Byla 3K-3-494/2008

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aloyzo Marčiulionio (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus ir Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo P. Ž. kasacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 8 d. sprendimo ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų Utenos rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, A. K., J. K. ieškinį atsakovams P. Ž., A. Ž., Z. Ž., E. B. dėl servituto nustatymo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovai prašė nustatyti kelio servitutą, suteikiantį jiems teisę eiti ir važiuoti 4 m pločio ir 0,34 ha ploto keliu per atsakovams nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą (unikalus Nr. duomenys neskelbtini, kadastrinis Nr. duomenys neskelbtini), esantį Utenos rajone, Leliūnų seniūnijos Stabulankių kaime, pagal Z. B. parengtą žemės sklypo planą. Ieškovų teigimu, per atsakovams nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą eina vienintelis kelias, vedantis į jiems priklausantį žemės sklypą.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

6Utenos rajono apylinkės teismas 2008 m. vasario 8 d. sprendimu ieškinį tenkino, nustatė kelio servitutą, suteikiantį teisę eiti ir važiuoti 4 m pločio ir 0,34 ha ploto keliu per atsakovo P. Ž. ir jo bendrasavininkių atsakovų A. Ž., E. B., Z. Ž. nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, esantį Utenos rajone, Leliūnų seniūnijos Stabulankių kaime, pagal projekto autoriaus Z. B. parengtą žemės sklypo planą su pažymėtu servitutiniu keliu.

7Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 29 d. nutartimi Utenos rajono apylinkės teismo 2008m. vasario 8 d. sprendimą paliko nepakeistą.

8Nustatyta, kad Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1992 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. 40-251-9483 O. Ž. atkurta nuosavybės teisė į 19,69 ha žemę, esančią Utenos rajone, Leliūnų seniūnijos Stabulankių kaime, grąžinant žemę natūra. Utenos rajono valdybos 1993 m. kovo 22 d. potvarkiu Nr. 319 v, remiantis preliminariu žemės reformos žemėtvarkos projektu, nustatytos grąžintos žemės naudojimo sąlygos. Viena iš jų - žemės sklype turi būti palikta teisė kitiems naudotojams pravažiuoti lauko keliu. Žemės sklypas ir jam nustatytas apribojimas – 0,34 ha ploto servitutas (tarnaujantysis daiktas) – 1993 m. kovo 22 d įregistruotas Nekilnojamojo turto duomenų registre.

91997 m. vasario 12 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. NJ-947 pagrindu ginčo žemės sklypą su nustatytomis specialiosiomis sąlygomis lygiomis dalimis paveldėjo A. Ž., E. B., P. Ž. ir Z. Ž.

10Šalių ginčą lėmė atsakovo P. Ž. veiksmai, nes jis suarė per jam su kitais bendraturčiais nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą einantį lauko kelią, vedantį į ieškovams priklausantį žemės sklypą.

11Teismas, nustatydamas servitutą, rėmėsi Leliūnų kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektu, patvirtintu 2000 m. gegužės 31 d. Utenos apskrities viršininko įsakymu Nr.10-08-80.

12Pagal bylos medžiagą, sprendžiant iškilusį ginčą dėl naudojimosi keliu, einančiu per atsakovui P. Ž. su bendraturčiais nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, Utenos apskrities viršininko administracija pavedė Leliūnų kadastrinės vietovės projekto autorių Z. B. parengti ginčo žemės sklypo planą su jame pažymėtais servitutais, įregistruotais Nekilnojamojo turto registre Utenos rajono valdybos potvarkio pagrindu. Z. B. parengė ginčo žemės sklypo planą su jame pažymėtu 0,34 ha kelio servitutu ir detaliu jo aprašymu. 2006 m. gruodžio 28 d. Utenos rajono Žemėtvarkos skyriaus susirinkime buvo derinami klausimai dėl kelio servituto nustatymo pagal parengtą planą ir nutarta iki 2007 m. sausio 10 d. laukti atsakovo P. Ž. pasiūlymo dėl kelio servituto suprojektavimo jo sklype. 2007 m. sausio 10 d. Utenos rajono žemėtvarkos skyrius gavo P. Ž. pranešimą „Dėl kelio“, kuriame išreiškiamas jo sutikimas dėl 4 m pločio kelio servituto įrengimo jam su bendrasavininkiais nuosavybės teise priklausančiame sklype. Žemėtvarkos specialistai ištyrė, kad P. Ž. siūlomas servituto variantas negali būti įgyvendintas praktiškai.

13Konstatuota, kad, šalims nesusitarus, ieškovai pasinaudojo teise kreiptis į teismą dėl kelio servituto nustatymo teismo sprendimu pagal Z. B. parengtą žemės sklypo planą (CK 4.126 straipsnis).

14III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

15Kasaciniu skundu atsakovas P. Ž. prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 8 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16Dėl CPK 49 straipsnio 1 dalies, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Teisės aktuose nenustatyta viešojo intereso sąvokos, teisė apibrėžti šią sąvoką paliekama teismams. Tokia teismo diskrecijos teisė sukuria teismo pareigą apibrėžti bei įvertinti, ar konkrečioje byloje egzistuoja viešasis interesas ir su juo susijusios teisinės pasekmės, ar jo nėra. Ginčo atveju viešojo intereso nėra, nes ieškovai servitutu siekia užtikrinti patekimą į jiems priklausantį žemės sklypą. Teismai viešojo intereso buvimo ar nebuvimo klausimo nesprendė, todėl iš esmės neįvertino, ar prokuroras yra tinkamas ieškovas šioje byloje.

17Dėl CPK 49 straipsnio 3 dalies ir 80 straipsnio pažeidimų. CPK 49 straipsnio 3 dalies turinys rodo, kad dėl atitinkamų asmenų procesinės padėties bet kuriuo atveju turi pasisakyti teismas, nepaisant to, kieno iniciatyva iškeltas asmenų procesinės padėties nustatymo klausimas. Teismai nesprendė ir nevertino, ar A. K. bei J. K. gali būti ieškovai byloje. Teismui pripažinus šiuos asmenis ieškovais, jie turėjo sumokėti žyminį mokestį (CPK 80 straipsnis).

18Dėl CK 4.111, 4.112, 4.121, 4.124-4.129 straipsnių aiškinimo ir taikymo. Teismas nustatė kelio servitutą remdamasis tuo, kad ginčo žemės sklype jau anksčiau buvo nustatytas servitutas. Teismai privalėjo atskirti egzistuojančio servituto turinio nustatymo klausimą bei naujojo servituto nustatymo klausimą, nes tik nustačius senojo servituto turinį galima spręsti apie būtinybę nustatyti naują servitutą.

19Kadangi šalys savo reikalavimus bei atsikirtimus grindė senojo servituto egzistavimo faktu, tai teismai privalėjo nustatinėti tiek šio servituto ribas, tiek tarnaujantįjį bei viešpataujantįjį daiktą. Teismai netyrė, ar ieškovų reikalaujamas nustatyti servitutas yra vienintelis kelias prie jų žemės, ar būtent toks servitutas, einantis per kasatoriaus žemės sklypo vidurį, mažiausiai pažeidžia kasatoriaus ir kitų atsakovų teises.

20Teismai privalėjo įvertinti aplinkybes, kad kasatorius ir kiti atsakovai ginčo žemės sklype vykdo žemės ūkio veiklą, taigi žemės sklypas tiesiogiai tenkina jų ekonominius ir socialinius poreikius, yra svarbus kaip vienintelis pajamų šaltinis.

21Tiek servituto turiniui, tiek ir servitutui nustatyti yra reikšmingas viešpataujančiojo daikto nustatymas. Nekilnojamojo turto registro išduotoje žemės sklypo pažymoje (b. l. 47-49) nurodyta tik servitutu suteikiama teisė, tačiau viešpataujantieji daiktai, kurių naudai suteikiamas servitutas, neapibrėžti. Kai servituto turėtojas konkrečiai neapibrėžtas, tai kiekvienas asmuo, kuris pageidauja, kad jo teisėms įgyvendinti būtų taikomas nustatytas servitutas, turi įrodyti, kad jis turi teisę į šį servitutą, taip pat nurodyti aplinkybes, dėl kurių daiktas galėtų būti laikomas viešpataujančiuoju daiktu.

22Ieškovai servituto nustatymo būtinybę grindė aplinkybe, kad ginčo kelias yra vienintelis, kuriuo galima patekti į jų žemės sklypą. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažymoje (b. l. 76-78) nurodyta, kad, 2006 m. rugpjūčio 3 d. apžiūrėjus žemės sklypą, Z. B. nurodė, kad jis parinko dvi galimas servitutinio kelio vietas. Teismai neanalizavo, nepasitelkė nepriklausomų ekspertų ir nesvarstė servituto nustatymo alternatyvių galimybių, tuo tarpu kiti bylos duomenys rodo, kad jos egzistuoja.

23Teismai nepagrįstai neišskyrė servituto nustatymo ir egzistuojančio servituto turinio apibrėžties klausimų, nepagrindė naujo servituto nustatymo būtinybės, nevertino, ar servituto nustatymas pagal Z. B. projektą proporcingai riboja kasatoriaus ir kitų atsakovų teises.

24Dėl įrodymų vertinimo. Teismų motyvas, kad Z. B. parengtas žemės sklypo projektinis planas atitinka teisės aktų reikalavimus bei atspindi realų kelių išsidėstymą, neturi jokio teisinio ir faktinio pagrindo. Byloje nepateikta įrodymų, kad rengiant planą duomenys buvo lyginami su išlikusiais žemės sklypo planais, topografinėmis nuotraukomis, nenustatyta, ar tokie dokumentai apskritai egzistuoja. Be to, Z. B. parengtame plane nenurodyta, kokį patvirtintą Leliūnų kadastrinės vietovės reformos žemėtvarkos projektą atitinka žemės sklypo ribos, taigi neaišku, ar planas buvo suderintas. Aplinkybė, kad Z. B. planas teisiškai bei faktiškai atitinka žemės sklypo būklę, remiantis CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalimis, 178 straipsnio nuostatomis, laikytina neįrodyta.

25Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Utenos apskrities viršininko administracija teigia, kad iš dalies sutinka su pateiktais argumentais, nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime tiesiogiai nenurodyta, kuriuo Leliūnų projekto autoriaus Z. B. parengtu žemės sklypo planu remiantis nustatytas kelio servitutas, todėl lieka dviprasmiška situacija, kurią proceso šalys vertina ir aiškina savaip.

26Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovai teigia, kad su kasaciniu skundu iš dalies sutinka, ir taip pat nurodo, kad byla turėtų būtina nagrinėjama iš naujo pirmosios instancijos teisme, nes teismų procesiniai sprendimai sukuria dviprasmišką situaciją, neaišku, kaip juos vykdyti.

27Teisėjų kolegija

konstatuoja:

28IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

29Dėl viešojo intereso šioje byloje ir asmenų, kurių interesais siekiama pašalinti pažeidimą, procesinės padėties

30CPK 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymų numatytais atvejais prokuroras gali pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti. Teisinius pagrindus prokurorams reikšti ieškinius viešajam interesui ginti nustato Prokuratūros įstatymas, kurio 19 straipsnyje nurodoma, kad prokurorai tokius ieškinius reiškia, kai nustato asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą. Įstatymų leidėjas nėra suformulavęs viešojo intereso teisinės sampratos, tai suponuoja, kad CPK 49 straipsnio 1 dalies sąvoka „viešasis interesas“ turi būti aiškinama atsižvelgiant į įstatymų leidėjo ketinimus ir aptariamos normos tikslus. Įstatymų leidėjas, suteikdamas teisę prokurorui inicijuoti civilines bylas, kai to reikalauja viešasis interesas, nepateikė viešojo intereso sampratos. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas viešąjį interesą supranta plačiai ir suteikia prokurorui teisę spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti civilinę bylą ar ne. Dėl to kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, gindamas viešąjį interesą, prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti. Galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis civilinę bylą, iškeltą pagal prokuroro ieškinį (CPK 49 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyrius v. V. M.; bylos Nr. 3K-3-291/2006). Tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas yra viešojo intereso dalis. Kiekvienas valstybės pareigūnas ir institucija privalo be jokių išlygų laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų. Jeigu valstybės institucija ar pareigūnas pažeidžia įstatymą arba kitą teisės aktą, pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, kartu pažeidžiamas ir viešasis interesas, kad valstybės institucijų veikloje būtų užtikrintas teisėtumas ir jos tarnautų žmonėms (Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. D. P., E. T. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-194/2006).

31Vertindamas šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes (CPK 353 straipsnio 1 dalis), kasacinis teismas prieina prie išvados, kad Utenos rajono valdybos 1993 m. kovo 22 d. potvarkiu nustatyta, jog O. Ž. grąžintame nuosavybėn žemės sklype paliekama teisė kitiems naudotojams pravažiuoti lauko keliu (tokio turinio servitutas registruotas Nekilnojamojo turto registre; T. 1, b. l. 48), tačiau įgyvendinant šį individualų teisės aktą Valstybinio žemės kadastro rodiklių grafinei išraiškai pateikti nebuvo sudaryti žemės kadastro žemėlapiai (planai), kuriuose sutartiniais ženklais būtų pažymėtas servitutinis kelias (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 30 d. nutarimu Nr. 316 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinio žemės (su nekilnojamojo turto elementais) kadastro nuostatų tvirtinimo“ patvirtintų Lietuvos Respublikos valstybinio žemės (su nekilnojamojo turto elementais) kadastro nuostatų 7, 15, 32.4 punktai), taip pat jis neatsispindi Utenos apskrities viršininko 2000 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 10-08-80 patvirtintame Aleliūnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, todėl yra pagrindas konstatuoti valstybės institucijų ir pareigūnų teisės aktuose nustatytų funkcijų vykdymo pažeidimą, tai pagal anksčiau nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės taikymo (aiškinimo) praktiką yra viešojo intereso sudėtinė dalis.

32Asmenų, kurių interesais siekiama pašalinti pažeidimą, procesinės padėties teisinis reglamentavimas apibrėžiamas CPK 49 straipsnio 3 dalyje, kurioje įtvirtinta nuostata, jeigu pareikštas ieškinys viešajam interesui apginti yra susijęs su fizinių asmenų teisėmis, šie asmenys jų pačių arba asmens, pareiškusio ieškinį šio straipsnio nustatyta tvarka, prašymu arba teismo iniciatyva įtraukiami dalyvauti procese trečiaisiais asmenimis, nepareiškusiais savarankiškų reikalavimų, arba bendraieškiais. Šioje byloje asmuo, pareiškęs ieškinį šio straipsnio nustatyta tvarka, t. y. prokuroras, A. ir J. K. ieškinyje nurodo kaip bendraieškius. Remiantis CPK 49 straipsnio 3 dalimi, tai yra vienas iš bendraieškio procesinio teisinio statuso įgijimo būdų, o tapus bendraieškiu asmens, pareiškusio ieškinį viešajam interesui ginti, iniciatyva ir K. nepasinaudojus CPK 49 straipsnio 3 dalyje suteikta teise kitaip apibrėžti savo procesinį teisinį statusą, teismas, priešingai nei teigia kasatorius, neturėjo teisinio pagrindo spręsti dėl jų procesinės padėties. Tokiems fiziniams asmenims netaikytinas ir reikalavimas mokėti žyminį mokestį.

33Dėl servituto nustatymo ir įrodymų bei įrodinėjimo dalyko

34Minėta, kad atsakant į kasatoriaus argumentus dėl prokuroro teisės reikšti ieškinį šioje byloje CPK 49 straipsnio pagrindu, Utenos rajono valdybos 1993 m. kovo 22 d. potvarkis dėl servituto nustatymo O. Ž. grąžintame nuosavybėn žemės sklype nebuvo įgyvendintas teisės aktų nustatyta tvarka, nes žemės reformos žemėtvarkos projekte ir kadastro rodiklių grafinei išraiškai pateikti sudaromuose žemės kadastro žemėlapiuose (planuose), kurie yra sudėtinė Nekilnojamojo turto registro kadastrinių duomenų dalis, nebuvo pažymėta servitutinio kelio vieta ir kryptis. Nors viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkams, remiantis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymas Nr. VIII-1864) 36 straipsniu, servitutai, kurie buvo įregistruoti iki šio CK įsigaliojimo, lieka galioti, tačiau, esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, Civilinis kodeksas taikomas ir toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus (to paties įstatymo 4 straipsnio 2 dalis), tai suponuoja, kad tais atvejais, kai kelio servitutu nebuvo nustatyta kelio vieta ir kryptis, taikytinos 2000 m. CK 4.121 straipsnio nuostatos. Šiame straipsnyje reglamentuojami keli teisės įgyvendinimo būdai, kai kelio servitutu nenustatyta kelio (tako) vieta ir kryptis. Laikoma, kad:

  1. suteikiama teisė naudotis esamu keliu (taku);
  2. jei jo nėra, - anksčiau buvusiu keliu (taku);
  3. jei jo nebuvo arba negalima nustatyti jo vietos ir krypties, kelio (tako) vietą ir kryptį turi teisę parinkti daikto (tarnaujančiojo) savininkas, esant galimybei laikydamasis nuostatos, kad parenkama vieta kiek įmanoma labiau atitiktų kelio (tako) reikalavimus.

35Faktinės aplinkybės šioje byloje rodo, kad Utenos rajono valdybos 1993 m. kovo 22 d. potvarkiu nustatyto servitutinio kelio vietos ir krypties dėl administracinių procedūrų neužbaigtumo nebuvo nustatyta, todėl tokio kelio (tako) vietą ir kryptį turi teisę parinkti tarnaujančiojo daikto savininkas remiantis CK 4.121 straipsniu. Šis teisinis reguliavimas, be to, suponuoja, kad tarnaujančiojo daikto savininkui suteikiama servitutinio kelio vietos ir krypties parinkimo laisvė tokiu mastu ir tik tiek, kiek tai atitinka labiausiai kelio reikalavimus užtikrinančios kelio vietos ir krypties principus (CK 4.121 straipsnis). Dėl to, vertindama kasatoriaus argumentus dėl CK normų, reglamentuojančių servitutų nustatytą, jų turinį bei servitutinio kelio vietos ir krypties parinkimo būdus, taikymo (aiškinimo), teisėjų kolegija daro dvi išvadas:

361) tarnaujančiojo daikto savininko siūlymai, kai kyla ginčas dėl servitutinio kelio vietos ir krypties, yra sudėtinė ir privaloma bylos nagrinėjimo dalyko dalis, tai bei ieškinio ginant viešąjį interesą pobūdis lemia teismo aktyvų vaidmenį renkant ir tiriant įrodymus - tarnaujančiojo daikto savininko siūlymus dėl servitutinio kelio vietos ir krypties, kurie būtų pagrindas vertinti, ar jie atitinka labiausiai kelio reikalavimus užtikrinančios jo vietos ir krypties principus. Šios bylos kontekste tai reikštų, kad bylos nagrinėjimo dalyko ribojimas tik Utenos apskrities viršininko administracijos iniciatyva parengto servituto nustatymo, kaip jis įvardijamas, projekto vertinimu pažeidžia CK 4.121 straipsnyje įtvirtintą tarnaujančiojo daikto savininko teisę parinkti servitutinio kelio (tako) vietą ir kryptį laikantis nuostatos, kad parenkama vieta kiek įmanoma labiau atitiktų kelio (tako) reikalavimus. Utenos apskrities viršininko administracijos iniciatyva parengtas servituto nustatymo, kaip jis įvardijamas, projektas būtų priimtinas tik tuo atveju, jeigu tarnaujančiojo daikto savininko siūlymai dėl servitutinio kelio vietos bei krypties būtų pipažinti neatitinkančiais labiausiai kelio reikalavimus užtikrinančios jo vietos ir krypties principų. Šiuo atveju tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai nesiėmė procesinių priemonių tarnaujančiojo daikto savininko siūlymų turiniui nustatyti, jų nevertino, taigi neištyrė bylai svarbių aplinkybių, turinčių reikšmės materialinės teisės normų taikymui (CPK 176, 179, 265, 320 straipsniai, CK 4.121 straipsnis), ir padarė esminį proceso teisės normų pažeidimą, todėl priėmė nepagrįstus ir neteisėtus procesinius sprendimus, kurie panaikinami, o byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo;

372) pažymėtina, kad kvalifikuodami teisinius santykius pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai be teisėto pagrindo konstatavo būtinumą nustatyti servitutą, kai tuo tarpu kelio servitutas yra nustatytas ir įregistruotas, o bendraieškių, kaip viešpataujančiojo daikto savininkų, teisės gintinos servitutinio kelio vietos bei krypties nustatymo būdu arba pagal tarnaujančiojo daikto savininko pasiūlymą, laikantis CK 4.121 straipsnio reikalavimų, arba, kai toks ar tokie pasiūlymai neatitinka labiausiai kelio reikalavimus užtikrinančių principų, pagal bendraieškių ar už įstatymų nustatyta tvarka organizuojančio žemės servitutų nustatymą ir vykdančio žemės naudojimo valstybinį reguliavimą bei žemės naudojimo valstybinę kontrolę teritorinio viešojo administravimo subjekto pasiūlymą (Apskrities valdymo įstatymo 10 straipsnis (2006 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. X-772 redakcija).

38Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 360 straipsniu, 362 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

39Utenos rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 8 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutartį panaikinti ir bylą grąžinti Utenos rajono apylinkės teismui iš naujo nagrinėti.

40Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovai prašė nustatyti kelio servitutą, suteikiantį jiems teisę eiti ir... 5. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė... 6. Utenos rajono apylinkės teismas 2008 m. vasario 8 d. sprendimu ieškinį... 7. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008... 8. Nustatyta, kad Lietuvos žemės ūkio ministerijos 1992 m. gruodžio 30 d.... 9. 1997 m. vasario 12 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. NJ-947 pagrindu ginčo... 10. Šalių ginčą lėmė atsakovo P. Ž. veiksmai, nes jis suarė per jam su... 11. Teismas, nustatydamas servitutą, rėmėsi Leliūnų kadastrinės vietovės... 12. Pagal bylos medžiagą, sprendžiant iškilusį ginčą dėl naudojimosi keliu,... 13. Konstatuota, kad, šalims nesusitarus, ieškovai pasinaudojo teise kreiptis į... 14. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 15. Kasaciniu skundu atsakovas P. Ž. prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės... 16. Dėl CPK 49 straipsnio 1 dalies, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio... 17. Dėl CPK 49 straipsnio 3 dalies ir 80 straipsnio pažeidimų. CPK 49 straipsnio... 18. Dėl CK 4.111, 4.112, 4.121, 4.124-4.129 straipsnių aiškinimo ir taikymo.... 19. Kadangi šalys savo reikalavimus bei atsikirtimus grindė senojo servituto... 20. Teismai privalėjo įvertinti aplinkybes, kad kasatorius ir kiti atsakovai... 21. Tiek servituto turiniui, tiek ir servitutui nustatyti yra reikšmingas... 22. Ieškovai servituto nustatymo būtinybę grindė aplinkybe, kad ginčo kelias... 23. Teismai nepagrįstai neišskyrė servituto nustatymo ir egzistuojančio... 24. Dėl įrodymų vertinimo. Teismų motyvas, kad Z. B. parengtas žemės sklypo... 25. Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo Utenos apskrities viršininko... 26. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovai teigia, kad su kasaciniu skundu iš... 27. Teisėjų kolegija... 28. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 29. Dėl viešojo intereso šioje byloje ir asmenų, kurių interesais siekiama... 30. CPK 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymų numatytais atvejais... 31. Vertindamas šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes (CPK 353 straipsnio 1... 32. Asmenų, kurių interesais siekiama pašalinti pažeidimą, procesinės... 33. Dėl servituto nustatymo ir įrodymų bei įrodinėjimo dalyko... 34. Minėta, kad atsakant į kasatoriaus argumentus dėl prokuroro teisės reikšti... 35. Faktinės aplinkybės šioje byloje rodo, kad Utenos rajono valdybos 1993 m.... 36. 1) tarnaujančiojo daikto savininko siūlymai, kai kyla ginčas dėl... 37. 2) pažymėtina, kad kvalifikuodami teisinius santykius pirmosios ir... 38. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 39. Utenos rajono apylinkės teismo 2008 m. vasario 8 d. sprendimą ir Panevėžio... 40. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...