Byla eAS-585-502/2020
Dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

2teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo C. A. K. (C. A. K.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 30 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo C. A. K. (C. A. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėjas C. A. K. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) Kauno skyriaus 2020 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. SP9-13-7 „Dėl ( - ) piliečio C. A. K. grąžinimo į ( - )“ (toliau – ir Sprendimas) ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti; 2) įpareigoti atsakovą priimti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo ir nacionalinei vizai gauti, neišvykstant iš Lietuvos Respublikos. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 24 d. nutartimi pareiškėjo skundas priimtas nagrinėti.

6Pareiškėjas taip pat prašė teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti Sprendimo galiojimą. Prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo pareiškėjas grindė tuo, kad pareiškėjo su jo kilmės valstybe nesieja jokie ryšiai, jis neturi kilmės valstybėje gyvenamosios vietos ir pragyvenimo šaltinio. Nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjo nuomone, gali būti padaryta sunkiai atitaisoma žala, kadangi pareiškėjas netektų galimybės pasirūpinti savo šeima, kurią išlaiko finansiškai, tikėtina, jog susilpnės arba visai nutrūks pareiškėjo ryšys su vaiku, jam negalint dalyvauti sūnaus auklėjime.

7II.

8Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. liepos 30 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

9Teismas, apžvelgęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas (70 str. 1 d., 3 d. 4 p.), taip pat Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatas (139 str.), nurodė, kad pagal Įstatymo nuostatas, pareiškėjo Sprendimo vykdymas automatiškai nėra stabdomas pateikus skundą teismui, taigi tokio sprendimo vykdymas gali būti stabdomas pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones ABTĮ nustatyta tvarka.

10Teismas nustatė, kad Sprendimu pareiškėjas įpareigotas iki 2020 m. liepos 30 d. savanoriškai išvykti į ( - ) (toliau – ir ( - )). Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, padarė išvadą, kad prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nėra būtinas, nes Sprendimo vykdymas priklauso išimtinai nuo pareiškėjo valios, o, net ir nevykdant šio Sprendimo, Migracijos departamentas turės teisę priimti kitą sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, kurio vykdymas esant teisiniam pagrindui, galės būti stabdomas taikant reikalavimo užtikrinimo priemones, todėl nėra pagrindo teigti, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjui gali kilti didelė žala. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokie sprendimai pagal savo pobūdį nėra priverstiniai, t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai.

11Atsižvelgęs į pareiškėjo nurodytus argumentus, kuriais grindžiamas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, taip pat įvertinęs administracinėje byloje ginčijamą Sprendimą ir byloje esančius duomenis, teismas konstatavo, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pakankamo pagrindo taikyti pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės – Sprendimo vykdymo sustabdymo. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

12III.

13Pareiškėjas padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 30 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjo prašymą tenkinti, laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, sustabdyti Sprendimo, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti į ( - ) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.

14Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į skundo esmę ir tinkamai neįvertino faktinių bylos aplinkybių, patvirtinančių reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą, be to, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos šiuo klausimu.

15Pareiškėjas akcentuoja, kad šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, pasisakė tik apie vienos iš sąlygų (ne) buvimą, t. y. jog nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas visiškai nesvarstė to, ar yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentai, leidžiantys abejoti Sprendimo teisėtumu, t. y. leidžiantys preliminariai tvirtinti, kad skundžiamas aktas yra neteisėtas ir administracinio akto neatidėliotinas vykdymas, nestabdant šio vykdymo dėl teismui paduoto skundo, sukels asmeniui didelę žalą.

16Pareiškėjas teigia, kad pareiškėjo reikalavimai ir argumentai, leidžiantys abejoti skundžiamo administracinio aktų teisėtumu, kurie yra nurodyti skunde yra teisėti ir pagrįsti bei tikėtina, kad turėtų būti patenkinti, tačiau pirmosios instancijos teismas šios sąlygos buvimo ar nebuvimo net nesvarstė ir apie ją nepasisakė. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad priimant sprendimą dėl grąžinimo į kilmės šalį, nebuvo įvertintos Įstatymo 128 straipsnyje nurodytos aplinkybės, o būtent pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje faktinis laikas, esami socialiniai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika, taip pat į jo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, į ką neatsižvelgė ir teismas, spręsdamas klausimą dėl užtikrinimo priemonių taikymo.

17Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas, nori ir turi tikslą toliau gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi jį sieja glaudūs šeimyniniai, socialiniai ir kiti ryšiai (turi sužadėtinę ir vaiką, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai). Įvykdžius Sprendimą ir pareiškėjui savanoriškai išvykus arba priverstinai išsiuntus į kilmės šalį, jis prarastų ryšį su savo šeima – sužadėtine ir sūnumi, su kuriais pareiškėjas šiuo metu gyvena nuomojamame bute. Pareiškėjo įsitikinimu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, Sprendimas nepagrįstai apribotų jo ir jo šeimos narių teises į asmeninį ir šeiminį gyvenimą, būtų pažeista vaiko teisė gyventi kartu su abiem tėvais, be to, gali būti padaryta sunkiai atitaisoma didelė žala, kadangi pareiškėjas netektų galimybės pasirūpinti savo šeima.

18Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas šiuo metu neturi realios galimybės įvykdyti Sprendimu nustatyto įpareigojimo – savanoriškai iki 2020 m. liepos 30 d. išvykti į ( - ). ( - ) esant didelei COVID-19 pandemijai, kaip ir visame pasaulyje, šiuo metu yra panaikinti skrydžiai iš Europos Sąjungos į daugumą šalių, kur yra išplitusi pandemija dėl COVID-19, tarp jų patenka ir ( - ), todėl pareiškėjas neturi objektyvių galimybių išvykti į savo kilmės šalį. Be to, pareiškėjui dėl COVID-19 pandemijos šiuo metu nebūtų saugu grįžti į ( - ), kadangi, pareiškėjo žiniomis, šiuo virusu yra užsikrėtę virš 100 000 žmonių, trūksta apsaugos ir medicininių priemonių. Be to, ( - ), kaip ir daugumoje ( - ) šalių, sveikatos apsaugos sistemos lygis gana žemas, todėl vykti ten šiuo metu yra nesaugu, o pareiškėjo grįžimas į ( - ) reikštų tiesioginę grėsmę jo sveikatai.

19Teisėjų kolegija

konstatuoja:

20IV.

21Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 30 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumas ir teisėtumas.

22Nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies nepagrįstumo, apeliacinė teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

23Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo akto galiojimas ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būti užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

24Atkreiptinas dėmesys, jog būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011). Pažymėtina ir tai, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.

25Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nuspręsta: 1) įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į ( - ) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2020 m. liepos 30 d.; 2) įspėti pareiškėją, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies.

26Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu, pagal kurį sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje pasibaigus vizos galiojimui. Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.

27Vertinant šiuos du straipsnius sistemiškai, darytina išvada, kad sprendimas dėl užsieniečio išsiuntimo priimamas ir vykdomas, kai užsienietis savo valia nevykdo sprendimo grąžinti į užsienio valstybę pagal Įstatymo 125 straipsnio nuostatas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl sprendimų, kuriais užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti, yra pažymėjęs, kad tokie sprendimai pagal savo pobūdį nėra priverstiniai (Įstatymo 2 str. 7 d.), t. y. užsienietis per nustatytą laiką Lietuvos Respublikos teritoriją privalo palikti savarankiškai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-814-822/2016 ir kt.). Sprendimo dėl išsiuntimo vykdymas sustabdomas ne tik atitinkamam teismui priėmus nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, bet ir kai užsieniečio negalima išsiųsti dėl objektyvių aplinkybių ar jo sveikatos būklės (Įstatymo 128 straipsnio 2 d.). Byloje duomenų, kad Migracijos departamentas būtų priėmęs sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo į užsienio valstybę, nėra.

28Kaip jau buvo minėta, tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas savanoriškai neišvyktų iš Lietuvos Respublikos, galėtų būti svarstoma dėl Įstatymo 126 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio pagrindo Migracijos departamentui priimti sprendimą dėl pareiškėjo išsiuntimo, kuris galėtų būti skundžiamas teismui, taip pat reiškiant prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (Įstatymo 128 str. 2 d. 1 p.), stabdant išsiuntimo sprendimo vykdymą (Įstatymo 128 str. 2 d. 2–4 p.). Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą, pareiškėjo netenkinančio Sprendimo vykdymo sustabdymas reikštų, kad pareiškėjo galbūt pažeistos teisės ginamos prevenciškai nesant tam teisinio pagrindo, kas, teisėjų kolegijos vertinimu, pagal nustatytas aplinkybes pažeistų proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principus. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo spręsti, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, ginčas dėl Sprendimo panaikinimo taptų beprasmis.

29Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nurodytas aplinkybes ir taikė ABTĮ 70 straipsnio nuostatas, priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti dėl atskirajame skunde nurodytų motyvų nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Dėl šių priežasčių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 30 d. nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.

30Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

31Pareiškėjo C A. K. (C A. K.) atskirąjį skundą atmesti.

32Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 30 d. nutartį palikti nepakeistą.

33Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo C. A. K.... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėjas C. A. K. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1)... 6. Pareiškėjas taip pat prašė teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo... 7. II.... 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. liepos 30 d. nutartimi... 9. Teismas, apžvelgęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos... 10. Teismas nustatė, kad Sprendimu pareiškėjas įpareigotas iki 2020 m. liepos... 11. Atsižvelgęs į pareiškėjo nurodytus argumentus, kuriais grindžiamas... 12. III.... 13. Pareiškėjas padavė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus... 14. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į skundo... 15. Pareiškėjas akcentuoja, kad šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas,... 16. Pareiškėjas teigia, kad pareiškėjo reikalavimai ir argumentai, leidžiantys... 17. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl... 18. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas... 19. Teisėjų kolegija... 20. IV.... 21. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020... 22. Nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus dėl skundžiamos... 23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas,... 24. Atkreiptinas dėmesys, jog būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo... 25. Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo... 26. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 3 punktu,... 27. Vertinant šiuos du straipsnius sistemiškai, darytina išvada, kad sprendimas... 28. Kaip jau buvo minėta, tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas savanoriškai... 29. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 30. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 31. Pareiškėjo C A. K. (C A. K.) atskirąjį skundą atmesti.... 32. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 30 d. nutartį palikti... 33. Nutartis neskundžiama....