklausos duomenys patvirtina, jog ieškovai nedviprasmiškai išreiškė norą siekiant geresnių rezultatų prisiimti ir didesnę riziką.

56Neturi pagrindo ir tie ieškovų apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovas neveikė dėl maksimalios naudos ieškovams, nes siekė investavimo į su atsakovo veikla susijusius fondus, netinkamai atliko valiutų konvertavimo operacijas ir pan. Teisėjų kolegija nenustatė, jog sutarčių vykdymo eigoje (iki konsultacijų teikimo nutraukimo), ieškovai būtų siekę sutarčių modifikavimo, atsisakant ketinimo investuoti rizikingai, reikalavę dažnesnių konsultacijų, dėl jų turinio reiškę pretenzijas, akcentavę neteisingą, nereikalingą ar nuostolingą valiutų konvertavimo mechanizmą. (CPK 178 straipsnis). Be to, nustatytų aplinkybių kontekste spręsti klausimą dėl konsultacijų netinkamumo (jų turinio aspektu) galima būtų tik tuo atveju, kuomet galutiniai investuotojų sprendimai atitiktų konsultacijų turinį, ko nagrinėjamu atveju nėra.

57Šioje byloje Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus nutartį, kaip matyti iš šalių pozicijų, išdėstytų paskutiniuose rašytiniuose paaiškinimuose, iš esmės nebeliko ginčo dėl aplinkybės, jog ieškovai negali būti priskirti profesionaliųjų investuotojų kategorijai. Investuotojų priskyrimas neprofesionaliųjų kategorijai suponuoja aktyvų finansų tarpininko vaidmenį tokiame teisiniame santykyje. FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis nustato, kad finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Informacija gali būti pateikiama standartizuota forma. To paties straipsnio 4 dalis numato, kad įgyvendindama šio įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus, finansų maklerio įmonė privalo pateikti informaciją apie: 1) įmonę ir jos teikiamas paslaugas; 2) finansines priemones ir siūlomą investavimo strategiją, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga tam tikroms investavimo strategijoms arba investicijoms į tam tikras finansines priemones; 3) klientų pavedimų vykdymo vietas; 4) pavedimo vykdymo išlaidas ir kitus mokėjimus. Taigi šiomis nuostatomis, kurios turi būti aiškinamos ir taikomos kartu, yra įtvirtinama finansų maklerio įmonės pareiga suteikti informaciją esamiems ar potencialiems klientams apie siūlomas finansines paslaugas (finansines priemones) bei nustatomos šios pareigos vykdymo sąlygos. Teisėjų kolegija, įvertinusi ankstesnėje šios nutarties dalyje nustatytas aplinkybes tiek dėl ikisutartinių santykių, tiek dėl to, jog ieškovė J. V. buvo sudariusi iš esmės analogiško turinio sutartį, kurios pagrindu investuodavo į tokio paties rizikos laipsnio sritis, įvertinusi ginčo sutarčių sudarymo aplinkybes (ieškovo aktyvų domėjimąsi rizikingesniais investavimo produktais, ieškovų kryptingą siekį investuoti į didesnės rizikos produktus), tiek sudarytų sutarčių turinį, kur buvo aiškiai įvardijama konkreti ieškovų pasirinkta investavimo strategija, jos apibūdinimas, be kita ko, pažymint ir galimą investuotos sumos nuostolį, nepagrįstais pripažįsta ieškovų argumentus, kad atsakovas nuslėpė investicinių sprendimų rizikingumą ar perdėtai akcentavo prognozuojamą teigiamą ekonominę naudą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovai pagrįstai ginasi neprofesionalaus investuotojo institutu, tačiau pakartotinai įvertintos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog atsakovas nagrinėjamu atveju tinkamai įvykdė informavimo apie ieškovų pasirinktos investavimo strategijos rizikingumą (rizikos laipsnį) pareigą. Atsakovo pasiūlymuose atspindėtos prognozės ar istoriniai duomenys negali būti vertinami, kaip pernelyg didelis investavimo produktų teigiamų požymių akcentavimas, kadangi ieškovai, pasirinkę jų poreikius tenkinančią investavimo strategiją, buvo informuoti ir apie jos trūkumus – galimą pagrindinės investicijų sumos nuostolį.

58Teisėjų kolegija, apibendrindama aukščiau nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad ieškovai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų dėl laikotarpiu iki konsultavimo paslaugų teikimo nutraukimo gavę tinkamas paslaugas. Ieškovai neįrodė, jog siekė investuoti konservatyviai, o ne su didesne rizika. Jie neįrodė, jog siūlomi investavimo sprendimai neatitiko sutartyse deklaruotų didesnės rizikos investavimo strategijų. Kolegija neįrodytais laiko ieškovų teiginius, esą jiems nebuvo tinkamai išaiškintos galimos tokio investavimo pasekmės. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms ieškovų reikalavimas atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl atsakovo netinkamai vykdytų sutarčių yra nepagrįstas. Atmetus ieškovų argumentus dėl atsakovo netinkamo elgesio formuojant ieškovų valią sudaryti ginčo sutartis, vėliau jas vykdant iki paslaugų teikimo apribojimo, teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti ir argumentų dėl tiesioginių nuostolių – ieškovų sumokėtų už teiktas paslaugas lėšų atlyginimo (grąžinimo).

59Dėl konsultavimo paslaugų teikimo apribojimo teisėtumo įvertinimo

60Kaip minėta, atsakovas „Swedbank“, AB teigė, jog būtinybę apriboti konsultavimo paslaugų teikimą lėmė ginčo sutarčių vykdymo metu (2007 m. lapkričio 1 d.) įsigaliojęs naujas teisinis reguliavimas (FPRĮ). FPRĮ 22 straipsnio 5 dalies nuostatas įgyvendinančių Vertybinių popierių komisijos 2007 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 1K-22 patvirtintų Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimo priėmimo ir vykdymo taisyklių 53 punktas numatė, jog bankas, nesurinkęs šių taisyklių 48-52 punkte nurodytos informacijos apie klientą, neturi teisės klientui teikti investavimo konsultacijų paslaugų. Atsakovas teigė neturėjęs tokios informacijos, kas apribojo galimybę teikti konsultacijas. Tuo tarpu FPRĮ 98 straipsnio 6 ir 7 dalių nuostatos tokiu atveju draudė teikti konsultavimo paslaugas.

61Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pakitęs teisinis reguliavimas iš esmės neįvirtino nagrinėjamam klausimui aktualių visiškai naujų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, be tokio pobūdžio informacijos, kurią įtvirtino ir ginčo sutarčių vykdymo metu įsigaliojęs teisinis reguliavimas, apskritai nėra įmanomas ginčo paslaugų teikimas. Teismo įsitikinimu, atsakovas neįrodė, kokios būtent informacijos apie klientus jam trūko vykdant sutartį. Teisėjų kolegija pritaria šiai pirmosios instancijos teismo išvadai.

62Ginčui aktualios FPRĮ redakcijos 22 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog finansų maklerio įmonė, prieš pradėdama teikti klientui investicines paslaugas, kurios apima investavimo rekomendacijų teikimą ir (arba) finansinių priemonių portfelio valdymą, privalo surinkti informaciją apie kliento ar potencialaus kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis (1 punktas), finansinę padėtį (2 punktas), tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis (3 punktas). Kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, ši informacija nėra išskirtinė, t. y. iš esmės keičianti finansų tarpininko ir kliento elgesio modelį, galiojusį pagal ankstesnį teisinį reguliavimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad konsultavimo investicijų klausimais teikimas iš esmės nėra įmanomas be tokio pobūdžio informacijos. Taigi aptariamu atveju svarbu nustatyti, kokią informaciją apie ieškovus turėjo bankas ir kokios informacijos trūkumas lėmė poreikį sustabdyti konsultacijų teikimą. Kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovui buvo žinoma iš esmės visa FPRĮ 22 straipsnio 5 dalyje nurodyta informacija. Aplinkybės, jog ieškovai iki ginčo sutarčių sudarymo aktyviai naudojosi banko (be kita ko, ir kaip finansų tarpininko) paslaugomis, sudarė eilę investavimo sandorių (ieškovas – dar ir ikisutartinių santykių etape), iki sutarčių sudarymo atsakovui buvo nurodyti investavimo lūkesčiai (priimtinos rizikos laipsnis, strategija), aplinkybė, jog bankui buvo žinomi duomenys apie valdomus investicinius portfelius, akcijas, vyriausybės vertybinius popierius, aplinkybė, jog ir ikisutartiniame etape, ir vykdant sutartį šalių bendravimas buvo pakankamai aktyvus (tiek bendraujant elektroniniu paštu, tiek betarpiškai), aplinkybė, jog atsakovui buvo žinoma ieškovų turima vadovaujamo darbo patirtis, teisėjų kolegijos neįtikina, kad tam tikros reikšmingos informacijos bankui galėjo trūkti, atsižvelgiant į FPRĮ ir jį detalizuojančiame poįstatyminiame akte nurodomus būtinos informacijos kriterijus. Akcentuotina ir tai, jog ieškovai buvo priskirti ypatingai svarbių klientų kategorijai, kuriai atsakovas skyrė didesnį dėmesį (tiek išimtinai dalykiniuose santykiuose, tiek neformalaus bendravimo eigoje (pvz., kvietimai dalyvauti įvairiuose renginiuose, bendravimas elektroniniu paštu, telefonu, betarpiškai bendraujant su priskirtu asmeninės bankininkystės, investavimo tarnautoju). Nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde atsakovas neįvardino konkrečios jam reikalingos konsultavimo paslaugų teikimo tęsimui trūkstamos informacijos.

63Atsakovo nurodytoje FPRĮ 98 straipsnio 6 dalyje pasakyta, jog finansų maklerio įmonės, iki šio įstatymo įsigaliojimo sudariusios sutartis su klientais dėl investicijų ir (arba) papildomų paslaugų teikimo, privalo iki 2007 m. gruodžio 31 d. šias sutartis pakeisti taip, kad jos atitiktų šiame įstatyme nustatytus reikalavimus. Investicinės ir (arba) papildomos paslaugos po 2007 m. gruodžio 31 d. gali būti teikiamos tik tiems klientams, su kuriais yra sudarytos šio įstatymo reikalavimus atitinkančios sutartys dėl investicinių ir (arba) papildomų paslaugų teikimo. Sisteminė šių įstatymo nuostatų analizė sudaro pagrindą spręsti, jog tokiu reguliavimu įstatymų leidėjas iš esmės siekė investavimo paslaugų tiekimo unifikavimo ir aiškumo tokio pobūdžio santykiuose, didesnį dėmesį skiriant investuotojų (o ypač neprofesionaliųjų investuotojų) teisių ir interesų apsaugai. Kaip matyti iš paminėto teisinio reguliavimo, įstatymų leidėjas įpareigojo paslaugas teikiantį asmenį modifikuoti sutartį pagal naujai įsigaliojusius reikalavimus. Visgi atsakovas nagrinėjamu atveju neįvardijo ir neįrodė, kokių sutartinių nuostatų stigo ginčo sutartyse, kokios informacijos jam trūko vykdant sutartis. Atsakovas įtikinamai neargumentavo, kas lėmė poreikį sudaryti visiškai naujas sutartis, kodėl nebuvo įmanoma teisiniame reguliavime atsiradusių naujų reikalavimų inkorporuoti pakeičiant ir (ar) papildant senąsias sutartis, nenutraukiant galiojusių sutartinių santykių (CPK 178 straipsnis). Nurodytas teisinis reguliavimas neleidžia daryti išvados, jog įstatymų leidėjas įpareigojo finansų tarpininką iki naujo teisinio reguliavimo sudarytas sutartis nutraukti, o paslaugas toliau teikti visiškai naujų sutarčių pagrindu. Teisėjų kolegija, sugretinusi ginčo sutarčių ir naujų sutarčių projektų turinį (t. 1, b. l. 13-22, 75-88), pastebi, jog atsakovas į naujus sutartinius santykius siekė inkorporuoti naują investavimo mechanizmą – investuojant per susijusią bendrovę (UAB „Hansa gyvybės draudimas“), pakeisti teikiamų paslaugų įkainius, įterpti naują – neprofesionalaus investuotojo – sąvoką bei sutarčių priedais įvardinti investuotojų klausimynus. Pastarųjų dviejų naujovių reikšmę kolegija vertino ankstesnėje šios nutarties dalyje. Aptariamu atveju nėra suprantamas atsakovo sprendimas įtvirtinti naują investavimo mechanizmą bei keisti paslaugų įkainius. Tokio sprendimo būtinumo nepagrindžia ir naujojo teisinio reguliavimo turinys. Kaip matyti iš šalių susirašinėjimo, įsigaliojus naujam reguliavimui atsakovas ginčo sutartis laikė pasibaigusiomis, siekė iš esmės naujo (kitokio) sutartinių santykių sudarymo, tinkamai nepaaiškindamas esamiems klientams tokio poreikio. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pereinamuoju laikotarpiu finansų tarpininkas turėjo išsaugoti sukurtus sutartinius santykius, siūlydamas pakeisti (papildyti) esamų santykių turinį, išsamiai ir konkrečiai pagrįsdamas konkrečių sutartinių nuostatų pakeitimo (papildymo) būtinybę. Atsakovo pozicijos abstraktumas, esą įsigaliojus naujam teisiniam reguliavimui nustojo galioti sudarytos sutartys, papildomai pagrindžia tokios pozicijos nepagrįstumą. Todėl ir aplinkybę, jog gavus ieškovų pretenziją dėl pirmųjų nuostolių (2007 m. spalio mėn.) atsakovui kilo abejonių dėl ieškovų žinių investavimo srityje ir rizikos suvokimo, kolegija laiko atsakovo pasirinkta gynybine pozicija, pagrįsta atsitiktinių įvykių sutaptimi. Šios ieškovų pretenzijos ir jos pagrindu pateiktos konsultacijos turinys neleidžia pritarti tokiai atsakovo pozicijai, kadangi atsakovas nerealizavo deklaruotų abejonių ieškovų investavimo žiniomis, tačiau pateikė asmeninę konsultaciją. Be to, ir vėliau bendraudamas su investuotojais, bankas savo abejonių neišsakė, o naujų sutartinių santykių poreikį grindė vien tik įsigaliojusiu nauju teisiniu reguliavimu. Pažymėtina ir tai, jog nei naujas įstatyminis reguliavimas, nei jį detalizuojantys poįstatyminiai aktai, be kita ko, įtvirtinę sutartinių santykių tąsą pereinamuoju laikotarpiu, nenumatė nei konkrečių naujosios sutarties požymių, nei sąlygų ar konkrečios (tipinės) formos.

64Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, priėjo prie išvados, jog atsakovas neįrodė buvus pagrindą nutraukti ginčo sutartinius santykius ir sudaryti naujas paslaugų teikimo sutartis. Taigi nagrinėjamu atveju spręstina, kad ir asmeninio pobūdžio konsultacijų teikimo nutraukimas (sustabdymas) buvo nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas nenutraukė ginčo sutarčių jose numatyta tvarka, o tiesiog sutarčių toliau nebevykdė, tokiu būdu jas pažeisdamas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti finansų tarpininko civilinės atsakomybės klausimą. Aplinkybė, jog net ir neteisėtai apribojus asmeninių konsultavimo paslaugų ieškovams teikimą, atsakovas reikalavo apmokėjimo už teikiamas paslaugas, išskyrus atlyginimą už konsultacijas, neleidžia šių sumokėtų lėšų laikyti tiesioginiais ieškovų nuostoliais. Bylos duomenys suponuoja išvadą, jog, apribojus konsultacijų teikimą, kitos paslaugos buvo teikiamos.

65Dėl finansų tarpininko civilinės atsakomybės

66Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo, o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius (CK 6.245 straipsnio 3 dalis); sutartinę atsakomybę reglamentuojančios normos nustato, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis); asmuo, neįvykdęs ar netinkamai įvykdęs savo sutartinę prievolę, privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius (CK 6.256 straipsnio 2 dalis). Jeigu sutarties šalys gera valia neišsprendžia iš sutarties vykdymo kilusio ginčo, šalis, kurios sutartiniai interesai pažeisti, turi teisę teismine tvarka reikalauti iš kitos šalies nuostolių atlyginimo. Ši šalis teisme privalo įrodyti bendrąsias sutartinės civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus kitos šalies veiksmus vykdant sutartį (CK 6.246 straipsnis); patirtą žalą (nuostolius) (CK 6.249 straipsnis); priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos (nuostolių) ryšį (CK 6.247 straipsnis); neteisėtus veiksmus atlikusios šalies kaltę, kuri, įrodžius pirmąsias tris sąlygas, preziumuojama (CK 6.248 straipsnis).

67Ankstesnėse nutarties dalyse teisėjų kolegija, įvertinusi šalis siejusius sutartinius santykius laikotarpiu nuo ginčo sutarčių sudarymo iki konsultavimo paslaugų teikimo nutraukimo (sustabdymo), sprendė, jog šiuo laikotarpiu ieškovams buvo suteiktos tinkamos paslaugos, o pirmieji (nežymūs) nuostoliai, kilę laikotarpiu iki paslaugų teikimo apribojimo, atsižvelgiant į ginčo sutarčių nuostatas, nelemia finansų tarpininko civilinės atsakomybės. Šioje nutarties dalyje teisėjų kolegija vertina, ar atsakovo neteisėti veiksmai, nutraukus (apribojus) konsultavimo paslaugų teikimą, bei neveikimas (pasyvus elgesys) laikotarpiu nuo paslaugų teikimo apribojimo iki to momento, kuomet ieškovai ginčo sutartis vienašališkai nutraukė, sudaro pakankamą pagrindą jo civilinei atsakomybei taikyti.

68Nagrinėjamoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. balandžio 28 d. priėmė nutartį, kuria, įvertinęs 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų (MiFID) 19 straipsnio 1 dalies ir FPRĮ 22 straipsnio 1 dalies normų turinį bei jų tarpusavio santykį, sprendė, jog šiose normose įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja dvi bendrojo pobūdžio finansų tarpininko pareigas, taikytinas taip pat ir teikiant investavimo rekomendacijas: profesinio rūpestingumo pareigą ir lojalumo pareigą. Šios pareigos egzistavimą, kasacinio teismo vertinimu, įvirtina ir privatinės teisės normos, reglamentuojančios atsakovo pareigas elgtis rūpestingai ir sąžiningai tiek sutartiniuose (6.200 straipsnis), tiek nesutartiniuose santykiuose (CK 1.5 CK 6.263 straipsniai). Todėl teismas sprendė, jog net ir tuo atveju, kuomet finansų tarpininko su investuotoju ir nesaisto sutartiniai paslaugų teikimo santykiai, finansų tarpininką saisto CK 6.263 straipsnyje įtvirtinta bendroji deliktinė rūpestingumo pareiga ir FPRĮ 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta profesinio rūpestingumo pareiga. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas akcentavo, jog tais atvejais, kai įstatymas apriboja investavimo rekomendacijų ar kitų investicinių paslaugų teikimą tam tikromis sąlygomis ar terminu, finansų tarpininko profesinio rūpestingumo pareiga inter alia reiškia, kad finansų tarpininkas imtųsi visų nuo jo priklausančių veiksmų nevaldomų investicijų nuostoliams išvengti. Tokiu atveju (net ir nebesiejant (pasibaigus) sutartiniams santykiams) finansų tarpininkas turi patarti, kaip išformuoti (parduoti) investuotojo portfelį, arba patarti ir pasirūpinti portfelio perdavimu kitam finansų tarpininkui. Kasacinio teismas įvertino, jog FPRĮ 98 straipsnio 6 dalies nuostata neatleidžia finansų tarpininko nuo nurodytų pareigų vykdymo, todėl konstatavo atsakovo neteisėtus veiksmus, pažeidus FPRĮ 22 straipsnio 1 dalyje ir CK 6.263 straipsnyje įtvirtintą profesinio rūpestingumo ir lojalumo pareigą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vertinimu, atsakovo neteisėti (kalti) veiksmai pasireiškė tuo, kad nenutraukus šalių susitarimo nebuvo su investuotojais derinamos portfelio pardavimo galimybės, nesiimta aktyvių veiksmų iki to momento, kuomet investuotojai patys nutraukė ginčo sutartis. Teisėjų kolegija šių kasacinio teismo vertinimų kontekste sprendžia, jog nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti esant pirmąją finansų tarpininko civilinės atsakomybės sąlygą – neteisėtus veiksmus. Tokiu būdu teisiškai nereikšmingomis tampa apeliacinės instancijos teismo anksčiau padarytos išvados, kuriomis fiksuotas sutarties pažeidimas nepagrįstai apribojus konsultacijų teikimą, kadangi kasacinio teismo aiškinimo kontekste finansų tarpininko veiksmų neteisėtumas konstatuotinas net ir tuo atveju, kuomet atsakovas būtų pagrįstai atsisakęs ginčo sutarčių pagrindu teikti konsultacijas. Šios aplinkybės teisiškai nereikšmingomis tampa dar ir todėl, jog, nepriklausomai nuo pasirinkto kriterijaus (ar atsakovas 2007 metų lapkričio mėnesį pagrįstai apribojo konsultacijų teikimą, ar tai padarė nepagrįstai), tai neturi įtakos neteisėtiems veiksmams ir jų pradžiai konstatuoti. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nevertina atsakovo ir ieškovų apeliacinių skundų argumentų, kuriais ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvados atsakovo veiksmų neteisėtumo (sutarčių pažeidimo) klausimu, kaip ir nevertino tų argumentų, esą paslaugų teikimo aplinkybės po aptarto kasacinio teismo išaiškinimo yra už naujo nagrinėjimo ribų.

69Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs atsakovo neteisėtus veiksmus nevykdant ginčo sutarčių, sprendė ieškovų nuostolių dydžio nustatymo klausimą. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, jog ieškovų investicinių portfelių vertė gali pasikeisti, taip pat akcentavo galimą pasaulinės ekonominės krizės įtaką investicijų nuvertėjimui, todėl sprendė, jog nagrinėjamu atveju ieškovai negali įrodyti jų apibrėžto patirtų nuostolių dydžio. Pirmosios instancijos teismas ieškovų patirtų nuostolių dydį apskaičiavo atsižvelgdamas į sutarties nevykdymo laikotarpį, investicinių priemonių nuvertėjimą, Vyriausybės išleidžiamų vertybinių popierių metinių palūkanų normą. Su teismo pasirinktu nuostolių paskaičiavimo būdu nesutiko ir ieškovai, ir atsakovas. Ieškovai nesutiko su teismo išvada, jog investicinių priemonių vertė ateityje gali pakisti (visiškai ar iš dalies atgauti vertę), akcentavo visiško nuostolių atlyginimo principo reikšmę. Atsakovas teigė, jog pasirinktu nuostolių paskaičiavimo būdu teismas iš esmės patenkino ieškinio reikalavimą priteisti netiesioginius nuostolius (negautas pajamas). Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai dėl nuostolių dydžio (jo apskaičiavimo).

70Pažymėtina, jog pagal galiojantį teisinį reguliavimą asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti jam padarytų nuostolių dydį (CPK 178 straipsnis). CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, jo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos (netiesioginiai nuostoliai), kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Civilinės atsakomybės taikymui svarbu, kad būtų priteisiamos tik tos išlaidos, kurios yra būtinos realiam kreditoriaus turtinės padėties atkūrimui, priežastiniu ryšiu susijusios su žalos padarymu bei patikimai įrodytos. Nuostolių požymiai civilinės atsakomybės prasme yra šie: tai poveikis asmeninėms ar/ ir turtinėms vertybėms, šis poveikis padaromas neteisėtais veiksmais, poveikio rezultatas nukentėjusiajam yra neigiamas; jį galima įvertinti turtine išraiška, su šiais juridiniais faktais įstatymas sieją prievolę atlyginti žalą (nuostolius). Teismas, apskaičiuodamas nukentėjusio asmens išlaidų dydį, nulemtą žalą padariusio asmens neteisėtų veiksmų, tiria kiekvieną su tuo susijusį bylos įrodymą. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-231/2008; 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-402/2012). Ankstesne šios nutarties dalimi atmetus ieškovų argumentus dėl ginčo sutarčių pagrindu teiktų paslaugų kokybės per laikotarpį iki sutarties pažeidimo (2007 metų lapkričio mėnesio), spręsdama nuostolių dydžio nustatymo klausimą teisėjų kolegija nevertina ieškovų išlaidų, patirtų vykdant ginčo sutartis (lėšų, sumokėtų už teikiamas konsultavimo, vertybinių popierių saugojimo ir kitas paslaugas), atlyginimo (nuostolių forma) klausimo. Kitą patirtų tiesioginių nuostolių dalį ieškovai siejo su investicinių portfelių nuvertėjimu, kurį apskaičiavo įvertinę portfelių vertės pokytį nuo 2007 m. vasario 2 d. (ginčo sutarčių sudarymo) iki paskutinės atsakovo ataskaitos pateikimo (2011 m. birželio 1 d.), taigi iš esmės iki ieškovų kreipimosi į teismą. Teisėjų kolegija ieškovų pasirinktą nuostolių apskaičiavimo būdą laiko pagrįstu. Kolegijos vertinimu, ieškovams priklausančių investicinių portfelių vertės sumažėjimas atitinka įstatyme pateiktą nuostolių (žalos) sąvoką. Teisėjų kolegija objektyviais duomenimis nepagrįsta prielaida vertina atsakovo argumentą, nurodytą tiek pirmosios instancijos teisme, tiek vėlesniuose procesiniuose dokumentuose, jog nerealizavus investicinių portfelių, jų vertė gali pakisti (ateityje gali atgauti turėtą vertę). Tokia pati nepagrįsta būtų ir prielaida, jog investicinių instrumentų vertė ateityje gali sumažėti arba tapti beverte. Kolegija mato būtinybę akcentuoti ginčo objekto išskirtinumą – vertybinius popierius, kurie iš esmės tėra investavimo priemonė pridėtinei vertei sukurti – ekonominei grąžai gauti. Taigi vien lūkesčiai, jog po tam tikro laiko investiciniams portfeliams atgavus jų formavimo metu turėtą vertę, portfelių savininkų turtiniai interesai nebus pažeisti, šiuo atveju nėra pagrįsti. Nurodytų išvadų pagrindu atmestini atsakovo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas ieškovų nuostolių dydį turėjo vertinti viso investavimo laikotarpio (nuo 2003 metų) kontekste. Nėra pagrindo pakankamai pagrįsta laikyti ir ieškovų poziciją pasirinkto nuostolių susidarymo laikotarpio klausimu – nuo ginčo sutarčių sudarymo iki ieškinio pareiškimo. Kolegija, vertindama finansų tarpininko veiksmus sutarčių vykdymo etape, nustatė, jog atsakovas sutartis pažeidė 2007 metų lapkričio mėnesį, kuomet nuo to mėnesio nebeteikė asmeninio pobūdžio konsultacijų investavimo klausimais. Taigi neteisėtų veiksmų (sutarčių pažeidimo) pradžia laikytina 2007 m. lapkričio 1 d. data. Taip pat nustatyta, jog atsakovui nebevykdant sutarčių, ieškovai ginčo sutartis vienašališkai nutraukė 2010 m. rugsėjo 6 d. Todėl spręstina, jog šią dieną ieškovai prisiėmė jiems priklausančių investicinių portfelių kontrolę ir atsakomybę dėl jų likimo (pvz., priimti sprendimus dėl jų perdavimo kitiems savininkams ar tarpininkams, jų išformavimo ir kt.), kadangi nuo šio momento aiškiai išreiškę valia nutraukti bendradarbiavimą, turėjo suvokti patarimų ir pagalbos iš atsakovo nebesulauksią. Sprendžiant nuostolių dydžio klausimą, taikytinas būtent šis laikotarpis (nuo ginčo sutarčių pažeidimo fakto iki sutarčių nutraukimo momento). Bylos duomenys patvirtina, jog 2007 m. lapkričio 1 d. ieškovo E. V. vertybinių popierių portfelio vertė buvo 1 487 967,60 Lt, o 2010 m. rugsėjo 6 d. - 899 998,46 Lt. Ieškovės J. V. portfelio vertė 2007 m. lapkričio 1 d. buvo 1 112 926,10 Lt, o 2010 m. rugsėjo 6 d. – 768 822,69 Lt (t. 4, b. l. 61, 63, 65, 67). Todėl spręstina, jog ieškovas E. V. nurodytu laikotarpiu patyrė 587 969,20 Lt nuostolių, o ieškovė J. V. – 344 103,50 Lt nuostolių, nes būtent tokiomis dalimis sprendžiamam ginčui aktualiu laikotarpiu nuvertėjų jų investiciniai portfeliai.

71Bylos nagrinėjimo metu tokiam nuostolių apskaičiavimo būdui prieštaravo atsakovas, teigdamas, jog vertybiniai popieriai galėjo nuvertėti dėl visuotinai žinomos aplinkybės – finansinės ir ekonominės krizės, kuri labai pablogino situaciją tiek vertybinių popierių, tiek nekilnojamojo turto rinkose. Atsakovo argumentams pritarė tiek pirmosios instancijos teismas, tiek pirmą kartą bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas. Tokios pat pozicijos atsakovas laikėsi ir grąžinus bylą nagrinėti apeliacine tvarka iš naujo. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šioje byloje priimta nutartimi, be kita ko, akcentavo būtinybę apskaičiuojant nuostolių dydį finansų tarpininko neteisėtų veiksmų kontekste įvertinti ir galimą objektyvių veiksnių (ekonominės finansinės krizės) įtaką. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažymėta, kad ginčuose dėl žalos (nuostolių) atlyginimo pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis rėmėsi ieškovas ieškinyje, priklauso ieškovui, o aplinkybės, kuriomis rėmėsi atsakovas atsikirtime į ieškinį, – atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-642/2006). Todėl ir čia nagrinėjamu atveju argumentus, jog vertybinių popierių portfeliai nuvertėjo dėl finansinės ekonominės krizės, turėjo įrodyti atsakovas, nes toks argumentas sudaro jo atsikirtimų esmę. Teisėjų kolegija pritaria atsakovo argumentui, jog pasauliniu ir nacionaliniu mastu vykusi krizė yra visiems žinoma aplinkybė, kurios nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2010). Kolegijos vertinimu, toks aiškinimas atleidžia šalis nuo pareigos įrodinėti aplinkybę, jog tam tikru (be kita ko, ir nagrinėjamam ginčui aktualiu) laikotarpiu ši krizė, kaip reiškinys, egzistavo. Tačiau tokia teisminės praktikos nuostata neatleidžia šia aplinkybe besiginančio atsakovo nuo pareigos įrodyti, jog investicinių portfelių visišką (ar dalinį nuvertėjimą) lėmė būtent krizė, o ne atsakovo neteisėti veiksmai. Pažymėtina, jog teisėjų kolegija 2014 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi, atsižvelgusi į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 28 d. nutartyje išdėstytą pastabą, suteikė šalims galimybę įgyvendinti procesinę teisę, sprendžiant nuostolių dydžio klausimą pasinaudoti specialių žinių turinčių asmenų pagalba, tačiau šia teise šalys nepasinaudojo, o atsakovas iš esmės kritiškai vertino teismo akcentuotą specialių žinių poreikį sprendžiant finansinius klausimus byloje, tokiu būdu neketindamas įrodinėti jo atsikirtimo į ieškinį argumento dėl krizės poveikio ieškovų nurodytiems nuostoliams atsirasti ar padidėti. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas objektyviais duomenimis neįrodė, jog ieškovai nuostolius dėl vertybinių popierių nuvertėjimo patyrė tik dėl objektyvių veiksnių – ekonominės finansinės krizės (CPK 178 straipsnis). Kolegijos vertinimu, ši aplinkybė svarbi ne tik nuostolių dydžio paskaičiavimo aspektu, bet ir nustatant kitą civilinės atsakomybės sąlygą – priežastinį ryšį.

72CK 6.247 straipsnyje nurodyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu, t. y. jei atitinkami asmens veiksmai turėjo įtakos žalai atsirasti, tai tokiam asmeniui gali būti taikoma civilinė atsakomybė. Toks teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, jog nurodytoje normoje apibūdintas priežastinis ryšys taikytinas ir tada, kai asmens elgesys gali būti ne vienintelė priežastis žalai atsirasti, tačiau pakankama. Be to, svarbu nustatyti, kad atsiradusi žala nebūtų pakankamai nutolusi nuo atliktų veiksmų.

73Ieškovai bylos nagrinėjimo metu laikėsi nuoseklios pozicijos ir tvirtino nuostolius patyrę dėl neteisėtų atsakovo veiksmų tiek teikiant paslaugas, tiek apribojus konsultacijų teikimą. Ieškovai nurodė, jog konsultavimo paslaugų teikimo apribojimas lėmė situaciją, kuomet investiciniai portfeliai tapo iš esmės nebevaldomi. Kadangi ankstesnėje nutarties dalyje teisėjų kolegija nusprendė, jog atsakovas tinkamai vykdė sutartis nuo jų sudarymo iki konsultacijų teikimo apribojimo momento, šis laikotarpis ir jo metu atlikti veiksmai netenka teisinės reikšmės nustatant priežastinį ryšį, kaip civilinės atsakomybės sąlygą. Atsakovo neteisėti veiksmai, kaip minėta, pasireiškė neteisėtu paslaugų teikimo apribojimu (nuo 2007 metų lapkričio mėnesio) ir profesinio rūpestingumo pareigos nevykdymu po taikyto paslaugų teikimo apribojimo. Atsakovo pozicijos esmę sudarė dvi aplinkybės: 1) atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų, todėl priežastinio ryšio nustatymo problema nekyla; 2) vertybinių popierių portfelių nuvertėjimą lėmė objektyvios aplinkybės – nevaldomi procesai vertybinių popierių rinkose (krizė). Lietuvos Aukščiausiajam Teismui byloje priėmus nutartį, kuria konstatuotas atsakovo profesinio rūpestingumo pareigos pažeidimas, atsakovas aktyviai laikėsi antrosios pozicijos, teigdamas, jog net ir tuo atveju, jeigu nebūtų nutrauktas konsultavimo paslaugų teikimas, portfelio vertės kritimo nebūtų išvengta. Atsakovas akcentavo aplinkybę, jog taikant paslaugų teikimo apribojimus, tam tikrą laikotarpį ieškovams priklausantys investiciniai portfeliai dar išlaikė turėtą vertę, todėl už jų nuvertėjimą atsakingi tik ieškovai. Atsakovo nuomone, net ir konstatavus prievolės pažeidimą, atsakovo veiksmai priežastiniu ryšiu pernelyg nutolę nuo ieškovų patirtų nuostolių. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiems atsakovo argumentams.

74Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas nepagrįstai akcentuoja tik tiesioginį priežastinį ryšį, iš esmės neigdamas netiesioginio priežastinio ryšio įtaką nuostoliams. Priežastinio ryšio taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas susijęs su veikimu ar neveikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado. Civilinėje atsakomybėje pripažįstamas atsakomybės pagrindu ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai žala (nuotoliai) atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet yra pakankamai susijusi su žalingais padariniais. CK 6.247 straipsnyje apibūdintas priežastinis ryšys taikytinas ir tada, kai asmens elgesys gali būti ne vienintelė priežastis žalai (nuostoliams) atsirasti, tačiau pakankama. Tačiau tokiu atveju svarbu nustatyti, kad žala (nuostoliai) neturėtų būti pakankamai nutolusi nuo atliktų veiksmų. Nagrinėjamu atveju atsakovo veiksmuose nustatyti du neteisėtų veiksmų atvejai: nepagrįstas konsultacijų teikimo apribojimas ir profesinio rūpestingumo pareigos pažeidimas, kuomet net apribojus paslaugų teikimą, atsakovas turėjo pareigą bendradarbiauti su ieškovais dėl investicinių portfelių pardavimo, perdavimo ar išformavimo, taip siekiant išvengti nuostolių. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šių atvejų (veiksmų) izoliuotas vertinimas nebūtų teisingas, todėl juos vertina kartu, kaip tęstinio pobūdžio veiksmus, kadangi 2007 metų pabaigoje nepagrįstai apribojęs paslaugų teikimą, laikotarpiu iki sutarčių nutraukimo (ieškovų iniciatyva) atsakovas nesiėmė aktyvių veiksmų ieškovų nuostoliams išvengti, nors tokią pareigą suponavo profesinio rūpestingumo reikalavimas. Vertinant investicinių portfelių nuvertėjimo aplinkybes, spręstina, jog iš tiesų tokį nuvertėjimą bendrąja prasme galėjo lemti ir objektyvūs pokyčiai rinkose. Tačiau finansų tarpininko neteisėti veiksmai, nustojus teikti konsultacijas, o vėliau nesiėmus aktyvių veiksmų (pvz., išpirkti, patarti kaip perleisti ar išformuoti vertybinius popierius) nulėmė situaciją, kuomet šis finansinis turtas tapo visiškai nevaldomas. Nurodytame kontekste teisėjų kolegija konstatuoja esant netiesioginį, tačiau pernelyg nenutolusį, priežastinį ryšį. Kolegijos vertinimu, atsakovas, atlikęs neteisėtais pripažintus veiksmus, sudarė itin palankias sąlygas nuostoliams (dalyje dėl vertybinių popierių nuvertėjimo) atsirasti. Kolegija iš esmės pritaria atsakovo argumentams, jog tiek pirmieji paslaugų teikimo etape patirti nežymūs nuostoliai, tiek padėtis finansų rinkose paslaugų teikimo apribojimo pradžioje, neleido konstatuoti artėjant neišvengiamą finansų ir ekonomikos rinkų nuosmukį ar griūtį. Tačiau atsižvelgiant į pažeidimo laikotarpį, atsakovas, turėdamas savo profesinei sričiai būtinų žinių ir patirties, neabejotinai turėjo suvokti, prognozuoti kilsiančių nuostolių mastą, kurį gali lemti aukštesnio rizikos laipsnio vertybinių popierių portfelio palikimas iš esmės nevaldomoje, nekontroliuojamoje ar funkcionuojančioje be kvalifikuotos finansinės pagalbos situacijoje. Pritartina atsakovo argumentui, jog ieškovai galėjo turėti reikiamos patirties, būtinos sudaryti vertybinių popierių perleidimo ar išformavimo sandorius. Kita vertus, atsižvelgiant į aplinkybę, jog ginčo investavimo produktų įsigijimui ieškovams buvo reikalingas kvalifikuoto asmens patarimas, analogiško turinio pagalba siekiant išvengti nuostolių ar bent jau patirti jų kuo mažiau buvo reikalinga ir šiuos produktus perleidžiant arba išformuojant. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja aptariamu atveju egzistuojant priežastinį ryšį, kaip atsakovo civilinės atsakomybės sąlygą.

75Civilinėje sutartinėje atsakomybėje kreditoriaus kaltė yra pagrindas sumažinti skolininko atsakomybę ar jį visiškai atleisti nuo civilinės atsakomybės (CK 6.259 straipsnio 2 dalis). Ši nuostata taikoma ir tais atvejais, kai skolininkas atsako pagal sutartį be kaltės (CK 6.259 straipsnio 3 dalis). Kreditoriaus kaltė civilinėje atsakomybėje nepreziumuojama (CK 6.259 straipsnis), nes CK 6.248 straipsnyje nustatyta skolininko, o ne kreditoriaus kaltės prezumpcija. Kreditoriaus kaltę privalo įrodyti skolininkas, jeigu jis remiasi šia aplinkybe (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2007). CK 6.248 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog tuo atveju, kuomet dėl žalos atlyginimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės.

76Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, jog dėl nuostolių atsiradimo neabejotinai kaltas finansų tarpininkas (jo kaltė preziumuojama), pažeidęs tiek ginčo sutartis, tiek profesinio rūpestingumo pareigą. Kolegija sprendė, jog ieškovams aktualių konsultacijų teikimą atsakovas nutraukė neteisėtai. Tačiau net ir laikydamas savo poziciją santykyje su investuotojais pagrįsta, t. y. manydamas, jog teisėtai nebevykdo ginčo sutarčių ir reikalaudamas naujų sutarčių sudarymo, tačiau ieškovams delsiant atsakovo reikalavimus vykdyti, atsakovas vis dėlto nusprendė nenutraukti šalių susitarimo, nederinti galimybės vertybinių popierių portfelius parduoti ar išformuoti, nevykdė profesinio rūpestingumo pareigos ir taip elgėsi (įvertinant ginčo paslaugų ypatumą) ilgą laiko tarpą. Bylos faktinės aplinkybės įgalina daryti išvadą, jog tokia situacija atsakovo interesus iš esmės tenkino, kadangi tvirtai laikydamasis savo pozicijos, jis nesiėmė veiksmų susidariusiai padėčiai išspręsti, įsipareigodamas atnaujinti paslaugų teikimą tik naujų sutarčių sudarymo atveju. Šiame kontekste teisėjų kolegija įžvelgia ir ieškovų kaltės požymių, darančių reikšmingą įtaką nuostolių dydžiui. Minėta, jog ieškovai ginčo santykyje yra neprofesionalūs investuotojai. Tačiau tokio statuso buvimas neįtikina, jog turėdami panašios patirties investavimo srityje (nors ir nėra duomenų apie ieškovų patirtį sudėtingose situacijose), būdami solidaus amžiaus, išsilavinę ir vadovavimo patirties turintys asmenys, aktyviai besidomintys investavimo produktais ir procesais, atsižvelgiant į turimų investicinių portfelių vertę, galėjo nesuprasti susidariusios padėties komplikuotumo ir išaugusios rizikos, kurią kelia visiškai nevaldoma šių portfelių padėtis. Pritartina ieškovų pozicijai, jog patarimai ir specialios žinios turimų portfelių pardavimo, perdavimo ar išformavimo klausimais ginčo situacijoje buvo reikalingi. Tačiau tokioje situacijoje ieškovai, suvokdami atsakovo pozicijos dėl atsisakymo teikti konsultacijas esmę (jog atsakovas paslaugų teikimą atnaujins tik sudarius naujas sutartis), turėjo kaip įmanoma greičiau apsispręsti, ar ginčo šalis siejusius santykius išsaugoti, ar juos nutraukti ir ieškoti išeities iš susidariusios situacijos, kėlusios akivaizdžią grėsmę jų turtiniams interesams. Kaip matyti iš šalių susirašinėjimo laikotarpiu nuo paslaugų teikimo apribojimo, ieškovai domėtis naujų sutarčių sudarymu, reikšti nuomonę dėl naujų sąlygų ėmėsi tik 2008 m. balandžio 30 d., t. y. praėjus beveik pusmečiui nuo ginčo sutarčių pažeidimo. Ir nors šalių susirašinėjimas šiuo klausimu vyko iš esmės iki ginčo sutarčių nutraukimo (ieškovų iniciatyva), ieškovai šiuo laikotarpiu taip pat neišdėstė aiškios pozicijos naujų sutarčių sudarymo klausimu. Priešingai, jie domėjosi investicinių portfelių būsena, nuolat reikšdami pretenzijas dėl galimo naujų ginčo sutarčių sudarymo ydingumo, laikotarpiu nuo sutarčių sudarymo suteiktų paslaugų kokybės, keldami nuostolių atlyginimo klausimą, tačiau neinicijuodami susidariusios situacijos išsprendimo – neišreikšdami konkrečios ir galutinės valios atnaujinti apribotą bendradarbiavimą (įvykdžius finansų tarpininko reikalavimus), arba nusprendus, jog tarpininko reikalavimai nepagrįsti, o siūlomos (naujos) sutarčių sąlygos nepriimtinos – nutraukti apribotą bendradarbiavimą, kartu išsprendžiant vertybinių popierių portfelių perleidimo ar išformavimo klausimus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į aplinkybę, jog ieškovai iš esmės suvokė investavimo santykių specifiškumą, didelio dinamiškumo savybę, kadangi ginčo sutartimis susitarė ne tik dėl kassavaitinių konsultacijų, bet esant rinkose įtemptoms situacijoms – dar dažnesnių konsultacijų. Taigi ieškovai suvokė ir aplinkybę, jog investicinį nuostolį gali lemti ir pasyvumas. Teisėjų kolegija sprendžia, jog net ir neprofesionaliųjų investuotojų statusas, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju negali pateisinti ir ieškovų pasyvių veiksmų, sprendžiant konfliktinę situaciją. Kolegija pripažįsta, jog šalių bendravimas buvo pakankamai aktyvus, tačiau išryškintas pasyvumas pasireiškė būtent vengimu išspręsti susidariusią situaciją. Kolegijos vertinimu, ieškovų siekio sumažinti galimus nuostolius nepagrindžia dažnas elektroninis susirašinėjimas su atsakovu ir nepateisina ieškovų sveikatos sutrikimai. Bylos faktinių aplinkybių kontekste, vadovaujantis protingumo principu, nepateisinami ir tie ieškovų argumentai, jog dėl objektyvių trukdžių (elektroninės bankininkystės paslaugų apribojimo ar ataskaitų negavimo) jie iš esmės neturėjo galimybės stebėti vertybinių popierių vertės pokyčių. Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja taip pat ir ieškovų kaltę, pažeidus bendradarbiavimo pareigą, o tai sudaro pagrindą spręsti atsakovo civilinės atsakomybės sumažinimo klausimą. Darytina išvada, jog dėl sutartinės prievolės pažeidimo atsakingas finansų tarpininkas, tačiau, vertinant nuostolių susidarymo laikotarpį, konstatuotina, jog didesne dalimi dėl nuostolių padidėjimo (pasyviai elgiantis laikotarpiu nuo sutarčių pažeidimo iki jų nutraukimo) kalti investuotojai. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija mato pagrindą atsakovo civilinę atsakomybę sumažinti iki 1/3 dalies visų ankstesnėje šios nutarties dalyje apskaičiuotų tiesioginių nuostolių bendros sumos, iš atsakovo „Swedbank“, AB priteisiant ieškovui E. V. 195 989,73 Lt, o ieškovei J. V. – 114 701,17 Lt nuostolių atlyginimą (CK 6.248 straipsnio 4 dalis).

77CK 6.249 straipsnio 1 dalyje žala apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis. Apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2007; 2008 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008 ir kt.).

78Kaip matyti iš ieškovų procesinių dokumentų turinio, ieškovai pareiškė reikalavimą atlyginti ir netiesioginius nuostolius negautų pajamų pavidalu. Ieškovai tvirtino negavę pajamų, kurias turėtų, jeigu būtų investavę į Lietuvos Respublikos Vyriausybės vertybinius popierius, t. y. 4,154 proc. nuo investicinių portfelių vertės per laikotarpį nuo ginčo sutarčių sudarymo iki kreipimosi į teismą dienos. Ieškovai tvirtino šiuos nuostolius patyrę dėl atsakovo suklaidinimo. Paaiškino, jog atsakovas nepaisė ieškovų siekio investuoti konservatyviai, įtikino parduoti turėtus vyriausybės vertybinius popierius ir sudaryti ginčo sutartis bei jų pagrindu teikė konsultacijas dėl investavimo į didesnės rizikos sritis. Teisėjų kolegija ankstesnėje nutarties dalyje, vertindama šalių veiksmus tiek iki ginčo sutarčių sudarymo, tiek vykdant ginčo sutartis laikotarpiu nuo jų sudarymo iki atsakovo iniciatyva taikyto paslaugų teikimo apribojimo, pripažino, jog ginčo sutartys atitiko ieškovų deklaruotus tikslus ir valią, nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu jos buvo vykdomos tinkamai. Taigi pripažinus ieškovų reikalavimo pagrindą atlyginti šios rūšies nuostolius atmestinu (nenustačius finansų tarpininko neteisėtų veiksmų ikisutartiniame ir sutarčių vykdymo iki apribojimų taikymo etapuose), nėra pagrindo spręsti ir tokių nuostolių atlyginimo klausimo. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovai patys pasirinko ginčo investavimo kryptis. Papildant šią išvadą pažymėtina, kad sutarčių sudarymo ir vykdymo aplinkybių analizė sudaro pagrindą teigti, jog ieškovai sąmoningai pasirinko ginčo investavimo kryptis ir produktus, atsisakydami jų konservatyviais vadinamų investavimo produktų (vyriausybės vertybinių popierių), deklaruodami konkretų poreikį gauti didesnę ekonominę grąžą, ko neužtikrino anksčiau turėti investavimo produktai. Todėl ieškovų akcentuojamos aplinkybės neatitinka kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje suformuotų kriterijų: ieškovai nenumatė šių pajamų gauti iš anksto ir ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; nesitikėjo gauti pajamų iš tokio pobūdžio investicinių produktų ir nėra pagrindo išvadai, jog šių pajamų ieškovai negavo dėl neteisėtų atsakovo veiksmų. Nurodytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija atmeta ieškovų apeliacinio skundo argumentus, susijusius su reikalavimu atlyginti netiesioginius nuostolius negautų pajamų forma.

79Į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta. Kiti šalių apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai neturi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įvertinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

80Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai atskleidė bylos esmę, pagrįstai konstatavo finansų tarpininko veiksmų teisėtumą sudarant bei vykdant konsultavimo sutartis. Nors ir padaręs klaidingą išvadą dėl konsultavimo paslaugų nutraukimo termino pradžios, pirmosios instancijos teismas visgi pagrįstai konstatavo šių finansų tarpininko veiksmų neteisėtumą ir pagrįstai sprendė jo civilinės atsakomybės klausimą. Tačiau vertindamas nuostolių dydį teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą, nesprendė kreditorių kaltės įtakos nuostolių atsiradimui ir jų dydžiui, pasirinko netinkamą nuostolių dydžio skaičiavimo būdą, todėl yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, padidinant ieškovų naudai priteisto nuostolių atlyginimo sumas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

81Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

82Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Tuo atveju, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. balandžio 28 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartį ir bylą grąžino Lietuvos apeliaciniam teismui nagrinėti iš naujo, nespręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo, o šią nutartimi keičiamas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 22 d. sprendimas, todėl teisėjų kolegija sprendžia ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios, apeliacinės instancijų teismuose bei kasaciniame teisme, paskirstymo klausimą. Iš byloje esančių įrodymų matyti, jog ieškovai patyrė 45 558 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias sudarė sumokėtas žyminis mokestis Vilniaus apygardos teisme (16 943 Lt), Lietuvos apeliaciniame teisme (15 989 Lt) ir Lietuvos Aukščiausiajame Teisme (12 626 Lt). Atsakovas „Swedbank“, AB patyrė 8 911 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias sudarė 2 861 Lt už apeliacinį skundą sumokėtas žyminis mokestis ir 6 050 Lt teisinės pagalbos išlaidų. Ieškovai procesiniuose dokumentuose taip pat pareiškė prašymus priteisti teisinės pagalbos išlaidas, tačiau šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų nepateikė, todėl kolegija šios rūšies ieškovų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimo nesprendžia. Atsakovas pareiškė prašymą priteisti 6 050 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme. Iš atsakovo pateiktų įrodymų nustatyta, kad šios išlaidos susijusios su 2014 m. liepos 31 d. teismui pateiktų rašytinių paaiškinimų parengimu. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl išlaidų atsakovui atlyginimo dydžio, įvertina nurodytų teisinių paslaugų rūšį, apimtį ir sudėtingumą, taip pat atsižvelgia į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodytus kriterijus. Teisėjų kolegija mano, jog teisinga ir protinga šių išlaidų sumą sumažinti iki 1 000 Lt.

83Įvertinus aplinkybę, jog nagrinėjamu atveju pakeičiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, ieškinį tenkinant iš dalies (padidinant ieškovų naudai priteisiamų nuostolių sumą), šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas spręstinas CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, t. y. atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų santykį. Teisėjų kolegija atsižvelgia į aplinkybę, jog nepaisant ieškovų procesinio bendrininkavimo fakto, visgi ieškovų reikalavimus būtina vertinti izoliuotai, kadangi ginčas kilo iš kiekvieno ieškovo atskirai sudarytų sutarčių. Nagrinėjamu atveju skiriasi tiek ieškovų pareikštų reikalavimų, tiek patenkintų ir atmestų reikalavimų sumos. Todėl sprendžiant šalių sumokėto žyminio mokesčio paskirstymo klausimą būtina įvertinti kiekvienam ieškovui tenkančią (už procesinių dokumentų pateikimą sumokėtą) žyminio mokesčio sumą, proporcingą kiekvieno atskirai reikalautai priteisti nuostolių ir patenkintų reikalavimų sumai (kiekvieno iš ieškovų atžvilgiu). Sprendžiant klausimą dėl atsakovo sumokėto žyminio mokesčio išlaidų paskirstymo, būtina nustatyti kiekvienam ieškovui tenkančią šių išlaidų dalį pagal kiekvieno jų atžvilgiu atsakovo ginčytų reikalavimų sumas, tuomet kiekvienam priskirtas žyminio mokesčio sumas paskirstyti atsižvelgiant į atmestų ir patenkintų reikalavimų santykį. Atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinio dokumento parengimu, ieškovams paskirstytinos atsižvelgiant į šia nutartimi atmestų reikalavimų procentinę išraišką, tačiau nevertinant ieškovų pareikštų reikalavimų disproporcijos. Vadovaujantis nurodytu bylinėjimosi išlaidų paskirstymo būdu, kolegija sprendžia, jog už ieškovo E. V. ieškinio, apeliacinio ir kasacinio skundų reikalavimus sumokėta 29 612,70 Lt žyminio mokesčio, už ieškovės J. V. reikalavimus – 15 945,30 Lt mokesčio. Atsakovas už reikalavimą E. V. atžvilgiu sumokėjo 1 974,09 Lt, o J. V. atžvilgiu – 886,91 Lt. Atsižvelgiant į ieškovo E. V. patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų santykį (patenkinta 23 proc., atmesta 77 proc.), ieškovui iš atsakovo priteistina 6 810,92 Lt žyminio mokesčio, o atsakovo naudai iš ieškovo priteistina 1 520,05 Lt žyminio mokesčio ir 385 Lt teisinės pagalbos išlaidų. Atsižvelgiant į J. V. patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų santykį (patenkinta 26 proc., atmesta 74 proc.), ieškovei iš atsakovo priteistina 4 145,78 Lt žyminio mokesčio, atsakovo naudai iš ieškovės – 656,31 Lt žyminio mokesčio ir 375 Lt teisinės pagalbos išlaidų. Konstatavusi, jog šalys turi priešpriešinių reikalavimų teismo procesiniu sprendimu paskirstytų bylinėjimosi išlaidų dalyje, teisėjų kolegija mato pagrindą šias išlaidas tarpusavyje įskaityti. Atlikus įskaitymą, ieškovo E. V. naudai iš atsakovo priteistina 4 905,87 Lt bylinėjimosi išlaidų, o J. V. naudai iš atsakovo priteistina 3 114,47 Lt bylinėjimosi išlaidų.

84Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

85Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 22 d. sprendimą.

86Teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovo „Swedbank“, akcinės bendrovės priteistas ieškovo E. V. (E. V.) naudai nuostolių atlyginimas, procesinės palūkanos ir žyminis mokestis, išdėstyti taip: „Priteisti ieškovo E. V. (E. V.) naudai iš atsakovo „Swedbank“, akcinės bendrovės 195 989,73 Lt nuostolių atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 195 989,73 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2011 m. liepos 18 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.“

87Teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovo „Swedbank“, akcinės bendrovės priteistas ieškovės J. V. naudai nuostolių atlyginimas, procesinės palūkanos ir žyminis mokestis, išdėstyti taip: „Priteisti ieškovės J. V. naudai iš atsakovo „Swedbank“, akcinės bendrovės 114 701,17 Lt nuostolių atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 114 701,17 Lt sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2011 m. liepos 18 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.“

88Likusią Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 22 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

89Priteisti ieškovo E. V. (E. V.) naudai iš atsakovo „Swedbank“, akcinės bendrovės 4 905,87 Lt žyminio mokesčio.

90Priteisti ieškovės J. V. naudai iš atsakovo „Swedbank“, akcinės bendrovės 3 114,47 Lt žyminio mokesčio.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Ieškovai E. V. ir J. V. teismui pateiktu ieškiniu prašė pripažinti... 5. Atsakovas „Swedbank“, AB su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.... 6. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 22 d. sprendimu ieškinį patenkino... 7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad konsultavimo sutartimis prisiimtų... 8. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai... 9. Apeliaciniu skundu atsakovas „Swedbank“, AB prašo panaikinti teismo... 10. 1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovas nuo 2008... 11. 2. Teismas teisingai nurodė, kad neturint informacijos apie kliento žinias ir... 12. 3. Teismas, apibūdindamas ieškovus kaip investuotojus, neįvertino, kad... 13. 4. Teismas nemotyvavo, kodėl atmetė atsakovo argumentus, jog konsultavimo... 14. 5. Teismas, konstatavęs atsakovo neteisėtus veiksmus, visiškai netyrė,... 15. 6. Priešingai nei sprendė teismas, ieškovai neįrodė, kad bent kokia jų... 16. 7. Atsakovas negalėjo daryti įtakos ieškovų veiksmams, nes šie patys... 17. 8. Teismas nuostolius apskaičiavo nenurodydamas jokių argumentų ir motyvų,... 18. Apeliaciniu skundu ieškovai E. V. ir J. V. prašo panaikinti teismo sprendimą... 19. 1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino į bylą pateiktus... 20. 2. Teismas neįvertino, jog tik pagal ieškovų užpildytus anketų duomenis... 21. 3. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovo pateiktus... 22. 4. Teismas nevertino to, kad atsakovas konsultacijas teikė ne ieškovų naudai... 23. 5. Atsakovo netinkamą sutarčių vykdymą pagrindžia po teismo sprendimo... 24. 6. Teismas neįvertino byloje esančių įrodymų, pagrindžiančių tai, kad... 25. 7. Teismas be pagrindo nepripažino, jog atsakovas nevykdė sutarčių 3.3.... 26. 8. Teismas turėjo priteisti visus reikalaujamus tiesioginius nuostolius, nes... 27. 9. Net tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad teismas pagrįstai nuostolius... 28. Atsiliepimu į atsakovo „Swedbank“, AB apeliacinį skundą ieškovai prašo... 29. Atsiliepimu į ieškovų E. V. ir J. V. apeliacinį skundą atsakovas... 30. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs šalių apeliacinius skundus,... 31. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs ieškovų E. V. ir J. V.... 32. 2014 m. liepos 31 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauti atsakovo... 33. 2014 m. rugpjūčio 4 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauti ieškovų E. V. ir... 34. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 4 d. nutartimi bylos... 35. 2014 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauti ieškovų E. V. ir J.... 36. 2014 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauti atsakovo... 37. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 38. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320... 39. Dėl apeliacinės instancijos teismui pateiktų rašytinių paaiškinimų ir... 40. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos... 41. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2014 m. balandžio 28 d. nutartimi panaikinus... 42. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti... 43. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako... 44. Dėl prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka... 45. Ieškovai E. V. ir J. V. atsiliepime į atsakovo „Swedbank“, AB apeliacinį... 46. Pažymėtina, jog tiek bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, tiek ir... 47. Dėl bylos nagrinėjimo ribų... 48. Ieškovai E. V. ir J. V. su atsakovu Swedbank, AB pasirašė konsultavimo... 49. Dėl Konsultavimo sutarčių netinkamo vykdymo... 50. Kaip minėta, ieškovai tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme,... 51. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą sutartys turi būti aiškinamos... 52. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovai nurodė, jog... 53. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis, pastebi, jog... 54. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog pasirašydami ginčo... 55. Teisėjų kolegija nepagrįstu laiko ieškovų skundo argumentą, jog juos... 56. Neturi pagrindo ir tie ieškovų apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovas... 57. Šioje byloje Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priėmus nutartį, kaip matyti... 58. Teisėjų kolegija, apibendrindama aukščiau nustatytas faktines aplinkybes,... 59. Dėl konsultavimo paslaugų teikimo apribojimo teisėtumo įvertinimo... 60. Kaip minėta, atsakovas „Swedbank“, AB teigė, jog būtinybę apriboti... 61. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pakitęs teisinis reguliavimas iš... 62. Ginčui aktualios FPRĮ redakcijos 22 straipsnio 5 dalyje nurodyta, jog... 63. Atsakovo nurodytoje FPRĮ 98 straipsnio 6 dalyje pasakyta, jog finansų... 64. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, priėjo prie išvados,... 65. Dėl finansų tarpininko civilinės atsakomybės... 66. Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl... 67. Ankstesnėse nutarties dalyse teisėjų kolegija, įvertinusi šalis siejusius... 68. Nagrinėjamoje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. balandžio 28... 69. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs atsakovo neteisėtus veiksmus... 70. Pažymėtina, jog pagal galiojantį teisinį reguliavimą asmuo, kuris... 71. Bylos nagrinėjimo metu tokiam nuostolių apskaičiavimo būdui prieštaravo... 72. CK 6.247 straipsnyje nurodyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję... 73. Ieškovai bylos nagrinėjimo metu laikėsi nuoseklios pozicijos ir tvirtino... 74. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas nepagrįstai akcentuoja tik... 75. Civilinėje sutartinėje atsakomybėje kreditoriaus kaltė yra pagrindas... 76. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes,... 77. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje žala apibrėžiama kaip asmens turto netekimas... 78. Kaip matyti iš ieškovų procesinių dokumentų turinio, ieškovai pareiškė... 79. Į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta. Kiti šalių... 80. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės... 81. Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo... 82. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas... 83. Įvertinus aplinkybę, jog nagrinėjamu atveju pakeičiamas pirmosios... 84. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 85. Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 22 d. sprendimą.... 86. Teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovo „Swedbank“, akcinės bendrovės... 87. Teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovo „Swedbank“, akcinės bendrovės... 88. Likusią Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 22 d. sprendimo dalį... 89. Priteisti ieškovo E. V. (E. V.) naudai iš atsakovo „Swedbank“, akcinės... 90. Priteisti ieškovės J. V. naudai iš atsakovo „Swedbank“, akcinės...