Byla 2-1031/2014
Dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Auto grup“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras Driukas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Auto grup“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 27 d. nutarties, kuria atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Auto grup“ iškelta bankroto byla, civilinėje byloje Nr. B2-1237-619/2014 pagal ieškovės A. K. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Auto grup“.

2Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje sprendžiamas ginčas dėl bankroto bylos iškėlimo.

5Atskiruoju skundu keliamas teismo nutarties, kuria atsakovui UAB „Auto grup“ iškelta bankroto byla, teisėtumo klausimas.

6Ieškovė A. K. (toliau - ieškovė) kreipėsi į teismą, prašydama atsakovui UAB „Auto grup“ (toliau – atsakovas) iškelti bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskirti G. M.. Nurodė, kad yra visos sąlygos bankroto bylai iškelti. Teigė, kad ieškovė 2012 m. balandžio 2 d. su atsakovu sudarė darbo sutartį ir dirbo atsakovo įmonės buhaltere. Nuo 2012 m. balandžio 21 d. iki 2012 m. rugsėjo 21 d. atsakovas nemokėjo ieškovei darbo užmokesčio, todėl ieškovė 2012 m. rugsėjo 21 d. nutraukė darbo sutartį, o atsakovas likos skolingas 7640,55 Lt. Ieškovė dėl neišmokėto darbo užmokesčio kreipėsi į darbo ginčų komisiją, kuri 2013 m. vasario 14 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino. Vėliau ieškovė kreipėsi į teisinių paslaugų įmonę ,,Kvorumas“ dėl skolos iš atsakovo išieškojimo, tačiau skolos išieškoti nepavyko. Mano, kad atsakovas yra nemokus.

7Atsakovas atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

8II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

9Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 27 d. nutartimi iškėlė atsakovui UAB „Auto grup“ bankroto bylą.

10Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal ĮBĮ 9 str. 7 d. reikalavimus bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas arba įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Atsakovas nepateikė teismui ĮBĮ 9 str. 1 d. nurodytų dokumentų, todėl teismas, spręsdamas bankroto bylos iškėlimo atsakovui klausimą, vadovavosi ieškovės nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis apie atsakovo finansinę padėtį bei duomenimis iš viešai prieinamų registrų. Teismas nustatė, kad vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, atsakovas neturi jokio nekilnojamojo turto, tačiau atsakovo vardu yra registruotos 3 transporto priemonės. Pažymėjo, kad atsakovas nevykdo Akcinių bendrovių įstatymo 58 str. 3 d. įtvirtintos pareigos per 30 dienų nuo eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo pateikti juridinių asmenų registro tvarkytojui bendrovės metinių finansinių ataskaitų rinkinį kartu su bendrovės metiniu pranešimu ir auditoriaus išvada. Dokumentai, siųsti registruotu įmonės buveinės adresu, grįžo neįteikti, todėl tikėtina, jog šiuo metu įmonė nevykdo jokios ūkinės-komercinės veiklos (CPK 178 str.). Nors teismas neturi galimybės formaliai patikrinti atsakovo mokumą ĮBĮ 2 str. 8 p. prasme, nes nėra realių duomenų apie šiai dienai atsakovo turimą turtą, jo mastą ir vertę, taip pat nėra žinomi visi įmonės pradelsti įsiskolinimai kreditoriams, tačiau, atsižvelgiant į aukščiau nustatytų aplinkybių visumą, yra pagrindas spręsti, kad atsakovas yra nemokus. Nėra pagrindo tikėtis, kad atsakovas bus pajėgus kokiu tai būdu atstatyti savo mokumą ir atsiskaityti su įmonės kreditoriais, nes byloje nėra jokių duomenų, kad įmonė užsiima ūkine-komercine veikla.

11III. Atskirojo skundo argumentai

12Atskiruoju skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

13Atsiliepimu į atsakovo atskirąjį skundą ieškovė prašo atsakovo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Atsakovas klaidina teismą, melagingai teigdamas, kad vyksta derybos su ieškove dėl skolos išdėstymo. Tai vertintina, kaip mėginimas vilkinti bankroto procesus. Geranoriškam skolos sumokėjimui buvo duota pakankamai laiko, t.y. nuo 2012-09-21, kuomet buvo nutraukta ieškovės darbo sutartis. Atsakovas per tą laiką galėjo įvykdyti savo įsipareigojimus ir padaryti bent pradinius skolos mokėjimus.
  2. Atsakovas buvo tinkamai informuotas apie ieškovės ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, t.y. vadovaujantis ĮBĮ normomis.

14IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

16Atskirasis skundas tenkintinas.

17Byloje sprendžiamas klausimas, ar Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartis, kuria atsakovui iškelta bankroto byla, yra pagrįsta ir teisėta.

18Bankroto teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo bei Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nuostatos (CPK 1 str. 1 d., ĮBĮ 1 str. 1 d.). Sisteminė šiuose įstatymuose įtvirtintų normų analizė leidžia spręsti, kad įmonės nemokumo procese siekiama dviejų priešingų tikslų – ne tik ginti kreditorių teises, kuo greičiau patenkinant jų pagrįstus reikalavimus bankroto byloje (nemokaus skolininko likvidavimo tikslas), bet ir atkurti finansinių sunkumų turinčios įmonės mokumą, išlaisvinti ją nuo skolų ir suteikti galimybę vykdyti verslą toliau arba iš naujo (atkuriamasis arba reabilitacinis tikslas). Greitas verslo subjekto pašalinimas iš rinkos neužtikrina teisinio stabilumo kitiems rinkos dalyviams, savaime nepagerina jų finansinės padėties. Tad bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik toms įmonėms, kurios akivaizdžiai negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 18 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-1031/2008; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-2103/2013).

19Bankroto byla įmonei iškeliama, jei yra bent viena iš ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje numatytų sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojui darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas, 2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų.

20Nagrinėjamu atveju į teismą kreipėsi atsakovo buvusi darbuotoja, nurodydama, kad atsakovas iki šiol nėra atsiskatęs su ieškove, nesumokėjęs darbo užmokesčio bei su darbo santykiais susijusių išmokų. ĮBĮ 4 straipsnio 1 punkte ir 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintų normų, suteikiančių teisę kreditoriui (kreditoriams) inicijuoti bankroto bylos iškėlimą įmonei tuo atveju, kai įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų, tikslas – apsaugoti darbuotoją, kaip silpnesniąją darbo sutarties šalį, sustiprinti įmonėse finansinę drausmę, užkirsti kelią piktybiškam pajamas gaunančių įmonių vengimui laiku išmokėti darbuotojams darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas bei sumažinti pavėluotų bankroto bylų iškėlimo atvejų skaičių, kai įmonėms neinicijuojamas bankroto bylų iškėlimas, nors realiai jos yra nemokios. Minėtose ĮBĮ normose įtvirtintas savarankiškas darbuotojo pažeistos teisės į darbo užmokestį gynybos būdas, kadangi tol, kol darbdavys neturi bankrutuojančios įmonės statuso, t. y. jam neiškelta bankroto byla, tol darbuotojas neturi galimybių pasinaudoti Garantinio fondo lėšomis, gaudamas įstatyme nustatyto dydžio išmokas, skirtas bankrutuojančios įmonės įsiskolinimams, susijusiems su darbo santykiais, padengti. Be to, ši bankroto bylos iškėlimo sąlyga apima ne tik tuos atvejus, kai įmonė vėluoja išmokėti darbo užmokestį įmonėje dirbantiems darbuotojams, bet ir tuos atvejus, kai įmonė neatsiskaito su buvusiais darbuotojais, su kuriais darbo sutartys yra pasibaigusios, kadangi sutampa šių kreditorių reikalavimų atsiradimo teisinis pagrindas (reikalavimai, susiję su darbo santykiais) ir jų tenkinimo eilė bankroto proceso metu (ĮBĮ 35 straipsnio 1 dalis). Tačiau Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog vien tik formalus vėlavimo išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą konstatavimas negali būti pakankamas bankroto bylos iškėlimo pagrindas. Nesant objektyvaus pagrindo konstatuoti įmonės nemokumą, teismas, spręsdamas dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vėlavimą išmokėti darbuotojams atlyginimą kaip savarankišką bankroto bylos iškėlimo pagrindą vertina ne formaliai, bet atsižvelgdamas į visas su tuo susijusias bylos aplinkybes: įmonės mokumo būklę, įmonės vėlavimo atsiskaityti su darbuotoju (darbuotojais) priežastis ir terminą, įmonės skolos darbuotojui (darbuotojams) dydį, įmonės tolimesnės finansinės būklės kitimo perspektyvą ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 29 d. nutartis byloje Nr. 2-1173; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis byloje Nr. 2-2520/2013).

21ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje yra įtvirtinta, jog įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi, įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte bei įmonės ūkinės – komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyviu rinkos dalyviu. Pažymėtina, kad svarstant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, svarbu nuodugniai ištirti, ar įmonė yra nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti ją išsaugant rinkos dalyviu. Tik išanalizavus įmonės ūkinės finansinės veiklos rezultatus, atspindėtus finansinės atskaitomybės bei kituose dokumentuose, galima daryti išvadas apie įmonės mokumą ar nemokumą.

22Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas iškėlė bankroto bylą UAB „Auto grup“ konstatavęs, kad nors teismas neturi galimybės formaliai patikrinti atsakovo mokumą ĮBĮ 2 str. 8 p. prasme, nes nėra realių duomenų apie šiai dienai atsakovo turimą turtą, jo mastą ir vertę, taip pat nėra žinomi visi įmonės pradelsti įsiskolinimai kreditoriams, tačiau vadovaujantis ieškovės nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis apie atsakovo finansinę padėtį bei duomenimis iš viešai prieinamų registrų, yra pagrindas spręsti, kad atsakovas yra nemokus. Be to pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, kad dokumentai, siųsti registruotu įmonės buveinės adresu, grįžo neįteikti, todėl tikėtina, jog šiuo metu įmonė nevykdo jokios ūkinės-komercinės veiklos. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nurodyti argumentai yra nepagrįsti. Teismas išvadas dėl pagrindo iškelti atsakovui bankroto bylą grindė įmonės nemokumu. Tačiau teismo išvados neatitinka materialiosios teisės reikalavimų dėl nemokumo sampratos bei padarytos neišsiaiškinus visų šiam klausimui spręsti reikšmingų aplinkybių ir pagrįstos tik prielaidomis. Teismas visiškai netyrė kito bankroto bylos iškėlimo pagrindo – dėl nemokėjimo darbo užmokesčio darbuotojui, atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką.

23Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apelianto (ne)mokumo klausimą, nenustatinėjo jo pradelstų įsipareigojimų ir turimo turto vertės santykio, nors juridinio asmens nemokumas gali būti nustatytas tik išanalizavus jo ūkinės finansinės veiklos rezultatus, atspindėtus finansinės atskaitomybės ir kituose dokumentuose, turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės finansinę būklę (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Spręsdamas klausimą apie įmonės pradelstų įsipareigojimų ir jos balansinio turto vertės santykį, teismas vadovaujasi tiek prie pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pridėtais dokumentais, tiek ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka gautais įmonės finansiniais dokumentais ir turto vertinimo duomenimis. Tuo atveju, jei ištyrus pateiktus ir teismo išreikalautus įmonės finansinės atskaitomybės dokumentus paaiškėja, jog įmonė turi pakankamai turto finansiniams įsipareigojimams įvykdyti ir nėra sąlygų įmonės nemokumui konstatuoti, teismas privalo atsisakyti skolininkui iškelti bankroto bylą. Kaip matyti iš pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo, ieškovė nepateikė jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie apelianto nemokumą, nors šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus (CPK 12 str., 178 str.), o apeliantas nepateikė atsiliepimo dėl pareikšto ieškinio. Tačiau ir teismas bankroto bylose turi būti aktyvus, nes to reikalauja viešasis interesas. Teismas, rengdamasis nagrinėti klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, turi išsiaiškinti visas svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą išvadai dėl įmonės (ne)mokumo ar kito pagrindo bankroto bylai iškelti egzistavimo. Spręsdamas klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, teismas vadovaujasi tiek prie pareiškimo pridėtais dokumentais, tiek ir ĮBĮ 9 straipsnio 2 d. numatyta tvarka teismo iniciatyva gautais duomenimis (pvz. teismas gali įpareigoti įmonės vardu turėjusius ir turinčius teisę veikti asmenis, savininką (savininkus), vyriausiąjį buhalterį (buhalterį), įmonės apskaitos struktūrinio padalinio vadovą pateikti teismui bankroto bylai nagrinėti reikalingus dokumentus ir teisės aktų nustatyta tvarka įvertinti įmonės turtą; kviesti į teismą įmonės kreditorius; reikalauti iš įmonės vadovo arba savininko (savininkų) pateikti teismui įmonės ūkinės ir finansinės būklės duomenis ir pan.). Taigi, teismas gali įpareigoti proceso šalis pateikti konkrečius įrodymus, gali ex proprio motu (savo iniciatyva) rinkti įrodymus tam, kad tinkamai atskleistų įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį, iš kurio būtų galima spręsti apie įmonės (ne)mokumą, tam, kad būtų išsiaiškinta, ar yra pagrindas ieškinį tenkinti (atmesti) (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1002/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugpjūčio 26 d. nutartis, priimta byloje Nr. 2-1247, kt. ). Be to, ĮBĮ 9 str. 1 d. numatyta, kad, jeigu įmonės vadovas be pateisinamos priežasties per nurodytą terminą nepateikia teismui nurodytų dokumentų, teismas arba teisėjas gali skirti įmonės vadovui iki 10 tūkstančių litų baudą. Pirmosios instancijos teismas šių veiksmų neatliko, esminių bylos aplinkybių nesiaiškino, reikiamų duomenų, įrodymų nesurinko ir remdamasis vien prielaidomis iškėlė atsakovui bankroto bylą. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

24Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors atsakovas ir nepateikė atsiliepimo dėl pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo (atsakovui siųsti registruotu įmonės buveinės adresu pranešimai grįžo neįteikti), tačiau 2014-03-28 gavęs atsakovo prašymą dėl termino atskirajam skundui paduoti atnaujinimo jį tenkino ir atskirąjį skundą priėmė. Atkreiptinas dėmesys, kad teismo procesinis sprendimas iškelti įmonei bankroto bylą arba bylos nekelti įforminamas teismo nutartimi. Tokia nutartis gali būti skundžiama atskiruoju skundu (ĮBĮ 10 str. 8 d.). Pagal CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punktą pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su atskiruoju skundu, jeigu jis paduotas ne dėl nutarčių nutraukti bylą, rašytinio proceso tvarka pats panaikina skundžiamą nutartį. Nei ĮBĮ, nei CPK neįtvirtina draudimo pirmosios instancijos teismui, gavusiam atskirąjį skundą, pasinaikinti savo nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo (neiškėlimo). Tokia teismo galimybė neabejotinai atitinka proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principą (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1345/2012), tačiau pirmosios instancijos teismas tokia galimybe nepasinaudojo.

25Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apskritai bankroto procedūros turėtų būti pradedamos tik įmonėms, kurios negali vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, o ne formaliai taikant ĮBĮ įtvirtintus nemokumo nustatymo kriterijus, o juo labiau – šių kriterijų net elementariai nesiaiškinant. Taigi, pirmosios instancijos teismas, iškėlęs apeliantui bankroto bylą, nesivadovavo ĮBĮ nuostatomis, aktualiomis sprendžiant klausimą dėl pagrindo iškelti bankroto bylą vėluojant mokėti su darbo santykiais susijusias išmokas, taip pat dėl bendrovės nemokumo (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas formaliai išnagrinėjo klausimą, net nenustatinėjęs realios apelianto turtinės padėties: pradelstų įmonės įsipareigojimų (skolų), jos turimo turto vertės bei santykio tarp įsipareigojimų ir balanse nurodyto turto vertės, kas galėjo lemti nepagrįstas teismo išvadas. Nutartis iškelti bankroto bylą faktiškai priimta ne nustačius įrodymais ĮBĮ numatytus bankroto iškėlimo pagrindus, o remiantis nesumokėtos skolos faktu. Todėl skundžiama nutartis naikintina ir ieškinys atsakovui dėl bankroto bylos iškėlimo perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 337 str. 1 d., 3 p., 338 str.).

26Nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teismas turi imtis ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalyje nurodytų priemonių, kad atsakovas pateiktų visus įrodymus, kurių reikalauja ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis, o prireikus - ir kitų priemonių, numatytų ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir atitinkamai vertinti realaus turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų santykį bei kitas reikšmingas bankroto bylos (ne)kėlimui aplinkybes.

27Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 – 338 straipsniai,

Nutarė

28Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį panaikinti ir bankroto bylos iškėlimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Auto grup“ klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Artūras... 2. Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje sprendžiamas ginčas dėl bankroto bylos iškėlimo.... 5. Atskiruoju skundu keliamas teismo nutarties, kuria atsakovui UAB „Auto... 6. Ieškovė A. K. (toliau - ieškovė) kreipėsi į teismą, prašydama atsakovui... 7. Atsakovas atsiliepimo į ieškinį nepateikė.... 8. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 9. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. vasario 27 d. nutartimi iškėlė atsakovui... 10. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pagal ĮBĮ 9 str. 7 d. reikalavimus... 11. III. Atskirojo skundo argumentai... 12. Atskiruoju skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m.... 13. Atsiliepimu į atsakovo atskirąjį skundą ieškovė prašo atsakovo... 14. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 15. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 16. Atskirasis skundas tenkintinas.... 17. Byloje sprendžiamas klausimas, ar Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 27... 18. Bankroto teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įmonių... 19. Bankroto byla įmonei iškeliama, jei yra bent viena iš ĮBĮ 9 straipsnio 7... 20. Nagrinėjamu atveju į teismą kreipėsi atsakovo buvusi darbuotoja,... 21. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje yra įtvirtinta, jog įmonės nemokumas – tai... 22. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas iškėlė bankroto bylą... 23. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apelianto (ne)mokumo klausimą,... 24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors atsakovas ir nepateikė... 25. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apskritai bankroto procedūros... 26. Nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teismas turi imtis ĮBĮ 9... 27. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos... 28. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį panaikinti ir bankroto...