Byla 2A-2162-803/2017
Dėl žalos atlyginimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jadvygos Mardosevič, Virginijaus Kairevičiaus ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovui A. B., tretieji asmenys Lietuvos Respublikos finansų ministerija ir valstybės įmonė „Turto bankas“ dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Apeliacinėje byloje sprendžiama dėl įmonės vadovo veiksmais neteisėtai atleidus darbuotoją padarytos žalos įmonei, atlyginimo, kai civilinė byla grąžinta Vilniaus apygardos teismui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-296-611/2017 nustatyti materialinės darbuotojo atsakomybei taikyti teisiškai reikšmingus faktus.
  2. Ieškovas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą su ieškiniu (b.l.1-5, t. I), prašydamas iš atsakovo A. B. priteisti valstybės įmonei (toliau – VĮ) Turto bankui 39342,92 Eur tiesioginiams nuostoliams atlyginti bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  3. Ieškovas ieškinį grindė tuo, kad įsiteisėjusiais Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-7607-809-2012 pagal ieškovo L. M. ieškinį atsakovui VĮ Turto bankui dėl neteisėto atleidimo iš darbo ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-1858-577/2013, kuriais teismai pripažino L. M. atleidimą iš darbo neteisėtu ir priteisė su darbo santykiais susijusias išmokas. Pažymėjo, kad įsakymus, kurių pagrindu teismai pripažino L. M. atleidimą neteisėtu, priėmė VĮ Turto banko generalinis direktorius A. B.. Vykdant įsiteisėjusius teismų sprendimus, VĮ Turto bankas iš įmonės lėšų išmokėjo L. M. 82501,80 Lt. VĮ Turto banko patirta žala dėl neteisėto L. M. atleidimo iš darbo VĮ Turto banke – 39 342,92 Eur (135843,25 Lt). Kadangi ši žala VĮ Turto bankui atsirado kaip neteisėtos tyčinės A. B. veikos padarinys, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 255 straipsnio 1 dalimi, Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 11 straipsnio 9 dalimi, Turto banko įstatų 30 punktu, Pareigybės aprašymo 18 punktu, atsakovui kyla pareiga šią žalą atlyginti visiškai.
  4. Ieškovas teigė, kad atsakovo veiksmai turi būti vertinamai pagal darbo teisės nuostatas ir jis privalo visiškai atlyginti Turto bankui padarytą žalą. Pažymėjo, kad yra visos būtinos atsakovo – VĮ Turto banko vadovo A. B. materialinei atsakomybei atsirasti sąlygos: generalinio direktoriaus A. B. priimtais neteisėtais ir nepagrįstais vidaus teisės aktais valstybės įmonei padaryta reali žala, neteisėti VĮ Turto banko vadovo veiksmai – įstatyme nustatytos pareigos pagal DK 134 straipsnio 1 dalies nevykdymas, įsakymų priėmimas, pažeidžiant imperatyvias DK normas, Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatas; terminų įspėti darbuotoją apie darbo sutarties nutraukimą nesilaikymas; DK 219 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos pasiūlyti darbuotojui kitą darbą netinkamas įgyvendinimas; bendrosios vadovo darbo pareigos nepažeisti teisėtumo, sąžiningumo, lojalumo imperatyvų nepaisymas; tarp VĮ Turto banko vadovo neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys (dėl neteisėtų atsakovo įsakymų VĮ Turto bankas turėjo išmokėti 39342,92 Eur (135843,25 Lt); žalos padarymo metu L. M. ir generalinį direktorių A. B. siejo darbo teisiniai santykiai; žalos atsiradimas susijęs su įmonės vadovo darbo veikla. Atsakovas raštu buvo informuotas, kad L. M. yra profesinės sąjungos narys ir kad jo atleidimas iš darbo yra neteisėtas ir dėl tokio neteisėto atleidimo valstybės įmonė neišvengiamai patirs finansinių nuostolių, tačiau atsakovas nepaisė susidariusios situacijos, ignoravo imperatyviąsias DK ir Profesinių sąjungų įstatymo normas, nevykdė įstatyme nustatytos pareigos (DK 134 straipsnio l dalis, DK 129 straipsnio 1 dalis, DK 129 straipsnio 1 dalis, DK 130 straipsnio 1 dalis), veikė žinodamas, kad jo veikla neatitinka įmonės interesų ir neteisėtai atleido L. M. iš darbo. Ieškovas vertino, kad atsakovas veikė tyčia, todėl privalo atlyginti padarytą žalą.
  5. Atsakovas A. B. atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismo sprendimai civilinėse bylose Nr. 2-7607-809/2012, Nr. 2A-1858-577/2013 savaime neįrodo, kad jis sąmoningai nepaisė įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų. Teigė, jog priimdamas sprendimus dėl L. M. atleidimo, veikė rūpestingai, sąžiningai, atidžiai ir darė viską, kas nuo jo priklauso, kad jo sprendimai būtų priimti laikantis teisės aktų reikalavimų. Atsakovas pažymėjo, kad jam neturint specialių teisininko žinių, galėjo būti padarytos teisės normų aiškinimo ir taikymo bei teisminės praktikos taikymo klaidos, tačiau prielaidos sprendimui dėl L. M. atleidimo buvo realios, todėl nebuvo nesąžiningų veiksmų ar piktnaudžiavimo teise. Atsakovo teigimu, jam 2012 metais gavus informaciją apie L. M. buvimą naujai įkurtos Turto banko darbuotojų profesinės sąjungos (toliau – KPS) valdybos nariu bei sprendžiant klausimą dėl šio teisininko atleidimo iš darbo pagal DK 129 straipsnį dėl vykdomos Turto banko pertvarkos, iškilo įstatymų taikymo problema – kaip darbdaviui reikėtų vertinti padėtį, kai nesilaikydamas DK 19 straipsnio 2 dalies bei Profesinių sąjungų įstatymo 1 straipsnio 3 dalies reikalavimų, Turto banko administracijos atstovas L. M. tapo darbuotojų profesinės sąjungos (KPS) renkamojo organo nariu.
  6. Atsakovas pažymėjo, kad už darbo sutarčių sudarymo ir nutraukimo teisėtumą atsakingi buvo VĮ Turto banko teisininkai N. V., L. M., V. G., tačiau jie 2011-2012 metais vykdant VĮ Turto banko Valdybos 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutarimu Nr. SK 2-45 patvirtintos naujos įmonės struktūros įgyvendinimą, ne tik neatstovavo darbdavio interesams, bet apskritai nekonsultavo dėl VĮ Turto banko struktūrinių pertvarkymų vykdymo ir darbuotojų perkėlimo į kitas pareigas ir/ar atleidimo iš darbo procedūrų tinkamumo ir teisėtumo. L. M. kartu su V. G. bei D. V. Teisės departamento vardu pasirašė 2011 m. rugpjūčio 11 d. atsisakymą vykdyti darbdavio įpareigojimą kolektyvinių darbo teisinių santykių srityje DK 19 straipsnio prasme. N. V. 2012 m. vasario 28 d. raštu įspėjo, kad L. M. ir V. G. atleidimas iš darbo būtų neteisėtas, nes jie yra renkamo VĮ Turto bankas kolektyvo profsąjungos valdymo organo nariai, o darbdavys nėra gavęs šios profsąjungos sutikimo dėl jų atleidimo, o dėl tokio neteisėto darbuotojų atleidimo VĮ Turto bankui gali būti padaryta materialinė žala. Buvo kreiptasi į VĮ Turto banko teisininką G. P., kurio konsultacijos, darbo įstatymų ir teisminės praktikos aiškinimas apsprendė veiksmų ir sprendimų priėmimą L. M. atžvilgiu. Profesinė sąjunga buvo įsteigta fiktyviai ir tik išimtinai ginti atleidžiamų trijų teisininkų interesus. N. V. ir L. M. DK 24 straipsnio l dalies prasme ir sutinkamai su Profesinių sąjungų įstatymo nuostatomis negalėjo būti įmonėje veikiančių profesinių sąjungų nariais.
  7. Atsakovas manė, kad tik KPS turi atstovaujamosios profesinės sąjungos įstatus ir todėl, nesant profesinių sąjungų atstovavimo susitarimo, DK 134 straipsnio l dalyje įtvirtintos teisės taikomos tik pastarosios profesinės sąjungos atstovams. Kadangi nebuvo sukurtos jungtinės Turto banke veikiančių profesinių sąjungų atstovybės, KPS pagal DK 19 straipsnį negalėjo būti traktuojama kaip atstovaujanti, taigi jos valdybos nariai negalėjo naudotis DK 134 straipsnio numatyta garantija. Pasak atsakovo, įmonėje negali tuo pačiu santykiuose su darbdaviu atstovaujant kolektyvą veikti ir profesinė sąjunga, ir darbo taryba, nes ši nuostata įtvirtinta siekiant išvengti galimo dvigubo darbuotojų kolektyvo atstovavimo, kas reiškia, kad yra dvi profesinės sąjungos, iš kurių viena atstovauja daugiau kaip pusę Turto banko darbuotojų, o kita - tik minimalų darbuotojų skaičių, kurie, kiek buvo žinoma, visi turėjo atleidžiamo darbuotojo statusą ir beveik visi buvo Teisės departamento direktoriaus N. V. pavaldiniai. Pačiam darbdaviui ar jo atstovui draudžiama tapti profesinės sąjungos nariu. Atsižvelgiant į tai, atsakovas manė, kad nėra būtinybės gauti išankstinio DK prasme neturinčios atstovaujamosios profesinės sąjungos statuso sutikimo atleisti L. M. iš darbo.
  8. Pasak atsakovo, Vilniaus miesto 1 apylinkės, Vilniaus apygardos teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimai ir nutartys dėl Turto banko teisininkų L. M., N. V. ir V. G. neduoda pagrindo išvadai, jog atleidžiant L. M. iš darbo buvo padarytas akivaizdus teisės normose įtvirtintų reikalavimų pažeidimas. Teisės aktų nuostatos ir teismų praktika buvo pernelyg sudėtingi, kad jas teisingai įvertintų. Nežinojimas to, ko toje situacijoje nebuvo įmanoma žinoti pakankamai apdairiam ir normaliai rūpestingam asmeniui, negali būti vertinama kaip asmens kaltė. Ieškovui neįrodžius vienos materialinės atsakomybės sąlygos, nėra pagrindo laikyti, jog padarytas materialiosios teisės pažeidimas.
  9. Trečiasis asmuo VĮ Turto bankas pradiniu 2015-04-13 atsiliepimu į ieškinį prašė teismo pareikštą ieškinį atmesti kaip nepagristą. Nurodė, kad kol užbaigtos nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo sprendimu L. M. individualios darbo bylos Nr. 2-7607-809/2012 procesas nėra atnaujintas dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo žinomos jos nagrinėjimo metu, byloje priimtas sprendimas teismo nėra panaikintas ir nuspręsta, kad L. M. iš darbo įmonėje buvo atleistas teisėtai bei jau įvykdytas sprendimas nėra atgręžtas, šiuo metu nėra pagrindo paneigti ieškovo teiginio, jog Turto bankas, vertinant formaliai, patyrė žalą, kuri buvo padaryta neteisėta įmonės vadovo veika, tarp jų egzistuoja priežastinis ryšys, pažeidėją ir L. M. teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai ir žalos atsiradimas sietinas su darbo veikla.

5II.

6Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 10 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas nustatė, kad atsakovas 2011 m. kovo 29 d. Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu buvo paskirtas eiti VĮ Turto banko generalinio direktoriaus pareigas, o iš šių pareigų atleistas 2015 m. liepos mėn. Atsakovas L. M. iš darbo atleido pagal DK 129 straipsnį (nesant darbuotojo kaltės).
  3. Teismas nustatęs, kad valstybės biudžeto lėšos galimai buvo panaudotos ne pagal paskirtį ir dėl neteisėtų valstybės įmonės vadovo veiksmų, sprendė, kad prokuroras turi teisę, vadovaudamasis Prokuratūros įstatymo 19 str., kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo.
  4. Teismas nurodė, jog reikalavimą priteisti žalą Generalinės prokuratūros prokuroras grindžia Darbo kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis darbuotojo materialinę atsakomybę, nes tarp buvusio valstybės įmonės direktoriaus A. B. ir valstybės įmonės buvo susiformavę darbo teisiniai santykiai. Prokurorės teigimu, atsakovas veikė tyčia, kadangi būdamas informuotas apie L. M. priklausymą Turto banko kolektyvo profesinei sąjungai, ignoravo su tuo susijusią informaciją ir nepaisė Darbo kodekso ir Profesinių sąjungų įstatymo imperatyvių normų reikalavimų, sprendžiant atleidimo iš darbo profesinės sąjungos renkamojo organo nario klausimą, atleisdamas jį be atitinkamo sutikimo. Dėl tokios kaltės formos, prokurorė sprendžia, jog atsakovo atžvilgiu taikytina visiška materialinė atsakomybė.
  5. Teismas pripažino, kad atleisdamas iš darbo L. M. atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, todėl ir tokie atsakovo veiksmai yra susiję su VĮ Turto banko patirtais nuostoliais, kadangi iš biudžeto lėtų buvo išmokėtos pagal teismo sprendimus L. M. priteistos sumos.
  6. Teismas nustatė, kad, galiojant skolininko (atsakovo) kaltės prezumpcijai, nors ir ieškovui įrodžius kitus materialinės atsakomybės požymius, atsakovas visomis įrodinėjimo priemonėmis turi galimybę paneigti šią kaltės prezumpciją. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas byloje pateiktais įrodymais – tiek rašytiniais, tiek savo ir atstovo paaiškinimais bei liudytojų G. P., M. Ž., J. S., R. Ž., N. V. parodymais paneigė kaltės prezumpciją, todėl nėra visų sąlygų jo materialinei atsakomybei kilti ir žalai priteisti. Teismas atsakovo tyčios ir kaltės nenustatė.
  7. Teismas nurodė, kad teismų priimtuose sprendimuose nėra pasisakyta dėl neteisėtų VĮ Turto banko generalinio direktoriaus veiksmų, kurie būtų galėję turėti įtakos L. M. neteisėtam atleidimui iš darbo. Teismai konstatavo, kokias DK ir Profesinių sąjungų įstatymo normas pažeidė darbdavys, tačiau neatskleistos aplinkybės, turėjusios įtakos tokiems pažeidimams. Įvertinęs tai, kad aktyvus dviejų profesinių sąjungų veikimas keliant įvairius reikalavimus generaliniam direktoriui, banke dirbusių teisininkų priklausymas šioms profesinėms sąjungoms, atsakovo specialių teisinių žinių stoka, galėjo turėti įtakos L. M. atleidimui iš darbo, teismas padarė išvadą, jog šios aplinkybės paneigia atsakovo kaltę priimant sprendimą dėl L. M. atleidimo.
  8. Taip pat teismas vertino, kad atsakovo teisinės pagalbos išlaidų dydis atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d, įsakymo Nr. I R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ maksimalių dydžių skaičiavimams, koeficientų pagrindu taikant Statistikos departamento skelbiamą šalies ūkio darbuotojų vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį užpraeitame ketvirtyje, sudariusi 735,1 Eur, todėl priteisė iš ieškovo visas atsakovo turėtas išlaidas 2628,48 Eur.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

8

  1. Ieškovas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Nurodo, kad:
    1. atsakovas buvo valstybės įmonės Turto bankas vadovas. Kadangi atsakovui pareikštas reikalavimas atlyginti žalą, padarytą netinkamai atliekant vadovo pareigas „vidiniuose“ santykiuose, tai atsakovo, kaip įmonės vadovo, veiksmai vertinti pagal darbo teisės normas.
    2. ieškovas reikšdamas reikalavimą atsakovui dėl žalos atlyginimo, vadovosi DK 255 straipsnio 1 punktu, kadangi žala atsirado dėl tyčinių atsakovo veiksmų. DK 229 straipsnyje nustatyta pareiga darbdaviui ir administracijai tinkamai organizuoti darbą, laikytis darbo įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimų.
    3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir netinkamai įvertino surinktus įrodymus, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatytos visos būtinos sąlygos atsakovo materialinei atsakomybei taikyti (o būtent, kaltė), ir priėmė neteisingą bei nepagrįstą sprendimą.
    4. A. B., būdamas generaliniu direktoriumi, ignoravo imperatyvias DK ir Profesinių sąjungų įstatymo normas, nevykdė įstatyme nustatytos pareigos pagal DK 134 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 1 dalį, 130 straipsnio 1 dalį, nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, veikė priešingai įmonės insteresams ir neteisėtai atleido L. M. iš darbo. Taigi atsakovas veikė taip, kad jo veiksmai sukėlė aiškiai numatomą grėsmę žalai atsirasti, tačiau nesiėmė priemonių užkirsti kelią jai atsirasti.
    5. išvados, padarytos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 10 d. sprendime visapusiškai ir objektyviai neištyrus ir neįvertinus civilinėje byloje Nr. 2-300-631/2016 esančių įrodymų viseto, todėl, atsižvelgiant į CPK 185 straipsnyje nustatytus įrodymų vertinimo taisykles, negali būti laikomos pagristomis ir teisėtomis.
    6. atsakovo, liudytojų G. P., M. Ž., J. S., R. Ž., N. V. parodymai nagrinėjamu atveju kaltės nepaneigia.
    7. teismo išvados yra prieštaringos, iš vienos pusės teigia, jog yra pagrindas pripažinti, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, atleisdamas iš darbo L. M. ir, kad atsakovo neteisėti veiksmai yra susiję priežastiniu ryšiu su kilusiomis pasekmėmis, tuo tarpu vėliau dėstydamas argumentus dėl atsakovo kaltės nebuvimo, konstatuoja, kad teismų priimtuose sprendimuose nėra pasisakyta dėl VĮ Turto banko generalinio direktoriaus neteisėtų veiksmų. Tokiu būdu esant prieštaringoms paties teismo išvadoms, kyla pagrįstų abejonių, kokia apimtimi ir kokiu aspektu buvo vertinami atsakovo veiksmai ir viena iš sąlygų materialinei atsakomybei atsirasti – kaltė.
    8. priešingai nei nurodo teismas, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad VĮ Turto bankas teisininkai atsisakė konsultuoti administraciją ir vadovybę darbo teisės klausimais. Byloje pateikti 2011 m. rugpjūčio 11 d., 2011 m. rugpjūčio 17 d. raštai dėl 2011 m. rugpjūčio 5 d. pavedimo Nr. SK5-32 ir 2011 m. rugpjūčio 16 d. pavedimo Nr. SK5-41 patvirtina tik tai, kad teisininkai atsisakė teikti konsultacijas dėl kolektyvinės sutarties projekto atitikimo darbuotojų interesams bei teisės aktų reikalavimams, tačiau priešingai nei teigia teismas, nepatvirtina aplinkybės, kad VĮ Turto banko teisininkai atsisakė teikti teisinę pagalbą darbo teisės klausimais.
    9. Kaip paaiškėjo civilinės bylos nagrinėjimo metu, VĮ Turto bankas, atstovaujamas atsakovo, ir Advokatų profesinė bendrija „Markevičius, Gerasičkinas ir partneriai“ 2012 m. kovo 28 d., sudarė sutartį dėl teisinių paslaugų teikimo, kuria profesinė bendrija įsipareigojo veikti kaip kliento patarėjas ir atstovas darbo teisės klausimais ir atlikti darbo sutarčių ir kitų dokumentų, susijusių su darbo teisės taikymu, teisinį vertinimą ir teikti išvadas raštu, tačiau atsakovas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, jog priimdamas sprendimus L. M. atžvilgiu, veikė rūpestingai, sąžiningai, atidžiai.
    10. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atlygino atsakovo patirtas advokato pagalbos išlaidas, nes jos viršija Rekomendacijose nustatytas maksimalias išlaidų sumas.
  1. Atsakovas A. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad:
    1. apeliantė skunde nepagrindė ir neįrodė savo teiginio, jog pirmosios instancijos teismas padarė visišką darbuotojo materialinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų pažeidimus. Apeliantės nurodytose normose įtvirtintos tik bendro pobūdžio pareigos, kurių įmonės vadovas turi laikytis, vykdydamas jam pavestas funkcijas tačiau jose nėra pateikta aiškių taisyklių ir kriterijų, kuriais vadovas turėtų vadovautis priimdamas rizikingus sprendimus, tai teismui palikta plati diskrecijos teisė vertinti šių pareigų įgyvendinimo procesą.
    2. teismas, naudodamasis diskrecijos teise, vertino atsakovo, kaip įmonės vadovo, priimtus (rizikingus) sprendimus atleidžiant L. M. iš darbo, vertino šių pareigų įgyvendinimo procesą, veiksmų atitikimą objektyviems ir subjektyviesiems protingumo kriterijams. Tuo tarpu ieškovė nei bylos nagrinėjimo metu, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kokių konkrečiai priemonių nesiėmė atsakovas ir kokių konkrečių veiksmų jis turėjo imtis, kad nebūtų L. M. atleidimas iš darbo teismų pripažintas neteisėtu.
    3. nagrinėjamoje byloje sprendžiant klausimą dėl atsakovo ne(teisėtų) veiksmų ir kaltės vertintina tai, kad Turto banko direktoriui A. B. pradėjus realizuoti Valdybos sprendimą dėl L. M. ir kitų teisininkų etatų panaikinimo ir atleidimo iš darbo, galiojo teisės normos, dariusios poveikį atsakovo sprendimams ir veiksmams, taip pat jį konsultavusiems teisininkams. Galiojusios teisės normos leido atsakovui ir konsultantams teisininkams Turto banko administracijos atstovo L. M. tapimą Kolektyvo profesinės sąjungos nariu ir renkamo organo nariu tuo metu, kai jau buvo pradėtos jo atleidimo iš darbo procedūros, vertinti kaip imperatyvios įstatymo normos pažeidimą, o sprendimą dėl šios profsąjungos įsteigimo ir L. M. išrinkimą į renkamus organus vertinti kaip niekinius sandorius, kurie negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu.
    4. atsakovas, neturėdamas specialaus teisininko išsilavinimo, galėjo ir turėjo pasikliauti nepriklausomų konsultantų specialistų – teisininkų žiniomis, turėjo teisę jaustis saugus dėl priimamų rizikos sprendimų darbo teisės taikymo klausimais atleidžiant iš darbo Turto banko teisininkus.
    5. atsakovas, atleisdamas darbuotojus ir būdamas neprofesionaliu teisininku, neturėjo pareigos ir objektyvių galimybių domėtis apibendrinta ir paskelbta teismine praktika aptariamais klausimais, o teisės aktų nuostatos ir teismų praktika buvo pernelyg sudėtingi, kad jis teisingai įvertintų. Dėl šių priežasčių atsakovas buvo priverstas imtis ir faktiškai ėmėsi visų įmanomų priemonių gauti tinkamą jų išaiškinimą iš pavaldžių darbuotojų teisininkų, taip pat konsultuojantis su išorės teisininkais.
    6. teigia, kad prokurorė viso proceso metu akivaizdžiai nepagrįstai itin sureikšmina Turto banko atleidžiamų iš darbo teisininkų, profsąjungos renkamų organų narių rekomendacijas VĮ Turto banko vadovui A. B. nevykdyti atleidimų negavus profsąjungos sutikimo.
Teisėjų kolegija

konstatuoja:

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10

  1. Byloje kyla ginčas dėl atsakovo A. B. pareigos atlyginti kilusią žalą dėl to, kad jis, būdamas paskirtas į VĮ „Turto bankas“ generalinio direktoriaus pareigas, 2012-03-01 priėmė įsakymą Nr. P2-19 nutraukti darbo sutartį su darbuotoju L. M.. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimu L. M. darbo santykių nutraukimas su trečiuoju asmeniu VĮ Turto banku buvo pripažintas neteisėtu, todėl įmonė turėjo sumokėti 39 342,92 Eur (135 843,25 Lt). Anot ieškovo, tokio dydžio žala padaryta VĮ Turto bankui atsakovo tyčia, nes jis būdamas informuotas apie tai, kad L. M. yra naujai įkurtos Turto banko darbuotojų profesinės sąjungos valdybos nariu, atleido jį iš darbo, pažeisdamas imperatyvias DK ir Profesinių sąjungų įstatymo normas.
  2. Apeliaciniame skunde ieškovas papildė ieškinio argumentus naujomis faktinėmis aplinkybėmis dėl pažeistų įspėjimo terminų atleidžiant darbuotoją iš darbo, taip pat dėl pareigos pasiūlyti kitas pareigas, atleidžiamam iš darbo L. M., nevykdymo. Atsižvelgiant į tai, jog apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), Teisėjų kolegija apelianto nurodytų naujų faktinių aplinkybių netiria.
  3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. lapkričio 10 d. nutarties peržiūrėjimo, 2017 m. birželio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-296-611/2017 nurodė, kad atsakovo veikimas, atleidžiant L. M., šiuose santykiuose laikytinas veikimu kaip trečiojo asmens darbuotojo. Dėl to atsakovo atsakomybės už žalą, padarytą netinkamai veikiant šiuose santykiuose, klausimas, remiantis pirmiau pateikta kasacinio teismo praktika, spręstinas taikant ne CK įtvirtintas civilinės atsakomybės, o DK nustatytas materialinės atsakomybės normas (nutarties 26 punktas).
  4. Taigi nagrinėjamoje byloje atsakovo atsakomybės klausimas turi būti sprendžiamas pagal DK 254, 255 straipsnius (nurodoma galiojusio DK redakcija, nes pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 straipsnio 7 dalį, jeigu skundas, prašymas nagrinėti individualų darbo ginčą yra paduotas ar ieškinys dėl darbo teisių įgyvendinimo yra pareikštas iki Darbo kodekso įsigaliojimo, skundas, prašymas yra sprendžiami pagal iki Darbo kodekso įsigaliojimo galiojusias nuostatas). Taip pat kasacinis teismas nurodė, kad darbuotojo kaltę privalo įrodyti ieškinį pareiškęs asmuo, t.y. prokuroras (nutarties 27 punktas).
  5. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka iš naujo, ieškovas nepateikė paaiškinimų dėl atsakovo kaltės formos, nors Kasacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į ieškovo pareigą įrodinėti darbuotojo kaltę, nes nuo to priklauso žalos konstatavimo faktas ir galimos priteisti žalos iš atsakovo dydis. Ieškovo procesiniuose dokumentuose iš esmės apsiribojama teisės aktų išvardinimu, nurodant, kad jie buvo pažeisti, tačiau neįrodinėjant atsakovo psichinio santykio su padaryta veika (t.y. subjektyviosios teisės pažeidimo pusės).
  6. Kaip galima spręsti iš ieškovo 2017-11-24 pateikto dokumento prieš 2017-12-05 paskirtą rašytinį bylos nagrinėjimą apeliacine tvarka, ieškovas neketina pateikti paaiškinimų, galinčių pagrįsti jo teiginį, jog atsakovas tyčia nesikreipė į atstovaujamąjį organą dėl išankstinio sutikimo atleisti darbuotoją L. M. iš darbo, t.y. atsakovo valingo siekio pažeisti imperatyvias teisės normas. Žodinio bylos nagrinėjimo neprašė.
  7. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra nurodęs, jog CPK 414 straipsnio 1 dalyje reglamentuota teismo teisė darbo bylose rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jei tai būtina siekiant teisingai išspręsti bylą, negali būti aiškinama tokiu būdu, jog atleidžia proceso šalis nuo įrodymų pateikimo ir argumentų nurodymo. Ši norma taip pat nesuteikia teisės teismui ieškovo / atsakovo teiginius papildyti faktinio pobūdžio argumentais, kurių šalys nenurodė. Teismo teisė viršyti ieškinio dalyką ir pagrindą reglamentuota CPK 417 straipsnyje ir taikoma tik siekiant apginti ieškinį pareiškusio darbuotojo teises, bei negali būti aiškinama kaip suteikianti teismui teisę išplėsti atsakovo (darbdavio) atsikirtimų nuo pareikšto ieškinio pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2013 ir joje nurodyta praktika). Taigi prokuroras, pareiškęs ieškinį darbuotojui, nėra atleistas nuo pareigos įrodinėti ieškinį.
  8. Be kita ko, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prokuroras, būdamas šalimi civilinėje byloje (CPK 5 straipsnio 3 dalis), veikia kaip valstybės pareigūnas. Pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 18 straipsnio dalį „prokurorai gina viešąjį interesą, kai nustato teisės akto pažeidimą, kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas viešojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam pašalinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra“. Taigi prokuroro misija ginant viešąjį interesą yra universali, nes, reiškiant ieškinį civilinio proceso tvarka, jis turi įvertinti, jog ginant visuomenės, valstybės teisėtą interesą nebūtų pažeidžiamos konkretaus asmens subjektinės teisės.
  9. Be pagrindo pradėtas teisminis procesas ir /ar netinkamas pareigos įrodinėti vykdymas nėra suderinamas su viešojo interesu gynimu, nes jis savaime yra prielaida žmogaus teisių pažeidimui, ypatingai tuo atveju, kai ieškinį prieš asmenį pareiškia prokuroras, kuris, jau minėta, veikia kaip valstybės pareigūnas. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis apibrėžia asmens teisę, kad jo bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šaliai netinkamai vykdant įrodinėjimo pareigą (CPK 12, 178 straipsniai), pažeidžiamos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos.
  10. Taip pat svarbi aplinkybė yra tai, kad nagrinėjamoje byloje kyla individualus darbo ginčas, o Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad darbo bylos priskiriamos prie bylų, kurių nagrinėjimas susijęs su viešojo intereso apsauga, nes jos kyla iš materialiųjų teisinių santykių, kurių subjektų galimybės laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis ir pareigomis yra ribotos. Iš darbo santykių kylančiose bylose subjektai, neturėdami galimybės laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis, negali to daryti ir civiliniame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2005; 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/2011 ir kt). Ši kasacinio teismo pateikta teisės normos aiškinimo taisyklė taikoma visiems be išimties darbuotojams, įskaitant ir vadovus, kitoks normos interpretavimas reikštų diskriminaciją. Skirtumas vadovaujančių darbuotojų veiklos vertinimui yra tik toks, kad sprendžiant dėl jų atsakomybės, taikomi aukštesni standartai ir griežtesni reikalavimai.
  11. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta nutarties 28 punkte, nagrinėjamoje byloje prokuroras, pareiškęs ieškinį, privalėjo nurodyti faktines aplinkybes, kurios parodo, kokia apimtimi priklausomai nuo atsakovo valios buvo įgyvendintos L. M. atleidimo iš darbo privalomosios procedūros ir kodėl ieškovas laiko, jog atsakovas tyčia pažeidė teisės normas, kai jis, pasitaręs su teisininkais, nesikreipė į Turto banko darbuotojų profesinės sąjungą dėl sutikimo atleisti darbuotoją iš darbo.
  12. Nagrinėjamoje byloje ieškovas nurodė, kad atsakovas objektyviai turėjo galimybę laikytis įstatymo reikalavimų ir kreiptis į atstovaujamąjį organą dėl išankstinio atstovaujamojo organo sutikimo gavimo (ieškinio 4 lapas, T.I, b.l.4), neatsikirsdamas į atsakovo argumentą, jog jis, įvertindamas, kad VĮ Turto banke veikė ir Turto banko darbuotojų profesinė sąjunga (toliau – DPS), o DPS ir KPS teisės aktų nustatyta tvarka nėra VĮ Turto banke įkūrusios jungtinės šių profsąjungų atstovybės ir nėra tarpusavyje susitarusios, kas yra laikytini įmonės darbuotojų kolektyvo atstovais, todėl neturėjo iš KPS gauti išankstinio sutikimo dėl ieškovo atleidimo iš darbo. Be to, atsakovas rėmėsi ir faktu, jog L. M., kaip įmonės teisininkas, turėjo darbdavio atstovą, t.y. atsakovą, konsultuoti dėl darbuotojų atleidimo iš darbo, tačiau jis nesilaikydamas DK 19 straipsnio 2 dalies bei Profesinių sąjungų įstatymo 1 straipsnio 3 dalies reikalavimų ir būdamas Turto banko administracijos atstovu tapo darbuotojų profesinės sąjungos (KPS) renkamojo organo nariu.
  13. Taigi nagrinėjamoje byloje, siekiant nustatyti atsakovo kaltės formą, būtina ištirti darbuotojo L. M. atleidimo iš darbo aplinkybes, kai ieškovas remiasi argumentu, jog tyčia buvo pažeistas reikalavimas gauti atstovaujamojo organo išankstinį sutikimą dėl L. M. atleidimo.
  14. Naudojantis Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), iš Vilniaus apygardos teisme byloje Nr.2A-1858-577/2013 tirtų aplinkybių nustatyta, jog viešame VĮ Registrų centro Juridinių asmenų registre buvo duomenys apie tai, jog 2010-12-15 įsteigta ir 2011-04-22 įregistruota Turto banko kolektyvo profesinė sąjunga, kurios vienas iš valdybos narių yra L. M. (T.I, b.l. 120-122). 2012-02-28 VĮ Turto banko administracijos vadovo pavaduotojas – teisės departamento direktorius N. V. 2012-02-28 raštu informuoja įmonės generalinį direktorių, jog L. M. yra renkamo VĮ Turto banko kolektyvo profesinės sąjungos valdymo organo – valdybos narys, o darbdavys nėra gavęs šios profsąjungos sutikimo dėl L. M. (T.I, b.l. 85).
  15. Nagrinėjamoje byloje atsakovas remiasi argumentu, jog L. M. dirbo Teisės departamento Komercinės teisės skyriuje tesininku, turėjusiu jį konsultuoti tesės klausimais, ir buvo administracijos atstovas. Teisėjų kolegija nustatė, jog L. M. užėmė vadovaujančias pareigas ir turėjo administracinius įgaliojimus (T.II, b.l. 132). Pagal tuo metu galiojusio DK 19 straipsnio 2 dalį darbuotojų ir darbdavių interesams negali atstovauti ir jų ginti tas pats atstovas. Pagal DK 24 straipsnio 1 dalį darbdaviui atstovauja įmonės, įstaigos ar organizacijos vadovas, esant tiek kolektyviniams, tiek individualiems darbo santykiams. Darbdaviams įmonėse pagal įstatymą arba įgaliojimus gali atstovauti ir kiti asmenys (administracija). Administraciją sudaro pareigūnai. Jie turi teisę pagal savo kompetenciją duoti privalomus nurodymus sau pavaldiems darbuotojams. Profesinių sąjungų įstatymo 1 straipsnio 3 dalis nustatė, kad darbdavys, jo įgaliotas atstovas negali būti jo įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančių profesinių sąjungų nariu.
  16. Taigi aukščiau nurodytas aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, jog atsakovas galėjo suabejoti L. M. galėjimu būti renkamo VĮ Turto banko kolektyvo profesinės sąjungos valdymo organo – valdybos nariu. Tačiau Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog atsakovo argumentas dėl to, kad Profesinė sąjunga buvo įsteigta fiktyviai ir tik išimtinai ginti atleidžiamų trijų teisininkų interesus, neatitinka Lietuvoje teisiniu reguliavimu nustatyto ginčų sprendimo mechanizmo.
  17. L. M. atleidimo iš darbo metu ir priklausymo profesinei sąjungai laikotarpiu galiojusio Profesinių sąjungų įstatymo 9 straipsnio 2 punktas numatė, jog profesinės sąjungos, jų susivienijimų veikla gali būti sustabdyta ir nutraukta teismo sprendimu. Tiek Civilinis kodeksas, tiek Profesinių sąjungų įstatymas numato, kad kilusius ginčus dėl profesinės sąjungos veiklos teisėtumo sprendžia teismas, bet ne asmuo pagal turimas teisines žinias. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal taikomus vadovams standartus atsakovas galėjo ir turėjo suvokti, jog norit paneigti įsteigtos VĮ Turto banko kolektyvo profesinės sąjungos veiklos teisėtumą ir nevykdyti prievolės gauti šios profsąjungos sutikimo dėl L. M. atleidimo, pirmiausia, reikėjo nuginčyti jos įsteigimą teisme.
  18. Atsakovas pažymėjo, kad jis laikėsi pozicijos, kad įmonėje veikiančios profsąjungos nėra lygios ir manė, kad tik KPS turi atstovaujamosios profesinės sąjungos įstatus ir todėl nesant profesinių sąjungų atstovavimo susitarimo DK 134 straipsnio l dalies įtvirtintos teisės taikomos tik pastarosios profesinės sąjungos atstovams. Tokiu būdu, kadangi nebuvo sukurtos jungtinės Turto banke veikiančių profesinių sąjungų atstovybės, todėl KPS pagal DK 19 straipsnį negalėjo būti traktuojama kaip atstovaujanti. Taip pat atsakovas nurodė, kad kreipėsi į VĮ Turto banko teisininką G. P., kurio konsultacijos, darbo įstatymų ir teisminės praktikos aiškinimas apsprendė veiksmų ir sprendimų priėmimą dėl L. M..
  19. Teisėjų kolegija, tirdama bylai reikšmingas aplinkybes, iš Vilniaus apygardos teisme nagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-602-565/2016 nustatė, jog atsakovas, siekdamas išsiaiškinti, ar N. V. dėl jo buvimo Kolektyvo profesinės sąjungos atstovaujamojo organo nariu turi būti taikoma DK 134 straipsnio 1 dalis nustatyta garantija, kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinę darbo inspekciją (T.I., 19-20 b.l.). Šios aplinkybės yra susijusios, nes tiek N. V., tiek L. M. buvo VĮ Turto banko kolektyvo profesinės sąjungos valdybos nariai. Taip pat atsakovas kreipėsi į advokatų profesinę bendriją „Markevičius, Gerasičkinas ir partneriai“, siekdamas pasikonsultuoti dėl VĮ Turto banko kolektyvo profesinės sąjungos valdybos narių atleidimo, aiškindamasis, ar jiems turėtų būti taikomos DK 134 straipsnio 1 dalies nustatytos garantijos (T.II, b.l.122).
  20. Ieškovas procesiniuose dokumentuose pateikdamas abstrakčius teiginius dėl imperatyvaus teisės aktų pažeidimo, kaip tyčinio įmonės vadovo pasirinkto elgesio modelio, nenurodo faktinių aplinkybių, kaip ginčo santykį veikia atsakovo pastangos, kreipiantis į teisininkus, siekiant gauti konsultacijas ir kaip galėjo paveikti atsakovo valią šios konsultacijos. Minėta, kad teismas negali procesinio sprendimo papildyti faktinio pobūdžio argumentais, kurių ieškovas, atstovaudamasis darbdavį, nenurodė ieškinyje.
  21. Teisėjų kolegija, įvertindama tai, kad: 1) L. M. užėmė vadovaujančias pareigas ir turėjo administracinius įgaliojimus (T.II, b.l. 132) ir ši aplinkybė pagrįstai galėjo paveikti atsakovo suabejojimą dėl tokios padėties atitikimo galiojusio DK 19 straipsnio 2 daliai ir 24 straipsnio 1 daliai, 2) atsakovas kreipėsi į teisininkus dėl konsultacijos atleidžiant L. M. iš darbo, ir jam buvo pateiktos konsultacijos, jog Kolektyvo profesinė sąjunga negali būti laikoma darbuotojus atstovaujančiu organu, 3) apie L. M. atleidimą žinojo įmonės steigėjas ir tokiam sprendimui pritarė (tai patvirtina elektroninis susirašinėjimas su Finansų ministerijos atstovais T.II, b.l. 52-56, atsakovo prašymas suteikti konsultaciją, T.II, b.l. 28-29), konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje nėra atsakovo tyčios dėl nesikreipimo į atstovaujamąjį organą sutikimo atleisti L. M. iš darbo gavimo.
  22. Darbo teisės teorijoje nurodoma, kad tyčiniu laikomas toks asmens elgesys, kai sąmoningai siekiama padaryti žalą arba leidžiama jai atsirasti (Darbo teisė, Teisinės informacijos centras, 2008, p. 354). Nagrinėjamoje byloje konsultacijos su teisininkais, kreipimasis į įsteigėją, rodo, kad atsakovas siekė išsiaiškinti teisines galimybes atleisti L. M. iš darbo, o tai reiškia, kad sąmoningo sieko padaryti žalą įmonei nebuvo. Byloje nustatyta, kad L. M. aktyviai veikė prieš darbdavio priimamus verslo sprendimus, t.y. naudojosi einant teisininko pareigas įgyta informacija (duomenys nurodyti atsakovo 2011-08-25 rašte Nr. (1.23-30)-SK4-4420, T.II., b.l. 123), atsisakė vykdyti darbdavio nurodymus, kvestionavo darbdavio sprendimus dėl darbo organizavimo (L. M. 2011-12-30 tarnybinis raštas, T.II, b.l. 96). Tai reiškia, kad egzistavo pagrindai atleisti darbuotoją L. M. kaip praradusį pasitikėjimą ir nelojalų, tačiau nepažeidžiant procedūrinių reikalavimų. Tokiu atveju nėra pagrindo spręsti dėl atsakovo visiškos materialinės atsakomybės taikymo.
  23. Tačiau atsakovas, manydamas, kad Kolektyvo profesinė sąjunga įsteigta neteisėtai ir L. M. negali būti valdymo nariu, turėjo reikšti atitinkamą ieškinį Kolektyvo profesinei sąjungai, o ne nurodytais argumentais netaikyti dėl darbuotojo DK 134 straipsnio1 dalyje nustatytų garantijų. Atsakovas, būdamas vadovu, savarankiškai priima sprendimus ir už juos atsako (VĮ Turto banko generalinio direktoriaus pareigybės aprašymo 9 punktas, 10.1 punktas numato, kad įmonės vadovas sudaro ir nutraukia su darbuotojais darbo sutartis, organizuoja įmonės veiklą), todėl sprendimo rizika prisiima pats, o pateikti teisininkų išaiškinimai negali būti pagrindu atleisti atsakovą nuo atsakomybės, nes jie neturi privalomojo pobūdžio. Bet kuriuo atveju, įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalis), o atsakovui taikomi aukštesni standartai ir griežtesni atsakomybės reikalavimai, todėl atsakovas galėjo suprasti, jog nėra kompetentingas spręsti, ar Kolektyvo profesinė sąjunga įsteigta teisėtai. Tokiu atveju, įvertinus bylos medžiagą, konstatuojama atsakovo kaltė, pasireiškusi neatsargia forma (DK 246 straipsnio 4 punktas), todėl atsakovo veiksmai šiuose santykiuose sudaro pagrindą taikyti jam materialinę atsakomybę pagal DK 254 straipsnį.
  24. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovo veikos neteisėtumas pasireiškė neveikimu, nes jis nesikreipė nei į teismą ginčydamas Kolektyvo profesinės sąjunga įsteigimo teisėtumo, nei gavo jos sutikimą (galiojusio DK 246 straipsnio 2 punktas).
  25. Byloje nustatyta, kad VĮ Turto banko generalinio direktoriaus 2012-03-01 įsakymu Nr. P2-19 ieškovas L. M. 2012-03-02 pagal DK 129 straipsnį buvo atleistas iš Teisės departamento Komercinės teisės skyriaus viršininko pareigų, suteikus ieškovui 34 nepanaudotas kasmetinių atostogų dienas, buvo nukelta atleidimo iš darbo diena į 2012-04-06. Darbo santykius su darbuotoju nutraukė atsakovas, o tai reiškia, jog žala neteisėtai nutraukiant darbo sutartį, pasireiškė tuo, kad VĮ Turto bankas iš įmonės lėšų išmokėjo L. M. sumas, susijusi su darbo santykiais, atsakovui tuo metu užimant VĮ Turto banko generalinio direktoriaus pareigas (T.I, b.l.29).
  26. Ieškovas žala laiko visas sumas, kurios buvo išmokėtos (39 342,92 Eur, T.I, b.l.24) dėl L. M. atleidimo. Finansų ministerija 2014-10-30 rašte Nr. (17.9)-6K-1408376 pateikė žalos dydžio pagrindimą, nurodydama, jog neprašo piniginės išmokos už pavadavimą, nes pats pavadavimo faktas pagrindžia išmokėtų sumą teisėtumą, taip pat sumų priskaičiuotų VSDF ir įmokos į Garantinį fondą (T.I, b.l.9). Atsakovas įrodinėja, jog prašomas priteisti žalos dydis turi būti mažinamas, nes L. M. kelis kartus tikslino ieškinį, todėl byla nebuvo išnagrinėta per įstatyme nustatytus terminus. Teisėjų kolegija su tokiu argumentu nesutinka, nes jei nebūtų neteisėto atleidimo fakto, nebūtų ieškovo ieškinys patenkintas ir nebūtų kreiptasi į teismą. Tai reiškia, kad tarp žalos dydžio ir atsakovo neteisėtos veikos yra tiesioginis priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis).
  27. Nagrinėjamoje byloje Teisėjų kolegija sprendė, jog yra pagrindas taikyti galiojusio DK 254 straipsnį, numatantį darbuotojo pareigą atlyginti visą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, todėl ieškinys tenkinamas iš dalies, pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisiant iš atsakovo VĮ Turto banko naudai 7 579,78 Eur (pagal galiojusio Darbuotojo, valstybės tarnautojo ir žvalgybos pareigūno vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos aprašo 7.1. punktą skaičiuojamasis laikotarpis yra 3 paskutiniai kalendoriniai mėnesiai, einantys prieš tą mėnesį, už kurį (ar jo dalį) mokamas vidutinis darbo užmokestis; atsakovas 2015 m. balandžio mėnesį gavo 2 343,26 Eur darbo užmokesčio + 2015 m. kovo mėnesį gavo 2 618,26 Eur +2015 m. vasario mėnesį gavo 2 618,26 Eur, viso per tris mėnesius gauta suma –7 579,78 Eur) žalai atlyginti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl įrodinėjimo pareigos
  1. Kasacinis teismas nurodė, kad ieškovas, pareiškęs ieškinį darbuotojui, nėra atleistas nuo pareigos įrodinėti ieškinį. Atsižvelgiant į tai, Teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliaciniame skunde išdėstytų teiginių, jog atsakovas nepateikė dokumentų, patvirtinančių, jog priimdamas sprendimus atleidžiant L. M. veikė rūpestingai ir sąžiningai.
  2. Pažymėtina ir tai, kad ieškovas nepagrįstai siekia perkelti įrodinėjimo pareigą atsakovui, argumentuodamas tuo, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai vertimo įrodymus. Kaip jau minėta, pirmiausia ieškovas turėjo nurodyti konkrečius įrodinėjamus kaip neteisėtus atsakovo veiksmus ir kaip priklausomai nuo jo valios buvo pažeistos vadovo pareigos, tyčia, sąmoningais sprendimais, nukreiptais į žalos įmonei padarymą, santykyje su L. M. atleidimo iš darbo aplinkybėmis.
  3. Prokuroras remiasi argumentu, jog pirmosios instancijos teisme nagrinėtos bylos aplinkybės dėl L. M. atleidimo ir darbo ir Vilniaus apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-602-565/2016 turi res judicata reikšmę šioje byloje. Teisėjų kolegija nurodo, kad L. M. pradėtu individualiu ginču buvo išnagrinėtas klausimas dėl jo atleidimo iš darbo, o prokuroras pradėjo kitą procesą dėl atsakovo darbo pareigų vykdymo, todėl jis privalėjo įrodinėti darbuotojo teisinės atsakomybės kriterijus.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
  1. CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Patenkinus apeliacinį skundą iš dalies ir pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, atitinkamai pakeičiamas pirmosios instancijos teismo nustatytas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas, nes ieškinys patenkintas 19 proc. (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
  2. Ieškovas įrodinėja, jog apylinkės teismo priteistos bylinėjimosi išlaidos yra neprotingai didelės, viršija rekomenduojamus dydžius. Byloje nustatyta, kad atsakovui advokatas V. K. suteikė teisines paslaugas, t. y. parengė atsiliepimą į ieškinį (735,10 Eur x 2,5 koeficiento = 1837,75 Eur) ir dalyvavo 6 teismo posėdžiuose, kurių bendra trukmė 10,05 val. (10 val. x 735,38 Eur x 0,1 = 735,10 Eur), taip pat teikė konsultacijas prieš posėdžius, kurių trukmė pagal rekomendacijas apmokama kaip ir dalyvavimas teismo posėdžiuose. Todėl pirmosios instancijos teismo priteista bylinėjimosi išlaidų suma 2 628,48 Eur neviršija rekomenduojamų dydžių ir nėra aiškiai neprotinga.
  3. Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad pateikdamas atsiliepimą į kasacinį skundą atsakovas turėjo 350,46 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Pirmosios instancijos teismas priteisė iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2628,48 Eur (du tūkstančius šešis šimtus dvidešimt aštuonis eurus 48 euro centus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atsakovo A. B., a.k. ( - ) naudai. Taigi atsakovas yra patyręs 2 978,94 Eur bylinėjimosi išlaidų, todėl atsižvelgiant į atmestų reikalavimų procentą, iš ieškovo jo naudai priteisiama 566 Eur (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
  4. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, patirtos bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nesiekia 3 Eur sumos ir tai yra mažesnė nei minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d.).

11Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

12ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

13Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 10 d. sprendimą pakeisti.

14Ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį tenkinti iš dalies.

15Priteisti iš atsakovo A. B. (asmens kodas ( - ) 7 579,78 Eur (septinis tūkstančius penkis šimtus septyniasdešimt devynis eurus 78 centus) Valstybės įmonės Turto bankas (juridinio asmens kodas 112021042) naudai.

16Priteisti iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 566 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą atsakovo A. B. (asmens kodas ( - ) naudai.

17Kitą ieškinio dalį atmesti.

18Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai