Byla 2A-86-186/2009

1Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Egidijaus Žirono, kolegijos teisėjų Dalios Višinskienės ir Danutės Kutrienės, sekretoriaujant Jonei Markovičiūtei dalyvaujant ieškovo atstovei prokurorei Jūratei Jankauskaitei atsakovui A. G. atsakovo atstovui advokatui Micailui Sadovničiui trečiajam asmeniui S. V. trečiojo asmens atstovui advokatui Raimondiu Pakšiui

2teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2008 m. spalio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros ieškinį atsakovams A. G. ir Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos įsakymo ir pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančiais bei restitucijos taikymo, tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų S. V. , ir pagal atsakovo A. G. priešieškinį dėl pažeistų teisių gynimo atsakovams S. V. ir VĮ Registrų centrui, tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų Vilniaus apskrities viršininko administracija.

3Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4ieškovas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra pareiškė ieškinį viešajam interesui apginti. Prašo pripažinti negaliojančiomis Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. birželio 22 d. įsakymo Nr. 1967-01 1 p. ir 2 p. nuostatas dalyje dėl 301 kv.m. ploto valstybinės žemės; pripažinti negaliojančia Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2001 m. birželio 28 d. sudarytą sutartį Nr. P01/2001 - 24643, kuria A. G. iš LR valstybės įsigijo 0,1301 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dalyje dėl parduotos 301 kv.m. valstybinės žemės sklypo dalies; taikyti restituciją - priteisti iš A. G. natūra 301 kv.m. valstybinės žemės Vilniaus apskrities viršininko administracijai, ir atitinkamai paskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad atsakovas A. G. su R. G. 1992 m. balandžio 10 d. pirkimo - pardavimo sutartimi Nr. 319 nusipirko (privatizavo) gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), Vilniaus raj. (dabar (duomenys neskelbtini), Vilnius). 1992 m. gegužės 29 d. A. G. Vilniaus rajono Trakų Vokės apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą dėl 0,15 ha žemės sklypo, kurį užima jam priklausanti privati namų valda, pardavimo ir pridėjo 1992 m. rugpjūčio 6 d. sudarytą 1301 kv.m. ploto sklypo planą, kurio ribos nebuvo suderintos su Vilniaus raj. žemėtvarkos valdyba, Trakų Vokės agrarine tarnyba, kaimyninio sklypo valdytoja O. N. . Nurodė, kad 1994 m. rugsėjo 7 d. A. G. kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą, prašydamas pripažinti jo teisę į 1300,78 kv. m. žemes sklypą (toliau – ginčo sklypas) ir įpareigoti Trakų Vokės apylinkės tarybą sudaryti su juo šio žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį, tačiau teismas 1995 m. kovo 17 d. sprendimu ieškinį atmetė, motyvuodamas tuo, kad A. G. namų valdą sudaro 10 arų. Tačiau A. G. , nepaisydamas galiojančio teismo sprendimo, 2001 m. birželio 28 d. sutartimi Nr. P01/2001-24643 iš LR valstybės įsigijo ginčo sklypą. Ieškovo teigimu ši sutartis buvo sudaryta pažeidžiant CPK 233 str. 2 d., LR Žemės reformos įstatymo 8 str. 2 d., 9 str. 2 d. bei LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos tvarkos dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) (toliau – Tvarka) nuostatas, nes ant parduoto ginčo sklypo stovėjo ne A. G. , o kitam asmeniui - S. V. nuosavybės teise priklausantis statinys. Nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. birželio 22 d. įsakymas Nr. 1967-01, kuriuo buvo nustatytos ginčo sklypo ribos taip pat yra neteisėtas, nes pagal minėtos Tvarkos 15-17 p., sklypų ribas gali nustatyti tik miesto meras.

5Atsakovas A. G. su ieškiniu nesutiko ir patikslintu priešieškiniu prašė apginti jo pažeistas teises - įpareigoti S. V. nugriauti savavališkai pastatytą mūrinį vieno aukšto pastatą, esantį ginčo sklype, panaikinti Nekilnojamojo turto registre S. V. daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovas nurodė, kad jam nuosavybės teise priklausančiame ginčo sklype stovi savavališkai S. V. pastatytas mūrinis pastatas, kuris Nekilnojamojo turto registre nurodytas kaip pagalbinis ūkio pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau pagal VĮ Registrų centro duomenų banko išrašą nurodyti pastatai yra nugriauti. Nurodė, kad 0,15 ha ploto žemės sklypas prie nuosavybės teise priklausančios namų valdos jam buvo suteiktas vadovaujantis LR Vyriausybės Įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. rugsėjo 15 d. potvarkio Nr. 1280p, kuris yra galiojantis, 21 punktu. Teigė, kad įsigijęs nuosavybėn ginčo sklypą pagal 2001 m. birželio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. Nr.P01/2001-24643, įstatymų nustatyta tvarka įregistravo VĮ Registrų centre teises į jį. Pažymėjo, kad S. V. statybos darbų teisėtumą įrodinėja Trakų Vokės viršaičio 1993 m. vasario 1 d. potvarkiu, kuriuo V. K. buvo leista atlikti ūkinio pastato kapitalinį remontą, tačiau S. V. nuslėpė, kad 1994 m. liepos 28 d. Vilniaus raj. Trakų Vokės potvarkiu apylinkės taryba I šaukimo 23 sesijos sprendimu Nr. 77 sustabdė pastarojo ūkinio pastato rekonstrukcijos darbus, iki bus galutinai išaiškintos A. G. namų valdos žemės sklypo ribos, o 1994 m. rugpjūčio 24 d. Vilniaus rajono valdybos sprendimu Nr. 2/740-1 V. K. išduotas statybos darbų leidimas buvo panaikintas, kas įrodo, kad S. V. pastatas A. G. priklausančiame ginčo sklype yra pastatytas neteisėtai.

6Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija ieškinio reikalavimus prašė spręsti teismo nuožiūra, o priešieškinį atmesti.

7Tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, S. V. ieškinį palaikė, priešieškinį prašė atmesti.

8Atsakovas pagal priešieškinį VĮ Registrų centras nurodė, kad pagal Nekilnojamo turto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadastro ir registro duomenų bylos Nr.13/23161 duomenis pagalbinio ūkio pastatai yra nugriauti, tačiau minėti pastatai bei teisės į juos nėra išregistruoti Nekilnojamojo turto registre, nes Registrų centrui nebuvo pateikti atitinkami dokumentai.

9Vilniaus miesto antras apylinkės teismas 2008 m. spalio 13 d. sprendimu ieškinį patenkino, o priešieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad priešieškiniu prašomas išregistruoti pastatas ir daiktinės teisės į jį nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, todėl ir priešieškinio reikalavimas pastarąjį pastatą išregistruoti negali būti tenkinamas. Teismas tai pat konstatavo, kad A. G. neįrodė, jog S. V. pastatą ginčo sklype pastatė savavališkai, todėl priešieškinio reikalavimo dėl pastarojo pastato nugriovimo taip pat netenkino. Dėl ieškinio teismas nurodė, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 1995 m. kovo 17 d. sprendime c.b. Nr. 2-175/1995 buvo konstatuota, jog A. G. namų valda sudaro 10 arų, jo reikalavimas dėl įpareigojimo sudaryti su juo 1300,78 kv.m. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį buvo atmestas, tačiau A. G. nepaisydamas galiojančio teismo sprendimo bei jį nuslėpdamas nuo Vilniaus apskrities viršininko, pagal pirkimo-pardavimo sutartį įsigijo ginčo sklypą, ant kurio stovi S. V. nuosavybės teise priklausantis statinys. Todėl teismas nusprendė, kad pastaroji sutartis dalyje, kur A. G. buvo parduota 301 kv.m. dydžio žemės sklypo dalis, kuria jis nesinaudojo ir ant kurio buvo pastatyti S. V. nuosavybės teise priklausantys pastatai, prieštarauja LR Žemės reformos įstatymo 8 str. 2 d., 9 str. 2 d. bei LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Tvarkos reikalavimams. Teismas taip pat nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. birželio 22 d. įsakymas Nr. 1967-01, dalyje, kuria buvo nustatytos namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini) ribos, yra neteisėtas, nes prieštarauja minėtos Tvarkos 15-17 p., kuriuose įtvirtinta, kad sklypo ribų nustatymo kompetencija suteikta tik miesto merui.

10Atsakovas A. G. padavė apeliacinį skundą. Prašo Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2008 m. spalio 13 d. sprendimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškinį atmesti, o priešieškinį tenkinti. Nurodo, kad pirkimo-pardavimo sutarties dėl ginčo sklypo sudarymo metu galiojusioje LR Žemės įstatymo redakcijos 2 str. 1 d. 7 p. buvo nustatyta, kad žemės naudotojas yra neišnuomotos privačios žemės savininkas arba fizinis ar juridinis asmuo, kuriam nustatyta tvarka išnuomota ar suteikta naudotis valstybinė žemė ar privati žemė. Teigia, kad jis realiai naudojosi 0,15 ha ploto žemės sklypu, suteiktu pagal LR Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. rugsėjo 15 d. potvarkio Nr. 1280p 21 p., kuris nenuginčytas ir yra galiojantis. Nurodo, kad Nekilnojamojo turto registre A. G. priklausančiame ginčo sklype nėra įregistruotų jokių tretiesiems asmenims priklausančių pastatų, tačiau realiai jo sklype yra S. V. vieno aukšto mūrinis pastatas, kuris pastatytas savavališkai, nes Trakų Vokės viršaičio 1993 m. vasario 1 d. potvarkiu Nr. 6 p. V. K. buvo leista atlikti medinio ūkinio pastato kapitalinį remontą, o 1994 m. rugpjūčio 24 d. Vilniaus rajono valdybos sprendimu Nr. 2/740-1 V. K. statybos leidimas buvo panaikintas. Apelianto nuomone, teismas kritiškai įvertinęs pastaruosius įrodymus, galimai pasisakė dėl neįtraukto į bylą asmens - Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, teisių ir pareigų. Teigia, kad pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis visi statiniai ginčo sklype, kuriuos S. V. pagal 1995 m. gruodžio 28 d. pirkimo-pardavimo sutartį įsigijo iš O. N. , yra nugriauti, S. V. nuosavybės teisės į juos pasibaigė, todėl ieškovas 301 kv.m. ginčijamą plotą nustatė nugriautam pastatui eksploatuoti. Teigia, kad tuo atveju, jei būtų pritaikyta restitucija ir ginčo sklypas grąžintas valstybei, S. V. negalėtų jo įsigyti, nes ji nėra V. K. teisių perėmėja. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidžia teisinio saugumo principą, nes pablogina A. G. teisinę padėtį, o S. V. sukuria galimybę įsigyti žemės sklypą pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas, tai yra pažeidžiant viešąjį interesą.

11Ieškovas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Teigia, kad LR Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. rugsėjo 15 d. potvarkio Nr. 1280p 21 p. nurodytas 0,15 ha žemės sklypas Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. 1967-01 buvo patikslintas, nustatant, kad po geodezinių matavimų, sklypo plotas yra 1301 kv.m., todėl pastarasis įsakymas dalyje dėl 301 kv.m. ir yra ginčijamas. Teigė, kad S. V. ant nugriautų pastatų pamatų vieną statinį pastatė turėdama tam leidimą, todėl nuosavybės teisė į pastatą neišnyko. Nurodo, kad įsiteisėjusiu 1995 m. kovo 17 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo sprendimu A. G. buvo leista parduoti tik 0,10 ha ploto sklypą. Teigia, kad A. G. teisėti lūkesčiai nebuvo pažeisti, nes jis pats, nuslėpdamas nuo valstybinės institucijos galiojantį teismo sprendimą, elgėsi nesąžiningai.

12Tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, S. V. pateikė atsiliepimą. Prašo apeliacinį skundą atmesti. Teigia, kad A. G. niekada nesinaudojo ginčo sklypu. Nurodo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir valstybinės priežiūros departamentas 2006 m. birželio 13 d. raštu Nr. (101)-11.56-255 patvirtino, kad S. V. ginčo sklype esančio pastato atlikta rekonstrukcija nėra savavališka. Nurodo, kad sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), teisingos ribos yra nustatytos Vilniaus miesto valdybos 2000 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr. 1050V, kurio 7 p. pažymėta, kad sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) faktiškai naudojamas plotas 2 068 kv.m..

13Atsakovas pagal priešieškinį VĮ Registrų centras atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

14Apylinkės teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

15Ieškovas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra ieškinį pareiškė viešajam interesui apginti. Ieškovas nurodė, kad dalis žemės sklypo - 3,01 aro, ant kurio stovėjo ne A. G. nuosavybės teise priklausantys statiniai, jam buvo parduota neteisėtai, pažeidžiant imperatyvias įstatymų bei juos detalizavusių poįstatyminių aktų nuostatas. Apibūdindamas viešąjį interesą ieškovas nurodė, kad į prokurorą kreipėsi S. V. , kuri 1995 m. iš O. S. nusipirko ūkinį pastatą (duomenys neskelbtini), jį rekonstravo, tačiau teisiškai įregistruoti negali, nes pastatas stovi ant A. G. priklausančios žemės. Vadinasi prokuroras viešąjį interesą įžvelgė teisių pažeidime, kuris, ieškovo nuomone, pasireiškė tuo, jog A. G. buvo parduota valstybinės žemės sklypo dalis, kurioje jau buvo ne jam nuosavybės teise priklausantys statiniai. Vienodą teismų praktiką formuoja kasacinės instancijos teismas (LR CPK 4 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. spalio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2008 ir kitose nutartyse yra išaiškinęs, kad teisinius pagrindus prokurorams reikšti ieškinius viešajam interesui ginti nustato LR ssProkuratūros įstatymas, kurio 19 str. nurodoma, kad prokurorai tokius ieškinius reiškia, kai nustato asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą. Įstatymų leidėjas viešąjį interesą supranta plačiai ir suteikia prokurorui teisę spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą ar ne, o galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis civilinę bylą, iškeltą pagal prokuroro ieškinį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas yra viešojo intereso dalis. Kiekvienas valstybės pareigūnas ir institucija privalo be jokių išlygų laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų. Jeigu valstybės institucija ar pareigūnas pažeidžia įstatymą arba kitą teisės aktą, pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, kartu pažeidžiamas ir viešasis interesas, kad valstybės institucijų veikloje būtų užtikrintas teisėtumas ir jos tarnautų žmonėms. Tokie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai leidžia daryti išvadą, kad ir esant ginčui tarp fizinių asmenų, prokuroras, nustatęs įstatymo pažeidimą, turi teisę pareikšti ieškinį LR CPK 49 str. 1 d. pagrindu. Tačiau tokiu atveju prokuroras neturi besąlygiškai užimti vienos ginčo šalies pozicijos, o privalo visapusiškai išanalizuoti konkrečią teisinę situaciją ir nustatyti visus įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimus. Kita vertus viešasis interesas nėra savitikslis, teisės pažeidimas turi būti vertinamas aplinkybių ir pažeistų interesų visumoje. Nagrinėjamu atveju ieškinys dėl viešojo intereso pareikštas atsižvelgiant į trečiojo asmens S. V. , kurios pastatas yra atsakovui parduotame žemės sklype, teises. Taigi, aplinkybė, kad atsakovui parduoto sklypo dydis yra 0,1301 ha, o ne 0,1 ha, įtakoja būtent S. V. interesą, nes pagal 1992 m., kai buvo formuojamas atsakovo žemės sklypas, ir 2001 m. sudarant ginčijamą pirkimo – pardavimo sutartį, galiojusias LR Žemės reformos įstatymo 9 str. redakcijas (1991-07-25 Nr. I-1607 ir 1997-07-02 Nr. VIII-370) atsakovas galėjo įsigyti nuosavybėn net 0,3 ha dydžio namų valdos sklypą. Kadangi atsakovui parduoto žemės sklypo dydis neviršija įstatymų leidžiamo, ieškovo nurodomi norminių aktų pažeidimai galėtų būti svarstomi formalumo požiūriu, jei dėl jų nebuvo pažeistos kitų subjektų teisės ar teisėti interesai. Todėl pareikšdamas ieškinį prokuroras, o tuo labiau teismas, nagrinėdamas bylą, turi nustatyti, ar teisėtas yra trečiojo asmens (nagrinėjamu atveju S. V. ) interesas ir kokiu mastu jis yra pažeistas. Spręsdamas dėl S. V. intereso teisėtumo teismas apsiribojo konstatavimu, kad atsakovas A. G. neįrodė jos ūkinio pastato statybos savavališkumo. Tačiau, kaip minėta, prokuroras, rengdamas ieškinį viešajam interesui ginti, ir juo labiau teismas, spręsdamas tokio pobūdžio bylą, privalo išsamiai ištirti visas aplinkybes ir galimą viešojo intereso, šiuo atveju statybos procesą reglamentuojančių norminių aktų, pažeidimą. Tretysis asmuo S. V. teigia, kad ginčo ūkinis pastatas buvo rekonstruotas teisėtai, pagal V. K. išduotą leidimą. Byloje yra Vilniaus rajono Trakų Vokės apylinkės tarybos 1994-07-28 sprendimas Nr. 77, kuriuo nuspręsta sustabdyti ūkinių pastatų, priklausančių K. V. , rekonstrukcijos darbus iki bus išaiškintos galutinai G. A. namų valdos žemės sklypo ribos. Byloje liko nenustatyta, ar buvo priimtas sprendimas leisti atnaujinti rekonstrukcijos darbus. Šiuo aspektui teismas apsiribojo konstatavimu, kad nėra žinių, ar buvo įvykdytas 2-as minimo sprendimo Nr. 77 punktas – ūkinių pastatų statybai pasiūlyti K. V. kitą vietą Trakų Vokės gyvenvietėje. Tačiau tokia išvada nereiškia leidimo atnaujinti darbus. Be to, atsakovas teigia, kad V. K. statybos darbų leidimas buvo panaikintas Vilniaus rajono valdybos 1994 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu Nr.2/740-1. Byloje liko nenustatyta, ar toks sprendimas buvo priimtas, ar atsakovas klaidina teismą, nurodydamas lydraščio datą ir numerį. Be to, teismas nepasisakė dėl atsakovo argumentų, kad statiniai, kurie buvo rekonstruoti pagal V. K. išduotą dokumentaciją ir kuriuos tretysis asmuo S. V. 1995 m. įsigijo iš O. S. , pagal registro duomenis, yra nugriauti. Tik pašalinus šiuos prieštaravimus galima konstatuoti, kad trečiojo asmens S. V. interesas yra teisėtas ir gintinas. Tačiau ir nustačius, kad S. V. statinys yra teisėtas, byloje nepakanka duomenų ieškiniui patenkinti. Kadangi prokuroro nurodomas viešojo intereso pažeidimas susijęs su konkretaus asmens teisių suvaržymu – kliūtimi S. V. įregistruoti statinį, ruošiant ieškinį buvo privalu konkretizuoti, kokia tiksliai sklypo dalis reikalinga statinio eksploatavimui ir jo įteisinimui, ar gali būti tokia dalis realiai išskirta iš šiuo metu atsakovui priklausančio žemės sklypo, ar tikslinga ginčijamą žemės pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti negaliojančią visų 301 kv.m. apimtyje, kaip valstybės institucijos panaudos jų žinion grąžintą sklypo dalį ir ar bus teisinė galimybė šį plotą perleisti trečiajam asmeniui. Tik išsprendus paminėtus klausimus galimas ieškinio visiškas ar dalinis tenkinimas. Tenkinant ieškinį neišaiškinus visų bylos aplinkybių pažeista procesinės teisės norma, reikalaujanti priimti sprendimą tik nustačius visas reikšmingas aplinkybes (LR CPK 265 str. 1 d.) ir dėl šio pažeidimo byla galėjo būti išspręsta neteisingai. Tai yra pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą (LR CPK 329 str. 1 d.). Kadangi nenustačius paminėtų aplinkybių bylos esmė neatskleista, o pagal byloje esančius įrodymus jos iš esmės išspręsti apeliacinės instancijos teisme negalima, byla perduodama apylinkės teismui nagrinėti iš naujo (LR CPK 327 str. 1 d. 2 p., 326 str. 1 d. 4 p.).

16Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 - 331 str. teismas

Nutarė

17Vilniaus miesto antro apylinkės teismo 2008 m. spalio 13 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai