Byla e2A-63-157/2017

Dėl skolos priteisimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės, Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio, sekretoriaujant Marijai Zubrickienei, dalyvaujant ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Neltė“ atstovui advokatui Mariui Rindinui, atsakovės akcinės bendrovės Lietuvos radijo ir televizijos centro atstovams generaliniam direktoriui R. Š. ir advokatei Loretai Andziulytei,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės akcinės bendrovės Lietuvos radijo ir televizijos centro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2675-656/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Neltė“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei Lietuvos radijo ir televizijos centrui dėl vienašališko sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, skolos priteisimo ir atsakovės priešieškinį ieškovei dėl skolos priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Neltė“ (toliau – UAB „Neltė“) 2015 m. gruodžio 17 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti vienašališką 2011 m. rugsėjo 5 d. Sutarties Nr. 7-548 dalies nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu ab initio; priteisti iš atsakovės akcinės bendrovės Lietuvos radijo ir televizijos centro (toliau – AB Lietuvos radijo ir televizijos centras) 132 536,50 Eur skolą, 3 389,35 Eur delspinigių; procesines palūkanas.
2. Atsakovė AB Lietuvos radijo ir televizijos centras 2016 m. vasario 12 d. pateikė priešieškinį, kurį vėliau patikslino, prašė priteisti iš ieškovės UAB ,,Neltė“ 204 636,06 Eur skolą, 6 037,52 Eur delspinigių, procesines palūkanas.
3. Ieškovė UAB ,,Neltė“ nurodė, kad jai 2008 m. balandžio 25 d. išduoti du leidimai naudoti radijo dažnius 3,5 GHz radijo dažnio juostoje, galiojantys iki 2022 spalio 22 d.; kad atsakovė 2011 m. rugpjūčio 1 d. pateikė pasiūlymą dalyvauti tiesioginėse derybose dėl didmeninės duomenų perdavimo (plačiajuostės bevielės) paslaugos pirkimo; kad 2011 m. rugpjūčio 2 d. raštu informavo atsakovę, jog sutiktų teikti paslaugas tik tokiu atveju, jei atsakovė išnuomos jai įrangą, atitinkančią pasiūlymo reikalavimus, ją įrengs, teisės aktų nustatyta tvarka įregistruos ir aptarnaus visą paslaugos teikimo laikotarpį; kad 2011 m. rugpjūčio 5 d. atsakovė pateikė pasiūlymą dėl įrangos nuomos; kad ieškovė 2011 m. rugpjūčio 9 d. pateikė raštą dėl paslaugų pirkimo; kad 2011 m. rugsėjo 5 d. šalys pasirašė Sutartį Nr. 7-548, kuria atsakovė įsipareigojo įrengti, aptarnauti, ieškovės vardu įregistruoti ir išnuomoti elektroninių ryšių tinko įrangą, o ieškovė – suteikti duomenų perdavimo didmeninę paslaugą visoje Lietuvoje, naudojant išnuomotą įrangą; kad šalys taip pat sutarė, jog atsakovė už ieškovės teikiamas paslaugas kiekvieną mėnesį mokės po 29 315,43 Eur, ieškovė už įrangos nuomą ir patarnavimą – 18 361,91 Eur; kad Sutarties 7.1, 7.2 punktais sutarė, jog ši sutartis galioja iki 2022 m. spalio 22 d.; kad Sutartis prieš terminą gali būti nutraukta rašytiniu abiejų šalių susitarimu; kad atsakovė 2015 m. vasario 26 d. raštu pranešė, jog nuo 2015 m. balandžio 1 d. vienašališkai nutraukia sutarties dalį dėl atlygintinų paslaugų teikimo. Ieškovė teigia, kad ji dėjo visas pastangas tęsti šalių pradėtas derybas dėl Sutarties sąlygų pakeitimo, tačiau atsakovė ignoravo kvietimus derėtis, nesiekė bendradarbiauti, nesant nei faktinio, nei teisinio pagrindo nutraukė Sutartį, nors iki šiol faktiškai tebesinaudoja jos teikiamomis paslaugomis, už tai nuo 2015 m. sausio mėn. nemokėdama jokio atlygio. Ieškovė taip pat teigia, jog šalys ne tik Sutarties sudarymą, bet ir tinkamą jos vykdymą siejo išimtinai su abiejų prievolių tinkamu įvykdymu, t. y. atsakovei atsisakius išnuomoti įrangą, paslauga apskritai nebūtų teikiama ir atvirkščiai, šalims nesusitarus dėl vienos iš sutarčių esminių sąlygų, ji nebūtų sudaryta. Mano, kad Sutartyje numatytos prievolės yra betarpiškai susijusios tarpusavyje ir negali būti vykdomos atskirai, nes vienos prievolės vykdymas atitinkamai nevykdant kitos netektų prasmės. Ieškovė Sutarties nutraukimą laikė neteisėtu, niekiniu ir negaliojančiu ab initio, dėl ko, pasak jos, Sutartis laikytina teisiškai įpareigojančia abi šalis ir privalo būti vykdoma, įskaitant atsakovės pareigą mokėti Sutartyje nurodytą paslaugų kainą, nepriklausomai nuo faktinio naudojimosi paslaugomis ar tokio naudojimosi masto.
4. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad tiek sudarytos Sutarties turinys, tiek prievolių prigimtis leidžia daryti išvadą, jog šalys susitarė dėl dviejų prievolių, kurios laikytinos atskiromis ir savarankiškomis. Faktą, kad Sutarties šalys joje numatytas prievoles laikė dvejomis atskiromis, savarankiškomis prievolėmis patvirtina ir tai, jog buvo atskirai nustatyta konkreti tiek paslaugų teikimo kaina, tiek įrangos nuomos ir aptarnavimo kaina. Teigia, kad ji turėjo teisę nutraukti Sutarties dalį dėl paslaugų teikimo, nes ši teisė pripažįstama pagal įstatymą. Pažymėjo, kad faktas, jog ne nuo jos priklausančių aplinkybių buvo sudaryta Sutartis dėl įrangos nuomos, negali paneigti CK 6.721 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos jos teisės vienašališkai nutraukti sutarties dalį dėl paslaugų teikimo. Taip pat teigia, kad dėl šių priežasčių jos prievolė mokėti Sutartyje numatytą paslaugos kainą yra pasibaigusi, todėl ji negali būti ir nėra skolinga ieškovei.
5. Priešieškinyje atsakovė nurodė, kad vadovaujantis Sutarties 4.2 p. ieškovė už įrangos nuomą ir aptarnavimą įsipareigojo kiekvieną mėnesį mokėti 22 217,91 Eur su PVM. Teigia, kad ji šių įsipareigojimų nevykdo, todėl susidarė 210 673,58 Eur įsiskolinimas (204 636,06 Eur skola; 6 037,52 Eur delspinigių), kuris, vadovaujantis paminėta sutarties nuostata, priteistinas jai iš ieškovės.
6. Ieškovė su priešieškiniu nesutiko, nurodė, kad vadovaujantis Sutarties 4.3 p., atsiskaitymas pagal Sutartį tarp šalių vyko sumokant skirtumą pagal išrašytas ir viena kitai pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Pažymėjo, kad Sutartis nutraukta neteisėtai ab initio, todėl ji yra galiojanti, o atsakovė neturi teisės reikalauti mokėti sumas, kurios buvo įskaitytos į ieškovės atsakovei suteiktų paslaugų kainą. Mano, kad priešingai nei teigia atsakovė, būtent ji yra skolinga ieškovei, todėl priešieškinis reikalavimas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

7. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai – pripažino vienašališką 2011 m. rugsėjo 5 d. Sutarties Nr. 7-548 nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu ab initio; priteisė ieškovei iš atsakovės 132 536,50 Eur skolą, 3 389,35 Eur delspinigių, procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Priešieškinį atmetė.
8. Teismas, vertindamas ieškovės UAB ,,Neltė“ reikalavimo pripažinti Sutarties dalies nutraukimą neteisėtu pagrįstumą, pažymėjo, kad atsakovė nesutikimą su šiuo reikalavimu grindė aplinkybe, jog sutartis susideda iš savarankiškų atskirų prievolių, kurios gali būti vykdomos atskirai, jų vykdymas viena nuo kitos nepriklauso. Pirmosios instancijos teismas šiuos atsakovės atsikirtimus atmetė kaip nepagrįstus. Nurodė, kad šalių sudaryta Sutartis yra mišri, susidedanti iš keleto rūšių prievolių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2006). Teismas, įvertinęs tai, kad ieškovė savo atsakyme į atsakovės pasiūlymą dalyvauti pirkime aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog pirkime dalyvautų tik atsakovei išnuomojus, įrengus ir sutarties galiojimo metu aptarnavus minėtą įrangą; Sutarties nuostatas (2.1, 2.2, 3.6, 3.7, 5.1, 7.1, 7.2), konstatavo, kad šios aplinkybės patvirtina faktą, jog šalys Sutarties sudarymą ir jos tinkamą vykdymą siejo išimtinai su abiejų prievolių vykdymu. Pažymėjo, kad šią išvadą patvirtina ir faktas, jog ieškovė įsipareigojo Sutarties galiojimo metu savo valdomo tinklo resursus naudoti išimtinai tik paslaugoms atsakovei teikti, todėl įrangos nuoma iš atsakovės, toliau jai neteikiant paslaugų, būtų ieškovei ekonomiškai nenaudinga. Teismo vertinimu, priešingai nei teigia atsakovė, sutartyje numatytos prievolės yra betarpiškai susijusios tarpusavyje ir negali būti vykdomos atskirai. Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovės nurodytos išnagrinėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. 3K-3-257/2007 ir šios bylos ratio decidendi skiriasi, nes kasacinio teismo nagrinėtoje byloje, priešingai nei šiuo atveju, ginčo šalys prie pagrindinės mobiliojo ryšio paslaugų teikimo sutarties sudarė papildomą susitarimą dėl atitinkamų nuolaidų papildomoms paslaugoms ir / ar atitinkamos įrangos įsigijimui suteikimo, todėl suformuluotas taisyklės nagrinėjama ginčui laikė neaktualiomis.
9. Įvertinęs minėtas aplinkybes teismas konstatavo, kad šalys sutarė dėl vieningos prievolės, susidedančios iš skirtingų dalykų, o Sutartis galėjo būti nutraukta tik joje numatyta tvarka, todėl ginčo Sutarties dalies nutraukimą pripažino neteisėtu (Sutarties 7.2. punktas).
10. Spręsdamas reikalavimą dėl skolos priteisimo, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus (Ryšių reguliavimo tarnybos 2015 m. gruodžio 14 d. raštą; antstolių faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus, Sutarties 4.1 punktą) teismas konstatavo įrodytu faktą, jog atsakovė ieškovės teikiamomis paslaugomis faktiškai naudojosi, todėl priteisė ieškovei iš atsakovės 132 536,50 Eur skolą bei 3 389,35 Eur delspinigių (CK 6. 27, 6.210 straipsniai, 6.716 straipsnio 1 dalis).
11. Atmesdamas atsakovės priešieškinį, teismas pažymėjo, kad nustačius, jog šalių prievolė yra nedaloma, sutarties sudarymą ir vykdymą šalys siejo su abiejų prievolių (paslaugos teikimo; įrangos nuomos) tinkamu vykdymu, taip pat tai, kad į bylą pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog atsakovė nuo Sutarties nutraukimo iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo naudojosi ieškovės teikiamomis paslaugomis bei atsižvelgęs į tai, kad pagal Sutarties 4.3 p., atsiskaitymas tarp šalių vyko sumokant skirtumą pagal išrašytas ir viena kitai pateiktas PVM sąskaitas faktūras, Sutartis nutraukta neteisėtai, konstatavo, kad atsakovė neturi teisės reikalauti mokėti sumas, kurios buvo įskaitytos į ieškovės atsakovei suteiktų Paslaugų kainą. Dėl nurodytų priežasčių priešieškinį atmetė.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

12. Atsakovė AB Lietuvos radijo ir televizijos centras apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nenustačius pagrindo bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui – ieškinį atmesti, priešieškinį patenkinti.
13. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
1. Teismas netinkamai aiškino nedaliosios prievolės sąvoką (CK 6.25 straipsnio 1 dalis). Neįvertino aplinkybių, kad paslaugų teikimas ir įrangos nuoma yra dvi savarankiškos prievolės ir gali būti teikiamos atskirai, prievolių nedalumas nesprendžiamas dviejų prievolių turinio prasme; nepagrįstai prievolės nedalumą siejo su dviejų savarankiškų prievolių sąsajumu ir įtvirtinimu vienoje Sutartyje; nepagrįstai priešpriešinius šalių reikalavimus sutapatino su prievolės nedalumu.
2. Teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2006, pateiktais išaiškinimais, nes kasacinis teismas šioje byloje nesukūrė teismų praktikos dėl Sutarties, kuria sutariama dėl nedalomosios prievolės, nutraukimo; neaiškino nedalomosios prievolės sąvokos; nebuvo sprendžiamas priešpriešinių prievolių klausimas; kasacinio teismo byloje kilo problema dėl to, kad buvo nutraukta tik dalis Sutarties, o kita dalis negalėjo būti nutraukta dėl jos įvykdymo.
3. Teismas neištyrė ir nevertino visų aplinkybių, susijusių su daliniu sutarties nutraukimu, nevertino ieškovės veiksmų. Neįvertino byloje esančių rašytinių įrodymų (2015 m. vasario 16 d. rašto), iš kurių matyti, jog ieškovei buvo siūloma nutraukti ir Sutarties dalį dėl įrangos nuomos, tačiau ji nesutiko. Būtent dėl ieškovės veiksmų buvo nutraukta tik dalis Sutarties.
4. Teismas neįvertino aplinkybės, kad teisė naudotis radijo dažniu, kurią ieškovė ginčo sutartimi suteikė atsakovei, bei tokios teisės perleidimas reglamentuojamas imperatyvių teisės normų, numatytų specialiuose teisės aktuose (Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymas (toliau – ERĮ), Ryšių reguliavimo tarnybos direktoriaus 2005 m. spalio 6 d. įsakymas Nr. 1V-854 Dėl radijo dažnių (kanalų) skyrimo ir naudojimo taisyklių patvirtinimo (toliau – Taisyklės)). Šalys neturi visiškos laisvės susitarti visais radijo dažnių naudojimo klausimais. Teismas, nuspręsdamas, kad atsakovė gali atsisakyti Sutarties tik šalių susitarimu arba esant esminiam Sutarties pažeidimui, neįvertino ERĮ 3 straipsnio 13 punkto, 48 straipsnio 1 dalies, Taisyklių 84 punkto, kur numatyta, jog radijo dažnių naudotojas gali atsisakyti jam skirtų radijo dažnių, apie tai raštu pranešdamas Tarnybai. Todėl priimtas sprendimas prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms. Tokio pobūdžio sutartyse dominuoja viešasis interesas, todėl sutarties laisvės principas nėra absoliutus. Teismas nevertino Sutarties nutraukimo aplinkybių, o būtent tai, kad modernizavus techninę platformą ,,WiMax“ ieškovės turimi radijo dažniai migravo į LTE platformą, todėl negalėjo būti naudojami.
5. Teismas, priteisdamas skolą, nevertino, ar paslaugos po Sutarties nutraukimo buvo suteiktos, ar šalys buvo susitarusios dėl kitų paslaugų teikimo, kokias kitas paslaugas, jei buvo taip susitarta, teikė ieškovė, ar atsakovė tokias paslaugas priėmė ir sutiko už jas mokėti ir kokia yra tokių paslaugų kaina. Byla šiuo klausimu turi būti nagrinėjama iš naujo visai kitais aspektais, todėl ji turi būti grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
6. Teismas nevertino aplinkybės, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja viešasis interesas. Viena iš bylos šalių – atsakovė, yra valstybės valdoma akcinė bendrovė, jos veikla – radijo ir televizijos programų siuntimas bei plačiajuosčio ryšio paslaugos – yra svarbi valstybės ir visuomenės veiklos sritis, susijusi su informacijos ir žinių visuomenės kūrimu. Sutarties dalykas – elektroninių ryšių išteklių, radijo dažnio, – naudojimas. Teismas neatsižvelgė į paminėtas aplinkybes ir ignoravo šį faktą, nulemiantį teismo aktyvumą, todėl turėjo ne tik formaliai įvertinti ginčą, bet ir vertinti sudarytos sutarties teisėtumą.
7. Teismas neįvertino aplinkybės, kad pati ieškovė nesilaikė Taisyklių 70 punkte numatyto reikalavimo ir nesikreipė į Tarnybą dėl leidimo perleisti laikinai naudoti radijo dažnius suteikimo. Ignoravo Taisyklių 84 punktą, kuriame nurodyta, jog radijo dažnių naudotojas gali bet kuriuo momentu atsisakyti radijo dažnių. Akivaizdu, kad tokia Sutartis prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms (ERĮ 50 straipsnio 1, 2 dalys, Taisyklių 70, 72, 74 punktams), todėl šios aplinkybės turi būti ištirtos nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teisme. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šioje proceso stadijoje gali konstatuoti Sutarties 7.2 punkto prieštaravimą teisės aktų nuostatoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei. Minėtas punktas pažeidžia ne tik imperatyvią teisės normą – Taisyklių 84 punktą, bet ir prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, nes ieškovė, kuri yra elektorinių ryšių srities profesionalė, trukdo atsakovei pasinaudoti jai įstatymo suteikta teise nutraukti sutartį ir toks jos elgesys yra priešingas moralei.
8. Šalių sudaryta Sutartis turi valios trūkumą – sandoryje išoriškai išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų, galimai turi simuliacinį pobūdį. Sandorio ydingumas akivaizdžiai pasireiškia per Sutarties dalyką ir kainą. Sutartimi šalys sutarė, kad ieškovė teiks didmeninę duomenų perdavimo paslaugą, tačiau faktiškai jos teikti neturėjo galimybės. Didmeninė duomenų perdavimo paslauga savo apimtimi yra daug platesnė paslauga, nei galimybė naudotis radijo dažniais. Sutartyje buvo numatyta, kad ieškovė teiks didmeninę duomenų perdavimo paslaugą, nors faktiškai buvo tik suteikta teisė naudotis radijo dažniais. Už tokias paslaugas buvo mokama daugiau nei 10 kartų didesnė kaina nei įprasta, t. y. pažeidžiant ieškovės veikos principus – veikti pelningai ir efektyviai.

14. Ieškovė UAB ,,Neltė“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą.
15. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
1. Šalys aiškiai ir nedviprasmiškai susitarė dėl Sutarties nutraukimo tvarkos, CK nuostatos, reglamentuojančios Sutarties nutraukimą, galėtų būti taikomos tik jei ši tvarka nebūtų numatyta Sutartyje. Vienašališkas Sutarties nutraukimas remiantis tuo, kad atsakovė nusprendė pakeisti technologiją, kurios pagrindu bus teikiama ,,Mezon“ paslauga, yra visiškai neapgrįstas. Atsakovė, nutraukdama Sutarties dalį dėl Paslaugų teikimo, ne tik pažeidė teisės aktus bei pačią Sutartį, bet ir nesąžiningai sukūrė situaciją, kuomet naudojosi paslaugomis neatlygintinai ir dar teikdavo sąskaitas ieškovei už įrangos, skirtos išimtinai paslaugoms atsakovei teikti, nuomą. Pretenzijų dėl teikiamų paslaugų kokybės atsakovė niekada nereiškė, Sutartį nutraukė tebevykstant šalių deryboms.
2. Nepagrįsti skundo argumentai, kad teismas neteisėtai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006 m. spalio 6 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2006, nes minėtoje byloje kasacinis teismas pateikė bendro pobūdžio taisykles dėl prievolių nedalomumo nustatymo, todėl teismas ne tik galėjo, bet ir turėjo vadovautis pateiktais išaiškinimais. Kasacinis teismas nustatė nagrinėjamai bylai aktualią taisyklę, jog nors šalys sudarydamos skirtingų rūšių sutarčių elementus turinčią sutartį susitaria dėl atskirų prievolių, kurios galėtų būti savarankiškos, šalims sujungus jas į vieną sutartį jos tampa viena nedaloma prievole.
3. Iš šalių susirašinėjimo, Sutarties nuostatų akivaizdu, kad nesutarus dėl abiejų prievolių, t. y. tiek dėl paslaugų teikimo atsakovei, tiek dėl atsakovės įrangos nuomos ieškovei, – sutartis iš viso nebūtų sudaryta.
4. Priešingai nei teigia apeliantė, nei CK, nei kiti teisės aktai nenumato, kad paslaugų gavėjas turi mokėti už faktiškai suteiktas paslaugas. Iš sutarties nuostatų matyti, kad šalys teiktinų paslaugų kainos nesiejo su faktiniu šių paslaugų naudojimusi bei jų apimtimi. Per visą sutarties vykdymo laiką – 5 m., atsakovė nekėlė klausimo nei dėl paslaugų kokybės, nei dėl jų kainos. Atsižvelgiantį paslaugos pobūdį, teikimo mastą, kompleksiškumą, yra sudėtinga nustatyti faktiškai suteiktų paslaugų apimtį. Tokia praktika yra įprasta telekomunikacijų, telefoninių ryšių paslaugų rinkose. Nepagrįsti skundo teiginiai, kad nustatyta kaina neatitinka rinkos kainų.
5. Šalys aiškiai sutarė, dėl to, kad ieškovė atsakovei teiks duomenų perdavimo didmeninę paslaugą Lietuvoje ir kas į šią paslaugą patenka, apie jokį faktinį ar teisinį radijo dažnių perdavimą Sutartyje nėra kalbama. Teisiškai nėra reikšminga, kieno įranga yra naudojama paslaugoms teikti.
6. Nepagrįsti skundo argumentai, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja viešas interesas. Atsakovė yra ribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo, jos veiklos tikslas – pelno siekimas, jos veikla yra išimtinai ūkinio komercinio pobūdžio, todėl ji komerciniuose teisiniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais bei turi prisiimti su šia veikla susijusią riziką. Vien tai, kad jos akcininke yra valstybė, negali jai suteikti jokių privilegijų santykiuose su kitais ūkinę komercinę veiklą vykdančiais subjektais.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

12

16. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nutartį, priimą civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007), o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo). Apeliacinio proceso ribas – aspektus, kuriais tikrinamas apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, nustato apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindai (CPK 320 straipsnis). Vykdydamas apeliacijos funkciją, apeliacinės instancijos teismas ne tik pasisako dėl to, kaip turėtų būti aiškinamos ir taikomos teisės normos, bet ir pakartotinai apeliacinio proceso ribose nustatinėja bylai reikšmingus faktus.

13Dėl faktinių bylos aplinkybių

17. Teisėjų kolegija mano, kad prieš nustatant nagrinėjamai bylai aktualias faktines aplinkybes yra tikslinga plačiau pasisakyti taip pat dėl pačių asmenų, sudariusių ginčo Sutartį. Kaip matyti iš viešai prieinamų duomenų, ieškovė UAB ,,Neltė“ deklaruoja teikianti ryšių, įrangos ir jos priežiūros paslaugas. Nurodo, kad jos veikla, susijusi su telekomunikacijų tinklų priežiūra, jai suteikta licencija diegti ir operuoti fiksuotos bevielės prieigos tinklais visoje Lietuvoje, panaudojant radijo dažnius 3,5 GHz dažnių juostoje (https://www.spec.lt/imone/nelte-uab). Tuo tarpu, kaip matyti iš kartu su apeliaciniu skundu pateiktų AB Lietuvos radijo ir televizijos centro įstatų, tai – ribotos civilinės atsakomybės privatus juridinis asmuo, kurio pagrindiniai veiklos tikslai – siekti pelno, racionaliai naudoti bendrovės lėšas, turtą ir kitus išteklius, užtikrinti turtinius akcininkų interesus, vystyti radijo, televizijos ir duomenų perdavimo paslaugas, užtikrinti ir plėtoti kokybišką radijo, televizijos ir duomenų perdavimo infrastruktūrą. Bendrovės veiklos objektas yra telekomunikacinė veikla (el. b. 2 t., b. l. 158-168). Iš viešai prieinamų duomenų taip pat matyti, kad atsakovė – valstybės valdoma akcinė bendrovė (100 proc. akcijų priklauso valstybei), priskirta Susisiekimo ministerijos kuruojamų veiklų sričiai (http://www.telecentras.lt/apie-mus/valdymas/).
18. Šios faktinės aplinkybės leidžia abi ginčo šalis laikyti minėtoje rinkoje profesionaliai veikiančiais asmenimis, kuriems yra žinoma tiek bendrosios, tieks specialiosios teisės aktų nuostatos, reglamentuojančios sutarčių sudarymą, vykdymą, nutraukimą.
19. Iš bylos medžiagos matyti, kad Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba 2008 m. balandžio 25 d. išdavė ieškovei UAB ,,Neltė“ leidimą iki 2022 m. spalio 22 d. naudoti radijo dažnius (kanalus) 3,5 GHz radijo dažnių juostoje; leidimą iki 2022 m. spalio 22 d. naudoti radijo dažnius (kanalus) viešajame bevielio ryšio prieigos tinkle 3,424-3,438 GHz ir 3,524-3,538 GHz radijo dažnių juostoje (el. b. t. 1, b. l. 50-57). Atsakovė AB Lietuvos radijo ir televizijos centras 2011 m. rugpjūčio 1 d. raštu pakvietė ieškovę dalyvauti tiesioginėse derybose, pateikti pasiūlymą Didmeninėms duomenų perdavimo paslaugoms pirkti (el. b. t. 1, b. l. 67-70). Ieškovė, 2011 m. rugpjūčio 2 d. atsakydama į minėtą raštą, nurodė, kad sutinka teikti nurodytas paslaugas ir pateikti pasiūlymą tik tuo atveju, jeigu atsakovė jai išnuomos įrangą, atitinkančią tiesioginių derybų sąlygų 2 priedo reikalavimus, ją įrengs, teisės aktų nustatyta tvarka įregistruos ir aptarnaus visą paslaugos naudojimo laikotarpį (el. b. t. 1, b. l. 71). Atsakovė 2011 m. rugpjūčio 5 d. rašte nurodė, kad sutinka išnuomoti ieškovei įrangą (bazinių stočių dalis / sektorių dalis) už 37 000 Lt/mėn., aptarnauti už 32 700 Lt/mėn., iš viso už 65 400 Lt/mėn. (18 941,15 Eur) (el. b. t. 1, b. l. 72).
20. Šalys 2011 m. rugsėjo 5 d. pasirašė Sutartį Nr. 7-548, kurioje, be kita ko, atsakovė įsipareigojo įrengti, aptarnauti ieškovės vardu įregistruotą ir išnuomotą ieškovei įrangą, o ieškovė – teikti paslaugą atsakovei panaudojant šią įrangą; atsakovė įsipareigojo mokėti atlygį ieškovei už suteiktas paslaugas, ieškovė – mokėti atsakovei už įrangos nuomą ir aptarnavimą (Sutarties 2.1 punktas); atsakovė už teikiamas paslaugas įsipareigojo kiekvieną mėnesį mokėti ieškovei 101 220 Lt (29 315,34 Eur) užmokestį, ieškovė – už įrangos nuomą bei aptarnavimą – 63 400 Lt ((18 361,91 Eur) po 30 700 Lt už kiekvieną paslaugą); šalys susitarė, kad atsiskaitoma bus sumokant skirtumą pagal viena kitai išrašytas ir pateiktas PVM sąskaitas faktūras (Sutarties 4.1-4.3 punktai). Šalys taip pat sutarė, kad ši sutartis galioja iki tol, kol galioja abu Leidimai, o jeigu dėl bet kokių priežasčių vienas iš Leidimų tampa nebegaliojančiu anksčiau nei kitas, – Sutartis lieka galioti iki tol, kol galios antrasis; Sutartis prieš terminą gali būti nutraukta tik rašytiniu abipusiu šalių susitarimu; visi Sutarties pakeitimai ar pildymai turi būti sudaromi raštu ir pasirašant abiejų šalių tinkamai įgaliotų atstovų (Sutarties 7.1-7.3 punktai) (el. b. t. 1, b. l. 74-79).
21. Atsakovė 2015 m. sausio 9 d. raštu kreipėsi į ieškovę dėl Sutarties sąlygų peržiūrėjimo, kuriame pasiūlė arba sumažinti nuomos mokestį už radijo dažnių kanalus nekeičiant sutarties termino, arba sumažinti nuomos kainą ir terminą nustatyti iki 2017 m. sausio 23 d., arba atlygintinai perleisti atsakovei radijo dažnių kanalus (el. b. t. 1, b. l. 85-86). Ieškovė 2015 m. vasario 10 d. raštu informavo atsakovę, kad sutinka suteikti 9,5 proc. nuolaidą jos teikiamoms paslaugoms (el. b. t. 1, b. l. 87).
22. Atsakovė 2015 m. vasario 26 d. raštu informavo ieškovę, kad vadovaudamasi CK 6.721 straipsnio 1 dalimi nuo 2015 m. balandžio 1 d. nutraukia Sutarties dalį dėl duomenų perdavimo paslaugų bei pasiūlė sudaryti susitarimą dėl įrangos nuomos sutarties prieš terminą nutraukimo (el. b. t. 1, b. l. 85-86, 87-89). Atsakovė 2015 m. balandžio 9 d. rašte, atsakydama į ieškovės pasiūlymą derėtis dėl abiems šalims palankių sąlygų, nurodė, kad yra išnaudotos visos galimybės derybų būdu rasti abiems palankų sprendimą bei nurodė, jog teikiamos paslaugos nebereikalingos, nes savo paslaugas ji teikia nebe WiMax technologijų, o LTE technologijų pagrindu (el. b. t. 1, b. l. 92).
23. Ieškovė kartu su ieškiniu teismui pateikė Antstolių faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus, apie veiksmus, atliktus 2015 m. spalio 19-26 dienomis, kuriuose užfiksuoti Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių miestuose naudojami radijo dažniai, kuriais atsakovė teikia interneto paslaugą Mezon (el. b. t. 1, b. l. 29-38, 39-47, 144-159, 160-180, 181-191). Atsakovė pateikė Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos 2017 m. sausio 13 d., sausio 16 d. raštus, kuriuose nurodyta, kad 2016 m. spalio ir lapkričio mėnesių patikrinimo duomenimis iš 84 registruotų UAB ,,Neltė“ UMTS ir WiMax tinklų radijo ryšio stočių veikia tik 3, tačiau Mezon radijo ryšių paslauga jomis nebuvo teikiama (el. b. t. 3; b. l. 7, 10).
24. Kaip minėta, Vilniaus apygardos teismas, skundžiamu teismo sprendimu visiškai patenkino ieškovės ieškinį, – pripažino vienašališką 2011 m. rugsėjo 5 d. Sutarties Nr. 7-548 nutraukimą neteisėtu, negaliojančiu ab initio ir priteisė ieškovei iš atsakovės 132 536,50 Eur skolą, 3 389,35 Eur delspinigių, procesines palūkanas bei 5 071,63 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovės priešieškinį atmetė. Atsakovė, kvestionuodama minėtą teismo sprendimą iš esmės teigia, kad teismas netinkamai aiškino bei taikė CK 6.721 straipsnio 1 dalies, 6.25 straipsnio nuostatas ir padarė nepagrįstą išvadą, jog ginčo sutarties prievolės yra nedalomos, nevertino Sutarties dalies nutraukimą nulėmusių aplinkybių bei kitų ginčui svarbių faktinių aplinkybių, ignoravo tai, kad byloje vyrauja viešasis interesas, todėl be pagrindo nevertino pačios sutarties teisėtumo.
25. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 15 d. nutartimi, be kita ko, siekiant išsiaiškinti šalis siejusių teisinių santykių esmę bei turinį, nuspręsta bylą nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka.
26. Teisėjų kolegija mano, kad prieš pradedant nagrinėti minėtus apeliacinio skundo argumentus, yra svarbu akcentuoti šalių apeliacinės instancijos teismui pateiktus aktualius paaiškinimus dėl nagrinėjamo ginčo aplinkybių. Taigi, teikdami žodinius paaiškinimus teismui apeliantės atsakovės atstovai, be kita ko, nurodė, kad ieškovė neturėjo techninės galimybės jai teikti duomenų perdavimo paslaugą, nes ji tam neturėjo resursų – skirstomojo tinklo; kad faktiškai buvo mokama už dažnį (kanalus); kad faktiškai atsakovė paslaugą teikė pati sau tik pasinaudodama ieškovės kanalais; kad išnuomota įranga buvo perduodama informacija ne tik per ieškovės, bet ir pačios atsakovės kanalus; kad buvo naudojamasi ieškovės kanalais, tačiau ir be jų paslauga klientams galėjo būti suteikta; kad iš karto po vienašališko sutarties dalies nutraukimo negalėjo nustoti naudotis ginčo kanalais, nes daliai klientų jais buvo teikiamos paslaugos; kad sutartis nutraukta, nes ji yra fiktyvi ir buvo sudaryta siekiant perskirstyti lėšas tarp įmonių; kad Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba yra pradėjusi ikiteisminį tyrimą dėl buvusio atsakovės direktoriaus sudarytų sandorių; kad nuo 2015 m. balandžio 1 d. šiais kanalais nėra naudojamasi ir šią aplinkybę patvirtina Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos raštai; kad ieškovės įrodymas – antstolių faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai, nepatvirtina, jog ginčo kanalais buvo naudojamasi po sutarties nutraukimo, nes tik minėta Tarnyba gali vertinti kanalų naudojimo faktą. Tuo tarpu ieškovės atstovas laikėsi pozicijos, kad faktiškai buvo teikiama paslauga – atsakovės duomenų perdavimas naudojant ieškovės kanalus per iš atsakovės išnuomotą įrangą; kad ši paslauga atsakovei buvo teikiama penkerius metus ir per tą laiką jokių pretenzijų ši nebuvo pareiškusi; kad įmonė turėjo įrangą, reikalingą paslaugai teikti, tačiau jos pritaikymas būtent atsakovės poreikiams tenkinti būtų brangiai kainavęs, todėl įrangą, sukonfigūruotą pagal atsakovės techninę specifikaciją, buvo nuspręsta nuomotis iš atsakovės; kad duomenys buvo perduodami per jos kanalus automatiškai; kad neturi informacijos apie jos atžvilgiu atliekamus ikiteisminius tyrimus; kad į bylą pateikti antstolių faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai įrodo, jog paslauga buvo teikiama bei kanalais buvo naudojamasi ir po pranešimo apie vienašališką sutarties nutraukimą; kad šalis sieję sutartiniai teisniai santykiai faktiškai nutrūko tik 2017 m. vasario 3 d., kuomet Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba panaikino jai išduotą leidimą naudotis ginčo radijo dažniais (kanalais).
27. Taigi teisėjų kolegija paminėtus apeliantės UAB Lietuvos radijo ir televizijos centro apeliacinio skundo argumentus nagrinės minėtų tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo nustatytų šios bylos faktinių aplinkybių kontekste.

14Dėl sutarties teisinio kvalifikavimo bei jos dalies vienašališko nutraukimo

28. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame teismo sprendime konstatavo, kad šalys sudarydamos ginčo sutartį sutarė dėl dviejų betarpiškai susietų prievolių, kurios abi buvo esminės, todėl laikytinos nedalomomis, ir vienos iš šalių prievolės vykdymas neturi prasmės kitai jos nevykdant, todėl Sutarties dalies nutraukimas yra neteisėtas. Tuo tarpu apeliantė, nesutikdama su šia teismo išvada, teigia, kad teismas neįvertino aplinkybių, jog buvo sutarta dėl dviejų savarankiškų prievolių, kurios gali būti teikiamos atskirai, nepagrįstai prievolės nedalumą siejo su dviejų savarankiškų prievolių sąsajumu ir įtvirtinimu vienoje Sutartyje, o priešpriešinius šalių reikalavimus sutapatino su prievolės nedalumu.
29. Sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad ginčo sutartyje numatytos prievolės yra neatskiriamos, pagrįstumo ir teisėtumo pažymėtini Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluoti išaiškinimai, kad vertinant ar sutartimi sulygtos prievolės laikytinos savarankiškomis ar neatskiriamomis, turi būti atsižvelgiama į tikruosius sutarties šalių ketinimus, kurie nustatomi ne tik remiantis pažodiniu sutarties tekstu, bet kompleksiškai vertinant šalių veiksmus ir elgesį sutarties sudarymo ir jos vykdymo metu (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), taip pat vadovaujantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-6/2008).
30. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame teismo sprendime, siekiant nustatyti, kokio pobūdžio teisiniai santykiai susiklostė tarp šalių, sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, nagrinėjamas ne vien pažodinis sutarties tekstas, bet pirmiausia tikrieji sutarties šalių ketinimai, o jei šių negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys; sutarties sąlygos aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos; jei abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai; taip pat atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (CK 6.193 straipsnis)
31. Nagrinėjamu atveju pirmiausia pažymėtina tai, kad, kaip minėta anksčiau, pati atsakovė kreipėsi į ieškovę, siūlydama jai dalyvauti duomenų perdavimo paslaugos pirkime; kad ieškovė sutiko teikti atsakovės pageidaujamą paslaugą bei sudaryti sutartį tik tuo atveju, jeigu atsakovė išnuomos jai sutartimi prisiimtiems įsipareigojimams vykdyti reikalingą įrangą, ją prižiūrės, įregistruos jos vardu; kad atsakovė sutiko su minėtomis sąlygomis ir raštu patvirtino, jog išnuomos šią įrangą, teiks jos priežiūros paslaugas. Antra, ginčo Sutartimi šalys sutarė, jog joje naudojamos sąvokos – paslauga – suprantama kaip duomenų perdavimo (plačiajuostės bevielės) didmeninė paslauga, kuri sudaro 100 proc. visų UAB ,,Neltė“ paslaugų pagal leidimus; įranga – atsakovei nuosavybės teise priklausanti elektroninių ryšių tinklo įranga – bazinių stočių dalis / sektorių dalis ir, kur reikalinga tinkamam Sutarties vykdymui ir tinkamam paslaugos teikimui, bazines stotis – kurias, Sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka įsipareigoja įrengti, įregistruoti, aptarnauti ir perduoti UAB ,,Neltė“ naudotis nuomos pagrindu. Sutarties 2.1 punkte apibrėžtas jos objektas – atsakovės AB ,,Lietuvos radijo ir televizijos centras“ įsipareigojimas įrengti, aptarnauti, UAB ,,Neltė“ vardu įregistruoti ir išnuomoti jai įrangą, ieškovės UAB ,,Neltė“ pareiga teikti paslaugas atsakovei panaudojant šią įrangą; atsakovės pareiga mokėti ieškovei atlygį už paslaugą, o ieškovės – atsakovei už įrangos nuomą ir aptarnavimą. Trečia, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pati apeliantė laikėsi pozicijos, kad sutartis sudaryta iš dviejų savarankiškų prievolių, t. y. ieškovės prievolės teikti paslaugas atsakovei ir atsakovės prievolės ieškovei išnuomoti, įrengti, aptarnauti, ieškovės vardu įregistruoti įrangą. Tuo tarpu bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ji savo poziciją iš dalies pakeitė, teigdama, kad ieškovė jai neteikė ir negalėjo teikti duomenų perdavimo paslaugos, nes neturėjo tam resursų – skirstomojo tinklo; kad ginčo sutartimi pažeidžiant įstatymų nustatytus reikalavimus faktiškai buvo išnuomoti kanalai (dažniai). Ketvirta, nors apeliantė teigia, kad Sutarties dalies nutraukimo priežastys nagrinėjamu atveju nėra svarbios bei reikšmingos ir savo procesiniuose dokumentuose jų nenurodo, tačiau, kaip matyti iš į bylą pateikto šalių susirašinėjimo, t. y. anksčiau šioje nutartyje minėto atsakovės 2015 m. balandžio 9 d. rašto (žr. 22 punktą), Sutarties dalies nutraukimas buvo motyvuojamas duomenų perdavimo paslaugos atsakovei ne aktualumu jai perėjus nuo WiMax technologijų pagrindų prie LTE technologijų pagrindu teikiamų paslaugų. Tuo tarpu bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atsakovės atstovas nurodė kitas priežastis – sudaryta ginčo sutarties dalis buvo fiktyvi, joje numatyta paslauga bendrovei nebuvo realiai suteikta bei reikalinga. Ketvirta, šalys neginčijo fakto, kad atsakovės ieškovei pagal sutartį išnuomota įranga (bazinės stotys) buvo sukonfigūruota taip, kad ji galėjo būti naudojama tik išimtinai atsakovės poreikiams tenkinti. Penkta, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu atsakovės atstovas taip pat patvirtino ir tai, kad minėtomis bazinėmis stotimis informacija buvo perduodama ne tik ieškovės, bet ir jos pačios turimais kanalais. Šešta, ieškovės su ieškiniu pateiktuose 2015 m. spalio 19 d. – spalio 26 d. antstolių faktinių aplinkybių konstatavimo protokoluose užfiksuota tai, kad ir po Sutarties dalies nutraukimo atsakovė naudojosi ginčo kanalais (el. b. t. 1, b. l. 29-47, 144-191).

    15

32. Teisėjų kolegija, nustatytų faktinių aplinkybių kontekste (žr. 30 punktą) vertindama atsakovės apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo išvados, kad ginčo prievolės yra nedalomos, teisėtumo bei pagrįstumo, daro išvadą, jog faktiškai ginčo sutartimi ieškovė suteikė teisę atsakovei naudotis ginčo kanalais, į kuriuos pastaroji gavo teisę gaudama Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos minėtus leidimus, o atsakovė išnuomojo ieškovei tam reikalingą įrangą – bazines stotis. Nagrinėjamu atveju iš tiesų galima sutikti su apeliante, jog abi šios sutartimi sutartos prievolės bendrąja prasme gali būti vykdomos atskirai, t. y. sudarant dvi atskiras sutartis, tačiau, kaip minėta anksčiau, šiuo atveju šių prievolių (ne)dalumo klausimas turi būti sprendžiamas būtent nagrinėjamos bylos kontekste. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytas faktines aplinkybes, atkleidžiančias šalių derybas bei lūkesčius, tiek jų elgesį iki sutarties sudarymo, ją vykdant bei atsakovei dalį jos vienašališkai nutraukus, o būtent tai, kad atsakovė galėjo naudotis kanalais tik aprūpinus ieškovę tam tikrą techninę charakteristiką atitinkančia įranga; kad ši įranga galėjo būti naudojama tik šalių sutartoms paslaugoms teikti, daro išvadą, jog ginčo sutartis buvo skirta tam, kad panaudojant ieškovės turimą teisę į dažnius ir pasitelkiant atsakovės turimą ir ieškovei išnuomotą įrangą atsakovės klientams būtų užtikrintas tinkamas tam tikros informacijos perdavimas. Paminėtos aplinkybės nesudaro pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šios prievolės yra neatsiejamai susijusios tarpusavyje. Aplinkybę, kad vienos iš sutartimi sulygtų prievolių galiojimas (negaliojimas) lemia kitos galiojimą (negaliojimą) patvirtina ir anksčiau paminėtas bei apeliantės nenuginčytas faktas, užfiksuotas antstolių 2015 m. spalio 19-26 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokoluose, tai yra tai, jog net gi jai vienašališkai nutraukus sutarties dalį, tačiau galiojant jos daliai dėl įrangos nuomos, informacija atsakovės klientams buvo perduodam ginčo kanalais. Priešingai, nei teigia apeliantė, Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnybos 2017 m. sausio 13, 16 d. raštuose užfiksuota situacija, buvusi pradėjus daugiau nei metams po minėtuose protokoluose užfiksuotų aplinkybių, pirmiau paminėtų faktų nepaneigia (CPK 185 straipsnis). Taip pat pažymėtina, kad atsakovės skunde nurodyti argumentai, jog skiriasi ne tik ginčo prievolių objektai, atsiskaitymo tvarka bei kaina, bet ir jose įtvirtinti priešpriešiniai šalių reikalavimai, – nepaneigia įtvirtintų prievolių nedalumo. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su teismo išvada, kad atsakovės vienašališkas dalies nedalomos sutarties nutraukimas yra neteisėtas ir pažeidžiantis kitos sutarties šalies teises bei teisėtus lūkesčius (CK 6.25 straipsnio 1, 2 dalys, 6.38 straipsnio 1 dalis).
33. Sprendžiant dėl apeliantės skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į šioje byloje vyraujantį viešąjį interesą, turėjo ex officio peržengti ginčo ribas ir spręsti klausimą dėl pripažinimo negaliojančiu CK 1.80, 1.81, 1.82 straipsnių pagrindu Sutarties 7.2 punkto, kuriuo sutarta, jog Sutartis prieš terminą gali būti nutraukta tik rašytiniu abipusiu šalių susitarimu, visų pirma pažymėtina tai, kad šie reikalavimai nebuvo keliami bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Antra, iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantė nei šios Sutarties vykdymo metu (kaip minėta Sutartis sudaryta 2011 m. rugsėjo 5 d.), nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nekvestionavo nei jai teikiamų paslaugų pobūdžio, nei kainos, nei kokybės, nei Sutarties nuostatų teisėtumo. Trečia, atsakovė nepateikė įrodymų, kad sutarties nutraukimą lėmė jos sąlygų prieštaravimas tam tikroms imperatyvioms įstatymų nuostatoms, viešajai tvarkai ir gerai moralei, atsakovės teisnumui. Ketvirta, skunde nurodytas Taisyklių 84 punkte įtvirtinto imperatyvo pažeidimas yra reikšmingas sprendžiant ieškovės ir minėtos Tarnybos tarpusavio santykius. Dėl šių priežasčių nurodyti atsakovės skundo argumentai taip pat atmestini kaip nepagrįsti.
34. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje nutarties dalyje išnagrinėti apeliantės skundo argumentai nesuteikia pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atsakovės vienašališkas ginčo Sutarties dalies nutraukimas pripažintas neteisėtu ab initio. Be to, pažymėtina ir tai, kad, kaip žinoma, pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį netgi nustačius, kad pirmosios instancijos teismas, kaip tvirtina apeliantė, pažeidė civilinio proceso normas, tai gali būti pagrindu panaikinti teismo sprendimą tik tuo atveju, jeigu dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla.

16Dėl šalių priešpriešinių reikalavimų, grindžiamų ginčo sutarties nuostatomis

35. Kaip minėta, apeliantė taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš jos ieškovės naudai priteista 132 536,50 Eur skola bei 3 389,35 Eur delspinigių pagal Sutartį už laikotarpį nuo 2015 m. sausio iki 2015 m. spalio mėn., bei atmestas jos priešieškinis reikalavimas ieškovei dėl 204 636,06 Eur užmokesčio už įrangos nuomą, 6 037,52 Eur delspinigių už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 31 d. iki 2016 m. vasario 29 d. priteisimo. Apeliantė teigia, kad teismas netyrė ir nenustatė, kiek ir kokių paslaugų faktiškai buvo suteikta, ignoravo aplinkybę, jog prašomas priteisti užmokestis neatitinka rinkos kainų. Pasisakydama dėl teismo sprendimo dalies, kuria atmestas jos priešieškinis reikalavimas pažymėjo, kad pati ieškovė nesutiko nutraukti įrangos nuomos sutarties, todėl privalo prisiimti iš to kylančią riziką, nes dalinis sutarties nutraukimas šiuo atveju buvo galimas.
36. Prieš pradėdama nagrinėti šiuos apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pažymi tai, kad tiek bylą nagrinėjant pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme ieškovė laikėsi pozicijos, jog teismui patenkinus jos reikalavimą ir pripažinus dalies ginčo sutarties nutraukimą neteisėtu, tai reikštų, jog sutartiniai šalių santykiai nėra nutrūkę, sutartis tebesaisto jos šalis. Teismo posėdžio, vykusio 2017 m. kovo 6 d., metu ieškovė savo poziciją patikslino nurodydama, kad 2017 m. vasario 3 d. jai buvo panaikintas leidimas naudotis ginčo radijo dažniais, todėl vadovaujantis Sutarties 7.1. punktu ji laikytina nutrūkusia nuo 2017 m. vasario 3 d. Tuo tarpu atsakovė teigia, kad faktiškai šalių sutartiniai teisiniai santykiai, susiję su dažnių naudojimu, nutrūko nuo pranešimo apie Sutarties dalies nutraukimą išsiuntimo – 2015 m. balandžio 1 d. Aplinkybės, kad ginčo įranga visą šį laiką buvo ieškovės žinioje ir atsakovė teikė jos priežiūros paslaugas, šalys neginčija. Taigi, ieškovė iš esmės laikosi pozicijos, kad šalių sutartiniai santykiai visa apimtimi tęsėsi ir po atsakovės pranešimo apie sutarties dalies vienašališką nutraukimą, tuo tarpu atsakovė teigia, kad šalis saistė tik sutartiniai santykiai dėl įrenginių nuomos ir atsižvelgiant į tai abi šalys savo materialinius reikalavimus viena kitai grindė vadovaujantis ginčo sutarties 4.1-4.3 punktų nuostatomis, pagal kurias atsakovė įsipareigojo už suteiktas paslaugas ieškovei mokėti 101 230 Lt/mėn. (29 318,23 Eur) plius PVM, o ieškovė atsakovei – 63 400 Lt/mėn. (18 361,91 Eur) plius PVM įrangos nuomos, aptarnavimo mokestį; kad šalys atsiskaito sumokėdamos skirtumą pagal viena kitai išrašytas PVM sąskaitas faktūras

    17(Sutarties 4.2., 4.3. punktai).

37. Nors, kaip teisingai teismo posėdžio metu nurodė atsakovės atstovė, sutartis negali būti vykdoma prieš kitos šalies valią, tačiau iš nagrinėjamos bylos medžiagos bei anksčiau šioje nutartyje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad, kaip jau minėta, pagal antstolių faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų 2015 m. spalio 19-26 d. duomenis ir po to, kai atsakovė 2015 m. balandžio 1 d. pranešė apie vienašališką sutarties dalies nutraukimą, faktiškai duomenys atsakovės klientus pasiekdavo per ginčo kanalus, o šias aplinkybes paneigiančių rašytinių įrodymų atsakovė nepateikė, – jos pateiktame Ryšių reguliavimo tarnybos rašte nurodytas patikrinimas, buvo atliktas praėjus daugiau nei metams po laikotarpio, už kurį prašoma priteisti skolą (2016 m. spalio – lapkričio mėn.). Be to, teikdamas paaiškinimus apeliacinės instancijos teismui pats atsakovės atstovas teigė, kad net ir po minėto pranešimo išsiuntimo negalėjo būti iš karto nutrauktas naudojimasis minėtais kanalais, nes dalis klientų nebuvo perkelti į kitus kanalus, kad jie negalėjo būti palikti be ryšio, tuo tarpu įrodymų, patvirtinančių, kada paslaugos visiems jos klientams buvo imtos teikti tik per jai priklausančius kanalus – nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui, nepateikė (CPK 12, 178 straipsniai). Taigi esant paminėtoms aplinkybėms teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su skundžiamame teismo sprendime padaryta išvada, kad ir po neteisėto Sutarties dalies nutraukimo paslauga atsakovės klientams buvo teikiama būtent per ginčo kanalus, t. y. kad šalys ir toliau faktiškai vykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, todėl ir užmokestis pagal šias prievoles turi būti nustatomas ir priteisiamas vadovaujantis būtent minėtomis ginčo Sutarties nuostatomis. Papildomai pažymėtina ir tai, kad apeliantė nepateikė įrodymų, jog iš karto po jos iniciatyva neva nutrauktų šalis siejusių teisinių santykių ji neturėjo techninių galimybių ar resursų perkleti visus savo klientus į kitą tinklą, net gi priešingai – teismo posėdžio metu atsakovės atstovas nurodė, kad paslauga galėjo būti teikiama ir nesinaudojant ieškovės teise į ginčo kanalus, todėl ir tai suteikia pagrindą manyti, jog ši situacija atsakovei buvo priimtina (CPK 185 straipsnis).
38. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus skundo argumentus, jog nustatant priteistinos skolos dydį teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kiek ir kokių duomenų per kanalus buvo persiųsta. Kaip minėta, šalys Sutarties 4.1.-4.3. punktais, kurie yra galiojantys ir nenuginčyti, sutarė dėl atsiskaitymo pagal sutartines prievoles, o būtent tai, kad visą Sutarties galiojimo laiką kiekvieną mėnesį įsipareigojo mokėti fiksuoto dydžio užmokestį išrašant viena kitai sąskaitas, o atsiskaitymas vyksta sumokat skirtumą pagal išrašytas ir viena kitai pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Teisėjų kolegija sutinka su ieškove, kad iš paminėtų nuostatų darytina išvada, jog šalys sutarties kainos nesiejo su perduotu duomenų kiekiu, aptarnautų atsakovės klientų skaičiumi etc., be to, sutarčiai galiojant nė viena iš jų nekėlė klausimo dėl šių nuostatų pakeitimo. Papildomai pažymėtina ir tai, kad toks reguliavimas, atsižvelgiantį į teikiamų paslaugų specifiką, kompleksiškumą, laikytinas protingu bei teisėtu.
39. Dėl pirmiau paminėtų priežasčių taip pat atmestini kaip nepagrįsti skundo argumentai dėl teismo sprendimo dalies, kuria atmestas atsakovės priešieškinis reikalavimas ieškovei, nes, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, konstatavus, jog ir po neteisėto vienašališko sutarties dalies nutraukimo ši Sutartis faktiškai buvo vykdoma toliau, todėl atsakovė neturi teisės reikalauti iš ieškovės nuomos mokesčio, kuris, kaip jau buvo minėta šioje nutartyje pirmiau, buvo įskaitytas į atsakovei pateiktas apmokėti ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras.
40. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir konstatuoja, kad patenkindamas ieškininį reikalavimą bei atmesdamas priešieškinį teismas priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, o atsakovės AB Lietuvos radijo ir televizijos centro skundo argumentai nepaneigia jų pagrįstumo (CPK 178 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis). Todėl šis skundas atmetamas, nenagrinėjant ir nepasisakant dėl kitų apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į jį išdėstytų argumentų, nes, kaip žinoma, konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas yra tinkamai atskleidęs bylos esmę ir priėmęs teisėtą bei pagrįstą sprendimą – apeliacinio teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

18Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

41. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ir ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

    19

42. Atmetus atsakovės AB Lietuvos radijo ir televizijos centro apeliacinį skundą jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 straipsnis). Taip pat netenkinamas ieškovės UAB ,,Neltė“ prašymas priteisti tokias išlaidas, nes iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikti jas įrodantys dokumentai (CPK 93, 98 straipsniai).

20Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

21Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.