Byla 2A-2093-258/2011

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylių skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ritos Kisielienės,

2kolegijos teisėjų Vido Stankevičiaus, Almos Urbanavičienės,

3apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo If P&C Insurance AS apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo If P&C Insurance AS ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos, dėl nuostolių atlyginimo.

4Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

5I. Ginčo esmė

6Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos 10256,76 Lt nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo ieškinio iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad UAB „If draudimas“ 2009-10-02 draudimo sutarties, sudarytos su A. M., pagrindu apdraudė transporto priemonę CHRYSLER TOWN & COUNTRY, valst. Nr. (duomenys beskelbtini), transporto priemonės draudimu. 2009-11-07 kelyje Jurbarkas-Butkaičiai-Paviščionys įvyko eismo įvykis, kuriame buvo sugadinta transporto priemonė dėl to, kad automobilio vairuotojas A. T. nesuspėjo išvengti susidūrimo, kai į kelią išbėgo šernas. Eismo įvykis buvo pripažintas draudiminiu, ir draudimo sutarties pagrindu buvo išmokėta 10256,76 Lt draudimo išmoka. Išmokėjęs draudimo išmoką, ieškovas įgijo regresinio reikalavimo teisę į atsakingą dėl žalos padarymo asmenį – atsakovę. LR CK 6.267 str. 2 d. nustatyta, kad laukinių žvėrių padaryta žala turi būti atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Nesant įstatymo, kuriame būtų nustatyta žalos atlyginimo tvarka, žalos atlyginimo tvarką teismas nustato pats, remdamasi tesės analogija, sisteminiu, lingvistiniu ar kitais teisės aiškinimo metodais bei bendraisiais teisės principais. Kadangi pagal LR Laukinės gyvūnijos įstatymo 3 str., laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei, atsakingas už padarytą žalą asmuo yra valstybė. Laukinių gyvūnų padaryta žala atlyginama remiantis įstatymo analogija, kuri reglamentuoja naminių gyvūnų padarytą žalą, kuomet gyvūno savininkas atsako už kitiems asmenims ar jų turtui padarytą žalą. Šiuo atveju nurodyti asmenys atsako be kaltės ir atleidžiami nuo atsakomybės tik įrodžius, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo tyčios ar didelio neatsargumo. Laukinio gyvūno išbėgimas į kelią negali būti laikoma nenugalima jėga. Byloje nenustatyta jokių tyčinių ar didelio neatsargumo transporto priemonės vairuotojo veiksmų, todėl nėra aplinkybių, kurios šiuo atveju atleistų atsakovą nuo atsakomybės. Net ir nustačius atsakovo griežtąją atsakomybę, yra akivaizdžios visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti. Valstybės neteisėti veiksmai ir tuo pačiu kaltė pasireiškia nesiėmimu visų įmanomų priemonių tam, kad būtų išvengta panašių laukinių gyvūnų ir transporto priemonių susidūrimų. Priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo pasireiškia tuo, kad dėl aptarto valstybės neveikimo ieškovas patyrė nuostolių. Byloje esant rašytiniams įrodymams, kad vairuotojo veiksmuose nebuvo jokių KET pažeidimų, kurie galėtų sąlygoti susidūrimą su laukiniu žvėrimi, taip pat jokių duomenų apie vairuotojo didelį neatsargumą, pagrindo teigti esant vairuotojo kaltę, nėra.

7Atsakovė prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad aplinkybė, jog įstatymų leidėjas specialiosiomis teisės normomis nenustatė atsakomybės už laukinių gyvūnų padarytą žalą jiems susidūrus su transporto priemone, reiškia ne tai, kad tokie civiliniai teisiniai santykiai nesureguliuoti, o tai, kad atsižvelgiant į laukinės gyvūnijos specifiką ir galimybes ją kontroliuoti ir valdyti, numatyta, jog nurodytais atvejais padaryta žala valstybės nėra atlyginama. Kelias, kuriame įvyko eismo įvykis, nelaikytinas pavojingu eismo saugumo požiūriu, todėl atitinkamų kelio ženklų ar kitų apsaugos priemonių įrengti jame nebuvo jokio pagrindo. Valstybė kaip laukinės gyvūnijos savininkė tinkamai vykdė ir vykdo savo pareigą užtikrinant laukinių gyvūnų apsaugą, saugų eismą keliuose. Tai matyti iš priimtų teisės aktų ir programų, reglamentuojančių laukinės gyvūnijos apsaugą, saugaus eismo užtikrinimą. Ieškovas nepateikė jokių duomenų, kurių pagrindu galima būtų daryti išvadą, kad valstybė netinkamai reguliavo arba nereguliavo šernų populiacijos, o kelio ruožą, kuriame įvyko eismo įvykis, kerta laukinių gyvūnų migracijos takai. Pateiktame pranešime apie įvykį transporto priemonės vairuotojas nurodo, kad buvo tamsu, blogas matomumas. Atsižvelgiant į tai, vairuotojas privalėjo imtis visų atsargumo priemonių, kad atsiradus kliūčiai kelyje, galėtų tinkamai suvaldyti transporto priemonę ir išvengti susidūrimo.

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. balandžio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nustatė, kad ieškovo žalą sukėlė laukinio žvėries – šerno – išbėgimas į kelią, sąlygojęs eismo įvykį. Vadovaujantis LR CPK 6.267 str. 2 d., laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Eismo įvykio metu įstatymai nenumatė laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo tvarkos, pastarajam susidūrus su transporto priemone, todėl teismas nurodė, kad taikytina LR CK 6.267 str. 1 d. analogija, numatanti naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų savininko (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės) pareigą atlyginti jų padarytą žalą. Teismas konstatavo, kad eismo įvykis įvyko ne dėl nenugalimos jėgos, ieškovas neįrodė, kad įvykis įvyko dėl valstybės tyčios ar didelio neatsargumo, kad valstybė nesiėmė pozityvių veiksmų reguliuojant laukinių gyvūnų populiaciją ir saugaus eismo sąlygas, priešingai, atsižvelgiant į laukinės gyvūnijos valdymo ir disponavimo ja specifiškumą, atsakovė imasi visų įmanomų priemonių, siekdama tinkamai disponuoti laukine gyvūnija, kartu užtikrindama saugų eismą keliuose, priimdama įvairius teisės aktus bei programas, reguliuojančias laukinės gyvūnijos apsaugą, jos populiacijos reguliavimą, saugaus eismo užtikrinimą, todėl taikė CK 6.267 str. 1 d. numatytą atleidimo nuo atsakomybės sąlygą. Teismas pažymėjo, kad administracinės atsakomybės netaikymas automobilio vairuotojo A. T. atžvilgiu savaime nepreziumuoja pastarojo civilinės atsakomybės nebuvimo. Automobilio vairuotojo elgesį, vairuojant beveik maksimaliu leistinu greičiu, tamsiu paros metu, vingiuotu, šlapiu keliu, teismas vertino kaip rizikingą. Atsakovei nuginčijus savo neteisėtų veiksmų prezumpciją, teismas ieškinį atmetė.

10III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11Apeliaciniu skundu ieškovas prašė panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 5 d. sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti pilnai; priteisti ieškovui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Nurodė, kad CK 6.267 str. 1 d įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos ne keturios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos, o trys: 1) įstatyme nurodyto objekto, t.y. laukinio žvėries galimumo valdyti faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) padarytos žalos priežastinis ryšys su įvykiu, kuriame dalyvavo laukinis žvėris. Kaltė šiuo atveju formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų. Teismo argumentas, kad atitinkamų valstybės institucijų sprendimai parodo, jos atsakovas ėmėsi priemonių, jog būtų išvengta žalos, yra neparemtas bylos medžiaga ir nemotyvuotas. Eismo įvykio vietoje nebuvo įspėjamųjų kelio ženklų, kurie galiotų nurodytame kelio ruože ir įspėtų apie pavojų susidurti su laukiniu gyvūnu, šiame kelyje taip pat nėra jokių kitų techninės apsaugos priemonių, sumažinančių galimybę laukiniams gyvūnams pateikti ant kelio. Atsakovės į bylą pateikta Avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodika nėra tinkamas įrodymas atsakovės neveikimui paneigti, nes ji nėra apskelbta valstybės žiniose, kaip to reikalauja įstatymai. Atsakovė nepateikė į bylą jokių įrodymų dėl tinkamo šernų populiacijos valdymo bei tinkamo kelių ženklinimo. Išvadas dėl atitinkamų teigiamų valstybės institucijų veiksmų atlikimo teismas padarė remdamasis vien atsakovės į bylą pateikta Avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodika, nors ja neturėtų būti vadovaujamasi, jos nepaskelbus „Valstybės žiniose“. Apeliantas pažymėjo, kad žalos atlyginimo valstybei klausimas nėra keliamas ir analizuojamas, todėl įrodinėti LR CK 6.270 str. 1 d. nurodytas aplinkybes (nenugalimą jėgą, nukentėjusiojo tyčią ar didelį neatsargumą) turi atsakovas, nes tokia pareiga jam priskirta LR CK 6.267 str. 1 d. pagrindu. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai konstatavo buvus transporto priemonės vairuotojo A. T. didelį neatsargumą. Nagrinėjamos bylos medžiagoje nėra jokių užuominų, jog transporto priemonės vairuotojas nesilaikė paprasčiausių elementarių ir visiems suvokiamų taisyklių, jas tiesiog ignoravo. Be to, elgesio pripažinimas rizikingu nepatenka į LR CK 6.270 str. dispoziciją; svarbus tik didelio neatsargumo ar tyčios faktas. Pirmos instancijos teismas ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Vilniaus apygardos teismo praktiką, suformuotą bylose pagal analogiškas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-23 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-509/2009, 2009-03-24 nutartis civ.b. Nr. 3K-3-138/2009, Vilniaus apygardos teismo 2010-12-14 sprendimas civ. b. Nr. 2A-1080-520/2010).

12Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimą. Nurodė, kad vykdo nuolatinį valstybinės reikšmės kelių eismo saugumo tyrimą, analizuoja eismo įvykius, nustato avaringas vietas (tai matyti iš priimtų teisės aktų ir vykdomų programų). Remiantis VĮ Transporto ir kelių tyrimo instituto tyrimo duomenimis, valstybinės reikšmės rajoninio kelio 1704 Jurbarkas – Butkaičiai – Paviščionys 17 km saugaus eismo požiūriu laikytinas nepavojingu – per 4 metus šiame kelio ruože neįvyko nei vienas eismo įvykis dėl transporto priemonių susidūrimo su laukiniais gyvūnais, todėl nebuvo pagrindo šiame ruože įrengti specialių kelio ženklų ar kitų priemonių, siekiant išvengti galimo laukinių gyvūnų išbėgimo į kelią. Ieškovas nepateikė jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad atsakovė netinkamai reguliavo arba nereguliavo šernų populiacijos, kad kelio ruožą, kuriame įvyko eismo įvykis, kerta laukinių gyvūnų migracijos takai, o atsakovė dėl to nesiėmė jokių priemonių, siekiant išvengti galimo jų patekimo į kelią. Kai teisinio santykio pobūdis nulemia veiksmų neteisėtumo prezumpciją, o atsakovė siekia ją paneigti, ieškovas turi nuginčyti atsakovo teikiamus argumentus ir įrodymus, tačiau nagrinėjamu atveju to nepadarė. Nors A. T., vairavusiam transporto priemonę, netaikyta administracinė atsakomybė, tai nepreziumuoja jo civilinės atsakomybės nebuvimo. Automobilio vairavimas laikantis visų būtinų Kelių eismo taisyklių reikalavimų dar nereiškia, kad jis vairuojamas imantis visų atsargumo priemonių, kaip tai numatyta Kelių eismo taisyklių 53 punkte. Atsakovės nuomone, teisminė praktika bylose dėl laukinių gyvūnų eismo įvykių metu padarytos žalos dar tik formuojama, todėl nelaikytina susiformavusia dėl vieno aukščiausiosios instancijos teismo sprendimo.

13IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

15Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino If P&C Insurance AS ieškinio reikalavimų dėl nuostolių atlyginimo.

16Byloje nustatyta, kad 2009-10-02 draudimo sutarties pagrindu ieškovas transporto priemonių draudimu apdraudė A. M. priklausančią transporto priemonę CHRYSLER TOWN & COUNTRY, valst. Nr. ( - ) (b.l.10). 2009-11-07 kelio Jurbarkas-Butkaičiai-Paviščionys 17 km įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sugadintas automobilis (b.l.8). Ieškovas nurodė, kad eismo įvykis įvyko dėl to, kad transporto priemonės vairuotojas A. T. nesuspėjo išvengti susidūrimo, kai staiga į kelią išbėgo šernas. Liudytoju apklaustas A. T. patvirtino, kad iš kelkraščio prieš pat mašiną iššoko šernas, kuris po smūgio liko gulėti kitoje kelio pusėje (b.l. 87). Aplinkybę, kad A. T. vairuojamas CHRYSLER TOWN & COUNTRY susidūrė su šernu patvirtino ir į įvykio vietą buvęs iškviestas Tauragės apskrities VPK Jurbarko raj. PK VTS Kelių policijos poskyrio patrulis T. M. (b.l. 82). Atsakovas aplinkybės dėl susidūrimo su šernu, kuris yra laukinis žvėris, taip pat neginčijo, taigi laikytina nustatyta, kad 2009-11-07 Jurbarkas-Butkaičiai-Paviščionys 17 km A. T. vairuojamas CHRYSLER TOWN & COUNTRY susidūrė būtent su laukiniu žvėrimi šernu.

17Byloje nustatyta, kad 2009-11-07 eismo įvykio metu buvo apgadinta transporto priemonė CHRYSLER TOWN & COUNTRY. Ieškovas eismo įvykį pripažino draudiminiu ir išmokėjo 10 256,76 Lt (b.l. 15, 20, 22), kurių, kaip nuostolių atlyginimo, ieškovas reikalauja iš valstybės.

18Atsakomybės už gyvūnų padarytą žalą bendrasis reglamentavimas pateiktas CK 6.267 str. Šio straipsnio 2 d. nustatyta, kad laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų 2009-03-24 ir 2009-11-23 nutartyse, priimtose civilinėse bylose Nr. 3K-3-138/2009 ir Nr. 3K-3-509/2009, kurias nurodė apeliantas, kaip precedentu, kuriuo turėjo vadovautis pirmos instancijos teismas, konstatuota, kad, sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, pagal analogiją taikytina CK 6.267 str. 1 d. Tačiau vėlesnėje jurisprudencijoje kasacinis teismas detalizavo įstatymo analogijos taikymo laukinių žvėrių žalos atlyginimo civiliniams teisiniams santykiams galimybę bei sąlygas, ir nurodė, kad CK 6.267 str. 1 d. įtvirtintas atsakomybės už naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą teisinis reglamentavimas (šios atsakomybės ypatybė yra ta, kad už nurodytų gyvūnų padarytą žalą savininkas (valdytojas) atsako be kaltės), sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, netaikoma šios teisės normos specialioji nuostata dėl atsakomybės be kaltės. CK 6.267 str. 1 d. nustatyta atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą taikytina nustatant visas CK 6.246–6.249 str. įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-07-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2011). Kasacinis teismas analogišką bylą išnagrinėjo 2011-10-04 ir nurodė, kad kaip precedentu vadovautinasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-07-21 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2011, ir konstatavo, kad valstybės civilinei atsakomybei už laukinio gyvūno eismo įvykio metu padarytą žalą taikyti nustatytinos visos CK 6.246–6.249 str. įtvirtintos būtinosios civilinei atsakomybei kilti sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-10-04 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011). Atsižvelgiant į tai, vadovautinasi vėliausia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, pagal kurią už šerno, kaip laukinio gyvūno (laukinio žvėries), eismo įvykio metu padarytą žalą valstybė, būdama šio laukinio gyvūno savininke, privalėtų atsakyti, tačiau tik nustačius visas būtinas jos civilinei atsakomybei kilti sąlygas. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad valstybei šiuo atveju taikytina griežtoji civilinė atsakomybė (be kaltės).

19Pirmos instancijos teismas nustatė, kad eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu vingiuotoje kelio atkarpoje, esančioje atviroje nemiškingoje vietoje, kai kelio danga buvo slidi; ženklo „Laukiniai žvėrys“ nebuvo (b.l.96). Apeliantas teigia, kad aplinkybė, jog eismo įvykio vietoje nebuvo įspėjamųjų kelio ženklų, kurie galiotų nurodytame kelio ruože ir įspėtų apie pavojų susidurti su laukiniu gyvūnu, šiame kelyje taip pat nėra jokių kitų techninės apsaugos priemonių, sumažinančių galimybę laukiniams gyvūnams patekti ant kelio, rodo kad atsakovė nesiėmė visų būtinų priemonių žalai išvengti, o atsakovės į bylą pateikta Avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodika nėra tinkamas įrodymas atsakovės neveikimui paneigti, nes ji nėra paskelbta valstybės žiniose, kaip to reikalauja įstatymai. Teisėjų kolegija sutinka su pastaruoju argumentu, nes pagal Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 11 straipsnio 1 d., ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės valdymo institucijų vadovų ir kolegialių institucijų norminiai teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo „Valstybės žiniose“, jeigu pačiuose teisės aktuose nenustatyta vėlesnė jų įsigaliojimo data. Pažymėtina ir tai, kad pagal nurodytą metodiką eismo įvykis suprantamas kaip įvykis kelyje, kurio metu dalyvaujant judančiai transporto priemonei, žuvo ir (ar) buvo sužeista žmonių (Metodikos 2.2.p.). Kadangi nagrinėjamo įvykio atveju nežuvo ir nebuvo sužeista žmonių, jis nepatenka į Metodikos reguliavimo sferą, todėl šia metodika nesiremtina. Tačiau negalėjimas remtis metodika nesudaro pagrindo pripažinti, kad valstybė nesiėmė veiksmų laukinių gyvūnų ir transporto priemonių susidūrimams išvengti. Atsakovė nurodė, o ieškovas to nepaneigė, kad valstybinės reikšmės rajoninio kelio 1704 Jurbarkas – Butkaičiai –Paviščionys – 17 km saugaus eismo požiūriu laikytinas nepavojingu – per 4 metus šiame kelio ruože neįvyko nei vienas eismo įvykis dėl transporto priemonių susidūrimo su laukiniais gyvūnais, dėl to nebuvo jokio pagrindo tame kelio ruože įrengti specialių kelio ženklų ar kitų priemonių, siekiant išvengti galimo laukinių gyvūnų išbėgimo į kelią. Pažymėtina ir tai, kad atsakovės neveikimą paneigia priimti teisės aktai ir programos, skirti laukinių gyvūnų apsaugai ir saugiam eismui užtikrinti, t.y. LR Laukinės gyvūnijos įstatymas, LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas, LR Kelių įstatymas, Kelių priežiūros tvarkos aprašas, patvirtintas LR Vyriausybės 2004-02-11 nutarimu Nr. 155. Taip pat atsakovė yra priėmusi 2000-06-27 LR aplinkos ministro įsakymu aptvirtintas Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles, nustatančias medžiojamųjų gyvūnų rūšių sąrašą ir šių gyvūnų medžioklės terminus, medžioklės būdus ir jų taikymo terminus, draudžiamus ir leidžiamus naudoti įrankius, medžiojamųjų gyvūnų, kurių medžiojimas yra ribojamas, sąrašą ir kt. Šių teisės aktų pateikti atsakovė neprivalėjo, nes jie yra skelbiami Lietuvos dienraščiuose ir internete. Minėtų teisės aktų priėmimas vertintinais kaip pozityvūs atsakovės veiksmai reglamentuojant laukinę gyvūniją bei nustatant reikalavimus eismo dalyviams.

20Visi eismo dalyviai turi bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, vairuoti maksimaliai prisiderinant prie konkrečių vairavimo sąlygų ir pasirenkant kiek įmanoma saugesnį greitį. Vairuotojas privalo važiuoti ne tik neviršydamas maksimaliai leistino greičio, bet, pasirinkdamas važiavimo greitį, turi atsižvelgti ir į važiavimo sąlygas, vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. Nagrinėjamu atveju eismo įvykis įvyko esant tamsiam paros metui vingiuotoje kelio atkarpoje, esančioje atviroje nemiškingoje vietovėje, kai kelio danga buvo slidi (b.l.82). Liutytoju apklaustas A. T. nurodė, kad važiavo 90 km/h greičiu (b.l. 87). Remiantis 2011-02-10 Tauragės apskrities VPK Jurbarko raj. PK VTS Kelių policijos poskyrio patrulio T. M. tarnybiniu pranešimu, leistinas greitis nagrinėjamoje kelio atkarpoje yra 90 km/h (b.l. 82). Tai rodo, kad A. T., nepaisant blogų eismo sąlygų (tamsus paros metas, slidi kelio danga, vingiuota kelio atkarpa), važiavo maksimaliu leistinu greičiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie faktiniai duomenys, atsižvelgiant į vairuotojui nustatytas pareigas įvertinti važiavimo sąlygas, paros laiką ir pasirinkti saugias vairavimo sąlygas, t.y. ir saugų greitį, teikia pagrindą konstatuoti, kad šiai bylai išspręsti reikšmingo eismo įvykio metu automobilio vairuotojas nebuvo toks rūpestingas ir apdairus, koks turėjo būti. Valstybei negalima nustatyti besąlygiškos pareigos visuose kelių ruožuose imtis priemonių užkirsti laukinių gyvūnų patekimą į važiuojamąją kelio dalį, neatsižvelgiant į objektyvius avaringumo bei gyvūnų migracijos duomenis, tuo labiau, aiškinti tai atsietai nuo transporto priemonių vairuotojų pareigos kelyje būti budriems bei atsargiems (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas, Kelių eismo taisyklės).

21Įrodyti nuostolių atsiradimo ryšį su valstybės veiksmais buvo būtent ieškovo pareiga (CPK 178 str.). Išdėstytų aplinkybių kontekste pažymėtina, jog šios savo pareigos ieškovas neįvykdė, vadinasi, nėra pagrindo konstatuoti, jog tarp atsakovo veiksmų ir ieškovo patirtos žalos egzistuoja priežastinis ryšys (CK 6.247 str.). Remdamasi tuo, kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą.

22Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, iš jo į valstybės biudžetą priteistinos procesinių dokumentų siuntimo išlaidos (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).

23Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,

Nutarė

24Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

25Priteisti valstybei (išieškotojas Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš ieškovo If P&C Insurance AS 1,45 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylių skyriaus teisėjų kolegija,... 2. kolegijos teisėjų Vido Stankevičiaus, Almos Urbanavičienės,... 3. apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo If P&C... 4. Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 5. I. Ginčo esmė... 6. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš... 7. Atsakovė prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad aplinkybė, jog įstatymų... 8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2011 m. balandžio 5 d. sprendimu... 10. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 11. Apeliaciniu skundu ieškovas prašė panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės... 12. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašė apeliacinį skundą... 13. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 14. Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas... 15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi... 16. Byloje nustatyta, kad 2009-10-02 draudimo sutarties pagrindu ieškovas... 17. Byloje nustatyta, kad 2009-11-07 eismo įvykio metu buvo apgadinta transporto... 18. Atsakomybės už gyvūnų padarytą žalą bendrasis reglamentavimas pateiktas... 19. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad eismo įvykis įvyko tamsiu paros metu... 20. Visi eismo dalyviai turi bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir... 21. Įrodyti nuostolių atsiradimo ryšį su valstybės veiksmais buvo būtent... 22. Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, iš jo į valstybės biudžetą... 23. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str.... 24. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti... 25. Priteisti valstybei (išieškotojas Valstybinė mokesčių inspekcija...