Byla 2A-104-153/2014

1Kauno apygardos teismo teisėja Galina Blaževič, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-120-924/2013 pagal pareiškėjų V. N., J. K., L. D., C. A., K. K., D. K. patikslintą pareiškimą, suinteresuoti asmenys Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno žemėtvarkos skyrius, Kauno apygardos prokuratūra, G. A., I. T., A. T., M. T., N. K., R. K., A. M. D., L. N., A. K., S. Z., dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo ir termino atnaujinimo,

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė

3Pareiškėjai patikslintu pareiškimu prašė nuosavybės teisių atkūrimo tikslu nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad:

41. P. K., miręs 1931-11-01, iki mirties nuosavybės teise valdė 5,45 ha ploto žemės sklypą M. kaime, Kaune;

52. P. K. vaikai T. K., M. T. ir L. K. po jų tėvo mirties 1931-11-01 paveldėjo jo turtą ir priėmė palikimą;

63. P. K. vaikai T. K., M. T. ir L. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise lygiomis dalimis valdė 5,45 ha ploto žemės sklypą M. kaime, Kaune;

74. T. K., M. T. ir L. K. įpėdiniams atnaujinti praleistą terminą pateikti prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo į T. K., M. T. ir L. K. iki nacionalizacijos lygiomis dalimis valdytą 5,45 ha ploto žemės sklypą M. kaime, Kaune, ir nuosavybės teisę bei giminystės ryšius patvirtinantiems dokumentams.

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimu pareiškėjų prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo teismas patenkino, nustatė nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimui juridinę reikšmę turinčius faktus, kad:

101. P. K., miręs 1931-11-01, iki mirties nuosavybės teise valdė 5,45 ha ploto žemės sklypą M. kaime, Kaune;

112. Po P. K. mirties 1931-11-01 jo vaikai T. K., M. T. ir L. K. priėmė palikimą, t. y. 5,45 ha ploto žemės sklypą M. kaime, Kaune, pradėdami jį faktiškai valdyti;

123. T. K., M. T. ir L. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise lygiomis dalimis valdė 5,45 ha žemės, esančios M. kaime, Kaune.

13Teismas atnaujino praleistą terminą pareiškėjams V. N., J. K., L. D., C. A., K. K., D. K., ir suinteresuotiems asmenims G. A., A. T., M. T., N. K., A. M. D., pateikti prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo į T. K., M. T. ir L. K. iki nacionalizacijos valdytą 5,45 ha ploto žemės sklypą M. kaime, Kaune, ir nuosavybės teisę bei giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinantiems dokumentams.

14Teismas nustatė, kad P. K. M. kaime, Kaune, nuosavybės teise turėjo 5,45 ha ploto žemės sklypą. 1931-11-01 P. K. mirė nepalikęs testamento, todėl jo turtą paveldėjo ir nuosavybės teise valdė jo vaikai T. K. (miręs 1944 m.), M. T. (mirusi 1978 m.) ir L. K. (mirusi 1943 m.). Jų įpėdiniai kreipėsi dėl nuosavybės teisių į P. K. žemę atkūrimo. Nuosavybės teisių atkūrimo procese buvo nuspręsta, kad, remiantis Kauno apygardos archyvo pažymėjimu Nr. K-290 ir giminystės ryšį patvirtinančiais dokumentais (esančiais nuosavybės teisių atkūrimo byloje), nuosavybės teisių atkūrimui dokumentų pakako. Kauno miesto žemėtvarkos skyrius apskaičiavo, kad P. K. vaikams T. K., M. T. ir L. K. tenka po vieną trečiąją jų tėvo turėtos žemės dalį, t. y. po 1,8166 ha. Kauno apskrities viršininko administracijos Kauno miesto žemėtvarkos skyrius prašymus atkurti nuosavybės teises patenkino, o vėliau Nacionalinė žemės tarnyba inicijavo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą Kauno apygardos administraciniam teismui dėl administracinių aktų, kuriais atkurtos nuosavybės teisės į P. K. turėtą 5,45 ha ploto žemės sklypą M. kaime, Kaune, panaikinimo.

15Teismas tenkindamas pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo vadovavosi esančiais byloje rašytiniais įrodymais, Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus dokumentu, patvirtinančiu P. K. nuosavybės teises į 5,45 ha žemės, Kauno apygardos archyvo 1994 m. rugpjūčio 30 d. pažymėjimu Nr. K-290, kuriame nurodyta, kad Kauno apskrities mokesčių inspekcijos archyviniame fonde, 1927–1931 metų Žemės rūšiavimo nutarimų knygoje, 1931 m. kovo 12 d. nutarimu įrašytas savininkas K. P., M. kaime turėjęs iš viso 5,45 ha žemės. Pažaislio valsčiaus viršaičio Kauno apskrities mokesčių inspektoriui pateiktomis 1935 m. kovo 9 d. žiniomis apie K. P. M/ kaime turėtus 5,45 ha žemės mokesčius (I rūšies – 2 ha, II – 3 ha, V – 0,45 ha).

16Teismas sprendė, kad nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos ne į P. K. vardu turėtą žemę, o į jo vaikų, priėmusių mirusio tėvo palikimą ir iki nacionalizacijos valdytą turtą.

17Teismas, įvertinęs visus byloje esančius duomenis, sprendė, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog M.kaime Kaune 5,45 ha ploto žemės sklypas priklausė kitam asmeniui, t. y. ne vaikų T. K., M. T. ir L. K. tėvui, nes jokių duomenų, kad M. kaime gyveno ar žemių turėjo kitas asmuo (P. K.), nėra.

18Teismas byloje nurodė, kad palikėjo P. K. mirties metu buvo likę keturi jo vaikai ir kad į bylą nepateikta patvirtinančių įrodymų, jog P. K., miręs 1931 m., galbūt turėjo daugiau vaikų. Teismas nustatė, kad kiti asmenys, be pareiškėjų ir suinteresuotų asmenų (jų įpėdinių), įstatymo nustatyta tvarka ir per nustatytus terminus neišreiškė valios atkurti nuosavybės teises į P. K. nuosavybės teise valdytą žemę, prašymų atitinkamoms institucijoms nustatytu laiku nepadavė, tad teismo vertinimu, šiuo metu jie tokios teisės realizuoti jau nebegalėtų. Todėl teismo manymu, nėra pagrindo svarstyti apie kitų galimų įpėdinių – P. K. sūnaus A. K. ar kitų jo vaikų buvimą bei jų įtraukimą į bylą suinteresuotais asmenimis.

19Teismas nustatė, kad mirusysis nepaliko testamento, todėl atsirado paveldėjimas įstatymo pagrindu. Po žemės savininko P. K. (K) mirties 1931 m., galiojant Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies normoms, atsirado palikimas – 5,45 ha ploto žemės, kurią paveldėjo, kaip teigia pareiškėjai ir suinteresuoti asmenys, mirusiojo vaikai: T. K., M. T. ir L. K.. Teismas vadovavosi sprendime Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1104–1380 straipsniais, kurie teismo vertinimu, tuo metu reguliavo nekilnojamo turto buvimo vietoje paveldėjimo santykius.

20Teismas nustatė, kad P. K. sutuoktinė Melanija mirė 1928-03-24, t. y. iki jo mirties (nuosavybės teisių atkūrimo byla – 1 t., b. l. 85), ir kad byloje nėra jokių duomenų, jog mirusiojo įpėdiniai – vaikai T. K., M. T. ir L. K., atsisakė palikimo.

21Teismo vertinimu, šiai bylai reikšminga aplinkybė buvo tai, kad Kauno apskrities mokesčių inspekcijos archyvinio fondo dokumentuose yra 1935 m. kovo 9 d. Pažaislio valsčiaus viršaičio Kauno apskrities mokesčių inspektoriui pateiktos žinios apie K. P. M. kaime turėtos 5,45 ha žemės mokesčius (I rūšies – 2 ha, II – 3 ha, V – 0,45 ha) (nuosavybės teisių atkūrimo byla – 2 t., b. l. 38). Teismas, įvertinęs Kauno apskrities mokesčių inspekcijos archyvinio fondo dokumentus, kuriuose nurodyta apie tai, kad P. K. yra 37 metų amžiaus, turi 6 vaikus, nors pagal nuosavybės teisių į P. K. žemę atkūrimo dokumentų byloje esantį mirties liudijimą, P. K. mirė 1931 m. lapkričio 1 d., būdamas 84 metų amžiaus, vadovavosi sprendime pareiškėjų aiškinimu apie tai, kad prašymą P. K. vardu rašė jo sūnus T. K., kuris turėjo 6 vaikus, kuriam pagal byloje esančius duomenis tuo metu buvo 44 metai (nuosavybės teisių atkūrimo byla – 1 t., b. l. 88–89). Teismas, nustatydamas asmenį, kuris nurodytas kaip pareiškėjas, prašyme, surašytame dėl P. K. nekilnojamo turto apmokestinimo, įvertino tai, kad jokių išlikusių dokumentų, patvirtinančių pareiškėjo gimimą, byloje nėra, kad pareiškėjo T. K. gimimo data buvo nustatyta, nustatant juridinę reikšmę turintį faktą (nuosavybės teisių atkūrimo byla – 1 t., b. l. 91). Taip pat teismas įvertino tuometinį laikmetį, tad teismo nuomone, tikėtina, jog po P. K. mirties jo vaikams nustatyta tvarka neįforminus palikimo priėmimo fakto, prašymą dėl mokesčių mokėjimo atidėjimo savo tėvo vardu rašė būtent jo sūnus T. K., kuris gyveno, kaip ir iki mirties jo tėvas, toje pačioje vietoje, arba galimai T. K. žmona E., kuri tuo metu buvo apie 37 metų amžiaus (nuosavybės teisių atkūrimo byla – 1 t., b. l. 90). Teismas atkreipė dėmesį, kad 1935 m. prašyme Kauno apskrities mokesčių inspektoriui, rašytame T. K. vardu, yra prierašas su prašymu atidėti žemės mokesčius būtent dėl vyro ligos (nuosavybės teisių atkūrimo byla – 2 t., b. l. 78), todėl teismo manymu, tikėtina, kad šį prašymą rašė T. K. žmona E..

22Teismas sprendime vadovavosi liudytojų K. S. ir J. I. parodymais, kurios patvirtino, kad po P. K. mirties iki pat nacionalizacijos žeme naudojosi jo vaikai. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo netikėti liudytojų parodymais, kadangi tai yra nesuinteresuoti bylos baigtimi asmenys (CPK 185 str.). Teismo nuomone, šios kategorijos bylose vertinant liudytojų parodymus, būtina atsižvelgti į galimą laiko veiksnio įtaką parodymų tikslumui: parodymai neturėtų būti atmetami vien dėl to, kad liudytojas negali tiksliai nurodyti tam tikrų detalių.

23Teismas konstatavo, kad byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą apie P. K. turėtą nuosavybės teise 5,45 ha žemę iki jo mirties, tai yra iki 1931 metų, taip pat apie tai, kad P. K. vaikai T. K., M. T. ir L. K. po jų tėvo mirties 1931-11-01 priėmė palikimą faktiškai pradėję turtą valdyti ir juo naudotis.

24Dėl žemės valdymo iki nacionalizacijos

25Teismas nurodė, kad esančiais dokumentais, dalyvavusių asmenų ir liudytojų paaiškinimais byloje nustatyta, jog P. K. sūnus T. K. visą laiką gyveno toje pačioje vietoje, kaip ir iki mirties jo tėvas, t. y. M. kaime, Pažaislio valsč., Kauno apskr. Taip pat tai, kad po P. K. mirties iki pat nacionalizacijos žeme naudojosi jo vaikai, t. y. T. K. ir jos seserys M. K. ir L. K., kurios atvykdavo pas savo brolį.

26Teismo vertinimu, vien tik pagal leidinio „Vyriausybės žinios“ („V. Ž.“, 1935 m., Nr. 387, 1. 5) ištraukos kopiją, kur nurodyta jog „1935 m. spalio mėn. 18 d. 10 val. Kauno apylinkės teismo salėje Nr. 5 (Sapiegos g. Nr. 1 II aukšte). Įvyks varžytinės mir. P. K. nekiln. turtui parduoti, asmeny turto globėjų P. B. ir M. T.. Turtas yra M. km., Pažaislio vals., Kauno aps., susideda iš apie 8 ha žemes ūkio su klojimu, žeme dviejuose sklypuose, turtas 2 deš. sodybinės žemės išnuomotas T. K. 36 metams nuo 1928 m. sausio mėn. 28 d., 13/4 deš. žemės išnuomota A. K. 20 m. nuo 1924 m. sausio mėn. 18 d., šią teisę į nuomą A. K. perleido M. D. 8 m. nuo 1927. III. 25 d., turtas parduodamas šiems ieškiniams su išlaidomis sumokėti: 1) A. R. 2000 lt su %, 2) S. T. 5000 lt su %, 3) A. K. 5000 lt su %, turtas įkainuotas 12.000 lt, nuo šios sumos prasidės varžytines...“ negalima daryti išvados, kad P. K. turėta žemė, į kurią pretendentams jau buvo atkurtos nuosavybes teisės, buvo parduota iš varžytinių.

27Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų apie turto pasikeitimą nuo P. K. mirties iki turto nacionalizacijos, jų nepateikta ir per gana netrumpą bylos nagrinėjimo laikotarpį. Teismas nurodė, kad atkuriant nuosavybės teises pretendentams, buvo kruopščiai renkami duomenys – užklausiami visi galimi archyvai. Teismo vertinimu, jeigu turtas (žemės sklypas) per tuos penkerius metus būtų perleistas ar kitaip pasibaigtų jo nuosavybė, apie tai būtų pažymėta archyvo dokumentuose. Teismas pripažino, kad nesant konkrečių duomenų, jog žemės, į kurią atkurtos nuosavybės teisės, nacionalizacijos metu galėjo ir nebūti, teismui nėra pagrindo tuo vadovautis ir atsisakyti tenkinti prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, t. y. kad P. K. vaikai T. K., M. T. ir L. K. po jų tėvo mirties 1931-11-01 priėmę palikimą – 5,45 ha ploto žemės sklypą M. kaime, Kaune, jį iki nacionalizacijos nuosavybės teise lygiomis dalimis valdė.

28Dėl termino atnaujinimo

29Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjams būtinybė kreiptis į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo atsirado tik po to, kai Kauno apygardos prokuratūros prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą dėl administracinių aktų, kuriais jiems jau buvo atkurtos nuosavybės teisės į turėtą P. K. 5,45 ha žemę M. kaime, Kaune, panaikinimo. Nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusių institucijų darbuotojai jokia forma neinformavo pareiškėjų ir kitų nuosavybės teisių atkūrimu suinteresuotų asmenų apie būtinumą nuosavybės teisę įrodinėti teisme. Vėliau paaiškėjo, kad pretendentams jau atkūrus nuosavybės teises, buvo nustatyta, kad nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos ne į P. K. vardu turėtą žemę, o į jo vaikų, galimai priėmusių mirusio tėvo palikimą ir iki nacionalizacijos valdytą žemę.

30Nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusių institucijų darbuotojų netinkamas pareigų atlikimas pripažintinas svarbia priežastimi, dėl ko buvo praleistas terminas pretendentams pateikti prašymams būtent į P. K. vaikų, t. y. M. T., L. K. ir T. K., priėmusių mirusio tėvo palikimą ir iki nacionalizacijos valdytą turtą, ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinančius dokumentus. Patenkinus pareiškėjų reikalavimus dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, pripažintina, jog terminas pateikti prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. T., L. K. ir T. K. iki nacionalizacijos valdytą 5,45 ha ploto žemės sklypą M. kaime, Kaune, ir nuosavybės teisę bei giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinančius dokumentus praleistas dėl svarbių priežasčių – nuosavybės teisių atkūrimą vykdančių institucijų darbuotojų netinkamų pareigų atlikimo ir dėl to prasidėjusių teisminių ginčų – todėl prašymas atnaujinti terminą tenkintinas.

31Teismas pažymėjo, kad per laikotarpį nuo prašymų atkurti nuosavybės teises į P. K. išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikimo valstybės įgaliotoms institucijoms dienos iki šiol nuosavybės teisių atkūrimo procese pasikeitė ne vienas įpėdinis. Esant nurodytoms aplinkybėms, terminas paduoti prašymams dėl nuosavybės teisių atkūrimo būtent į P. K. vaikų T. K., M. T. ir L. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 5,45 ha žemę, esančią M. kaime, Kaune, ir nuosavybės teisę bei giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinantiems dokumentams atnaujintinas tiek pareiškėjams, tiek suinteresuotiems asmenims su savarankiškais reikalavimais, kurių interesams atstovauja advokatė ir kurių vardu pateiktas patikslintas pareiškimas.

32III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

33Apeliantės atstovė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Pažymėtina, kad pagal CPK 322 straipsnio nuostatas, apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, atsižvelgdamas į šalių motyvuotus prašymus, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas. Nagrinėti bylą apeliacinės instancijos teisme žodinio proceso tvarka, net ir esant bylos šalies ar šalių prašymui, nėra teismo pareiga, todėl net ir išreikštas asmens pageidavimas apeliacinio skundo padavimo metu bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka apeliacinės instancijos teismo neįpareigoja. Teismas sprendžia, kad teismui pateikti procesiniai dokumentai, tarp jų ir apeliacinis skundas, yra pakankamai aiškūs, motyvuoti. Proceso šalių paaiškinimai apeliacinės instancijos teismo posėdyje nepakeistų apeliaciniame skunde pateiktų argumentų, o pats procesas užsitęstų, šalys turėtų nepagrįstų išlaidų. Teismas taip pat pažymi, kad dalyvaujantys byloje asmenys pirmosios instancijos teismo procese buvo išklausyti, jų argumentai buvo išdėstyti ir užfiksuoti teismo posėdžio protokole. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju skundui išspręsti pakanka byloje esančios medžiagos, o asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės. Atsižvelgiant į tai, apeliantės atstovės prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.

34CPK 444 straipsnio 1 dalyje teismui suteikta teisė nustatyti faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis). Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę, t. y. sukelti pareiškėjui tam tikrų teisių padarinių ir, jį nustačius, pareiškėjas įgytų tam tikrą subjektinę teisę, galėtų įgyvendinti jau esamą teisę ar kitu būdu pasikeistų jo teisinis statusas; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444, 445 straipsniai). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal O. L. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-388/2010). Be kitų bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų, teismas nagrinėja bylas dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo (CPK 444 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

35Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. K., miręs 1931 m., įrašas apie tai mirties metrikų knygoje įrašytas 1931-11-01, įrašo Nr. 32 (adm. byla 1 t., b. l. 135), iki mirties nuosavybės teise valdė 5,45 ha ploto žemės sklypą M. kaime, Kaune. Nustatydamas juridinę reikšmę turintį faktą pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi civilinėje byloje Kauno apygardos archyvo 1994 m. rugpjūčio 30 d. pažymėjimu Nr. K-290, kuriame nurodyta, kad Kauno apskrities mokesčių inspekcijos archyviniame fonde, 1927–1931 metų Žemės rūšiavimo nutarimų knygoje, 1931 m. kovo 12 d. nutarime įrašytas savininkas K. P., M. kaime turėjęs iš viso 5,45 ha žemes. Ten pat nurodyta, kad Kauno apskrities mokesčių inspekcijos archyvinio fondo dokumentuose yra 1935 m. kovo 9 d. Pažaislio valsčiaus viršaičio Kauno apskrities mokesčių inspektoriui pateiktos žinios apie K. P. M. kaime turėtos 5,45 ha žemės mokesčius (I rūšies – 2 ha, II – 3 ha, V – 0,45 ha). Pastaboje pažymėta, kad daugiau žinių apie P. K. M. kaime iki 1940 metų turėtą žemę, jos įsigijimą, žinių apie ten pat iki kolektyvizacijos jiems priklausančią žemę nepilnai išlikusiuose Kauno apskrities mokesčių inspekcijos, ipotekos įstaigos, Kauno apskrities DZDT vykdomojo komiteto dokumentuose nerasta. Kauno apygardos teismo vyr. notaro, privačių notarų dokumentai, Pažaislio valsčiaus žemės mokesčių knygos, šio valsčiaus apylinkių žemės apskaitos žiniaraščiai neišlikę ir archyvui neperduoti (1 t., b. l. 29, taip pat nuosavybės teisių atkūrimo byla). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje pakanka duomenų nustatyti, kad pareiškėjų senelis (K. P.), o ne kitas asmuo, iki 1931 m. nuosavybės teise valdė 5,45 ha ploto žemės sklypą M. kaime, Kaune (1 t., b. l. 29).

36Taip pat pareiškėjai prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. K. vaikai T. K., M. T. ir L. K. po jų tėvo mirties 1931 m. (adm. byla 1 t., b. l. 135) paveldėjo jo turtą ir priėmė palikimą.

37Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad po P. K. mirties (1931 m.) jo turtas atiteko įpėdiniams, nes taip numatė tuo laikotarpiu galiojęs įstatymas (Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 1104-1380 straipsniai). Bylos duomenimis, P. K. sutuoktinė M. mirė 1928-03-24. Po P. K. mirties liko gyvi P. K. keturi vaikai: T. K. ir A. K. bei dukros M. T. ir L. K.. Dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimu tikėtina, kad P. K., miręs 1931 m., turėjo daugiau vaikų, tačiau tikslių duomenų apie šiuos asmenis jie neturi. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad po P. K. mirties 1931 m. palikimą priėmė vaikai T. K., M. T. ir L. K..

38Apeliantės manymu, pareiškėjai nepateikia įrodymų, jog palikimą priėmė ir turtą paveldėjo tik pareiškėjų prašyme nurodyti trys vaikai (T. K., M. T. ir L. K.), o mirusio P. K. sūnus A. K. ir P. B., kuri, apeliantės atstovės manymu, buvo mirusio P. K. duktė, turto nepriėmė ir nepaveldėjo.

39Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad lingvistiškai ir sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1, 9 straipsnių, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057, 1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 ir 1993 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 349 nuostatas, sprendžiant dėl nuosavybės teisės patvirtinimo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prasme teisiškai reikšmingas yra nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis civ. b. Nr.3K-3-273/2011). Šis faktas gali būti nustatomas tiek įrodžius nuosavybės teisės įgijimo pagrindą, tiek valdymo nuosavybės teise faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d., nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2009). Nustatant valdymo nuosavybės teise faktą reikšminga yra nustatyti, kas buvo nacionalizuotos žemės savininkas iki žemės nacionalizacijos, o ne aplinkybę, kas šia žeme naudojosi po žemės nacionalizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis civ. b. Nr. 3K-3-171/2006). Esant tokioms aplinkybėms ir dėl to esant skirtingų laikotarpių įrodymams, jei juose duomenys apie nuosavybės teise turėtą žemės kiekį skiriasi, paprastai atsižvelgiama į vėlesnius (artimesnius nacionalizavimo laikui) įrodymus, jei įrodymų visuma nesuponuoja kitokios išvados. Esantys byloje rašytiniai įrodymai („Vyriausybes žinių“ 1935 m., Nr. 387, 1. 5. skelbimas) patvirtina, kad A. K. nuo 1924 metų nuomoja žemę, priklausančią P. K. (nuomos terminas 20 metų), ir šią teisę 1927 m. perleidęs M. D.. Tai sutampa su pareiškėjų L. D., K. K. paaiškinimu (2 t., b. l. 167), kad P. K. nuomojo žemę abiem vaikams (A. ir T.), vienam 20 metų, kitam 30 metų laikotarpiui. Pareiškėjų atstovės paaiškinimu, 1935 metais, po P. K. mirties, jo 4 vaikai nebuvo susitvarkę paveldėjimo dokumentų, o sūnus T. kreipėsi į mokesčių administratorių dėl mokesčių atidėjimo (2 t., b. l. 168). Pareiškėjų atstovės paaiškinimas apie nesutvarkytus paveldėjimo dokumentus sutampa su rašytiniais įrodymais. Mokestiniai žiniaraščiai patvirtina, kad apie nesumokėtus mokesčius 1931–1934 m. laikotarpiu archyviniuose dokumentuose duomenys yra suformuoti dėl P. K. turėto žemės sklypo 5,45 ha apmokestinimo, o ne jo įpėdinių (administracinė byla Nr. 1-114, 1 t., b. l. 133–136). Liudytojų K. S., J. I. (2 t., b. l. 52) paaiškinimu, žeme naudojosi visi vaikai, visi vaikai padėjo atlikti ūkio darbus. Todėl apeliacinio teismo vertinimu, nėra nuginčytas pareiškėjų argumentas, kad po P. K. mirties vaikai rūpinosi tėvo turtu, taip pat dirbo žemę, ją nuomojo, tvarkė mokestinius klausimus. Todėl pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad po P. K. mirties jo turtą perėmė įpėdiniai, pradėję faktiškai valdyti mirusiojo turtą, yra teisinga.

40Atmestinas apeliantės atstovės motyvas, kad pirmosios instancijos teismas nesurinko pakankamai įrodymų, jog ginčo turtą po P. K. mirties priėmė ir valdė trys vaikai, o ne daugiau ar mažiau asmenų, kadangi tai prieštarauja surinktai byloje medžiagai. Pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą byloje vadovavosi pareiškėjų suinteresuotų asmenų paaiškinimais ir rašytine bylų medžiaga (CPK 177 str. 1 d., 2 d. 197 str.). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, labiau tikėtina, jog po P. K. mirties jo turtą priėmė ir valdė trys vaikai: T. K., M. T., L. K., apeliacinis teismas su šia teismo išvada sutinka (CPK 185 str.). Kasacinės instancijos teismas atkreipė teismų dėmesį į tai, kad palikimą sudaro palikėjo turtinės (bei kai kurios neturtinės) teisės bei pareigos, tarp jų ir teisė atkurti nuosavybės teises (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra nurodyta, kad jeigu įpėdinis atlieka veiksmus, nukreiptus į palikėjui priklausančių teisių atkūrimą (pvz., paduoda pareiškimus atitinkamoms tarnyboms, kreipiasi dėl teisių įforminimo, teikia dokumentus, reikalingus joms įforminti, ar įgyvendina palikėjo ar savo vardu, užveda ir dalyvauja bylose, kuriose priimami sprendimai, turintys reikšmės palikėjo teisių atkūrimui ar įgyvendinimui, ir pan.), tai jie gali būti vertinami kaip faktinis palikimo priėmimas (1964 m. CK 587 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-586/2007). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad mirusio P. K. turtą perėmė ir valdė sūnus T., o ne sūnus A.. Esantys byloje rašytiniai įrodymai patvirtina, kad mokesčių administratoriui prašymas dėl žemės mokesčių sumokėjimo atidėjimo buvo surašytas T. K. vardu (1 t., b. l. 30). Apeliacinis teismas sutinka su pareiškėjų atstovės argumentu, kad Lietuvos Respublikos Pažaislio valsčiaus viršaičio 1935-03-09 Žemės mokestiniuose dokumentuose yra netikslumų apie žemės savininko P. K. amžių, šeimos sudėtį (adm. byla, 1 t., b. l. 132–133). Kaip matyti iš bylos medžiagos, dokumente apie nesumokėtus mokesčius už P. K. žemę nurodyta, kad jis pats yra 37 metų amžiaus ir turi 6 vaikus, pareiškėjų paaiškinimu, duomenys, nurodyti minėtame dokumente apie P. K., atitinka T. K. šeimą, kuris turėjo 6 vaikus. Pareiškėjų paaiškinimu, minėtame žinių sąraše apie nesumokėtus žemės mokesčius iš tikrųjų nurodytas ne T. K. arba P. K. amžius, o T. K. žmonos amžius. Tai, kad mokestiniais klausimais T. K. vardu rūpinosi jo žmona, pareiškėjų aiškinimu, patvirtina 1935-05-15 prašymas mokesčių inspektoriui (1 t., b. l. 30) dėl mokesčių sumokėjimo atidėjimo, kur nurodyta, kad mokesčių sumokėjimą prašoma sustabdyti dėl vyro ligos, nors prašymas mokesčių inspektoriui surašytas K. T. vardu. Visos nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą labiau tikėti, kad mirus P. K. jo turtu rūpinosi T. K., o ne A. K. (CPK 185 str.).

41Pirmosios instancijos teismas sprendime vadovavosi Civilinių įstatymų 1105 straipsniu ir nustatė, kad paveldėjimo teisę turi tik asmenys, susiję su mirusiuoju kraujo giminystės ryšiais. Civilinių įstatymų 1127 straipsnis nustatė, kad „artimiausia teisė paveldėti po tėvo ar motinos priklauso jų teisėtiems vaikams“. Pagal Civilinių įstatymų 1128 straipsnį, visas vaikams tenkantis palikimas būdavo dalijamas tarp jų po lygiai. Sąvado X tomo 1 dalies 1255 straipsnyje buvo nustatyta, kad palikimas įgyjamas jį priimant. Palikimo priėmimo tvarką detalizavo 1261 straipsnis: „Palikimo priėmimu laikoma, kada paveldėtojai nei atsišaukimo apie skolų nemokėjimą nepadarė, nei mirusiojo turto pajamų nesutaupė, tik turėjo ir naudojo turtą savo asmens pelnui“. Šių normų taikymo praktiką formavo Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas, pagal kurią palikimo priėmimo faktui konstatuoti pakanka įrodyti, kad įpėdinis po palikimo atsiradimo pradėjo palikimą faktiškai valdyti (Vyriausiojo Tribunolo 1927 m. sausio 3 d. sprendimas byloje Nr. 217). Tas faktas, jog byloje yra duomenys apie tai, kad P. K. sūnus A. K. nuomojo žemę, o vėliau nuomos teisę perleido kitam asmeniui M. D., nesudaro pagrindo pripažinti, kad kiti trys P. K. vaikai – T. K., M. T. ir L. K. – nepriėmė tėvo palikimo ir jo nevaldė. Pažymėtina, kad tarp pretendentų į P. K. nėra ginčo dėl aplinkybių, susijusių su P. K. turto perėmimu ir valdymu. Pareiškėjų ir suinteresuotų asmenų paaiškinimai apie buvusias 1931–1940 metų laikotarpiu turto valdymo aplinkybes dėl jų amžiaus ir kitų objektyvių aplinkybių nėra preciziškai tikslūs. Tačiau pareiškėjai ir suinteresuoti asmenys nuosekliai teigia, kad P. K. turtas nebuvo parduotas iš varžytinių, kad palikimą iki nacionalizacijos valdė P. K. trys vaikai: T. K., M. T., L. K., todėl atmestinas apeliantės atstovės motyvas, kad P. K. turtas iki nacionalizacijos neišliko, nes buvo parduotas iš varžytinių, o turtą valdė kiti asmenys, o ne P. K. trys vaikai T. K., M. T. ir L. K., kadangi tokių duomenų byloje nėra (CPK 178 str.).

42Atmestinas apeliantės atstovės motyvas, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, ar po P. K. mirties palikimą priėmė P. B. ir A. K.. Kaip nustatyta byloje, pareiškėjai prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad po P. K. mirties jo vaikai T. K., M. T. ir L. K. priėmė ir valdė palikimą, taigi teismas nustatė byloje pareiškėjų prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, taip pat įvertino surinktus byloje įrodymus, susijusius su P. K. turto naudojimu A. K. ir P. B.. Rašytiniai dokumentai patvirtina, kad A. K. naudojo P. K. žemę nuomos pagrindu, o ne nuosavybės teise. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą dėl asmenų, kurie nebuvo įtraukti į bylos nagrinėjimą.

43Apeliantės atstovė kritikuoja pareiškėjų nurodytą aplinkybę, kad A. K. nepriėmė tėvo palikimo, nes savo vardu turėjo asmeninės nuosavybės teise žemės sklypą. Apeliacinio teismo vertinimu, apeliantės atstovės motyvai nesudaro pagrindo abejoti pareiškėjų paaiškinimu, kad A. K. nepriėmė tėvo P. K. palikimo. Bylos medžiaga patvirtina, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2003-07-30 pažymėjime Nr. R4-5226 nurodyti (admin. byla, b. l. 134, 2 t.) 1939-11-27 duomenys apie M. kaimo žemės savininkus. Žemės savininkų sąraše įrašytas K. P. įpėdinis T. K.. A. K. įrašytas į žemės savininkų sąrašą kaip asmuo, turintis asmeninės nuosavybės teise žemės sklypą kartu su kitais išvardintais šiame sąraše asmenimis, visų įtrauktų į savininkų sąrašą asmenų žemės sklypų bendras plotas 11,4334 (žemės matavimo vienetai nenurodyti). Todėl apeliacinio teismo vertinimu, labiau tikėtina, kad A. K. visgi turėjo atskirą ūkį, todėl po P. K. mirties neperėmė mirusio tėvo turto ir jo nevaldė.

44Apeliantės atstovė skunde akcentuoja, kad apklaustas byloje pareiškėjas D. K. paaiškino, jog nežino, ar P. B. priėmė P. K. palikimą, taip pat tai, kad bylos duomenimis, A. K. tariamai pykosi dėl žemių. Apeliacinio teismo vertinimu, šioje byloje nėra būtina aiškinti, kodėl įpėdinis nepriėmė P. K. palikimo ir jo nevaldė, kadangi tai yra kiekvieno įpėdinio teisė, o ne pareiga. Apeliantės argumentas, jog įpėdiniai buvo susipykę tarpusavyje dėl žemių, taip pat tai, kad nėra žinoma, ar P. B. priėmė palikimą po P. K. mirties, nesudaro pagrindo atmesti pareiškėjų prašymo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Kaip nustatyta byloje, nei A. K., nei P. B. įstatymo nustatyta tvarka ir per nustatytą terminą nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. K. turtą, todėl aiškintis minėtų aplinkybių nėra pagrindo.

45Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinio teismo vertinimu, apeliantės atstovės argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus byloje įrodymus dėl P. K. palikimo priėmimo ir valdymo fakto nustatymo, kadangi daugiau surinktų byloje įrodymų patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog labiau tikėtina, kad po P. K. mirties jo vaikai T. K., M. T., L. K. priėmė ir valdė palikimą iki nacionalizacijos. Apeliacinės instancijos teismas laiko šią išvadą teisinga, nekartoja pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų ir jiems pritaria.

46Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kaip konkrečiai teismo sprendimu buvo paveikta neįtraukto į procesą asmens teisinė padėtis ir kokius įstatymo nustatytus teisinius padarinius teismo sprendimas sukėlė šiam asmeniui.

47Šiuo atveju apeliantė teigia, jog byloje turėtų būti nurodyti ir įtraukti į bylos nagrinėjimą buvusio žemės savininko P. K. vaikų A. K. ir P. B. įpėdiniai. Tačiau su tuo sutikti negalima, kadangi kaip jau nustatyta byloje, minėti asmenys ar jų įpėdiniai nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo į P. K. turtą. Priešingai, dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimu nustatyta, kad A. K. įpėdiniai kreipėsi ir atkūrė nuosavybės teisę į mirusio A. K. turtą. Tad laikytina įrodyta, kad A. K. ir B. B. įpėdiniai į nuosavybės teisių atkūrimo procesą dėl P. K. turto neįstojo. Byloje, teismo nagrinėjamoje ypatingosios teisenos tvarka, suinteresuotas asmuo yra kiekvienas asmuo, su kurio teisėmis ir pareigomis yra susijusi nagrinėjama byla (CPK 443 straipsnio 3 dalis ). Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad P. K. įpėdiniai, kurie neišreiškė valios atkurti nuosavybės teisių į turtą, likusį po P. K. mirties, neįtrauktini į bylos nagrinėjimą suinteresuotais asmenimis, kad civilinė byla dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nagrinėtina iš esmės be jų dalyvavimo, apeliacinis teismas su šia pirmosios instancijos išvada sutinka. Todėl atmestinas apeliantės motyvas dėl procesinės teisės pažeidimo neįtraukus į bylos nagrinėjimą A. K. ir P. B. įpėdinių.

48Negalima sutikti su apeliantės atstovės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nurodė, kokį palikimą po P. K. priėmė įpėdiniai, kadangi kaip nustatyta byloje, pareiškėjai faktiškai įrodinėjo, jog po P. K. mirties jo vaikai T. K., M. T., L. K. priėmė ir valdė konkretų turtą – 5,45 ha ploto žemės sklypą M. kaime, Kaune (1 t., b. l. 29, 2 t., b. l. 124–129), ir ten pat pasistatė gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus (1 t., b. l. 31–32). Apeliacinis teismas su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka ir nekartoja pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, nes jiems pritaria.

49Apeliacinis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra pagrindas T. K., M. T., L. K. įpėdiniams atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą terminą pateikti prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikimui į T. K., M. T., L. K. iki nacionalizacijos valdytą 5,45 ha ploto žemės sklypą M. kaime, Kaune. Kaip nustatyta byloje, dėl P. K. asmeninės nuosavybės teise turėto 5,45 ha ploto žemės sklypo M. kaime, Kaune, buvo priimti 1995–2008 m. laikotarpiu valstybės institucijų sprendimai atkurti nuosavybės teisę į P. K. iki nacionalizacijos turėtą 5,45 ha ploto žemės sklypą M. kaime, Kaune (adm. byla, 1 t., b. l. 30–127). Apeliantės atstovės argumentais, kad teismas nevertino, kodėl asmenys, nebuvę pretendentais į P. K. turėtą žemę, nesikreipė į nuosavybės teisių atkūrimo vykdančią instituciją su prašymais dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesudaro pagrindo atmesti pareiškėjų prašymus dėl atnaujinimo praleisto termino pateikti prašymams ir dokumentams. Byloje nustatyta, kad nekilnojamą turtą, į kurį prašoma atnaujinti terminą prašymams ir dokumentams pateikti, pareiškėjai ir suinteresuoti asmenis faktiškai valdė, todėl jų teisės nebuvo pažeistos. Paaiškėjus, kad žemės sklypo savininkas P. K. mirė 1931 m., atsirado pagrindas iš naujo rinkti įrodymus, taip pat pateikti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusių nekilnojamojo turto savininkų iki nacionalizacijos turėtą 5,45 ha ploto žemės sklypą M. kaime. Apeliacinis teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad yra pagrindas atnaujinti praleistą terminą prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti, nes pareiškėjai praleido terminą dėl svarbių priežasčių (1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo10 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas aiškiai skundžiamame sprendime nurodė, kad atnaujino T. K., M. T., L. K. įpėdiniams (sprendimo 11 psl., 2 t, b. l. 186) praleistą terminą prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti. Pirmosios instancijos teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje (sprendimo 12 psl., 2 t., b. l. 187) išvardijo konkrečius asmenis, kuriems teismas atnaujino praleistą terminą prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti. Minėti asmenys dalyvavo civilinės bylos nagrinėjime, todėl teismas, patenkinęs pareiškėjų prašymą, turėjo pagrindą išspręsti klausimą iš esmės nurodęs asmenį, kuriam priimtas sprendimas, šiuo atveju teismas nurodė asmenų vardus, pavardes ir asmens kodus. Apeliacinis teismas nekartoja pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo motyvų, nes jiems pritaria.

50Apeliacinis teismas nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų ir atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvų, nes jie nėra teisiškai reikšmingi šioje byloje.

51Civilinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas aplinkybes byloje, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo, skundžiamas sprendimas nekeistinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

52Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326–331 straipsniais, teisėja

Nutarė

53Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimo nekeisti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo teisėja Galina Blaževič, teismo posėdyje apeliacine... 2.
  1. Ginčo esmė
...
3. Pareiškėjai patikslintu pareiškimu prašė nuosavybės teisių atkūrimo... 4. 1. P. K., miręs 1931-11-01, iki mirties nuosavybės teise valdė 5,45 ha ploto... 5. 2. P. K. vaikai T. K., M. T. ir L. K. po jų tėvo mirties 1931-11-01... 6. 3. P. K. vaikai T. K., M. T. ir L. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise... 7. 4. T. K., M. T. ir L. K. įpėdiniams atnaujinti praleistą terminą pateikti... 8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimu pareiškėjų prašymą... 10. 1. P. K., miręs 1931-11-01, iki mirties nuosavybės teise valdė 5,45 ha ploto... 11. 2. Po P. K. mirties 1931-11-01 jo vaikai T. K., M. T. ir L. K. priėmė... 12. 3. T. K., M. T. ir L. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise lygiomis... 13. Teismas atnaujino praleistą terminą pareiškėjams V. N., J. K., L. D., C.... 14. Teismas nustatė, kad P. K. M. kaime, Kaune, nuosavybės teise turėjo 5,45 ha... 15. Teismas tenkindamas pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto... 16. Teismas sprendė, kad nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos ne į P. K.... 17. Teismas, įvertinęs visus byloje esančius duomenis, sprendė, kad nėra jokio... 18. Teismas byloje nurodė, kad palikėjo P. K. mirties metu buvo likę keturi jo... 19. Teismas nustatė, kad mirusysis nepaliko testamento, todėl atsirado... 20. Teismas nustatė, kad P. K. sutuoktinė Melanija mirė 1928-03-24, t. y. iki jo... 21. Teismo vertinimu, šiai bylai reikšminga aplinkybė buvo tai, kad Kauno... 22. Teismas sprendime vadovavosi liudytojų K. S. ir J. I. parodymais, kurios... 23. Teismas konstatavo, kad byloje esantys įrodymai leidžia daryti išvadą apie... 24. Dėl žemės valdymo iki nacionalizacijos... 25. Teismas nurodė, kad esančiais dokumentais, dalyvavusių asmenų ir liudytojų... 26. Teismo vertinimu, vien tik pagal leidinio „Vyriausybės žinios“ („V.... 27. Teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų apie turto pasikeitimą nuo P. K.... 28. Dėl termino atnaujinimo... 29. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjams būtinybė kreiptis į... 30. Nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusių institucijų darbuotojų netinkamas... 31. Teismas pažymėjo, kad per laikotarpį nuo prašymų atkurti nuosavybės... 32. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 33. Apeliantės atstovė prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321... 34. CPK 444 straipsnio 1 dalyje teismui suteikta teisė nustatyti faktus, nuo... 35. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai prašė nustatyti juridinę reikšmę... 36. Taip pat pareiškėjai prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą,... 37. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad po P. K. mirties (1931... 38. Apeliantės manymu, pareiškėjai nepateikia įrodymų, jog palikimą priėmė... 39. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad lingvistiškai ir... 40. Atmestinas apeliantės atstovės motyvas, kad pirmosios instancijos teismas... 41. Pirmosios instancijos teismas sprendime vadovavosi Civilinių įstatymų 1105... 42. Atmestinas apeliantės atstovės motyvas, kad pirmosios instancijos teismas... 43. Apeliantės atstovė kritikuoja pareiškėjų nurodytą aplinkybę, kad A. K.... 44. Apeliantės atstovė skunde akcentuoja, kad apklaustas byloje pareiškėjas D.... 45. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinio teismo vertinimu, apeliantės atstovės... 46. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje laikomasi... 47. Šiuo atveju apeliantė teigia, jog byloje turėtų būti nurodyti ir įtraukti... 48. Negalima sutikti su apeliantės atstovės argumentu, kad pirmosios instancijos... 49. Apeliacinis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad yra... 50. Apeliacinis teismas nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų ir... 51. Civilinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ištyrė visas... 52. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326–331 straipsniais, teisėja... 53. Kauno apylinkės teismo 2013 m. liepos 2 d. sprendimo nekeisti....