Byla AS-899-575/2016
Dėl sprendimo panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. J. individualios įmonės „Kalniuko užeiga“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. individualios įmonės „Kalniuko užeiga“ skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas R. J. individuali įmonė „Kalniuko užeiga“ (toliau – ir pareiškėjas, IĮ „Kalniuko užeiga“) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–4), prašydamas panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. T-330 dėl prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo (toliau – ir Sprendimas) bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas taip pat prašė teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti minėto Sprendimo galiojimą. Prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas grindė tuo, kad jos nepritaikius įmonė patirs nuostolius, todėl pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes įmonė bus priversta nutraukti savo veiklą.

5II.

6Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartimi (b. l. 12–13) pareiškėjo skundą priėmė, tačiau pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo netenkino.

7Teismas pažymėjo, kad šiuo bylos nagrinėjimo momentu, atsižvelgus į pareiškėjo nurodytus argumentus, byloje esančius duomenis, spręstina, jog netaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės pareiškėjui didelė žala nekils, finansinė padėtis reikšmingai nepablogės. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo nurodyti argumentai dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės yra nukreipti į ateitį ir grindžiami prielaidomis, todėl negali būti pakankamu pagrindu taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Taigi, teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės kils didelė žala, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, todėl šioje bylos nagrinėjimo stadijoje pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo netenkintinas.

8III.

9Pareiškėjas IĮ „Kalniuko užeiga“ pateikė atskirąjį skundą (b. l. 16–18), kuriame prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį ir priimti naują nutartį – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. T-330 galiojimą.

10Pareiškėjas mano, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis nėra pakankamai motyvuota, motyvai yra deklaratyvaus pobūdžio, teismas neįsigilino į skundo esmę ir neįvertino faktinių bylos aplinkybių, patvirtinančių reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą. Pareiškėjas pažymi, kad šiuo atveju teismas neįvertino, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės atsirastų vėlesnės neigiamos pasekmės, nes įmonė negautų planuotų pajamų, sumažėtų įmonės apyvartinės lėšos, galbūt kiltų kitokio pobūdžio neigiamos pasekmės, susijusios su darbuotojų atleidimu, kompensacijų jiems išmokėjimu, o tai lemtų įmonei turtinius nuostolius, galimus naujus teisminius ginčus dėl turtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas kartu akcentuoja, kad taikant Sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimo įmonės apyvarta sumažėjo apie 60 proc., todėl netenkinus prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo viena iš dviejų įmonėje dirbančių darbuotojų gali būti atleista, nes įmonė neturės galimybės mokėti atlyginimą. Be to, esant tokiam įmonės pajamų sumažėjimui, prognozuojamas įmonės bankrotas.

11Teisėjų kolegija

konstatuoja:

12IV.

13Pareiškėjas atskirajame skunde nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutarties dalimi, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Taigi, nagrinėjamu atveju yra kilęs ginčas dėl pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę egzistavimo.

14Nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančios Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcijos 70 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi, teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Iš paminėtos įstatymo normos formuluotės akivaizdu, jog reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012 ir kt.). Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012 ir kt.).

15Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2016 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-371-602/2016; 2016 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-540-602/2016). Kaip administracinio akto vykdymo sukeliama didelė žala galėtų būti vertinamas atvejis, kai dėl administracinio akto įvykdymo gali reikšmingai pablogėti įmonės finansinė padėtis, dėl ko įmonė nebegalėtų toliau vykdyti savo vykdomos veiklos, negalėtų pakeisti vykdytos veiklos, turėtų atleisti daug darbuotojų, negalėtų atsiskaityti su kreditoriais (taip pat valstybe, darbuotojais ir kt.), įmonei grėstų bankrotas arba atsirastų kitokios sunkios pasekmės, kurios galėtų pakenkti ne tik įmonės reputacijai, jos galimybėms plėtoti verslą, bet ir viešajam interesui (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-747/2014). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010).

16Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, kad neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti asmens interesus (žr., pvz., LVAT 2014 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-735/2014). Taigi šiuo atveju pareiškėjas, prašydamas pirmosios instancijos teismo sustabdyti ginčijamo Sprendimo dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimo galiojimą, turėjo nurodyti argumentus, dėl kurių reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas yra būtinas, ir pateikti tai pagrindžiančius įrodymus. Atsižvelgusi į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą teisėtumą, toliau vertins, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepagrindė būtinybės taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

17Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašė teismo taikyti ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatytą reikalavimo užtikrinimo priemonę (ginčijamo individualaus teisės akto <...> galiojimo laikinas sustabdymas) ir laikinai sustabdyti Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr. T-330 galiojimą. Prašymą taikyti minėtą reikalavimo užtikrinimo priemonę pareiškėjas grindė tuo, kad jos nepritaikius įmonė patirs nuostolius, todėl pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes įmonė bus priversta nutraukti savo veiklą. Atskirajame skunde pareiškėjas papildomai nurodo, kad nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės įmonė negaus planuotų pajamų, sumažės įmonės apyvartinės lėšos, galbūt kils kitokio pobūdžio neigiamos pasekmės, susijusios su darbuotojų atleidimu, kompensacijų jiems išmokėjimu, o tai lemtų įmonei turtinius nuostolius, galimus naujus teisminius ginčus dėl turtinės žalos atlyginimo. Šiems teiginiams pagrįsti pareiškėjas kartu su atskiruoju skundu pateikė IĮ „Kalniuko užeiga“ 2016 m. rugsėjo 9 d. pažymą dėl įmonės apyvartos (b. l. 19). Taigi, šiuo atveju pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones iš esmės grindžia finansinių sunkumų grėsme ir dėl to galinčiomis kilti neigiamomis pasekmėmis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010, 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011 ir kt.).

18Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo motyvus, pagrindžiančius reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymą, įvertinusi administracinėje byloje nagrinėti priimtus reikalavimus ir byloje esančius duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra pagrįsto pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra duomenų, sudarančių pakankamą pagrindą spręsti, jog nepritaikius pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, per se nėra pagrindas ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio mėn. 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012 ir kt.). Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo teiginiai dėl galimų įmonės finansinių sunkumų yra nepakankamai detalizuoti ir nėra pagrįsti įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokius nuostolius, netenkinus pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, patirtų įmonė ir pan. Iš pareiškėjo pateiktos pažymos dėl įmonės apyvartos visiškai neaišku, dėl kokių tiksliai priežasčių sumažėjo įmonės apyvarta, t. y. ar apyvarta sumažėjo būtent dėl Sprendimo dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimo taikymo (ar anksčiau įmonės apyvarta buvo didesnė būtent dėl prekybos alkoholiniais gėrimais ir būtent tuo paros laiku, kuriuo ginčijamu Sprendimu tokia prekyba ribojama), ar dėl kitų priežasčių. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių kitų duomenų savo prašymui pagrįsti, kurie galėtų patvirtinti jo teiginius, pavyzdžiui, apie įmonės finansinę būklę (turimas pinigines lėšas ir turtą, įmonės balansą, skolinius įsipareigojimus ir pan.). Dėl to konstatuotina, kad šiuo atveju nėra galimybės įvertinti pareiškėjo nurodytas neigiamas pasekmes vadovaujantis interesų pusiausvyros principu.

19Taigi, atsižvelgusi į pareiškėjo išdėstytų argumentų visumą ir įvertinusi pareiškėjo pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo būtinybę, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus, proporcingas ir atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. Todėl, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Kartu pastebėtina, jog ši teismo nutartis neužkerta kelio pareiškėjui bet kurioje proceso stadijoje pateikti teismui naują (motyvuotą ir pagrįstą įrodymais) prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo (ABTĮ 70 str. 1 d.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-39/2012 ir kt.).

20Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutarties dalis yra pakankamai motyvuota, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašiose bylose, teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualų teisinį reguliavimą. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutarties dalis, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.

21Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

22Pareiškėjo R. J. individualios įmonės „Kalniuko užeiga“ atskirąjį skundą atmesti.

23Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

24Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai