Byla 2A-229/2009

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio, sekretoriaujant Vaidai Sasnauskaitei, dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Artūrui Jaskelevičiui, atsakovo atstovui advokatui Rimgaudui Černiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Varta“ ir atsakovo akcinės bendrovės DnB NORD banko apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-271-71/2008 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Varta“ ieškinį atsakovui akcinei bendrovei DnB NORD bankui dėl 191 129,83 Lt išieškojimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3Ieškovas bankrutuojanti UAB „Varta“ prašė pripažinti negaliojančiu ir niekiniu atsakovo atliktą pinigų nurašymą iš ieškovo bankrutuojančios UAB „Varta“ sąskaitos Nr. ( - ) , esančios AB DnB NORD banke, ir priteisti iš atsakovo AB DnB NORD banko 191 129,83 Lt, 5 proc. dydžio metines palūkanas už be pagrindo nurašytus pinigus nuo ieškovo sąskaitos, taip pat priteisti procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2007 m. birželio 6 d. ieškovui buvo iškelta bankroto byla. Ši teismo nutartis įsiteisėjo 2007 m. birželio 16 d. Atsakovas, pažeisdamas Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, vykdė finansines operacijas ir nurašė nuo ieškovo sąskaitos 191 129,83 Lt, todėl ieškovas prašo šią sumą kaip neteisėtai nurašytą priteisti iš atsakovo, taip pat priteisti 5 proc. metines palūkanas ir procesines palūkanas.

4Šiaulių apygardos teismas 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo AB DnB NORD banko 124 118,38 Lt kaip neteisėtai nurašytas lėšas nuo ieškovo sąskaitos, 6 procentų metines palūkanas už 124 118,38 Lt priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2008 m. sausio 31 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo, 3 000 Lt atstovavimo išlaidų ieškovui bankrutuojančiai UAB „Varta“ bei 3 483 Lt žyminio mokesčio ir 64 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Nurodė, kad Šiaulių apygardos teismo 2006 m. birželio 6 d. nutartimi UAB „Varta“ iškelta bankroto byla, 2007 m. birželio 16 d. nutartis įsiteisėjo, o 2007 m. birželio 19 d. bankroto administratorius pranešė atsakovui apie bankroto bylos iškėlimą, todėl, teismo nuomone, nuo 2007 m. birželio 20 d. atsakovas privalėjo nutraukti visus lėšų nurašymus nuo ieškovo sąskaitos. Atsakovas, nurašydamas lėšas nuo bankrutuojančios įmonės sąskaitos, gavo daugiau teisių nei kiti ieškovo kreditoriai, nes pats patenkino savo kreditoriaus reikalavimą bankroto byloje, nors tai draudžia įstatymas. Pagal Įmonių bankroto įstatymo nuostatas, įmonei iškėlus bankroto bylą, reikalavimai tenkinami pagal patvirtintą eilę ir joks kreditorius neturi teisės gauti finansinių reikalavimų patenkinimą kitokia, nei Įmonių bankroto įstatyme numatyta, reikalavimų tenkinimo tvarka. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovo nurodytas Finansinio užtikrinimo susitarimu įstatymas negali būti taikomas nagrinėjant šią bylą, nes jis nereguliuoja šio ginčo teisinių santykių, o ieškovas nėra subjektas, kuriam taikomas šis įstatymas. Atsiskaitymo baigtinumo mokėjimo, vertybinių popierių atsiskaitymo sistemose įstatymo nuostatos taikomos sistemai, kurioje dalyvauja Lietuvos bankas ir Europos centrinis bankas. Teismas ieškinį tenkino iš dalies ir ieškovui priteisė nuo 2007 m. birželio 20 d. nurašytas lėšas, tai yra 124 118,38 Lt, bei 6 proc. metines palūkanas už priteistą 124 118,38 Lt sumą nuo 2008 m. sausio 31 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Vadovaudamasis LR teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis rekomendacijomis, ieškovui priteistiną advokato atstovavimo išlaidų sumą teismas sumažino iki 3 000 Lt.

5Apeliaciniu skundu ieškovo UAB „Varta“ administratorius prašo Šiaulių apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimo dalį dėl nepriteistos 67 011,45 Lt neteisėtai nurašytos sumos, nepriteistų pagal CK 6.240 straipsnio 1 dalį palūkanų ir nevisiškai priteistų atstovavimo išlaidų panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Nurodo, kad:

61. Atsakovas lėšų nurašymą nuo ieškovo sąskaitos turėjo nutraukti ne kitą dieną po to, kai administratorius pranešė jam apie iškeltą bankroto bylą, bet nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, nes CPK 18 straipsnyje yra įtvirtinta nuostata dėl įsiteisėjusios teismo nutarties privalomumo. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, kad Įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punktas pradeda veikti nuo nutarties įsiteisėjimo dienos, todėl visi vienašaliai sandoriai, tarp jų ir lėšų nurašymas, yra niekiniai ir negalioja nuo jų sudarymo momento. Remdamasis tuo, teismas turėjo tenkinti visus ieškinio reikalavimus.

72. Ieškovo ir atsakovo santykiams teismas taip pat turėjo taikyti CK 6.240 straipsnio nuostatas, nes atsakovas, neteisėtai nurašęs lėšas nuo ieškovo sąskaitos, nepagrįstai praturtėjo gavęs pinigus pagal neteisėtą sandorį nuo pat piniginės naudos gavimo momento. Ieškovas, reikšdamas reikalavimą dėl be pagrindo įgytų lėšų priteisimo, prašė jam priteisti 5 procentų palūkanas nuo 2007 m. birželio 18 d. iki 2008 m. sausio 31 d., nes palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo tos dienos, kuomet asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą. Atsakovas 191 129,83 Lt suma nepagrįstai naudojosi 7 mėnesius ir 12 dienų, todėl iš jo turėjo būti priteista 5 893,19 Lt palūkanų už minėtą laikotarpį.

83. Teismas, spręsdamas dėl advokato atstovavimo išlaidų priteisimo, netinkamai vadovavosi Teisingumo ministro įsakymu patvirtintose rekomendacijose nustatytais kriterijais, tai yra netinkamai įvertino bylos sudėtingumą, proceso trukmę ir ginčo pobūdį.

9Apeliaciniu skundu atsakovas AB DnB NORD bankas prašo Šiaulių apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo priteista 124 118,38 Lt bei 6 proc. metinės palūkanos už priteistą 124 118,38 Lt sumą nuo 2008 m. sausio 31 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, panaikinti, priimti sprendimą ieškinį atmesti bei išspręsti bylinėjimosi išlaidų klausimą. Nurodo, kad:

101. Pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymą, pagal kurio 3 straipsnio 2 dalį tiek užstato gavėjas, tiek užstato davėjas turi būti vienas iš šioje dalyje nurodytų subjektų. Pagal minėtos dalies 3 punktą finansinio užstato susitarimo šalimi gali būti finansų įstaiga, taip pat kredito įstaiga ir finansų maklerio įmonė, o pagal 9 punktą – bet koks kitas asmuo, išskyrus fizinį asmenį, su sąlyga, kad kita šalis yra subjektas, nurodytas minėto įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose, tai yra viena susitarimo šalimi gali būti bet koks teisės subjektas, kuris nėra fizinis asmuo, su sąlyga, kad kita susitarimo šalis yra valstybės institucija ar privati institucija, kuriai taikoma atitinkama valstybinė priežiūra. Minėto įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 punkto sąlygas atitinka atsakovas, nes jis yra kredito įstaiga, kuriai taikoma Lietuvos banko vykdoma priežiūra, o kita 2007 m. balandžio 13 d. sąskaitos kreditavimo (overdrafto) sutarties, kurioje buvo įtvirtintas finansinio užtikrinimo susitarimas, šalis galėjo būti bet koks juridinis asmuo. Teismas nepagrįstai nusprendė netaikyti Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo šioje byloje, nes jo taikymas yra numatytas Europos Parlamento ir Tarybos 2002 m. birželio 6 d. direktyvoje 2002/47/EB, kuria remiantis buvo priimtas minėtas įstatymas. Direktyvos preambulės 5 punkte numatyta, kad kiekviena valstybė turi savo teisėje užtikrinti finansinio užtikrinimo susitarimų vykdymą nepriklausomai nuo nemokumą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų. Pagal minėto įstatymo 9 straipsnio 3 dalį, piniginio užstato atveju įskaitymas ar kitoks pinigų perdavimas galimas nepaisant užstato davėjo likvidavimo procedūros, kuri apima ir bankroto atvejus. Be to, ĮBĮ 1 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad, esant prieštaravimui tarp šio ir Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo, taikomos Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo nuostatos. Tarp ieškovo ir atsakovo buvo galiojantis finansinio užtikrinimo susitarimas, jis galėjo ir turėjo būti vykdomas, nepaisant ieškovo pradėtos bankroto procedūros, todėl, atsakovo nuomone, sprendimo dalis, kuria ieškinio reikalavimai patenkinti, yra nepagrįsta. 2007 m. balandžio 13 d. sąskaitos kreditavimo (overdrafto) sutarties 27 punkte numatytas finansinio užtikrinimo susitarimas nėra nuginčytas, todėl jis galioja.

112. Pagal Įmonių bankroto įstatomo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą bankrutuojančiai įmonei nėra skaičiuojamos netesybos ir palūkanos, nes jos pagrindinis uždavinys yra maksimaliai patenkinti kreditorių reikalavimus turimo turto sąskaita. Ieškovas šiuo metu jokios veiklos nevykdo, todėl nėra pagrindo nustatyti, kad jis patyrė nuostolių ir jam turi būti priteistos palūkanos.

12Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti kaip nurodyta atsakovo apeliaciniame skunde. Nurodo, kad teismo nutartis, kuria ieškovui iškelta bankroto byla, įsiteisėjo 2008 m. birželio 19 d. Šią dieną atsakovas minėtą nutartį gavo, todėl galėjo ją vykdyti tik kitą dieną, tačiau jis jos vykdyti neturėjo, nes tai numato Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymas. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad atsakovas pinigų sumas įgijo be pagrindo. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovas jam buvo skolingas, jis pinigus nurašė skolai padengti, banko reikalavimo įvykdymas buvo užtikrintas sąskaitoje esančių pinigų įkeitimu, tad bet kuriuo atveju banko reikalavimas tenkinamas iš tų pačių pinigų ir be eilės (ĮBĮ 34 str.). Teismas, pripažinęs pinigų nurašymo sandorius negaliojančiais, turėjo taikyti restituciją ir atkurti skolą bankui, tačiau jis to nepadarė. Ieškovas šiuo atveju galėtų reikalauti tik tiek lėšų, kiek būtina administravimo išlaidoms padengti, tačiau toks reikalavimas nebuvo pareikštas, todėl ieškinys ir apeliacinis skundas turėtų būti atmesti visiškai. Ieškovas nebuvo pareiškęs reikalavimo priteisti konkrečią palūkanų sumą, o prašė priteisti tik procesines palūkanas, todėl nėra pagrindo tenkinti šį reikalavimą. Be to, ieškovas yra bankrutuojanti įmonė, todėl pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą neskaičiuojamos jokios netesybos ar palūkanos.

13Ieškovo apeliacinis skundas netenkintinas.

14Atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas.

15Ieškovas nurodo, kad atsakovas pagal ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies reikalavimus, įsiteisėjus Šiaulių apygardos teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, neturėjo teisės vienašališkai, nurašydamas nuo sąskaitos pinigus, patenkinti savo kreditoriaus reikalavimą. Su šiuo ieškovo apeliacinio skundo argumentu būtų galima sutikti, jeigu ieškovas savo įsipareigojimų įvykdymo nebūtų užtikrinęs finansinio užtikrinimo susitarimu, sudarytu su atsakovu.

16Finansinio užtikrinimo susitarimus ir jų vykdymą reglamentuoja Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymas (2004 m. balandžio 15 d. Nr. IX-2127).

17Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymas, sprendžiant šį tarp šalių kilusį ginčą, netaikomas, nes ieškovas neįeina į tą subjektų ratą, kuriems taikomos šio įstatymo nuostatos. Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo 3 straipsnis reglamentuoja šio įstatymo taikymo sritis. Pagal Finansinio užtikrinimo susitarimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, finansinio užtikrinimo susitarimo šalimis (užstato davėju ir užstato gavėju) turi būti vienas iš šių subjektų: finansų įstaiga, įskaitant kredito įstaigą ir finansų maklerio įmonę (Įstatymo 3 str. 2 d. 3 p.), ir asmuo, išskyrus fizinius asmenis, su sąlyga, kad kita šalis yra subjektas, nurodytas Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose (Įstatymo 3 str. 2 d. 9 p.). Šioje byloje ieškovas (užstato davėjas) yra juridinis asmuo, atsakovas (užstato turėtojas) finansų įstaiga. Taigi, pagal Įstatymo 3 straipsnio reikalavimus finansinio užtikrinimo susitarimui, sudarytam tarp ieškovo, kaip juridinio asmens, ir atsakovo, kaip finansinės įstaigos, yra taikomos minėto Įstatymo normos.

18Šalys 2007 m. balandžio 13 d. sudarė sąskaitos kreditavimo (overdrafto) sutartį (b. l. 31-42). Pagal šią sutartį atsakovas kreditavo ieškovo sąskaitą 200 000 litų limito ribose. Šia sutartimi šalys taip pat susitarė, kad ieškovas savo prievolės įvykdymą užtikrina įkeisdamas esamas ir būsimas lėšas, esančias ieškovo kreditavimo sąskaitoje (Sutarties 27 punktas). Tai yra finansinio užtikrinimo susitarimas be nuosavybės teisės perdavimo užstato turėtojui – įkeitimo susitarimas, numatytas Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo 2 straipsnio 9 punkte.

19Nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisę valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) suteikiama tik administratoriui (ĮBĮ 14 str. 1 d.). Tačiau ĮBĮ 1 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad, esant prieštaravimui tarp šio įstatymo ir Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo, taikomos Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo normos. Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymas yra skirtas įgyvendinti Europos Parlamento ir Tarybos 2002 m. birželio 6 d. direktyvą Nr. 2002/47/EB dėl susitarimų dėl finansinio įkaito. Direktyvoje pasakyta, kad kiekviena valstybė turi užtikrinti savo teisėje finansinio užtikrinimo susitarimų vykdymą nepriklausomai nuo nemokumą reglamentuojančių teisės aktų (preambulės 5 punktas). Direktyvos nuostatos yra perkeltos į Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo normas: Įstatymo 9 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad finansinio užtikrinimo susitarimas įsigalioja jame nustatytais terminais, nepaisant užstato davėjo ar užstato turėtojo likvidavimo procedūros arba reorganizavimo priemonių taikymo. Ką reiškia likvidavimo procedūra, išaiškinta Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo 2 straipsnio 18 punkte. Tai yra juridinio asmens turto realizavimas ir gautų įplaukų paskirstymas kreditoriams, akcininkams ar kitiems dalyviams teismine arba neteismine tvarka, įskaitant ir tuos atvejus, kai likvidavimo procedūra baigiama susitarimu arba dėl kitos analogiškos priemonės, nepaisant to, ar ši procedūra susijusi su nemokumu, ar yra savarankiška ar privaloma. Taigi iš likvidavimo procedūros apibrėžimo yra aišku, kad ji apima ir bankroto procedūrą, nes įmonė, esanti nemoki, vykstant bankroto procedūrai, likviduojama, realizuojamas jos turtas, lėšos paskirstomos kreditoriams.

20Kadangi pagal Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo 9 straipsnio 3 dalį užstato turėtojas (kreditorius) bankroto procedūros metu turi teisę, skolininkui neįvykdžius finansiniu užstatu užtikrintų finansinių įsipareigojimų, savo reikalavimą patenkinti iš finansinio užstato ar jo vertės pirmiau už kitus kreditorius (pinigų atveju vienašališkai įskaityti ar kitaip padengti atitinkamus finansinius įsipareigojimus), tai ĮBĮ 14 straipsnio 1 dalies nuostatos, draudžiančios kreditoriui perimti bankrutuojančios įmonės lėšas, netaikytinos.

21Nepagrįstas ieškovo apeliacinio skundo motyvas, kad atsakovas, vienasmeniškai nusirašydamas nuo ieškovo sąskaitos 191 129,90 Lt, nepagrįstai praturtėjo. Ieškovui pagal sąskaitos kreditavimo (overdrafto) sutartį buvo suteiktas 200 000 litų kredito limitas. Ieškovas iš šio kredito yra paėmęs 190 903,72 litus, t. y. sumą, neviršijančią limito. Be to, ieškovui pagal sutarties sąlygas už kredito naudojimą yra paskaičiuotos 203,60 Lt palūkanos ir 22,58 Lt įsipareigojimo mokestis (sutarties specialiosios dalies 8 ir 9 punktai). Taigi ieškovo įsipareigojimas atsakovui sudaro 191 129, 90 Lt. Ieškovas finansinių įsipareigojimų pagal sąskaitos kreditavimo (overdrafto) sutartį įvykdymą buvo užtikrinęs finansinio užtikrinimo susitarimu. Minėta, kad pagal Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymą atsakovas turi teisę ir įmonės bankroto procese patenkinti savo reikalavimus pirmiau už kitus kreditorius. Vadinasi, atsakovas 191 129,90 Lt iš ieškovo sąskaitos įgijo teisėtai, todėl pagal CK 6.240 straipsnį neprivalo ieškovui grąžinti minėtos pinigų sumos.

22Išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl jo sprendimo dalis, kuria patenkintas ieškovo reikalavimas, naikintina ir ieškinys ir dėl šios dalies netenkintinas (CPK 330 str.).

23Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmestas, o atsakovo apeliacinį skundą patenkintas, atsakovui priteistinos iš ieškovo advokato atstovavimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme, tai yra 2 360 Lt (CPK 88 str. 1 d. 6 p., 98 str.)

24Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

25Šiaulių apygardos teismo 2008 m. rugsėjo 11 d. sprendimo dalį, kuria patenkinta ieškovo BUAB ,,Varta“ ieškinio dalis, panaikinti ir šią ieškinio dalį atmesti.

26Kitą teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, palikti nepakeistą.

27Priteisti atsakovui akcinei bendrovei DnB NORD bankui (į. k. 112029270) iš ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Varta“ (į. k. 144585617) 2 360 Lt (du tūkstančius tris šimtus šešiasdešimt litų) advokato atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.