Byla e2-3185-235/2017
Dėl obligacijų 2011-10-19 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. FO20111019S990008 pripažinimo negaliojančia, tam kad ją panaikinus, investuotos piniginės lėšos įgytų įstatyme numatytą apsaugą ir teisės aktų nustatytose ribose būtų kompensuotos

1Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Alfonsas Guobys,

2sekretoriaujant teismo posėdžio sekretorei Rasai Medveckajai,

3dalyvaujant ieškovui V. Š. ir

4atsakovo valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimai“ atstovei E. P.

5žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. Š. ieškinį atsakovams BAB bankui „SNORAS“, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl obligacijų 2011-10-19 pirkimo-pardavimo sutarties Nr. FO20111019S990008 pripažinimo negaliojančia, tam kad ją panaikinus, investuotos piniginės lėšos įgytų įstatyme numatytą apsaugą ir teisės aktų nustatytose ribose būtų kompensuotos.

6Teismas

Nustatė

7Ieškovas pateikdamas ieškinį, prašė pripažinti obligacijų 2011-10-19 pirkimo-pardavimo sutartį Nr.FO20111019S990008 negaliojančia ir gauti indėlio draudimo išmoką 1483,80 Eur ieškovo V. Š. naudai, už pinigus, kurie buvo sumokėti perkant banko obligacijas. Ieškinyje nurodė, kad sudarė obligacijų pirkimo-pardavimo sutartį Nr.F020111019S990008. Pagal šią sutartį, nurodė, kad įsipareigojo sumokėti sutartyje nurodytą pinigų sumą už įsigyjamas obligacijas, o atsakovas pagal šią sutartį įsipareigojo sumokėti ieškovui palūkanas už turimas obligacijas ir obligacijas išpirkti iš ieškovo sutartyje numatytomis sąlygomis ir terminais. Paaiškino, kad sudarydamas sutartį su atsakovu, banko skyriuje Šiauliuose, taupomojo skyriaus vadybininkės, buvo patikintas, jog obligacijų sutartis yra tas pats, kaip ir banko indėlis, tai yra indėlio analogas. Atsižvelgiant į amžių (72 m.) ir į tai, jog neturi jokios patirties ir žinių apie vertybinius popierius, įvairius investavimo instrumentus į finansines priemones ir pan., teigė, jog suklydo arba buvau apgautas, nes nesupratau sudaromo sandorio esmės ir rizikingumo. Paaiškino, kad visą savo gyvenimą naudojosi tik banko terminuotų indėlių paslauga, todėl iš banko darbuotojos paaiškinimo apie obligacijų sutartį, laikiau ją indėlio sutartimi. Teigė, kad bankas „Snoras“ neįvykdė pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priede esanti nuostata, jog banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nėra pakankamai tiksli ir aiški, todėl aš buvo suklaidintas ir nebuvo tinkamai informuotas apie finansiniam produktui taikytiną draudimo apsaugą ar jos netaikymą.

8Atsiliepime atsakovas nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad prie ieškinio nėra pridėta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovas draudžiamojo įvykio dieną, t. y. 2011-11-24, laikė ieškinyje nurodomą pinigų sumą Banke pagal banko indėlio ir (ar) banko sąskaitos sutartį. Byloje esanti obligacijų pasirašymo sutartis (toliau - Sutartis) patvirtina tik tai, jog ieškovas buvo įsigiję banko obligacijų. Draudžiamojo įvykio dieną - 2011-11-24 (Lietuvos banko nutarimas dėl licencijos Bankui panaikinimo dėl Banko nemokumo) ieškovas jau buvo savo valia perdavęs bankui pinigus, skirtus apmokėti už įgyjamas obligacijas, t. y. nebeturėjo reikalavimo teisių į šią (Bankui Sutarties pagrindu perduotas) pinigines lėšas. Pažymėjo, kad obligacijų atžvilgiu negali būti taikomas ne tik indėlių draudimas, bet ir įsipareigojimų investuotojams draudimas, nes šio draudimo taikymui nėra sąlygų. Pagal 1997- 03-03 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (toliau - Investuotojų direktyva) 2 str. 2 d. kompensacija investuotojams mokama tik pagal tuos reikalavimus, kurie kilo dėl investicinės įmonės nepajėgumo grąžinti pinigus, priklausančius investuotojams ir laikomus jų vardu ryšium su investicine veikla, arba grąžinti investuotojams jiems priklausančias finansines priemones, kurios laikomos, tvarkomos ar valdomos investuotojų vardu ryšium su investicine veikla. Šiuo konkrečiu atveju ieškovas, įgydamas obligacijų, savo valia ir noru perdavė Banko nuosavybėn jam (Ieškovui) priklausiusias pinigines lėšas mainais už įgyjamas Banko obligacijas. Taigi, atsakovas nurodė, kad Bankas šiuo atveju yra jam perduotų piniginių lėšų savininkas, o ne jų saugotojas, todėl ši situacija nepatenka į Investuotojų direktyvos 2 str. 2 d. Bankas nėra atsakingas už obligacijų negrąžinimą Ieškovui, nes investicinė įmonė (Bankas) to negali padaryti dėl obligacijų emitento (Banko) bankroto. Todėl tokia situacija, kai investicinė įmonė negali grąžinti klientui priklausančių vertybinių popierių išskirtinai dėl emitento nemokumo (bankroto), nepatenka į Investuotojų direktyvos reguliavimo sferą (direktyvos 2 str. 2 d.) ir šios direktyvos apsauga tokiu atveju negali būti taikoma. Tai, kad ginčo Sutartimi įsigyjamos finansinės priemonės nėra draudžiamos indėlių draudimu, numatyta įstatyme, todėl ieškovas, atsakovo manymu, negali teigti buvęs suklaidintas. Tai, kad obligacijos nėra draudimo objektas, yra expressis verbis įtvirtinta teisės akte - IĮIDĮ, kurio nežinojimas negali būti suprantamas kaip pateisinama priežastis konstatuoti Ieškovo valios trūkumą sudarant ginčo Sutartį (CK 1.6 str.). Ginčo sutartyje nėra nurodyta, kad obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu. Banko platintos obligacijos yra skolos vertybiniai popieriai. CK 1.103 str. įtvirtintas obligacijos apibrėžimas patvirtina, kad tai yra skolos vertybinis popierius. Kadangi ieškovo ginčo Sutartimi įgyti vertybiniai popieriai nėra draudžiami indėlių draudimu pagal IĮIDĮ (tai yra tiesiogiai numatyta teisės aktuose). Atsakovas nurodė, kad ieškovas nepateikė nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad iki ginčo Sutarties sudarymo teiravosi ar derėjosi su Banko darbuotoju tik dėl išimtinai indėlių draudimu apdraustų Banko produktų. Atsakovo teigimu, įstatymo nežinojimas negali būti prilyginamas esminiam suklydimui ir pakankama priežastimi Sutarties pripažinimui negaliojančia. CK 1.6 str. nuostata atspindi dar romėnų teisėje suformuotą ne tik baudžiamosios teisės, bet ir sutarčių teisės principą „Ignorantia facti excusat, ignorantia Juris non excusat‘ {lot. faktų nežinojimas atleidžia nuo atsakomybės, įstatymo nežinojimas - ne), kurio esmė ta, kad visi asmenys laikomi žinančiais įstatymus, kadangi asmenis vertinant kaip nežinančius įstatymo būtų sudaromos neribotos prielaidos teisintis įstatymo nežinojimu. Šis fundamentalus civilinės teisės principas yra esminis sprendžiant dėl asmens, teigiančio, kad buvo suklaidintas dėl įstatyme numatytos ar nenumatytos jo teisės egzistavimo.

9Atsakovas paaiškino kad ieškovui sudarant Sutartį, neabejotinai turėjo kilti klausimas, kodėl už šią Sutartį mokamos ženkliai didesnės palūkanos, nei sudarant banko indėlio sutartį. Jeigu obligacijų pasirašymo sutartis nuo indėlio sutarties skirtųsi vien tik palūkanų dydžiu, t. y. už obligacijas būtų mokamos didesnės palūkanos, tai neabejotinai visi asmenys, kurie savo santaupas banke laikė pagal banko indėlio sutartį, sudarytų su banku obligacijų pasirašymo sutartis ir būtent tokia forma laikytų savo pinigus banke, gaudami už tai kur kas didesnę finansinę naudą. Tačiau taip nėra. Tai, kad ieškovas suprato sudarantis ne įprastą terminuoto indėlio sutartį, o vertybinių popierių įgijimo sutartį, patvirtina faktas, jog, sudarydamas ginčo Sutartį,- tuo pačiu metu jis sudarė ir Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, kuri nebūna sudaroma, pasirašant terminuoto indėlio sutartį. Pažymėjo, kad ieškovo niekas nevertė skubėti pasirašyti Sutarties, jis turėjo neribotą galimybę susipažinti su Sutarties sąlygomis iki jų pasirašymo bei (esant abejonių dėl Sutarties sąlygų) turėjo neribotą galimybę išsiaiškinti obligacijų esmę ir tai, kad Sutartimi dėl šių Banko produktų įgijimo netaikomas analogiškas indėlių draudimui draudimas pagal IĮIDĮ; taip pat turėjo galimybę kreiptis į teisminiais ir/ar Banko darbuotojos papildomos konsultacijos. Taigi, šiuo atveju, atsakovo manymu, jeigu ieškovas ir nepasidomėjo dėl sudaromos Sutarties pobūdžio ir skirtumų nuo terminuoto indėlio sutarties, tai tik Ieškovas ir turi prisiimti dėl tokio savo nerūpestingo ir neapdairaus elgesio kilusias neigiamas pasekmes. Nurodė, kad bet kuris protingas ir atidus asmuo, priimantis sprendimą dėl investavimo, negali teisintis nesupratęs ir negalėjęs suprasti jam pasiūlytų sutarties sąlygų. Pažymėjo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad jis nedelsiant po Sutarties sudarymo iki draudiminio įvykio dienos kreipėsi į BAB banką Snoras dėl obligacijų bei su šiuo Banko produktu susijusių rizikų ar/ir dėl suklydimo, sudarant ginčo Sutartį. Teigė, kad ieškovas sudarė tokią sutartį, kokią norėjo sudaryti, todėl jokių pretenzijų Bankui po Sutarčių sudarymo nereiškė. Nurodė, kad jeigu ieškovas iš tikrųjų būtų galvojęs, kad suklydo dėl esminių Sutarties sąlygų, jis iš karto po Sutarties sudarymo būtų kreipęsis į Banką dėl savo investicijų susigrąžinimo, o ne dėl savo investicijų susigrąžinimo kreiptųsi į teismą praėjus daugiau kaip 5 m. nuo Sutarties sudarymo. Atsižvelgiant į tai, kad Ieškovas suprato suklydęs tik po Banko pripažinimo nemokiu.

10Atsakovas nurodė, kad ginčijamose obligacijų pasirašymo sutartyje nėra nurodyta, kad obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 2 p. Ieškovas patvirtino, kad gavo eilę dokumentų, inter alio, finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą bei veiksmų, kurių Bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientų priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką. IID žiniomis, finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašyme yra nurodyta, kad obligacijos turi jas išleidusio emitento nemokumo ar bankroto riziką, dėl ko obligacijos gali būti neišperkamos. Atsakovas teigė, kad ieškovas pasirašytinai patvirtino, kad visos sutarčių sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartis, patvirtino, kad sutinka su sutarčių sąlygomis ir jos išreiškia ieškovo valią. Šios nuostatos nurodo prezumpcijas, kurias turi paneigti ne Bankas ar/ ir IID, bet ieškovas, jog jie nebuvo informuoti apie visas rizikas (CPK 12 str., 178 str., 182 str. 4 p., CK 6.189 str. 1 d.). Sutarties sąlygos nėra deklaratyvios, o bet koks asmuo, pasirašytinai išreiškiantis patvirtinimą, kad yra susipažinęs su sandorio sąlygomis ir visa susijusia informacija, negali teisintis nesupratęs tokios sutarties nuostatos esmės. Visi be išimties sutartyse nurodomi dokumentai buvo patalpinti ir viešai prieinami Banko interneto tinklapyje. Tai, kad ieškovo patvirtinimai (apie susipažinimą su dokumentais) sutartyse yra standartinės sąlygos, atsakovo vertinimu nereiškia, kad jos negalioja ar kad yra nesąžiningos.

11Dublike ieškovas nurodė, kad yra paprastas banko paslaugų vartotojas, bendravimo su komerciniais bankais patirtis apsiriboja tuo, jog turi einamąją sąskaitą banke bei epizodiškai pasinaudoju piniginio indėlio banko paslauga/produktu. Jokiais kitais banko produktais ar paslaugomis niekada nesinaudojo ir nesidomėjo jais plačiau. Iš savo ilgametės bendravimo su komerciniais bankais patirties buvo susidaręs nuomonę, kad tai yra patikima institucija ir niekada nebuvo prielaidų suabejoti šiuo teiginiu, todėl patikintas banko vadybininkės, kad obligacijų pirkimo sutartis yra banko indėlio analogas, pasirašė obligacijų pirkimo sutartį. Sutinka, kad pasirašydamas sutartį turėjo ją išsiaiškinti ir suprasti, bet sutarties terminologija, daugybė punktų jo amžiaus žmogui yra sudėtinga, todėl vadovavosi banko vadybininkės patarimais. Nebuvo jokių derybų ar diskusijų minėtu klausimu. Patarus banko vadybininkei, buvo įsitikinęs, kad pasirašoma sutartis yra indėlio sutarties analogas. Sutarties pasirašymas užtruko keliolika minučių. Tai buvo daugiau techninis dalykas pasirašant iš anksto paruoštą standartinį banko dokumentą, o ne kažkokios individualios sutarties pasirašymas su individualių sąlygų aptarimu ir svarstymu. Taip pat sutarties pasirašymo metu banko patalpose laukė nemažai atėjusių banko klientų, todėl banko vadybininkė buvo priversta skubėti. Pasiūlymą dėl obligacijų sutarties gavo iš banko vadybininkės. Tai buvo jos iniciatyva pateiktas pasiūlymas, o ne mano pirminis domėjimasis šiuo produktu. Dėl palūkanų ir finansinės naudos, teiravosi. Atsižvelgiant į pasirašytos obligacijų sutarties sumą (1476,98 Eur), ieškovas nurodė, kad negalėtų teigti, jog numatytos gauti palūkanos yra ta finansinė nauda ir vienintelė priežastis dėl kurios buvo pasirašyta ši sutartis. Pirmiausia pasirašydamas šią sutartį galvojo, kad tai yra patikimas ir valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ apdraustas banko produktas. Nurodė, kad tai nėra investicijos objektas iš kurio aš siekiu gauti didelę finansinę naudą ar greitai pasipelnyti, tai yra jo santaupos, kurios yra labai reikšmingos ir reikalingos. Kitų pajamų, kaip gaunama senatvės pensija neturi, todėl santaupas laikė banke (einamoji banko sąskaita, banko indėlis) manydamas, jog tai saugiausia vieta. Šios lėšos man yra labai svarbios ir dar dėl vienos priežasties, t.y. dėl to, kad slaugo senatvine demensija sergančią (neįgalią) žmoną A. Š.. Dėl banko vadybininkės veiksmų negalėčiau tvirtinti ar tai buvo sąmoningas banko produktų pardavimo plano vykdymas, ar laiko stoka, ar kitos aplinkybės, bet iš jos aš negavau jokios užuominos, kad pasirašoma obligacijų sutartis turi visai kitą rizikingumo laipsnį, bei jai netaikomas indėlių draudimas.

12Triplike atsakovas nurodė, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad Bankas suteikė ieškovui informaciją ir tinkamai vykdė savo pareigas. Pažymėjo tai, kad vertinant minėtų sutarčių turinį, darytina išvada, jog ieškovas buvo informuotas, kad visą informaciją apie banko teikiamas investicines paslaugas ir produktus bei jų riziką, nurodytą finansinių priemonių rizikos aprašyme, gali gauti bet kuriame Banko klientų aptarnavimo skyriuje ir Banko interneto puslapyje (Aptarnavimo sutarties bendrosios dalies 7.7 punktas), tačiau ieškovas pats nesidomėjo obligacijų galimomis rizikomis, tai yra buvo neapdairus ir nerūpestingas. Ieškovas, tiek prieš minėtų sutarčių pasirašymą, tiek ir pasirašius jas, turėjo visas galimybes įvertinti obligacijų, kaip vertybinių popierių, ir terminuotų indėlių skirtumą, rizikas, tačiau jam buvo aktuali tik didesnė piniginė grąža (palūkanos) (šią aplinkybę ir pats Ieškovas patvirtina dublike), o ne obligacijų draudžiamumas. CK 6.217 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad bet kokia sutartis gali būti nutraukta teismo tvarka pagal suinteresuotos šalies ieškinį. Atsižvelgiant į tai atsakovas nurodė, kad ieškovas turėjo teisinę galimybę, įvertinęs sudarytos minėtos sutarties turinį, nutraukti ją su Baniai dar iki Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 03-186 priimto sprendimo iki 2012 m. sausio 16 d. paskelbti Atsakovo veiklos apribojimą, tačiau ieškovas šia teise nepasinaudojo, o į teismą kreipėsi dėl Ginčo sutarties praėjus beveik penkiems metams nuo jos sudarymo, po Banko veiklos apribojimo. Pažymėjo tai, kad ieškovas su Banku buvo sudaręs ne vieną Terminuoto indėlio sutartį. Terminuotų indėlių draudimo sutartyje informacija apie indėlių draudimą yra pateikiama aiškiai ir nedviprasmiškai, o Obligacijų pasirašymo sutartyje nėra nurodyta, kad obligacijos draudžiamos indėlių draudimu. Ši aplinkybė patvirtina, kad Ieškovas turėjo žinių, gyvenimiškos patirties, todėl galėjo suprasti obligacijų ir terminuotų indėlių sutarčių skirtumus. Ginčo sutartyje, Ieškovo sudarytoje su Banku, nėra nurodyta, kad obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu. Tuo atveju, jeigu ieškovas netinkamai suvokė minimo įstatymo nuostatas, jis turėjo visas galimybes susilaikyti nuo sandorio sudarymo, kreiptis į Banko darbuotojus ar į teisininkus dėl papildomos konsultacijos gavimo. Ginčo sutartis savo turiniu ir forma yra visiškai skirtinga nuo indėlių sutarčių. Obligacijų pasirašymo sutartyje, kuri telpa į vieną lapą, yra 17 kartų didžiosiomis raidėmis parašytas žodis INVESTUOTOJAS (taip įvardijama Ieškovė). Obligacijų pasirašymo sutartyje nėra nurodyta, kad obligacijos yra draudžiamos pagal IĮIDĮ. Tokioje situacijoje kiekvienas vidutiniškai apdairus ir rūpestingas asmuo turėjo suprasti, kad sudaro ne indėlio, o savo pobūdžiu visiškai kitokią sutartį. Ieškovo teiginiai tiek ieškinyje, tiek dublike, kad Banko darbuotoja tvirtino, jog obligacijos yra draudžiamos kaip indėliai, prieštarauja byloje pateiktiems rašytiniams įrodymams. Pažymėjo tai, kad ieškovas su Banku buvo sudaręs tiek Obligacijų pasirašymo sutartį, tiek Terminuoto indėlio sutartį/banko sąskaitos sutartį. IID yra Ieškovui išmokėjęs pagal Terminuoto indėlio sutartį/banko sąskaitos sutartį 8 207,10 Eur. draudimo išmoką (pažyma pridedama prie šio tripliko). Ši aplinkybė patvirtina, kad Ieškovas buvo paskirstęs galimas rizikas, pakankamai gerai turėjo žinojo obligacijų ir terminuotų indėlių skirtumus.

13Teismo posėdžio metu ieškovas paaiškino, kad sudarydamas sutartį jos neskaitė, pasitikėjo banko darbuotoja ir pasirašė. Nurodė, kad indėlį atgavo. Sudarydamas sutartį suprato, kad bankui palieka santaupas saugojimui, pasitikėjo banko darbuotojais ir tikėjosi, kad visus pinigus atgaus.

14Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją.

15Ieškinys atmestinas.

16Ieškovas ir BAB bankas Snoras 2011 m. spalio 19 d. sudarė obligacijų 2011-10-19 pirkimo-pardavimo sutartį Nr.FO20111019S990008, pagal kurią ieškovas įsipareigojo sumokėti sutartyje nurodytą pinigų sumą už įsigyjamas obligacijas, o atsakovas pagal šią sutartį įsipareigojo sumokėti ieškovui palūkanas už turimas obligacijas ir obligacijas išpirkti iš ieškovo sutartyje numatytomis sąlygomis ir terminais. Banko veikla apribota Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu, o nemokiu jis pripažintas Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsakovui (bankui) iškelta bankroto byla (įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 20 d.).

17Kasacinis teismas yra nurodęs, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas, klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi jį sudariusios šalies valios trūkumų, nes ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis, tai yra konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2014). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, tai yra šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Kiekvieno sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, todėl kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014). Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (Civilinio kodekso 1.90 straipsnio 5 dalis).

18Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad sprendžiant, ar investuotojas buvo suklaidintas, svarbu, be kita ko, įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalusis investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013). Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą nagrinėjamuose santykiuose, pirmiausia būtina įvertinti finansų tarpininko elgesį, t. y. nustatyti, kokias informacines pareigas jis turėjo ir kaip jas vykdė, taip pat įvertinti, ar investuotojas, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2014). Vertinant, ar finansines paslaugas gaunančiam asmeniui buvo suteikta visapusiška informacija apie sudaromą sandorį, turi būti nustatyta, ar asmeniui buvo jam priimtina ir suprantama forma paaiškintas įsigyjamas finansinis produktas, jo rizikingumas ir kitos aplinkybės, padedančios asmeniui priimti sprendimą dėl sandorio sudarymo. Faktas, jog šaliai buvo suteikta galimybė susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis, gali būti pripažįstamas tik tada, jeigu jos visos yra įtrauktos į rašytinės sutarties tekstą arba pateiktos kaip sutarties priedas atskirame dokumente, atsiųstos kitai šaliai iki sutarties pasirašymo arba pateiktos susipažinti sutarties pasirašymo metu. Šias aplinkybes privalo įrodyti standartines sąlygas parengusi šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-381/2013).

19Civilinio kodekso 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais. Pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokio jis iš tikrųjų siekė, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-609/2008).

20Analizuojamu atveju byloje surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad ieškovui esminė informacija apie įsigyjamą finansinę priemonę buvo suteikta (ginčijamoje sutartyje ir jos prieduose), tačiau šiuose dokumentuose buvo atskleidžiamos tik įgyjamos finansinės priemonės ypatybės, bet nebuvo išryškintos jos (finansinės priemonės) draudimo apimtis ir taikymo sąlygos. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad draudžiamumo aspektas ieškovui atskleistas nepakankamai aiškiai, tačiau pagal kasacinio teismo formuojamas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016). Šiuo atveju svarbu įvertinti, kokią ieškovo apsisprendimui įtaką turėjo informacija apie obligacijų įsigijimo sutartims taikomą draudiminę apsaugą, t. y. ar draudiminės apsaugos aspektas buvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovo apsisprendimą sudaryti sandorį ar jo nesudaryti.

21Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovui obligacijų draudžiamumo aspektas nebuvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovo apsisprendimą sudaryti ginčijamą sandorį ar jo nesudaryti, nes, kaip paaiškino ieškovas, jis ne tik nepasiteiravo banko darbuotojų ar pinigai bus apdrausti, bet ir šios aplinkybės nepasitikrino, dokumentų neskaitė ir pasitikėjo banko darbuotojais. Dėl to nėra pagrindo teigti, jog šių sąlygų-aplinkybių detaliai neaptarus, ieškovas buvo suklaidintas dėl esminių sutarties sąlygų ar apgautas. Obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovui, kaip vidutiniam vartotojui, turėjo būti suprantama, kad obligacija, kaip finansinė priemonė, nėra tapati indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015).

22Nurodytą teismo išvadą, kad obligacijų draudžiamumo aspektas nebuvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovo apsisprendimą sudaryti ginčijamą sutartį ar jos nesudaryti, patvirtina keletas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių: ieškovas neperskaitė pasirašomos sutarties (nei banke, nei vėliu namuose); ieškovas buvo pastovus atsakovo (banko) klientas, ieškovo amžius, sveikatos būklė, išsilavinimas, veiklos pobūdis neleidžia vienareikšmiškai teigti, kad taikant vidutinio vartotojo suvokimo standartą, jis galėjo suklysti dėl obligacijų draudžiamumo aspekto, o jeigu tai ir įvyko, tą lėmė ne atsakovo (banko) neteisėti veiksmai (apgaulė) ar ieškovo esminis suklydimas, bet pačio ieškovo nepakankamas atidumas ir rūpestingumas.

23Įvertinęs rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, teismas sprendžia, kad ieškovas neįrodė konkrečių faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog atsakovas (bankas) tyčia atliko veiksmus, nukreiptus į sąmoningą ieškovo apgaulę, t. y. sąmoningai suklaidino arba sąmoningai nutylėjo aplinkybę, jog ginčo obligacijoms netaikoma indėlio draudiminė apsauga (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis. Remiantis nurodytų motyvų visuma, ieškovo reikalavimai dėl ginčijamos sutarties pripažinimo negaliojančia dėl suklydimo ir (ar) suklaidinimo atmestini kaip nepagrįsti-neįrodyti.

24Ginčijama obligacijų pasirašymo sutartimi ieškovas įsipareigojo nupirkti 51 vnt. obligacijų už bendrą 5099,71 Lt sumą; pagal ginčijamą sutartį ieškovas įsipareigojo apmokėti obligacijų kainą 2011 m. spalio 19 d. (sutarties 1,8 punktas). Sutartyje nustatyta, kad obligacijų įsigaliojimo data – 2011 m. spalio 31 d. (sutarties 1.10 punktas). Atsižvelgiant į nurodytas faktines aplinkybes ir nenustačius pagrindo pripažinti ginčijamą sutartį negaliojančia, ieškovo argumentai dėl obligacijų neįsigijimo ir (ar) jų neišpirkimo atmestini kaip nepagrįsti.

25Kasacinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, įvertinęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2015 m. birželio 25 d. prejudiciniame sprendime byloje Nr. C-671/13 nurodytas aplinkybes, Indėlių ir Investuotojų direktyvų bei jas įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų (IĮIDĮ) nuostatas, konstatavo, kad banko išleistos obligacijos neatitinka indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina. Obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau vertinamu atveju (bankrutavus vertybinių popierių emitentui) nėra nustatytos jos taikymo sąlygos, t. y. neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad Investuotojų direktyva apsaugo investuotojus nuo vagystės, grobstymo ir kitokio neteisėto pasisavinimo rizikos, taip pat gali apsaugoti nuo atvejų, kai investuotojo turtas (tiek lėšos, tiek finansinės priemonės) prarandamos dėl netyčinių klaidų, nerūpestingumo ar investicinės įmonės kontrolės sistemos klaidų. Aplinkybė, kad bankrutuoja vertybinių popierių emitentas, neduoda pagrindo teigti, kad savo įsipareigojimų (grąžinti vertybinius popierius) negali vykdyti investicinė įmonė. Tai, kad nagrinėjamoje byloje vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (AB bankas Snoras) sutapo, nėra teisiškai reikšminga ir nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų apsaugos direktyvos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Ieškovas šiuo atveju nuostolių patyrė ne dėl to, kad jo įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, bet nuostoliai atsirado dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo, t. y. dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Indėlininkų direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėliais nelaikomos obligacijos, atitinkančios 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvos 85/611/EBB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo, 22 straipsnio 4 dalies sąlygas. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad banko išleistos obligacijos neatitiko indėlio apibrėžties, todėl ieškovas, įgydama obligaciją, prisiėmė obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Atsižvelgiant į Investuotojų direktyvos tikslus ir taikymo sąlygas, kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema, todėl direktyvoje nurodyta draudimo išmoka (kompensacija) nemokėtina, o ieškovas reikalavimas dėl teisės į indėlio draudimą pripažinimo atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

26Pagal Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Nagrinėjamoje byloje šalys nepateikė dokumentų pagrindžiančių bylinėjimosi išlaidas ir jų priteisimo neprašė.

27Valstybė patyrė 0,58 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Civilinio proceso kodekso 88 str. 1 d. 3 p.). Civilinio proceso kodekso 96 str. 6 d. numatyta, kad jeigu iš šalies į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakyme Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“ nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Atsižvelgiant į šią aplinkybę, išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu nepriteistinos valstybei iš atsakovo.

Nutarė

28Ieškinį atmesti.

29Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Alfonsas Guobys,... 2. sekretoriaujant teismo posėdžio sekretorei Rasai Medveckajai,... 3. dalyvaujant ieškovui V. Š. ir... 4. atsakovo valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimai“ atstovei... 5. žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą... 6. Teismas... 7. Ieškovas pateikdamas ieškinį, prašė pripažinti obligacijų 2011-10-19... 8. Atsiliepime atsakovas nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašė jį... 9. Atsakovas paaiškino kad ieškovui sudarant Sutartį, neabejotinai turėjo... 10. Atsakovas nurodė, kad ginčijamose obligacijų pasirašymo sutartyje nėra... 11. Dublike ieškovas nurodė, kad yra paprastas banko paslaugų vartotojas,... 12. Triplike atsakovas nurodė, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad... 13. Teismo posėdžio metu ieškovas paaiškino, kad sudarydamas sutartį jos... 14. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė palaikė procesiniuose dokumentuose... 15. Ieškinys atmestinas.... 16. Ieškovas ir BAB bankas Snoras 2011 m. spalio 19 d. sudarė obligacijų... 17. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad suklydimas – tai neteisingas sudaromo... 18. Kasacinis teismas taip pat nurodė, kad sprendžiant, ar investuotojas buvo... 19. Civilinio kodekso 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių... 20. Analizuojamu atveju byloje surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad... 21. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovui obligacijų draudžiamumo... 22. Nurodytą teismo išvadą, kad obligacijų draudžiamumo aspektas nebuvo... 23. Įvertinęs rašytinius įrodymus ir šalių paaiškinimus, teismas sprendžia,... 24. Ginčijama obligacijų pasirašymo sutartimi ieškovas įsipareigojo nupirkti... 25. Kasacinis teismas 2015 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje... 26. Pagal Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai... 27. Valstybė patyrė 0,58 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų... 28. Ieškinį atmesti.... 29. Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti...