Byla 2A-371/2010

2Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virginijos Čekanauskaitės ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei, dalyvaujant atsakovo A. Z. atstovui advokatui Daliui Vaitekūnui, atsakovui H. M. , trečiųjų asmenų atstovams: uždarosios akcinės bendrovės „BTA draudimas“ atstovui R. T. , uždarosios akcinės bendrovės draudimo kompanija „PZU Lietuva atstovei A. V. , viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. G. ir atsakovo antstolio A. Z. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. spalio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-33-370/2009 pagal ieškovų V. G. ir J. G. ieškinį atsakovams H. M. ir antstoliui A. Z. , dalyvaujant tretiesiems asmenims K. G. , Klaipėdos miesto savivaldybės Socialinio departamento Vaiko teisių apsaugos tarnybai, Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Klaipėdos skyriui, valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialui, uždarajai akcinei bendrovei „BTA draudimas“, uždarajai akcinei bendrovei draudimo kompanijai „PZU Lietuva“, dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą

Nustatė

4Ieškovai V. G. ir J. G. prašė pripažinti negaliojančiu 2005 m. gegužės 26 d. varžytynių aktą Nr. 0017/02/05779, pagal kurį antstolis A. Z. iš varžytynių pardavė ieškovų butą, esantį ( - ), unikalus Nr. 2198-4003-0010:0057, atsakovui H. M. už 108 000 Lt ir taikyti restituciją natūra, o, nesant galimybės taikyti restituciją natūra, priteisti ieškovams solidariai iš antstolio A. Z. 86 120,89 Lt kompensaciją bei 5 proc. procesinių palūkanų nuo priteistos sumos. Nurodė, kad antstolis varžytynėse pardavė butą už mažesnę kainą, negu ji turėjo būti nustatyta (CPK 713 str. 4 d., 718 str. ir 722 str. 1 d., 602 str. 6 p.). 2003 m. birželio 10 d. turto arešto akte antstolis įvertino butą 94 000 Lt vidutine rinkos kaina, nustatyta dar 2000 m. sausio 19 d., vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro duomenimis. Ieškovai nurodė, kad ieškovė J. G. 2004 m. rugpjūčio 9 d. antstoliui buvo pateikusi prašymą dėl tikrosios buto vertės nustatymo, ir antstolis 2004 m. rugsėjo 14 d. priėmė patvarkymą dėl buto rinkos vertės nustatymo, pavesdamas įvertinti butą UAB „Litura“. Tačiau šis patvarkymas nebuvo įvykdytas, o 2005 m. kovo 1 d. antstolio patvarkymu buvo paskelbta areštuoto turto pardavimo pradinė kaina 75 200 Lt. Ši pardavimo iš varžytinių kaina, ieškovų nuomone, buvo per maža ir tai patvirtina varžytynių dalyvių pasiūlymai, kurių didžiausias buvo 120 500 Lt. UAB „OBER-HAUS“ 2009 m. balandžio 28 d. nustatė preliminarią buto rinkos vertę 2005 m. kovo-balandžio mėnesiais, kuri galėjo būti nuo 140 000 iki 160 000 Lt. VĮ Registrų centro duomenimis, 2005 m. birželio 1 d. ieškovų buto vertė galėjo būti apie 146 284 Lt, o UAB „Lituka ir Ko“ turto vertintojo 2006 m. balandžio 7 d. išvadoje ginčo buto preliminari vertė nurodyta 248 000 Lt. Ieškovų nuomone buto pardavimo iš varžytynių aktas pripažintinas negaliojančiu ir CPK 602 straipsnio 3 punkto pagrindu, nes buvo neteisėtai atmesta varžytynių dalyvės V. K. pasiūlyta 120 500 Lt buto kaina. Varžytynių protokole yra braukymų, taisymų, prirašymų. Nors pirkėja nurodyta V. K. , tačiau jos parašas yra perbrauktas ir pirkėju nurodytas H. M. , už kurį pasirašė jo įgaliotas asmuo. V. K. protokole su šiuo pirkėju, pasiūliusiu 108 000 Lt, sutiko. Ieškovai pažymėjo, kad antstolio 2005 m. gegužės 26 d. patvarkyme, kuriuo buto pirkėju patvirtintas H. M. , aprašyta varžytynių eiga neatitinka varžytynių protokole užfiksuotos varžytynių eigos. Antstolio veiksmai, taisant varžytynių protokolą bei jame darant prierašus be visų protokolą pasirašiusių varžytynių dalyvių žinios, pagal kuriuos varžytynių nugalėtoju pripažintas kitas asmuo, nei viešai paskelbtas varžytynių dalyviams, ieškovų nuomone, laikytini ultra vires veikimu, pažeidžiančiu antstolio veiklos teisėtumo principą. Ieškovai akcentavo, kad antstolis padarė ir kitus pažeidimus, t. y. neinformavo Vaikų teisių apsaugos tarnybos apie tai, kad varžytynėse parduodamas butas, kuriame gyvena skolininkų mažametė anūkė M. G. Skelbdamas varžytynes, antstolis skolininkų nesupažindino su teise iki varžytynių pradžios surasti parduodamo turto pirkėją, dėl to ieškovai nežinojo apie galimybę savarankiškai ieškoti buto pirkėjo. Ieškovai taip pat nurodė, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas buvo patvirtintas pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas, nes Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja D. Žukauskienė 2005 m. birželio 16 d. rezoliucija patvirtino antstolio turto iš varžytynių aktą, nepaisydama aplinkybių, kad pradinė turto pardavimo kaina buvo įtartinai žema, varžytynių protokole buvo daugybė braukymų ir taisymų, protokolas pasirašytas antstolio padėjėjo, ieškovai buvo pateikę skundą dėl antstolio veiksmų. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2005 m. birželio 22 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovų skundą dėl to, kad varžytynių aktas jau buvo patvirtintas.

5Atsakovas antstolis A. Z. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad skolininkas buvo tinkamai informuotas apie savo teises ir pareigas, apie antstolio atliekamus procesinius veiksmus, vykdymo proceso metu ne kartą juos skundė, teikė prašymus teismui. Skolininkas buvo pateikęs prašymą sustabdyti varžytynes, nes pareiškė norą atsiskaityti su skolininkais, tačiau skola nuo 2002 metų nebuvo sumažinta. Varžytynių dalyviai sutiko, kad turtas parduotas už 108 000 Lt H. M. . Nei vienas varžytynių dalyvis varžytynių rezultato ar varžytynių protokolo neskundė. Ieškovų reikalavimas iš antstolio priteisti 86 120,89 Lt yra nepagrįstas, nes patys ieškovai nurodė, kad už butą pasiūlyta didžiausia kaina buvo 120 500 Lt. Ieškovams buvo išaiškinta jų teisė prašyti taikyti CPK 636 straipsnio 4 dalyje nustatytą apribojimą, tačiau ieškovų atveju nebuvo nė vienos šios teisės normos taikymo sąlygos. Byloje nėra jokių duomenų ar ieškovų paaiškinimų, kad antstolis, parduodamas ieškovų turtą, pažeidė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatas.

6Atsakovas H. M. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovai nereiškė prieštaravimų dėl parduodamo turto kainos, patys nesirūpino, kad turtas būtų parduotas kuo didesne kaina. Ieškovai nesąžiningai naudojasi savo teise į teisminę gynybą, nes ją pradėjo realizuoti tik atsakovui pateikus ieškinį dėl jų iškeldinimo iš varžytinėse nupirkto buto.

7Trečiasis asmuo UAB „BTA draudimas“ prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad ieškovai, grįsdami varžytynėse parduoto buto vertę (150 000 Lt), vadovaujasi aritmetiniu vidurkiu UAB „OBER-HAUS“ atlikus preliminarų turto vertinimą, kuris neturi įrodomosios galios. Be to, toks turto vertinimas atliktas ne pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą, jis yra tik informacinio pobūdžio. Žalos dydis turi būti įrodytas tiksliai, o ieškovams to neįrodžius, yra pagrindas ieškinį atmesti. Nepagrįstas ieškovų argumentas, kad varžytynėse buvo nepagrįstai atmesta pasiūlyta aukštesnė buto kaina. Pati šią kainą pasiūliusi V. K. pripažino, kad neišgirdo, kaip antstolis 3 kartus pasakė „kas daugiau“, todėl pretenzijų dėl varžytynių atsisakė. Aplinkybė, kad varžytynių vaizdo įrašas nebuvo išsaugotas, nereiškia, kad antstolis pažeidė Sprendimų vykdymo instrukciją, nes instrukcija neįpareigoja daryti garso ar vaizdo įrašus varžytynių metu. Aplinkybė, kad varžytynių protokolas buvo subraukytas, nedaro jo negaliojančiu. Baudžiamoji byla dėl galimo dokumentų klastojimo buvo nutraukta, nenustačius nusikaltimo požymių. Varžytynių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu tik 602 straipsnyje nustatytais pagrindais, o ieškovų nurodomos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatos į šiuos pagrindus nepatenka. Nepagrįsti ieškovų argumentai dėl imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimo tvirtinant varžytynių aktą. Ieškovai atsisako priimti nepaskirstytą 34 733,55 Lt likutį iš antstolio, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad dėl šios sumos yra ginčas.

8Trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ prašo ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškinys turi būt atmestas ir dėl to, kad ieškovai praleido 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Ieškovų reikalavimas dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu nėra draudžiamasis įvykis, remiantis su antstoliu sudarytą profesinės civilinės atsakomybės draudimo sutartimi bei Antstolių profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėmis.

9Klaipėdos apygardos tesimas 2009 m. spalio 6 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: ieškovams priteisė iš atsakovo antstolio A. Z. po 6 250 Lt (iš viso 12 500 Lt) žalos atlyginimo bei 5 proc. dydžio palūkanas už šią sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas nurodė, kad pagal įstatymą vykdymo procese areštuotas turtas turi būti įkainotas objektyviai, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto rinkos kaina. 2005 m. gegužės 26 d. varžytynėse parduodamo buto vertė (94 000 Lt) buvo nustatyta dar 2003 m. birželio 10 d., t. y. prieš trejus metus iki varžytynių, be to, dar vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro 2000 m. sausio 19 d. įvertinimu, todėl teismui kilo pagrįstų abejonių, ar varžytynėse turtas buvo parduodamas už realią rinkos vertę. Tačiau teismas sprendė, kad vien formalus turto įvertinimo tvarkos pažeidimo faktas nėra savarankiškas pagrindas pripažinti varžytynes neteisėtomis. Teismas nustatė, kad varžytynėse dalyvavo 14 asmenų ir jose pasiūlyta didžiausia 120 500 Lt buto kaina nedaug skiriasi nuo ieškovų nurodytos kainos, todėl nėra pagrindo išvadai, kad dėl netinkamo antstolio įvertinimo ieškovų butas buvo parduotas už per mažą kainą. Teismo nuomone, būtent varžytynėse pasiūlyta didžiausia buto kaina ir laikytina realia buto verte, buvusia varžytynių dieną. Teismas sprendė, kad įstatymo nuostatos dėl varžytynėse parduodamo turto pradinės kainos nustatymo (CPK 718 str.) ir pirmojo pasiūlymo (CPK 713 str. 4 d.) nebuvo pažeistos ir dėl to nepripažino pardavimo iš varžytynių akto negaliojančiu CPK 602 straipsnio 6 punkto pagrindu. Pasisakydamas dėl didžiausios pasiūlytos kainos, teismas pažymėjo, kad pagal 602 straipsnio 3 punktą teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu kuris nors asmuo buvo neteisėtai pašalintas iš varžytynių proceso arba buvo neteisėtai atmesta kurio nors asmens pasiūlyta aukštesnė kaina. Teismas sprendė, kad varžytynėse didžiausią kainą – 120 500 Lt, pasiūlė V. K. , kuri vėliau pripažino, kad varžytynių nugalėtojas yra H. M. . Ikiteisminio tyrimo metu V. K. paaiškino, kad neišgirdo, kaip antstolis po atsakovo H. M. atstovo A. J. pasiūlytos 108 000 Lt buto kainos tris kartus pakartojo „kas daugiau“. Iš to teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, kad buvo pažeistos CPK 602 straipsnio 3 punkto nuostatos ir V. K. pasiūlyta kaina buvo atmesta neteisėtai. Tačiau teismas padarė išvadą, kad bylos faktinės aplinkybės įrodo, jog antstolis realizavo ieškovų turtą už mažesnę kainą, nei varžytynių dieną buvo reali šio turto rinkos vertė. Varžytynių protokolo rašai įrodo, kad po 108 000 Lt kainos pasiūlymo, buto kaina buvo keliama dar 13 kartų. Teismo nuomone, tik dėl antstolio netinkamo varžytynių organizavimo (likus dviem besivaržantiems asmenims, antstolis neįsitikino ar V. K. neturi pasiūlymų) ieškovų turtas buvo parduotas už žemesnę kainą, nei galėjo būti parduotas. Dėl šios priežasties teismas sprendė, kad antstolis, neužtikrinęs, nors tam turėjo galimybių, ieškovų turto realizavimo už didžiausią kainą, netinkamai vykdė pareigą aktyviai padėti skolininkams apginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus (CPK 634 str. 2 d.), todėl privalo jiems atlyginti dėl savo neteisėto neveikimo ieškovų patirtą žalą (Antstolių įstatymo 16 str. 1 d., CK 6.246 str. 1 d., 6.247 str., 6.248 str., 6.249 str. 1 d). Teismas nurodė, kad dėl antstolio kaltės ieškovų patirtą žalą sudaro kainų skirtumas tarp už varžytynėse parduotą turtą sumokėtos kainos – 108 000 Lt, ir didžiausios pasiūlytos kainos – 120 500 Lt. Teismas atsižvelgė į tai, kad 12 500 Lt žalą įvertino pats ieškovas V. G. , nurodęs tai ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 32-1-01003-05.

10Apeliaciniu skundu ieškovas V. G. prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliantas skundą grindžia tokiais argumentais:

  1. Teismas nenustatė turto rinkos kainos turto pardavimo iš varžytynių metu. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, apie varžytynių teisėtumą galima spręsti tik žinant turto rinkos kainą turto pardavimo iš varžytynių metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009-04-23 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).
  2. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad varžytynėse pasiūlyta 120 500 Lt kaina labiausiai atitiko realią buto rinkos vertę varžytynių dieną. Net jei remtis 120 500 Lt rinkos verte, tai pradinė pardavimo kaina (CPK 718 str.) turėjo būti 96 400 Lt (120 500 Lt - 20 proc.), o pirma pasiūlyta kaina (CPK 713 str. 4 d.) turėjo būti 100 220 Lt (96 400 Lt + 5 proc.). Tačiau šią ribą atitinkančius pasiūlymus varžytynėse teikė tik 3 dalyviai iš 14. Taigi varžytynių dalyvių skaičius (14) nesuponuoja išvados, kad būtent varžytynėse pasiūlyta didžiausia buto kaina ir laikytina realia buto verte varžytynių dieną. Priešingai, šis skaičius tik patvirtina, kad pradinė varžytynių kaina buvo akivaizdžiai per žema.
  3. Teismas neteisingai įvertino ieškovų pateiktus įrodymus dėl 150 000 Lt rinkos vertės varžytynių dieną, t. y. UAB „OBER-HAUS“ pažymą apie preliminarią 140 000-160 000 Lt buto rinkos vertę bei Registrų centro masinio vertinimo duomenis apie buto 146 284 Lt vidutinę rinkos vertę. Teismas šių rašytinių įrodymų neanalizavo, nevertino ir be jokių motyvų konstatavo, kad jie neįrodo, jog buto reali rinkos vertė buvo ne mažesnė kaip 150 000 Lt. Būtent šie įrodymai, o ne varžytynių protokolas byloje suteikia objektyviausią informaciją apie buto rinkos kainą varžytynių metu.
  4. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad varžytynėse pasiūlyta didžiausia 120 500 Lt buto kaina, palyginti, nedaug skiriasi nuo ieškovų nurodytos kainos, todėl negalima padaryti išvados, kad dėl netinkamo antstolio įvertinimo ieškovu butas buvo parduotas už per mažą kainą. Ieškovų šeimai 29 500 Lt suma yra labai didelė. Skirtumas tarp buto pardavimo kainos ir didžiausios pasiūlytos kainos, t. y. 12 500 Lt suma, kurią kaip žalos atlyginimą, priteisė teismas, ieškovų šeimai taip pat yra didelė. Be to, pardavimo kaina buvo 108 000 Lt, o ne 120 500 Lt, taigi ir skirtumas sudaro 42 000 Lt.
  5. Teismas, spręsdamas, jog buto reali rinkos vertė buvo 120 500 Lt, o ne 94 000 Lt, tuo pripažino, kad turto pradinė kaina buvo nustatyta neteisingai. Tačiau čia pat padarė priešingą, logiškai nepaaiškinamą išvadą, jog įstatymo nuostatos dėl varžytynėse parduodamo turto pradinės kainos nustatymo (CPK 718 str.) ir pirmojo pasiūlymo (CPK 713 str. 4 d.) nebuvo pažeistos, todėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinti negaliojančiu dėl CPK 602 straipsnio 6 punkto pažeidimo nėra pagrindo. Teismas nevertino, kad antstolis pardavė turtą iš varžytynių, įstatymų nustatyta tvarka nenustatęs jo rinkos kainos.
  6. Teismas pripažino antstolio kaltę dėl to, kad turtas buvo parduotas už žemesnę kainą, nei galėjo parduoti, ir priteisė žalos atlyginimą, tačiau konstatavo, jog nėra pagrindo padaryti išvadai, kad V. K. pasiūlyta 120 500 Lt kaina buvo atmesta neteisėtai. Pažymėtina, kad kainos atmetimas negali būti šiek tiek neteisėtas ir kartu teisėtas.
  7. Teismas neatsižvelgė į aplinkybes, kad varžytynių protokolas buvo taisytas ranka, kad buto pirkėjas buvo „pakeistas“, juo pripažintas kitas asmuo, negu buvo paskelbta visiems varžytynių dalyviams prieš jiems išsiskirstant, video įrašo antstolis neišsaugojo motyvuodamas tuo, kad nebuvo skundų dėl vykdytu varžytynių vedimo tvarkos, nors ieškovas skundą padavė jau 2005 m. birželio 10 d., per įstatymo nustatytą terminą. Visi šie antstolio A. Z. veiksmai yra neteisėti ultra vires veikimu, nesuderinamu su antstolių veikos teisėtumo principu.
  8. Priteistinas kompensacijos dydis turi būti skaičiuojamas pagal iš varžytynių neteisėtai parduoto turto vertę varžytynių metu (150 000 Lt), o tai pagrindžiančius įrodymus teismas atmetė be jokių motyvų (apie tai paminėta 1 punkte).

11Apeliaciniu skundu atsakovas antstolis A. Z. prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai. Taip pat prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantas skundui pagrįsti nurodo tokius motyvus:

  1. Teismas netinkamai taikė CPK 713 straipsnio 5 dalį. V. K. galutinė pasiūlyta kaina buvo 120 500 Lt. Peržiūrėjus vaizdo įrašą buvo nustatyta, kad V. K. kainą pasiūlė po to, kai buvo paskelbta apie turto pardavimą H. M. ir varžytinių pabaigą, dėl ko buvo patikslintas varžytinių protokolas, įrašant pirkėją H. M. . V. K. sutiko, kad naują kainą ji pasiūlė po varžytinių, ir tai patvirtino pasirašydama protokole. CPK 713 straipsnio 3 dalis imperatyviai nustato, kad antstoliui paskelbus, kad turtas yra parduotas, varžytinės baigiasi ir vėlesni kainų pasiūlymai yra nepriimami. Todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantas privalėjo varžytinių laimėtoja pripažinti V. K. , pasiūliusią 120 500 Lt kainą.
  2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantas neįsitikino ar V. K. neketina didinti kainos. Priešingai nei teigia teismas, buvo įsitikinta ar dalyviai ketina kelti pirkimo kainą, tris kartus paklausta ar bus daugiau pasiūlymų, tačiau jų nebuvo, todėl varžytinės paskelbtos įvykusiomis.
  3. Nemotyvuotas ir nepagrįstas teismo argumentas, kad turtas buvo parduotas ne už rinkos kainą. Turtas buvo parduotas už kainą, kurią didžiausią pasiūlė pirkėjas iki varžytinių procedūros pabaigos. Teismas neįvertino, kad V. K. savo pasiūlytos kainos galėjo ir neįmokėti į antstolio depozitinę sąskaitą.
  4. Teismas nenurodė, kuo pasireiškė antstolio veiksmų neteisėtumas su kuriais yra siejama jo deliktinė atsakomybė.

12Trečiasis asmuo UAB ,,BTA draudimas“ prašė ieškovo V. G. apeliacinį skundą atmesti, o atsakovo antstolio A. Z. skundą patenkinti. Nurodo, kad apeliantas V. G. nepagrįstai nurodo, kad parduoto iš varžytynių buto rinkos vertė – 150 000 Lt, todėl ieškovui neįrodžius žalos dydžio, yra pagrindas ieškinį atmesti. Be to, net jeigu laikytume turto rinkos vertę 150 000 Lt, tai turto pradinė kaina varžytynėse būtų 120 000 Lt. Tokiu atveju, akivaizdu, kad kainų skirtumo apskritai nėra, priešingai, didžiausia pasiūlyta kaina, kurią nustatė pirmos instancijos teismas, yra didesnė nei pradinė varžytynių kaina. Todėl šiuo atveju žalos padaryta nebuvo arba žala galėtų būti skaičiuojama tik pardavus turtą už mažiau nei 120 000 Lt. Kainų skirtumo tarp 120 000 Lt ir 108 000 Lt laikyti esminiu ir panaikinti varžytynių akto CPK 602 straipsnio 3 dalies pagrindu nėra galimybės. Pažymėtina, kad nors visos reikšmingos aplinkybės buvo nustatytos ikiteisminio tyrimo metu, V. G. vis tiek teigė buvus susitarimui tarp varžytynių dalyvių, tačiau nepateikė jokių objektyvių tai pagrindžiančių įrodymų. Be to, šie motyvai nebuvo reikšti ieškinyje, todėl iš esmės apeliantas pareiškė naujus reikalavimus apeliacinėje instancijoje. Apeliantas antstolis A. Z. , vykdydamas varžytynių procedūrą, nepažeidė CPK 713 straipsnio. Jeigu antstolis būtų pardavę turtą V. K. už 120 000 Lt, tai tokiu būdu būtų padaręs žalą sąžiningai varžytynėse turtą įsigijusiam H. M. , t.y., būtų pasielgęs neteisėtai.

13Atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovas H. M. prašo V. G. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti teismo sprendimą toje dalyje, kurioje netenkintas ieškinys jo (H. M. ) atžvilgiu. Atsakovas nurodo, kad ieškovai pateikė teismui du atskirus ieškinius – ieškinį atsakovui antstoliui A. Z. dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų antstolio veiksmų, atlyginimo bei ieškinį H. M. dėl varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo. Patenkinus apeliacinį skundą, t. y. patenkinus ieškinį, jo (H. M. ) sumokėtą pinigų sumą turėtų grąžinti antstolis, nors iš tikrųjų turėtų grąžinti ieškovai, tačiau tokia restitucija neįmanoma dėl ieškovų finansinės padėties. Atkreiptinas dėmesys, kad J. G. nepateikė apeliacinio skundo, o V. G. neturi teisės jos vardu pateikti apeliacinio skundo.

14Atsiliepimu į apeliacinius skundus trečiasis asmuo UAB DK ,,PZU Lietuva“ nurodė, kad apelianto V. G. apeliacinis skundas turi būti atmestas kaip neteisėtas bei nepagrįstas, o antstolio A. Z. apeliacinis skundas turi būti patenkintas. Teigia, kad nepagrįsti ir neįrodyti ieškovo teiginiai, jog vidutinė buto rinkos kaina varžytynių dieną buvo 150 000 Lt. Tuo pačiu ieškovai neįrodė savo reikalavimo pagrįstumo, todėl minėtas ieškovų reikalavimas dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu turi būti atmestas kaip nepagrįstas ir neįrodytas. Be to, teismas nepagrįstai konstatavo, kad dėl antstolio netinkamo varžytinių organizavimo ieškovų turtas buvo parduotas už žemesnę kainą nei galėjo būti parduotas, nes varžytinių dalyviams peržiūrėjus vaizdo įrašą, buvo nustatyta, kad V. K. 120 500 Lt kaina buvo pasiūlyta po paskelbimo apie turto pardavimą H. M. ir varžytinių pabaigą. Atsižvelgiant į tai, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja D. Žukauskienės rezoliucija pavirtino ginčijamą Turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. 0017/02/05779, konstatuotina, kad jokių teisės akto pažeidimų, parduodant turtą iš varžytynių nebuvo nustatyta. UAB DK „PZU Lietuva“ pažymi, jog civilinės atsakomybės bei restitucijos taikymas yra alternatyvūs teisių gynimo būdai, todėl pritaikius vieną pažeistų teisių gynimo priemonę, kitos taikymas yra negalimas. UAB DK „PZU Lietuva“ patvirtina ir paaiškina, jog ieškovų reikalavimas dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu nėra draudžiamasis įvykis. Pažymėtina, kad atlikus ikiteisminį tyrimą pagal ieškovo V. G. pareiškimą dėl Turto pardavimo iš varžytynių akto suklastojimo, nebuvo nustatyta jokių antstolio neteisėtų veiksmų bei kaltės požymių

15Atsiliepimu į V. G. apeliacinį skundą atsakovas antstolis A. Z. prašo jį atmesti, o jo apeliacinį skundą patenkinti. Nurodo, kad apelianto pateikta preliminari vertinimo pažyma neatitinka teismų praktikoje suformuotų reikalavimų, taikomų įrodymams nekilnojamojo turto rinkos vertei nustatyti. UAB „Ober-Haus“ turto vertinimo pažyma yra preliminari, atlikta nesivadovaujant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu, už jose pateiktų duomenų teisingumą turto vertintojas neprisiima jokios atsakomybės. Pažymėtina, kad VĮ Registrų centro skelbiama nekilnojamojo turto kaina yra 10 mėnesių vėlesnė nei patvarkymo dėl varžytinių paskelbimo data, todėl VĮ Registrų centro duomenys neįrodo, kad antstolio nustatyta nekilnojamojo turto kaina, pardavimo iš varžytinių dieną buvo netinkama. Atkreiptinas dėmesys, kad antstolis nekilnojamojo turto vertinimą pavedė atlikti UAB „Liturta“, tačiau antstoliui ir turto vertintojams atvykus į vertinimą objektą, į patalpas jie nebuvo įleisti. Be to, apeliantas pateikė rašytinį prašymą sustabdyti pirmąsias varžytines ir nurodė kad iki 2005 m. gegužės 20 d. visiškai atsiskaitys su kreditoriais, sumokėdamas skolą antstoliui grynais pinigais. Apeliantas savo prašyme taip pat nurodė, kad neįvykdžius savo įsipareigojimų, prašo antstolio skelbti pakartotines pirmąsias apelianto ir jo sutuoktinės buto dalių varžytines, nustatant pradinę 75 200 Lt turto pardavimo iš varžytinių kainą. Vėliau antstolio nustatyta nekilnojamojo turto kaina nebuvo ginčyta.

16Ieškovo ir atsakovo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

17Apeliacijos dalykas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patikrinimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301 str.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina skundžiamo teismo sprendimo teisinį, faktinį, taip pat ir absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 263 str., 320 str. 1 d.).

18CPK 176 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pirmosios instancijos teismo pareiga visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti esmines bylos aplinkybes, nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, t.y. priimti tokį sprendimą, kuriame būtų tinkamai pritaikytos materialinės teisės normos ir nepažeistos procesinės teisės normos (CPK 185, 259, 263 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškinio reikalavimus, pažeidė CPK 3 straipsnio 1 dalies, 177, 179 ir 185 straipsnių nuostatas bei materialinės teisės normas ir dėl šių pažeidimų neteisingai išsprendė bylą. Todėl teismo sprendimas pripažįstamas neteisėtu ir nepagrįstu, jis naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinys tenkinamas iš dalies (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

19Ginčo esmė – priverstinio turto išieškojimo, parduodant skolininko turtą iš varžytinių (varžytinių turto kainos nustatymas, turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimas negaliojančiu, varžytinių tvarkos pažeidimai) teisėtumas. Antstolis, kaip vykdymo proceso profesionalas, vykdantis išieškojimą privalo griežtai laikytis priverstinį sprendimų vykdimą reglamentuojančios tvarkos, nepažeisti išieškotojo, skolininko ir trečiųjų asmenų teisių ir teisėtų interesų, veikti operatyviai ir taip, kad skolininko nuosavybės teisių ribojimas, varžytinių organizavimas būtų atliekamas laikantis teisės aktų nuostatų. Tokią poziciją yra išsakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009, formuodamas teismų praktiką civilinėse bylose dėl turto pardavimo iš varžytinių akto pripažinimo negaliojančiu pagrindų ir pasekmių.

20Byloje nustatyta, kad ieškovai prašo pripažinti turto pardavimo iš varžytinių aktą negaliojančiu ir taikyti restituciją natūra arba, nesant šios galimybės, taikyti alternatyvų restitucijos būdą – priteisti iš teisę pažeidusio asmens (antstolio) kompensaciją (buto kainų skirtumą). Varžytinių akto neteisėtumą apeliantas (ieškovas) grindžia tuo, kad ginčo varžytinėse butas buvo parduotas už kainą, mažesnę nei šio buto rinkos kaina, nenustačius tikrosios buto rinkos vertės ir pažeidus varžytinių organizavimo tvarką (CPK 602 str. 1 d. 6 p., 681 str., 713 str. 4, 5 d.).

21CPK 681 straipsnio 1 dalis nustato, kad areštuodamas turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei skiria ekspertizę. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vykdymo proceso metu įkainoto turto vertei pasikeitus, antstolis gali perkainoti turtą laikantis šiame straipsnyje nustatytos tvarkos. Įstatymas reikalauja, kad vykdymo procese areštuotas turtas būtų įkainotas objektyviai, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto rinkos kaina. Nagrinėjamoje byloje yra duomenys, kad ginčo buto rinkos vertė – 94 000 Lt, buvo nustatyta 2003 m. birželio 10 d. turto arešto metu, remiantis VĮ Registrų centro 2000 m. sausio 19 d. duomenimis apie rinkos vertę (93 776 Lt) ir nebuvo tikslinta, nors ieškovė J. G. , nesutikdama su šia kaina, 2004 m. rugpjūčio 9 d. raštu prašė antstolį (atsakovą A. Z. ) įvertinti buto kainą nepriklausomoje turto vertinimo agentūroje ir nustatyti objektyvią rinkos kainą. 2004 m. rugsėjo 14 d. patvarkymu antstolis atšaukė varžytines ir pavedė Nekilnojamojo turto vertinimo agentūrai įvertinti ginčo butą rinkos kaina, tačiau duomenų apie tokio turto vertinimą, patvirtinančių ar paneigiančių paminėtą ginčo buto rinkos kainą (94 000 Lt), o taip pat priežasčių dėl kurių toks vertinimas neatliktas nėra nei vykdomoje byloje, nei nagrinėjamoje civilinėje byloje (Vykdomoji byla Nr. 17-5779, b. l. 184-188). Nors apelianto A. Z. atstovas teigia, kad turto vertinimo ekspertizė neatlikta dėl to, kad ieškovai neįsileido į butą turto vertintojų (specialistų), tačiau vykdomoje byloje nėra tokį teiginį patvirtinančių įrodymų (aktų, pažymų ir pan.). Tiesa, minėtoje byloje yra du aktai apie asmens neradimą, surašyti 2004 m. rugsėjo 22 d. ir rugsėjo 25 d. Tačiau juos surašė vienasmeniškai atsakovas antstolis A. Z. , nedalyvaujant paminėtos nekilnojamojo turto agentūros ekspertams. Be to, iš šių aktų turinio matyti, kad antstolio apsilankymas buvo siejamas su konkrečių skolų išieškojimu, neužsimenant apie būtinybę atlikti buto vertinimą. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad šie aktai nesusiję su turto vertinimu ir nepagrindžia apelianto atsakovo A. Z. teiginio, kad turto vertinimas neatliktas dėl to, kad ieškovai neįsileido specialistų į ginčo butą. Tuo paneigtas ieškovų nenoras bendradarbiauti. Atsakovai (antstolis A. Z. ir H. M. ) ginčo buto rinkos kainą, nuo kurios buvo paskaičiuota pradinė buto pardavimo kaina, siejo su ieškovo V. G. raštišku sutikimu parduoti butą už 72 500 Lt (Vykdomoji byla, b. l. 209). Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ši kaina, kuria ieškovas sutinka paruduoti butą, nėra ir nebuvo rinkos kaina. Tai tik 80 procentų kainos, paskaičiuotos nuo antstolio pasirinktos buto rinkos kainos – 94 000 Lt. Minėta kaina buvo tik pradinė pardavimo iš varžytinių kaina. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, ieškovas teigė, kad buvo priverstas su tuo sutikti. Teisėjų kolegija, bendraudama su ieškovu teismo posėdyje, susidarė nuomonę, kad apeliantas (ieškovas) nėra teisiškai išprusęs ir nepakankamai gerai supranta teisines sąvokas ir orientuojasi situacijoje. Todėl kyla pagrįsta abejonė ar V. G. suprato su kokia kaina sutinka, nes, kaip nustatyta, buvo sutikta su 72 500 Lt kaina, kuri nebuvo nei tikroji, nei antstolio nustatyta rinkos kaina. Be to, toks ieškovo sutikimas nebuvo privalomas antstoliui. Nustatydamas buto rinkos kainą, jis (antstolis) privalėjo veikti nepažeisdamas vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų.

22Apeliacinės instancijos teismas, prašant apeliantui V. G. , paskyrė ginčo buto vertinimo ekspertizę, kurią atliko UAB ,,Aidila“ (4 t.) Išvadoje teigiama, kad ginčo buto rinkos vertė pardavimo iš varžytinių dieną buvo 150 000 Lt. Ši ekspertizės išvada atitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo ir CPK 216 straipsnio nuostatas, todėl ja tikima ir remiamasi. Be to, šios ekspertizės išvada neprieštarauja ir kitiems byloje esantiems rašytiniams įrodymams, tokiems kaip nagrinėjamoje byloje esančiai UAB ,,Ober-Haus“ preliminariajai rinkos vertės nustatymo pažymai, kurioje nurodyta preliminari ginčo buto rinkos kaina, buvusi ginčijamu laikotarpiu – nuo 140 000 Lt iki 160 000 Lt (2 t. b. l. 169). Kainos vidurkis (apie 150 000 Lt) panašus į nurodytą ekspertizės išvadoje, jai neprieštarauja. Iš šių įrodymų galima daryti išvadą, kad ginčo buto rinkos vertė varžytinių dieną buvo ne 94 000 Lt, o 150 000 Lt, todėl priverstinio pardavimo iš varžytinių pradinė kaina turėjo būti 80 procentų buto rinkos kainos, t.y. 120 000 Lt, o ne 72 500 Lt. Net ir pakartotinėse varžytinėse pradinė kaina galėjo būti didesnė (60 proc.), t.y. 90 000 Lt. Skaičiuojant nuo 120 000 Lt pradinės kainos, pirmas parduodamo buto kainos padidėjimas turėjo būti ne mažesnis kaip 3 procentai, t.y. 123 000 Lt (pakartotinio pardavimo atveju – 93 600 Lt. (4 proc.). Byloje nustatyta, kad butas parduotas už 108 000 Lt, t.y. 15 600 Lt mažesne (jei skaičiuoti nuo 93 600 Lt – 14 400 Lt mažiau) kaina nei turėjo būti nustatyta pagal įstatymą pradinė kaina. Teisėjų kolegija, įvertinusi turto kainų skirtumą, kainą, gautą už turtą ir to turto rinkos vertės proporcingumą (150 000 Lt-108 000 Lt=42 000 Lt) sprendžia, kad turto pardavimo iš varžytinių kaina yra esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, ir gauta už turtą suma neproporcinga to turto rinkos vertei. Taip neproporcingai apribojus skolininko teises, tuo padarytas esminis CPK 602 straipsnio 6 punkto pažeidimas dėl kurio yra pagrindas pripažinti 2005 m. gegužės 26 d. Turto pardavimo iš varžytinių aktą niekiniu, kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 180 str. 1 d.). Apeliantas (ieškovas) siekia restitucijos natūra. Byloje nustatyta, kad ginčo butu iki šiol naudojasi ieškovai; antstolio žinioje yra nepaskirstytas ir ieškovų neatsiimtas pinigų, gautų už parduotą butą, likutis (34 733,55 Lt), kuris gali būti grąžintas atsakovui H. M. (pirkėjui). Kita suma – 73 266,45 Lt priteistina H. M. iš ieškovų solidariai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra kliūčių taikyti restituciją natūra, grąžinant šalis į pirminę padėtį (1.80 str. 2 d. ir 6.145 str.).

23Nors pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė CPK normas, reglamentuojančias pradinės turto, parduodamo iš varžytinių, kainos nustatymą (CPK 713 str. 4 d., 718 str. ir 681 str.), tačiau nustatydamas ginčo buto rinkos kainą, nuo kurios apskaičiuojama pradinė turto kaina, kuri įtakoja varžytinėse jos pirmąjį padidėjimo procentą, šiomis teisės normomis nesivadovavo. Teismas pripažino, kad pagal įstatymą vykdymo procese areštuotas turtas turi būti įkainotas objektyviai, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto rinkos kaina, o 2003 m. birželio 10 d. nustatyta 94 000 Lt ginčo turto rinkos kaina kelia pagrįstų abejonių. Tačiau šių kainos nustatymo aplinkybių nenagrinėjo, tikrosios rinkos vertės nenustatė ir padarė išvadą, kad turto vertinimo tvarka pažeista formaliai, nors šios tvarkos konkretaus pažeidimo, kuris leistų spręsti dėl jo (pažeidimo) formalumo/neformalumo, taip pat nenurodė. Neaišku, kokiu pagrindu teismas vadovavosi prieštaringu įrodymu – V. K. varžytinėse pasiūlyta 120 500 Lt kaina, teigiant, kad ji nedaug skiriasi nuo ieškovų nurodytos kainos, ir nėra pagrindo teiginiui, kad butas parduotas už per mažą kainą, kai byloje yra priešingi, oficialiais rašytiniais įrodymais patvirtinti duomenys, kad butas parduotas ne V. K. , o atsakovui H. M. už 108 000 Lt kainą, kuri turi būti vertinama santykyje su tikrąja buto rinkos verte. Jokiais kitais leistinais ir patikimais įrodymais teismas išvados nepagrindė. Be to, pirmosios instancijos teismas pats sau prieštarauja, t.y. ginče dėl buto rinkos kainos pripažinęs V. K. pasiūlytą 120 500 Lt kainą tikra kaina, spręsdamas dėl varžytinių tvarkos ir varžytinėse pasiūlytos didžiausios kainos, minėta V. K. pasiūlyta kaina nesivadovauja, teigdamas, kad ji buvo atmesta teisėtai; pripažįsta H. M. pasiūlyta kainą 108 000 Lt galutine ir teisinga. Toks prieštaringas ir nepagrįstas teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu, pagrįstu ir teisingu. Todėl jis naikinamas.

24Dėl atsakovo antstolio A. Z. apeliacinio skundo

25Pirmosios instancijos teismas taikė atsakovui antstoliui A. Z. deliktinę civilinę atsakomybę ir priteisė iš jo ieškovams 12 500 Lt dėl to, kad atsakovas netinkamai organizavo varžytines (likus dviem besivaržantiems asmenims, neįsitikino ar V. K. neturi pasiūlymų) ir pardavė turtą už mažesnę nei galėjo parduoti kainą (CPK 634 str. 2 d., CK 6.246 str. 1 d., 6.247 str., 6.248 str., 6.249 str. 1 d.). Teismas 12 500 Lt žalą kildino iš parduoto (108 000 Lt) ir galėjusio būti parduoto (120 500 Lt) turto kainų skirtumo. Su tuo nesutinka ne tik apeliantas A. Z. , bet ir ieškovas V. G. .

26Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į ieškinį, (3 t., b. l 3-10) išėjo už jo ribų ir priteisė ieškovams perteklinę sumą. Ieškovai, prašydami pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytinių aktą, nurodė du galimus restitucijos taikymo būdus: natūra arba kompensuoti kainų skirtumą pinigais (86 120,89 Lt). Reikalavimo dėl žalos atlyginimo CK 6.246, 6.247, 6.248 ir 6.249 straipsnių pagrindais nepareiškė. Patenkinus ieškovo reikalavimą ir pritaikius restituciją natūra, taikant papildomą restitucijos būdą – priteisus kompensaciją dėl kainų skirtumo, ieškovai nepagrįstai praturtėtų ( CK XX skyrius). Todėl teismo sprendimo dalis, kuria priteista ieškovams iš atsakovo antstolio A. Z. 12 500 Lt panaikinama.

27Į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta.

28Dėl bylinėjimosi išlaidų

29

30Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą, atitinkamai perskaičiuojamos bylinėjimosi išlaidos proporcingai patenkintai ir atmestai reikalavimų daliai, priteisiamos valstybei procesinės išlaidos, atsižvelgiant į tai, kad ieškovas (apeliantas) nuo žyminio mokesčio mokėjimo valstybei iš dalies atleistas ir į tai, kad atsakovas antstolis A. Z. pripažintas pažeidęs teisę (CPK 88, 92, 93 str). Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos remiantis byloje esančiais rašytinais įrodymais.

31Apeliacinės instancijos teisme buvo paskirta nekilnojamojo turto vertinimo ekspertizė, kurią atliko UAB ,,Aidila“ ir pateikė PVM sąskaitą faktūrą 1 815 Lt (4 t., b. l. 113). Ekspertizė paskirta ieškovo V. G. prašymu. Jis buvo įpareigotas šią sumą įmokėti į Lietuvos apeliacinio teismo depozitinę sąskaitą, tačiau šios pareigos neįvykdė. Kadangi ekspertams už darbą turi būti atlyginama, esamoje situacijoje pareigą sumokėti prisiima valstybė, įgydama teisę šią sumą išreikalauti iš pralaimėjusios šalies – atsakovo antstolio A. Z. .

32Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

33Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. spalio 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

34Pripažinti negaliojančiu antstolio A. Z. 2005 m. gegužės 26 d. surašytą ir 2005 m. birželio 16 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjos patvirtintą Turto pardavimo iš varžytinių aktą, kuriuo parduotas V. G. (bendraturtė J. G.) trijų kambarių bendro 77, 53 kv.m ploto butas, un. Nr. 2198-4003-0010:0057, esantis ( - ), už 108 000 Lt.

35Taikyti restituciją natūra ir šalis grąžinti į buvusią padėtį: atsakovas H. M. grąžina ieškovams V. G. ir J. G. trijų kambarių bendro 77, 53 kv.m ploto butą, un. Nr. 2198-4003-0010:0057, esantį ( - ); V. G. ir J. G. solidariai grąžina H. M. 73 266,45 Lt (septyniasdešimt tris tūkstančius du šimtus šešiasdešimt šešis litus keturiasdešimt penkis centus); atsakovas antstolis A. Z. grąžina H. M. 34 733,55 Lt (trisdešimt keturis tūkstančius septynis šimtus trisdešimt tris litus penkiasdešimt penkis centus).

36Priteisti iš atsakovo A. Z. ieškovui V. G. 650 Lt (šešis šimtus penkiasdešimt litų) žyminio mokesčio ir valstybei – 5 382 Lt (penkis tūkstančius tris šimtus aštuoniasdešimt du litus) žyminio mokesčio ir 35 Lt (trisdešimt penkis litus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu apeliacinės instancijos teisme.

37Priteisti atsakovui A. Z. iš ieškovo V. G. 375 Lt (tris šimtus septyniasdešimt penkis litus) žyminio mokesčio.

38Priteisti atsakovui H. M. iš atsakovo antstolio A. Z. 2 000 Lt (du tūkstančius litų) atstovavimo teisme išlaidų.

39Iš Lietuvos apeliacinio teismo depozitinės sąskaitos sumokėti uždarajai akcinei bendrovei ,,Aidila“, įmonės kodas 140812366, PVM kodas LT 408123610, esančiai Taikos pr. 35-23, Klaipėdoje, 1 815 Lt (vieną tūkstantį aštuonis šimtus penkiolika litų) už nekilnojamojo turto (buto), esančio ( - ), vertinimo ekspertizę, atliktą teismo nutarties pagrindu 2010 m. liepos 9 d. ir perduotą teismui 2010 m. liepos 12 d. Atliktų darbų perdavimo-priėmimo aktu, pervedant šią sumą į atsiskaitomąją sąskaitą LT427300010002288500, esančią AB Swedbank.

40Sumokėjus šią sumą uždarajai akcinei bendrovei ,,Aidila“, išieškoti 1 815 Lt (vieną tūkstantį aštuonis šimtus penkiolika litų) valstybės naudai iš atsakovo antstolio A. Z. (Antstolių A. Z. ir Z. Z. kontoros adresas Malūnininkų g. 3, Klaipėda), pervedant šią sumą į Lietuvos apeliacinio teismo, įmonės kodas 191831183, depozitinę sąskaitą Nr. LT627044060000286878, esančią AB SEB banke.

41Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovo A. Z. priteista valstybei 117 Lt (vienas šimtas septyniolika litų) už valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ieškovams L. ir V. G. , palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
2. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą... 4. Ieškovai V. G. ir J. G. prašė pripažinti negaliojančiu 2005 m. gegužės... 5. Atsakovas antstolis A. Z. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad skolininkas... 6. Atsakovas H. M. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovai nereiškė... 7. Trečiasis asmuo UAB „BTA draudimas“ prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad... 8. Trečiasis asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ prašo ieškinį atmesti. Nurodė,... 9. Klaipėdos apygardos tesimas 2009 m. spalio 6 d. sprendimu ieškinį patenkino... 10. Apeliaciniu skundu ieškovas V. G. prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir... 11. Apeliaciniu skundu atsakovas antstolis A. Z. prašo teismo sprendimą... 12. Trečiasis asmuo UAB ,,BTA draudimas“ prašė ieškovo V. G. apeliacinį... 13. Atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovas H. M. prašo V. G. apeliacinį... 14. Atsiliepimu į apeliacinius skundus trečiasis asmuo UAB DK ,,PZU Lietuva“... 15. Atsiliepimu į V. G. apeliacinį skundą atsakovas antstolis A. Z. prašo jį... 16. Ieškovo ir atsakovo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.... 17. Apeliacijos dalykas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo... 18. CPK 176 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pirmosios instancijos teismo pareiga... 19. Ginčo esmė – priverstinio turto išieškojimo, parduodant skolininko turtą... 20. Byloje nustatyta, kad ieškovai prašo pripažinti turto pardavimo iš... 21. CPK 681 straipsnio 1 dalis nustato, kad areštuodamas turtą, antstolis jį... 22. Apeliacinės instancijos teismas, prašant apeliantui V. G. , paskyrė ginčo... 23. Nors pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė CPK normas,... 24. Dėl atsakovo antstolio A. Z. apeliacinio skundo... 25. Pirmosios instancijos teismas taikė atsakovui antstoliui A. Z. deliktinę... 26. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino... 27. Į esminius apeliacinių skundų argumentus atsakyta.... 28. Dėl bylinėjimosi išlaidų ... 29. ... 30. Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują... 31. Apeliacinės instancijos teisme buvo paskirta nekilnojamojo turto vertinimo... 32. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 33. Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. spalio 6 d. sprendimą panaikinti ir... 34. Pripažinti negaliojančiu antstolio A. Z. 2005 m. gegužės 26 d. surašytą... 35. Taikyti restituciją natūra ir šalis grąžinti į buvusią padėtį:... 36. Priteisti iš atsakovo A. Z. ieškovui V. G. 650 Lt (šešis šimtus... 37. Priteisti atsakovui A. Z. iš ieškovo V. G. 375 Lt (tris šimtus... 38. Priteisti atsakovui H. M. iš atsakovo antstolio A. Z. 2 000 Lt (du... 39. Iš Lietuvos apeliacinio teismo depozitinės sąskaitos sumokėti uždarajai... 40. Sumokėjus šią sumą uždarajai akcinei bendrovei ,,Aidila“, išieškoti 1... 41. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovo A. Z....