Byla 1A-330/2008

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės, teisėjų: Svajūno Knizlerio, Jono Algimanto Venckaus, sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei, dalyvaujant prokurorui Sergejui Stulginskiui, gynėjams advokatams Evaldui Jonui Šoriui, Algiui Staškūnui, nuteistajam M. M. , nuteistojo atstovams pagal įstatymą S. J. , S. Jo., nukentėjusiųjų atstovui advokatui Jonui Tamašauskui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų N. J. ir M. M. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo N. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) laisvės atėmimu septyneriems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimis, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas septyneriems metams šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti nepilnamečių pataisos namuose.

2M. M. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams, pagal BK 159 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams ir devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimis, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

3Nukentėjusiųjų civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Priteista iš nuteistojo N. J. 16555,67 Lt, o iš nuteistųjų N. J. , M. M. , A. S. ir D. P. solidariai 1119 Lt R. P. turtinei žalai atlyginti. Priteista iš nuteistojo N. J. 30000 Lt R. P. , 30000 Lt J. T. , 30000 Lt V. R. , 30000 Lt D. P. , 30000 Lt F. P. neturtinei žalai atlyginti. Nuteistajam N. J. neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, žalos atlyginimas priteistas iš civilinių atsakovų S. J. ir S. Jo. . Nuteistajam D. P. neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, žalos atlyginimas priteistas iš civilinės atsakovės A. D. . Likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

4Priteista iš nuteistųjų N. J. , M. M. , A. S. ir D. P. po 250 Lt išlaidų byloje dalyvavusio atstovo pagalbai apmokėti nukentėjusiajai R. P. , taip pat po 45,20 Lt proceso išlaidų valstybei.

5Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti A. S. , D. P. , tačiau nuosprendis dėl jų apeliacine tvarka neapskųstas.

6Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

7N. J. kartu su A. S. ir D. P. nuteisti už tai, kad jie, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, panaudojant fizinį smurtą ir veikdami bendrininkų grupe, 2007 m. liepos 7 d., apie 3 val., (duomenys neskelbiami), ties Parko g. namu Nr. 1 esančioje pievoje, užpuolė V. P. : N. J. spyrė nukentėjusiajam į nugarą ir kumščiu smogė į veidą, D. P. spyrė V. P. į sėdmenis, o A. S. spyrė nukentėjusiajam į šoną. V. P. nuo patirtų smūgių pargriuvus ant žemės, N. J. , viršydamas susitarimo su bendrininkais ribas, turėdamas tikslą užvaldyti nukentėjusiojo turtą, spyrė nukentėjusiajam į veidą. N. J. , A. S. ir D. P. , plėšimo metu spirdami nukentėjusiajam į nugarą, į šoną ir į sėdmenis, o N. J. – ir smogdamas kumščiu į veidą, padarė V. P. nežymų sveikatos sutrikdymą - poodinę kraujosruvą kairės akies vokuose ir poodinę kraujosruvą kairio dilbio vidurinio trečdalio išoriniame paviršiuje ir, panaudotu fiziniu smurtu palaužę nukentėjusiojo pasipriešinimą, pagrobė V. P. su savimi turėtą 1129 Lt vertės turtą - 150 Lt vertės mobilaus ryšio telefoną „Siemens“, 175 Lt vertės odinį diržą, 675 Lt vertės auksinį žiedą, 70 Lt vertės varinį varpelį ir 59 Lt vertės dėklą vizitinėms kortelėms. N. J. , plėšimo metu spirdamas gulinčiam V. P. į veidą, nuo ko nukentėjusiajam buvo padaryta poodinė kraujosruva kaktos kairės pusės srityje, išsiliejo kraujas po smegenų dangalais, buvo sumuštos smegenys, smegenų kontuzinio sumušimo židinio kraujas pratrūko į galvos smegenų skilvelių sistemą, galvos smegenys buvo spaudžiami kaukolės smegeninėje ertmėje, stumiami link nugaros smegenų kanalo, susidarė antrinės kraujosruvos smegenų kamiene, gyvybinių centrų srityje, kvėpavimas retėjo ir gilėjo, vėliau sustojo, ir V. P. po 2 – 3 val. įvykio vietoje mirė, tyčia dėl savanaudiškų paskatų nužudė V. P. .

8M. M. nuteistas už tai, kad jis, žinodamas, kad N. J. , D. P. ir A. S. yra vaikai, t. y. neturi 18 metų amžiaus, 2007 m. liepos 7 d., apie 3 val., (duomenys neskelbiami), ties Parko g. namu Nr. 1 esančioje pievoje, sukurstė N. J. , D. P. ir A. S. pagrobti V. P. turtą panaudojant fizinį smurtą, pasiūlydamas bei tolesniais raginimais įtikindamas užpulti taku ėjusį V. P. , jį sumušti ir atimti nukentėjusiojo su savimi turėtą turtą, tokiu būdu palenkdamas juos padaryti plėšimą ir įtraukdamas į šią nusikalstamą veiką, kurią, paveikti M. M. įtikinėjimo, N. J. , D. P. ir A. S. aukščiau nurodytomis aplinkybėmis ir padarė.

9Nuteistasis N. J. apeliaciniame skunde prašo pakeisti apygardos teismo nuosprendį ir jo veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį, sumažinant jam paskirtą bausmę. Taip pat neturtinę žalą priteisti iš visų nuteistųjų solidariai.

10Apeliantas nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą. Teigia, kad toks teismo sprendimas prieštarauja susiformavusiai teisminei praktikai ir neatininka faktinių bylos aplinkybių. Apeliantas skunde pripažįsta, kad pirmas sudavė V. P. , tik tvirtina, jog tai padarė be jokio išankstinio susitarimo. Apelianto teigimu, jis tikslo nužudyti V. P. neturėjo, jokio išankstinio susitarimo tarp jo ir M. M. , D. P. , A. S. sumušti ir apiplėšti V. P. nebuvo. Smurtą prieš V. P. pradėjo vartoti tik po M. M. paliepimo ,,kertam, kertam“, tai suprasdamas, kaip reikalavimą sumušti V. P. , o noras apiplėšti V. P. kilo tik tada, kai V. P. pasipriešinimas buvo palaužtas. Apelianto nuomone, ši jo veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį.

11Apeliantas skunde taip pat ginčija jam teismo paskirtą bausmę. Teigia, kad teismo jam paskirta bausmė yra per griežta ir neatitinka BK 91 straipsnio 3 dalies nuostatų. Atkreipia dėmesį į tai, kad jis anksčiau teistas nebuvo, mokėsi, charakterizuojamas teigiamai, nusikaltimą padarė paveiktas pilnamečio M. M. nurodymų ir prašo šias aplinkybes įvertinti skiriant jam bausmę. Apeliantas nesutinka, kad jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra jo neblaivumas. Pagrindinis argumentas būtų tas, kad jis alkoholinius gėrimus gėrė dalyvaujant M. M. , kuris jį po to įtraukė į nusikalstamos veikos padarymą.

12Apeliantas skunde taip pat prašo priteisti neturtinę žalą ne tik iš jo, bet ir iš M. M. , D. P. , A. S. , nes ieškinys buvo pareikštas visiems jiems.

13Nuteistasis M. M. apeliaciniame skunde prašo apygardos teismo dėl jo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

14Apeliantas nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį, BK 159 straipsnį. Tvirtina, jog jo kaltė grindžiama iš esmės tik suinteresuotų asmenų, tai yra kitų nuteistųjų ir jų tėvų parodymais ir apkalbomis, taip pat teismo padarytomis prielaidomis. Jokių objektyvių jo kaltės įrodymų byloje nėra. Jis pats tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė nuoseklius ir vienodus parodymus, kurie byloje nėra paneigti. Apeliantas skunde nesupranta, kodėl teismas padarė išvadą, jog A. S. , D. P. buvo pakviesti jo, o ne N. J. ir V. V. iniciatyva, kurie, kaip nustatyta, iš jo telefono skambino A. S. ir kvietė prisijungti. Atkreipia dėmesį į tai, jog jis šių asmenų artimai net nepažinojo, iki įvykio net nežinojo pavardžių, ką patvirtina ir A. S. ir D. P. pirminiai parodymai. Jam jie buvo žinomi tik kaip to paties kaimo gyventojai. Be to, kiti nuteistieji ne kartą pripažino, kad jie su juo nebuvo saistomi kokiais nors priklausomybės ryšiais, turėjo galimybę veikti ir veikė savarankiškai. Apelianto nuomone, teismas, nesant jokių objektyvių jo kaltės įrodymų, padarydamas anksčiau minėtą išvadą, siekė tokiu būdu sudaryti vaizdą, jog jis buvo suplanavęs nusikalstamą veiką ir jam buvo reikalingi vykdytojai, ir tokiomis prielaidomis ir samprotavimais pagrįsti jo kaltę dėl nepilnamečių įtraukimo į nusikalstamą veiką ir sukurstymo padaryti nusikaltimą. Be to, apeliantui šios teismo padarytos išvados dėl tariamo jo kurstymo padaryti nusikaltimą kontekste atrodo keista ir nelogiška teismo išvada, jog jis buvo neblaivus, o A. S. ir D. P. priešingai, nebuvo apsvaigę, tačiau pakluso jo kurstymui, kuris pasireiškė tik pasiūlymu ,,nukirsti“ nukentėjusįjį, kaip ir kitos teismo padarytos išvados dėl nusikaltimo padarymo motyvo (teismas nenustatė, jog jis kurstydamas turėjo savanaudiškų motyvų, nuosprendyje iš viso net nėra atskleistas jo tariamai padarytos veikos tikslas ir motyvas, tik bandoma ji apibūdinti kaip kažkokį gaujos vadą, kurio nurodymus besąlygiškai kiti nuteistieji privalėjo vykdyti), pagalbos nukentėjusiajam įvertinimo (jo pagalbą nukentėjusiajam įvertino kaip kažkokį iš anksto numatytą išskaičiavimą), atvykimo į policiją ir siekio padėti išaiškinti nusikaltimą (tai įvertino kaip jo siekį užsiimti kažkokią stebėtojo poziciją ir taip išvengti baudžiamosios atsakomybės). Apeliantas tvirtina, kad jis, jeigu būtų norėjęs išvengti atsakomybės, iš viso nebūtų pranešęs apie nusikaltimą. Apelianto nuomone, dėl viso proceso metu teismui daromo nukentėjusiųjų spaudimo, užimtos kitų nuteistųjų gynybos taktikos (kai kurie nuteistieji pripažino, jog patarus gynėjams, šie pradėjo aiškinti, kad jis sukurstė pastaruosius padaryti nusikaltimą, nors ir negalėjo paaiškinti, kokia juos priklausomybė siejo, visi jie yra pakaltinami ir sąmoningi), teismas, nagrinėdamas bylą, nesugebėjo išlikti objektyvus ir nešališkas, dėl ko padarė išvadas neatininkančias faktinių bylos aplinkybių, o jo kaltę grindė prielaidomis ir samprotavimais, o ne objektyviais įrodymais.

15Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistasis M. M. , jo ir nuteistojo N. J. gynėjai prašo tenkinti nuteistųjų M. M. ir N. J. apeliacinius skundus, prokuroras ir nukentėjusiųjų R. P. , J. T. , V. R. , D. P. , F. P. atstovas prašo atmesti nuteistųjų M. M. ir N. J. apeliacinius skundus atmesti, nuteistojo N. J. atstovai pagal įstatymą S. J. ir S. Jo. prašo tenkinti nuteistojo N. J. apeliacinį skundą.

16Nuteistųjų M. M. ir N. J. apeliaciniai skundai atmestini.

17Pirmosios instancijos teismas, ištyręs esmines bylos aplinkybes, patikrinęs ir išanalizavęs byloje surinktus įrodymus, jų visumos pagrindu padarė išvadą, kad N. J. kartu su A. S. , D. P. , 2007 m. liepos 7 d., apie 3 val., (duomenys neskelbiami), ties Parko g. namu Nr. 1 esančioje pievoje, veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą pagrobti svetimą turtą, užpuolė V. P. , šiuo tikslu panaudojo prieš jį fizinį smurtą ir palaužę V. P. pasipriešinimą pagrobė pastarojo su savimi turėtą turtą, tai yra padarė plėšimą, ir šią N. J. , kaip ir A. S. , D. P. , dėl kurių nuosprendis apeliacine tvarka nėra apskųstas, veiką kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. N. J. , pirmosios instancijos teismui nustačius, kad pastarojo veika - suduotas smūgis V. P. į kaktos sritį buvo tiesioginė V. P. mirties priežastis ir šį N. J. sudavė viršydamas susitarimo su bendrininkais dėl plėšimo ribas, nuosprendžiu taip pat nuteisė už tyčinį V. P. nužudymą dėl savanaudiškų paskatų pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą. N. J. , apskundęs dėl jo priimtą apygardos teismo nuosprendį apeliacine tvarka, skunde neneigia apiplėšęs nukentėjusiojo V. P. , taip pat pripažįsta ir padaręs tyrimo metu nustatytus sužalojimus, buvusius tiesioginiame priežastiniame ryšyje su V. P. mirtimi, tačiau nesutinka su teismo išvadomis padarytomis dėl jo nusikalstamos veikos motyvų ir jo veikos kvalifikacija. Tvirtina, kad tarp jo ir kitų nuteistųjų jokio išankstinio susitarimo sumušti ir apiplėšti nukentėjusįjį nebuvo, tai yra jo smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį nulėmė ne savanaudiškos paskatos, o M. M. liepimas ,,nukirsti“ nukentėjusįjį (pasakė ,,kertam, kertam“), ką jis suvokė, kaip reikalavimą sumušti nukentėjusįjį, jam noras apiplėšti V. P. kilo tik tada, kai V. P. pasipriešinimas buvo palaužtas, ir prašo, įvertinus šias aplinkybes, jo veiką perkvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir BK 180 straipsnio 1 dalį. Kolegija visus šiuos apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus, nes jie prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Pagal nuteistojo D. P. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, M. M. , jau prieš pasirodant V. P. , pasiūlė N. J. , A. S. ir jam ką nors apiplėšti, ir kaip matyti iš N. J. tolesnio elgesio, šis, nors apeliaciniame skunde ir bando tai neigti, pritarė šiam pasiūlymui. Iš D. P. parodymų matyti, jog netrukus po šio pasiūlymo, pamatęs pro šalį einantį žmogų (V. P. ), M. M. paragino šį ,,nukirsti“ ir pažiūrėti, ką šis turi, ir N. J. , po šio M. M. paraginimo, pirmas pradėjo eiti link V. P. ir paklausė, ar šis turi cigarečių. Po to, N. J. , pribėgęs prie V. P. , spyrė šiam į nugarą ir V. P. nukrito ant kairės pusės. Tada V. P. D. P. spyrė į sėdmenis, A. S. - du kartus į pilvą, o N. J. pribėgęs dar koja – du – tris kartus į galvos sritį, po ko V. P. pradėjo gargaliuoti. M. M. tuo metu žiūrėjo ir nieko nedarė. Po viso to A. S. ir N. J. iš karto nusegė nukentėjusiajam diržą ir pradėjo kraustyti kišenes, išėmė telefoną, varpelį ir kažkokias korteles, N. J. dar numovė V. P. žiedą, ir jie, paėmę nukentėjusiojo daiktus, nuėjo link namų pusės. Kitą rytą N. J. ir A. S. pasakė, kad užpultas žmogus mirė, ir jie visus pagrobtus daiktus sumetė į tvenkinį. Iš esmės tas pačias V. P. užpuolimo ir svetimo turto pagrobimo aplinkybes nurodė ir nuteistasis A. S. . Šis, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, taip pat patvirtino, jog M. M. dar iki pasirodant V. P. pasiūlė jam, D. P. ir N. J. ką nors apiplėšti. Be to, pagal nuteistojo A. S. parodymus, jiems buvo tas pats kokį žmogų apiplėšti, jie nesitarė, kad užpuls būtent tą žmogų (V. P. ). Paprasčiausia tuo metu pro šalį ėjo V. P. ir M. M. , pamatęs šį, pasiūlė V. P. ,,nukirsti“. Jie iš pradžių nesutiko tai padaryti, tačiau M. M. kelis kartus paragino ir juos įkalbėjo, po ko jie visi nuėjo prie V. P. . Iš pradžių N. J. V. P. paprašė cigarečių. Kai šis atsakė, jog neturi ir nuėjo, N. J. pribėgo prie V. P. ir spyrė koja šiam į nugarą, sudavė kumščiu į veidą. Po to, mušti V. P. pradėjo jis ir D. P. . Jis spyrė V. P. į dešinį klubą, D. P. – į sėdmenis. N. J. dar pribėgęs spyrė gulinčiam V. P. du kartus į veido sritį. Po viso to, jie pradėjo kraustyti V. P. kišenes. Jis paėmė V. P. varpelį, diržą, N. J. – žiedą, kažkokias korteles su dėklu. Kolegija neturi pagrindo abejoti šiais nuteistųjų D. P., A. S. parodymais. Šiuose parodymuose smulkiai ir detaliai nurodyta visa nusikaltimo eiga, konkretizuojant kokius nusikalstamus veiksmus prieš V. P. padarė kiekvienas iš nuteistųjų. Jų parodymai papildo vienas kitą, sutampa esminėse detalėse – dėl išankstinio tikslo sumušti ir pagrobti svetimą turtą turėjimo ir kt., D. P. , A. S. savo parodymus patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje, be to, jų teisingumą patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Apklausta kaip liudytoja R. S. nurodė, kad M. M. po įvykio lankėsi jų namuose ir sakė jai ir jos vyrui, jog jis sukurstė nepilnamečius padaryti nusikalstamą veiką, taip pat netiesiogiai davė suprasti, jog jeigu kiti nuteistieji jo naudai nepakeis parodymų, jų ir jų šeimų laukia nemalonumai (t. 4, b.l. 15). Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad 2007 m. liepos 9 d., 9 val., apžiūrėjus tvenkinį, jame buvo rasti ir paimti odinis diržas, mobilaus ryšio telefonas ,,Siemens“ suskilusiu ekranu be priekinio ir galinio dangtelio (t. 1, b. l. 16-20). Šiuose D. P. , A. S. parodymuose nurodytas V. P. padarytų kūno sužalojimų, buvusių jo mirties priežastimi, mechanizmas (nurodė, kad N. J. spyrė gulinčiam V. P. batu apauta koja į veidą) taip pat atitinka ir teismo medicinos specialisto išvadas bei pirmosios instancijos teisme apklausto teismo medicinos eksperto paaiškinimus. Kaip matyti, medicininio tyrimo metu nustatyta, kad V. P. mirė nuo patirtos sunkios galvos traumos, kurios metu buvo sumuštos smegenys, išsiliejus kraujui vyko antrinis smegenų pabrinkimas ir strigimas didžiojoje angoje, suspaudžiant gyvybinius centrus. Šis sužalojimas padarytas vienu traumuojančiu smūginiu kontaktu su kietu buku pailgos formos ribotu paviršiumi, jį turinčiu daiktu (t. 1, b. l. 29-32). Šias teismo medicinos specialisto išvadas patvirtino ir pirmosios instancijos teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas V. A. , nurodydamas ir tai, kad nukentėjusiojo mirtį sukėlęs sužalojimas pagal savo morfologinius požymius galėjo būti padarytas ir spiriant batu apauta koja. Be to, tikėtina, kad buvo spirta gulinčiam nukentėjusiajam, kadangi poveikio vietoje nėra nubrozdinimo, kuris dėl smūgio kampo būtų susidaręs, jeigu būtų spirta į veidą stovinčiam žmogui (t. 4, b. l. 12-13).

18Kolegijos nuomone, aptarti įrodymai, tarp jų ir paties nuteistojo N. J. atlikti veiksmai – po M. M. paraginimo ,,nukirti“ pro šalį einantį žmogų (V. P.), prieina prie pastarojo ir paprašo cigarečių, po to, pribėgęs prie nukentėjusiojo, pradeda prieš šį smurtauti, o palaužus nukentėjusiojo pasipriešinimą, kai nukentėjusysis gulėjo ant žemės, iš karto su kitais nuteistaisiais (D. P. , A. S. ) pradeda kraustyti nukentėjusiojo kišenes, paima nukentėjusiajam priklausantį turtą (žiedą, diržą, varpelį, dėklą vizitinėms kortelėms, telefoną), paneigia N. J. teiginius apie veikimą ne dėl savanaudiškų paskatų, siekiant po M. M. paraginimo nukentėjusįjį ,,nukirsti“, šį tik sumušti. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu teisingai nustatyta, kad nuteistasis N. J. , kaip ir kiti nuteistieji A. S. , D. P. , 2007 m. liepos 7 d., apie 3 val., V. P. užpuolė iš anksto turėdami tikslą šį sumušti ir pagrobti svetimą turtą.

19Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje taip pat nustatyta, kad plėšimo metu N. J. sudavė V. P. smūgį viršydamas susitarimo su savo bendrininkais ribas, ir tokiu būdu V. P. nužudė. Tai N. J. padarė turėdamas tikslą iš to turėti turtinę naudą, ką ir patvirtina jau aptartas ir įrodytas svetimo turto užvaldymas. Byloje nėra duomenų, kad N. J. norėjo nužudyti V. P. ir siekė būtent tokių pasekmių. Tačiau suduodamas smūgį batu apauta koja nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią kūno vietą – kaktą, jis neabejotinai suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę ir, nors ir nenorėjo atimti gyvybės, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Nuosprendyje teismas padarė teisingą išvadą, kad N. J. nužudė V. P. veikdamas netiesiogine tyčia. Pirmosios instancijos teismas šią N. J. veiką kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir BK 180 straipsnio 1 dalį. Toks teismo sprendimas neprieštarauja susiklosčiusiai teismų praktikai, kaip nurodoma N. J. apeliaciniame skunde. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ išaiškinta, kad nužudymas, padarytas plėšimo metu, kvalifikuojamas ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, ir pagal atitinkamą BK 180 straipsnio dalį priklausomai nuo kvalifikuojančių požymių. Todėl N. J. veika negali būti perkvalifikuota į BK 129 straipsnio 1 dalį ir BK 180 straipsnio 1 dalį.

20Kolegija, įvertinusi išdėstytus įrodymus, V. P. užpuolimo, smurto prieš jį pavartojimo bei nužudymo, svetimo turto pagrobimo aplinkybes, taip pat laiko, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė M. M. vaidmenį nusikalstamos veikos (plėšimo) padaryme ir tinkamai kvalifikavo jo veiką. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog M. M. buvo nusikalstamos veikos iniciatorius, nes jis savo veiksmais – nevienkartiniu raginimu tiek prieš pradedant nusikaltimą, tiek ir jo eigoje – sukėlė N. J. , D. P. ir A. S. pasiryžimą ir norą daryti bendrą konkrečią nusikalstamą veiką (plėšimą), ir tuo pačiu įtraukė vaikus į nusikaltimą, ir šią M. M. veiką kvalifikavo pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 180 straipsnio 1 dalį ir BK 159 straipsnį. Nuteistasis M. M. , apskundęs apeliacine tvarka dėl jo priimtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, tvirtina, jog byloje nėra jokių objektyvių jo kaltę patvirtinančių įrodymų, išskyrus nuteistųjų N. J. , D. P. ir A. S. parodymus, kuriais negalima remtis, nes jie yra suinternuoti bylos baigtimi, jį apkalba. Kolegija šį apelianto teiginį laiko nepagrįstu. Baudžiamojo proceso įstatymas suteikia kaltinamajam (įtariamajam) teisę duoti parodymus (BPK 21, 22, 272 straipsniai), kurie, kaip ir kiti faktiniai bylos duomenys, patvirtinantys arba paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai, turi būti ištirti ir įvertinti pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Pirmosios instancijos teismas laikėsi šių baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų, nuteistųjų N. J. , D. P. ir A. S. parodymus vertino atsižvelgdamas į tai, kiek šie parodymai nuoseklūs, išsamūs, logiški, koks jų ryšys su kitais byloje surinktais duomenimis ir pan., ir padarė išvadą, jog jų parodymai apie V. P. užpuolimo aplinkybes, M. M. vaidmenį darant nusikaltimą yra nuoseklūs, atitinka įvykio situaciją ir juos patvirtina kiti byloje surinkti faktiniai duomenys: teismo medicinos specialisto išvada, įvykio vietos apžiūros ir parodymų patikrinimo vietoje protokolai, liudytojų R. S. , R. G. , V. V. parodymai. Tuo tarpu paties nuteistojo M. M. duotus parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip prieštaraujančius byloje surinktiems įrodymams ir kaip šio nuteistojo mėginimą išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tai visų pirma liečia nuteistojo M. M. parodymus, jog jis nebuvo nusikaltimo iniciatorius, A. S. , D. P. neskambino ir neįkalbinėjo ateiti prie tvenkinio, be to, pastariesiems ir N. J. nesiūlė ką nors apiplėšti, pasirodžius V. P. , neragino šį ,,nukirsti“ ir apiplėšti, šių net artimai nepažinojo. Kaip matyti jau aptartais D. P. parodymais nustatyta, kad būtent M. M. pasiūlė jiems visiems ką nors apiplėšti, o pamatęs einantį žmogų (V. P. ), kelis kartus juos ragino ,,nukirsti“ šį ir pažiūrėti, ką šis turi. Pagal D. P. parodymus, jeigu M. M. nebūtų pasiūlęs užpulti to žmogaus (V. P. ), jie nieko nebūtų darę (t. 3, b. l. 117-121). Tai, kad tikrąsias įvykių aplinkybes nurodė būtent nuteistasis D. P. , patvirtina ir kito nuteistojo A. S. duoti parodymai, kuriuose jis nurodė iš esmės tokias pačias aplinkybes dėl M. M. vaidmens kaip ir nuteistasis D. P. . Nuteistasis A. S. , duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, parodė, jog M. M. pasiūlė jam, D. P. ir N. J. ką nors apiplėšti. Netrukus po to, pamačius ateinantį žmogų (V. P. ), juos ragino šį ,,nukirsti“. Jie iš pradžių nesutiko tai padaryti, tačiau M. M. juos įkalbėjo ir jie visi nuėjo prie to žmogaus (V. P. ). Be to, pirmosios instancijos teisme perskaitytuose A. S. ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjai duotuose parodymuose (t. 2, b. l. 42-43), šis nuteistasis buvo nurodęs ir papildomas aplinkybes. Tuo metu apklaustas A. S. nurodė, kad M. M. juos kelis kartus ragino ,,nukirsti“ einantį žmogų ir šį ,,apkraustyti“. Nuosprendyje teisingai pažymėta, kad A. S. , apklaustas pirmosios instancijos teisme, šių duotų parodymų nepaneigė ir jokių įtikinamų priežasčių, kodėl šią aplinkybę pirmosios instancijos teisme bandė aiškinti kiek kitaip, nurodyti nesugebėjo. Be kita ko, nuteistasis A. S. yra nurodęs, kad būtent M. M. iniciatyva nuvyko prie tvenkinio, kur vėliau buvo apiplėštas ir nužudytas nukentėjusysis V. P. . M. M. iki šio įvykio jam kelis kartus skambino ir primygtinai kvietė atvykti prie tvenkinio. Jis iš pradžių nesutiko, tačiau, kai paskambino antrą kartą, nuvyko. Nuteistasis N. J. taip pat nepaneigė nuteistųjų D. P. ir A. S. nurodytų aplinkybių apie M. M. vaidmenį darant plėšimą, be to, patvirtino, jog būtent M. M. pasiūlė pakviesti A. S. , D. P. ir pats A. S. skambino du kartus ir įkalbėjo atvykti prie tvenkinio. Esant tokiems nuteistųjų A. S. , N. J. parodymams, nuteistojo M. M. teiginiai, kad A. S. skambino V. V. , pirmosios instancijos teismo pagrįstai atmesti. Apie tai, kodėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai patikėjo būtent nuteistųjų A. S. , N. J. parodymais, šioje nutartyje jau buvo pasisakyta. Nuteistojo M. M. apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, jog būtų nelogiška manyti, jog jis, sukurstęs A. S. , D. P. , N. J. padaryti plėšimą, po to būtų suteikęs nukentėjusiajam V. P. pagalbą (pavertė ant šono), pats atėjęs į policiją ir stengiąsis padėti išaiškinti nusikaltimą, kaltus asmenis, tai yra A. S. , D. P. , N. J. , nepaneigia nuteistųjų A. S. , D. P. , N. J. duotų parodymų apie M. M. vaidmenį nusikaltimo padaryme.

21Visos aptartos bylos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino teisingai, o nuteistasis M. M. nusikalstamą veiką padarė tokiomis aplinkybėmis, kurios išdėstytos nuosprendžio nustatomojoje dalyje. Byloje įrodyta, kad M. M. anksčiau aptartais veiksmais (ragindamas ir įtikinėdamas padaryti plėšimą) sukurstė A. S. , D. P. , N. J. padaryti plėšimą, tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 5 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje.

22Nuteistasis M. M. apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, kad jis negalėjo būti nuteistas už kurstymą padaryti plėšimą, dėl to, jog byloje nustatyta, kad jis pats jokio nukentėjusiajam priklausančio turto neužvaldė. Iš tiesų, byloje nustatyta, kad M. M. pats tiesiogiai neatliko jokių BK 180 straipsnio 1 dalies dispozicijoje aprašytų veiksmų. Iš anksčiau aptartų įrodymų matyti, kad jis savo veiksmais palenkė kitus asmenis padaryti plėšimą, nes būtent M. M. primygtinai kvietė nuteistuosius A. S. , D. P. atvykti prie tvenkinio ir eilę kartų paraginęs, įtikino A. S. , D. P. , N. J. padaryti nuskalstamą veiką, taip inicijuodamas plėšimo padarymą. A. S. , D. P. , N. J. , sukurstyti M. M. , ėmėsi veiksmų, kurių jie kitu atveju nebūtų padarę, t. y. užpuolė, sumušė nukentėjusįjį ir užvaldė jam priklausantį turtą. Tačiau ši M. M. nurodyta aplinkybė, nėra pagrindas M. M. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį, 180 straipsnio 1 dalį išteisinti. Pagal BK 24 straipsnio 5 dalį asmuo, palenkęs kitą asmenį daryti nusikalstamą veiką, yra kurstytojas. Pažymėtina, kad asmuo gali būti pripažįstamas kurstytoju būtent tik tada, jeigu jis neatlieka veiksmų, numatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje, tačiau palenkia ir sukelia norą kitiems asmenims padaryti nusikalstamą veiką. Byloje nustačius, jog asmuo atliko kokius nors BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje numatytus veiksmus, jo veika jau atitiktų vykdytojo požymius.

23Taip pat norint asmenį pripažinti kurstytoju, nebūtina nustatyti, jog nusikalstamos veikos vykdytojai buvo priklausomi nuo kurstytojo, kaip teigiama nuteistojo M. M. apeliaciniame skunde. Kaip jau buvo minėta, pagal BK 24 straipsnio 5 dalį kurstytojas yra asmuo, tik palenkęs kitą asmenį daryti nusikalstamą veiką, o ne jį privertęs, pasinaudodamas to asmens kokia nors priklausomybe nuo pastarojo. Kurstytojo veiksmai neturi užgniaužti kurstamojo valios, jie privalo tik sukelti sąmoningą norą daryti bendrą nusikalstamą veiką. Jei sukurstomas pavojingą veiką to nesuvokiantis asmuo: pvz. kurstytojui pasinaudojus to asmens priklausomybe nuo jo, panaudojus psichinę ar fizinę prievartą ir kt., kurstytojas jau atsako kaip netiesioginis vykdytojas.

24Pirmosios instancijos teismui nustačius, jog nusikaltimo padarymo metu N. J. , D. P. , A. S. buvo nepilnamečiai (N. J. , D. P. buvo 16 metų, A. S. – 17 metų), ir M. M. tai suvokė, taip pat padarė išvadą, jog M. M. , anksčiau aptartais veiksmais sukurstydamas nepilnamečius padaryti plėšimą, įtraukė vaikus į nusikalstamą veiką, tuo padarydamas nusikaltimą, numatytą BK 159 straipsnyje.

25Kolegija laiko, jog pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas M. M. ir pagal BK 159 straipsnį, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.

26Nusikaltimo, numatyto BK 159 straipsnyje, objektyvusis požymis – nepilnamečio vaiko įtraukimas į nusikalstamą veiką. Įtraukimo į nusikalstamą veiką būdai gali būti labai įvairūs, todėl BK 159 straipsnio dispozicijoje išvardyta tik dalis jų: įtikinėjimas, prašymas, papirkimas, grasinimas, apgaulės panaudojimas. Šis sąrašas nėra užbaigtas. Straipsnio dispozicijoje nustatyta, kad, be nurodytų būdų, vaikas gali būti įtrauktas į nusikalstamą veiką ir kitokiu būdu. M. M. veikoje buvo nustatytas BK 159 straipsnyje nurodytas vienas iš galimų įtraukimo į nusikalstamą veiką būdas – įtikinėjimas. M. M. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis, žinodamas, kad N. J. , D. P. , A. S. yra vaikai, tai yra neturi 18 metų, atlikdamas anksčiau jau aptartus veiksmus, įtikino juos padaryti plėšimą, ir tokiu būdu įtraukė vaikus į nusikalstamą veiką. Nuteistojo M. M. nurodyta aplinkybė, jog jis nežinojo N. J. , D. P. , A. S. tikslaus amžiaus, nėra pagrindas jį pagal BK 159 straipsnį išteisinti, nes taikant BK 159 straipsnį nėra numatyta, jog kaltininkas turi žinoti tikslų vaiko, įtraukiamo į nusikalstamą veiką, amžių. Byloje turi būti nustatyta, jog kaltininkas supranta, kad įtraukiamas asmuo yra vaikas. BK neapibrėžia vaiko sąvokos, tačiau teismų praktikoje priimta vadovautis 1995 m. liepos 3 d. Lietuvos Respublikos Seimo įstatymu ratifikuotos 1989 m. lapkričio 20 d. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos priimtos Vaiko teisių konvencijos 1 straipsniu, kuriame numatyta, kad vaiku laikomas kiekvienas žmogus, neturintis aštuoniolikos metų, jei pagal taikomą įstatymą pilnametystė nepripažinta anksčiau bei analogiška Vaiko teisių konvencija remiantis 1996 m. kovo 14 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimto Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostata: „vaikas yra žmogus, neturintis 18 metų, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato kitaip“. Kolegijos nuomone, pagal byloje surinktus įrodymus (liudytojų L. Z. , V. V. , R. S. , nuteistųjų A. S. , D. P. , N. J. parodymai), M. M. turėjo ir galėjo numatyti, kad nuteistieji N. J. , D. P. , A. S. yra nepilnamečiai, tai yra neturi 18 metų. N. J. buvo M. M. draugės pusbrolis, ir su juo, kaip ir su nuteistaisiais A. S. , D. P. , M. M. palaikė normalius tarpusavio santykius. Jie visi gyveno tame pačiame kaime. Be to, M. M. buvo pilnametis, žymiai vyresnis negu nuteistieji N. J. , D. P. , A. S. . Kita vertus tai, kad M. M. žinojo, jog N. J. , D. P. , A. S. yra nepilnamečiai matyti ir iš liudytojos R. S. parodymų, kuriuose ji yra nurodžiusi, kad M. M. jai ir jos vyrui po įvykio yra sakęs, kad pasiūlė nepilnamečiams padaryti nusikalstamą veiką (t. 4, b. l. 15).

27Nuteistojo N. J. apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl jam paskirtos bausmės dydžio kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus. Iš nuosprendžio matyti, kad skirdamas nuteistajam N. J. bausmę, pirmosios instancijos teismas įvertino visas aplinkybes ir nuosprendyje išdėstė labai išsamius konkrečių bausmių paskyrimo nuteistajam N. J. motyvus, ir N. J. nurodytų BK 90, 91 straipsnių reikalavimų nepažeidė. Skiriant bausmę buvo teisingai nustatytos jo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės, atsižvelgta į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, įvertinta nuteistojo asmenybė, jo socialinė branda ir kitos aplinkybės.

28Nuteistojo N. J. argumentas, kad pirmosios instancijos teismas jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe nepagrįstai pripažino tai, jog jis nusikaltimus padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl to, jog šis alkoholinius gėrimus gėrė su M. M. , atmestinas. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog N. J. nusikalto apsvaigęs nuo alkoholio ir jo girtumas nusikalstamų veikų padarymui turėjo tiesioginės įtakos, kas pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatas yra atsakomybė sunkinanti aplinkybė. Ta aplinkybė, kad N. J. alkoholinius gėrimus vartojo kartu su M. M. , neturi reikšmės minėtos aplinkybės pripažinimui.

29Taip pat atmetamas ir nuteistojo N. J. argumentas dėl nepakankamo jo socialinės brandos (nepilnametystės) įvertinimo. Nuteistasis N. J. nusikalstamas veikas padarė būdamas 16 metų amžiaus. Pagal BK 13 straipsnio 2 dalies nuostatas už nužudymą ir plėšimą asmuo pagal baudžiamuosius įstatymus atsako jau nuo 14 metų amžiaus, tuo tarpu nuteistasis šioje byloje šiuos nusikaltimus padarė žymiai vyresnis. Todėl daryti išvadą, kad jis nepakankamai suvokė savo nusikalstamų veikų pavojingumą ir jų pasekmes dėl nepakankamos socialinės brandos, jokio pagrindo nėra. Iš bylos taip pat matyti, kad nuteistasis N. J. turėjo normalias gyvenimo ir auklėjimo sąlygas.

30Nuteistojo N. J. argumentai dėl BK 91 straipsnio 3 dalies nuostatų pažeidimų taip pat nepagrįsti. BK 91 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kai skiriama laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiui, jos minimumą sudaro pusė minimalios bausmės, numatytos šio kodekso straipsnio, pagal kurį teisiamas nepilnametis, sankcijoje. Be to, pagal BK 90 straipsnio 5 dalies nuostatas laisvės atėmimo bausmė negali viršyti 10 metų. Pagal BK 180 straipsnio1 dalį pirmosios instancijos teismas N. J. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, švelnesnę už sankcijos vidurkį. Nusikalstamų veikų padarymo ir nuosprendžio priėmimo metu galiojusios redakcijos BK 129 straipsnio 2 dalies sankcija buvo laisvės atėmimas nuo 5 iki 20 metų. Pagal jau nurodytas BK 90 straipsnio 5 dalies ir 91 straipsnio 3 dalies nuostatas nepilnamečiui už šį nusikaltimą galėjo būti paskirta laisvės atėmimo bausmė nuo 2 metų ir 6 mėnesių iki 10 metų, taigi sankcijos vidurkis buvo 6 metai ir 3 mėnesiai. Pirmosios instancijos teismas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą N. J. paskyrė 7 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Nuteistojo N. J. apeliacinio skundo argumentus apie tai, kad jam nepagrįstai paskirta tokia griežta bausmė, kolegija atmeta. Pagal BK 61 straipsnio nuostatas, skiriant bausmes, jų dydis nėra nustatomas vien tik aritmetiškai apskaičiavus įstatyme numatytos bausmės vidurkį arba tik atsižvelgus į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių skaičių. Skirdamas bausmes teismas įvertina ne tik tų aplinkybių skaičių, bet ir jų pobūdį, tarpusavio santykį, o taip pat atsižvelgia ir į visas kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje nurodytų reikalavimų nepažeidė. Nuteistojo N. J. atsakomybę lengvinančios aplinkybės jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenusveria. N. J. už nužudymą paskirta bausmė tik nežymiai viršija nepilnamečiams numatytos sankcijos vidurkį. Nuteistajam galutinė subendrinta bausmė paskirta apėmimo būdu.

31Pirmosios instancijos teismas priteisė turtinės žalos atlyginimui R. P. 16555,67 Lt ir neturtinės žalos atlyginimui R. P. 30000 Lt, J. T. 30000 Lt, V. R. 30000 Lt, D. P. 30000 Lt, F. P. 30000 Lt, priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, ne iš M. M. , D. P. , A. S. , N. J. solidariai, bet tik iš N. J. . Teismo nuosprendyje nustačius, jog nukentėjusiojo V. P. mirties priežastimi buvo N. J. veiksmais padarytas kūno sužalojimas, ir nenustačius, jog kiti nuteistieji būtų naudoję fizinį smurtą turėdami tyčia nužudyti, už tyčinį V. P. nužudymą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą yra nuteistas tik N. J. . Vadinasi, M. M. , D. P. , A. S. už turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią dėl nukentėjusiojo V. P. mirties, nėra atsakingi. Pagal CK žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 straipsnio 2 dalis). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Tuo atveju, jeigu nukentėjęs asmuo miršta, jo laidojimo išlaidas turėjusiam asmeniui atlygina tas asmuo, kuris yra atsakingas už žalą, susijusią su nukentėjusiojo asmens gyvybės atėmimu. Atlyginamos tik protingumo kriterijus atitinkančios laidojimo išlaidos (CK 6.291 straipsnio 1 dalis). Todėl, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas turtinės žalos atlyginimui R. P. 16555,67 Lt ir neturtinės žalos atlyginimui R. P. 30000 Lt, J. T. 30000 Lt, V. R. 30000 Lt, D. P. 30000 Lt, F. P. 30000 Lt iš N. J. , šioje byloje tinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą. Todėl nėra pagrindo taip pat tenkinti nuteistojo N. J. prašymo priteisti anksčiau nurodytas pinigų sumas solidariai su M. M. , D. P. , A. S.

32Apeliaciniame skunde nuteistasis M. M. taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė jo teisę į nešališką teismą. M. M. teismo šališkumą šioje byloje sieja su netinkamu įrodymų vertinimu ir jo nuteisimu.

33Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šias nuostatas detalizuojantis BPK 58 straipsnis pateikia sąrašą aplinkybių, kurioms esant, teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą. Kolegija laiko, jog nuteistasis M. M. nenurodė nė vienos iš šiame proceso įstatyme numatytų aplinkybių. Byloje nėra duomenų, kad bylą nagrinėję pirmosios instancijos teismo teisėjai būtų buvę šališki, neobjektyvūs, suinteresuoti bylos baigtimi, ar būtų pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas. Tai, kad teismas įrodymus vertino ne taip, kaip pageidavo M. M. , nereiškia, jog teisėjai buvo šališki. Be to, pažymėtina, kad baudžiamojo proceso įstatyme nėra (ir negali būti) nustatyta, jog apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas pats savaime jau yra pagrindas abejoti teisėjo (teisėjų kolegijos), priėmusio tokį nuosprendį, nešališkumu. Tai prieštarautų baudžiamojo proceso paskirčiai ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis).

34Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, atsižvelgiant į nuteistųjų M. M. , N. J. apeliacinių skundų ribas pirmosios instancijos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas. Patenkinti nuteistųjų apeliacinių skundų pagrindo nėra.

35Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

36nuteistųjų M. M. ir N. J. apeliacinius skundus atmesti.

Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. M. M. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį... 3. Nukentėjusiųjų civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Priteista iš... 4. Priteista iš nuteistųjų N. J. , M. M. , A. S. ir D. P. po 250 Lt išlaidų... 5. Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti A. S. , D. P. , tačiau nuosprendis dėl jų... 6. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 7. N. J. kartu su A. S. ir D. P. nuteisti už tai, kad jie, turėdami tikslą... 8. M. M. nuteistas už tai, kad jis, žinodamas, kad N. J. , D. P. ir A. S. yra... 9. Nuteistasis N. J. apeliaciniame skunde prašo pakeisti apygardos teismo... 10. Apeliantas nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo veikos kvalifikavimo pagal... 11. Apeliantas skunde taip pat ginčija jam teismo paskirtą bausmę. Teigia, kad... 12. Apeliantas skunde taip pat prašo priteisti neturtinę žalą ne tik iš jo,... 13. Nuteistasis M. M. apeliaciniame skunde prašo apygardos teismo dėl jo priimtą... 14. Apeliantas nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo pagal BK 24... 15. Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistasis M. M. , jo ir nuteistojo N. J.... 16. Nuteistųjų M. M. ir N. J. apeliaciniai skundai atmestini.... 17. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs esmines bylos aplinkybes, patikrinęs... 18. Kolegijos nuomone, aptarti įrodymai, tarp jų ir paties nuteistojo N. J.... 19. Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje taip pat... 20. Kolegija, įvertinusi išdėstytus įrodymus, V. P. užpuolimo, smurto prieš... 21. Visos aptartos bylos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas... 22. Nuteistasis M. M. apeliaciniame skunde taip pat tvirtina, kad jis negalėjo... 23. Taip pat norint asmenį pripažinti kurstytoju, nebūtina nustatyti, jog... 24. Pirmosios instancijos teismui nustačius, jog nusikaltimo padarymo metu N. J. ,... 25. Kolegija laiko, jog pirmosios instancijos teismas, nuteisdamas M. M. ir pagal... 26. Nusikaltimo, numatyto BK 159 straipsnyje, objektyvusis požymis –... 27. Nuteistojo N. J. apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl jam... 28. Nuteistojo N. J. argumentas, kad pirmosios instancijos teismas jo atsakomybę... 29. Taip pat atmetamas ir nuteistojo N. J. argumentas dėl nepakankamo jo... 30. Nuteistojo N. J. argumentai dėl BK 91 straipsnio 3 dalies nuostatų... 31. Pirmosios instancijos teismas priteisė turtinės žalos atlyginimui R. P.... 32. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. M. taip pat nurodo, kad pirmosios... 33. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Europos žmogaus... 34. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta, atsižvelgiant... 35. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 36. nuteistųjų M. M. ir N. J. apeliacinius skundus atmesti....