Byla 2A-1024/2014
Dėl lėšų grąžinimo, trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-3247-611/2013 pagal ieškovo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro ieškinį atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl lėšų grąžinimo, trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas VĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė įpareigoti atsakovą BAB banką SNORAS grąžinti 13 732 864,50 Lt įkeistų piniginių lėšų, jas sumokant į trečiojo asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros (toliau – Agentūra) sąskaitą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jis parengė „Šiaulių regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos infrastruktūros plėtros“ galimybių studiją ir kaštų-naudos analizę, kurios tikslas buvo nustatyti Šiaulių regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos plėtros ir vystymo kryptis, priemones bei galimybes. Siekiant užtikrinti šios Galimybių studijos, joje nustatytų tikslų, uždavinių, priemonių įgyvendinimą bei tam reikalingą finansavimą, 2010-12-30 trečiasis asmuo Agentūra ir ieškovas sudarė projekto „Šiaulių regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos plėtra“ Finansavimo ir administravimo sutartį, kurioje susitarė, jog 30 procentų, t. y. 13 894 152,90 Lt iš Europos Sąjungos fondų projekto finansavimui skirtų lėšų, ieškovui išmokama avansu, jam pateikus finansų įstaigos ar draudimo įmonės garantiją dėl avanso sumos. Šalys 2010-12-30 sudarė Garantijos suteikimo sutartį (toliau – Garantijos sutartis) bei Avanso grąžinimo garantiją, pagal kurias, siekiant užtikrinti ieškovo įsipareigojimų pagal pagrindinę sutartį įvykdymą, atsakovas išdavė Agentūrai Avanso grąžinimo garantiją. Užtikrinant atsakovo atgręžtinių reikalavimų pagal Garantijos sutartį įvykdymą, kaip piniginis užstatas tiesioginiu Agentūros mokėjimo pavedimu į atsakovo depozitinę sąskaitą buvo deponuotas (įkeistas) 13 894 152 Lt avansas, išmokėtas pagal Finansavimo ir administravimo sutartį bei nustatyta jo naudojimo tvarka ir sąlygos. Atsakovas 2012-01-18 raštu informavo ieškovą, jog, atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi jam buvo iškelta bankroto byla, sudarytos sutartys, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė, nebus vykdomos bei nuo pranešimo įteikimo dienos yra laikomos pasibaigusiomis.

5Ieškovas teigė, jog įkeistos lėšos turi būti grąžinamos nesilaikant Įmonių bankroto įstatymo (toliau – IBĮ) kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės, nes tretiesiems asmenims nuosavybės teise priklausančios lėšos buvo laikinai saugomos depozitinėje sąskaitoje, todėl šiuo atveju turi būti taikoma CK 6.56 straipsnio 8 dalyje numatyta nuostata, kad depozitinėje sąskaitoje esančios lėšos nepatenka į bendrą bankrutuojančios įmonės turtą, kuri užtikrina asmenų konstitucinio nuosavybės neliečiamybės principo įgyvendinimą.

6Nurodė, jog vadovaujantis teisės aktais, Konstitucinio Teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, asmenų teisė susigrąžinti jiems nuosavybės teise priklausantį turtą iš bankrutuojančios įmonės valdymo negali būti ribojama, o kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantis turtas negali būti panaudotas tokios įmonės kreditorių reikalavimams tenkinti. Teigė, jog įkeistos lėšos yra jo nuosavybė, atsakovui nebuvo perleistos, išieškojimas į įkeistas lėšas galėjo būti nukreiptas tik ieškovui neįvykdžius savo prievolių pagal Garantijos sutartį ar nepakakus ieškovo sąskaitos likučio, todėl šiuo atveju nebuvo sąlygų, kurioms esant atsakovas būtų galėjęs perimti nuosavybę į ginčo lėšas – jo atsisakymas grąžinti ieškovui nuosavybės teise priklausančias įkeistas lėšas yra neteisėtas, pažeidžiantis jo konstitucinę teisę į nuosavybę. Pažymėjo, jog Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos, Teisingumo ministerijos raštuose pateikti išaiškinimai patvirtina jo teiginius, kad bankrutavusio banko depozitinėje sąskaitoje laikomos įkeistos kitiems asmenims priklausančios piniginės lėšos neturėtų būti įtraukiamos į bankrutavusio banko turtą ir naudojamos bankrutavusio banko prievolių vykdymui / kreditorių reikalavimų tenkinimui IBĮ nustatyta tvarka.

7Ieškovas teigė, kad dėl negrąžintų įkeistų lėšų negali atsiskaityti su paslaugas suteikusiais asmenimis bei rangos darbus atlikusiais rangovais, yra sustabdytas projekto vykdymas, todėl kyla didelė grėsmė projekto įgyvendinimui, Aplinkos ministerijoje yra svarstoma galimybė nutraukti projekto finansavimą, o tai sukeltų didelę žalą ne tik jam, bet ir visai Šiaulių regiono atliekų tvarkymo sistemai bei Lietuvos valstybei.

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė ir iš jo atsakovui priteisė bylinėjimosi išlaidas.

10Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovo teiginius, jog įkeistos 13 732 864,50 Lt lėšos buvo laikomos atsakovo vardu atidarytoje depozitinėje sąskaitoje, todėl priklauso ieškovui nuosavybės teise ir nepatenka į atsakovo bendrą turto masę. Nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų apie tai, jog šalys buvo susitarusios įkeičiamas lėšas laikyti ne ieškovo, o atsakovo depozitinėje sąskaitoje. Remdamasis 2010-12-30 Garantijos sutarties 3.1.1 ir 3.1.2.5 punktais, nustatė, jog šalys, sudarydamos šią sutartį, tuo pačiu susitarė ir dėl terminuoto indėlio sąskaitos ieškovui atidarymo, į kurią pervestos ir joje esančios lėšos būtų įkeistos atsakovui, dėl šios sąskaitos specifinio pobūdžio, nes už joje esančias lėšas palūkanos nemokamos ir lėšų joje naudojimas yra kontroliuojamas atsakovo. Teismo nuomone, tokią išvadą patvirtina ir šios sąskaitos išrašai, kuriuose sąskaitos turėtoju nurodomas ieškovas; kreditorinio reikalavimo sumos apskaičiavimo ataskaita; 2011-04-19 memorialinis orderis; aplinkybės, jog trečiasis asmuo, mokėdamas ginčo sumą į minėtą sąskaitą, jos turėtoju nurodė ieškovą; už minėtoje sąskaitoje laikomas ginčo lėšas atsakovas mokėjo privalomą 0,45 procentų dydžio indėlio draudimo įmoką; lėšos banko finansinėje atskaitomybėje buvo apskaitomos kaip įsiskolinimas klientams (indėlis). Pažymėjo, jog pats ieškovas, pateikdamas atsakovui kreditorinį reikalavimą, ginčo sąskaitą nurodė kaip savo.

11Teismas sprendė, jog Garantijos sutartis, atsižvelgiant į jos turinį, yra mišraus pobūdžio, kuria susitarta tiek dėl garantijos suteikimo, tiek dėl finansinio užtikrinimo, tiek ir dėl banko sąskaitos sutarties sudarymo. Todėl nurodė, kad šalis sieja trejopo pobūdžio teisiniai santykiai: indėlio, finansinio užtikrinimo susitarimo ir garantijos teisiniai santykiai.

12Remdamasis CK 6.892 straipsnio 1 dalies, 6.913 straipsnio 1 dalies nuostatomis, reglamentuojančiomis banko indėlio sutartį, banko sąskaitas, sprendė, jog klientui pagal banko sąskaitos sutartį įmokėjus lėšas į jo vardu atidarytą sąskaitą banke, nuosavybės teisės į lėšas pereina bankui, o klientas įgyja prievolinio pobūdžio teisę reikalauti, kad bankas šalių sutartomis sąlygomis ir tvarka perduotų tam tikrą pinigų kiekį. Pažymėjo, jog pinigai tiek pagal teisės doktriną, tiek pagal teismų praktiką nėra laikomi daiktu, todėl daiktinės teisės gynybos priemonės jiems netaikomi (CK 4.1 str., 4.95 str.). Nustatė, jog nagrinėjamos bylos atveju ginčo lėšos trečiojo asmens buvo pervestos į minėtą specialią ieškovo terminuoto indėlio sąskaitą, ir sprendė, kad toks lėšų pervedimas atitiko šalių ir trečiojo asmens susitarimą pagal Garantijos sutartį ir Avanso grąžinimo garantiją. Nurodė, jog tokią išvadą patvirtina aplinkybė, kad pats ieškovas, pareikšdamas atsakovui kreditorinį reikalavimą dėl ginčo lėšų, kuris buvo patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nutartimi, sutiko su tokiu teisinių santykių kvalifikavimu. Vien aplinkybė, kad lėšos terminuoto indėlio sąskaitoje (į kurias nuosavybės teises įgijo atsakovas) buvo įkeistos pagal finansinio užtikrinimo susitarimą, teismo nuomone, negali pakeisti jų teisinio statuso ir nuosavybės režimo bei sugrąžinti ieškovui nuosavybės teisių į jas, nes įkeitimo momentu jis turėjo tik prievolinę teisę reikalauti sumokėti lėšas, be to, nuosavybės teises į lėšas prarado iki finansinio užtikrinimo susitarimo įsigaliojimo. Sprendė, jog pasibaigus garantijos suteikimo sutarčiai, lėšos galėjo būti grąžinamos į bet kurią kitą ieškovo sąskaitą ir reikalavimas dėl jų lygiai taip pat būtų tenkinamas ĮBĮ ir Bankų įstatymo nustatyta tvarka.

13Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog šalys Garantijos sutartyje nenurodė, kokio pobūdžio finansinio užtikrinimo susitarimą sudaro, tai yra be ar su nuosavybės teisės perdavimu (Finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymo 2 str. 8-9 d., toliau – Įstatymas), todėl sprendė, kad ginčas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į Įstatyme įtvirtintą reglamentavimą, sutarties turinį, taip pat kitas aplinkybes (CK 6.193 str.). Pažymėjo, jog šis Įstatymas nereglamentuoja klausimų, į kokios rūšies sąskaitą turi būti pervedamos lėšos, įmokamos kaip finansinis užstatas.

14Remdamasis nurodytais argumentais, teismas konstatavo, jog ginčo šalys sudarė susitarimą dėl finansinio užtikrinimo lėšas perduodant banko nuosavybėn (Įstatymo 2 str. 9 d.), todėl ieškovo teisės dėl ginčo lėšų grąžinimo gali būti įgyvendinamos tik ĮBĮ ir Bankų įstatymo nustatyta bendra kreditorinių reikalavimų tenkinimo tvarka, o Bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalyje įtvirtintų išimčių nagrinėjamos bylos atveju taikyti nėra teisinio pagrindo.

15Pažymėjo, kad Įstatymu įgyvendintos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/47/EB „Dėl susitarimų dėl finansinio įkaito“ (toliau – Direktyva) paskirtis yra pagerinti susitarimų dėl finansinio įkaito teisinį tikrumą, jog tokiems susitarimams nebūtų taikomos tam tikros teisės aktų dėl nemokumo nuostatos, o visų pirma tos, kurios neleistų efektyviai įgyvendinti finansinių įkeitimų. Pagrindinė šių teisės aktų esmė, teismo nuomone, ta, kad tiek įkaito davėjo, tiek įkaito gavėjo likvidavimo ar reorganizavimo procedūros neturi įtakos tokio susitarimo įsigaliojimui, finansinio užstato pateikimui ir užstato gavėjo teisei į reikalavimų patenkinimą bei teisei imtis priemonių skoloms išieškoti netaikant ĮBĮ nuostatų, o paties Įstatymo paskirtis – apsaugoti užstato gavėjo interesus ir galimybę patenkinti reikalavimą iš užstato, nepriklausomai nuo užstato davėjo ar užstato gavėjo nemokumo procedūrų (Įstatymo 9 str., 12-13 str.).

16Teismas nurodė, kad ieškovo pateiktos Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos 2012-11-09, Teisingumo ministerijos 2013-01-07 raštuose nurodomos išvados nelaikytinos įrodymais nagrinėjamoje byloje, nes tai yra minėtų institucijų nuomonė, paremta tik ieškovo pateikta informacija, be to, neprivaloma teismui.

17Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo teiginius, jog ieškovas nagrinėjamoje byloje nėra tinkamas, nes neturi teisių į ginčo lėšas. Nurodė, kad ginčo lėšos buvo įmokėtos į ieškovo terminuoto indėlio sąskaitą, todėl jis įgijo reikalavimo teises į jas.

18Teismas taip pat atmetė kaip neįrodytus atsakovo argumentus, kad nagrinėjamoje byloje pareikštas tapatus reikalavimas, kaip ir atsakovo bankroto byloje, nes ieškovas šioje byloje prašė įpareigoti atsakovą grąžinti lėšas, netaikant ĮBĮ nuostatų.

19III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

20Ieškovas VĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras apeliaciniame skunde prašo panaikinti šį Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti. Ieškovas taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo tokiu klausimu: ar vadovaujantis Direktyvos 4 straipsnio 5 dalies nuostatomis bei atsižvelgiant į Direktyvos tikslus, pasibaigus užtikrinamųjų finansinių įsipareigojimų terminui, įkaitas privalo būti grąžintas įkaito davėjui nepaisant įkaito gavėjui pradėtų likvidavimo procedūrų.

21Skunde nurodo šiuos argumentus:

  1. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog ginčo šalys sudarė finansinio užtikrinimo susitarimą, pagal kurį nuosavybės teisė į pinigines lėšas yra perduodama bankui. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Garantijos sutarties nuostatos neatitiko tarp šalių faktiškai susiklosčiusių teisinių santykių bei jiems nebuvo taikomos, nes avanso grąžinimo garantijoje bei jos pakeitimuose šalys susitarė, jog įkeistas lėšas atsakovui perduos (perves) ne apeliantas (kaip turimą terminuotąjį indėlį), tačiau Agentūra tiesiogiai perves apeliantui priklausančias lėšas į specialiąją sąskaitą.
  2. Teismų praktikoje išaiškinta, jog Įstatymas yra išimtis iš bankroto teisinių santykių, todėl tokiems susitarimams netaikytinos bankroto procedūros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2009, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1301/2012, 2009 m. vasario 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-229/2009). Nors minėtose bylose nagrinėjami finansinio užstato davėjų nemokumo atvejai, tačiau, jose teismai, aiškindami Įstatymo 9 straipsnio 8 dalį, nurodė, jog ji reglamentuoja tiek užstato davėjų, tiek užstato gavėjų likvidavimo procedūras ir suteikia išimtį iš bankroto procedūrų, o finansinio užtikrinimo susitarimas privalo būti vykdomas, nepaisant bankroto procedūrų bei kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės.
  3. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog Garantijos sutartimi šalys susitarė ir dėl terminuoto indėlio sąskaitos atidarymo apelianto vardu, nes tam yra reikalinga šalių valia, aiškiai bei sąmoningai nukreipti jų veiksmai, siekiant sukurti, pakeisti ar panaikinti atitinkamas teises ir / ar pareigas. Atsakovas yra profesionalus bankinių teisinių santykių dalyvis, atitinkamos srities profesionalas, kuriam yra keliami itin aukšti veiklos standartai, tačiau Garantijos sutartyje nėra nei vienos nuostatos, kurioje būtų šalių susitarta ir / ar išreikšta valia tokiu klausimu.
  4. Teismas nepagrįstai rėmėsi tik atsakovo vienašališkai atliktais bankinėje sistemoje nurodytais įrašais, neatsižvelgdamas į šalių susitarimą bei tarp šalių faktiškai susiklosčiusius teisinius santykius.
  5. Priešingai nei sprendė teismas, ginčijamos įkeistos lėšos buvo deponuotos, o speciali atsakovo sąskaita Nr. ( - ) pagal savo požymius yra laikytina depozitine. Nors teisės aktai neįtvirtina tokios sąskaitos apibrėžimo, tiek praktikoje, tiek teorijoje ji yra suprantama kaip speciali (specifinė) bankinė sąskaita, kurioje laikinai yra laikomos bei saugomos tretiesiems asmenims nuosavybės teise priklausančios lėšos. Tokių sąskaitų naudojimą advokatų veikloje reglamentuojančio Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos 2012 m. sausio 19 d. sprendimu patvirtinto Lėšų tvarkymo advokatų depozitinėse sąskaitose ir disponavimo jomis taisyklių aprašo 7 punkte nustatyta, jog „advokato depozitinėje sąskaitoje turi būti laikomos lėšos, gautos iš trečiųjų asmenų kaip kliento bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, kurių dalis priklauso klientui, o dalis – advokatui kaip užmokestis už jo suteiktas teisines paslaugas, kitos klientams ar tretiesiems asmenims priklausančios lėšos“. Antstolių įstatymo 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog „antstolio depozitinėje sąskaitoje laikomos kitiems asmenims priklausančios piniginės lėšos negali būti įkeistos, areštuotos, jomis negali būti naudojamasi, disponuojama, į jas negali būti nukreipiamas išieškojimas pagal antstolio prievoles, taip pat dėl jų negali būti sudaromos indėlių sutartys“.
  6. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog Įstatymo bei Direktyvos tikslas yra labiau apsaugoti užstato gavėjo interesus ir galimybę patenkinti reikalavimą iš užstato ir tuo pažeidė Europos Sąjungos direktyvų netiesioginio veikimo principą. Pačiame Direktyvos tekste yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog „Valstybės narės turi užtikrinti, kad susitarimas dėl finansinio įkaito gali būti vykdomas nustatytomis sąlygomis, nepaisant įkaito davėjo ar įkaito gavėjo likvidavimo ar reorganizavimo proceso pradėjimo ar tęsimo“.
  7. Teismas, neatsižvelgė į tai, kad šiuo atveju yra pažeidžiamas Konstitucijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas. Tiek Konstitucinis Teismas savo nutarimuose, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodę, jog kankrutuojančios įmonės administratorius įmonės kreditorių reikalavimams tenkinti gali naudoti tik bankrutuojančiai įmonei nuosavybės teise priklausanti turtą bei negali riboti asmenų teisės susigrąžinti jiems nuosavybės teise priklausantį turtą iš bankrutuojančio įmonės valdymo. keistos lėšos yra apelianto nuosavybė, o atsakovui nebuvo perleistos. Pagal Garantijos sutarties nuostatas, šalys, vadovaudamosi dispozityvumo bei sutarčių laisvės principais, aiškiai susitarė bei nustatė, jog įkeistos lėšos atsakovo nuosavybe galėjo tapti tik įvykus joje numatytam juridiniam faktui, t. y. apeliantui neįvykdžius savo prievolių pagal pagrindinę sutartį ir einamosiose sąskaitose nepakankant likučio atsakovo reikalavimams įvykdyti. Atsižvelgiant į tai, jog tokios aplinkybės neatsirado, apeliantas tinkamai vykdė savo sutartines prievoles, todėl jam priklausančios įkeistos lėšos atsakovo nuosavybėn neperėjo.
  8. Teismas neatsižvelgė į tai, jog nedelsiant nesusigrąžinus įkeistų lėšų, nebus įmanoma įgyvendinti visai Šiaulių regiono bendruomenei gyvybiškai reikšmingo Europos Sąjungos fondų lėšomis finansuojamo projekto bei įvykdyti pagrindinę sutartį ir tuo bus pažeistas viešasis interesas.

22Atsakovas BAB bankas ,,Snoras“ atsiliepime prašo šį apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:

231. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog ginčo lėšos buvo laikomos depozitinėje sąskaitoje, todėl bankas neįgijo jų nuosavybės teisės. Priešingai, kaip teisingai sprendė teismas, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog sąskaita buvo atidaryta apelianto vardu, lėšų gavėjas šioje sąskaitoje nurodytas apeliantas, Bankas už gautą 13 894 152 Lt sumą sumokėjo privalomą 0,45 procentų dydžio draudimo įmoką pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymą, ginčo lėšos banko finansinės atskaitomybės dokumentuose yra nurodytos kaip banko įsipareigojimas apeliantui, be to, pats apeliantas savo dokumentuose nurodė, kad sąskaita priklauso jam.

242. Priešingai nei teigia apeliantas, teismas teisingai konstatavo, jog ginčo sąskaita nelaikytina depozitine sąskaita, nes šiam teiginiui pagrįsti apeliantas nepateikė įrodymų. Garantijos sutartyje yra aiškiai nurodyta, jog 13 894 152 Lt lėšos yra terminuotas indėlis, laikomas terminuoto indėlio sąskaitoje (sutarties 3.1.1 p., 3.1.2.5 p.). Šių punktų sąlygos išreiškia šalių valią dėl, be kita ko, terminuotojo indėlio santykių sukūrimo. Pažymėtina ir tai, kad apeliantas negali būti laikomas silpnąja santykių šalimi, kuri negalėjo suprasti sudaryto susitarimo dėl terminuoti indėlio pasekmių, nes tam net nereikia specialiųjų žinių, tai nėra banko investicinė paslauga.

253. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog jis išsaugojo ginčo lėšų nuosavybę, nes jos buvo įmokėtos į specialiąją ir bankas įgavo teisę jas valdyti, naudoti ir disponuoti, o apeliantas įgijo prievolinio teisinio pobūdžio reikalavimą į banką, kad šis išmokėtų ginčo lėšas. Toks prievolinio pobūdžio reikalavimas taip pat yra nuosavybės teisės objektas, tačiau jo negalima prilyginti nuosavybės teisei į pingines lėšas, esančias sąskaitoje, šiuo reikalavimu galima disponuoti (perleisti, pateikti kaip finansinį užstatą, kas ir buvo padaryta šiuo atveju), bet įgyvendinti tokią nuosavybės teisę skolininko bankroto atveju galima tik specialių nemokumą reglamentuojančių teisės aktų (ĮBĮ, Bankų įstatymo) nustatyta tvarka.

264. Apeliantas neteisingai aiškina Įstatymo nuostatas, todėl nepagrįstai teigia, jog sudarius susitarimą dėl finansinio užstato be nuosavybės teisės perdavimo, jis turi teisę reikalauti grąžinti lėšas netaikant ĮBĮ nuostatų. Pagal teismų praktiką pinigai nėra daiktai, o yra kitas – nematerialus (finansinis) – turtas. Apeliantas pateikė bankui 2012-02-03 paraišką dėl jo kreditorinio reikalavimo įskaitymo, po kurio specialiojoje sąskaitoje liko tik 256 783,40 Lt, t. y. suma, kurią iš pradžių paėmus kartu su kitomis pinigų sumomis, esančiomis kitose apelianto sąskaitose, neviršijo bankų įstatymo 85 straipsnio 4 dalyje numatytos 345 280 Lt sumos, leidžiamos naudoti įskaitymams į apelianto paskolinius įsipareigojimus bankui. Kita specialioje sąskaitoje esančių ginčo lėšų dalis buvo pervesta į kreditorinio reikalavimo sąskaitą visų banko kreditorinių reikalavimų tenkinimui bei susimaišė su visų kitų kreditorių pinigais.

273. Apelianto pareikštas ieškinys yra tapatus jau pareikštam kreditoriniam reikalavimui. Vilniaus apygardos teismas įsiteisėjusia 2012 m. lapkričio 19 d. nutartimi patvirtino apelianto 13 468 322,49 Lt finansinį reikalavimą ir nustatė jo tenkinimo eilę, todėl ši byla turėtų būti nutraukta.

284. Apeliantas be pagrindo plečiamai aiškina Direktyvos nuostatas. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, tiek šia Direktyva, tiek Įstatymu yra siekiama riboti finansų rinkos sisteminę riziką, kylančią kreditoriui (užstato gavėjui), išvengti užstato davėjo nemokumo reikšmės tokių susitarimų stabilumui.

295. Apelianto prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo yra nepagrįstas, nes šiuo atveju nekyla klausimų dėl Europos Sąjungos teisės aktų turinio.

30IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

31Pagal CPK 263 straipsnio nuostatas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą pagal apeliacinių skundų faktinį bei teisinį pagrindą, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 str.).

32Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant ieškovo VĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d., 329 str.).

33Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, jog teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, Garantijos sutarties nuostatas, taip pat pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, neteisingai juos įvertino, neatsižvelgė į jų visumą, todėl nepagrįstai atmetė jo ieškininius reikalavimus grąžinti 13 732 864,50 Lt, netaikant ĮBĮ nuostatų, reglamentuojančių kreditorių reikalavimų tenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto.

34Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro jo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į jį argumentus, bylos medžiagą, daro išvadą, jog, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, teisiškai reikšmingus šalių teisiniams santykiams nustatyti, teisingai konstatavo aktualias faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė tiek civilinio proceso, tiek materialinės teisės normas bei sutarčių nuostatas, ir, atmesdamas jo ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 329 str. 1 d., 330 str., 263 str. 1 d.).

35Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, vadovaudamasis bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog ieškovas VĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras ir atsakovas BAB bankas SNORAS 2010-12-30 sudarė Garantijos sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo Agentūrai suteikti avanso grąžinimo garantiją 13 894 152 Lt sumai. Ieškovas, siekdamas užtikrinti atsakovo atgręžtinių reikalavimų įvykdymą, įkeitė jam 13 894 152 Lt dydžio terminuotą indėlį, už kurį palūkanos nebuvo mokamos, taip pat atsiskaitomojoje ir kitose sąskaitose esančias lėšas (3.1 p.). Šalys susitarė, jog Garantijos sutartis yra finansinio užtikrinimo susitarimas. Sutarties 3.1.2.5 punktu ieškovas įgaliojo atsakovą nurašyti įkeičiamus pinigus nuo jo sąskaitų banke ir pervesti juos į terminuoto indėlio sąskaitą Nr. ( - ) . Šių paminėtų aplinkybių apeliantas neginčija, tačiau teigia, jog sutartyje paminėta sąskaita, nepaisant to, kad yra įvardinta kaip terminuoto indėlio, yra laikytina depozitine sąskaita, kurioje esančios lėšos nepatenka į bankrutuojančio banko bendrą turtą, iš kurio kreditorių reikalavimai tenkinami ĮBĮ nustatyta tvarka.

36Toliau teisėjų kolegija pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ginčo sąskaitos vertinimu, finansinio užstato susitarimo pobūdžio ir kt.

37Dėl specialiosios sąskaitos vertinimo

38Kaip minėta, apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad ginčo sąskaita laikytina depozitine. Teisėjų kolegija sprendžia, jog šie apelianto teiginiai yra nepagrįsti.

39Visų pirma byloje nustatyta, jog, kaip minėta, šalys Garantijos sutartyje nurodė, kad įkeičiamos lėšos bus nurašomos nuo kliento (apelianto) sąskaitų ir pervedamos į terminuoto indėlio sąskaitą (3.1.2.5 p.), taigi teismas, teisėjų kolegijos nuomone, turėjo pagrindą išvadai, jog šia sutartimi šalys taip pat susitarė ir dėl terminuotos indėlio sąskaitos apelianto vardu atidarymo. Iš tiesų, apeliantas teisingai nurodo, jog sandorio sudarymui reikalinga šalių valia, aiškiai bei sąmoningai nukreipti jų veiksmai, siekiant sukurti, pakeisti ar panaikinti atitinkamas teises ir / ar pareigas. Tačiau nėra pagrindo sutikti su jo teiginiais, jog šiuo atveju jo valia dėl terminuotos sąskaitos atidarymo nebuvo išreikšta, nes kaip teisingai nurodė teismas, pats apeliantas kreipėsi į banką dėl garantijos išdavimo, pasirašydamas Garantijos sutartį sutiko su jos sąlygomis, be to, neteigia, jog sutartį pasirašė ne savo valia (CK 6.156 str., 6.158 str.). Taip pat pažymėtina, jog apeliantas pagrįstai nurodo, kad bankas yra savo srities profesionalas, kuriam keliami itin aukšti veiklos standartai. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog atsižvelgiant į nagrinėjamu atveju tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, jų pobūdį (apeliantas yra juridinis asmuo, viešoji įstaiga, užsiimanti plataus masto viešųjų paslaugų teikimu, turinti tokių santykių patirties, vien avansas už planuojamus atlikti darbus sudarė 13 732 864,50 Lt), kaip teisingai nurodo atsiliepime atsakovas, nėra pagrindo apeliantą laikyti silpnesniąja šių santykių dalimi, kuri nesuprato / negalėjo suprasti sudaromo sandorio pobūdžio, konkrečių jo sąlygų ir su jo sudarymu susijusių teisinių pasekmių (CPK 185 str.).

40Antra, apeliantas tiek savo skunde, tiek kitose procesiniuose dokumentuose šią paminėtą sąskaitą įvardina kaip depozitinę ir teigia, jog sutarties nuostatos neatitiko faktinių tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių, tai yra iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalys buvo susitarusios dėl terminuoto indėlio sąskaitos, tačiau nurodo, kad ši sąskaita faktiškai laikytina depozitine.

41Iš tiesų, apeliantas, remdamasis Antstolių įstatymo, kitų teisės aktų nuostatomis, pagrįstai nurodo, jog depozitine sąskaita yra suprantama kaip speciali (specifinė) bankinė sąskaita, kurioje laikinai yra laikomos bei saugomos tretiesiems asmenims nuosavybės teise priklausančios lėšos. Tačiau teigdamas, jog ši sąskaita buvo atidaryta / turėjo būti atidaryta banko vardu kaip depozitinė, jokių tai patvirtinančių įrodymų nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui, kuris yra fakto instancija, nepateikė, nors pagal CPK 178 straipsnio reikalavimus šalys privalo įrodyti nurodomas aplinkybes.

42Priešingai, kaip matyti iš bylos duomenų, šiuos apelianto teiginius paneigia išrašai iš ginčo sąskaitos, kuriuose jos turėtoju nurodomas jis pats; kreditorinio reikalavimo sumos apskaičiavimo ataskaitos, kuriose kartu su kitais reikalavimais nurodomos taip pat ir ginčo lėšos; Agentūros mokėjimo pavedimas, kuriame apeliantas nurodytas ginčo sąskaitos turėtoju; atsakovo finansinės atskaitomybės dokumentai, kuriuose ginčo lėšos nurodytos kaip jo įsiskolinimas klientams; faktas, kad atsakovas už minėtoje sąskaitoje laikomas ginčo lėšas mokėjo privalomą 0,45 procento dydžio indėlio draudimo įmoką, be to, pats apeliantas savo dokumentuose, kuriuos buvo pateikęs atsakovui, nurodė, jog ginčo sąskaita yra jo vardu atidaryta sąskaita. Teisėjų kolegijos nuomone, esant tokiai faktinei situacijai šios išvados pagrįstumo nepaneigia vien ta apelianto nurodoma aplinkybė, jog ginčo lėšas bankui pervedė Agentūra (CPK 178 str.).

43Atmestini kaip nepagrįsti apelianto teiginiai, susiję su netinkamu šių įrodymų vertinimu. Pažymėtina, jog teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, remdamasis šiais įrodymais, pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, kad ginčo sąskaita laikytina depozitine (CPK 185 str.).

44Dėl nuosavybės teisės perdavimo

45Apeliantas taip pat teigia, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad šalys sudarė finansinio užtikrinimo susitarimą perduodant nuosavybės teisę atsakovui.

46Atmestini kaip nepagrįsti apelianto teiginiai, jog teismas neteisingai eismų praktikoje išaiškinta, kad Įstatymas yra išimtis iš bankroto teisinių santykių, todėl esant Įstatyme nustatytoms sąlygoms, bankroto procedūros netaikytinos. Tačiau pažymėtina tai, jog šiame Įstatyme yra įtvirtinti dviejų rūšių sandoriai – finansinio užtikrinimo susitarimai be nuosavybes teises perdavimo ir finansinio užtikrinimo susitarimai su nuosavybes teises perdavimu. Abi šios finansinio užtikrinimo susitarimo rūšys yra prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones. Finansinio užtikrinimo susitarimas be nuosavybes teises perdavimo – tai įkeitimo susitarimas, kai užstato davėjas pateikia finansini užstatą užstato turėtojui ar jo naudai, užtikrindamas atitinkamų finansinių įsipareigojimų užstato turėtojui įvykdymą ir nuosavybės teisę į finansinį užstatą lieka užstato davėjui (2 str. 9 d.). Finansinio užtikrinimo susitarimas su nuosavybės teisės perdavimu – susitarimas, įskaitant atpirkimo sandorius, kai užstato davėjas pateikia finansinį užstatą užstato turėtojui, siekdamas užtikrinti atitinkamų finansinių įsipareigojimų užstato turėtojui įvykdymą, ir nuosavybės teisę į finansinį užstatą perduodama užstato turėtojui.

47Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šalys turi aiškiai, nedviprasmiškai susitarti, kad jų sudaryta sutartis dėl finansinio užtikrinimo susitarimo be nuosavybės teisės perdavimo yra sudaroma pagal Įstatymą ir užstato turėtojas turi teisę finansinį užstatą vienašališkai realizuoti susitarime nustatytomis sąlygomis net ir esant priverstinio vykdymo įvykiui, t. y. iškėlus skolininkui bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-291/2009 ir kt.). Taigi nesant tokio šalių susitarimo, taikytinos Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatos, draudžiančios, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo.

48Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, šalys sutartyse nebuvo nurodžiusios, kokio pobūdžio finansinio užtikrinimo susitarimas yra sudaromas – su nuosavybės teisės perdavimu, ar be. Teismų praktikoje ne kartą nurodyta, jog sutarties laisvės principas suteikia asmenims galimybę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, susitarti dėl sutarties sąlygų, tačiau paaiškėjus, jog šalys skirtingai suvokia ir aiškina sudarytos sutarties sąlygas, kylančias teises bei pareigas, kilus ginčui, jos aiškinamos vadovaujantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes, taip pat bendraisiais teisės principais (CK 1.5, 6.193–6.195 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2012 ir kt.).

49Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, aiškindamas šalių sudarytus sandorius, vadovavosi sutarčių aiškinimo metodais, juos taikė tinkamai, ir priešingai nei teigia apeliantas, pagrįstai sprendė, jog šalys sudarė finansinio užstato susitarimą su nuosavybės teisės perdavimu (CK 6.892 str. 3 d., 6.913 str. 1 ir 2 d., 6.928 str.). Tokios išvados pagrįstumą patvirtina toliau nurodyti argumentai.

50Visų pirma, kaip minėta, šalys Garantijos sutartyje susitarė, jog finansinis užstatas yra laikomas terminuotojo indėlio sąskaitoje. Kaip teisingai nurodė teismas, pagal CK 6.892 straipsnio 1 dalį banko indėlio sutartimi bankas ar įsipareigoja priimti iš kitos šalies (indėlininko) arba, gavusi kitai šaliai pervestą pinigų sumą (indėlį), įsipareigoja jį grąžinti ir sumokėti už jį palūkanas sutartyje nustatytomis sąlygomis. Tokioms sąskaitoms taip pat taikomos ir teisės normos, reglamentuojančios banko sąskaitas (CK 6.892 str. 3 d.), pagal kurias bankas turi teisę disponuoti kliento sąskaitoje esančiomis lėšomis su sąlyga, jeigu užtikrina pastarojo teisę netrukdomai jomis disponuoti. Taigi teisėjų kolegijos nuomone, priešingai nei teigia apeliantas, įmokėjus lėšas į jo vardu atidarytą sąskaitą banke, nuosavybės teisės į jas pereina bankui, o jis įgyja prievolinio pobūdžio teisę reikalauti, kad bankas šalių sutartomis sąlygomis ir tvarka perduotų šias lėšas.

51Antra, apeliantas teisingai nurodo, jog šalys Garantijos sutarties 3.1.2.7 punkte susitarė, kad jai yra taikomas Įstatymas, o įkeičiama pinigų suma laikoma finansiniu užstatu. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad šalys šiame punkte aiškiai nurodė, jog tik bankas turi teisę perimti finansinį užstatą savo nuosavybėn sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis net ir iškėlus klientui bankroto ar restruktūrizavimo bylą. Taigi teisėjų kolegijos nuomone, sutiktina su pirmosios instancijos teismo ir atsakovo atsiliepime nurodytais teiginiais, jog vien ši aplinkybė, kad pagal sutarties nuostatas bankas turi teisę realizuoti finansinį užstatą jo davėjo atžvilgiu, nesudaro pagrindo teigti, jog buvo susitarta dėl finansinio užtikrinimo susitarimo be nuosavybės teisės perdavimo ir ginčo lėšos turi būti grąžintos apeliantui nesilaikant ĮBĮ nustatytos tvarkos (CPK 185 str., CK 6.56 str. 8 d.).

52Atsižvelgiant į tai, apelianto nurodyti teiginiai dėl Įstatymo bei Direktyvos tikslų – siekimu užtikrinti užstato davėjo ar gavėjo interesus, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės. Taip pat pažymėtina, jog apelianto argumentai, susiję su Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos ir Teisingumo ministerijos pateiktais dokumentais, nepaneigia teismo argumentų bei išvadų pagrįstumo šiuo klausimu, nes kaip teisingai sprendė teismas, šiuose raštuose pateikti išaiškinimai traktuotini kaip minėtų institucijų nuomonė, kuri teismui neprivaloma (CPK 185 str.).

53Apeliantas teisingai nurodo, jog ankrutuojančios įmonės administratorius įmonės kreditorių reikalavimams tenkinti gali naudoti tik šiai įmonei nuosavybės teise priklausanti turtą bei negali riboti asmenų teisės susigrąžinti jiems nuosavybės teise priklausantį turtą iš bankrutuojančio įmonės valdymo. Tačiau, kaip minėta, konstatavus, jog apeliantas neįrodė savo teiginių, kad teismas be pagrindo sprendė, jog tarp šalių buvo sudarytas finansinio užstato susitarimas su nuosavybės perdavimu, atmestini kaip nepagrįsti jo teiginiai, susiję su nuosavybės neliečiamumo principo pažeidimu (CPK 178 str.).

54Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, jog šiuo atveju ginčo lėšų panaudojimas yra susijęs su viešuoju interesu. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisės aktai ir įstatymai nenumato išimčių, kurioms esant apelianto nurodomas viešasis interesas galėtų būti ginamas netaikant ĮBĮ nustatytos kreditorių eilės tenkinimo tvarkos.

55Taip pat spręstina, jog yra nepagrįstas apelianto prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo (CPK 3 str. 5 d.), nes, priešingai nei tvirtinama skunde, šią bylą apeliacine tvarka nagrinėjančiai teisėjų kolegija neiškilo klausimų dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar jų galiojimo (CPK 185 str.).

56Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis bei padarytomis išvadomis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas atskleidė bylos esmę, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, sutarčių nuostatas, ir, atmesdamas ieškovo VĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, todėl teisėjų kolegija nenagrinėja kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teiginių kaip neturinčių teisinės reikšmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

57Dėl bylinėjimosi išlaidų

58Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.).

59Netenkinus ieškovo VĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinio skundo, atsakovui BAB bankas SNORAS priteistinos jo turėtos advokato išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Pagal teismui pateiktus įrodymus šios išlaidos yra 14 420,90 Lt.

60Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. balandžio 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose ,,Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ 8.11 punkte nurodytus dydžius, į apeliacinės bylos sudėtingumą, į tai, kad atsiliepimas į ieškovo skundą nebuvo susijęs su papildomų ar naujų prašymų, įrodymų pateikimu, kad byla šiame teisme buvo išnagrinėta pirmajame teismo posėdyje, rašytinio proceso tvarka etc. – šis atsakovo prašymas tenkinamas iš dalies ir minėtų išlaidų atlyginimui iš ieškovo jam priteisiama 3 000 Lt (CPK 93 str., 98 str.).

61Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

62Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

63Iš ieškovo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro (kodas 145787276) atsakovui bankrutuojančiai akcinei bendrovei bankui SNORAS (kodas 112025973) priteisti 3 000 Lt (tris tūkstančius litų) bylinėjimosi išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas VĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras kreipėsi į teismą... 5. Ieškovas teigė, jog įkeistos lėšos turi būti grąžinamos nesilaikant... 6. Nurodė, jog vadovaujantis teisės aktais, Konstitucinio Teismo bei Lietuvos... 7. Ieškovas teigė, kad dėl negrąžintų įkeistų lėšų negali atsiskaityti... 8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimu ieškovo... 10. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovo teiginius, jog įkeistos 13 732... 11. Teismas sprendė, jog Garantijos sutartis, atsižvelgiant į jos turinį, yra... 12. Remdamasis CK 6.892 straipsnio 1 dalies, 6.913 straipsnio 1 dalies nuostatomis,... 13. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog šalys Garantijos sutartyje nenurodė,... 14. Remdamasis nurodytais argumentais, teismas konstatavo, jog ginčo šalys... 15. Pažymėjo, kad Įstatymu įgyvendintos Europos Parlamento ir Tarybos... 16. Teismas nurodė, kad ieškovo pateiktos Įmonių bankroto valdymo departamento... 17. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovo teiginius, jog ieškovas... 18. Teismas taip pat atmetė kaip neįrodytus atsakovo argumentus, kad... 19. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 20. Ieškovas VĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras apeliaciniame skunde... 21. Skunde nurodo šiuos argumentus:
  1. Teismas nepagrįstai... 22. Atsakovas BAB bankas ,,Snoras“ atsiliepime prašo šį apeliacinį skundą... 23. 1. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog ginčo lėšos buvo laikomos... 24. 2. Priešingai nei teigia apeliantas, teismas teisingai konstatavo, jog ginčo... 25. 3. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog jis išsaugojo ginčo lėšų... 26. 4. Apeliantas neteisingai aiškina Įstatymo nuostatas, todėl nepagrįstai... 27. 3. Apelianto pareikštas ieškinys yra tapatus jau pareikštam kreditoriniam... 28. 4. Apeliantas be pagrindo plečiamai aiškina Direktyvos nuostatas. Priešingai... 29. 5. Apelianto prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo... 30. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 31. Pagal CPK 263 straipsnio nuostatas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir... 32. Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, tačiau... 33. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, jog... 34. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes,... 35. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, vadovaudamasis bylos duomenimis, pirmosios... 36. Toliau teisėjų kolegija pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų,... 37. Dėl specialiosios sąskaitos vertinimo... 38. Kaip minėta, apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog... 39. Visų pirma byloje nustatyta, jog, kaip minėta, šalys Garantijos sutartyje... 40. Antra, apeliantas tiek savo skunde, tiek kitose procesiniuose dokumentuose... 41. Iš tiesų, apeliantas, remdamasis Antstolių įstatymo, kitų teisės aktų... 42. Priešingai, kaip matyti iš bylos duomenų, šiuos apelianto teiginius... 43. Atmestini kaip nepagrįsti apelianto teiginiai, susiję su netinkamu šių... 44. Dėl nuosavybės teisės perdavimo ... 45. Apeliantas taip pat teigia, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad šalys... 46. Atmestini kaip nepagrįsti apelianto teiginiai, jog teismas neteisingai eismų... 47. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šalys turi aiškiai, nedviprasmiškai... 48. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, šalys sutartyse nebuvo nurodžiusios, kokio... 49. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos... 50. Visų pirma, kaip minėta, šalys Garantijos sutartyje susitarė, jog... 51. Antra, apeliantas teisingai nurodo, jog šalys Garantijos sutarties 3.1.2.7... 52. Atsižvelgiant į tai, apelianto nurodyti teiginiai dėl Įstatymo bei... 53. Apeliantas teisingai nurodo, jog ankrutuojančios įmonės administratorius... 54. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais, jog šiuo atveju ginčo... 55. Taip pat spręstina, jog yra nepagrįstas apelianto prašymas kreiptis į ESTT... 56. Vadovaudamasi prieš tai nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis bei padarytomis... 57. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 58. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi... 59. Netenkinus ieškovo VĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro apeliacinio... 60. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu... 61. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 62. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti... 63. Iš ieškovo viešosios įstaigos Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centro...