Byla 2A-1678-450/2013
Dėl nuostolių atlyginimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aldonos Tilindienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės G. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovei G. R. dėl nuostolių atlyginimo,

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ieškovas A. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovės G. R. 8000 Lt nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakove 2005-07-21 sudarė pavedimo sutartį, patvirtintą notaro, pagal kurią atsakovė pavedė ieškovui tvarkyti visus dokumentus dėl nuosavybės teisės atkūrimo į atsakovės senelės P. B. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytus apie 8 ha bendro ploto du žemės sklypus ( - ), su tikslu pateikti, pasirašyti bei gauti visus reikiamus dokumentus iš įstaigų, organizacijų, taip pat perkėlus sklypą į kitą vietą, paženklinti žemės sklypo ribas, esant reikalui, atstovauti visų instancijų teismuose visose civilinėse ir administracinėse bylose su visomis teisėmis įstatyme suteiktomis pareiškėjui, ieškovui, atsakovui, atstovauti matuojant žemę, atliekant kadastrinius matavimus, atlikti grąžinto turto teisinę registraciją Lietuvos Respublikos įstatymų numatyta tvarka, gauti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus bei žemės sklypo planus. Ieškovo tvirtinimu, nuo 2006 iki 2011 metų jis atliko atsakovės naudai daugelį darbų – iš archyvų surinko visas jos pavedimui įvykdyti reikalingas archyvines pažymas, jas išvertė, pateikė atitinkamoms institucijoms, kreipėsi į teisininkus, inicijavo bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme (bylos Nr. 1-304-14/2011), kuriame atsakovei buvo atnaujintas jos praleistas terminas dokumentams pagal LR Piliečių teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą paduoti, vėliau iniciavo bylą Vilniaus rajono apylinkės teisme dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo P. B. iki 1940 metų asmeninės nuosavybės teise valdytus 6 ha ir 2 ha žemės sklypus. Ieškovas teigia, kad jis savo darbu ir pastangomis pasiekė, kad atsakovė tapo nuosavybės teisių atkūrimo pretendente, turinčia teisę atkurti nuosavybę į 8 ha žemės sklypą. Tačiau atsakovės elgesys kardinaliai pasikeitė po to, kai ji tapo pretendente į nuosavybės teisių atkūrimą. Ji nutraukė bendradarbiavimą (neatsiliepdavo skambinant jai telefonu), be to, kreipėsi į trečiuosius asmenis dėl jo pastangomis įgytos nuosavybės teisių įgyvendinimo. Ieškovas nurodė, atsakovės klausimų sprendimui išleidęs ne vieną tūkstantį litų, daugybę kartų konsultavosi su atsakove, žemėtvarkininkais, teisininkais, geodezininkais, ieškojo ir vežiojo į posėdžius liudininkus ir t.t. Jo paskaičiavimu jis paskyręs apie 80 valandų savo laiko, o kiekvieną valandą įvertinęs 100 Lt/val., įtraukdamas išlaidas advokatams, vertėjams, žyminiam mokesčiui, teismams, archyvams. Prašo priteisti iš atsakovės bent dalį jo patirtų nuostolių – 8000 Lt. Papildomai rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, jog atsakovė pati kartu su juo važiuodavo į archyvą, pasirašydavo dokumentus, taigi ji pati tiesiogiai dalyvavo tame procese. Atkreipė dėmesį, jog pagal sutarties 6.1 punktą atsakovė įsipareigojo bendradarbiauti su ieškovu, kai šis vykdo pavedimą. Todėl atsakovė ir pati turėjo domėtis ir bendradarbiauti. Jo teigimu, pavedimo sutartis su atsakove galiojo iki 2010-07-21, nes ji nesikreipė į teismą dėl sutarties nutraukimo. Todėl, kad sutartis nebuvo pilnai įvykdyta, ieškovas tęsė savo veiklą pasibaigus sutarčiai, siekdamas patenkinti tiek atsakovės, tiek ir jo paties interesą. Pažymėjo, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas itin priklausomas nuo valstybės institucijų veikimo (neveikimo), o be jo pagalbos ir pastangų atsakovė nebūtų tapusi nuosavybės teisių atkūrimo pretendente. Teismo posėdyje ieškovas papildomai nurodė, kad jis sudarė sutartį su advokatu, kad jis atstovautų atsakovę teismuose ir už šias paslaugas turi būti atlyginta.

6Atsakovė G. R. atsiliepime į ieškinį su ieškovo reikalavimu iš dalies nesutiko. Nurodė, jog pavedimo sutartis buvo sudaryta penkeriems metams nuo jos pasirašymo momento, todėl ieškovas galėjo veikti pagal pavedimą iki 2010-07-21, o vėlesni jo atlikti veiksmai tėra savavališka iniciatyva. Ieškovas netinkamai vykdė sutartį, neinformavo jos apie eigą, gautus dokumentus. Be to, ji pati buvo priversta ieškoti archyvuose dokumentų, juos versti, rašyti įvairius prašymus. Kadangi ieškovas vangiai ir nenoriai bendravo su ja, todėl ji kreipėsi į Trakų r. 2-ąjį notarų biurą, tikslu nutraukti 2005-07-21 pavedimo sutartį. 2008-08-12 ieškovui buvo išsiųstas pranešimas, jog atsakovė pageidauja nutraukti sutartį bei kvietimas atvykti į notarų biurą, tačiau ieškovas atsisakė nutraukti sutartį. Nurodė, jog Pavedimo sutarties 7 p. nustatė, jog ieškovas šį pavedimą atlieka neatlygintinai. Šiuo metu sutartis yra pasibaigusi, atsakovė išreiškė valią ją nutraukti, apie tai informuodama ieškovą. Ieškovas nepateikė beveik jokių įrodymų, kurie pagrįstų jo teiginius, jog įdėjo labai daug darbo ir pastangų, išleido ne vieną tūkstantį litų ir tik jo pastangų dėka ji tapo pretendente. Ieškovas dar 2008 metais, jai išreiškus norą nutraukti pavedimo sutartį dėl netinkamo sutarties vykdymo, privalėjo jai grąžinti įgaliojimą (sutartį), pateikti ataskaitą apie savo veiklą ir atsiskaityti už viską, ką yra gavęs, vykdydamas pavedimą bei pateikti visus gautus dokumentus. Tačiau atsakovas nei 2008 metais, nei 2010 metais to nepadarė. Atsakovė iš dalies sutiko, jog ieškovas patyrė tam tikro dydžio nuostolius, atlikdamas pavienius veiksmus, tačiau nesutiko, jog jis įdėjo labai daug darbo ir pastangų.

7II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

8Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. spalio 31 d. sprendimu ieškovo A. B. ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovės G. R. 8000 Lt nuostolių atlyginimo, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2011-10-17) dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1240 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo A. B. naudai. Priteisė iš atsakovės G. R. 19 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai. Teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovė 2005-07-21 sudarė pavedimo sutartį, pagal kurią ieškovas (įgaliotinis) įsipareigojo atsakovės (įgaliotojos) vardu tvarkyti visus reikalus, susijusius su nuosavybės teisės atstatymu į žemę, esančią ( - ), šios žemės ½ (dalį) parduoti, mainyti, dovanoti ar kitaip perleisti, sudaryti ketinimų pirkti (preliminariąją ) sutartį, gauti ir pateikti šiam tikslui reikalingas pažymas ir kitus dokumentus, sudaryti pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitą sutartį bei priėmimo-perdavimo aktą, gauti pinigus už parduotą turtą bei jais disponuoti. Sutarties 1.2 punktu šalys susitarė daryti detalųjį planą, parduoti žemės sklypus, o pinigus, gautus už parduotus sklypus, dalintis lygiomis dalimis. Sutarties 7 p. numatė, jog A. B. šį pavedimą atlieka neatlygintinai. Tarp šalių kilo ginčas, ar sudaryta pavedimo sutartis atlygintinė ar neatlygintinė. Pavedimo sutartis gali būti atlygintinė arba neatlygintinė (CK 6.758 str. 1 d.). Pagal byloje pateiktos pavedimo sutarties turinį nustatyta, jog Sutarties 1.2 punktu šalys susitarė parduoti žemės sklypus, o pinigus, gautus už parduotus sklypus, dalintis lygiomis dalimis, todėl darytina išvada, jog ieškovas pagrįstai teigia, kad šalys sudarė atlygintinę sutartį. Sutarties 10 p. numato, jog ši sutartis sudaryta penkeriems metams, skaičiuojant nuo sutarties pasirašymo momento. Taigi, sutartis turėjo galioti iki 2010-07-21. Atsakovė atsiliepime į ieškinį pažymėjo, jog ieškovas galėjo veikti pagal sutartį tik iki 2010-07-21. Ieškovas rašytiniuose paaiškinimuose taip pat nurodė, jog sutartis galiojo iki 2010-07-21. Taigi tarp šalių nėra ginčo, kad pavedimo sutarties pabaiga – pasibaigus įgaliojimo terminui, t.y. 2010-07-21 (CK 6.763 str. 1 d. 3 p.). Ieškovas akcentavo, kad šalių tarpusavio santykiai pablogėjo, atsakovei tapus pretendente į nuosavybės teisių atkūrimą, jai nebenorint ir nebesiekiant bendradarbiauti su ieškovu [LR CK 6.761 str.]. Sutiktina su ieškovo teiginiu, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra ilgas procesas, gana stipriai įtakojamas ir valstybės institucijų veiksmų. Byloje pateikta buvusios savininkės P. B. nuosavybės teisių atkūrimo bylos kopija bei prijungtoje Vilniaus rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-253-647/2007 esantys rašytiniai įrodymai (pvz. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2007-10-25 protokolas Nr. 29) patvirtina, jog atsakovė G. R. yra pretendentė į nuosavybės teisę 8 ha žemės sklypo. Teismo posėdyje liudytoju apklaustas advokatas R. R. patvirtino, jog nuo 2005 m. vasaros jis buvo samdomas ieškovo. Liudytojas tuo metu buvo advokato padėjėjas ir jis buvo atsakovės atstovu Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. I-304-14/2006. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006-02-20 sprendimu atsakovei buvo atnaujintas terminas paduoti giminystės ryšį ir nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atstatymo. Vėliau advokatas atstovavo atsakovę nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-253-647/2007 Vilniaus rajono apylinkės teisme. Liudytojo teigimu, jis ne vieną kartą važiavo su ieškovu į archyvus ieškoti nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų. Dalyvaujant advokatui, buvo pasiekta nuosavybės teisių atkūrimo proceso stadija, konstatuojant 8 ha žemės sklypo dydį, suteikiant teisę atsakovei kreiptis į žemėtvarką bei surinkti visi dokumentai reikalingi tolimesniam procesui. Tolimesne proceso eiga rūpinosi ieškovas. Liudytojas nurodė, kad tiksliai negali išskirti atliktų paslaugų, tačiau pažymėjo, jog už teiktas paslaugas atsakovės nuosavybės teisių atkūrimo procese ieškovas sumokėjo advokatui apie 2000-2500 Lt. Liudytojo teigimu, mokėtojas visada buvo ieškovas, atsakovė nemokėjo nei už vieną archyvo pažymą. Ieškovas surinko visus dokumentus, domėjosi visu procesu, suorganizavo, o advokato darbas buvo padėti spręsti teisinius klausimus. Ieškovas kiekvieną kartą vežė į posėdžius 2-3 liudininkus, o atsakovė tiesiog pasyviai stebėjo ir niekuo nepadėjo. Byloje pateikti rašytiniai įrodymai, byloje liudijusio advokato R. R. parodymai patvirtina, jog ieškovas nuo 2005 iki 2010 metų atliko atsakovės naudai daugelį darbų – iš archyvų surinko jos pavedimui įvykdyti reikalingas archyvines pažymas, jas išvertė, pateikė atitinkamoms institucijoms, kreipėsi į teisininkus, inicijavo bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme (bylos Nr. 1-304-14/2011), kuriame atsakovei buvo atnaujintas jos praleistas terminas dokumentams pagal LR Piliečių teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą paduoti, iniciavo bylą Vilniaus rajono apylinkės teisme dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Ieškovas pagrįstai teigia, kad jo darbu ir pastangomis buvo pasiekta, kad atsakovė taptų nuosavybės teisių atkūrimo pretendente, turinčia teisę atkurti nuosavybę į 8 ha žemės sklypą. LR CK 6.761 str. 3 ir 4 dalys numato, jog įgaliotojas privalo atlyginti įgaliotiniui išlaidas, kurios buvo būtinos pavedimui tinkamai įvykdyti. Įgaliotiniui tinkamai įvykdžius pavedimą, įgaliotojas privalo sumokėti jam atlyginimą, jeigu pavedimo sutartis yra atlygintinė. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, pateiktus rašytinius įrodymus ir liudytojo parodymus, darytina išvada, kad šalims susitarus dėl pavedimo sutarties atlygintinumo, ieškovo reikalavimas priteisti jo paskaičiuotą 8000 Lt atlyginimą už suteiktas paslaugas, atsižvelgiant į suteiktų paslaugų pobūdį ir trukmę yra pagrįstas ir tenkintinas. Vadovaujantis LR CK 6.210 str. tenkintinas ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011-10-17) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas sumokėjo 240 Lt žyminį mokestį ir 1000 Lt advokatui už teisines paslaugas, viso 1240 Lt, todėl patenkinus ieškinį patirtos išlaidos priteistinos iš atsakovo.

9III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

10Apeliaciniu skundu atsakovė G. R. prašo apeliacinės instancijos teismo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo A. B. ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:

111. Teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, padarė procesinių pažeidimų, todėl teismo sprendimas naikintinas, o ieškinys atmestinas. Ieškovas pažeidė savo pareigą, numatytą CPK 42 str. 5 d. Teismas privalo rūpintis, kad civilinė byla teisme butų išnagrinėta per kuo trumpesnį laiką, nebūtų vilkinamas bylos išnagrinėjimas, turi siekti, kad civilinė byla būtų išnagrinėta per vieną teismo posėdį (CPK 72 str. 1 d.). Šiuo atveju teismas pažeidė šalių procesinio lygiateisiškumo principą (CPK 17 str.). Pirmosios instancijos teismas be pagrindo priėmė nagrinėti A. B. ieškinį, nors jis neatitiko ieškinio turiniui keliamų reikalavimų, numatytų CPK 135 str. Ieškovas A. B. savo ieškinyje nenurodė, kokiais įrodymais jis grindžia savo reikalavimus ir kartu su ieškiniu jokių įrodymų nepateikė, o teismas nutartimi nenurodė ieškovui šalinti trūkumus ir, nepaskirdamas bylą nagrinėti teismo posėdyje, per 5 parengiamuosius posėdžius tenkino įvairius ieškovo ir jo atstovo reikalavimus dėl įrodymų išreikalavimo, nors visus įrodymus turėjo pateikti pats ieškovas, o jam neturint tokios galimybės įrodymus įstatymo nustatyta tvarka galėjo gauti ieškovo atstovas - advokatas. Nors nagrinėjama byla nėra šeimos ar darbo santykių byla, teismas pats pradėjo rinkti įrodymus ieškovo interesais, tuo pažeidė atsakovės teises, rungimosi ir procesinio lygiateisiškumo principus, kas leidžia abejoti teismo nešališkumu (CPK 12 str., 17 str., 66 str.).

122. Teismas grubiai pažeidė koncentracijos ir ekonomiškumo principą (CPK 7 str. 1 d.). Teismas, gavęs atsakovės atsiliepimą į ieškinį, 2011-11-30 nutartimi paskyrė parengiamąjį posėdį 2012-02-07 ir tuo pažeidė CPK 228 str. 2 d. reikalavimus. Byla teisme pradėta 2011-10-07. Pirmas parengiamasis posėdis byloje paskirtas tik 2012-02-07. Viso byloje įvyko 5 parengiamieji posėdžiai. Byla daugiau kaip metus nebuvo paskirta nagrinėti teismo posėdyje, byloje įvyko 5 parengiamieji posėdžiai, nors įstatymas numato, kad parengiamųjų teismo posėdžių negali būti daugiau kaip du. Įstatymas taip pat nenumato parengiamųjų posėdžių atidėjimo. Šioje byloje taikos sutarties sudaryti nepavyko, todėl neaišku, kaip ir kodėl vienerius metus parengiamuosiuose posėdžiuose teismas ruošėsi geriau ir išsamiau išnagrinėti bylą, jeigu teismo sprendimą sudarė keturi puslapiai ir byla nebuvo sudėtinga ar didelės apimties. Visa tai leidžia daryti išvadą, kad teismas vilkino bylos nagrinėjimą, veikė išimtinai ieškovo interesais, buvo šališkas ir priklausomas, todėl jo priimtas sprendimas naikintinas.

133. Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino materialines teisės normas, neteisingai įvertino įrodymus, nepasisakė dėl atsakovės argumentų ir jos pateiktų įrodymų. Net ir pripažinus, kad pavedimo sutartis nebuvo nutraukta atsakovės iniciatyva, ši sutartis galiojo tik penkis metus (sutarties 10 punktas), t.y. iki 2010-07-21. Ieškovas iki nurodytos datos pavedimo sutarties 1 punkte nurodytų veiksmų neatliko, todėl, kad žemė atsakovei pavedimo sutartyje numatytu jos galiojimo terminu grąžinta nebuvo. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad sudarytą pavedimo sutartį laiko atlygintina, nors minėtos sutarties 7 punkte yra aiškiai nurodyta, kad „šalys susitarė, kad A. B. šį pavedimą atlieka neatlygintinai“. Nepaisant to, kad tarp šalių buvo sudaryta neatlygintinė pavedimo sutartis, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovui jo priskaičiuotą 8000 Lt atlyginimą už suteiktas paslaugas. Atkreipė dėmesį, kad teismo sprendime rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad iš atsakovės priteisiamas 8000 Lt nuostolių atlyginimas, o sprendimo aprašomojoje dalyje teismas nurodė, kad darė išvadą, jog ieškovo reikalavimas priteisti jo paskaičiuotą 8000 Lt atlyginimą už suteiktas paslaugas yra pagrįstas ir tenkintinas. Tokiu būdu teismo padaryta išvada aprašomojoje sprendimo dalyje prieštarauja sprendimo rezoliucinei daliai. Tokie prieštaravimai apsunkino atsakovės galimybę suprasti pirmosios instancijos teismo motyvus ir padarytas išvadas, apsunkino galimybę tinkamai gintis apeliacine tvarka, nes liko neaišku, ar teismas iš atsakovės priteisė ieškovo turėtus nuostolius už pavedimo sutarties vykdymą ar priteisė atlyginimą pagal atlygintinę pavedimo sutartį. Nurodė, kad teismas priėjo klaidingos išvados, kad pavedimo sutartis buvo atlygintinė ir kad ji buvo įvykdyta. Dėl ieškovo netinkamai atliekamų veiksmų iškilo reali grėsmė, kad atsakovė neįrodys, kad jos giminės nuosavybės teise valdė žemę, o ir įrodžius, ši žemė realiai jai nebus grąžinta, nes nebebus laisvų žemės sklypų, todėl atsakovė, pasinaudodama savo CK numatyta teise, panaikino įgaliojimą, ir tiems patiems veiksmams atlikti sudarė kitą pavedimo sutartį, paskyrė naują įgaliotinį, apie tai 2008-08-12 informavo ieškovą, todėl 2005-07-21 pavedimo sutartis buvo pasibaigusi jau nuo 2008-08-12 (CK 6.763 str. 2 d.). Atsakovė pavedimo sutartį nutraukė dėl to, kad ieškovas ją netinkamai vykdė - nesiėmė priemonių operatyviai ir greitai vykdyti pavedime nurodytus veiksmus, nežinojo, kaip tinkamai pasiekti pavedime nurodytą tikslą, neinformavo atsakovės apie pavedimo vykdymo eigą, atsakovei pareikalavus, nepateikė jai ataskaitos ir dokumentų, todėl atsakovė buvo priversta savo lėšomis ir jėgomis įrodinėti reikalingus faktus, savarankiškai rinko duomenis archyve. Tik jos veiksmų dėka žemėtvarkos tarnyba pripažino jos teises, kai ji pakeitė įgaliotinį, prasidėjo realūs veiksmai, siekiant atgauti turėtą nuosavybę.

144. Ieškovas teismui nepateikė jokių įrodymų apie savo turėtas išlaidas vykdant pavedimą (pvz. kiek kartų ir kada vežė liudytojus į teismo posėdžius, kokiu atstumu, kokios buvo kuro sąnaudos, kiek mokėjo už dokumentų, pažymų gavimą, ar buvo sudaryta sutartis dėl teisinių paslaugų, nepateikė suteiktų teisinių paslaugų sąskaitų su įkainiais ir nurodytais atliktais veiksmais, ataskaitų, nepateikė pinigų mokėjimo kvitų apie teisinių paslaugų apmokėjimą), nepateikė įrodymų, kad jis kartu su atsakove buvo archyve ir mokėjo už pažymas ir vertimo paslaugas. Teisme apklaustas liudytoju advokatas R. R. teismui nepateikė griežtos atskaitomybės teisininko finansinių dokumentų, galinčių paliudyti, kada, kokios paslaugos buvo atliktos ieškovo prašymu, kiek jam buvo sumokėta už suteiktas paslaugas (pvz. atstovavimo sutartys, sąskaitos, pinigų mokėjimo kvitai). Darytina išvada, kad advokatas arba nuslėpė savo pajamas, nevesdamas suteiktų paslaugų ir jų apmokėjimo apskaitos, arba nesuteikė ieškovui jokių paslaugų. Teismas, neturėdamas jokių įrodymų apie tai, kad ieškovo išlaidas sudarė 8000 sumą ar, kad ieškovas su atsakove buvo susitaręs dėl 8000 Lt atlyginimo už jo paslaugas, šią sumą nepagrįstai priteisė iš atsakovės ir tuo grubiai pažeidė įrodinėjimo taisykles.

155. Teismas sprendime nepasisakė dėl atsakovės atsiliepime nurodytų argumentų, kad ieškovas netinkamai vykdė sutartį, kadangi neinformavo jos apie pavedimo vykdymo eigą, gautus dokumentus, teismas nepasisakė dėl to, jog ieškovas reikalavo, kad atsakovė pati archyvuose ieškotų reikiamus dokumentus, juos verstų iš lenkų kalbos, rašytų prašymus, ieškovė buvo priversta pati ieškoti archyvuose dokumentus, juos versti, įdėjo daug pastangų, laiko ir sveikatos. Teismas nenurodė, kodėl atmetė atsakovės argumentus, neanalizavo jos pateiktų įrodymų. Teismas atsakovės dalyvavimą pripažino būtinu, tačiau bylą išnagrinėjo atsakovei nedalyvaujant, jos neapklausė. Teismas sprendime nurodė, kad liudytojas R. R. iš ieškovo gavo 2000-2500 Lt už suteiktas paslaugas, tačiau šis liudytojas paminėjo tik 2000 Lt sumą. Nurodė, kad ieškovas vengė su ja susitikti, kai reikėjo rūpintis nuosavybės atstatymu, neatvyko į notarų biurą ir nepranešė apie savo neatvykimo priežastį, iš karto kreipėsi į teismą su ieškiniu. Atkreipė dėmesį, kad 2007-02-07 sprendimu Vilniaus rajono apylinkės teismas G. R. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmetė motyvuojant tuo, kad pareiškėja nepateikė įrodymų apie žemės valdymą. Teisme nagrinėjant šią bylą dalyvavo advokato padėjėjas R. R. Šis sprendimas rodo, kad teisme liudytoju apklaustas R. R. netinkamai atliko savo pareigas, veikdamas kaip G. R. atstovas nesurinko pakankamai įrodymų ir jų nepateikė teismui. Iškilo reali grėsme neatgauti turėtą nuosavybę. Šis teismo sprendimas 2007-02-27 G. R. vardu buvo apskųstas Vilniaus apygardos teismui, tačiau prie apeliacinio skundo nebuvo pridėta jokių naujų įrodymų. Iki šio sprendimo priėmimo atsakovė suprato, kad jai pačiai nesiėmus aktyvių veiksmų, ji neįrodys savo reikalavimo ir žemės neatgaus. 2006-11-10 ji kreipėsi į Lietuvos valstybės istorijos archyvą. Ji savo iniciatyva archyve surado, gavo, susistemino ir išvertė dokumentus, patvirtinančius jos teises į nuosavybę ir pateikė juos VAVA atstovams, teismui. A. B. tuo metu jau praktiškai nutraukė bendradarbiavimą su G. R., neteikė jai jokių ataskaitų, neinformavo apie pavedimo vykdymo eigą. Tai, kad atsakovė nuolat lankėsi archyve, patvirtina iš archyvo gauti dokumentai ir Lietuvos valstybės istorijos archyvo skaitytojo registracijos anketa. Tik šių naujai pateiktų, atsakovės surinktų dokumentų dėka buvo priimtas palankus atsakovei sprendimas. Negalėdama daugiau pasitikėti ieškovu, 2008-07-16 atsakovė vieneriems metams įgaliojo M. U. tvarkyti žemės sklypo nuosavybės dokumentus, atkurti nuosavybės teises, gauti visus reikiamus dokumentus, atstovauti ją sprendžiant žemės grąžinimo klausimus, gauti nuosavybės dokumentus. 2009-01-13 su M. U. buvo sudarytas naujas įgaliojimas, kuriuo G. R. pratęsė M. U. įgaliojimus. Apie tai, kad su ieškovu sudarytoje ir pasibaigusioje pavedimo sutartyje numatyti ieškovo veiksmai atlikti nebuvo, liudija ir ieškovo 2010-05-26 prašymas UAB „Arlitanus“, kuriuo jis prašo pranešti jam apie nuosavybės atkūrimo stadiją, prašė jam suteikti informaciją. Tai, kad nuosavybės grąžinimu rūpinosi pati atsakovė, patvirtina ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2010-05-19 raštas dėl kartografinės medžiagos ( - ), kuriuo pasiūlyta kreiptis į Lietuvos centrinį valstybės archyvą. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2010-07-22 raštas dėl nuosavybės teisių atkūrimo Antežerių k. patvirtina, kad G. R. vardu parengta 2007-10-31 pažyma Nr. 9054 yra įtraukta į Vilniaus apskrities viršininko 2010-04-08 įsakymu patvirtinto piliečių, pageidaujančių gauti žemę, mišką, vandens telkinį ( - ), sąrašo I eiliškumo grupę, t.y. žemė iki 2010-07-22 atsakovei realiai grąžinta nebuvo.

16Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas A. B. prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamą sprendimą nepakeistą. Nurodė, kad apeliantės teiginiai apie procesinių teisės normų pažeidimą nebuvo objektyviai pagrįsti. Priešingai nei teigia apeliantė, ieškinys atitiko reikalavimus, numatytus LR CPK 135 str., ir teismas pasielgė teisingai, priimdamas ieškinį nagrinėti teismo posėdyje. Apeliantė klaidina aukštesnės instancijos teismą, tvirtindama, kad teismas buvo šališkas, pagal ieškovo prašymą rinkdamas įrodymus. Ieškovė nutyli, kad parengiamojo posėdžio metu ieškovą atstovaujantis advokatas pateikė teismui įrodymus, kad jam sutinkamai su Lietuvos Advokatūros įstatymo 44 str. oficialios įstaigos atsisakė pateikti dokumentus, reikalingus įrodinėti reikalavimus teisme. Savo atsisakymą jie motyvavo tuo, kad Lietuvos Advokatūros įstatymas jiems yra neprivalomas, todėl pagalbos teko prašyti teismo. Teismas, tenkindamas prašymą, siekė objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti bylą. Vėliau tokie teismo veiksmai pasiteisino, nes buvo gauti bylai svarbūs dokumentai, kurie įtakojo ieškinio pateisinimui bei sprendimo priėmimui. Apeliantės priešinimasis dėl įrodymų išsireikalavimo bei prijungimo prie bylos rodo jos nenorą turėti objektyvius duomenis byloje. Kaltindama teismą pažeidus jos teises, rungimosi ir procesinio lygiateisiškumo principus, ji elgiasi nesąžiningai. Dėl grubaus koncentracijos ir ekonomiškumo principų pažeidimo (jeigu toks ir buvo) didelė dalis atsakomybės krenta ir ant apeliantės pečių. Visų pirma, ji pati per parengiamuosius teismo posėdžius kėlė eilę reikalavimų bei pageidavimų. Antra, apeliantė neteisingai nurodo, kad buvo 5 parengiamieji posėdžiai. Kai kurie iš jų neįvykdavo dėl vienokių ar kitokių aplinkybių, be to, atsirasdavo naujų aplinkybių, kurių nepašalinus nebuvo galimybių skirti teismo posėdį. Apie tariamą bylos vilkinimą bei teismo pareigos nevykdymo šalims sutaikyti, bylos nesudėtingumą ir pan., nėra objektyvių prieštaravimų. Bylos vilkinimu nė viena iš šalių suinteresuota nebuvo, todėl dėl to kaltinti teismą yra neteisinga. Teismas bandė sutaikyti šalis, tačiau apeliantės pozicija (sumokėti kelias dešimtis, o gal ir šimtą litų benzinui) buvo nepriimtina ir žeidžianti ieškovą. Byla gal ir nebuvo didelės apimties, tačiau ji buvo pakankamai sudėtinga. Apie tai liudija vien tas faktas, kad pati ieškovė savo apeliaciniame skunde pagrindinį dėmesį skiria pavedimo sutarties komentavimui bei įrodymų vertinimui. Apeliantės G. R. tvirtinimus, kad ji pati daug laiko praleido archyvuose, rinkdama įrodymus apie savo teises į nuosavybę, darydama eilę paklausimų oficialioms institucijoms ir pan., reikėtų vertinti daugiau negu kritiškai, nes ji, visiškai nemokėdama valstybinės kalbos, to padaryti negalėjo. Apeliantė elgiasi nesąžiningai, klaidindama aukštesnės instancijos teismą dėl šalių buvusių dalykinių santykių bei vertindama ieškovo atliktą didelės apimties darbą. Atsakovė, siekdama išvengti sutartinių įsipareigojimų, numatytų Pavedimo sutarties 1.2. p., vienašališkai ją nutraukia, kada iki darbo pabaigos lieka keletas dienų (atlikus nereikšmingus formalumus). Tokius apeliantės veiksmus ieškovas vertina kaip nenorą atsiskaityti su asmenimis, jai teikusiais visokeriopą pagalbą (tame tarpe ir materialinę). Atsakovės tvirtinimuose, kad jis dirbo neatlygintinai, nėra jokios logikos. Atsakovė nėra giminaitė ar gera draugė. Visa pavedimo sutartis buvo orientuota į galutinį rezultatą, t.y. apeliantei G. R. tapti žemės savininke ir ja tapo tik ieškovo pastangų dėka. Ji pati tam reikalui neturėjo ne tik specialių žinių, bet ir reikalingų nemažų lėšų (ruošti procesinius dokumentus administraciniams teismams, dalyvauti posėdžiuose, apmokėti archyvams už atliktas paslaugas, atlygis notarams ir pan.).

17IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18Apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.

19Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Ši byla nagrinėjama atsakovės G. R. apeliacinio skundo ribose.

20Dėl procesinių teisės normų pažeidimo

21Apeliaciniame skunde atsakovė G. R. nurodė, kad skundžiamas teismo sprendimas naikintinas, nes teismas pažeidė procesines teisės normos, o būtent LR CPK 7 str., 12 str., 17 str., 228 str., kas, apeliantės nuomone, netgi suteikia pagrindą išvadai apie bylą nagrinėjusio teismo šališkumą. Apeliantės įsitikinimas dėl teismo šališkumo buvo grindžiamas išskirtinai teismo veiksmais procese, t.y. įrodymų išreikalavimu pagal ieškovo prašymą, ieškinio priėmimu, prieš tai nenustačius termino trūkumams pašalinti, penkių parengiamųjų teismo posėdžių paskyrimu.

22LR CPK 17 str. įtvirtinta, kad šalių procesinės teisės yra lygios. Apeliantės teigimu, LR CPK 17 str. įtvirtinto šalių procesinio lygiateisiškumo principo pažeidimas pasireiškė tuo, jog teismas be pagrindo priėmė nagrinėti A. B. ieškinį, nes jis neatitiko ieškinio turiniui keliamų reikalavimų, numatytų LR CPK 135 str., o būtent: ieškinyje nebuvo nurodyta, kokiais įrodymais ieškovas grindžia savo reikalavimus ir kartu su ieškiniu jokių įrodymų nepateikė. Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliantės teiginiai apie iš esmės nepagrįstą [nemotyvuotą] ieškinį bei jokių rašytinių įrodymų nepateikimą yra neteisingi, nes prieštarauja bylos medžiagai, todėl apeliantės argumentai, kad teismas pažeidė LR CPK 17 str. nuostatas, yra nepagrįsti ir teisėjų kolegija juos atmeta. Pažymėtina, kad ieškinio priėmimo stadijoje teismas negali vertinti ieškovo pateikiamų įrodymų nei jų patikimumo, nei pakankamumo prasme. Remiantis LR CPK 135 str. 2 d. ieškovas prie ieškinio turi pridėti įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, tačiau ar šie įrodymai iš tiesų patvirtina ieškovo nurodomas aplinkybes, ar jie yra tinkama, leistina įrodinėjimo priemonė, teismas gali vertinti tik išnagrinėjęs bylą iš esmės, t.y. priimdamas byloje sprendimą (CPK 265 str. 1 d.). Ieškovo pateiktų įrodymų nepakankamumas ar jų nepatikimumas, neleistinumas taip pat nėra teisinis pagrindas atsisakyti priimti tokį ieškinį [LR CPK 137 str. 2 d.].

23Apeliaciniame skunde kategoriškai tvirtinama apie grubų proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų pažeidimą [LR CPK 7 str. 1 d.], teismui vilkinant bylos nagrinėjimą. Apeliantė nurodė, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, vyko penki parengiamieji teismo posėdžiai, nors įstatymas numato, kad jų negali būti daugiau negu du. Iš bylos duomenų nustatyta, kad pasirengimas civilinės bylos nagrinėjimui vyko žodine forma, t.y. teismui skiriant parengiamuosius teismo posėdžius, į kuriuos buvo šaukiamos bylos šalys. Šiuo atveju byloje vyko keturi parengiamieji teismo posėdžiai, penkto parengiamojo teismo posėdžio metu nutarta pereiti į teismo posėdį, bylos nagrinėjimą iš esmės [LR CPK 231 str. 5 d.]. Apeliantė visiškai teisi teigdama, kad parengiamųjų teismo posėdžių negali būti daugiau kaip du [LR CPK 229 str.], kai šiuo atveju parengiamųjų teismo posėdžių skaičius viršijo LR CPK 229 str. nustatytus apribojimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo padarytas procesinis pažeidimas vertintinas kaip formalus, tuo tarpu procesinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla [LR CPK 329 str. 1 d.]. Pažymėtina, kad pasirengimo teisminiam bylos nagrinėjimui stadijos pagrindinis tikslas – užtikrinti, kad civilinė byla būtų tinkamai parengta teisingai ją išnagrinėti iš esmės ir kad teismo sprendimas būtų priimtas jau pirmajame teismo posėdyje. Tai labai svarbu siekiant užtikrinti operatyvų bylos nagrinėjimą ir kuo greitesnį teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimą, taip pat bylų nagrinėjimo nevilkinimą. Pagrindinis pasirengimo teisminiam bylos nagrinėjimui stadijos tikslas lemia ir šiai stadijai keliamus uždavinius: išsiaiškinti visus asmenis, turinčius dalyvauti byloje ir juos informuoti apie teismo posėdį, galutinai nustatyti ir suformuluoti įrodinėjimo dalyką byloje, išsiaiškinti, dėl kokių faktų šalys sutaria ir kokius neigia, kokia šalių pozicija dėl vienos ir kitos pateiktų įrodymų, surinkti visus bylai reikalingus įrodymus, kad byla būtų išnagrinėta pirmajame teismo posėdyje. Taip pat teismas turi siekti šalis sutaikyti LR CPK 231 str.]. Šiuo atveju iš byloje esančių parengiamųjų posėdžių protokolų matyti, kad bylą nagrinėjantis teismas [teisėjas], skirdamas parengiamuosius teismo posėdžius, savo procesinius sprendimus motyvavo. Pirmasis parengiamasis teismo posėdis, kuriame atsakovė nedalyvavo, buvo atidėtas dėl galimybės šalims taikiai susitarti. Suteikdamas ieškovui galimybę patikslinti ieškinį, buvo atidėtas antrasis posėdis. Negavus teismo reikalautų rašytinių įrodymų bei dėl būtinybės išreikalauti naujus rašytinius įrodymus, teismas skyrė dar du parengiamuosius teismo posėdžius. Penkto parengiamojo teismo posėdžio metu pereita į bylos nagrinėjimą iš esmės ir byla išnagrinėta, priimant teismo sprendimą. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nors pasirengimas civilinės bylos nagrinėjimui užtruko, tačiau buvo pasiektas pasirengimo teisminiam bylos nagrinėjimui stadijos pagrindinis tikslas – civilinė byla buvo tinkamai parengta išnagrinėti iš esmės ir teismo sprendimas buvo priimtas jau pirmajame teismo posėdyje.

24Dėl apeliantės argumento, jog pirmosios instancijos teismas, 2011 m. lapkričio 30 d. nutartimi paskirdamas parengiamąjį teismo posėdį 2012 m. vasario 7 d., pažeidė LR CPK 228 str. 2 d. reikalavimus. LR CPK 228 str. 2 d. nustato, jog parengiamasis teismo posėdis turi įvykti ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo nutarties skirti parengiamąjį posėdį priėmimo dienos. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas 2011 m. lapkričio 30 d. priėmė nutartį, kuria 2012 m. vasario 7 d. paskyrė parengiamąjį posėdį nagrinėjamoje byloje. Kadangi LR CPK 228 str. 2 d. numato 30 dienų terminą, skaičiuotiną nuo nutarties skirti parengiamąjį posėdį priėmimo dienos, per kurį turi įvykti parengiamasis posėdis, todėl šiuo atveju pirmasis parengiamasis posėdis byloje turėjo įvykti ne vėliau kaip iki 2011 m. gruodžio 31 d. Šiuo atveju jis įvyko 2012 m. vasario 6 d., t.y. praleidus kiek daugiau nei mėnesį. Nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu, nėra pagrindo nesutikti su apeliante, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė LR CPK 228 str. 2 d., tačiau toks pažeidimas nebuvo esminis. Nors bylą nagrinėjantis teismas turi laikytis procesinių teisės normų, įskaitant LR CPK 228 str. 2 d. reikalavimų, tačiau formalus šios normos pažeidimas, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad pats teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas [LR CPK 329 str. 1 d.]. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad iš bylos medžiagos nėra galimybės nustatyti bylą nagrinėjusio teismo [teisėjo] užimtumo kitose bylose, t.y. ar buvo objektyvios galimybės paskirti byloje parengiamąjį teismo posėdį, griežtai laikantis LR CPK 228 str. 2 d. reikalavimų.

25Nors pasirengti bylos nagrinėjimui pirmiausia yra šalių pareiga, tačiau operatyviai pasirengti bylos nagrinėjimui dažnai neįmanoma be teismo pagalbos. Pirmiausia ši pagalba reikalinga padedant surinkti įrodymus, kurių šalys pačios negali gauti [LR CPK 199 str.]. Šiuo atveju, rengiantis civilinės bylos nagrinėjimui, ieškovas prašė teismo išreikalauti Vilniaus rajono apylinkės teismo civilinę bylą Nr. 2-253-647/2007 dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo [pareiškėja G. R.] bei buvusios savininkės P. B. nuosavybės teisių atkūrimo bylą (pretendentė – G. R.). Ieškovo prašymas dėl nurodytų bylų išreikalavimo buvo grindžiamas tuo, kad jis negali gauti bei pateikti prašomos išreikalauti medžiagos, kurioje yra jo teiginius dėl nuostolių atlyginimo patvirtinantys rašytiniai įrodymai. Remiantis rungimosi principu, kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti [LR CPK 12 str.]. Šalių pareigą pateikti įrodymus įtvirtina ir LR CPK 178 str. Vienok proceso šalis, negalinti pateikti reikalingų rašytinių įrodymų, turi teisę prašyti teismo dėl įrodymų, kurių pateikti negali, išreikalavimo, nurodant priežastis, kodėl negalima pateikti šių įrodymų [LR CPK 42 str. 1 d., 135 str. 2 d.]. Ieškovas, pasinaudodamas šia teise, kreipėsi į bylą nagrinėjantį pirmosios instancijos teismą dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo, savo prašyme nurodydamas priežastis, dėl kurių jis pats negali pateikti įrodymų, pažymėdamas, kokias faktines aplinkybes patvirtinti reikalingi išreikalautini rašytiniai duomenys. Teisėjų kolegijos nuomone, tenkindamas ieškovo prašymus dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo, pirmosios instancijos teismas nepažeidė šalių rungimosi ir procesinio lygiateisiškumo principų, tačiau užtikrino visapusišką ir objektyvų bylos išnagrinėjimą. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo pripažinti, kad ieškovo prašymų dėl rašytinių įrodymų išreikalavimo tenkinimas sudaro pagrindą konstatuoti teismo nešališkumo pareigos pažeidimą.

26Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nustatyti procesiniai pažeidimai nebuvo esminiai. Nors dėl procesinių teisės normų pažeidimo apeliantė prašė panaikinti skundžiamą sprendimą, tačiau ji nenurodė bei neapgrindė, jog procesinių teisės normų pažeidimas sąlygojo neteisėto teismo sprendimo priėmimą šioje byloje, todėl vadovaujantis LR CPK 329 str. 1 d. naikinti skundžiamą teismo sprendimą nėra jokio pagrindo. Apeliantės nurodytos aplinkybės bei procesinės teisės normos, kuriomis ji grindė teismo šališkumą, atsakovės procesinių teisių pažeidimus, nebuvo įrodytos. Teismo [teisėjo] veiksmai bylos nagrinėjimo metu iš esmės atitiko CPK reikalavimus, todėl abejoti pirmosios instancijos teismo [teisėjo] šališkumu nėra pakankamo pagrindo.

27Dėl įrodymų vertinimo

28Bylos duomenys patvirtina, kad tarp ginčo šalių susiklostė pavedimo teisiniai santykiai (CK 6.756, 6.757 str.). Pavedimo sutarties dalykas, t.y. ieškovui, kaip įgaliotiniui, suteiktos teisės bei tuo pačiu ieškovo prisiimti įsipareigojimai buvo detaliai aptarti sutarties 1 punkte: ieškovas (įgaliotinis) įsipareigojo atsakovės (įgaliotojos) vardu tvarkyti visus reikalus, susijusius su nuosavybės teisės atstatymu į žemę, esančią Antežerių k. ir Gilužių k. Vilniaus r., šios žemės ½ (dalį) parduoti, mainyti, dovanoti ar kitaip perleisti, sudaryti ketinimų pirkti (preliminariąją ) sutartį, gauti ir pateikti šiam tikslui reikalingas pažymas ir kitus dokumentus, sudaryti pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitą sutartį bei priėmimo-perdavimo aktą, gauti pinigus už parduotą turtą bei jais disponuoti. Sutarties 7 p. šalys susitarė, jog A. B. šį pavedimą atlieka neatlygintinai, tačiau tos pačios sutarties 1.2 punktu šalys nustatė, kad darys detalųjį planą, parduos žemės sklypus, o pinigus, gautus už parduotus sklypus, dalinsis lygiomis dalimis. Nors pateikdamas ieškinį ieškovas neprašė priteisti atlyginimo, vykdant pavedimo sutartį, tačiau bylos šalys kėlė klausimo dėl pavedimo sutarties atlygintinumo. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp šalių pasirašyta pavedimo sutartis buvo atlygintinė, yra teisinga bei pagrįsta. Apeliantė, nesutikdama su teismo išvadomis, išimtinai remiasi pavedimo sutarties 7 p., tačiau nepagrįstai ignoruoja tos pačios sutarties 1.2 p., kuriuo šalys sutarė, jog pinigus, gautus už parduotus sklypus, dalinsis lygiomis dalimis. Apeliantės vertinimas dėl pavedimo sutarties atlygintinumo visiškai neatitinka LR CK 6.193 str. įtvirtintų sutarčių aiškinimo taisyklių. Pirmiausiai sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai, o aiškinant sutartį, turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu [LR CPK 6.193 str. 1 d.]. Nors LR CK 6.758 str. 1 d. įtvirtinta prezumpcija, jog jei pavedimo sutarties šalys yra fiziniai asmenys, preziumuojama, kad pavedimo sutartis yra neatlygintinė, tačiau šią prezumpciją paneigia pavedimo sutarties 7 p., numatantis ieškovo, kaip įgaliotinio, teisę gauti lygią dalį pinigų, gautų pardavus žemės sklypus. Kaip nurodė ieškovas, atsakovė nėra giminaitė ar draugė, todėl šios aplinkybės papildomai patvirtina teismo įsitikinimą, kad ieškovo įsipareigojimai atsakovės G. R. vardu tvarkyti jos reikalaus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu, buvo sąlygoti šalių sutarto atlyginimo [pavedimo sutarties 1.2 p.]. Be to, vien tai, kad nurodytos pavedimo sutarties 1.2 p. formuluotėje nėra tiesiogiai nurodyta, kad įgaliotinio atlyginimas ir bus pusė už parduotus žemės sklypus gauta pinigų suma, tačiau tokia šalių susitarimo forma neprieštarauja LR CPK 6.758 str. normoms bei, teisėjų kolegijos vertinimu, aiškiai išreiškia šalių valią, jog už pavedime prisiimtų įsipareigojimų atlikimą bus atsiskaityta su ieškovu nurodyta tvarka.

29Nagrinėjamu atveju ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 8000 Lt sumą, ją įvardindamas kaip nuostolius, kuriuos patyrė, vykdydamas pavedimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Ieškovas nurodė, kad į šią sumą įeina jo patirtos išlaidos transportui, advokatui, vertėjams, žyminiam mokesčiui, archyvui. Pažymėtina, kad ieškovo prašomų priteisti piniginių sumų konkretus įvardijamas nesaisto bylą nagrinėjančio teismo, t.y. teismo pareiga pareikštą reikalavimą tinkamai kvalifikuoti pagal taikytinas materialinės teisės normas. Pagal LR CK 6.761 str. 3 d. įgaliotojas privalo atlyginti įgaliotiniui išlaidas, kurios buvo būtinos pavedimui tinkamai vykdyti. Pagal minėtą normą įgaliotojas privalo atlyginti tik tas įgaliotinio išlaidas, kurias jis patyrė, vykdydamas įgaliotojo pavedimą ir tiesiogiai susijusias su pavedimo vykdymu. Kitokių įgaliotinio išlaidų įgaliotojas neprivalo atlyginti. Įvertinęs byloje esančių rašytinių įrodymų visumą, byloje apklausto liudytojo parodymus, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovo darbu bei pastangomis buvo pasiekta, kad atsakovė taptų nuosavybės teisių atkūrimo pretendente, turinčia teisę atkurti nuosavybę į 8 ha žemės sklypą. Teismas nurodė, kad, įgaliotiniui tinkamai įvykdžius pavedimą bei šalims susitarus dėl pavedimo sutarties atlygintinumo, ieškovo reikalavimas priteisti paskaičiuotą 8000 Lt atlyginimą yra pagrįstas. Teisėjų kolegija, prieš detaliau pasisakydama dėl ieškovo reikalavimo atlyginti patirtus nuostolius pagrįstumo, pirmiausia iš sprendimo rezoliucinės dalies šalina teismo motyvus, jog ieškovui priteistinas 8000 Lt dydžio atlyginimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į viso teismo sprendimo motyvuojamąją bei rezoliucinę dalis, akivaizdu, kad šiuo atveju dėl rašymo apsirikimo teismas sprendimo pabaigoje nurodė priteisti ieškovui atlyginimą, o ne nuostolių [LR CPK 276 str.].

30Pagal LR CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. CPK 176 str. nuostatomis, įrodinėjimo tikslas - teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Pagal CPK 12 str. ir 178 str. šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). CPK 185 str. nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Jeigu pateiktų įrodymų nepakanka, teismas gali pasiūlyti bylos dalyviams pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas: teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę ir gali padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei, kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010; 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010; 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2009). Apeliaciniame skunde atsakovė teigė, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl jos argumentų, nevertino jos teiginių, tačiau kasacinio teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė paminėtų ir kitų civilinio proceso taisyklių, susijusių su įrodinėjimu, įrodymų vertinimu, teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, todėl, tenkindamas ieškinį dėl nuostolių atlyginimo, priėmė teisingą sprendimą. Nors šiuo atveju byloje nėra pateikta visų rašytinių įrodymų, patvirtinančių ieškovo nurodytų išlaidų 8000 Lt sumai, tačiau teisėjų kolegijos įsitikinimu, atsižvelgiant į tai, kad pavedimo sutartis galiojo penkerius metus, bylos duomenys patvirtina, kad per pavedimo sutarties galiojimo laikotarpį ieškovas rūpinosi atsakovės nuosavybės teisių atkūrimo reikalais bei ėmėsi aktyvių veiksmų [rinko dokumentus, teikė paklausimus atitinkamoms institucijoms, inicijavo teisminius procesus, pasirūpino atsakovės atstovavimu teisme ir kt.], tikslu atstatyti atsakovės nuosavybes teises į žemę, todėl, vadovaujantis teisingumo bei protingumo principais [LR CK 1.5 str. 4 p.], pagrįsta manyti, kad ieškovo išlaidas, vykdant pavedimo sutartį, sudarė ne mažesnė kaip 8000 Lt suma. Pažymėtina, kad byloje esantys kasos pajamų orderiai patvirtina, jog dalis mokėjimų Lietuvos centriniam valstybės archyvui už archyvinius dokumentus buvo mokami paties įgaliotinio. Byloje apklaustas liudytojas [advokatas] R. R. parodė, kad nuo 2005 m. jis buvo samdomas ieškovo, o už suteiktas paslaugas atsakovės nuosavybės teisių atkūrimo procese sumokėjo ieškovas apie 2000 – 2500 Lt sumą. Apeliantės nesutikimas su priimtu procesiniu sprendimu ginčijamas argumentais, jog ieškovas neatliko pavedimo sutarties 1 p. numatytų veiksmų, nes iki pavedimo sutarties galiojimo pabaigos atsakovei žemė grąžinta nebuvo. Teisėjų kolegija nesutinka su motyvais, jog ieškovas nevykdė pavedimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, nes tai prieštarauja byloje esantiems įrodymais. Be to, pastarosios aplinkybės gali būti reikšmingos, sprendžiant įgaliotiniui mokėtino atlyginimo klausimą, tačiau šiuo atveju tokio reikalavimo ieškovas nepareiškė. Apeliaciniame skunde atsakovė įsakmiai tvirtino, kad ieškovas netinkamai vykdė pavedimo sutartį, dėl ko ji buvo priversta pati savo lėšomis ir jėgomis imtis atitinkamų veiksmų. Nurodė ir tai, kad dėl ieškovo netinkamai atliekamų veiksmų, pasinaudodama CK numatyta teise, panaikino įgaliojimą ir tiems patiems veiksmams atlikti sudarė kitą 2008 m. liepos 16 d. pavedimo sutartį su M. U., jam pavesdama tvarkyti žemės sklypo nuosavybės dokumentus. Teisėjų kolegija nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų bei įrodymų apie kitą atsakovės sudarytą pavedimo sutartį su M. U. Pastebėtina ir tai, kad atsakovės pozicija dėl su ieškovu sudarytos pavedimo sutarties galiojimo apeliaciniame skunde nebuvo vieninga, t.y. pradžioje buvo teigiama, kad pavedimo sutartis galiojo tik penkerius metus, t.y. iki 2010 m. liepos 21 d., toliau buvo tvirtinama, kad ji panaikino įgaliojimą ieškovui, o galiausiai, kad ji pavedimo sutartį nutraukė, nes ieškovas netinkamai ją vykdė. Vienok byloje nėra rašytinių įrodymų, jog ginčo šalių sudaryta pavedimo sutartis buvo nutraukta ar, kaip nurodo atsakovė, įgaliojimas buvo panaikintas, todėl pripažintina, kad pavedimo sutartis galiojo iki 2010 m. liepos 21 d., t.y. penkerius metus nuo sutarties pasirašymo momento [pavedimo sutarties 10 p.]. Aplinkybes, kad pati atsakovė dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese, vienareikšmiškai patvirtina byloje esantys duomenys, tačiau pavedimo sutarties 6.1 p. buvo numatyta atsakovės pareiga bendradarbiauti su įgaliotiniu, kai šis vykdo pavedimą. Apeliantės teiginius, kad ieškovas netinkamai vykdė pavedimo sutartį, teisėjų kolegija vertina kritiškai, nes nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra ilgai trunkantis procesas, kuris tam tikra dalimi priklauso ir nuo trečiųjų asmenų veiksmų, t.y. atitinkamų institucijų veikimo. Tai, jog Vilniaus rajono apylinkės teismas 2007 m. vasario 7 d. sprendimu atmetė atsakovės pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo, nesudaro pagrindo pripažinti ieškovą netinkamai vykdžius pavedimo sutartį, tuo labiau, kad nurodytoje byloje atsakovę atstovavo dar tuo metu advokato padėjėju dirbęs R. R. Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, šio ieškinio reikalavimo dalykas - ieškovo prašomi priteisti nuostoliai, kuriuos sudarė jo turėtos išlaidos, vykdant ginčo šalių pasirašytą pavedimo sutartį. Apeliantė nepaneigė, kad ieškovo patirtos išlaidos, vykdant pavedimo sutartį, buvo nebūtinos ar nebuvo tiesiogiai susijusios su pavedimo vykdymu. Teisėjų kolegijos nuomone, bylos duomenys, įskaitant prie nagrinėjamos bylos prijungtą bylą Nr.2-253-647/2007, leidžia konstatuoti, kad ieškovas, vykdydamas pavedimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, patyrė išlaidų. Ieškovo prašomi priteisti 8000 Lt dydžio nuostoliai, atsižvelgiant į pavedimo sutarties laikotarpį [5 metus], ieškovo atliktų veiksmų pobūdį bei mastą, vadovaujantis teisingumo bei protingumo principais [LR CK 1.5 str. 4 d.], laikytini pagrįstais, todėl atsakovė juos privalo atlyginti.

31Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundų argumentų, kurie neturi įtakos priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

32Vadovaujantis išdėstytu, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti apeliacine tvarka nėra teisinio pagrindo (LR CPK 263 str. 1 d.).

33Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme nėra atlyginamos [LR CPK 93 str. 1 d.]. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas nepareiškė prašymo dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, teismui taip pat nebuvo pateikti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys rašytiniai įrodymai, todėl ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas.

34Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

35Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Ieškovas A. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš... 6. Atsakovė G. R. atsiliepime į ieškinį su ieškovo reikalavimu iš dalies... 7. II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė... 8. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. spalio 31 d. sprendimu ieškovo A.... 9. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 10. Apeliaciniu skundu atsakovė G. R. prašo apeliacinės instancijos teismo... 11. 1. Teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, padarė... 12. 2. Teismas grubiai pažeidė koncentracijos ir ekonomiškumo principą (CPK 7... 13. 3. Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė ir aiškino materialines... 14. 4. Ieškovas teismui nepateikė jokių įrodymų apie savo turėtas išlaidas... 15. 5. Teismas sprendime nepasisakė dėl atsakovės atsiliepime nurodytų... 16. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas A. B. prašė apeliacinį skundą... 17. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 18. Apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m.... 19. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos... 20. Dėl procesinių teisės normų pažeidimo... 21. Apeliaciniame skunde atsakovė G. R. nurodė, kad skundžiamas teismo... 22. LR CPK 17 str. įtvirtinta, kad šalių procesinės teisės yra lygios.... 23. Apeliaciniame skunde kategoriškai tvirtinama apie grubų proceso... 24. Dėl apeliantės argumento, jog pirmosios instancijos teismas, 2011 m.... 25. Nors pasirengti bylos nagrinėjimui pirmiausia yra šalių pareiga, tačiau... 26. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog... 27. Dėl įrodymų vertinimo... 28. Bylos duomenys patvirtina, kad tarp ginčo šalių susiklostė pavedimo... 29. Nagrinėjamu atveju ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 8000 Lt sumą,... 30. Pagal LR CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei... 31. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundų argumentų, kurie... 32. Vadovaujantis išdėstytu, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas... 33. Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos... 34. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 35. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimą palikti...